Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai (iš albumo „Wilno“) | D. Pocevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Literatūrinio Vilniaus žemėlapis neatsiejamas nuo rašytojams svarbių erdvių. Nors Lietuvos rašytojų sąjungos rūmus gaubia sena ir sudėtinga istorija, šiandien visi žino – K. Sirvydo g. 6 priklauso jau daugiau nei šimtmetį skaičiuojančiai, rašytojus vienijančiai sąjungai.

Vieni gražiausių Vilniaus rūmai liudija ilgą istoriją: nuo kilmingo kraujo savininkų kuriamų galerijų ir rezidencijų iki sovietinių bei Nepriklausomybės laikų. Ši vieta šimtmečiais alsavo kultūriniu inteligentijos gyvenimu. Vėliau čia būrėsi ir net gyveno rašytojai, virė sąjūdiečių diskusijos, kūrėsi leidyklos ir visą Vilniaus bohemą pritraukusios kavinės. Šiandien rūmai išlieka atviri rašantiems bei literatūra besidomintiems vilniečiams.

Paskutinė ciklo „Atgyjantis literatūros miestas“ dalis siūlo pasivaikščioti po autentiškas rūmų patalpas, pastebėti architektūrines įdomybes bei atrasti dar vieną literatūrinio miesto kontekstą. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės referentė Verdenė Monika Valkiūnaitė pasakoja apie rūmus tobulinusius grafus, kada čia pradėjo rinktis literatai ir ko prisibijojo pirmo aukšto kavinėje besilinksminęsi menininkai.

Iš rankų į rankas

Kelis amžius dabartinė rūmų teritorija priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams. V. Valkiūnaitė sako, kad būtent tuo laikotarpiu šioje vietoje kitų pastatų nebuvo, todėl aplink bažnyčią ilgainiui susiformavo gatvių tinklas. „Tačiau XVIII a. kilo gaisras ir bažnyčia kartu su vienuolynu sudegė. Jos vietoje pastatyta mūrinė, iki šiol tebestovinti pietiniame šių rūmų pakraštyje. Be mūrinės bažnyčios čia taip pat buvo pastatytas nedidelis pastatas, turėjęs keturis didelius ir du mažus kambarius, penkias koklių krosnis, arklidę ir ratinę.

1778 m. karmelitai žemę kartu su pastatu pardavė. Juos nusipirko pirkliai, bet niekas nesiėmė labai didelių renovacijų ir investicijų. Pastatas keliavo iš rankų į rankas. Kol atiteko Voinickių šeimai. Voinickiai pradėjo didžiules naujo pastato statybas, trukusias beveik trisdešimt metų. Tik 1868 m. paskutinis savininkas Antanas Monasevičius patvirtino 1863 m. projektą ir per penkis metus iškilo didelis, uždarą kiemą supantis trijų aukštų pastatas. Jau pastatytus rūmus 1882 m. gruodį už 25 tūkst. rublių nusipirko grafas Ignacijus Korvinas-Milevskis“, – pasakoja V. Valkiūnaitė.

Janas Bulhakas, 1913 m., Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia

Grafas Korvinas-Milevskis

Ekskursijas vedanti pašnekovė atkreipia dėmesį į grafo Ignacijaus asmenybę. Pasak jos, tai buvo neeilinis žmogus, vertas atskiros istorijos: „Grafas Ignacijus užaugo Geranainių dvare – už kelių kilometrų į Pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos. Jis užaugo šeimoje, kurioje turtus sukrovė motinos kraitis. Taigi, nebuvo kilmingas, o tiesiog turtingas. Bendrą išsilavinimą įgijo Paryžiuje, o specialųjį – Miuncheno meno akademijoje. Ją baigęs, atkakliai mynė Popiežiaus durų slenkstį. Buvo toks atkaklus, kad gavo grafo ir Maltos ordino kavalieriaus titulus. Yra gandų, kad jis juos nusipirko, nes tuo metu buvo paplitusi tokia praktika. Grafas menininku netapo, bet per kelis metus surinko didelę meno kūrinių kolekciją, kurią sudarė 250 eksponatai. Norėdamas ją pristatyti visuomenei, ryžosi Vilniuje nusipirktą pastatą rekonstruoti. Jau pirkdamas buvo numatęs, kad čia eis žmonės ir žiūrės į jo meno kūrinius.

