Per 20 nepriklausomybės metų fotografija tapo pagrindine menininkų raiškos priemone. Amžiaus pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija. Lengvai padaroma ir greitai perduodama ji pasklido po visas gyvenimo sritis – tapo komunikacijos priemone, konkuruojančia su kalba. Kokia meninės fotografijos vieta skaitmenizuotame fotografijos pasaulyje, kalbama knygoje Lietuvos fotografija: 1990–2010. Agnė Narušytė apžvelgia svarbiausius procesus, įvykusius Lietuvos fotografijoje per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Autorė atskleidžia pagrindinius fotografijos meno pokyčius, analizuoja tokius reiškinius kaip atminties diskursas, absurdo vaizdavimas, konceptualioji fotografija, pinhole atgimimas ir kt. Knygoje aptariamos 20 metų vis dar aktualios fotografijos temos: tapatybės ženklų paieškos peizaže, miestovaizdyje, portrete, socialinių procesų dokumentacija, lyčių problematikos tyrimas fotografuojant kūną, nuobodulio estetika. Rašydama knygą autorė rėmėsi patirtimi, įgyta lankantis parodose, rašant kritikos straipsnius, kalbantis su fotografais, kartu su jais kuruojant parodas ir sudarant knygas. Čia fotografija nagrinėjama kaip meninis tekstas, kurį įdomu skaityti ir, kaip teigia A. Narušytė, „kažką supratus, papasakoti kitiems“..
