Stop kadras iš vaizdo įrašo.

Už kiekvieno kūrinio slypi ne tik rezultatas, bet ir ilgos paieškos, kasdieniai ritualai, atsitiktiniai atradimai bei tylūs stebėjimai. „Jaunojo menininko portretas“ – „Vilniaus galerijos“ rubrika, leidžianti pažinti jaunus kūrėjus per jų mąstymą, kūrybos procesus ir santykį su menu. Šįkart kalbamės su menininke Barbora Matonyte.

Iš medžiagos į pasaulį. Pradžia

Vaikystėje lankiau keramikos būrelį. Popieriaus ir pieštuko niekada nepaleidau iš rankų, tačiau mintis, kad galėčiau užsiimti menu, atėjo gerokai vėliau. Gal net iš būtinybės išsigelbėti nuo mokyklos, kurioje nebuvo smagu mokytis. Supratau, kad ją reikia pakeisti. Pažymiai nebuvo itin geri, todėl licėjus ar kita gera gimnazija nebuvo išeitis. O piešimas galėjo būti.

Taip nusprendžiau stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Tėvai sutiko, nes žadėjau, kad studijuosiu dizainą ir uždirbsiu labai daug pinigų. Tačiau sutikus mokytoją Dainių Liškevičių viskas pasikeitė. Jis paklausė: kam tau tas dizainas, jei esi gabi skulptūroje? Taip ir nuėjau į ne tokią pelningą sritį. Baigiau skulptūros specializaciją pas D. Liškevičių ir įstojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti skulptūros pas Antaną Šnarą.

B. Matonytė. Hoist This Thing Higher. Nuotr. Anna Chostegian

Kintantys etapai

Visi kūrybos etapai yra svarbūs, nors ir labai skirtingi. Susidomėjimo sritys ir išraiškos formos keičiasi priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, nuo to, kas tuo metu patraukia akį. Stodama į akademiją galvojau, kad dirbsiu su ready-made menu, tačiau bakalauro studijų pabaigoje viskas pasikeitė. Mane pradėjo dominti taktilika, sąlytis su medžiagomis. Pradėjau lipdyti, eksperimentuoti, atsirado skulptūrinė prieiga, tačiau nenorėjau prarasti instaliacijos ir erdvės kaip skulptūros suvokimo momento.

Magistrantūroje daugiau dėmesio skyriau garso meno tradicijai. Viena pagrindinių mano kūrybos ištakų yra muzika, o ypač nuo paauglystės lydinti sunkioji muzika. Buvo kilusi iliuzija, kad galėčiau kažką kurti ir šioje srityje. Tačiau galiausiai supratau, kad negaliu būti visų galų meistrė. Iš pagarbos muzikantams turbūt geriau likti prie to, ką moku geriausiai.

Pradėjus savarankišką praktiką, kūryba ir jos etapai toliau kito: nuo konceptualios prieigos prie instaliacijos, nuo jos – prie objektais grįstos kompozicijos erdvėje. Nei vieno iš šių momentų neišskirčiau kaip svarbiausio. Šiuo metu savo kūrybą įvardyčiau kaip koliažo principu dėliojamą išraišką. Tai ne tik vizualinis ar medžiaginis, bet ir mentalinis koliažas. Idėjos susideda iš to, kas patraukia akį, kas tuo metu atrodo aktualu ar svarbu. Anksčiau buvo vienaip, dabar yra kitaip, o ateityje, ko gero, bus dar kitaip.

Muzika, paauglystė ir tamsa

Subkultūra ir jos vaizdiniai mane lydi nuo ankstyvos paauglystės. Susidomėjimas sunkesne muzika prasidėjo maždaug dvylikos metų. Tėtis man įteikė nuostabią dovaną – MP3 grotuvą su įvairiausia muzika, nuo Britney Spears iki Metallica. Gal tai buvo nesąmoningas, bet labai svarbus gestas: galėjau pati išsirinkti, kas man patinka. Pradėjau žavėtis sunkesne muzika. Turbūt nesu vienintelė, kurią ji ramina. Sunkūs dažniai ir intensyvumas keistai veikia – kai kažkas plaka greičiau nei tavo širdis, tarsi išsisuki nuo vienatvės jausmo, nuo pojūčio, kad esi kitoks ar vienas. Baimės ir agresijos temos taip pat mane lydi nuo paauglystės.

