Arūnas Žebriūnas (1930-2013) – kino režisierius, sukūręs filmus „Paskutinė atostogų diena”, „Mažasis princas”, „Gražuolė”, „Naktibalda”, „Velnio nuotaka”, „Seklio Kalio nuotykiai”, „Riešutų duona”, „Turtuolis, vargšas…” ir daugelį kitų.

Jis atėjo į Lietuvos kino studiją XX amžiaus 7 dešimtmetyje, kartu su pirmaisiais pokario lietuvių kino profesionalais. Niūrus mažakalbis atsiskyrėlis, šaipęsis iš standartų ir kūręs filmus „žiūrovo aukštesniajam Aš”, Žebriūnas visada išdidžiai tikėjo menininko misija. Filmais jam rūpėjo ginti jautresniuosius nuo šiurkščiųjų, trapų savitumą – nuo bandos banalybės.

2011-aisiais, sulaukęs 81 metų ir apdovanotas Nacionaline premija „už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui”, jis sakė pasijutęs kaip iškasena, „kurią kažkas atkapstė, nuvalė ir pasakė – gražu”.

Man gražu nuo „Paskutinės atostogų dienos”, nuo 1964-ųjų. Jo pirmųjų filmų herojai – vaikai, ir ne viena jauna siela užaugo veikiama Žebriūno kino. Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus. Labiausiai noriu, kad jo filmus atrastų vis nauji žiūrovai. Rūta Oginskaitė