KŪRINIAI, TAPĘ KINO FILMAIS.
„Žemuogių pievelėje“ (to paties pavadinimo filmas, sukurtas 1957 m., pelnė „Auksinį gaublį“, „Auksinį lokį“ ir daugelį kitų apdovanojimų) profesorius emeritas Isakas po košmariško nakties sapno važiuoja su savo marčia į Lundą, kur jam bus iškilmingai suteiktas garbės daktaro vardas. Pakeliui jį užplūsta vaikystės ir jaunystės prisiminimai.
Kūrinyje „Sekmadienio vaikas“ (ekranizuotas 1992 m.) pasakojami keli epizodai apie Pu, kaip vaikystėje vadindavo I. Bergmaną, ir jo santykį su tėvu, pastoriumi, kurį daugelis laikė dideliu autoritetu. Per vienas vasaros atostogas atskleidžiama šeimoje vyraujanti įtampa, ūmus tėvo būdas. Pu kelionė su tėčiu į atokią kaimo bažnyčią čia virsta baimės ir nerimo gumulu, ilgam įstrigusiu į vaiko sąmonę. Pasak I. Bergmano: „Sekmadienio vaikas“ – pats intymiausias dalykas, prie kurio jis yra išdrįsęs prisiliesti.
„Rudens sonata“ (ekranizuota 1978 m.) – tai psichologinė drama, vaizduojanti garsią menininkę, pianistę Šarlotę, jos vienatvę ir atsiribojimą nuo artimųjų. Pianistė atvyksta aplankyti vyriausios dukters, su kuria nesimatė septynerius metus. Eva per tą laiką ištekėjo, susilaukė sūnaus, tačiau berniukas nuskendo. Po šios nelaimės Eva iš prieglaudos parsivežė jaunesnę seserį, turinčią sunkią negalią. Toks Evos poelgis motiną suerzina.
Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – garsus švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas. Ne vieną kino scenarijų yra pavertęs vertinga prozos knyga. „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“, „Rudens sonata“ – vieni iš tokių kūrinių.
