„Maroko mozaika“
Visada akis ir širdis nori pabėgt nuo kasdienybės dulkių – tad šį kart – į Maroką…
Dykumos smėlis su alsinančiu vėju Siroku, vandenyno bangos, begalinės tolumos, nusėtos alyvmedžiais ir neprijaukinamais Arganais, Atlaso kalnai, slepiantys rūsčius veidus ir ištisas minias…, vieniši kupriai, apkrauti asilai…, ir žmonės, žmonės…
Senamiesčio Šventyklos, kuriose nuo arabeskų sukasi galva, o daugelis statinių, tarsi brangūs inkliuzai paslėpti senuose turguose… Viskas kitaip, viskas nematyta -, lyg atkeliavę iš ‘Tūkstančio ir vienos nakties’…
Noriu pasidalint keliolika fragmentų iš nepamirštamos kelionės po Maroko Karalystę, kuri ir stebino, ir trikdė, ir juokino, ir liūdino…
Filomena
