Artūras Morozovas: „Tada, kai pamačiau Tave“
Praėjusių metų gruodžio pabaigoje Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose buvo uždaryti paskutinieji vaikų globos namai. Apie 6 tūkstančiai tėvų globos netekusių vaikų gyvena pas laikinus ir nuolatinius globėjus, šeimynose, tačiau dar daugiau nei 1000 vaikų, iš kurių didžioji dalis yra vyresni nei 10 metų, gyvena šeiminiuose namuose. Lietuvoje kasdien bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba nuolatiniai globėjai.
„Tada, kai pamačiau Tave“ yra ne tik nuostabus pasakojimas apie globojančių šeimų kasdienybę, bet ir atsargus raginimas pagalvoti apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume duoti mūsų visų vaikams. Parodos herojų – vaikų ir juos priimančių globėjų – fotografijos eksponuojamos tarsi šeimos albume, atskleidžiant kaip globojamas vaikas įtraukiamas į bendrą šeimos paveikslą. Šią atmosferą papildo šeimos narių užrašytos mintys, komentarai ir prisiminimai.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“

2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks vasario mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Atsivėrimai. Iš Lietuvos banko dailės rinkinio“
Lietuvos banko dailės rinkinys – mažai žinomas ar juolab matytas. Ši paroda Valdovų rūmuose – unikali galimybė pamatyti nedidelę dalį iš beveik 200 Lietuvos banko dailės kūrinių, plačiajai visuomenei jie pristatomi pirmą kartą.
Parodoje atrasite geriausius tarpukario ir šiuolaikinių Lietuvos dailininkų darbus: Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Augustino Savicko, Jono Švažo, Adomo Galdiko, Juozo Mikėno, Dalios Kasčiūnaitės ir kitų darbus.
Parodos tikslas – atsiverti žiūrovui, megzti dialogą su visuomene. Tai rodo ir šios parodos pavadinimas.
Lietuvos banko dailės rinkinys nuo pat pradžių buvo kaupiamas (ir dabar kaupiamas) kaip institucijos poreikius tenkinanti kolekcija. Nesiekiama banko paversti muziejumi ar atvira, visuomenei prieinama galerija. Rinkinio kaupimo principai atitinka daugelio Europos šalių centrinių bankų tradiciją: kūriniai įsigyjami interjerams puošti, estetinei aplinkai sukurti.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.
Malvina Jelinskaitė: „Mèno forte (Klausyk pasroviui)“
Kurdama šią fotografijų parodą kaip konceptualią kasdienio gyvenimo rašymo (life-writing) metaforą M. Jelinskaitė išnaudoja gretutines fotografinio pasakojimo galimybes (photomontage, collage, etc.), taip pat intertekstualumą, perkėlimą, fikciją, serijiškumą. Tuomet jos fotografijos, patekusios į parodos kontekstą, įgyja prasmių, kurios nukrypsta nuo pradinės reikšmės ar net jai prieštarauja, tuomet pačios fotografijos pateikia savo potekstes ir šifravimo konvencijas. Tradicinė fotografinio vaizdo galia čia sąmoningai redukuojama, kad pavienės fotografijos ar jų serijos taptų pačiu pasakojimu, o ne langu į pasakojimą, kaip nufotografuota tableau vivant versija.
Parodoje autorė ieško būdo garsui, žodžiui, minčiai fotografiškai suvokti ir kartu konceptualiai polemizuoja su socialinių tinklų snap-shot istorijomis.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki vasario 22 d.
Karolina Šiburkytė: „Tylusis pavasaris“
Parodos pavadinimas – tai aliuzija į to paties pavadinimo Rachel Carson knygą (Silent Spring), išleistą 1962-aisiais. Didelę įtaką aplinkosaugos judėjimui padariusioje knygoje nagrinėtas neigiamas pesticidų poveikis aplinkai.
Parodos ašis – klimato krizė ir kūrėjos refleksijos. Karolinos kūriniuose neišvengiamai atsispindi, kokį liūdesį, nerimą ir kartais bejėgystę tai kelia. Tai tarsi melancholiška refleksija per jau galima sakyti simboliais tapusius poveikius gyvąjai gamtai (ledynų tirpimą, žmogaus nepaliestų miškų mažėjimą, rūšių nykimą).
Karolinos kūryba tampa savitu apsivalymu, kamuojančių minčių ir vaizdų paleidimu.
Kartu su juvelyrika bus eksponuojami fotografijų koliažai iš įvairių Lietuvos gamtos kampelių. Žvilgsnis per metų laikų kismą – tarsi odė aplinkai. Tam, ką vis dar turime, bet galbūt rytoj jau neberasime. Paroda kvies pažvelgti į pasaulį ir iš vilties perspektyvos – naujai įvertinti ir tausoti.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
„Costume & Contemplation On Religion“
Ši paroda – antroji mados tyrimų Costume & Contemplation ciklo dalis, jungianti mados dizaino tyrėjų, dėstytojų iš Lietuvos ir užsienio mados kūrinių pristatymus.
Parodoje svarstomas individo santykis su transcendentine tikrove. Įtraukiantis pasakojimas apjungia su tikėjimu susijusias istorijas, įvykius ar religines patirtis, kurios paveikė ir/ar formavo mados dizainerių pasaulėžiūrą bei kūrybą. Paroda nesiekia permąstyti religijos kaip būtino gyvenimo ramsčio sampratos, o atskleisti, kiek skirtingų tikėjimų patirčių kiekvienas menininkas savyje talpina.
Specialiai šiai parodai sukurti mados objektai reflektuoja asmenišką menininko santykį tarp sacrum ir profanum, įdaiktina patirtis, kurias sunku apibrėžti vien žodžiais. Kūrinius lydi tekstai, atskleidžiantys autorių tyrimų fokusą.
VDA parodų salėse TITANIKAS (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
„TEMU/A“
Paroda „TEMU/A“ yra ironiškas žvilgsnis į Kinijos internetinę parduotuvę, kuri suteikia pirkėjams galimybę tiesiogiai pirkti iš žinomų pigių Kinijos gamintojų. Joje siūloma žaisti rato sukimo žaidimus ar pakviesti kitus žmones čia apsipirkti – už tai gaunama kreditų, kuriuos galima panaudoti atsiskaitant už pirkinius. Be to, siūlomos tokios mažos kainos, kad pirkėjui žadamas apsipirkimas, tarsi jis būtų milijonierius (angl. shop like a millionaire). Daugumą pirkėjų ši parduotuvė traukia dėl didžiulės prekių įvairovės ir itin mažų kainų, o per metus ji spėjo tapti dažniausiai atsisiunčiama apsipirkinėjimo programėle visame pasaulyje.
Tad ši paroda kviečia leistis į paieškas – ne tik tikėtis rasti pasisavintų ar pagamintų daiktų, bet ir apmąstyti keramikos esmę. Prisimindami įžymiojo Marcelio Duchamp’o „ready made“ praktiką, pagal kurią paprastas buities objektas, perkeltas į kitą kultūrinę aplinką, tampa meno kūriniu ar jo dalimi, parodoje pateikiame būtent tokius artefaktus. Visi eksponuojami darbai yra sukurti naudojant gamtinių formų, tikrų industrinių daiktų, bei įvairių valgomų produktų atliejas.
VDA Lauko galerijoje + 1000 (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Emilija Zakarauskaitė: „kelionės ir klajonės“
Kelionės ir klajonės – tai būdai į(si)kvėpti, kurti ir pažinti save supančią aplinką bei pasaulį. per jas atrandu gyvenamo Vilniaus ir kitų mano aplankomų miestų kasdienybės smulkmenas, suvenyrus, atsiminimus, taip gaudau vėją ir džiaugsmus. Vilnių tyrinėju pėsčiomis, troleibusais, autobusais. iš miesto išvykstu traukiniais, automobiliu, ir visas tas patirtis bandau perteikti parodoje. vėjas manęs nepaleidžia nuo vaikystės – gimiau prie jūros, tad jaukinuosi jį ir kitur. klajones ir vėją jungia angliški žodžiai „wander“ ir „wind“. žodis „wander“ kilo iš „wendh“, reiškusio posūkį, pokrypį (angl. to turn, wind). vėjas turi dvi prasmes anglų kalboje – viena mena pokrypį, posūkį, o kita – oro masių judėjimą. parodoje šios dvi prasmės susipina. kartais keliaudama pagal vėją, keičiu kryptis, tyrinėju prognozes ir realios patirties skirtumus. kelionės ir klajonės man lyg numanomas, nematomas, tačiau jaučiamas įkvėpimas kūrybiniam procesui. kviečiu pažvelgti į kiekvieną parodos instaliaciją skirtingose trijuose kambariuose kaip į atskiras terpes, tarpsnius, pasakojančius apie vis kitą kelionę.
Galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
„Bakakay“
Paroda „Bakakay“ apjungia vaikiškumo, neapibrėžtumo ir nejaukos idėjas. Yra žinoma, kad veblenantys kūdikiai geba skleisti bet kokius žmonių kalbos garsus, tačiau išmokdami kalbėti viena kalba su jos specifiniais garsais jie šį gebėjimą praranda. Galvojant ne vien apie verbalinę komunikaciją, bet apie įvairialypę žmogaus veiklą, parodoje susitelkiama į beformiškumo potencialą, jį atveriančias eksperimentines, jutimines prieigas.
Minėtas temas ar būsenas parodoje dalyvaujantys kūrėjai apmąsto per savo meno praktikas, pasitelkdami atvirus, juodraštiškus kūrybinius procesus. Žaidybiškai atskleisdami medžiagos galimybes, taktiliką, jie ieško santykio tarp naratyvo ir kūniško patyrimo. Ekspozicija apima kasdienybės radinius, paverčiamus estetiniais objektais, DIY garso objektus, eksperimentinę tapybą, keramiką ir animaciją. Pasitelkiant meno kūrinius mezgamas dialogas su pastatu ir apylinkės istorija.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Rafal Piesliak: „Mano mažoji apokalipsė“
Personalinėje parodoje „Mano mažoji apokalipsė“ Rafal Piesliak pristato naujausias savo instaliacijas, analizuojančias spartėjančią technologijų kaitą bei įtaką visuomenės veiklai. Universali ir amžina diskusija menininko kūriniuose atsitraukia nuo banalaus kompiuterinių technologijų ar dirbtinio intelekto aptarimo ir susitelkia į gilesnius šios temos aspektus. Ekspozicijoje pristatomos instaliacijos, sukurtos iš šviesos objektų ir senų industrinių detalių, vis rečiau naudojamų gamyboje. Per artimą šių objektų patyrimą menininkas atskleidžia mažiau pastebimas technologinės pažangos sukeliamas problemas, konkrečiai susijusias tiek su individualiomis, tiek ir su universaliomis patirtimis. Grįždamas prie nebenaudojamų technologijų elementų, skulptorius išryškina nuolat vykstantį ne tik pačių priemonių, bet ir profesijų, darbo rinkos pasikeitimą, o taip pat ir jų įtaką asmeniniam žmogaus gyvenimui. Galerijos erdvėse kuriama unikali atmosfera, įtraukianti žiūrovą į aktyvų parodos analizavimą ir sužadinanti kolektyvinę atmintį. Ekspozicijoje tvyrantis postapokaliptinis jausmas siūlo intuityviai pasinerti į kūrinių suvokimą ir atrasti asmeninį santykį su besikeičiančiu pasauliu.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Eglė Marcinkevičiūtė: „Myli - nemyli. Žydi - nežydi“
Savo kūryboje Eglė tyrinėja ribą tarp natūralumo ir dirbtinumo, formuodama vizualų dialogą apie tai, kas tikra, kas sukurta ir kas tik imituojama. Naujausioje parodoje kūrėja kviečia pažvelgti į augimo fenomeną – ne kaip natūralią būseną, bet kaip redaguotą ir choreografuotą procesą, kurio metu savo kūrinamiems augaliniams paviršiams neleidžia susidurti su nykimu ar žiaurumu.