Jis buvo labai reiklus ir kaprizingas užsakovas. Labai gerai nusimanė estetikoje dėl savo išsilavinimo. Jo užsakymu rūmus tobulino trys geriausi to meto Vilniaus architektai. Įdomu stebėti datas, kiek jie ten dirbo. Atrodo, padirbdavo porą metų ir baigdavo. Feliksas Jasinskis rūmuose dirbo 1883-1885 m., o Julianas Januševskis ir Tadeušas Rostvorovskis čia darbavosi vos po vienerius metus. Bendromis architektų jėgomis šis pastatas tapo įspūdingo neobarokinio stiliaus itališku palacu.

F. Jasinskis būsimos galerijos išorei suteikė puošnias neobaroko formas ir visiškai naujai suplanavo korpuso vidų. Iki tol čia buvo pakankamai paprastas pastatas, padalintas į butus, o Korvino-Milevskio laiku buvo įrengta pailga, du aukštus užimanti laiptinė-galerija, iki šiol išlikusi maksimaliai autentiška. Abiejuose aukštuose buvo suplanuotos pereinamosios salės, nors dabar antro aukšto salėje matyti, kad durys buvo užmūrytos. Salių sienų apačios uždengtos drožinėtais medžio paneliais, kesoninių lubų plafonai apsupti sudėtingo piešinio reljefais, sienos palubėje apjuostos plačia gipsatūra. Salėse pastatytos prabangios neobarokinės krosnys, įrengti židiniai.

1888 m. F. Jasinskis išvyko iš Vilniaus ir rūmų rekonstrukciją užbaigė inžinierius J. Januševskis. Į dešinę nuo pagrindinių durų jis suprojektavo naują įvažiavimo arką, uždaromą metaliniais vartais. Pagal T. Rostvorovskio projektą pietiniame korpuse prie K. Sirvydo gatvės buvo įrengti grafo gyvenamieji kambariai, pirmo aukšto salėje buvo grafo valgomasis, o korpuso fasadas buvo perdirbtas pagal pietinio pavyzdį.

Pietiniame rūmų korpuse grafas įkūrė galeriją, kur išeksponavo meno kūrinių kolekciją. To meto laikraštis „Kraj“ rašė, kad Vilnius yra nuobodus provincijos miestelis, bet turi tris įdomybes: neseniai baigtą statyti grafo Mavroso namą, pradėtas tiesti tramvajaus linijas ir grafo Korvino-Milevskio rūmus, kurie yra atviri ir inteligentiškai miesto visuomenei. Žymiausias kūrinys, kurį buvo galima pamatyti šioje galerijoje buvo Jano Mateikos „Juokdarys“.“

Laiptinė

Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai sostinėje garsėja bene vienintele tokia prabangia ir autentiška laiptine. Pašnekovės teigimu, iki šių dienų ji išliko beveik nepakitusi. „Laiptinės interjeras buvo atnaujintas pagal neobarokui būdingas tendencijas. Visas šis puošnus vestibiulis, laiptų turėklai vis dar yra nuo to laiko. Prabangūs juodo ir balto marmuro laiptai, turtingo ornamento turėklai, ant sienų matomi raižiniai, paauksavimai – viskas yra grafo Korvino-Milevskio projektas. Tačiau įspūdingi metaliniai šviestuvai čia buvo atgabenti pagal vėliau rūmuose šeimininkavusios Marijos Oginskienės užsakymą“, – sako V. Valkiūnaitė.

Nors didelė dalis laiptinės išliko autentiška, vis dėl to galima pastebėti keletą pakitimų: „Juodo ir balto marmuro grindyse yra visiškai kitokių spalvų plytelių. Žalių, raudonų. Jos nėra autentiškos, sovietiniais metais pakeistos pagal dydį, greičiausiai, nežiūrint į tai, kokios yra spalvos.“

Oginskienės lobiai

1895 m. rūmus nusipirko Antanas Tiškevičius, čia praleidęs penkiolika metų. 1909 m. rūmai iš varžytinių buvo parduoti M. Oginskienei. „Rūmuose ji lankėsi iki 1919 m., nors jų savininke buvo ilgiau. Būtent tais metais kilo neramumai, buvo bandyta rūmus nusavinti. Pasitraukus kaizerinei vokiečių kariuomenei, sausį į miestą įžingsniavo raudonoji armija, paskui kurią – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujami Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos vyriausybė bei būrys lietuvių kultūrininkų.

