Menininkų, Nacionalinės premijos laureatų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus 1969-1972 metais Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ sukurtas sienų tapybos darbas – vienas originaliausių ir novatoriškiausių minėto laikotarpio Lietuvos dailės kūrinių. Tai – dvylika pasakojimų-paveikslų, nutapytų ant 16 ir 32 metrų ilgio sienų, kurių bendras plotas siekia net 110 kvadratinių metrų. 2015 metais kūrinys paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Birutė Žilytė (1930) Lietuvos dailininkė grafikė, knygų iliustratorė, Nacionalinės premijos laureatė. Išskirtiniai menininkės kūrybos bruožai – ryškios spalvos, folklororiniai ir liaudiški motyvai. Algirdas Steponavičius (1927-1996) Lietuvos dailininkas, grafikas, rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas, giliausią pėdsaką palikęs knygų iliustravime. A. Steponavičiaus kūryba – įvairiapusė, išsiskirianti modernumu.
Dailininkas A. Steponavičius – apie darbą „Eglė žalčių karalienė“: ,,Tai pati gražiausia stebuklinė lietuvių liaudies pasaka. Ji labai sena ir susisiekia su archajinėmis sakmėmis ar mitais. Pasakoje susitinka, susipina ir tragiškame konflikte kertasi įvairialypiai jausmai ir žmogiškojo gyvenimo momentai: ilgesys, žiaurumas, išdavystė, ištikimybė, meilė, mirtis…Pasakojimas čia įgauna daugiareikšmiškumo, vaizdiniai peržengia paprastos buities ribas, virsdami simboliais: žaltys, įsirangęs į merginos marškinius, jūra, į kurią jaunikis veda gyventi jaunąją, dalgiai, kuriais broliai užkapoja žaltį, medžiai, kuriais Eglė paverčia vaikus…Sienos piešinyje prieš mus stovi Eglė ir keturi jos vaikai: Ąžuolas, Uosis, Beržas ir mažoji Drebulė. Galbūt čia pavaizdavome tą pasakos momentą, kada jie, grįždami namo, tuščioje pakrantėje šaukia žaltį vardu: Žilvine, Žilvinėli, Jei tu gyvas – pieno puta, Jei negyvas – kraujo puta.
Jie dar nežino, ką atsakys Žilvinas. Prieš juos tik rūsti, nebyli erdvė, tik vėjas draiko drabužius ir plaukus, tik raudonoje spalvoje kaip prisiminimas, kaip regėjimas ar nuojauta iškyla žalčio atvaizdas. Raudona spalva asocijuojasi su kraujo puta, bet kartu ji iškilminga karalių bei vyriškumo spalva. Nežinantieji pasakos regi tiesiog stovinčią motiną su vaikais. Jos figūra pastatyta visiškai priekiu prieš mus, prieš pasaulį, prieš begalines visatos erdves…Šiame žmogaus stovėjimu veidu prieš nežinią, prieš ateitį, prieš lemtą kiekvienam iš mūsų likimą visuomet yra truputis nerimo…“