Instaliacijose, jungiančiose tapybą, skulptūrinius elementus ir vaizdo projekcijas, atsiskleidžia augalus primenančių formų kompleksiškumas. Tiksliau, tarp organiškojo ir mechaninio suorganizuotumo Eglė kuria savitą įtampų lauką. Čia tradicinis tapybos paviršius susijungia su masinės gamybos suformuotomis konstrukcijomis, o pati kūryba tampa terpė diskusijai apie autentiškumo ribas. Abstrakčias nuorodas į augalo formas keičia nuasmenintos industrinės – plastikinės ir metalinės detalės, varžtai ir laidai, sumaišantys kūrybą su masinės gamybos formomis. Jos sufleruoja apie begalybę įmanomų variacijų, kylančių iš perprodukcijos, viliojančios savo netikėtais, absurdiškais ir ekscentriškais dariniais. Vaizduojama dirbtinė gėlė tampa panaši į atlikėją, iš dalies atsikračiusį savo ribotos tradicinės buveinės, tačiau išlaikantį nenugalimą jai būdingą dekoratyvumo jausmą, kuris toliau pildomas naujais kontekstais. Koliažo principas prisideda prie vaizdo konvertavimo, besikeičiančio papildomuose vaizdo sluoksniuose.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.
„FINBALT: Under the Surface. Environmental Ideologies“
LDS galerija „Arka“ kartu su partneriais – Estijos tapytojų sąjunga bei Helsinkio dailininkų asociacija – nuo 2023 m. vykdo tarptautinį projektą FINBALT, kuriuo apmąstomas teritoriniu pobūdžiu šalis jungiantis jūrinis, gamtinis, socialinis bei politinis kraštovaizdis.
Jau trečioji projekto paroda „Under the Surface. Environmental Ideologies“ meninėmis priemonėmis tyrinėja dominuojančius naratyvus, įsitikinimus ir primirštas praktikas, formuojančias žmonijos santykį su gamta. Čia analizuojama, kaip ekokritišką požiūrį kūryboje pasitelkiantys menininkai sąveikauja su kompleksiška gyvenamąja aplinka, pasiūlydami įžvalgų apie platesnes mūsų ateities perspektyvas.
Lietuviškąją parodos kolekciją sudaro Gyčio Arošiaus tapyba, Kopos objektai, Emilijos Noreikaitės video kūrinys ir Karolinos Ūlos Valentaitės video instaliacija, kurie akcentuoja takios ir procesualios aplinkos ideologijos diskusiją. Nagrinėdami skirtingus šios temos aspektus, tokius kaip organinių ir sintetinių medžiagų sąveiką, ribas tarp tikrovės ir mito, kone ritualinį įvairių gyvybės rūšių poveikį ar retrofuturistinę pasaulio žiūrą, menininkai svarsto daugialypę ekologinę mūsų ateitį.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Domas Ignatavičius: „Taip, kaip atrodo“
Domas Ignatavičius yra menininkas, kuriantis konceptualius stiklo objektus, su jais nuolat dalyvaujantis Lietuvos ir užsienio parodose, o pastaraisiais metais nemažai kuriantis ir tapybos darbų. Jis taip pat tapo įvairius buities prietaisus – kartais mechaninius aparatus, kurie buvo išrasti dar XX a. ir liudija modernizacijos epochą, kartais – dabarties elektronikos prietaisus ar jų sistemas. Tačiau tapytojas nesidomi šių mechanizmų veikimo principais, jis tapo juos kaip kasdienybės vaizdus. Šiuos motyvus galime rasti tiek menininko tapyboje, piešiniuose, tiek stiklo objektuose. D. Ignatavičius atidžiai žvelgia į dažnai nepastebimus mūsų gyvenimo dalyvius, skirtingomis priemonėmis juos ištraukia iš aplinkos ir grąžina į mūsų dėmesio lauką.
Kaip sako parodos autorius: „Mūsų buitį formuojantys daiktai-prietaisai, įaugę į kasdienybę, tampa nepastebimi. Jų pasirinkimą lemia spalva, funkcijos, o vėliau jie tiesiog pranyksta, susiliedami su mūsų aplinka. Parodoje tapybos priemonėmis tyrinėjami šie daiktai, atsiejant juos nuo aplinkos. Paprašius nupiešti kasdien naudojamą daiktą, dažniausiai vaizduojami bendri daikto bruožai ir detalės, perteikiančios jo funkcionalumą. Daiktas taip, kaip atrodo – tai mūsų sąmonės suformuotas daikto vaizdas.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Kristina Striogaitė: „Initium Finis“
„Parodoje į vieningą ciklą apjungiu du piešinių projektus. Šiuose kūriniuose pasaulį pateikiu kaip nuolat mirštantį ir gimstantį reiškinį. Tai priešybių dinamika – kaskart žiauria mirtimi besibaigiantys procesai ir be atvangos atsinaujinančios struktūros gimimas.Cikle „Pregnant Matter“ įsivaizduoju atgijusią materiją, kuriu neegzistuojančias gyvybės formas, atsiradusias iš negyvos medžiagos. Negyvi objektai tampa fantastiniais gyviais, mutuoja, jų funkcija tampa nebeaiški. Palikdami geologijos/biologijos kategorijas, jie virsta savarankiškai egzistuojančiomis būtybėmis, atsirandančiomis kažkur tarp gyvūno/augalo/grybo/bakterijos karalysčių. Šios kategorijos man nebesvarbios, kadangi piešiu naujos materijos atsiradimą, pasaulio vaisingumą ir vaisingą medžiagą, iš kurios visa gimsta. Tai – kūriniai, įprasminantys pradžios metaforą.
„Žemės pabaigų“ piešiniuose, atvirkščiai, vaizduojama daiktų baigtis, visa ko irimas, byrėjimas ir skilimas į dalis. Pabaigą pateikiu kaip visa apimantį ir apgaubiantį visuotinį kosminį reiškinį, ne lokalų įvykį, o universalų dėsnį. Šie piešinių triptikai – kiekvienas kaip atskira apokalipsės interpretacija, kaip linija arba ratu pavaizduotų įvykių seka, galiausiai grįžtanti atgal į pradžią.0147 (Kristina Striogaitė)
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 16 d.
Arūnės Tornau: „Mirusios knygos“
Galerijoje rodoma instaliacija, kurioje menininkė kalba apie kultūrinę atmintį, praėjusį laiką, vertybių paieškas ir jų netektis. Autorė pateikia savo meninę interpretaciją, kaip išsaugoti, įprasminti sunaikinimui pasmerktas knygas. Instaliacijoje naudojamos senos knygos, kurių žmonės nebenori nei skaityti, nei turėti. Knygas menininkė įvelka į švarų baltą audinį, supakuoja, užsiuva, tarsi mumifikuoja ir „palaidoja“, tokiu būdu sukurdama atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos paralelę. Instaliaciją papildo juodu pigmentu dengti tapybos darbai, primenantys gaisravietę ar ritualinio deginimo vietą.
Pasak Tornau, idėja meninėmis priemonėmis įprasminti knygos „mirtį“ kilo atkreipus dėmesį į knygos reikšmės sumažėjimą, jos funkcijos kaitą, ypač paauglių ir jaunimo tarpe. „Žmonės nebeskaito knygų, literatūra neformuoja pasaulėžiūros. Tenka stebėti knygų nuvertėjimo, lėtos jų mirties ženklus.
Dažnai prie šiukšlių konteinerio randu išmestas knygas. Geriausiu atveju, jos paliekamos knygyne nereikalingų leidinių lentynoje ar knygų „inkilėlyje“. Man tai atrodo neteisinga, net šventvagiška. Istorijos bėgyje buvo laikotarpiai, kai knygos buvo naikinamos, kaip priešiškos ideologijos židiniai. Ir atvirkščiai – represinėmis sąlygomis draudžiamos knygos vaidino svarbų vaidmenį formuojant žmonių pasaulėžiūrą. Knyga galėjo nulemti žmogaus likimą, skatino mąstyti“ – teigia parodos autorė.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 16 d.
Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius: „Zero Waste“
„Vaiko laukimo, gimimo, augimo aplinkybės turėjo įvairių įtakų projektui: vilkino jį laike, bet gilino patirtimis. Galima sakyti, augome parodą kurdami trise. Kartu tragikomiškai išgyvenome neįgalumą užaugti iki idealiai tvaraus vartojimo, nepaisant dedamų pastangų artėti link šio ir utopinio, ir viltingo tikslo. Tai – vieniems spėjusi atsibosti, kitiems – neišvengiama aktualija ypač permąstant žmonijos egzistencijos ribas, kurias daugiausiai stumdo beprasmio karo bei klimato kaitos grėsmės. <…>
Serija „(Ne)privalomas peizažas“ (2018-2025 m.) – apie laikiną savęs primiršimą atitrūkus nuo įprasto šurmulio. Sulėtintas artimos praeities etapas paliko įkyrų refleksą rasti ir į kitą kontekstą perkelti erdvines, žmogaus buvimo ženklų, kombinacijas žaidžiant masteliu. Stebėjimų lokacija (keli žaliausi Kauno parkai, kiemai) virto užburtu ratu, kone privaloma begalybės ženklo trajektorija. Jos ribas siaurino specifiškai kintantis fizinis pajėgumas, savotiški spąstai, pažįstami ne vienai mamai.Dažnai lankyti gamtovaizdžiai virto terpe šiai priverstinei meditacijai. Ilgainiui įsiterpė ir lėtai mūsų tvarkomo sklypo kaime aplinka. Naujose, vaizduotės perkurtose, erdvėse buvusią žmogaus egzistenciją žymi tik nespėję sudūlėti daiktiniai pėdsakai it monumentai.“ (Greta Grendaitė, Tomas Vosylius)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Aušra Vaitkūnienė: „Žaisti, žaisti, žaisti...“
„Gėlės nuvysta, žolės sudžiūsta, medžiai nulūžta, bet dėl žaidžiančiojo tikėjimo ir kūrybos magijos tai vėl gali atgyti, įgauti kitas formas ir amžinai gyvuoti.
Žaisti, žaisti, žaisti, kad burtai niekada neišsisklaidytų, nes jei tik bus prarastas tikėjimas, kūrinys taps tik tuščia drobe, nutepta paprastais dažais, piešinys taps tik popieriaus skiaute, virstančia pelenais.
