Rolando Barthes’o paskutinė knyga „Camera lucida“ (1979), tebėra įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas. Galbūt tai lemia tvirtas autoriaus apsisprendimas ieškoti atsakymo į klausimą „kas yra fotografija?“ nemeluojant sau, kad ir kokia kankinanti būtų žvilgsnio į mylimų žmonių atvaizdus analizė. Įprasti tyrimo metodai čia netiko, todėl Barthes’as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“ rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. Atmetęs kultūros ir mokslo tiesas, jis užčiuopė skirtumą tarp tik sudominančių ir iš tiesų užburiančių vaizdų. Bet tai – tik pirmas tyrimo žingsnis. Žiūrėdamas į neseniai mirusios motinos fotografijas, Barthes’as atskleidė kiekviename vaizde glūdintį laiko paradoksą, iš proto varančią įtampą tarp būties ir nebūties.
‘