Grįžtant prie klausimo, kas yra kertiniai mano kūrybos momentai ir iš kur jie kyla, vis sugrįžtu prie paauglio portreto. Paauglystė – komplikuotas laikotarpis. Iki šiol mane domina paauglio identiteto fenomenas, psichologinis sunkis, susidūrimas su vidine tamsa. Tai mane traukia nepaaiškinamai. Muzikoje radau tas pačias temas, tik nagrinėjamas gerokai plačiau. Jos nėra vien paauglystės išraiška, kurią išaugęs palieki. Tai jausmai, lydintys visą gyvenimą. Turbūt jie bręsta kartu su tavimi, auga, tampa savotiškais draugais ir galiausiai – tavo paties dalimi.

B. Matonytė. Entropy 2023.Nuotr. Andrej Vasilenko

Tamsioji tradicijos pusė

Negaliu sakyti, kad esu iš itin religingos šeimos, tačiau mama yra tikinti, todėl tam tikri religinės filosofijos klausimai mane užkabino. Mano santykis su religija gana komplikuotas, tačiau būtent tamsioji jos pusė mane traukia.

Egzorcizmo tema katalikiškoje tradicijoje man atrodo be galo įdomi. Nesistengiu pasirodyti tuo, kuo nesu – nei fanatike, nei tikinčia. Mane domina tai, kad šis reiškinys turi tam tikras taisykles ir priežastis. Jo absurdiškumas kartais leidžia brėžti paraleles su psichologiniu žmogaus sunkumu. Įdomu, kaip tai aiškina filosofinė tradicija.

Kaip gimsta kūrinys

Kiekvieno kūrinio pradžia būna nenuspėjama. Nėra taip, kad staiga ateina vaizdinys arba jį susapnuoju. Taip pat nėra taip, kad kiekvieną kartą atsisėdu ir atlieku išsamų meninį tyrimą, išnagrinėdama viską, kas įmanoma ta tema.

Man svarbi taktilika. Šiuo metu esu tokioje kūrybos stadijoje, kai paėmus ką nors į rankas pradeda kilti mintys ir vaizdiniai. Iš patologinio kaupimo poreikio esu prisirinkusi daugybę objektų ir medžiagų. Mėgstu eksperimentuoti, liesti, bandyti. Kartais tiesiog pasiduodu medžiagai.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

Anksčiau, kalbant apie jaunąją kūrėją – dar net ne menininkę, o moksleivę, kuri tikėjo, kad kada nors galės tuo užsiimti visapusiškai, – pradžia buvo vaizdiniai ir sapnai. Manau, kad tai buvo magiška. Siekis toliau studijuoti menus, ko gero, ir kilo iš poreikio viską, kas yra galvoje, perkelti į išorę – piešiniu ar kita forma. Dabar yra kitaip. Kūrinio pradžia gali būti patirtis koncerte, kai stovi prie kolonėlių ir visas pasaulis aplink vibruoja. Tai gali būti vaizdinys scenoje, tai, kas vyksta minioje, ar apskritai bet kas. Turiu prigimtinį norą tyrinėti ir gilintis į priežastis, kodėl kyla tam tikras impulsas sukurti kūrinį ar objektą. Tuomet pradedu ieškoti tų temų ištakų.

Buvau gana užsisklendęs, vienišas vaikas. Tačiau vaikystėje vienatvė nebuvo skausminga. Pirmieji draugai atsirado, kai man buvo gal šešeri ar septyneri. Iki tol mėgdavau užsiimti pati savimi. Sėdėdavau kambaryje ir iš knygų statydavau architektūrinius statinius – pavyzdžiui, San Francisko tiltą per visą kambarį. Deja, vakare reikėdavo viską sutvarkyti, ir tada būdavo gana liūdna. Kieme iš smėlio ir akmenų rengdavau archeologinius kasinėjimus. Tas noras liesti ir per medžiagą patirti pasaulį atsirado labai anksti. Tai pastebėję, seneliai užrašė mane į keramiką. Pirmoji mano mokytoja buvo Nora Blaževičiūtė. Vaikų būrelio ribose tai buvo galimybė dirbti po garsios menininkės sparnu, ir tai padėjo atsiskleisti. Molis ir skulptūra, nors ir mažytė, tapo pirmaisiais gaivališkais kūrybos pradmenimis.

