Šiandien jau sunku patikėti, kad taip gyventa prieš keliasdešimt metų: ar tikrai reikėdavo atstovėti eiles prie sviesto ir dešros, o mandarinas visiems vaikams būdavo didžiausias naujametinio dovanų maišelio skanėstas? Ar tiesa, kad turistinę kelionę į Bulgariją tekdavo suderinti su visokiausiais darbovietės komitetais, o tikri džinsai buvo svajonė, kuriai tūlas nepagailėdavo ir visos mėnesio algos? Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas: piešiamos garsių paveikslų kopijos, padirbinėjami doleriai, varoma naminukė, siuvami „tikri“ džinsai, teikiamos sekso paslaugos telefonu, kuriami „verslo“ planai, verda ginčai ir suokalbiai. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.
Laima Kota (anksčiau Muktupāvela, g. 1962 m. Rėzeknėje) – latvių rašytoja. Pirmieji tekstai publikuoti Felikso Baranovskio slapyvardžiu. Rašo įvairiais žanrais ir stiliais. Išleido virš 10 prozos knygų, išaugino keturis vaikus, pelnė daugybę apdovanojimų. Garsiausi kūriniai: romanas „Tuzinas“ („Klucis“), mitologinis trileris „Kilpa” („Cilpa“) ir apsakymų rinktinė „Totemai“ („Totēmi“). Romanas “Pievagrybių testamentas” (Šampinjonu derība, 2002) buvo viena populiariausių ir daugiausiai į kitas kalbas verstų latviškų knygų, apdovanota prestižiniu Latvijos literatūros metų prizu, o 2004 m. išleista lietuviškai (vertė Dzintra Elga Irbytė).
„Keliautojai laiku“ – tai ES remiamas vertimų projektas, kuris vienija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius, atveriančius netikėtą istorijos perspektyvą. Serijoje – aštuonios knygos, kurias skaitydami galėsite pakeliauti laiku – nuo tolimiausios praeities iki šių dienų.
