Raižių totorių mečetė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Manoma, kad Raižių kaime totoriai galėjo apsigyventi XV amžiaus pabaigoje ar XVI pradžioje. Vėliau atliekamos totorių revizijos rodo, jog totoriai čia gyveno nuolatos ir užsiėmė įvairiausia veikla. Ilgainiui ir Raižių mečetė tapo ne tik vietos bendruomenę, bet ir visus Lietuvos totorius jungiančiu centru, o apylinkėse atsirado ženklų, bylojančių apie gražią bendrystę su lietuviais.
„Raižiai gali būti apibūdinami kaip Lietuvos totorių religinis ir dvasinis centras“, – sako kultūros istorikė doc. dr. Dovilė Troskovaitė. Jai antrina ir Raižių totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius, pasakodamas apie išskirtinę vietos totorių istoriją: „Raižiuose yra ženklų, kuriais galima pagrįsti seną bendruomenės įsikūrimą. Čia visada buvo stipri bendruomenė, išlaikiusi savitą religiją. Ši mečetė veikė visą laiką. Net sovietmečiu.“
Raižių totorių kapinaitės
Seną totorių istoriją Raižiuose liudija ne tik pati mečetė, bet ir kapinaitės bei neįprasta jų vieta. Pasak dr. D. Troskovaitės, kapinaitės aplink mečetę yra tik Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos totoriams būdingas paveldo objektas: „Kitose bendruomenėse, ypač ten, kur islamas yra dominuojanti religija, tokios praktikos nėra. Paprastai siekiama atskirti religinę vietą – mečetę – nuo mirusiųjų pasaulio – kapinių. Tačiau mūsų regione tokia situacija susiklostė dėl keleto priežasčių: mečetės tapo traukos centru, bendruomenės koncentruotai kūrėsi aplink jas, o musulmonams reikėjo atskirų kapinių nuo krikščioniškos bendruomenės. Teritorija aplink mečetę buvo kaip tik ta vieta, kur kapines buvo galima įsteigti. Kartu tai buvo ir apsauga nuo galimo vandalizmo.
Raižių totorių kapinaitės. K. Kajėno nuotrauka
Tačiau Raižiuose kapinaitės yra šiek tiek atokiau nuo mečetės vietos. Tai liudytų, kad ir pati mečetė XIX a. buvo statyta kitoje vietoje nei pirminė mečetė. Dabar Raižiuose esantys maldos namai buvo pastatyti 1889 m. sudegus netoliese buvusiai Bezorų kaimo mečetei.
Miestelyje galima pamatyti net kelias išlikusias totorių kapinaites, kuriose palaidoti iškilūs bendruomenės veikėjai, svarbūs ne tik totorių bendruomenės, bet ir visos Lietuvos istorijos kontekste. Tai totorių bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėję žydus. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, islamo išpažinėjų įsitraukimas į žydų gelbėjimą yra vienas ryškesnių fenomenų Lietuvos istorijoje. Būtent Raižiai reprezentuoja šitą pasakojimą tiems, kurie domisi totorių istorija ir šiek tiek atidžiau žvalgosi aplink mečetę.“
Griežtos taisyklės architektūroje kaip religijoje
„Raižių mečetė yra viena iš kelių išlikusių medinių mečečių Lietuvoje. Savo architektūra ji išsiskiria tuo, jog, palyginus su kitomis medinėmis mečetėmis, yra ganėtinai didelė. 1923 m. mečetėje buvo atlikta rekonstrukcija – pakeistas stogas, iškilo nedidelis minaretas, atliekantis simbolinę funkciją, kuri susieja Lietuvos totorius su kitu islamišku pasauliu. Tačiau pagrindinės funkcijos kviesti tikinčiuosius maldai jis neatlieka“, – apie architektūrinius mečetės ypatumus kalba istorikė.
I. Makulavičius, apžvelgdamas mečetės architektūrą ir išsidėstymą, randa paralelių ir su kitomis konfesijomis: „Tiek judaizmas, tiek krikščionybė, tiek islamas prasideda nuo Senojo testamento pradžios knygos. Tie patys dešimt Dievo įsakymų visur yra gerbiami ir visur jų laikomasi.
Mečetė turi architektūrinių panašumų su kai kuriomis Lietuvos bažnyčiomis. Tik bažnyčiose yra vienas centrinis įėjimas, o čia – du. Islame griežtai laikomasi taisyklės, jog vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, todėl mečetė yra padalinta į dvi dalis, atskiras vyrų ir moterų maldos sales. Katalikų pasaulyje senoliai irgi laikosi tradicijos meldžiantis susėsti skirtingose pusėse.“
Dr. D. Troskovaitė atkreipia dėmesį, kad griežtos islamo tikėjimo taisyklės atsispindi ir maldos namų interjere. Kukliose maldos salėse išryškėja vos keli svarbiausi objektai: „Minbaras į Raižius buvo perkeltas iš sudegusios Bezorų kaimo mečetės. Jis buvo pagamintas dar XVII a. pabaigoje. Nepaisant įvairių negandų, jis išliko iki šių dienų ir Raižių mečetėje yra naudojamas pagal paskirtį. Minbaras yra ne tik autentiškas paveldo objektas, bet ir vizualinis akcentas mečetėje, kurioje dėl religinių reikalavimų draudžiama vaizduoti žmones, gyvūnus ar ypatingai ją puošti. Todėl išskirtinę vietą kukliame mečetės interjere užima Korano citatos ir minbaras, į kurį nukreipti visų tikinčiųjų žvilgsniai.“
„Turi būti susikaupimas. Į Dievo namus ateinama bendrauti su Dievu per maldą, todėl žmogaus neturi blaškyti jokie paveikslai, puošybos elementai. Maldos salių sienas puošia tik Švento rašto citatos ir išrašai, vadinami muhirais“, – pasakoja I. Makulavičius. Pasak jo, mečetėje nepamatysime ir suolų, klauptukų ar kito inventoriaus, būdingo kitų konfesijų maldos namams: „Į maldos sales įeinama be batų, nes meldžiamasi stovint arba klūpint. Maldos metu prašoma, kad ji būtų girdima ir išklausyta, todėl ji atliekama trijose padėtyse: stovint pakėlus galvą į viršų prašoma, kad maldą išgirstų tie, kas yra ore ir danguje, pasilenkus kreipiamasi į tuos, kurie yra ant žemės, o klaupiantis ir siekiant žemę kakta – į besiilsinčius po ja.“
Raižių mečetėje, moterų pusėje 1993 m., Z. Stankevičienės nuotr.