Žaisti, žaisti, žaisti – išlaikyti širdies ugnį ir prisiliečiant suteikti materijai gyvasties, išbūti vaiku, kuriam nubrėžta vingiuota linija – grėsminga gyvatė, gėlės žiedas – užburta karalaitė.
Svajonės yra ta realybė, kuri suteikia gyvenimui prasmę.
Mitai, religijos ir kultūros siužetai dažnai vaizduoja gyvenimą ir mirtį kaip nenutrūkstamą ciklą.
Menas nuolat kelia klausimus apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamumą ir žmogaus troškimą peržengti ribas. Kūryboje žaidimai skatina mąstyti ne tik apie savo baigtinumą, bet ir apie tai, kaip gyvename ir ką paliekame po savęs.“ (Aušra Vaitkūnienė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Karolina Ūla Valentaitė: „Gyslos“
Parodoje „Gyslos“ jaunosios kartos menininkė Karolina Ūla Valentaitė gilina žvilgsnį į ryšius tarp savęs, motinos ir gamtos. Šie trys elementai, persipindami ir susijungdami, sudaro vientisą ekosistemą, kurioje neįmanoma atskirti pradžios nuo pabaigos. Kaip miško grybų micelio gyslos raizgosi tarp skirtingų augalų, taip ir kūriniai kuria jungtis tarp šeimos istorijų, santykių ir giliai įsišaknijusių folklorinių bei mitologinių motyvų.
Šioje parodoje aptinkamas santykis su motina įgyja biologinės gyslos metaforą – tvirtą paveldimo ryšio su gamta simbolį. Šis asmeninis ir archaiškas ryšys tampa pagrindu tyrinėti gilesnę būtį technologijų ir vartotojiškumo persmelktame pasaulyje. Kartu keliamas klausimas: kiek žmogus išlieka instinktyvus, intuityvus, biologiškai susietas su gamta – o kiek jis yra nuo gamtos tolstantis individas?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, kūriniuose atsiskleidžia žmogaus ir gamtos santykio kompleksiškumas. Šis santykis tampa pagrindine gija, padedančia ne tik suprasti save, savo aplinką ir santykius su artimais žmonėmis, bet ir atrasti naujus būdus egzistuoti su gamta technologijų pasaulyje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Volungė Aušra Griškonytė: „Rožinis“
Fotografijose – Lietuvoje gyvenantys LGBTQAI+ žmonės. Fotomenininkė griežtai pasisako prieš diskriminaciją ir akcentuoja grėsmę žmogaus laisvei. Ši tema itin aktuali šiandien, kai vyksta aršios diskusijos dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir pan. Menininkė kalba apie vis dar gajų siekį apriboti žmogaus pasirinkimus, neapykantą, diskriminaciją ir apie itin skaudžią problemą – suicidą ir savęs žalojimą ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų, paauglių. Visuomenės puolimas, artimos aplinkos ar net šeimos netolerancija ir smerkimas dažnai sukelia beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, kurį nutraukti žmogus pasirenka pasitraukdamas iš gyvenimo. Akivaizdu, kad dalis mūsų visuomenės vis dar neturi Žmogaus teisių, negali jomis naudotis ir jaučiasi nesaugūs.
Parodos pavadinime „Rožinis“ užkoduota dviprasmybė. Tai – rožinė spalva, kuri apjungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, o tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva. „Rožinis“ – ir rožinio kalbėjimas apie LGBTQAI+ žmonių nuolat patiriamą diskriminaciją ir to pasekmes. Gilindamasi į jų emocijas, savęs suvokimo ir reprezentavimo formas bei tarpusavio santykius, autorė savo herojus fiksuoja puikiai suvokdama asmeninę atsakomybę. Akivaizdu, kad ši socialinė aplinka jai yra ne tik artima, bet ir itin aktuali. Tai, kad fotomenininkė asmeniškai pažįsta fotografuojamus asmenis suteikia jai galimybę priartėti prie jų gyvenimų. Volungės A. Griškonytės dėmesio centre – ne tik LGBTQAI+ žmonių portretai, bet ir šioje socialinėje aplinkoje besivystantys santykiai. Jos formuojamas žvilgsnis dvejopas – kartais išorinis, siekiantis išryškinti tarsi svetimą poziciją ir paviršinę temos traktuotę, o kartais suponuoja temos analizę iš portretuojamojo pozicijų ir tada tampa stebėtinai paveikiu.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki kovo 15 d.
Irmantė Svencienė: „Tėkmė/Flow“
„Regime nuošalius, atokius, save detalizuojančius, perteklingus, savybinius fragmentus, tapybinio intensyvumo fragmentus. Mūsų tapybinis dėmesys teka, plinta šiais intensyvumų paviršiais. Čia mes atpažįstame, čia mes sutinkame kuriantį niuansų, detalių, užuominų perteklių. Intensyviame tapybos kūrinio paviršiuje, abstrakcijos tramdomame autorinės medžiagos valdomame paviršiuje, čia lūkuriuoja išraiškos perteklius. Daug įmantrių, susikaupusių, nusėdusių įžvalgos dėmių, kažkur patirties užmarštyje išsidėsčiusių nuostatų ir nuotaikų dėmių, spalvinių intensyvumų telkinių“ (iš parodos anotacijos. Jurgis Dieliautas, Anima Mundi Academia).
Galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki vasario 28 d.
Augustas Serapinas: „Kūno kultūra“
Instaliacija įkvėpta Serapino patirties mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, kur meninis ugdymas paremtas klasikine metodika – kopijavimu iš natūros, tobulinant piešimo, tapybos ir skulptūros technikas. Kurdamas šį darbą menininkas grįžo į mokyklos archyvą ir atkūrė savo to meto darbų bei piešimo įgūdžiams lavinti naudotų gipso modelių kopijas.
Parodoje „Kūno kultūra“ bus galima pamatyti tokių žinomų skulptūrų kaip italų renesanso tapytojo ir skulptoriaus Mikelandželo „Dovydas“ (XVI a.) ir klasikinės antikos pavyzdžiu laikomo Belvederio Apolono (II a.) galvų kopijas. Jos eksponuojamos greta paties Serapino kadaise mokykloje sukurtų objektų – jo klasės draugų portretų, slieko ar ateivio – kopijų.
Instaliacija bus aktyvuojama tiek akademinio piešimo besimokančių asmenų, kurie paprastai piešia klasikinių skulptūrų kopijas, tiek žmonių, sportuojančių instaliacijos erdvėje. Kūrinys kviečia atidžiau pažvelgti į Vakarų kultūros meno istoriją ir pergalvoti dabartinę edukacijos sistemą, daugiausia grįstą pasikartojančiais veiksmais ir uoliu, sunkiu darbu – tai kūrinyje prilyginama treniruotėms sporto salėje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Anastasia Sosunova: „Fandomas“
Šioje parodoje menininkė tęsia kūrinių ciklą, inspiruotą „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo dvasinio mokymo, lydinčio šį verslą nuo jo pirmųjų dienų. Menininkė, kurdama fan fiction turinį (fan fiction – tai gerbėjų kūryba, paremta jau egzistuojančia fikcija), mėgina atrakinti įtampas, aistras ir frustracijas, atsirandančias tarp galios ir tikėjimo, užkoduotas ritualuose ir slypinčias po „pasidaryk pats“ pažadais.
Fan fiction kūryba paprastai nėra paraidžiui susijusi su originalu – ji gali gana radikaliai interpretuoti savo įkvėpimo šaltinį, pasitelkdama tokius skirtingus žanrus kaip komiksas, grožinė literatūra, mėgėjiškas kinas ar net pornografija. Šiuo atveju parodos įkvėpimo šaltinis – dvasinis mokymas, išdėstytas „Senukų“ prekybos tinklą įkūrusio Lietuvos verslininko knygose, radijo laidoje ir jo įmonės simbolikoje. Menininkės pasirinkta raiška – skulptūrinė instaliacija bei videokūrinys, kuriame derinama vaidybinio indie filmo estetika su skaitmeniniais kraštovaizdžiais, surinkta dokumentine medžiaga ir ekstatiška vienišos pasekėjos išpažintimi.
Ši paroda, pasak menininkės – tai atsisveikinimo giesmė kapitalizmui, kokį jį pažįsta ir su kuriuo užaugo jos karta. Kartu šis jau praėjusių dešimtmečių fenomeno permąstymas pasiūlo perspektyvą, iš kurios galima nauju žvilgsniu pažvelgti į šiuolaikinį technofeodalizmo peizažą, kuriame tarpsta nauji vienaragiai ir jau visiškai kiti pranašai.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Pokyčio taškas: naujos Kanados spaudos meno išraiškos“
Šios tarptautinės parodos suteikė galimybę menininkams visame pasaulyje susipažinti su giliomis grafikos tradicijomis, o jų kataloguose atsispindėjo naujos tendencijos ir inovacijos grafikos mene.
Visame pasaulyje išplitusiose grafikos bienalėse buvo demonstruojami technologiniai spaudos pokyčiai, šie renginiai paskatino ir naujų pokyčių, pavyzdžiui, integruoti išplėtotus fotomechaninius procesus į ofortą, litografiją, šilkografiją ir net medžio raižinį.
Kanados menininkai, palyginti nevaržomi tradicijų ir rinkodaros strategijų, greitai perėmė naujas technikas ir koncepcijas. Jie išgarsėjo savo grafikos kūriniais, kuriuose derinami tradiciniai spaudos metodai su fotomechaninėmis ir skaitmeninėmis technologijomis – iš to gimė netikėtas menas, nepaklūstantis tam, kas įprasta, ir netelpantis į jokius klasifikacijos rėmus.
Šioje parodoje eksponuojama daugiau kaip aštuoniasdešimt grafikos darbų, kuriuos sukūrė aštuoniolika daugybę apdovanojimų pelniusių 33–84 metų amžiaus Kanados menininkų. Įvairaus formato kūriniuose – nuo nedidelių fotograviūrų iki stambių skaitmeninių atspaudų – nagrinėjama daugybė temų, įskaitant mūsų santykį su natūralia ir žmogaus sukurta aplinka, protėvių kilmę, netektį ir sielvartą, kalbą ir suvokimą, socialinė sumaištį, populiariąją grožinę literatūrą, mokslinę fantastiką, reklamą, filosofiją bei metafiziką.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Paulina Vasiliauskaitė ir Žilvinas Baranauskas: „Būtybė“
Parodos autoriai, Paulina Vasiliauskaitė ir Žilvinas Baranauskas – dvi priešingos asmenybės, kuriančios skirtingose disciplinose. Tad ir parodoje susipina lygiagretūs, tačiau dabartyje susitinkantys žvilgsniai: praeities atgarsiais aidintis nostalgijos jausmas ir mitais apipintas nerimas dėl likimo. Vienas, nerimastingai žvelgia į ateitį, o tuo tarpu kitas, apsėstas liguisto ilgesio – stebi atmintyje nusėdusius praeities fragmentus.