V. Mickevičius-Kapsukas šiuos rūmus atidavė Vilniaus plastinio meno dailininkų gamybinei sąjungai, kuri norėjo įkurti dailiųjų amatų muziejų. Vienas iš steigėjų – A. Zmuidzinavičius, kurio prisiminimai yra išlikę iki šiol. Jis užrašė, kaip įėjęs į rūmus seife rado svetimų kraštų pinigų ir kitų brangių daiktų, o tarnai jam nurodė, kur kieme M. Oginskienė buvo užkasusi lobį.

Tais pačiais metais raudonąją armiją išstūmė lenkų legionieriai ir nacionalizuoti rūmai buvo sugrąžinti M. Oginskienei. Po šios istorijos ji turbūt nebenorėjo juose būti, todėl rūmus pernuomojo ir 1924 m. čia įsikėlė lenkų krašto ūkio bankas, kuris čia gyvavo iki 1938 m. Bankui išsikrausčius, rūmai už 100 tūkst. zlotų buvo parduoti miesto magistratui“, – pasakoja V. Valkiūnaitė.

Kai rūmai atiteko miesto savivaldybei, buvo planų juos paversti Vilniaus miesto muziejumi, tačiau, įvertinus pastato būklę, dėl pamatų deformacijos buvo nuspręsta rūmus rekonstruoti. Pagal išlikusius dokumentus galima patvirtinti, kad 1941 m. rūmų rekonstrukcija buvo baigta. Karo metu čia veikė Vilniaus miesto priešlėktuvinės apsaugos atstovybė, kuri turėjo rūpintis miesto aptemdymu, gyventojų mokymais bei slėptuvių įrengimu, tačiau po 1944 m. įvykusio Vilniaus antskrydžio pasirodė, kad miestas nebuvo pakankamai apsaugotas.

Rašytojų sąjungos nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjunga

V. Valkiūnaitės teigimu, Lietuvos rašytojų sąjungai – jau daugiau nei šimtas metų. Jos ištakos – 1920 m. įsteigta Lietuvių meno draugijos Literatų sekcija, kurios pirmininkas buvo Vincas Krėvė-Mickevičius. „1932 m. ji peraugo į Lietuvos rašytojų draugiją, kurios pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius. 1936 m. buvo įkurtas Lietuvių literatūros fondas, rūpinęsis rašytojų pašalpomis ir paskolomis.

Po 1940 m. įvykių Lietuvos rašytojų draugija turėjo virsti Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjunga, tačiau šis procesas užtruko iki 1945 m. Sąjunga po truputį virto raudona, bet tokia nebuvo nuo pat pradžių. 1944 m. Kosto Korsako pastangų dėka rūmai atiteko Lietuvos rašytojų sąjungai, kuri rūmus dalinosi su kompozitoriais ir dailininkais. Didžiausia pirmo aukšto salė atiteko Rašytojų klubui, kuris tuo metu organizuodavo rašytojų renginius – ne tik džiugius vakarus, bet ir laidotuves bei šarvojimus. Antro aukšto salėje ėmė posėdžiauti LRS valdyba. Pirmininko kabinetą taip pat pavyko išsikovoti. Lietuvos rašytojų sąjunga ir dabar turi pirmininko kabinetą ten, kur jis buvo įkurtas K. Korsako. Šalia pirmininko kabineto buvo raštinė, literatūros fondas, o antro aukšto gilumoje – dailininkų ir kompozitorių sąjungų kabinetai. Rūmuose apsigyveno antrasis sekretorius Teofilijus Tilvytis. Jo butas buvo dabartinės rūbinės patalpoje. Vėliau ten atsikėlė Petras Cvirka.

Kai dailininkai ir kompozitoriai gavo savo patalpas ir išsikraustė, rūmai liko tik Rašytojų sąjungai. Pirmininko kadencija trukdavo ir trunka keturis metus. Ilgiausiai – net vienuolika metų – čia pirmininkavo Eduardas Mieželaitis. Dabar sąjungos pirmininkė yra Birutė Januškaitė – pirma moteris per visą sąjungos gyvavimo laikotarpį“, – pasakoja V. Valkiūnaitė.

