Pasirašytas skaitmeninis atspaudas -fragmentas iš sienų tapybos sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose.

Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas dailininkas A. Steponavičius:

„Iš tolumų į mus ateina tiltas. Šį kartą jis per jūrą veda mergelę. Dvi galvos – gaidžio ir kiaulės – užstoja jai kelią. Tai ne paprastos galvos, o stebuklinės, ir, tikriausiai, kaip ir pasakoje, jos kalbėsis su mergele, prisimins jos gerą širdį ir leis sveikai praeiti.

Lietuviškose pasakose dažnai sutinkamas liepto ar tilto įvaizdis. Kartais tiltas atsiranda iš magiško daikto ar žodžio kaip savotiška antgamtinių jėgų – likimo – malonė (senelio ar senos moters, burtininkės dovana) ir būna kaip vienintelė galimybė žmogui išsigelbėti iš pražūties.

Tiltą galima suprasti ir kaip žmogaus gyvenimo kelio simbolį, kuriuo jis eina tarp įvairiausių pavojų, bedugnių ir nutikimų…

Danguje matome Dvynių žvaigždyną, planetas. Jos atsiranda tarsi iš seno mokslinio traktato apie dangaus kūnus, iškyla iš susiraičiusio pergamento. Įgauna apimties formas ir ima judėti savo orbitomis…Tai greičiau ne pačios planetos, tik žmogaus mintys apie planetų judėjimą.

Jūroje matome burlaivį ir didžiažuvę, išsižiojusią praryti mažą linksmuolį. Galbūt tai liaudiškos išmonės herojus piemenėlis Paketuris, pasaulio vėtytas ir mėtytas iš visokių pavojų bei nutikimų visados sveikas ir linksmas pargrįžta.

Paveikslo apačioje nukritęs neryškus Avino žvaigždynas.“