„Atradimų būna labai įvairių. Giliai po žeme galima atrasti vandens arba naftos, galima atkasti buvusių gyvenviečių griuvėsius, milžinkapiuose dūlančius protėvių kaulus ir daug kitokių dalykų. Ir galima atrasti seniai šalia gyvenantį kaimyną […]“, – taip prasideda ambasadorės, diplomatės, karaimikos tyrinėtojos dr. Halinos Kobeckaitės knyga „Lietuvos karaimai“. Ir knyga, ir pašnekovė, ir šis tekstas kviečia atrasti bei pažinti Lietuvos karaimų kultūrą.

Kartu su ambasadore H. Kobeckaite ir tradicinės karaimų virtuvės puoselėtoja, kavinės „Kiubėtė“ šeimininke Ingrida Špakovskaja kalbamės apie karaimų atsikėlimą į Lietuvą, kokias tradicijas jiems pavyko išsaugoti, kaip karaimai švenčia ir ką deda ant šventinio ar kasdienio stalo.

Karaimai Trakuose

Nors nuo šešerių metų ambasadorė H. Kobeckaitė Trakuose nebegyvena, iki šiol čia sugrįžta kiekvieną vasarą. Kaip pati sako, karaimai be Trakų neįsivaizduojami. Svarstydama, kodėl būtent Trakai tapo Lietuvos karaimų centru, pašnekovė prisimena istoriją: „Pagal legendą, 1397-1398 metais po sėkmingų žygių į Krymą karaimus į Trakus atkėlė būtent Vytautas. Priežastys yra kelios. Vieni sako, kad tai buvo jo apsauga, kiti – kad reikėjo apgyvendinti ir įveiklinti tuščias teritorijas tarp Krymo, Juodosios jūros ir Lietuvos. Bet kuriuo atveju, yra žinoma, kad tais metais Trakuose pradeda kurtis pirmi karaimų namai.

Suprantama, kodėl Vytautas karaimus apgyvendino Trakuose. Čia buvo jo paties gyvenimo centras, jam tai buvo paranku. Galvoti, kad karaimai atliko sargybinę funkciją irgi galima. Karaimai buvo apgyvendinti gatvėje, kurią turėjo praeiti kiekvienas, norintis pateikti į pilį. Ir dabar ta gatvė vadinasi Karaimų. Čia visur buvo karaimų namai. Eidama ta gatve atsimenu, kuriuose namuose kokios šeimos gyveno.“

Ambasadorės teigimu, Vytauto Didžiojo figūra karaimų bendruomenei itin reikšminga. „Vytautas yra aprašytas karaimų legendose. Net lietuvių poezijoje nėra tiek eilėraščių apie Vytautą, kiek karaimų poezijoje. Nors jų nėra labai daug, beveik kiekviename eilėraštyje Vytautas minimas kaip karalius arba valdovas, kuris mus gina. Karaimai Trakus priėmė kaip savo tėvynę ir todėl labai greitai čia aklimatizavosi. Vytautas jais labai pasitikėjo. Istorikai aiškina, kad Vytautas buvo linkęs labiau pasitikėti kitataučiais, nei savo tautiečiais, nes žinojo, kad niekas jo neišduos. Iš tikrųjų taip ir buvo“, – pastebi pašnekovė.

Paklausta, kaip Trakai atrodė, kai tapo karaimų miestu, H. Kobeckaitė mano, kad panašų vaizdą matome ir dabar: „Reikia manyti, kad šitie namai tokiu pavidalu ir buvo. Jie buvo statyti galu į gatvę, gatvės pusėje – trys langai. Kiekvienas namas buvo aptvertas tvora, o nuo kiekvieno jų iki pat ežero tęsėsi tam namui priklausanti teritorija. Tuo metu nebuvo alėjos prie Galvės ir gatvės nuo Totoriškių ežero, o iki pat ežero kranto driekėsi daržai, todėl buvo patogu laistyti. Be to, nebuvo jokių šulinių. Aš pati išaugau gerdama ežerų vandenį. Ežeruose buvo atliekami visi darbai: Totoriškių ežere buvo skalbiama, šveičiami puodai, Galvės ežeras buvo švaresnis, iš ten semdavome vandenį maistui.“

Kosto Kajėno nuotr.