Šiaurinis korpusas

Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose gyveno ne tik T. Tilvytis ir P. Cvirka. Nuo sąjungos įsikūrimo pradžios šiauriniame rūmų korpuse pradėjo veikti viešbutis: „Dabar ten yra nereprezentacinės patalpos, išlikę daug neremontuotos autentikos. Anksčiau tose patalpose buvo apgyvendinami gabesni jaunieji rašytojai. Mažuose kambarėliuose jie buvo apgyvendinami po keturis ar penkis. Nemažai rašytojų ten rasdavo prieglobstį. Tarp jų ir Paulius Širvys, regis, ir Janina Degutytė. Sąlygos ten nebuvo pačios geriausios, bet niekas ilgai ir neužsibūdavo. Tačiau vien tai, kad buvo rašytojų viešbutis, sufleruoja apie tai, jog buvo erdvė, kuri juos globojo.

Dabar šioje rūmų dalyje veikia literatūros mėnraščio „Metai“, žurnalo „Literatūra ir menas“ bei „Vilnius review“ redakcijos.“

Bohema ir laiptai žudikai

Nuo 1970-ųjų pirmasis rūmų aukštas tapo ne tik rašytojų renginių vieta, bet ir skanaus maisto bei pasibuvimų erdve. Iki 1993 m. čia veikė valgykla, į kurią valgiai buvo vežami iš tų laikų aukščiausios klasės restorano – „Literatų svetainės“. Pašnekovė sako, kad rašytojai čia valgė labai skaniai ir labai pigiai, nes pervežti valgiai atpigdavo tris kartus.

„Suokalbio“ šeimininkė Jolanta (dešinėje) | „Literatūros ir meno“, D. Pocevičiaus asmeninio archyvo nuot

1994 m. pavasarį valgyklos patalpas išnuomojo tokia Jolanta, įkūrusi legendinį „Suokalbį“: „Pasak liudininkų, kavinė veikė kaip uždaras klubas. Įleidžiami buvo tikrai ne visi, lankytojai čia vieni kitus labai gerai pažinojo. Baras oficialiai dirbo iki 19 val., bet privilegijuotiesiems buvo leidžiama pasilikti kur kas ilgiau, net likti nakvoti. Naktiniai pasisėdėjimai buvo labai populiarūs.“

1998 m. atsirado naujas kavinės šeimininkas Robertas, suteikęs jai „Trečio brolio“ vardą. Pašnekovė pasakoja, kad ir dabar vesdama ekskursijas sutinka lankytojų, kurie prisimena bandydavę čia patekti, tačiau laimingieji, kuriuos į barą įleisdavo, vengia dalintis atsiminimais. „Žmonės dažnai mini čia stovėjusią žalią sofą, bet daugiau detalių nepasakoja. Apie „Trečią brolį“ yra sukurta ir eilėraščių. Yra išlikusi citata iš to meto tekstų: „Šokiai vyko ant stalų, miegota po stalais. Dažnas gyvas šių švenčių liudininkas gėdijasi pasakoti anuometinius nuotykius.“ Iš tikrųjų, taip ir yra“, – šypsosi V. Valkiūnaitė.

Pasak jos, pasilinksminimai buvo svarbūs, nes kūrė neapibrėžtą ryšį, bendruomenę, kuri tokia jautėsi dėl to, kad kartu švęsdavo. Ji neabejoja, kad tai buvo saugi erdvė, kur rašytojai galėdavo pasidalinti savo rūpesčiais ir sunkumais.

Vis dėlto, rūmuose nebuvo saugu. Pašnekovė mini, kad kavinėje besilinksminantys menininkai, norėdami patekti į rūsyje esantį tualetą, turėjo įveikti laiptus „žudikus“: „Rūmuose vyko ne vienas remontas ir šie laiptai yra vieni iš tų remontų kaltininkų. Anksčiau čia buvo statesni, nelygių pakopų ir nevienodo aukščio laiptai, neturėję laiptų aikštelės. Kartais ten nebūdavo šviesos. Yra žinomos net trys laiptų aukos, kurioms pasivaikščiojimas iki tualeto baigėsi mirtimi: prozininkas Antanas Ramonas, dailininkas, karikatūristas Zenonas Šteinys ir poetė Elena Mezginaitė. Nukritę nuo laiptų, jie patyrė sunkius sužalojimus, kurie baigėsi mirtimi.“

Projektą dalinai finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė