Karantino laikotarpiu mūsų bibliotekos darbuotojai imasi naujos iniciatyvos – skilties „Poviliukas rekomenduoja“, kurioje dalysimės perskaitytų knygų recenzijomis, nes malonu ne tik pasinerti į skaitymą, bet ir dalytis gerų knygų rekomendacijomis su kitais.
Sigitas Parulskis ne viename spaudai duotame interviu yra pabrėžęs, kad poezija rašoma jaunystėje, o romano žanras perimamas su branda. Vis dėlto nuomonės yra tam, kad jos būtų paneigiamos ir keičiamos. „Pagyvenusio vyro pagundos“ pasirodė po beveik dvylikos metų pertraukos nuo paskutinių rašytojo poezijos rinkinių, tad ir mes po dvylikos metų atsigręžiame į šią knygą. Tuomet „Pagyvenusio vyro pagundos“ greit tapo plačiai aptarinėjimu eilėraščių rinkiniu, kurio vertę ir prasmių lauką papildė Zigmanto Butaučio pasirinktas knygos dizaino sprendimas. Pieno baltumo knyga panašėja į užrašinę su gumele, o viršelio vidinėje pusėje yra raudonas „vokelis“, kurį skaitytojas, pasitelkęs fantaziją, gali išnaudoti pagal paskirtį (kaupti meilės laiškus, santaupas, ar kolekcionuoti neišsipildžiusias pagundas).
Romanas „Vėtrų kalnas“ („Alma littera“, 2009) pirmą kartą pasirodė 1847 m. Dviejų šeimų meilės, neapykantos ir žiaurumo sagų istorijas gvildenantį romaną daugelis kritikų ir skaitovų apibūdina vartodami žodį keistas ir nežemiškas. Garsus XIX a. poetas ir dailininkas Dante Gabrielis Rossettis šiam romanui negailėjo liaupsių, teigdamas, kad tai įspūdingiausia XIX a. parašyta ir jo perskaityta knyga bei „geriausia, kas buvo sukurta per pastaruosius du amžius“. Dailininkas taip pat teigė, kad „šios knygos veiksmas neabejotinai vyksta pragare, tik žmonėms ir vietoms suteikti angliški vardai“.
Lietuvių kalba pasirodęs tūkstantmečio vaikų balsu tituluojamos rašytojos Sally Rooney pasaulį sužavėjęs romanas „Normalūs žmonės“ („Alma littera“, 2020), deja, nesubūrė plataus gerbėjų rato šalyje ir patyliukais liko apkalbėtas tik literatūros kritikų ir apžvalgininkų.
Nors Sally Rooney dar tik 29-eri, tačiau jos romanai anglakalbėse šalyse iš karto tapo trisdešimtmečių kartos skaitiniais ir pokalbių objektu, o už romaną „Normalūs žmonės“ autorė buvo įvertinta viena svarbiausių Jungtinės Karalystės literatūros premija – „British Book Awards“.
Nora Ikstena – viena žymiausių šiuolaikinės latvių literatūros kūrėjų, kuriai pavyko sulaukti tarptautinio pripažinimo pasirodžius romanui „Motinos pienas“ („Tyto alba“, 2019). 2018 m. romanas buvo pristatytas Londono knygų mugėje ir tapo tikra sensacija, apie kurią rašė britų dienraštis „The Guardian“, literatūros leidiniai „World Literature Today“, „White Review“ ir kt. Tiesa, kad romanas susilauktų dėmesio anglakalbėse šalyse, buvo modifikuotas jo pavadinimas. Iš „Motinos pieno“ knyga tapo „Sovietiniu pienu“, nors originalus pavadinimas atrodytų tikslesnis – rašytoja koncentruojasi ne tik į politinį, bet ir egzistencinį meilės ir laisvės ilgesį.
Artėjant šventėms, norisi rekomenduoti ką nors šviesaus. Toks neabejotinai yra anglų literatūros klasikės Charlottės Brontės romanas „Džeinė Eir“, kurį taip ir norisi skaityti židinyje ramiai traškant malkoms, pabėgus nuo lauke siaučiančių vėjų ir drėgmės.
Tikriausiai visų mamų ir močiučių lentynose rasime bent vieną iš daugybės lietuvių kalba pasirodžiusių knygos leidimų, o merginoms ji dažnai būna viena iš pirmųjų mamos rekomenduojamų perskaityti „suaugusiųjų“ knygų.
Julianas Barnesas – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais, o 2011 m. už romaną „Pabaigos jausmas“ jam įteikta „Man Booker“ premija.
Lietuvių kalba rasime išleistas 7 rašytojo knygas. Kažkodėl J. Barneso kūryba lietuvių skaitytojams daug patrauklesnė ir perkamesnė nei, pavyzdžiui, Iano McEwano, tad galėtume svarstyti, kodėl? Štai knygų naujienas apžvelgiančio Audriaus Ožolo teigimu, J. Barneso sėkmės paslaptimi Lietuvoje galime laikyti ironijos stoką, kurios trūkumą sunkiai prikišime Iano McEwano kūrybai. Atsakymą paliksime rasti patiems skaitytojams. Šį kartą mūsų dėmesio centre – J. Barneso romanas „Kalbant atvirai“ („Baltos lankos“, 2018), kurį patartume skaityti visiems, kas dar nėra susipažinę su J. Barneso kūryba.
Prabėgus dešimtmečiui, Aleksandros Fominos „Mes vakar buvome saloje“ vis dar lieka ilgiausiu ir storiausiu XXI a. lietuvių romanu, kuriam nesėkmingai buvo klijuojamos emigracinio ir kartos romano etiketės, tačiau galbūt šiandieninis skaitytojas jį gali atrasti kaip naują literatūros kūrinį apie nuogirdomis linkusių pasikliauti draugų bandą, nesėkmingus jaunystės bandymus emigruoti, pabėgti nuo vietinių problemų ir apie naujus šiuolaikinio pasaulio diktuojamus pojūčius (anemiją, nerimą, pervargimą), kurie nebūtinai turi būti apribojami tik kaip kažkurios kartos patirtys.
Rupi Kaur – indų kilmės kanadiečių kūrėja, kuriai kūrybos aktas, kaip pati sako, yra saviraiškos forma, be kurios negalėtų gyventi. 21-erių kūrėja debiutavo savilaidos poezijos knyga „Pienas su medum“ („Milk and Honey“, 2015), kuri netrukus buvo pastebėta ir perleista amerikiečių leidyklos „Andrews McMeel Publishing“, daugiausia leidžiančios komiksus. „Pienas su medum“ iš karto tapo sensacija už Atlanto, priversdama poeziją grįžti į perkamiausių knygų dešimtukus. Parduota daugiau nei 3 milijonai egzempliorių, o „New York Times“ bestselerių sąraše knyga laikėsi net 41 savaitę! Iš karto po pirmosios sėkmės buvo pasirašyta sutartis leisti antrąją knygą „Saulė ir jos gėlės“ (Sun And Her Flowers“, 2017). Galima pasakyti, kad ši susilaukė net didesnio skaitytojų dėmesio. Per kelis mėnesius buvo parduota milijonas knygos egzempliorių ir ji tapo perkamiausia metų knyga pasaulyje. Tokie pardavimo skaičiai gal ir nestebintų kalbant apie romanus, tačiau turint reikalą su poezija, tai tikrai daro įspūdį.
Jeanas-Paulis Sartre’as (1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, ilgametis garsios feministės, filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir draugas. Rašytojas laikomas vienu iš žymiausių XX amžiaus egzistencialistų. 1938 m. pasirodęs romanas „Šleikštulys“ („Vaga“, 2013) yra laikomas egzistencializmo manifestu. 1964 m. Sartras atsisakė jam skirtos Nobelio literatūros premijos.
Rašytojas iki gyvenimo pabaigos tikėjo komunizmo idėjomis, skelbdamas egzistencializmo filosofiją pabrėždavo, kad pokytis gali įvykti tik kolektyviai – vienas žmogus negali nieko pakeisti, tačiau kartu yra moraliai atsakingas už viską, kas vyksta. Tokia nelygiavertė asmens kova, beprasmis maištas įkvėpė Sartre’ą kurti ne tik egzistencinius romanus, bet ir absurdo apsakymus („Siena“), kuriuose išryškinama, kokie absurdiški gali būti žmonių veiksmai, šiems elgiantis tik racionaliai (vadovaujantis aukštesnėmis taisyklėmis, biurokratija).
Sigitas Parulskis – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų, eseistų, kurio pirmąjį romaną „Trys sekundės dangaus“ („Alma littera“, 2015) šiandien kviečiame skaityti.
Rašydama apie S. Parulskio kūrybą literatūros kritikė Jūratė Sprindytė pažymėjo, kad romanas „Trys sekundės dangaus“ ne tik profesionaliai parašytas ir stilistiškai lakus kūrinys, bet ir „savo kartos manifestas“.
Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, literatūros kritikė, rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, 2019 m. pristačiusi pirmąjį romaną „kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“, 2019).
Romano „kai aš buvau malalietka“ fragmentus Virginija Kulvinskaitė pradėjo rašyti dar prieš doktorantūros studijas, o baigė – atsipūsdama, poilsio tarpuose tarp disertacijos rašymo, tad romano rašymo procesą drąsiai galima vadinti žaidimu, priešingu mokslinio darbo rašymui. Rašytojos teigė, kad „malalietkos“ rašymas man buvo tarsi gero vakarėlio alternatyva tuo metu, kai negalėjau daug tūsinti, nes kasdien turėjau sėdėti prie disertacijos, ruoštis paskaitoms, rašyti akademinius tekstus.“
Vokiečių kilmės rašytojas ir istorikas Patrickas Süskindas išgarsėjo 1985 m., parašęs jau klasika tapusį romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ („Alma littera“, 2015).
Tikriausiai net jei ir neskaitėte šios knygos, esate pažįstami su Žanu Batistu Grenuju, kurio vardas jau tapo, jei ne mums visiems, tai neabejotinai kvepalų pasaulio atstovams, kone bendriniu žodžiu.
Romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ fabula nesudėtinga. Tai istorija apie motinos paliktą vaiką Žaną Batistą Grenujį, kuris pats neturi kvapo, tačiau yra viliojamas paslaptingo kvapų pasaulio. Augdamas jis uosto viską aplinkui, o kai pamato, kaip yra gaminami kvepalai, šis procesas jį taip apžavi, kad jis tampa kvepalų gamintojo pameistriu.
SKAITYTI VISĄ RECENZIJĄ
2003 m. pasirodęs anglų rašytojos, žurnalistės Lionel Shriver romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“ („Alma littera“, 2012) tapo autorės sėkme. 2005 m. jis laimėjo prestižinį „Orange“ literatūrinį apdovanojimą, kuris teikiamas moterims už geriausią anglų kalba parašytą metų romaną.
Smurto mokykloje (Jodi Picoult „Devyniolika minučių“), nesusikalbėjimo šeimoje (dar daugiau Jodi Picoult…) problemos ir kaltųjų paieškos gana dažnai tampa šiuolaikinės literatūros temomis, tačiau Lionel Shriver romaną reikėtų skaityti be išankstinio skepsio, kadangi autorė atranda savitą kalbėjimo apie šeimos nelaimę manierą.
Janas Walkersas (1925–2007) – žymus XX a. Nyderlandų rašytojas, dailininkas ir skulptorius, kartu su Willemu Frederiku Hermansu, Harry Mulischu ir Gerardu Reve pakliūva į „Didžiuoju ketvertu“ pramintą garsiausių Nyderlandų pokario rašytojų grupę. Įdomus faktas, kad rašytojo kūryba buvo įvertinta kone visomis Olandijos literatūrinėmis premijomis, tačiau rašytojas arba atsisakydavo jas priimti, arba grąžindavo atgal. Nors išsiskyręs su trečiąja žmona Janas Walkersas gyveno atsiskyręs, tačiau turėjo tvirtą nuomonę visais šalies klausimais. Jo kūrybos laikotarpiu šalis išgyveno kismą: įsikerojo kapitalizmas, tradicinę šeimą ir jos vertybes keitė naujas požiūris į žmonių santykius, laisvėjo suvaržymai ir tabu, tad nieko keista, kad visa tai tapo pagrindinėmis rašytojo kūrinių temomis, kartais ypač aštriai, nebijant ciniško požiūrio, pašiepiant įsibaiminusius knygos skaitytojus.
1969 m. pasirodęs romanas „Turkiški saldumynai“ („Alma litera“, 2014) buvo tikras prozos gardumynas. Nors iki tol rašytojas jau buvo sukūręs aštuonis romanus, tačiau tik šis atnešė jam sėkmę ir pripažinimą. Romano populiarumą dar labiau padidino 1973 m. pasirodžiusi Paulio Verhoeveno režisuota romano ekranizacija, tapusi visų laikų sėkmingiausia šalies kino juosta ir nominuota ne vienam svarbiam kino apdovanojimui.
SKAITYTI VISĄ RECENZIJĄ
Philipas Rothas (1933–2018) – kontraversiškai vertinamas amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs apysaka „Sudie, Kolumbai“ („Goodbye, Columbus“, 1959). Autoriaus kūryba yra įvertinta ir apdovanota – svarbiausiomis šalyje – JAV nacionaline knygų, JAV nacionalinio kritikų rato, PEN/Folknerio premijomis. 1997 m. rašytojui įteiktas Pulitzerio, o 2001 m. – Kafkos prizas. 1969 m. pasirodęs romanas „Portnojaus skundas“ per naktį pavertė rašytoją įžymiu, bet tuo pačiu ir neišvengiamai priklijavo kontraversiško skandalisto etiketę. Romanas buvo vienas iš pirmųjų bandymų atvirai pasigilinti į žydiško tapatumo konstravimą. Tačiau romane atvirai aprašytos jaunuolio masturbacijos, pirmųjų lytinių patirčių ir susijaudinimų scenos buvo nepriimtinos žydų bendruomenei, kaltinusiai rašytoją nepadoriu ir netinkamu vaizdavimu. „Portnojaus skundas“ tapo tikra šeštojo dešimtmečio sensacija.
Prieš dešimtmetį lietuvių literatūros pasaulyje romanu „Neišsipildymas“ („Baltos lankos“, 2010) debiutavo jauna rašytoja Gabija Grušaitė. Lietuvoje jau susiklostė tradicija, kad dažniausiai jauni ir niekam nežinomi autoriai debiutuoja „Pirmosios knygos“ konkurse, kurį organizuoja „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, tačiau Gabija Grušaitė, drąsiai ir anonimiškai pateikusi „Neišsipildymo“ rankraštį leidyklai, pradėjo savo kelią tvirtai suregztu romanu, „praskipinusi“ konkursantės dalią.
„Neišsipildymas“ tuometiniam skaitytojui buvo pristatomas kaip visiška naujovė lietuvių literatūriniame lauke – to dar nebuvo; apie tai ir taip dar nerašyta. Ir iš tiesų, šurmulio būta – romaną iš karto ėmėsi recenzuoti žinomi literatūros kritikai ir žurnalistai, kurie pastebėjo ir įvardijo knygos išskirtinumą, bet tuo pačiu netrūko ir kritiško žodžio.
