Jei vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje iš tiesų egzistavo nesovietinė visuomenė, tai nesovietinis menas buvo labai svarbi jos dalis. Dailininkų dirbtuvėse, kūrybinių sąjungų ar leidyklų patalpose, o vėliau ir įprastose parodų salėse eksponuota tapyba nesovietinė ne tik todėl, kad joje neplėtotos sovietinės propagandinės temos, bet ir dėl kitos priežasties: ji aiškiai rodo, kad tokiems dalykams nebetinka, nes formų ir idėjų ryšiai tapo pernelyg painūs ir nenuspėjami. Nelaisvoje visuomenėje susidariusiose sąlyginės laisvės nišose sukurti paveikslai dėl savo atvirumo, „netobulumo“ ir įvairių būdų įtraukti suvokėją šiandien ima į nelaisvę vis naujus žiūrovus. Ši knyga — tai bandymas papasakoti modernios ir kartu postmodernios XX a. 7–9-ojo dešimtmečio tapybos istoriją ne kūrybos praktikos, o recepcijos, suvokimo, prasmės aspektu.“
Erika Grigoravičienė — menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, AICA ir LDS narė, knygos Vaizdinis posūkis (2011) autorė.