Parodoje jaunieji kūrėjai kalbina tradicijas, reflektuodami skirtingus istorinius laikotarpius ir ideologijas, tyrinėjant neapčiuopiamą laiko efemeriškumą, kultūrines ir asmenines atminties drumzles. Medžiagiškumas pavirsta tarpine būsena. Autorių kūriniuose vyksta nepaliaujamas virsmas iš tuštumos į erdvę, iš erdvės į fizinę materiją. Fiziniai paviršiai ištirpsta, o tai, kas kiaurai permatoma, užsipildo neišsemiamais gyliais (tūriais). Eksponuojami objektai tampa savi-refleksijos įrankiais, fiksuojančiais neišvengiamos dabarties svorį.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
Jurga Staučienė: „Vilniaus pasakos“
Nuotraukų ciklas „Vilniaus sapnai“ – tai bandymas šiuolaikinio Vilniaus gatvėse, metų naštos jau paženklintuose mūruose ar medinukuose atrasti šio neeilinio didmiesčio dvasią, įžvelgti bent mažą dalelę jo šlovingos praeities istorijų. Ne tik tų, apie kurias pasakojama vadovėliuose ir kurias tyrinėja garbūs istorijos metrai. Juk dauguma pačių įdomiausių, jautriausių, labiausiai kvapą gniaužiančių dalykų taip ir liko neužrašyta – nugrimzdo gilioje užmarštyje, iškeliavo į būtų-nebūtų pasakų rojų ar tiesiog pasiklydo kažkur Europoje. Tačiau jų kone svaiginantį dvelksmą dar galima pajusti klaidžiojant siauromis senamiesčio gatvelėmis, žiūrint į nerealius, paslaptingus pasaulius primenančius atspindžius balose, stebint užburiančius saulės spindulių šokius ant raudonskruosčių senamiesčio stogų ir bažnyčių bokštų, palydint akimis dangumi plaukiančius mistiškus debesų karavanus, klausantis miesto medžių šnarėjimo – tarsi tai būtų švelnia nostalgija dvelkiantys didingojo Vilniaus sapnai.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks vasario mėn.
Alis Balbierius: „Užupis: praėjusio laiko etiudai“
„Parodoje poetas, fotografas Alis Balbierius pristato fotografijas iš savo analoginio archyvo, kuriose užfiksuoti 1994–2009 metų Užupio vaizdai.
Kodėl Užupis? Pasak fotografo, nors tuomet gyveno visai kitoje Vilniaus pusėje, Užupis jam buvo tarsi savotiškas draugų sukurtas mitas. Užupis pas Balbierių atėjo ir į jį „įėjo“ per bičiulius ir pažįstamus menininkus: per anksti išėjusį, čia gyvenusį artimą draugą dailininką Zenoną Šteinį, rašytojus Jurgį Kunčiną ir Antaną Ramoną, beje, palaidotą senosiose Bernardinų kapinėse. Per nepakartojamą Užupio charizmatiškąjį kunigaikštį Vildaugą – Stasį Urniežių, daugybę kitų menininkų ir šiaip šios vietos žmonių, sutiktų bohemos užstalėse ir kūrusių Balbieriaus Užupio legendą, Užupio laisvės mitą sovietijos pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje.
Fotografą Užupis žavėjo ir savo paslaptimis ir apleistimi, griuvėsiais ir išraiškinga sena architektūra, Bernardinų kapinėmis. Traukė savo vizualumu, kuris, pasak jo, jau tada buvo aišku, kad kada nors pranyks, bus pakeistas ar net sunaikintas. Balbierius norėjo užfiksuoti ir bent fotografijose išsaugoti šios vietos atmintį. Kaip teigia menininkas: „Šiuose 1994–2009 metų Užupio vaizduose nereikėtų ieškot kažkokių menų – tai urbanistikos dokumentika, kur fotografijos netikslumus užpildo praėjusio laiko prislopinta šviesa, kuri, tikiuosi, suteikia jiems gyvumo ir kitoniškumo, prikelia atmintį“. (Menotyrininkė Agnė Taliūtė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki kovo 1 d.
Rūta Mickienė ir Virginijus Mickus: „Takus vaizdas“
Paroda pristato tris įsikūnijimų galimybes: interaktyvi instaliacija TAKUS žiūrovui siūlo dalyvauti kūrinyje ir kurti vaizdą pačiam – mikro ir makro mąsteliuose – judinant “pulto” rankenėles, patirti ir stebėti savo judesių poveikį ekrane. Kitas įsikūnijimas įdarbina garsą – žmogaus balsą ar muziką – vandens bangoms atkartojant garso bangas ir šią garso į vaizdą transformaciją fiksuojant nuotraukose. Trečioji įsikūnijimų grupė – tai radijo triukšmo, atrodo visiškai atsitiktinai pagautos akustinės beprasmybės virtimas prasmingiausiais vaizdais.
Visus kūrinius jungia takumas, kiekvienąkart žiūrovui dalyvaujant įsikūnija vis kita unikali informacija. Nors 1962 metais semiotiko Umberto Eco suformuluota atviro kūrinio koncepcija sulaukė pripažinimo meno pasaulyje, tačiau technologiniai iššūkiai tik dabar leido jai patekti į vizualaus dizaino lauką. Magnetinio skysčio ar vandens bangų pagalba žiūrovų vizualizuojama akustinė ar kinetinė informacija skatino įsitraukimą, kūrybiškumą ir savirefleksiją, tuo pačiu nereikalaudama specialių gebėjimų (pvz. mokėti piešti ar dainuoti) ir tampa indėliu į žmogaus gerovę šiame (post?)pandeminiame, karo niokojamame pasaulyje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki kovo 1 d.
Arvydas Martinaitis: „Misterijos“
Autorius tyrinėja savo giliausią vidinį pasaulį ir stengiasi užčiuopti ten matomus vaizdinius – vizijas, kurios kyla jame glūdinčių mitų pagrindu. Mitai kyla iš vaizduotės. Turimi saviti mitologiniai vaizdiniai, per kuriuos sąmonė bendrauja su pasąmone, persipina su asmeniniais sapnais ir atsiranda transcendentinis santykis su dabartimi. Mitinės būtybės susilieja su mistinėmis.
Ryškiomis, tirštomis, giliai stebėtojų žvilgsnius panardinančiomis spalvomis, ir pasitelkus gestinę tapybą su ekspresyviais potėpiais kuriama savitai keista, menama ir tuo pačiu intriguojanti realybė, kurioje nėra varžančių taisyklių. Vyraujančios mi(s)tinės būtybės, fantasmagoriški, antropomorfinių bruožų įgavę personažai, atklydę iš sapnų, praskleidžia paslapties šydą ir kviečia žiūrovą (-ę) pažvelgti į jų kuriamas misterijas. Galbūt net pamatyti totemą… Būtybės spinduliuoja išskirtine energija, kuri prikausto žiūrinčiojo (-osios) žvilgsnį ir vilioja tyrinėti kiekvieną detalę, svarbu tik jų nebijoti, nes kartais jos šelmiškos, o kartais – makabriškos. Tai tik žaidimas be taisyklių, svarbu turėti humoro jausmą.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki kovo 1 d.
„Neo Pop Art Now“
Nors pasaulinėje meno scenoje popartas įkūnijo vizualinį dialogą su masine kultūra, vartotojiškumu ir žiniasklaidos galia, Lietuvoje šis judėjimas tebėra strategiškai neišnaudotas. Dabartinės masinės kultūros mutacijos, skaitmeninių platformų dominavimas ir globalizacijos procesai sudaro naujas sąlygas kritiniam dialogui. Lietuvoje, kur „tikras“ menas traktuojamas kaip elitinė ir konceptuali veikla, poparto estetika galėtų tapti puikiu ironijos, sarkazmo ir visuomenės savirefleksijos įrankiu.
Parodos kuratoriai Simona Skaisgirė ir Ignas Kazakevičius teigia, kad poparto stilistika ir idėjos yra padidinamasis stiklas, per kurį galima pažvelgti kaip ir kodėl formuojasi naujos tapatybės – nuo socialinių tinklų „aš“ iki „gyvo“ žmogaus vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje. Jau tradiciniu tapęs popartas, kaip meno srovė susiformavusi JAV 6-e dešimtmetyje, davė galingą impulsą atsirasti ne tik fluxus, bet ir kitoms meno srovėms, kurios popartą imitavo, sėmėsi įkvėpimo, polemizavo, prieštaravo, ironizavo. Mes manome, kad poparto srovė nenutrūkstamai tekėjo per meno lauką visus šiuos dešimtmečius iki dabarties, transformuodamasi į labai įdomų, dabartinę mūsų situaciją aktualizuojantį reiškinį – neo-popartą. Šiandieninis popartas yra dinamiškas ir gyvybingas meninis laukas, kuriame persisluoksniuoja įvairiausi meno atspalviai, išradingai panaudojami socialiniai ir technologiniai kultūros aspektai, kurie formuoja šią kūrybinę kryptį ir vizualinę kalbą. Popartas nuolat ieško naujų būdų, kaip atspindėti šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir paradoksus, siūlo žvelgti į juos „begėdiškai atviromis akimis“.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Stanislovo Lukošiaus fotografijų paroda Kėdainiuose
Paroda – tai fotografijų ciklas, kurį sudaro trys dalys: „Nemiestiškas miestas“, „Kitokio laiko nuojauta“ ir „Kaunas kuriasi“.
„Nemiestiškas miestas“. Žvelgiant į S. Lukošiaus fotografijas raginama keliauti į užburiančios miesto praeities pasaulį. Nors nuolat veržiamės į vis didesnę „tvarką“, patogumą, civilizaciją, tačiau fotografo sustabdytuose kadruose regime ir kitą pusę: kontrastų kovą, senų pavidalų stabtelėjimą prieš jiems išnykstant, tiksliau – juos išstumiant. Ir tuomet pajuntame suvirpant melancholišką ilgesį, prisimenant dar iki galo neužkariautų gamtos ir žemdirbiškos buities teritorijų savaimingumą, anksčiau gyvavusį kitokį žmonių tarpusavio santykį ir etiką.
„Kitokio laiko nuojauta“. Statybos projektavimo institute dirbusio S. Lukošiaus fotografijose daugiausia įamžinta skirtingų Kauno rajonų architektūra ir urbanistinė kaita XX a. 6–8 dešimtmetyje. Tačiau juose regime ir gatvėse pulsuojantį kasdienį gyvenimą, ideologijos diktatą, autoriaus socialinį ir meninį jautrumą viešumoje stebimiems reginiams.
„Kaunas kuriasi“. Daugumoje S. Lukošiaus fotografijų dėmesio centre atsiduria miesto kaita. XX a. 6–8 okupacijos dešimtmečiai – intensyvios Kauno plėtros ir naujųjų rajonų formavimo laikas, kai miestas įgavo panašesnį į dabartinį išplėtoto didmiesčio veidą su savo žymesnėmis infrastruktūros trajektorijomis ir akcentais: naujais gyvenamaisiais ir pramoniniais rajonais, hidroelektrine, tiltais, aikštėmis. Deja, greta to nuotraukos fiksuoja pasmerktus sunaikinti atskirus senamiesčio kvartalus ar Vilijampolės kapines, V. Lenino paminklui trukdančio pastato griovimą tuometinėje Juliaus Janonio (dabar Vienybės) aikštėje.
Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje (Didžiosios Rinkos a. 11, Kėdainiai) veiks iki kovo 1 d.
Kolekcininkai: Pauliaus Galaunės miniatiūrų kolekcija
Švenčiant 135-ąją Pauliaus Galaunės gimimo sukaktį, lankytojų dėmesiui pristatome dar niekada viešai nerodytą profesoriaus miniatiūrų kolekciją iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, kurią sudaro aštuoniolika daugiausia XIX a. miniatiūrų su didikų, karvedžių, kt. istorinių asmenų portretais. Dauguma miniatiūrų darytos akvarele ar guašu dramblio kaulo plokštelėse bronziniuose rėmeliuose.
P. Galaunė labai brangino šį nedidelį miniatiūrų rinkinėlį, kurį kaupė beveik pusę savo amžiaus, pirmiausia dėl to, kad tokio pobūdžio rinkinį didinti nelengva: miniatiūros dažniausiai būna šeimos relikvija, ir retai kas nori su jomis skirtis. Kita priežastis, kaip rašė profesorius, ir kas, veikiausiai, bendra daugumai kolekcininkų, „kiekvienos jų atsiradimas rinkinėlyje turi savo istoriją, asmeniškus išgyvenimus“. Menotyrininkai apytiksliai suskaičiavę, kad Lietuvoje galėtų būti apie 200 miniatiūrų, saugomų muziejuose, privačiose kolekcijose, tad šis P. Galaunės rinkinys yra išties reikšmingas tiek menine prasme, tiek ir savo dydžiu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki vasario 8 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal Juozo Lukio (1927–2001) Sibiro archyvo nuotraukas“
Pasak autoriaus, tai jo tėvo Juozo Lukio fotografinio palikimo remediacija. Fotografijos darytos tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir keletą metų grįžus į Lietuvą. Fotomenininkas paveldėtus negatyvus atrinko, nuskenavo, techniškai sutvarkė ir atspausdino įvairaus dydžio.
A. Lukys pasakoja: „1948 m. gegužę iš nuosavo ūkio Joniškio apskrities Buvainių kaime ištremti Jonas ir Agota Lukiai su sūnumi Juozu, taip pat Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu iš Šiaulių apskrities Sauginių kaimo, atsidūrė viename barake. Sunkiai dirbdami, ilgainiui vėl turėjo savą ūkelį. Aldona ir Juozas sukūrė šeimą. Per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą. Nuostabiausia, ką pastebėjau tėvo nuotraukose ir kas įkvėpė šį sumanymą, – tai žmogiškas orumas ir grožio poreikis, nepaisant gyvenimo pusbadžiu, patirtos netekties, pažeminimo, fizinės ir psichologinės prievartos. Tėvai grįžo į Lietuvą 1958-ųjų rugsėjį, o aš gimiau lapkričio pradžioje.“
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki kovo 2 d.
Rimantas Plungė: „Imersija“
Naujosios dailininko R. Plungės sukurtos drobės yra lyg ir pažįstamos, bet it visiškai kitokios. Jos paženklintos ypač drąsiu ir ekspresyviu potėpiu, kontrastuojančiu koloritu, akivaizdžiu ir ypatingu dažo sluoksniavimu, minimaliu bei įtaigiu koliažo ir piešinio įterpimu.
Plungės paveikslų kompozicija yra tokia, kad ją galima pavadinti spontaniškai įvykusio tapymo akto nuosekliu pėdsakų registru. Abstrakčiuose (at)vaizduose egzistuoja tai, ką galima vadinti autoriaus asmeninės realybės atspindžiu, keliančiu daugybę klausimų apie personalinę mitologiją. Tapyboje tarsi persismelkia regimi (regėti) motyvai, peizažų kaita, filosofiniai apmąstymai. Taip forma ir turinys intencionaliai ir asociatyviai susisiekia vienas su kitu. Tapyba (regis akimirksniu) įgauna tiek jutiminę, tiek intelektualią reikšmę.
Nors R. Plungės tapyba ir yra abstrakti, tačiau ji nėra paženklinta lengvabūdiškumu. Ją perskaityti reikia nemažai intelektualių pastangų. Vientisi kūrinių ciklai formuoja tam tikrą struktūrinės sistemos užuominą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.
„Išėję negrįžti...“
Parodoje „Išėję negrįžti…“ Sigitas Prancuitis derina savo kolegų atminimui skirtų asambliažų-altorėlių kolekciją su šių menininkų kūriniais. Toks dėmesys savo kolegoms yra retas meno pasaulyje. Menininkai dažnai būna panirę į savo kūrybines problemas, todėl tokia Sigito pastanga žadinti atmintį apie amžinybėn iškeliavusius savo draugus, gyvenimo ir kūrybos bendražygius yra labai garbingas gestas. Sigitas Prancuitis savo kūriniais tarytum pratęsia savo kolegų gyvenimus, žadina jų idėjas, dalinasi su jais savo mintimis. O mums suteikia galimybę susimastyti apie prasmingą ir labai žmogišką kūrybos ir atminties sintezę.
Kūriniai šiai parodai paskolinti iš Angelo muziejaus, Sigito Prancuičio, Ričardo Jakučio kolekcijų.
Eksponuojami Sigito Prancuičio, Eduardo Juchnevičiaus, Gintaro Martinionio, Aloyzo Toleikio, Vitos Žabarauskaitės, Vytauto Tribandžio, Vitolio Trušio, Vaclovo Zigmanto, Romano Vilkausko kūriniai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.
Arvydas Kmieliauskas (Moškus): paroda „Kontaktinė veikla“
Kokie buvo 90-ieji? Tas nepaprastas, audringas laikas? Griūva siena, Berlynas apkabina Berlyną ir tampa vienu. Lenkijos solidarumo veidas – paprastas ūsuotas darbininkas iš laivų statyklos, dramaturgas (buvęs scenos darbininkas) Prahoje prišaukia pavasarį. Lietuva – Žalgiris, Roko maršas ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tai metas, kai architektas užlipa ant scenos, o vėliau leidžia sau pratęsti absurdo performansą Maskvos televizijos studijoje, nuo ko visiems oficialiesiems galutinai nurauna stogus. Tai metas, kai poetai kuria įstatymus, net nekuria – svajoja, o profesorius, pasitelkęs samurajišką ryžtą, atsileidęs sau postringauja pačiame prieblandos bokšto centre. Žmonės savo dainomis tiesiog nupučia užliūliuotus neprietelių tankus tiesiai į Mėnulį. Tai pasakos, beribių lūkesčių, tikėjimo, naujos pradžios (gi viskas įmanoma!), tai amžinos jaunystės metas. Tai – laisvė, jaunystės laisvė, gyvybinga kaip pirmą dieną, kai prieš akis tik skaisti erdvė ir ilgai tramdytas džiaugsmas pačiam ją užpildyti.
Kas buvo Moškus? Tapytojas be jokių formalių meno studijų? Gatvės vaikas, augęs ant Pietinio kiemų suoliukų, plačios dailininkų giminės ainis? „Bix‘ų poetas“, kaip jį pristato Nerius Pečiūra savo knygoje „Aš ir Atsuktuvas“? Filosofas, ieškojęs išminties begalinėse kalbose to meto Dramos teatro užkulisiuose? Paprastas „Elnio‘‘ darbininkas, legendų apie Taškentą pasakotojas? Mistikas, skaitęs šventraščius ir kėlęs rankas į dangų-lėktuvus?
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.
Nestoro Kyzenko (1926–2007) tapybos darbų paroda
Nestoras Kyzenko 1956 m. baigė Tbilisio (Sakartvelas) dailės akademiją ir iškart po studijų savo spalvingomis drobėmis įsiliejo į gimtosios Ukrainos dailės gyvenimą. Jam itin artimi buvo kaimo vaizdai, kadangi ir pats kilęs iš kaimo – gimė gražiame Bižų valsčiuje Nedrigailovsko rajone. Tapė peizažus, gimtojo krašto kaimo kasdienybę, natiurmortus, portretus. Savo drobėse dailininkas įamžino šimtus Ukrainos kultūros paminklų, ypač – cerkvių, todėl jo darbai vertingi ne tik menine, bet ir istorine prasme.
1969 m. Nestoras Kyzenko tapo Ukrainos valstybinės dailės premijos laureatu, nuo 1981 m. atsidavė dailės mokytojo ir dėstytojo darbui. Ukrainoje dailininkas vadinamas „Kaimo peizažo siela“.
Dailininkas yra surengęs parodas Kyjive bei kituose Ukrainos miestuose, Tbilisyje. Jo darbai saugomi Sumų ir Kyjivo I. Gončiaro muziejuose. Garsiausi darbai: „T. Ševčenko portretas“, „Rytinis rūkas“, „Pirmasis sniegas“, „Vandens malūnas“, „Kobzarius“, „Holodomoras“ ir kt. Už savo šalies ribų tapytojas išgarsėjo paveikslu „Bado mirtis“, kuris atspindi tragiškus Ukrainos įvykius.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 5 d.
Jonas Daniliauskas: „Arčiau dangaus“
1974 m. baigęs Lietuvos dailės institutą Jonas Daniliauskas dėstė Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos dailės institute, Vilniaus kolegijoje. Dailininkas yra surengęs parodas Badene (Šveicarija), Ciuriche (Šveicarija), Greifswalde (Vokietija), Varšuvoje, Londone, dalyvavo grupinėse parodose Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV, Indijoje, Turkijoje, Prancūzijoje. Jo kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Varšuvos menų parodų biuras, Poznanės nacionalinis meno muziejus, Kelno modernaus meno muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuviškuoju Chagalu vadinamas Jonas Daniliauskas – vienas ryškiausių mūsų šalies koloristų. Nors daug kas jo kūrybą vadina nuoseklia ir vientisa, pats autorius mano, kad bėgant metams ji keičiasi, nepaisant to, jog daugelis motyvų, siužetų išliko iš jaunystės laikų. Dailininko darbuose nevengiama meilės scenų, didelis dėmesys skiriamas moterims, kurios kaip angelo sparnai sklendžia ore. Pagrindinės temos – lemties, vienatvės, žmogaus ir gamtos vienovės, išėjusio ir išeinančio kaimo vaizdai.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 9 d.
Juozas Budraitis: „Mano kinas“
Aktorius kine pradėjo vaidinti septintajame dešimtmetyje, yra sukūręs per 100 vaidmenų. Ilgą laiką dirbęs diplomatinį darbą, Juozas Budraitis nesiskyrė su fotoaparatu, tad jo užfiksuoti kadrai turi ir meninę bei istorinę vertę. Visą jo, kaip menininko, kūrybą galima vadinti gyva dokumentika.