Ričardas Jeitsas (1926–1992) – amerikiečių klasikas, kuris išgarsėjo pirmuoju 1961 m. pasirodžiusiu romanu „Nerimo dienos“ („Obuolys“, 2008). „Nerimo dienos“ – aukščiausiai įvertintas ir nominuotas Nacionalinei knygos premijai rašytojo romanas sukėlė tikrą audrą šalyje, tapdamas kultūriniu reiškiniu. Žinomi to meto rašytojai Stewartas O’Nanas, Williamas Styronas, Tennessee Williams vertino romaną ir gyrė ne tik kaip gerai parašytą knygą, tačiau akcentavo, kad kūrinys turi savyje to, kas iš karto intensyviai ir genialiai sukuria šios knygos gyvastį – deja, iki šiol neaišku, kas tai. Kurtas Vonnegutas apie knygą rašė: „tai mano laikų „Didysis Getsbis“… vienas geriausių kūrinių, parašytas mano kartos atstovo.“
Audrey Niffenegger – amerikiečių menininkė ir dėstytoja, kurios debiutinis romanas „Keliautojo laiku žmona“ („Obuolys“, 2007) tapo tarptautiniu bestseleriu. Naudodama pirmojo asmens perspektyvas, rašytoja pasakoja istoriją iš dviejų pagrindinių knygos veikėjų pozicijų – bibliotekininko Henrio ir menininkės Kler. Henriui nuo penkerių pasireiškė genetinis sutrikimas, dėl kurio jis nevaldomai keliauja laiku ir didumą savo laiko praleidžia nuogas, bėgdamas ir slapstydamasis.
Švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, skaitome Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietusׅ“ („Tyto alba“, 2006). Jurga Ivanauskaitė – viena žymiausių ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamų amžių sandūros lietuvių rašytojų, eseisčių, išgarsėjusi tuokart daugelio skandalingu vadintu romanu „Ragana ir lietus“. Rašytoja daug keliavo po Indiją, studijavo Tibeto budizmą. 2005 m. jai įteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“.
Pasakojame apie bene žymiausią prancūzų literatūros klasiko, žmogaus, be kurio plunksnos neegzistuotų XIX amžius, fanatiko, kuris per metus gebėdavo parašyti nuo 5 iki 10 knygų, romaną „Tėvas Gorijo“ („Jotema“, 2016). Honoré de Balzaco romanas „Tėvas Gorijo“ kone žymiausias rašytojo kūrinys. Jo centre – buvusio makaronų įmonės darbuotojo Gorijo skurdo istorija, kurią mums pasakoja jaunas, ką tik teisės studijuoti Paryžiun atvykęs, studentas Rastinjakas.
Šiandien apie legendinį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ („Tyto alba“, 2019). Ričardas Gavelis – fizikas, publicistas, dramaturgas, prozininkas, dažnai pavadinamas vienu ryškiausių postmodernizmo atstovų šalyje. Nūdien rašytojo kūryba yra iš naujo skaitoma ir reflektuojama, kartkartėmis spaudoje sušmėžuoja recenzijų, ją atranda nauja, po nepriklausomybės paskelbimo gimusi, karta. „Vilniaus pokeris“ dienos šviesą išvydo 1989 metais, kai bruzdėjimai prieš sovietų valdžią jau buvo pasiekę apogėjų. 1950-aisiais gimęs rašytojas tapo ideologu kartos, kuri lietuvių literatūrai atvėrė miesto kultūrą.
Williamas Somersetas Maughamas (1874–1965) – anglų rašytojas ir dramaturgas, gimęs britų ambasadoje Paryžiuje žymaus advokato šeimoje. Siekdamas tapti profesionaliu rašytoju. Nors Williamas Somersetas Maughamas rašė daug pjesių teatrams ir scenarijų kino filmams, tačiau geriausiai žinomas ir atpažįstamas kaip prozininkas. Lietuvių skaitytojams gerai žinomas, ne vieno leidimo susilaukęs jo autobiografinis romanas „Aistrų našta“ („Alma littera“, 2007), kuriame autorius aprašo našlaičiu tapusio jaunuolio patirtis ir kelią į brandą. Pirmą kartą lietuvių kalba pasirodęs romanas „Teatras“ („Alma littera“, 2006) taip pat nusipelno atidesnio skaitytojų žvilgsnio.
