„Paroda – laikina, o leidiniai išlieka amžiams“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus komanda. Vienas pirmųjų viešų muziejų Lietuvoje šiandien ne tik saugo daugiau nei pusantro milijono eksponatų ir vienija dvylika padalinių, bet ir aktyviai užsiima leidyba. LNM leidinių sąraše – fotografijos ir meno albumai, istoriniai tyrimai, parodų katalogai, Lietuvai svarbių asmenybių biografijos bei knygos vaikams. Kiekvienas jų savaip pratęsia muziejaus darbą už parodų salių ribų – pasakoja istorijas, padedančias geriau suprasti šalies raidą, žmones ir jų gyvenimą.

LNM leidybos istorija – ilgiausia tarp Lietuvos muziejų. Jos pradžia siekia dar XIX a.: 1858 m., praėjus vos trejiems metams po Vilniaus senienų muziejaus įkūrimo, pasirodė pirmasis jo rinkinių katalogas – eksponatų sąrašas, šiandien jau tapęs bibliografine retenybe. Nuoseklesnis leidybinis darbas prasidėjo 1968 m., kartu su Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus veiklos pradžia.

Šiandien leidyba – neatsiejama kasdienio muziejaus darbo dalis. Rinkiniuose kaupiami ne tik eksponatai, bet ir juos lydinčios istorijos, o muziejuje atliekami tyrimai ilgainiui virsta parodomis, edukacijomis ar leidiniais. Kartais būtent tyrimas tampa ir būsimos parodos atspirties tašku.

„Visi muziejai turi tas pačias pagrindines funkcijas – kaupti, saugoti ir viešinti. Turime pusantro milijono vertybių, kurias prižiūri ir naujai komplektuoja rinkinių kuratoriai. Didžioji jų dalis – mokslininkai, tyrėjai. Būtent jų darbas muziejuje ir tampa parodomis, edukacijomis arba leidiniais“, – pasakoja LNM generalinės direktorės pavaduotoja mokslui Giedrė Milerytė-Japertienė. 

Pasak pašnekovės, rengiant leidinius stengiamasi išlaikyti mokslinį pagrindą ir kartu ieškoti būdų sudėtingas temas pristatyti suprantamai bei patraukliai. Ne mažiau svarbus ir pasitikėjimas – skaitytojas, atsivertęs muziejaus išleistą knygą, turėtų neabejoti joje pateikiamos informacijos patikimumu.

„Mums labai svarbu rasti formų, kaip patraukliai papasakoti istorijas, tačiau kartu užtikrinti, kad jos būtų patikimos. Šiandien susiduriame su didžiuliais informacijos kiekiais, todėl norime, kad žmogus, paėmęs knygą su mūsų logotipu, žinotų, jog joje pateikiama informacija galima pasitikėti“, – sako G. Milerytė-Japertienė. 

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Muziejaus leidinių auditorija įvairi. Jais domisi parodų lankytojai, norintys į pristatomą temą pasigilinti ir pasibaigus apsilankymui, taip pat istorijos, fotografijos ar meno mėgėjai bei šių sričių profesionalai. Dalis leidinių kuriami galvojant apie šeimas ir jaunuosius skaitytojus, o muziejaus knygose medžiagos savo darbui gali rasti ir mokytojai, edukatoriai bei kiti ugdymo specialistai.

Keičiasi ir pats požiūris į muziejaus leidinį. Anksčiau svarbią jų dalį sudarė tradiciniai parodų ar rinkinių katalogai, tačiau šiandien vis daugiau dėmesio skiriama ne pavienių eksponatų pristatymui, o istorijoms, kurias jie leidžia papasakoti.

„Pamažu tolstame nuo katalogų, nes suprantame, kad vien eksponatų parodymas nebūtinai papasakoja istoriją. Šiandien norisi pasakoti būtent istorijas, apimančias šalies ar atskirų žmonių gyvenimą. Norime, kad žmogus, net ir neperskaitęs visos knygos, galbūt tik ją vartydamas, susidomėtų“, – teigia leidybos skyriaus vadovė Justina Brukštutė-Šimkė.

Videomedžiagos kadras

Todėl ne mažiau nei turiniui dėmesio skiriama leidinio formai – dizainui, fotografijoms, popieriui, spaudos kokybei ir kitiems vizualiniams sprendimams. Knyga tampa ne tik informacijos šaltiniu, bet ir savarankišku objektu, kurį norisi turėti, vartyti ir prie jo sugrįžti.

„Norime būti tarp geriausių. Turime ambicingų žmonių, suprantame, kad skaitytojai nori gražių, kokybiškų leidinių, ir galime jiems tai suteikti. Galiausiai atiduoti visuomenei geriausia, ką gali, yra ir garbės reikalas – juk savo veikla jai tarnaujame“, – sako G. Milerytė-Japertienė. 

Dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.