Parodos atidarymo „Laiptų galerijoje“ metu profesionaliojo meno gerbėjai turės galimybę išvysti nuotraukas, kuriose Juozas Budraitis įamžino savo kolegas kino aktorius, scenas iš filmavimo aikštelių. Kino kritikai menininką apibūdina kaip santūrų, atidžiai viską stebintį ir gyvenantį giliai savyje aktorių. Toks jis yra ir ieškant kadrų fotoaparatu. Aktorius sako, kad fotografuodamas fiksuoja būseną, o ne faktą. Jo nuotraukos – neryškios, tarsi ant broko ribos: slystantis vaizdas per automobilio langą, žinomo aktoriaus kūno linkis, vienišos išmėtytos kėdės ar aksesuarai, kuriuos kažkas pamiršo po filmavimo.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 22 d.
„Akmenukai prie jūros / Pebbles by the Sea“
„Šiandien bimbinėjimas virsta metabimbinėjimu. Pirminė parodos idėja buvo polinkis kalbėti apie tam tikrą veiklą, kuri dažniausiai apibūdinama kaip nieko neveikimas. Tokia veikla, kuri užima laiką ir dažniausiai formaliai neatneša rezultatų. Produktyvių rezultatų. Kilo noras išsiaiškinti, ar tokios veiklos padariniai priverčia mus jaustis nestabiliai? Ar bijome tokios būsenos, plevendami atsitiktinių kasdienybės įvykių laike?
Jau taip yra, kad bijome to, kas neaišku, ko nežinome, kas yra tuščia. Jaučiamės nepatogiai, kai trūksta žodžių. Jaučiamės negerai, kai gaištame laiką. Ir vis tiek nebespėjame. Informacijos perteklius, norų perteklius, pozityvumo perteklius. Tokia gausybė skatina pasyvumą ta prasme, kad žmogus priverstas paklusti nustatytai tvarkai, suponuotai pasiekimų visuomenės. Kiekvienas sąmoningas veiksmas primena švento Vitto šokį – kūno judesius, kuriuos dvasia atlieka nenorėdama.
Šiandien mūsų nuovargis apjungia mus. Byung Chul Han, Vokietijoje gyvenantis korėjiečių kilmės filosofas, savo knygoje „Nuovargio visuomenė” supriešina išsireiškimą „aš pavargau” kitam išsireiškimui – „mes pavargome”. Nuovargis, kurį pripažįstame ir galime pasidalinti su kitais, atneša džiaugsmą. Džiaugsmą, kad galime suvokti savo būseną ir suprasti, kad kiti, galbūt, jaučiasi panašiai. Žaisdami mėtome akmenukus į jūrą ar renkame be jokio tikslo, pamiršę savo pasyvumą, savo nieko neveikimą, savo tuštumą.“ (Nestor Tyryškin)
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
Ula Kociūtė: „namų beieškant / in search of home“
Eksperimentuodama fotografė bando apčiuopti ir perteikti daiktų, peizažų ir žmonių būsenų daugialypiškumą, jungdama analoginę fotografiją, siuvinėjimą ir šilkografiją. Ulai svarbu ne tik ką ji fotografuoja, bet ir pasąmoninis jausmas, kuris kyla fotografuojant. Fotografuojantis asmuo įsiveržia į fotografuojamą vaizdą – taip papildydamas patį turinio naratyvą. Nagrinėdama namų sampratą, ieškodama pažinto artumo svetur ir galiausiai išsiuvinėdama užfiksuotus kadrus, menininkė sulieja savo asmeninę patirtį su vaizdu – reginčiąjam atverdama naują ne tik išorinę, bet ir vidinę vaizdo perspektyvą. Dabartinio žmogaus – bėgančio per miestus, per šalis, nuolatinė skuba iškelia namų paieškos problemą. Autorė nuolat kintančiame pasaulyje objektyvu fiksuoja namus primenančius epizodus ir apipina juos savo asmenine patirtimi – senais, ant aukšto atrastais Sedos močiutės siūlais. Šis dualumas leidžia išgryninti namų patirtį svarstant, ar namai priskirti tik vienai lokacijai, vienai valstybei, o galbūt šiuos namus kiekvienas nešiojamės viduje.
Ula Kociūtė (g. 2001) gimė ir užaugo Klaipėdoje. Neprakalbintas mintis, klausimus ar jausenas stengiasi perteikti vizualiai. Savo kūryboje pagrinde naudoja fotografijos ir tekstilės medijas, jas perpinant tarpusavyje. Kūrybos procesą menininkė sieja su tapatybės paieškomis, reflektuojant gyvenimo kalnus ir pakalnes, stebint kintančią aplinką. Darbai atmosferiniai, turintys ritmą ir žadinantys nostalgijos jausmą. Jie apie tolius, asmenines, o kartais ir nelabai, matomas, bet dažniau nematomas realybes. Anksčiau savo darbus pristatė Vokietijoje, Portugalijoje bei Lietuvoje.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
Diktgymnasiet: „Sergantis tekstas / Sick text“
„Sergantis tekstas / Sick text” buvo planuojamas kelerius metus, ieškant alternatyvių, prieinamų būdų kurti, neišsunkiant energijos išteklių ir nesutrikdant juos palaikančios gydymo rutinos. Negalios bendruomenėje ši energijos valdymo praktika nuo 2003-ųjų pradėta vadinti „Šaukštų teorija“, kai tinklaraštininkė Christine Miserandino, pietaudama su savo drauge, pabandė jai apibūdinti, ką reiškia gyventi, sergant vilklige. Tarkime, žmogaus dienos limitas yra 10 šaukštų; valgiui paruošti gali prireikti dviejų šaukštų, o išsiruošti ir valandą pasimatyti su draugu – net visų dešimties. Ypač daug energijos reikalauja darbas ar tiesiog socializacija, todėl tuos šaukštus reikia numatyti iš anksto. Iššūkis ir įgūdis – užbaigti dieną, neviršijant to limito ir nesukeliant ligos simptomų paaštrėjimo.
„Sergantis tekstas / Sick text”, prasidėjęs kaip formalus kalbinis eksperimentas, virto prieinamu metodu, leidžiančiu toliau dirbti su kalba: koliažu, paveikslu, vaizdo įrašu. Ilgainiui Diktgymnasiet ėmė svarstyti, kaip ši praktika galėtų plėtotis ir būti pritaikyta negalios aktyvizmo, teisių gynymo ir advokacijos (atstovavimo) labui. Kūrėjo manymu, mūsų kalbose gausu žodžių, nuolat įtvirtinančių eiblizmą, ir jis juos „ravi”, paversdamas kalbą dirva kitokiems mąstymo ir bendrabūvio būdams. Esame švelniai skatinami permąstyti, kaip dauginame eiblizmą, nuo kurio kenčiame visi.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
Olga Niekrasova: „PATIRTYS / EXPERIENCES“

KKKC pristatomi ukrainiečių kilmės scenaristės ir režisierės Olgos Niekrasovos eksperimentiniai trumpametražiai filmai: animacinis „Siūlų kamuolys = pasitikėjimas“ bei „Lagaminas“ ir „Šešėliai“, kalbantys apie karo sukeltas pasekmes. Tarptautinio pripažinimo sulaukusi menininkė, nuo 2022-ųjų vidurio gyvenanti ir kurianti Edinburge, Škotijoje, tvirtina, kad kūrėjas negali tylėti. „Menininkas turi unikalią jėgą. Per kūrybinę raišką galime efektyviai dalintis svarbiomis žinutėmis, pasiekti ir emocijas, ir protą. Manau, labai svarbu kurti darbus, kuriuose pagrindinis dėmesys sutelktas karo temai, nes turime ištverti šioje labai sudėtingoje kovoje“.
Olga Niekrasova įgijo A lygio anglų-ispanų filologijos ir vertimo magistro laipsnį Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete Kyjive (Ukraina). Režisūros ir medijų studijas ji tęsė Edinburgo koledže ir Karalienės Margaritos universitete (JK).
Savo kūriniuose menininkė nagrinėja tiek socialines temas, tiek asmenines dramas ir problemas. Olga stengiasi tai daryti vizualiai ir originaliai, siekdama maksimalaus rezultato ir mėgindama prasiskverbti iki slapčiausių uždarų žmogaus sielos durų.
Pagrindinis tikslas – paraginti žmones apmąstyti įvairius mūsų gyvenimo klausimus, iš naujo įvertinti prarastas vertybes ir moralinius veiksnius, atrasti svarbias trūkstamas dėlionės dalis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
Danas Andriulionis: „Švytėjimas / Shining“
Danas Andriulionis ryškiai išsiskyręs savo autentišku, su niekuo nesumaišomu kūrybos stiliumi. Atradęs savo autorinę tapybos techniką, kasdien, darbščiai visas savo kūrybines idėjas įgyvendindavo namuose ir dirbtuvėse, o patirtį perduodavo studentams.
,,Dano kūryba visuomet kalbėjo apie žmogaus prigimtinį troškimą suprasti ir keisti pasaulį per meną. Kiekvienas apsilankęs jo dirbtuvėse galėjo pajusti galingą emocinį užtaisą, sklindantį iš drobių” – teigia jo žmona Dovilė Andriulionienė, kuruojanti šią parodą.
Paroda – tai kvietimas žiūrovams tapti šios vidinės kelionės dalimi, atrasti savyje naują kūrybinį įkvėpimą ir, svarbiausia, patirti tikrąją meno transformuojančią galią.
Parodoje „Švytėjimas / Shining“ pristatomi įvairūs D. Andriulionio kūriniai, tarp jų – ir paveikslai, kurie įprasmina svarbiausius Lietuvos istorijos momentus. Vienas tokių – drobė „ES darželis MMIV-VIII“, kurioje menininkas simboliškai perteikė Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą ir NATO. Kiekviena ištapyta gėlytė – tai ES valstybė narė. Netikėta ir graži menininko interpretacija, atskleidžianti jo jautrumą Europos ir saugumo klausimams.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
Utenos meno mokyklos moksleivių keramikos darbų paroda
Ray Bartkus: „Begalybė“
Niujorke gyvenančio ir kuriančio menininko Ray Bartkaus (g. 1961) instaliacija Begalybė – prieš dešimtmetį kilusių apmąstymų ir pradėtų eksperimentų tąsa. Kūrinio idėja autoriui kilo dirbant su įvairiais žymių niujorkiečių užsakymais: žmonių, turinčių beveik beribes galimybes, milžiniškas ambicijas ir atsakomybes, turtą, grožį ir galią. Menininkui buvo įdomu apie tai pagalvoti vizualiai ir surasti būdą nemoralizuojant pavaizduoti šių dienų ikonas, jų gyvenimo taisykles.
Netipišką kūrinio temą lydi ir netradicinė technika. Vinys smeigiamos į aliuminio tinklą, o jų galvutės lyg pikseliai kompiuterio ekrane kuria piešinius, daugybę kartų atkartojamus veidrodžių pagalba. Gimsta netikėtas kontrastas: blizgantiems fasadiniams portretams ir jų negatyvams priešingoje stiklo pusėje panaudojamos kasdienės, grubios statybinės detalės.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 10 d.