Fernando Pessoa (1888–1935) – portugalų poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, leidėjas, filosofas – ir dar daugelį amplua turėjusi viena svarbiausių XX a. literatūros pasaulio asmenybių, pasirašinėjusi septyniasdešimt penkiais pseudonimais. Na, bent tiek pseudonimų autorius atskleidė, palikdamas amžininkams užduotį nuolat ieškoti ir nerimauti. „Nerimo knygą“ sudaro sunkiai įskaitomi autoriaus rankraščiai, kurie pirmą kartą į knygą surinkti prabėgus kone pusšimčiui metų po rašytojo mirties – 1982 metais. Vos pasirodžiusią knygą į savo kalbas ėmė versti ispanai, prancūzai, anglai, italai. Vokietijoje knyga tapo tikru bestseleriu – įvairiu laiku ją išvertė net 16 skirtingų vertėjų
R. J. Ellory – anglų rašytojas, kuriam didžiausią įtaką darė Conano Doyle’io, Michaelo Moorcocko, J. R. R. Tolkieno ir Stepheno Kingo kūryba. Nusprendęs rašyti, R. J. Ellory savo valandos turėjo gerokai palaukti – nė viena Jungtinės Karalystės leidykla nesiryžo leisti romanų, kurių veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Turėjo prabėgti geras dešimtmetis, kol 2003 m. buvo išleistas trileris „Naktinis drugys“, įveikęs visus leidyklos tabu. Vos pasirodęs „Naktinis drugys“ buvo išrinktas geriausiu tų metų trileriu ir rašytojui plačiai atvėrė leidyklų duris. 2007 m. pasirodęs „Tylus tikėjimas angelais“ („Jotema“, 2007) tapo tikra sensacija tiek rašytojo gimtinėje, tiek už Atlanto. Romanas tais pačiais metais romanas buvo išvertas į 26 kalbas ir sulaukė kritikų ir skaitytojų dėmesio, buvo nominuotas ne vienam apdovanojimui Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Undinė Radzevičiūtė – viena paslaptingiausių šiuolaikinių lietuvių literatūros autorių, kurios kūryba kaskart sugeba nustebinti skaitytoją kūrinių forma ir temų įvairove. Vilniaus universitete baigusi dailėtyros studijas, rašytoja dešimtmetį dirbo tarptautinėse reklamos agentūrose, o 2003 m. debiutavo trumpu romanu „Strekaza“. Nuo to laiko kiekvienas naujas rašytojos kūrinys patenka į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Romanas „Žuvys ir drakonai“ pirmą kartą pristatytas 2014 metų Vilniaus knygų mugėje, o 2018 m. sulaukė antro leidimo (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), kuris ir paskatino aptarti šį kūrinį.
Šiandien mūsų akiratyje Nobelio literatūros premijos laureato Williamo Faulknerio 1929 m. pasirodęs romanas „Triukšmas ir įniršis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003). Romane „Triukšmas ir įniršis“ autorius imasi žmogaus prigimties analizės, atkuria sąmonės ir pasąmonės turinį, atskleidžia instinktų poveikį žmogaus psichikai. Romane susiduriame su žmogišku tragizmu, kai ne visi personažai atlaiko aplinkos ir vidinio pasaulio nesantarvę. Romano problematika skleidžiasi ne tik per knygos veikėjų veiksmus ir portretus, bet ir per pasakojimą ir sintaksę, kuri trūkčioja teksto triukšme: pasakojimą nuolat pertraukia pasąmonės srautas, dialogai ir laikas, kiekvienam tekantis vis kitaip.
Jojo Moyes – populiari anglų rašytoja, kuriai sėkmę atnešė 2012 m. Didžiojoje Britanijoje išleistas romanas „Aš prieš tave“ („Jotema“, 2012). Knyga iš karto atsidūrė perkamiausiųjų sąrašuose ir buvo išversta į daugelį kalbų. Netruko sėkmę užuosti ir kino kūrėjai, jie 2016 m. kino mėgėjams pasiūlė šios knygos adaptaciją. Lietuvos skaitytojai taip pat yra pamėgę šią autorę – bene 20 jos romanų jau išversti į lietuvių kalbą, o romanas „Aš prieš tave“ sulaukė 3 leidimų. Kuo ši autorė taip sugeba patraukti skaitytoją
Šiandien mūsų rekomendacijų lentynoje kontroversiškas amerikietis Henry Milleris ir skandalingi jo (pseudo)autobiografiniai romanai „Vėžio atogrąža“ („Kitos knygos“, 2007) ir „Ožiaragio atogrąža“ („Kitos knygos“, 2006). Abu romanai priklauso trilogijai, tačiau lietuvių kalba vis dar laukiame pasirodant paskutinės trilogijos dalies – „Juodasis pavasaris“. Henry Milleris – rašytojas ir bohemos veikėjas, kuris, galima sakyti, išlaisvino literatūrą nuo celibato savo humoro jausmu ir drąsa pripažinti ir aprašyti jausmus, kuriuos daugelis linkę pasilikti sau.
Cormacas McCarthy – vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanistų, dramaturgas ir scenaristas. Autorius yra parašęs daugiau nei dešimt romanų, kurie išsiskiria pietinės gotikos ir postapokaliptiniais elementais. Penktasis Cormaco McCarthy romanas „Kraujo meridianas“ 2005 m. pateko į žurnalo „Time“ 100 geriausių knygų, išleistų anglų kalba nuo 1923 m., sąrašą.
Pristatome ne ką mažiau įspūdingą romaną „Laukinių arklių pakerėti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007), kuris iš karto autoriui pelnė „Nacionalinės knygos apdovanojimą“ („National Book Award“) ir „Nacionalinės knygos Kritikų rato apdovanojimą“ („National Book Critics Circle Awards“).
Milanas Kundera – čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas. Milano Kunderos romanai žaibiškai išpopuliarėja ir atranda savo skaitytoją žlugus sovietų režimui. Lietuva ne išimtis – esame išvertę per 10 rašytojo romanų, o vieno žymiausių jo kūrinių „Nepakeliama būties lengvybė“ („Baltos lankos“, 2016) nauji leidimai vis pasirodo knygynų lentynose. „Nepakeliama būties lengvybė“ – romanas, kurį drąsiai galima traukti tarp įtakingiausių XX a. pabaigos kūrinių. Tiek skaitytojai, tiek rašytojai, tiek patys kritikai sutinka, kad Milanui Kunderai šiuo kūriniu pavyko nugalėti ir priversti skaitytoją pamiršti patį autorių. Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra daugiau apie meilę, mums tai buvo romanas, kuriame ieškoma atsakymo į klausimą kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti?
Linda Olsson – švedų rašytoja, apkeliavusi daugelį kraštų (gyvenusi Japonijoje, Anglijoje, Kenijoje ir kt.), o dabar gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Jos pirmoji knyga „Dainuosiu tau švelnias dainas“ („Svajonių knygos“, 2010) Švedijoje iš karto tapo bestseleriu ir buvo išversta į 25 kalbas.
Knygoje pasakojama apie Veroniką, jauną, ketvirtą dešimtį pradėjusią rašytoją, atvykusią į mažą Švedijos kaimelį, kur pasislėpusi tikisi atsigauti po paslaptingos ją ištikusios tragedijos bei parašyti knygą. Veroniką sudomina priešais jos namą įsikūrusi senyvo amžiaus moteris, kurią kaimelio gyventojai vadina ragana, ir ji panorsta išsiaiškinti šios istoriją. Deja, Veronika netikėtai suserga, o ją slaugyti sutinka ne kas kitas, kaip kaimelio „ragana“ Astrida.
Savaitgaliui rekomenduojame Jeannette Walls autobiografinį romaną „Stiklo pilis“ („Vaga“, 2011), kuris bestselerių viršūnėse išbuvo net 261 savaitę. Jeannette Walls – populiari žurnalistė, su pagyrimu baigusi Bernardo koledžą Niujorke. Jai galėtume pavydėti turtingo ir saugaus gyvenimo. Tačiau, kaip teigia pati Jeannette, tokia tapo, nes turi istoriją. Bene geriausią frazę, apibūdinančią šį kūrinį, pasakė rašytojos mama: „Jei žmonės tai skaito, vadinasi, pasakojimas tikrai geras.“
Nors lietuvių kalba „Rašytojas ir savižudybė“ („Kitos knygos“, 2020) pasirodė tik šiemet, tačiau prieš gerus septyniolika metų kultūros žurnalas „Šiaurės Atėnai“ išspausdino keletą Dariaus Pocevičiaus verstų šios knygos fragmentų. Deja, bet lietuvius tuokart pasiekė tik keletas knygos ištraukų, kadangi redakcija, atsižvelgdama į gauto laiško iš Savižudybių prevencijos biuro turinį, nusprendė nebetęsti spausdinimo, nes „straipsniai gali skatinti savižudybes ir jų publikavimą tikslinga nutraukti“. Tad ar tikrai ši knyga jau tokia pavojinga?
Šiandien aptarsime lietuvių skaitytojams gerai pažįstamos autorės Rasos Aškinytės romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ („Vaga“, 2015), laimėjusį Metų knygos apdovanojimą. Šis romanas – gerai apgalvotas rašytojos pasakojimas apie žmogų, kuriam nieko nereikėjo. Arba apie žmogų, kurio niekam nereikėjo, nes jam tiesiog nesisekė. Augęs su mama ir patėviu bei jaunesniu broliu, tačiau niekada nepažinojęs savo tikrojo tėvo ir dėl to išgyvenantis, veikėjas jaučiasi nepilnavertis.
Šįkart mūsų akiratyje žymaus anglų prozininko, poeto Thomo Hardy žymiausias romanas „Tesė iš d’Erbervilių giminės“. Thomo Hardy kelias į anglų literatūros klasikos viršūnes nebuvo lengvas – bene visi jo literatūriniai bandymai tuomet buvo laikyti nesėkmingais, keli darbai negailestingai atmesti leidėjų rekomenduojant mokytis intrigos ir formos iš O. Balzako ir V. Tekerėjaus, o minimas romanas susilaukė nemažai kritikos – rašytojas buvo kaltintas amoralumu ir pesimizmu. Vis dėlto Thomas Hardy mirė kaip žinomas ir gerbiamas rašytojas (didesnė sėkmę jam atnešė poezija nei proza), apdovanotas Nuopelnų ordinu, Oksfordo ir Kembridžo universitetų garbės daktaro laipsniais, Karališkosios literatūros draugijos aukso medaliu. Beje, Thomas Hardy net 12 kartų buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai gauti.
