A. Sveikovskis. Vilniaus panorama nuo Bufalo kalno dabar Tauro. 1861-1866 m.

„Vilniaus galerija“ savo tekstais ir straipsnių ciklais nuosekliai apžvelgia įvairius meno reiškinius, siekia užfiksuoti bei ateičiai išsaugoti Vilniaus kultūrinę atmintį. Tai bandymas brėžti šiuolaikinį miesto kultūros žemėlapį, kuriame susitinka architektūra, teatras, kinas, literatūra bei jų kūrėjai. Pradedame naują pasakojimų ir interviu ciklą „Vilniaus fotografai“. Dėmesio centre – fotografija kaip svarbus vizualinis liudijimas apie skirtingų epochų Vilnių ir jo gyventojus, autentiškai pasakojantis kintančio, bet vis iš naujo atrandamo miesto istoriją. Šioje rubrikoje susipažinsite su Vilniaus fotografais ir jų gyvenimo bei kūrybos keliais. Šį kartą pristatome Albertą Sveikovskį.

Antrasis Vilniaus fotografas, po Abdono Korzono, išėjęs iš savo studijos fotografuoti miesto ir jo apylinkių, buvo iš Prūsijos kilęs Albertas Sveikovskis. Jis buvo pirmasis Vilniuje, pradėjęs kurti panoramines nuotraukas, sujungtas iš kelių kadrų.

Albertas Swieykowskis. Panoraminė Vilniaus vaizdas iš dešiniojo Neries kranto. Apie 1864 m.

1829 m. Thornėje (dab. Torunėje) gimęs Sveikovskis į Vilnių atvyko 1858 m., o savarankišką fotografo veiklą čia pradėjo 1861 m. Iš pradžių jis daugiausia fotografavo žmones. Jo studija buvo Vokiečių gatvėje, Šiškos (buv. Miulerių) name. Čia buvo ir jo butas. Patogioje ir prestižinėje vietoje atidaryta studija greitai išsiskyrė darbų kokybe. Ją pamėgo turtingesni Vilniaus žmonės, kilmingos aukštuomenės atstovai, aukšti caro valdininkai, kariškiai.

Nors nežinome, kur Sveikovskis mokėsi fotografijos, jo darbai liudija prūsiškos fotografijos mokyklos įtaką. Duomenų, kad jis būtų turėjęs ateljė prieš atvykdamas į Vilnių, nėra.

A. Sveikovskis. Aušros vartų koplyčia. 1862-1866 m.

1861 m. gegužę laikraščio Kurier Wileński korespondentas Vaclovas Pšibilskis taip apibūdino jo studiją:

„Iki šiol geriausi portretai buvo gaminami pono Świejkowskio dirbtuvėje […] Apžiūrėjome visas p. Świejkowskio dirbtuvės, kuriose yra keletas brangių aparatų ir viskas, ko reikia fotografijos menui. Jo darbuose matyti nuolatinė pažanga, matyti, kad jis stengiasi sekti naujausius su jo profesija susijusius išradimus.“

Pšibilskis taip pat pastebėjo, kad Sveikovskis jau turėjo aparatūrą darbui sausojo kolodijaus metodu — tai reiškia, kad fotografas ruošėsi fotografuoti vietovaizdžius.

„Mums parodė […] aparatus, leidžiančius daryti nuotraukas „sausuoju būdu“, be būtinybės nešiotis su savimi fotolaboratoriją ir pan. Tačiau užsiėmęs nuolatiniais darbais, kurių turi gausybę, jis dar negalėjo pasišvęsti šiam darbui.“

Sausos negatyvinės plokštelės buvo mažiau jautrios nei šlapiojo kolodijaus, tačiau jas buvo galima ryškinti grįžus į laboratoriją, todėl jos ypač tiko fotografavimui lauke.