„Geležinis Vilnius“
Parodoje – trys pagrindiniai aspektai: dingusi geležis – fotografų ir tapytojų užfiksuoti nebeegzistuojantys geležiniai mažosios architektūros objektai, nematoma geležis – Vilniaus peizaže išlikę, bet retai dėmesį patraukiantys geležiniai militaristiniai, architektūriniai, skulptūriniai bei viešųjų erdvių objektai, įkvepianti geležis – tai meninė geležies ir Vilniaus jungtis, pasireiškianti šiuolaikinių menininkų kūryboje. Visi jie susipina tarpusavyje, sudarydami vientisą lauką, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai atrodo kaip istoriniai artefaktai, o geležiniai daiktai ir objektai savo formomis nenusileidžia meno kūriniams. Šiame meniniame lauke – šiuolaikinė skulptūra iš geležies, grafikos atspaudai nuo Vilniuje rastų geležinių objektų, tapyti Vilniaus balkonai. Ir vėtrungių, stogelių, vartų fotografijos iš istorinio Vilniaus. Ir projektai miestui, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti. Geležis čia – nebe pagalbinis, o pagrindinis elementas. Militaristinės, gynybinės, skulptūrinės, architektūrinės istorijos pinasi į vieną pasakojimą, kuriame vis dar girdėti anas tolimas geležinio vilko staugimo aidas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
Paulina Domašauskaitė: „Liquid Swords arba Takieji kardai“
Parodoje pristatomuose kūriniuose atsirandantys motyvai yra išpjaunami iš savo laikiškųjų ar lokalių kontekstų, tačiau autorė remiasi ne iškontekstinimu, bet japonų estetinėje tradicijoje taikoma kire-tsuzuki (liet. nupjautas tęstinumas) koncepcija. Kire-tsuzuki gali apibrėžti tam tikrą nutraukimo, pertrūkio, nupjovimo veiksmą, kurio metu sukuriama pirminės formos transformacija – ištraukdama istorines, kultūrines formas iš natūralios jiems aplinkos, menininkė sukuria naujus būdus interpretuoti jas šių dienų akimis, nebandydama jų įveiklinti kaip nuorodų ar kultūrinių artefaktų, bet perkomponuoti visa tai į naujas savybes turinčias visumas. Nutraukdama ankstesnes konotacijas ir interpretacijas, Paulina Domašauskaitė atlieka simbolinį jų sunaikinimo aktą, kuris tuo pačiu yra ir užtikrinantis naujas jų būties formas. Įvairių šaltinių, raiškos būdų sugretinimas, spalvos, faktūros ir turiniai, atspindi kintančias kultūrines ribas šiuolaikiniame mene ir išryškina neatsiejamas atsiskyrimo ir integracijos sąveikas. Tai leidžia apmąstyti daugiasluoksnius, šiandieninę kultūrą formuojančius žinių šaltinius.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
„Amaro džiipen (mūsų gyvenimas). Kirtimų romų istorijos“
Parubanka ir Bar – du pavadinimai, kuriais romai vadino savo gyvenvietę Kirtimuose. Parubanka kilo iš viso rajono lenkiško pavadinimo Porubanek (lenk. rąbać – kapoti). Šį pavadinimą naudojo ten gyvenę lietuvių romai. Kirtimuose taip pat gyvenę kotliarai šią vietą vadino Bar. Tai žodžio Tabar (taboras) trumpinys. Iš tiesų taboras yra bendrinis terminas, apibūdinantis laikiną keliaujančių romų stovyklą.
Paroda „Amare džiipena“ nepapasakos viską apimančios Parubankos (Bar) istorijos, bet atskleis čia gimusių ir augusių jaunuolių patirtis ir prisiminimus apie svajones, bendruomenę, draugystę, taip pat – namų praradimo skausmą.
Tai kvietimas permąstyti stigmatizuojančias ir nužmoginančias etiketes, kuriomis Parubanka (Bar) apipinta viešojoje erdvėje. Taip pat tai kvietimas visų pirma pastebėti žmogų, jo artimą santykį su vieta, prisirišimą prie namų. Tai proga susimąstyti, ką reiškia patirti, jog tavo namai tampa nereikalingi savame mieste.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Paroda-žaidimas „Labirintas“
Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.
Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.
Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Buvo ir yra. Vilniaus benediktinių istorija“
Šv. Kotrynos bažnyčios ir buvusio benediktinių vienuolyno istorija prasidėjo prieš 400 metų, kai į Vilnių iš Nesvyžiaus atvyko pirma maža seserų grupelė. XVIII amžiuje bendruomenė išaugo į vieną didžiausių vienuolynų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tapo reikšmingu kultūros židiniu ir pastatė puošnią, baroko perlu laikomą Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią. Carinių represijų laikotarpiu vienuolynas sumenko, bet stebuklingai išvengė uždarymo ir liko vieninteliu veikiančiu katalikišku vienuolynu visame mieste. XX amžiaus pradžioje, būdamas ant išnykimo slenksčio, jis atgijo su nauja jėga.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis atėmė iš benediktinių gimtuosius namus, pradangino ir išsklaidė turtus, lėmė vienuolijos skilimą – dalis seserų liko Vilniuje, dalis išvyko į Lenkiją. Tačiau Vilniaus benediktinės nepalūžo: abiejose šalyse jos sugebėjo atkurti vienuolinį gyvenimą, kur, brangindamos atmintį apie savo šaknis ir puoselėdamos autentiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais susiformavusias tradicijas, gyvena iki šiol.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
„Pasikalbėkime“
XX amžiaus pradžioje Lietuva europietišką madą stebėjo pro rakto skylutę – smalsiai ir su troškimu, tačiau turėdama ribotą prieigą. Šiandien mūsų šalies kūrėjai jau žvelgia pro plačiai atvertą langą, galėdami ne tik neribotai stebėti naujausias tendencijas, bet ir dalyvauti jų kūrime.
Parodoje „Pasikalbėkime“ rodoma šalies mados evoliucija nuo XX a. pr. iki šių dienų. Žvelgiama ir į ateities mados vizijas. Raktinis parodos elementas – veidrodis, kuris simbolizuoja tiek praeities mados atspindžius, tiek dabarties tendencijas ir ateities įžvalgas.
Prasidėjusi dirstelėjimu pro rakto skylutę paroda išsiplečia iki laisvo žvilgsnio pro plačiai atvertą langą į ateitį, kviesdama lankytojus diskusijai, kaip toliau vystysis Lietuvos mada. Vienas esminių parodos tikslų – atspindėti visuomenės socialinį-kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, kurį išduoda mados pokyčiai laikui bėgant. Šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka drabužiuose atsispindinčioms moterų išlaisvėjimo ir politinio pasipriešinimo okupacijos laikotarpiu idėjoms. XXI amžių reprezentuojančioje parodos dalyje akcentuojamos belytės mados tendencijos, kurios simbolizuoja šiandienos visuomenės siekį kurti lygybės principais grįstą ateitį. Šios tendencijos atspindi ne tik mados pasaulio evoliuciją, bet ir platesnius pokyčius visuomenėje, kur individualumo ir saviraiškos laisvė tampa vis svarbesniais vertybiniais orientyrais.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
Kazimieras Švainauskas: „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“
Paroda, skirta 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms, kviečia lankytojus leistis į kelionę, kurioje atsiskleidžia dviejų menininkų – M. K. Čiurlionio ir K. Švainausko – pasauliai, susijungiantys lietuviška tapatybe ir kultūriniais ryšiais.
K. Švainausko kūriniuose susipina realistinis stilius ir subtili pagarba istorijai. Jo grafika, sukurta naudojant medžio ir linoleumo raižinio technikas, pasižymi aiškia kompozicija, kruopščiu linijų piešiniu ir juodų bei baltų plotų dermės estetika. Dailininkas buvo aktyvus lietuviškos kultūros puoselėtojas Lenkijoje: ilgametis lietuvių laikraščio „Aušra“ meninis redaktorius, prisidėjęs prie M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimo. Jo pastangomis buvo sukurtos paminklinės lentos M. K. Čiurlioniui Varšuvoje ir Pustelnike, o šias istorines vietas jis vėliau įamžino ir savo raižiniuose.
Parodoje „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“ eksponuojami K. Švainausko kūriniai, kurti keliaujant M. K. Čiurlionio pėdomis Lietuvoje ir Lenkijoje. Eksponuojami kūriniai iš M. K. Čiurlionio namų-muziejaus rinkinio, kuriuos muziejui padovanojo pats dailininkas. Ši paroda ne tik pasakoja apie M. K. Čiurlionio pasaulį, bet ir atskleidžia K. Švainausko indėlį puoselėjant lietuvišką kultūrą Lenkijoje. Tai meninis dialogas, jungiantis Lietuvos ir Lenkijos kultūras, paveldą ir istoriją, kviečiantis įprasminti bendrą abiejų menininkų kelionę.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki kovo 12 d.
Parodų ciklas „Čiurlionis ir dizainas“: Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė ir Kipras Mašanauskas: „Atminties ritmas“
Projekto tikslas buvo transformuoti M. K. Čiurlionio vinjetes, eskizus ir panaudoti juos audinių dizaine bei garsuose. Šio menininko gebėjimas kurti tarpdiscipliniškai buvo įkvepiantis ir pasirodė labai aktualus šiandieniniame meno kontekste.
Instaliacijoje susijungia čiurlioniškasis vaizdas ir garsas, kuriuos autoriai meistriškai transformuoja, perkurdami jo formas, ritmus, pasikartojimus, erdviškumą. Ritmas – šių kūrinių pagrindas – čia veikia ir konceptualiai, ir technologiškai išaudžiant audinį bei skaitmenizuojant garsus ir vaizdus, taip siekiant sukurti erdvinį garsą. Asmeniškas ir unikalus abiejų autorių požiūris yra labai svarbus kuriant bendrąjį mūsų savosios tapatybės suvokimą ir pasaulinės žmogiškosios vienybės ritmą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
„Kolekcininkai. Edvardo Mickevičiaus dekoratyvinių lėkščių kolekcija“
Pirmoje šios serijos parodoje „Kolekcininkai: Edvardas Mickevičius: dekoratyvinių lėkščių kolekcija“ pristatoma daugiau nei 230 išskirtinių lėkščių iš asmeninio kolekcininko rinkinio, kurį jis kaupia nuo 1985 m. – jau beveik 39 metus. Iš daugiau nei 1000 per šį laikotarpį sukauptų lėkščių parodai atrinktos pačios įdomiausios – rankų darbo, įvairių formų, dydžių ir dekoravimo technikų lėkštės iš skirtingų pasaulio šalių.
Parodoje pristatoma dekoratyvinių lėkščių kolekcija, kurios eksponatai daugiausia surinkti Europoje, tačiau ekspoziciją papildo ir pavyzdžiai iš Azijos šalių bei Amerikos. Kolekcijos lėkštės, – tiek asmeniškai įsigytos kolekcininko, tiek gautos kaip dovanos iš draugų ir kolegų, – atspindi įvairialypę kultūrinę ir meninę raišką. Eksponuojamos lėkštės pasižymi savo paskirčių ir dizaino įvairove: antikvarinės ir šiuolaikinės, dekoratyvinės, sieninės, kabinetinės, stalo, servizų, proginės, autorinės bei vienetinės. Atlikimo technikos varijuoja – nuo porceliano ir fajanso iki akmens masės, terakotos, metalo, stiklo bei medžio. Kiekvienas eksponatas kolekcininkui yra ne tik materialus objektas, bet ir reikšmingas gyvenimo istorijos bei idėjų liudijimas, atspindintis jau praeityje likusio laikotarpio dvasią ir išliekantis per kolekcininko aistrą bei jo paliktą kultūrinį pėdsaką.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė: „Matoma nematoma“
Paroda „Matoma nematoma“ kviečia žiūrovus į unikalią tarpdisciplininę kelionę, kurioje susijungia mokslo ir meno pasauliai. Šioje parodoje autorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė tyrinėja technologijų ir meno persipynimus, demaskuoja nematomus gyvenimo aspektus per įvairias perspektyvas ir kūrybinius procesus.