Namų universitetai

Karaimai Lietuvoje gyvena daugiau kaip 600 metų. H. Kobeckaitė neabejoja, kad jiems išlikti padėjo šeimose saugomos tradicijos. Pasak jos, viena svarbiausių yra kalba: „Kitaip ir negalima įsivaizduoti. Neįsivaizduoju, kad būtų galima užeiti į karaimų namus ir prašnekti kitokia kalba. Karaimų kalba buvo saugoma kaip tik namuose. Tai buvo tokie namų universitetai. Nors buvo ir karaimų kalbos ir religijos mokykla, veikusi Trakuose nuo 1576 m. iki 1923 m.

O dabar viskas atvirkščiai – nėra nei vienų namų, kur galėtum užeiti ir karaimiškai pasisveikinti. Žmonių, kurie šiandien moka kalbą, mūsų bendruomenėje yra gal tik trisdešimt. Jaunesnių – dar mažiau, vos keli. Tačiau kalbos išsaugojimas buvo vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl tauta išliko. Be to, karaimų kalba buvo vartojama ir liturgijoje. Galėjai ją išgirsti ne tik namuose ar gatvėje, bet ir kenesoje.

Vis tik, geriausia kalbos mokykla buvo namuose. Negaliu atsistebėti, kodėl žmonės, Trakuose gyvenę pokariu, ne visi šeimose kalbėjo karaimiškai arba nemokė to savo vaikų. Kai mūsų šeima išvažiavo iš Trakų į Mažeikius, porą metų ten buvome vienintelė karaimiškai kalbanti šeima. Net ir išvykę tarpusavyje kalbėjome karaimiškai.“

Lietuvos aborigenų mitas

„Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje gyvenantys karaimai kažkuo skiriasi nuo lietuvių arba kitų Lietuvos gyventojų. Tai yra Lietuvos piliečiai, kurie nuo seno, gyvendami čia, patyrė lygiai tas pačias problemas, kurias patyrė visi šio krašto žmonės“, – paklausta apie Lietuvos karaimų kitoniškumą atsako H. Kobeckaitė. Ji pažymi, kad per daugiau nei 600 metų Lietuvoje gyvenantys karaimai prisirišo prie Lietuvos ir net perėmė lietuvišką mentalitetą. „Mes vartojame tuos pačius daiktus, tą patį maistą. Ši aplinka darė įtaką mąstysenai, net ideologijai. Tas bendrumo jausmas yra labai svarbus“, – sako ji.

H. Kobeckaitė prisimena, kad net aštuoniose skirtingose lietuviškose mokyklose nesusidūrė su diskriminacija. Tačiau ji mėgsta pasakoti vieną, jau vėliau nutikusią, istoriją: „Esu sutikusi žmogų, kuris, atvykęs iš Amerikos, keliavo po Baltijos valstybes. Jis atvažiavo iš Rygos, mes susitikome Vilniuje. Per kelių valandų pertrauką jis prasitarė, kad jam būtinai reikia nuvažiuoti į Trakus. Pasirodo, Rygoje jis girdėjęs, kad Trakuose gyvena Lietuvos aborigenai. Paklausiau, kas tie aborigenai. Šis atsakė – karaimai. Tada pasiūliau pasižiūrėti į mane, o jis nusistebėjo, kad tai visai normalūs žmonės. Ir nereikėjo važiuoti į Trakus, nes įsitikino, kad karaimai nėra aborigenai.“

Kosto Kajėno nuotr.

Tymbyl chydžy ir Kurban

Pasak H. Kobeckaitės, karaimų metų ciklas nežymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos gyventojų ritmo. Išskyrus tai, kad karaimų šventes diktuoja mėnulio kalendorius. Didžiausios karaimų šventės yra susijusios su žmogaus gyvenimo įvykiais ir gamtos arba kalendoriniais minėjimais, pavyzdžiui, mėnulio jaunatimi, derliaus ar aukojimo šventėmis. Neatsiejama šių švenčių dalis – kulinarija.