A. Sveikovskis. Miesto teatras Vilniaus Rotušės rūmuose. 1861-1866 m.

Margarita Matulytė nustatė (plačiau skaitykite Margarita Matulytė, „Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai per 1863-iųjų sukilimą“ knygoje Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius, 2016, p. 124–126), kad 1860 m. lapkritį 32 metų katalikas Sveikovskis susižadėjo, o 1861 m. sausį Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje vedė 19-metę Mathildą Laurą Elisą Preuss. 1862 m. gimė jų dukra, o sūnus, gimęs vėliau, mirė 1865 m. kovą. Šeimyniniai rūpesčiai ir didelis darbo krūvis studijoje tikriausiai neleido jam iš karto imtis miesto fotografavimo — Vilniaus vaizdus jis pradėjo fiksuoti tik 1862–1863 m.

A. Sveikovskis „Paplaujos priemiesčio panorama“, apie 1864 m.

Gyvendamas Vilniuje Sveikovskis sukūrė 32 miesto fotografijų rinkinį. Jame užfiksuoti svarbiausi katalikiškojo Vilniaus pastatai: Šv. Onos bažnyčia, Katedra, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Aušros vartų koplyčia. Rinkinį puošia ir stambiu planu nufotografuota Šnipiškių Jėzaus, nešančio kryžių, koplytėlė. Jis taip pat įamžino Miesto teatrą (Rotušę), Pilies kalną, panoramas nuo Tauro kalno ir Neries šlaitų. Rinkinyje yra ir rusiškojo Vilniaus ženklų — generalgubernatoriaus rūmai, naujai pastatyta Šv. Jurgio prospekto koplyčia, skirta 1863–1864 m. sukilimą malšinusiems rusų kariams. Tarp vaizdų yra ir geležinkelio stotis. Likusiose nuotraukose nufotografuoti priemiesčiai ir apylinkės: Paplauja, Užupis, Antakalnis, Verkiais ir kiti.

Trys nuotraukų grupės sudaro panoraminius vaizdus. Įspūdingiausia — penkių dalių kairiojo Neries kranto panorama nuo Pilies kalno iki Lukiškių, fotografuota iš dešiniojo kranto priešais Šv. Jurgio bažnyčią. Kitos dvi panoramos sudarytos iš dviejų nuotraukų: vienoje matyti Vilnios pakrantės ties Paplauja, žvelgiant iš Užupio, kitoje – Rasų priemiestis iš Markučių pusės.

A. Sveikovskis. Sluškų rūmai Neries pakrantėje. 1861-1866 m.

Platinimui skirtos 23 × 16,5 cm albumino nuotraukos buvo klijuojamos ant kokybiškų 23,3 × 31,3 cm kartono lakštų su paauksuotomis briaunomis.

Praėjus keleriems metams po rinkinio sukūrimo liko neparduotų egzempliorių. 1865 m. pabaigoje, rengdamasis išvykti iš Vilniaus, Sveikovskis paskelbė parduodąs ateljė įrangą ir visą 32 Vilniaus vaizdų rinkinį. Tikėtina, kad dalį nuotraukų išsiuntė į Varšuvą — 1866 m. jomis prekiavo fotografo Teofilio Jozefo Boretti ateljė.

Deja, iki mūsų dienų išliko labai nedaug šio išskirtinio fotografo darbų. Vienintelis mums žinomas pilnas 32 fotografijų komplektas saugomas Rusijos Valstybės istorijos muziejuje. Lietuvoje pavienių vaizdų turi Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir keli privatūs kolekcininkai.

Per kelerius metus Vilniuje Sveikovskis susipažino su miestu, atrado įdomiausias vietas ir geriausius žvalgos taškus. Atvykėliui iš Prūsijos gal ir nerūpėjo Lietuvos sostinės istorija, tačiau jo nuotraukos liudija, kad fotografas žavėjosi miesto geografine padėtimi, apylinkėmis, istorinių paminklų ir gamtos grožiu. Per savo albumą jis perteikė nuoširdų santykį su Vilniumi — tapo savotišku miesto patriotu.

1866 m. liepą Sveikovskis savo ateljė pardavė kitam Vilniaus fotografui Antanui Druetui. Tais pačiais metais gavo leidimą atidaryti fotoateljė Tuloje, kur ir mirė 1871 m. Jo sūnus Alfredas vėliau dirbo Jaroslavlyje ir Charkove.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.