Asmeniškumas ir žiūrovas

Kūryboje asmeniškumo yra labai daug. Tam tikrais atvejais dėl to esu labai savikritiška. Nemanau, kad kūrinys, užsisklendęs vien asmeniškumuose, gali būti kokybiškas. Jis turi suteikti galimybę žiūrovui įsitraukti į dialogą, todėl temų tyrinėjimas nėra vien impulsyvus – jis ir tam tikru mastu strategiškas. Siekiu užmegzti dialogą, išplėsti galimybes užmegzti santykį su žmonėmis, kurie eina pro šalį ir stebi, ką darau. Vis dėlto asmeniškumo mano kūryboje yra labai daug, o empirika yra tyrimo ir kūrybos pamatas. Tik kartais tą patirtį tenka išreikšti arba net paversti racionaliu pavidalu.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

Kūryba tarp darbo ir laiko

Ko gero, kiekvienas jaunosios kartos menininkas pasakytų, kad susiduria su finansiniais iššūkiais. Tai natūralu. Tačiau matau didelę privilegiją, kad galiu užsiimti menu ir turėti studiją. Pati galimybė kurti yra didelė prabanga, nesvarbu, ar iš to uždirbu daug, ar mažai. Konkurencija Lietuvoje milžiniška – čia daug gabių menininkų, ir jaunų, ir vyresnių. Kalbant apie finansus, bent jau šiuo metu turiu kažkaip papildomai užsidirbti. Galbūt kiti jauni kūrėjai turėjo geresnę strategiją, nei aš. Vis dėlto didžiausias iššūkis yra ne pinigai, o laikas. Laikas, kurį turi skirti tam, ko nelabai nori daryti. Didžiausia prabanga – suderinti kūrybą ir darbą bei turėti bent mažytę poilsio ir laisvalaikio iliuziją.

Kūrinys kaip komunikacija

Didžiausiu savo trūkumu įvardyčiau nekomunikabilumą. Su tuo reikia dirbti. Natūralu, kad būnant nekomunikabiliam sunkiau užmegzti kontaktą su žiūrovu ar publika. Manau, tai galima pakeisti. Kažkur giliai mano mintyse egzistuoja tobulo žiūrovo portretas – žmogaus, kuris be mano pagalbos gali susidomėti tuo, ką darau. Mano manymu, kūrinys neegzistuoja užsidaręs savyje. Jo gyvybinė funkcija yra būti matomam. Kūrinys atlieka komunikacinę funkciją tarp menininko ir žiūrovo.

Neretai susiduriu ir su simbolinio mąstymo problema: kiekviena medžiaga turi reikšmę ir savaip suteikia galimybę kitam žmogui interpretuoti. Todėl rinkdamasi medžiagas galvoju ne tik apie jų fizines savybes. Sunku atsispirti norui griebtis to, ką geriausiai pažįsti, tačiau sintetinių ir natūralių medžiagų santykis man atrodo ypač įdomus. Kuriant objektą, lipdant ar konstruojant, kiekvienas elementas turi savotišką šerdį, kuri vėliau apvelkama kiautu. Čia atsiranda svarbi butaforijos ir autentikos įtampa. Man svarbu, kas paslėpta po tuo kevalu – nesvarbu, ar tai natūralios medžiagos, pavyzdžiui, druskos mišinys ir anglies tepiniai, ar sintetiniai lakai, silikonas, nitro lakai. Nepaisant galutinės formos išorėje, svarbu tai, kas yra viduje, kas lieka užslėpta. Kartais renkuosi tikrų tikriausią butaforiją – makrofleksą ar kitas pigias medžiagas vien tam, kad galėčiau išpūsti formą. Kartais ready-made objektą naudoju kaip kevalą. Medžiaga pati tampa vienu iš komunikacijos įrankių.

B. Matonytė. Soft growl 2023. Fot. Rusnė Šimulynaitė

Maišyti, liesti, eksperimentuoti

Autorinėmis technologijomis vadinu savo eksperimentų metu atrastus medžiagų junginius. Tai nėra užpatentuoti dalykai. Jų formos kyla iš nenumaldomo noro maišyti, liesti, mesti viską į vieną katilą ar kibirą ir žiūrėti, kaip vienos medžiagos reaguoja su kitomis, kaip jos sustingsta.

Esu turėjusi sėkmingų eksperimentų su druska, nors pastaruoju metu jos kūryboje beveik nenaudoju. Anksčiau ją maišydavau su krakmolu ir kitomis medžiagomis, kol gaudavau akmens kietumo masę. Tai tapo savotiška receptūra, kurią vėliau pradėjau taikyti ir kitoms medžiagoms. Kai leidžia finansai, nueinu į statybinių prekių parduotuvę, prisirenku visą krepšį įvairių klijų, tinkų ir kitų medžiagų ir pradedu žiūrėti: šitas geras, šitas sustingo, šito tekstūra įdomi. Vieni dalykai elastingesni, kiti birūs ir trapūs. Visa tai ir vadinu autorinėmis technologijomis. Iš esmės tai vis dar tas pats vaikiškas noras viską sumaišyti viename dubenyje.

Kada kūrinys baigtas?

