Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.

Iš esmės prozininkas privalo dirbti nuobodžiai kaip koks sargas. Minutė po minutės, valanda po valandos <...>. Aš esu iš tų žmonių, kurie sako atvirai, kad rašo ne jie. Rašau ne aš, kažkas rašo manimi. Ričardas Galvelis

Ričardas Gavelis (1950-2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą Homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. romanas buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą. „Vilniaus pokerio“ leidėjas Prancūzijoje (2015 m.) šį romaną pristato kaip „galiausiai išverstą šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevrą“, o prancūzų literatūros apžvalgininkai ir tinklaraštininkai ne tik nešykšti jam tokių epitetų kaip „tobulas“, „fantasmagoriškas“, „genialus“, bet ir lygina R. Gavelį su Kafka, Celine, Joyce, Faulkneriu, Orwellu ir kitais pasaulyje pripažintais rašytojais.

„Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai pasakoja kiekvienas kitaip, vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.