J. Mackonio drobėse nutapytas vaizdinių pasaulis nėra paprastas realybės atspindys. Kameriški, iškilmingi, ramybe spinduliuojantys Vilniaus peizažai – tai savitai dailininko pamatytas Lietuvos sostinės architektūros paveldas, trapus ir nepasiduodantis laiko apnašoms, niokojimams – tarytum iš pelenų atgimstantis feniksas. Su didele meile, lengvu impresionistiniu potėpiu kūrėjas tapė senąjį Vilnių – šventyklų miestą ir jų tyloje girdimą varpo dūžio skambesį, saugantį savo tradicijas ir verbų sekmadienių pavasarišką džiaugsmą, traukiantį muzikalia architektūrinių formų ir erdvių kaita, siaurų gatvelių paslaptimi.