Mano atveju kūrinys baigtas tada, kai yra išeksponuotas, parodytas kažkur. Be šio momento nesustoju – dirbu toliau, galvoju, kaip kūrinį grąžinti, patobulinti, nušlifuoti. Tačiau besaikis tobulinimas gali atimti žavesį žaliam, neapdirbtam dalykui. Todėl kartais atrodo, kad terminas arba deadline’as pats nubrėžia ribą ir pasako, kad kūrinys jau gyvybingas.

Kalbėdama apie gaivališkus, žalius dalykus, grįstus emocijomis ir patirtimis, galvoju, kad pernelyg išbaigta kūrinio forma kartais gali pakenkti jo idėjai. Taip, kartais kūriniai į galerijas keliauja dar šlapi.

B. Matonytė. Postmodern Post-apocalyptic. Nuotr. Joaquin Mora

Žiūrovo interpretacija

Labai džiaugiuosi, kai kūrinį interpretuoja žiūrovai. Tai patvirtina, kad negyvenu vien savo galvoje ir kad egzistuoja kitokie matymo būdai. Žiūrovo reakcija kartais atskleidžia ir man pačiai naujas interpretacijas.

Man patinka suteikti erdvės interpretacijai, o kūrinio tekstas ir anotacija čia tampa svarbia dalimi. Tai, kaip aprašai kūrinį – ar aiškinamuoju, abstrakčiu, ar poetiniu tekstu – gali tapti užuomina, kaip žiūrovui jį skaityti. Jeigu nori, kad žiūrovui būtų aišku, parašai trumpą paaiškinimą. O jeigu nori palikti daugiau laisvės interpretacijai, renkiesi kūrybiniu rašymu grįstą aprašymą.

Rašymas kaip kūrybos dalis

Man pačiai labai patinka rašyti. Tai vienas iš smalsumo elementų. Nemanau, kad man tai labai gerai sekasi, tačiau mėgstu užsirašyti mintis ir vėliau bandyti jas sudėlioti į tam tikrą pavidalą. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta. Kartais pats rezultatas tampa siurprizu.

Vienu metu rašymu užsiėmiau labai intensyviai. Prieš kelerius metus visas kūrinių ciklas buvo grindžiamas rašymu kaip pirmine stadija – tarsi gemalu, iš kurio išauga instaliacijos. Nebijau, kad mano tekstai kartais primena bulvarinius skaitalus ar prastą fantastiką. Priešingai – tai mane džiugina. Net ir sunkiomis temomis rašymas padeda nesusireikšminti, atsipalaiduoti ir išlaikyti humoro jausmą. Juk ne viskas mano kūryboje yra rimta. Kartais pati labai juokiuosi iš to, ką padariau.

B. Matonytė. Spaces in Motion. 2026 m. Nuotr. Giedrius Stonkus

Atsakomybė ir politika

Menininkas yra atsakingas už tai, ką sukuria. Išleidęs kūrinį už studijos ar dirbtuvių ribų, turėtum pagalvoti, kokias mintis ar iliuzijas jis gali sukelti kitiems. Žinutė, net jei užslėpta ar abstrakti, neturėtų klaidinti.

Ko gero, nepatogiausia tema man yra politika ir ideologijos. Vis dėlto būtent per ideologinę prieigą nagrinėju reiškinius, kurie kartais atsispindi mano kūryboje. Fanatizmas, kardinalumas, nepaslankumas – man atrodo, kad visa tai ypač matome dabar. Kartu jaučiu pareigą apie tai kalbėti. Ne tik aš – visi turime atpažinti, įvardyti ir kritiškai mąstyti. Turbūt labiausiai gąsdina visuomenės radikalėjimas. Jis ne tik baugina, bet ir sunkiai suprantamas. Galbūt todėl, kad prieštarauja mano prigimčiai teigti, jog kažkas yra vien juoda arba balta.

Kodėl kuriu?

Pasakysiu absoliučią klišę: kuriu, nes negaliu to nedaryti. Tai impulsyvu, sunkiai paaiškinama ir šiek tiek primena tam tikrą patologiją – negebėjimą atsipalaiduoti, nuolatinį norą kažką liesti, konstruoti, daryti. Atsakymo, ko gero, ir nėra.

Mano kūryba yra būdas kalbėtis su pasauliu. Kartais jaučiu, kad kalbėtis akis į akį man gana sunku. Kitų žmonių kūryba man įdomi kaip kryžiažodžiai ar rebusai, kuriuos galima išspręsti. Galiu spėlioti apie žmogų, slypintį už kūrinio, žaisti žaidimą su jo sąmoningumu ir ironija, bandyti atspėti kontekstus. Jeigu kontekstai parašyti anotacijoje, galiu juos perskaityti ir pabandyti įsijausti į kitokį vaidmenį. Galbūt todėl kūryba man turi ir gydomąją funkciją.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.