Vytauto Didžiojo kariai
Raižių atvejis atskleidžia totorių bendruomenės prisirišimą prie istorinio pasakojimo apie totorius Vytauto karius bei glaudžius santykius su lietuviais. Nors tai nėra tiesiogiai su mečete susijęs pasakojimas, aplink ją yra ženklų apie aktyvų bendruomenės narių gyvenimą.
„Tarpukario Lietuvoje Raižių totorių bendruomenė buvo pati didžiausia savo tikinčiųjų skaičiumi, nes Vilniaus kraštas tuo metu priklausė Lenkijai. Kitos totorių bendruomenės tarpukariu veikė Kaune bei Vinkšupiuose. Totorių bendruomenė Raižiuose reprezentuoja gražią lietuvių ir totorių bendrystę. Tarpukariu minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų Raižių totoriai įsteigė Vilniaus vadavimo sąjungos Vytauto Didžiojo Raižių skyrių ir prisidėjo prie visoje Lietuvoje vykusios kampanijos, kuria buvo siekiama ugdyti lietuvių meilę Vilniui ir siekti Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimo.
Raižiuose galima pastebėti ir 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių proga 2010 m. atidengtą Vytauto Didžiojo paminklą, kurio autorius – skulptorius Jonas Jagėla. Raižių totorių iniciatyva ir lėšomis pastatytas paminklas yra bene vienintelis Vytautui Didžiajam skirtas paminklas, pastatytas po 1990 m. Jo idėja atspindi ne tik Lietuvos totorių bendruomenės požiūrį į savo istoriją ir integraciją į Lietuvos visuomenę, bet ir parodo, jog vietos totoriai savo istorinę tradiciją sieja būtent su LDK paveldu ir Vytautu Didžiuoju. Tokiu būdu įprasmindami ne tik savo istorinį pasakojimą apie totorius Vytauto karius, padėjusius kovoti Žalgirio mūšyje, bet ir liudija totorių integraciją į lietuvišką aplinką“, – teigia dr. D. Troskovaitė.
Visada veikianti mečetė
Kalbėdami apie Raižių mečetės išskirtinumą, abu pašnekovai primena, kad šie maldos namai pagal paskirtį veikė nuo pat jų įkūrimo pradžios. Nors sovietmečiu daugelio įvairių konfesijų maldos namų likimai susiklostė prastai ar net tragiškai, ši mečetė net ir tokiu metu veikti nesustojo.
Raižių mečetės atidarymo po restauracijos ir bendruomenės namo įkurtuvių mitingas 1993 m. Lietuvos totorių istorijos ir kultūros muziejaus nuotr.
„1948 m. vietos totoriai surinko 40 žmonių komitetą ir kreipėsi į tuometę vykdomąją valdžią, prašydami priskirti mečetę bendruomenės reikmėms. Gavę teigiamą atsakymą vietos totoriai pamaldas mečetėje laikė iki pat šių dienų per visą sovietmetį. Nors tai nebuvo lengva, mečetė visada buvo veikianti ir prižiūrima. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po 1990-ųjų per keletą metų mečetė vėl buvo naujai rekonstruota ir įgavo dabartinį vaizdą.
Religinę tradiciją išsaugoti pavyko, tačiau Raižių totorių religinė mokykla neišliko. Ji buvo uždaryta 1951 m., o jos mokytojas Dovydas Silimavičius – ištremtas į Sibirą. Nuo to laiko Raižių totorių religinis mokymas daugiausia vyko šeimose“, – pasakoja dr. D. Troskovaitė.
Pašnekovai akcentuoja, kad ir dabar mečetėje vyksta tik pamaldos. „Modernizacijos laikotarpis ir čia atnešė šiokių tokių pokyčių. Tuokdamiesi jaunieji užsuka į mečetę imamo palaiminimo. Arba neretai šalia mečetės yra sustojama palydint mirusįjį į amžino poilsio vietą. Bet pagal islamo tradiciją, jokios kitos apeigos, išskyrus pamaldas, mečetėje nėra atliekamos“, – pažymi istorikė.
Šiandien Raižių mečetė pritraukia naujus islamo išpažinėjus ir tampa traukos centru totoriams iš visos Lietuvos. Aplinkinių bendruomenių totoriai taip pat čia renkasi ir dalyvauja pamaldose. Kartu su architektūrine istorine šito pastato reikšme galima matyti jos reikšmę ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
