– Na, ir kaip jums Kaunas? – prie stoviniuojančios Rachelės prisidėjo Sofija. Ji išsitraukė kandiklį, įkišo cigaretę ir godžiai užsirūkė.
– Neblogai. Įsivaizdavau jį rusiškesnį, o čia – visai kaip Europoje. Bent jau Laisvės alėja.
Koks skirtumas, kokia tautybė, kasta? Svarbu, kad ten, kur gyveni, jaustumeisi kaip namie, mąstė ji. Kovno, arba kaip sako lietuviai, Kaunas, ir buvo toks naminis miestas – neskubantis, skanus, globojantis.
1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas… Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir ką turės ištverti jos – dvi panelės iš Laisvės alėjos. Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.
Pirmasis Inos Pukelytės romanas „Prancūziškas romanas“ išleistas 2000 m. Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis; sukūrė ir režisavo pjesę „Shalom, Bellissima!“, vienaveiksmes komedijas „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims!“, „Brendžio trims. Po dešimt metų“. Ji – monografijos „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ ir daugybės straipsnių apie teatrą autorė.
Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją. I. Pukelytė