I. Špakovskaja sako, kad yra tokių patiekalų, kuriuos karaimai gamina tik tam tikroms šventėms. Ji išskiria pavasario šventę Tymbyl chydžy (Velykų atitikmuo). „Tai viena didžiausių karaimų švenčių. Per Velykas negalima valgyti rauginto arba su raugu ruošto maisto. Net duonos. Tuomet vietoj jos kepami paplotėliai tymbyl. Jie gali būti valgomi ir su mėsa, ir kaip desertas. Velykas karaimai švenčia savaitę.

Praėjus septynioms savaitėms po Velykų, švenčiamos Sėkminės. Sėkminėms kepamas septynių sluoksnių varškės pyragas, vadinamas katlama. Katlama reiškia sluoksniai, o septyni sluoksniai simbolizuoja septynias savaites“, – pasakoja I. Špakovskaja.

Po Sėkminių prasideda mėnesį trunkantis pasninkas, kurio metu draudžiama valgyti mėsą, linksmintis, kelti vestuves. Pirmoji pasninko diena vadinama „burnos užvėrimu“, o paskutinioji – „burnos atvėrimu“. H. Kobeckaitė sako, kad pasninką vainikuoja didelė šventė: „Kurban – tai aukojimo šventė, kai susirenka visa bendruomenė ir tada jau galimos linksmybės. Kadaise būdavo pjaunamas avinukas ir jo mėsa dalinama nepasiturintiems bendruomenės nariams. Dabar tokių neturime, bet šventė yra. Kepami šašlykai arba kiti mėsos kepsniai.“

Kosto Kajėno nuotr.

Vestuviniai papročiai ir pyragai

Kiekviena šventė turi savo tradicijas. Pašnekovių teigimu, iki šių dienų išliko autentiškos karaimiškų vestuvių apeigos. H. Kobeckaitė pažymi, kad tai labai specifinė šventė: „Pirmiausia, atskirai vyksta sužadėtuvės – kieliašmiak. Jų metu pasirašoma vestuvinė sutartis – toj jazyšy. Paskui jaunoji aprengiama atskirai su moterimis, o jaunikis – rengiamas ir konsultuojamas vyrų. Tada einama į kenesą, kur vyksta jungtuvės. Ten skaitoma vestuvių sutartis, kurią per sužadėtuves pasirašo visi dalyviai. Dvasininkas vestuvių sutartį sulanksto ir atiduoda saugoti jaunajai. Pagal senas tradicijas, sutartis buvo įdedama į karstą. Per visą gyvenimą nebuvo galima jos atidaryti ir skaityti. O jei norėdavai perskaityti, turėdavai šiek tiek įplėšti kraštą, kad matytum, jog jau skaityta.“

I. Špakovskaja mini, kad per vestuves kepami du vestuviniai pyragai: „Vienas – jaunikio, kuris vadinamas kijovliuk, kitas – jaunosios, vadinamas kielinlik. Jaunikio pyragas kepamas apvalus. Visi papuošimai gaminami iš tos pačios mielinės tešlos. Per centrą dedama rožytė, nuo kurios tiesiamos penkios pynutės. Tarp jų – taip pat rožytės, o aplink – apipinta kasa. Ant jaunikio pyrago būdavo atnešamas jaunajai skirtas veliumas. O jaunosios pyragas pinamas kaip kasa iš keturių juostų su rožytėmis abiejuose galuose.“

Penktadienio kvapai, vyšnių kiubėtė ir tikras kybynas

I. Špakovskaja juokauja, kad karaimai – pavalgyti mėgstanti tauta. Pašnekovė sakosi nepažįstanti šeimos, kuri negamintų, o ji pati mano, kad iš močiutės perėmė visus šeimos receptus. Karaimų meilė maistui atsispindi ir literatūroje. H. Kobeckaitė prisimena karaimų folkloru vadinamą eilėraštį „Penktadienio kvapai“, kuriame apdainuojami beveik visi karaimiški patiekalai (pateikiamas trečias posmelis).

Tarsi kybynas mėnulis

Pakabintas įkypai.

Ir lyg pilnatis – kukulis,

Ak, penktadienio kvapai!

(Simonas Firkovičius, vertė Vladas Šimkus)

„Kodėl penktadienio? Paprastai penktadienį vakare buvo verdami patiekalai, kuriuos paskui valgydavo šeštadienį grįžę iš pamaldų. Yra ir kitų eilėraščių, kur labai šlovinamas kybynas“, – šypsosi ambasadorė.