Šiandien aptariame amerikiečių rašytojos Jodi Picoult romaną „Namų taisyklės“ („Alma littera“, 2011). Jodi Picoult yra viena populiariausių ir produktyviausių amerikiečių autorių, leidykloms kone kasmet pateikianti po naują romaną. Daugelis jos kūrinių yra tapę bestseleriais, o pati rašytoja yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ne tik už rašymą, bet ir už tam tikrų temų nagrinėjimą grožiniame tekste. Prieš pradėdama rašyti romaną Jodi Picoult pirmiausia leidžiasi į tyrinėjimus: renka medžiagą, kalbina įvairių sričių specialistus, nukentėjusias aukas, teisininkus, politikus ir kt., siekdama, kad jos kuriama istorija būtų kuo įtikinamesnė ir tikresnė, ir taip kviečia savo skaitytojus ne tik patirti skaitymo malonumą, bet ir svarstyti temas, kurios dažniausiai neturi vienareikšmio atsakymo.
Aptariame Elfriede Jelinek antipornografinį romaną „Geidulys“, kuris pirmą kartą Vokietijoje pasirodė 1989 m. Elfriede Jelinek – žinoma austrų rašytoja ir dramaturgė, 2004 m. apdovanota Nobelio literatūros premija už kūrinių kalbos muzikalumą ir daugiabalsiškumą, kuriais pasinaudodama rašytoja demaskuoja visuomenės klišių absurdiškumą ir pavergimo jėgą. Elfriede Jelinek darbams, jų tematikai didelę įtaką daro feminizmo kritika ir komunistinės rašytojos pažiūros.
Skaitome Timuro Vermeso debiutinį romaną „Jis ir vėl čia“ („Alma littera“, 2014). Pasirodęs Vokietijoje, satyrinis romanas iš karto šoko į geriausiai parduodamų knygų sąrašą ir privertė ne vieną stebėtis – nejau rašytojas tikrai prikėlė Hitlerį? Kodėl?
2011 metų pavasaris Berlyne. Prabėgus 64 metams po savižudybės, Hitleris pabunda parke. Atbudęs tautos vadas nepanikuoja, nes supranta, kad jei jau jis čia, tai jo misija – išgelbėti vokiečius nuo pražūties. O pražūtis mirga čia pat: laikraščių antraštėse, gatvėse, politikoje…
Rašytoja Franҫoise Sagan – XX a. antros pusės prancūzų pažiba. 1954 m. per tris savaites aštuoniolikmetė Fransuaza parašė savo pirmąjį romaną „Sveikas, liūdesy“, kuris iš karto tapo bestseleriu. Tais pačiais metais romanas buvo apdovanotas kritikų premija (Prix des Critiques), o aštuoniolikmetė Fransuaza metė literatūros studijas Sorbonos universitete ir atsidėjo rašymui.
Pristatome vieną iškiliausių pasaulio literatūros kūrinių – „prarastosios kartos“ rašytojo Francio Scotto Fitzgeraldo romaną „Didysis Getsbis“. Ne vienas amerikiečių literatūros klasikas (Jerome’as Davidas Salingeris, Richardas Yatesas) teigė, kad romanu „Didysis Getsbis“ rašytojui pavyko sukurti forma ir turiniu nepriekaištingą kūrinį, o poeto Thomo Stearnso Elioto teigimu: „šis romanas – tai pirmas žingsnis į priekį, kurį amerikiečių literatūrai pavyko žengti nuo Henry Jameso laikų“.
Šiandien lupame žievę nuo Jeanette Winterson knygos „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Kitos knygos“, 2013). Jeanette Winterson – anglų žurnalistė, rašytoja, sukrėtusi tykų arbatėlės metą 1985 m. išleistu daug autobiografinių motyvų turinčiu romanu. Jei paklaustumėte autorės, ar kūrinys – jos autobiografija, ji jums atsakytų šitaip: Ar „Apelsinai“ – autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne ir taip, žinoma.
Neįtikėtina, kai pagalvoji, kad baimę mums įdiegia tėvai ir aplinkiniai. Iš pradžių būname tokie nekalti; nenutuokiame, kad bijoti reikia. Tai vienas iš pirmųjų sakinių, kuriais Marina Abramović pradeda pasakoti savo pačios biografiją knygoje „Eiti kiaurai sienas“ („Kitos knygos“, 2018). Serbų kilmės performansų autorė, pasaulinio pripažinimo sulaukusi XXI a. pradžioje, savo amžininkų yra vertinama už milžinišką indėlį į performatyvaus meno kūrimą ir jo istorijos puoselėjimą bei žanro ribų supratimo išplėtimą.
Josteinas Gaarderis – norvegų rašytojas ir aktyvistas, pasaulyje išgarsėjęs romanu „Sofijos pasaulis“ (1991), kuris yra išverstas į daugiau nei 50 kalbų. 2008-aisiais leidyklos „Tyto alba“ lietuvių skaitytojams pristatytas romanas neužsibuvo lentynose – parduota daugiau nei 20 tūkstančių egzempliorių. 2018 m. leidykla perleido romaną su prierašu „Naujas leidimas naujai kartai“. Vis dėlto šiandien pasirinkome aptarti ne žymųjį „Sofijos pasaulį“, bet metais anksčiau lietuvių kalba keistoku pavadinimu pasirodžiusį romaną „Cirko direktoriaus duktė“ („Alma littera“, 2007).