Iš tiesų, bene populiariausias ir būdingiausias iš kartos į kartą perduodamas karaimų patiekalas – kybynas. Tačiau H. Kobeckaitė atkreipia dėmesį, kad tai nekasdienis, šventinis patiekalas. Paklausta, kokį maistą šeimoje valgydavo kasdien, ji sako neįsivaizduojanti namų be penktadienio sriubos: „Iš vaikystės prisimenu, kad penktadieniais virdavome makaronų sriubą su pupelėmis. Visada penktadieniais mama virdavo tą sriubą. Dar būdavo sriuba su kukuliais, gaminamais iš miltų. Populiarūs buvo ir koldūnai. Mano mama buvo gera kulinarė, bet man pačiai ne visada pasiseka. Tačiau kybynus moku pagaminti. Draugai, lankydamiesi švenčių proga, žino, kad visada būsiu iškepusi kybynų.“

„Kybynų mėsa ne malama, o pjaustoma kubeliais. Tikri kybynai gaminami su aviena, jautiena arba vištiena. Kiaulienos karaimai nevalgo. Į mėsą įmaišoma druska, pipirai, šiek tiek svogūnų. Jei kybynai gaminami iš mielinės tešlos, dėl sotumo dedama truputį kopūstų, bet jie neturi užgožti mėsos. Tada formuojami pusmėnulio formos pyragėliai. Kaip kiekvienas žmogus turi savo raštą, taip ir čia – kiekvieno pinama pynutė bus savita. Patepti kiaušinio plakiniu, kybynai kepami orkaitėje“, – apie tikro kybyno gamybą pasakoja I. Špakovskaja.

Kitas populiarus šventadienio patiekalas – kiubėtė. Pasak kulinarės, kiubėtė ingredientai gali skirtis, priklausomai nuo regiono. I. Špakovskaja kiubėtė gamina pagal močiutės receptą: „Tai šventadienio patiekalas, kuris buvo gaminamas vienas visai šeimai ir paskui dalinamas visiems šeimos nariams lygiomis dalimis. Viršutinė tešlos dalis palei pynutę apipjaunama ir valgoma su sultiniu, o visa kita valgoma kaip antras patiekalas. Galima gaminti skirtingas kiubėtė – su mėsa, vyšniomis ar kitu įdaru. Tradiciškai mėsa būdavo sukapojama gabaliukais ir dedama su kaulu, bet šiais laikais taip nebegaminame. Paprastai prie mėsos šeimininkės dėdavo ir kitų daržovių. Aš prie jautienos dar dedu baklažaną ar svogūną.“

Kosto Kajėno nuotr.

Kosto Kajėno nuotr.

Bulviniai patiekalai

Natūralu, kad gyvendami Lietuvoje karaimai prisitaikė prie vietinės virtuvės. Prakalbus apie karaimų ir lietuvių asimiliaciją, I. Špakovskaja atkreipia dėmesį, kad abi tautos turi nemažai bulvinių patiekalų: „Visi žinome lietuvišką kugelį. Karaimai tokį patiekalą vadina biok. Tarkuotų bulvių apkepas su mažais riebios mėsos gabaliukais, gaminamas būtinai giliame puode. Anksčiau puodas būdavo pašaunamas į gerai prikūrentą krosnį, kur bulvių tarkiai turėdavo ilgai šusti. Dabar orkaitėje jis kepamas apie pusantros valandos. Paskui valgomas su bruknėmis, kopūstų salotomis ar grietine. Be spirgučių.

Karaimai turi ir lietuviškų cepelinų analogą – kopta. Jei į cepelinų vidų dedama malta mėsa, tai karaimai riebios mėsos kubelius sumaišo su bulvių tarkiais. Tada formuojami kukuliai. Juos verdame ne vandenyje, o jautienos arba avienos sultinyje, į kurį dar dedamos pupelės, perlinės kruopos arba daržovės. Į tokią sriubą kukuliai nuleidžiami ir ilgai verdami ant nedidelės kaitros. Galima valgyti ir taip. Bet mano močiutė tokį patiekalą dar įstatydavo į krosnį.“

Projektą dalinai finansuoja Tautinių mažumų departamentas.