Pristatome anglų rašytojo ir kritiko Johno Fowleso debiutinį romaną „Kolekcionierius“ („Alma littera“, 2005). Johno Fowleso kūryba neretai apibūdinama kaip modernizmo ir postmodernizmo dūrinys – rašytojas dažnai įsiterpia į savo kuriamus pasakojimus (klasikinio romano visažinio arba stebėtojo balsu), perplėšdamas grožinio teksto iliuziją arba ją dar labiau gilindamas, kurdamas anksčiau nebandytus pasakojimo būdus. Jo pasakojimo maniera primena klasikinio ir naujojo prancūzų romano kalbą: išgrynintą, pakilią ir puošnią. 1963 m. „Kolekcionierius“ tapo tikra sensacija ir pelnė rašytojui tarptautinį pripažinimą, o 1965 metais – nepraėjus nė keletui metų nuo knygos pirmojo leidimo – pasirodė šio kūrinio ekranizacija tuo pačiu pavadinimu.
Pristatome debiutinį australų rašytojo Graeme’o Simsiono romaną „Projektas Rožė“ („Alma littera“, 2013). Prieš tapdamas rašytoju, Graeme’as dirbo IT konsultantu ir dėstė keturiuose Australijos universitetuose. Nedažnas atvejis – pirmiausia kūrinys gimė kaip komedijos scenarijus, o tik po to, įtikintas savo leidėjo, autorius ėmėsi rašyti romaną, kuris tapo tikra metų sensacija ne tik australams. Dar nespėjęs pasiekti skaitytojų materialiuoju pavidalu, romanas jau buvo apdovanotas Australijos rašytojų sąjungos premija geriausios romantinės komedijos kategorijoje ir Ministro pirmininko literatūros premija.
Rubrikoje vienas išskirtiniausių Lietuvos rašytojų – Jaroslavas Melnikas. Didelio dėmesio autoriaus darbai susilaukia ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų: kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, esperanto, rusų, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kroatų ir kt. kalbas. Autoriaus romanas „Išguitieji iš Edeno“ („Les Parias d’Eden“) buvo išleistas prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų, o romanas „Tolima erdvė“ 2013 m. buvo pripažintas „BBC Metų knyga 2013“ Ukrainoje ir „Metų knyga 2018“ („Libr’a Nous 2018“ premija) Prancūzijoje.
Šiemet Jaroslavui Melnikui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Kasmet premija skiriama dvylikai Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjų ir veikėjų už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus. Ta proga apžvelgiame vieną įspūdingiausių jo kūrinių – antiutopinį romaną „Maša, arba Postfašizmas“, kuris į lietuviškos literatūros pasaulį įsiveržė kaip tyro oro gurkšnis visiems George’o Orwello gerbėjams. Tai fantazijos ir išmonės pilna proza, kuri drauge yra labai artima mūsų kasdienybei.
Šiandien dėmesio centre ne romanas, o vieno žymiausių anglų literatūros balsų – Virginios Woolf – esė „Savas kambarys“ („Charibdė“, 2008).
Minčių ir rašymo galia Virginia Woolf pakeitė XX a. anglų literatūros tradiciją nešdama modernizmo vėliavą. Kiekvienas jos romanas – dalis ir pačios autorės autobiografijos, kurią ji išmaniai paslepia knygos smėlyje. „Savą kambarį“ Virginia Woolf visuomenės akims pravėrė 1929 m. Eseistikos knygą autorė rašė remdamasi dviem savo skaitytais pranešimais Niuhemo Meno draugijoje ir Odtaa bendruomenei Girtone 1928-ųjų spalį; kadangi pranešimai buvo per ilgi skaityti vienukart, vėliau pataisyti ir papildyti pasirodė knygos pavidalu…
Murakamio kūryba Japonijoje neretai susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, tačiau nepaisant to jo knygos pasaulyje gerina skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: ar autoriaus kūryba tėra išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafki-dostojevskiška literatūrinė misterija?Šiandien apie vieną iš murakamiškų džiazo variacijų – romanas „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („Baltos lankos“, 2009)…
Šiandien aptariame prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ („Vaga“, 2014), kuris pelnė Goncourt’ų premiją ir vis dar yra vienas iš skaitomiausių prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas, poetiški sakiniai, pasvertas žodis. „Meilužis“ – tai trumpas, per vakarą perskaitomas romanas, tikrai neleisiantis jums užmigti prie naktinės lempos šviesos…
Colleen McCullough romanas „Morgano kelias“ (Tyto Alba, 2011). Colleen McCullough – žymiausia pasaulyje australė! – 1997-aisiais paskelbta nacionaline vertybe. Lietuviams ji geriausiai žinoma kaip knygos „Erškėčių paukščiai“ (1977 m.) autorė, tačiau ir kiti jos romanai verti dėmesio. Rašytojos romanų temų amplitudė be galo plati – nuo Romos imperijos valdovų portretų vaizdavimo iki šiuolaikinių autizmo spektro problemų akcentavimo. Autorė profesionaliai geba prikaustyti skaitytoją prie teksto atida istorinėms detalėms ir gebėjimu kurti rišlų, įtraukiantį ir kartu nenuspėjamų nuotykių pilną pasakojimą…
Komentarai