Paroda taip pat nagrinėja mūsų ryšius su anksčiau gyvenusiais protėviais, kaip giją, siejančią laikus, kultūras ir žinias. Būtent čia atsiskleidžia matomo ir nematomo dualumas – kai menininkės sukurti kūriniai tapo savotišku tiltu, jungiančiu praeitį su dabartimi ir atskleidžiančiu kūrinių idėjas bei jų atsiradimo procesus – dažnai aklajame taške, kur kūrybai prireikia drąsos ir eksperimentų.
Naudojamų technikų įvairovė – šilkografija, žakardinis audimas, kompiuterinis siuvinėjimas, autorinės technikos – atskleidžia platų kūrybiškumo spektrą, kuriame technologija ir tradicija susijungia ir formuoja unikalius meninius pasakojimus.
„Matoma nematoma“ – tai kvietimas leistis į gilesnį pažinimą ir dialogą apie tai, kas iš tiesų yra matoma ir kas slypi paraštėse, ten, kur mokslo ir meno sinergija per estetinę prizmę gali atskleisti pasaulio grožį ir sudėtingumą.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki vasario 11 d.
Petras Rakštikas: „PAVEIKSLIUKAI“
Parodoje pristatomos knygelės tekstai ir piešiniai sukurti 2022 m. pradžioje. Vėliau ji buvo šiek tiek koreguota ir paruošta spaudai 2024 m. pabaigoje.
Paroda apjungs pastelės technika kurtus meno kūrinius bei keramikos darbus. Pastelės parodai buvo sukurtos 2024 m. vasaros pradžioje, o keramikiniai darbai gimė keliais etapais tų pačių metų antroje pusėje.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 9 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Paroda supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
Parodoje bus eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių – nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei bus pristatomos pirmą kartą. Parodoje sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindės XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildys Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
Saulius Paukštys: „Vaizdai ir Regėjimai“
Parodoje eksponuojami S. Paukščio kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus – Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, MO muziejaus rinkinių, Ramučio Petniūno kolekcijos ir autoriaus archyvo. Fotomenininkas avangardistas, visuomenininkas ir įvairių meno akcijų organizatorius Saulius Paukštys (g. 1964 m. Vilniuje) Lietuvos fotografijos padangėje pasirodė paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Pradėjęs fotografuoti klasiokų gyvenimą, studentavimo laikais Kaune 1982–1987 m. rimtai pasinėrė į fotografijos kūrybą, eksperimentus ir savito kūrybinio kelio paieškas. Čia lemiamos reikšmės turėjo pažintys su Arūnu Kulikausku, Gintautu Stulgaičiu, Visvaldu Dragūnu ir įsitraukimas į neformalios „Plėšriųjų“ grupės veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki kovo 2 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Priartintas peizažas. XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių
Parodą sudarantys keturi teminiai blokai „Simbolių peizažas“, „Atidus žvilgsnis: langas į gamtą“, „Peizažo ilgesys“, „Urbanistinis kraštovaizdis: nuo topografijos prie vizijos“ atskleidžia vis kitas peizažo reprezentacijas senųjų meistrų graviūrose. Parodoje tyrinėjami įvairūs landšafto ir gamtos vaizdų tipai, atsispiriant nuo nedidelio žavingo vaizdo kompozicijos fone iki milžiniškos panoramos, nuo trumpalaikės konkretaus augalo gyvenimo akimirkos fiksavimo iki didingos amžinybės vizijos. Besikaitaliojanti mikro- ir makrožiūra suteikia pasirinktai temai vis naujų probleminių aspektų. Eksponuojami pavieniai estampai ir iliustracijos, atspaudai iš albumų ir aplankų, teminių ciklų, botanikos atlasų ir piešimo mokymo vadovų. Parodoje pristatomas platus Vakarų Europos menininkų kūrinių spektras: garsiųjų Nyderlandų, vokiečių, italų ir prancūzų raižytojų tiražinės graviūros buvo mėgstamos ir paklausios, jomis didžiavosi bibliotekų kolekcijos, grafikos kabinetų rinkiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki balandžio 13 d.
Pranas Domšaitis: „Jos / Jo figūra“
Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, atvaizdų etnografiškumą. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų, tačiau klimato kaitos iššūkių akivaizdoje natūralios gamtos peizažai neabejotinai kelia susižavėjimą. Tapatybės klausimai iškyla ir bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.
Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, liudija, kad iki pat šių dienų tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su „jie” ir „mes” skirtumais grįsta savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 9 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Lietuvoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
„Juslės ir jausmai“
Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Tai kokia gi čia klinika?“
Parodoje pasakojama apie dabartinės galerijos patalpose XIX a. pabaigoje veikusias Vilniaus universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikas. Lankytojai susipažins su pacientų ligų istorijomis, išvys to meto medicinos diagnostikos instrumentus, klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbus, garsiausių XIX a. Vilniaus gydytojų portretus, anatominius piešinius ir kaltūną – anuomet laikytą nepagydoma liga.
LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ kvies lankytojus paminėti Vilniaus universiteto Terapijos klinikos 220-ąsias metines ir Vilniaus universiteto klestėjimo simboliu tapusį charizmatiškąjį mokslininką prof. Andrių Sniadeckį, XIX a. pirmoje pusėje telkusį šviesiausius protus. Jam atminti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
„NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“
Ši paroda skirta įvairiems su latvių muzikos ir meno grupe NSRD (latv. „Nebijušu sajūtu restaurēšanas darbnīca“ – „Neišjaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“) susijusiems bendradarbiavimo projektams pristatyti. NSRD 1982 m. įkūrė poetas, dailininkas Juris Boiko ir architektūros teoretikas Hardijs Lediņš. Vėliau prie jų prisijungė muzikantai Inguna Rubene (Černova) ir Mārtiņš Rutkis, o įvairius meninius projektus padėjo įgyvendinti architektai Imants Žodžiks ir Aigars Sparāns, be to, daugelyje grupės projektų dalyvavo dar platesnis dalyvių ratas. Tiesa, NSRD galima priskirti ne visus bendrus jai artimų žmonių kūrinius. Šioje parodoje tyrinėjame įvairius nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio iki 1989 m. vykusių kūrybinių mainų momentus, kuriuos sieja bendros įtakos, idėjos ir dėmesys naujoms kultūros formoms.Nepaisant sovietmečio suvaržymų, šiais ilgalaikiais bendrais projektais tyrinėtas kraštutinis avangardas, njuveivo (angl. New Wave) ir postmodernizmo estetika. Parodoje pristatomas platus darbų spektras nuo literatūros, poezijos ir muzikos įrašų, 8-ojo dešimtmečio viduryje tapusių NSRD veiklos pagrindu, iki 9-ojo dešimtmečio njuveivo muzikos, akcijų, architektūrinių pasiūlymų, postmodernaus dizaino, diskotekų, videoperformansų ir „apytikslio meno“.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki vasario 23 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Atgal į vaikystę“
Vaikystės tema fotografui Rimaldui Vikšraičiui nesvetima, tačiau ji niekados nebuvo sąmoningu kūrybos taikiniu. Ši paroda yra bandymas vaikystės pasakojimą lyg mozaiką sulipdyti iš pavienių fotografijų. Nepaisant tam tikro fragmentiškumo, autorius jame lengvai atpažįstamas: vieniems kaip didžiausio Europos fotografijos festivalio Rencontres d’Arles (Arlio susitikimai) laureatas (2009, Metų atradimas), kitiems − kaip paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti.
Vikšraičio fotografijose laikas teka lėtai. Ne išimtis ir vaikų kasdienybė. Atrodo, lyg fotografuota gerokai seniau, nei būta iš tikrųjų. Skurdaus ir paprasto provincijos gyvenimo atspindžiai nukelia mintimis į protėvių laikus, kai meilė vaikams ir jiems skiriamas laikas buvo matuojami kitaip. Kai vaikystė buvo kitokia.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki birželio 1 d.
„Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki vasario 23 d.
Linas Jusionis: „Resort“
Parodą pavadindamas „Resort“ (pirminė reikšmė angl. k. – „Kurortas“) autorius ne tik apibendrina paveiksluose konstruojamų peizažų lokaciją ar dekadentišką nuotaiką; susimąstydamas apie šį žodį kaip veiksmažodį, reiškiantį atsitraukimą ar paskutinės galimybės griebimąsi, jis taip pat galvoja apie jame slypinčią nusivylimo ar pralaimėjimo konotaciją. Žvelgiant į egzistencialistų ir romantikų pamėgtą alpių peizažą kyla minčių apie La Belle Époque pabaigą ir Stefano Zweigo „Vakarykščio pasaulio“ nuotaikas, bylojančias apie paraleles tarp to laiko ir šių dienų konfliktų persmelkto pasaulio. Šios mintys taip pat kursto nežinią dėl esamos tvarkos tvarumo. Malonumas, nuovargis ir nerimas persipina, o šis prieštaringumas atliepia autoriaus mėgstamą kūrinio patirties neapibrėžtumą. Šiame kontekste juntamas ir lengvas humoras bei susižavėjimas pastebėta ar paties sudėliota situacija.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus G. 39, Vilnius) veiks iki vasario 24 d.
„Naujas muziejuje: peiliukai vaisiams“
Pristatomas peiliukų vaisiams komplektas, priklausęs mokytojos Malvinos Šokelytės-Valeikienės (1898–1981) ir farmacininko Mato Valeikos (1878–1937) šeimai.
Šis XX a. pradžioje Vokietijoje pagamintas bronzinių peiliukų vaisiams rinkinys nėra išskirtinis ar ypatingas – tokius ar panašius įrankius buvo galima rasti dažnos inteligentų šeimos namuose. Vis dėlto, jų savininkų gyvenimo istorijos išties išskirtinės.
M. Valeika buvo ne tik farmacininkas, bet ir knygnešys bei aktyvus visuomenininkas, labiausiai nusipelnęs kaip lietuvybės puoselėtojas ir lietuvių farmacininkų vienytojas. Nuo 1908 m. gyvendamas Giedraičiuose, jis suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“ bei surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodą. Nepriklausomybės karo metu M. Valeika suorganizavo partizanų būrį, nupirko jiems ginklų, tačiau buvo suimtas ir įkalintas. Už nuopelnus Lietuvai M. Valeika buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Nepriklausomybės medaliu. 1935 m. su šeima apsigyveno Kaune, kur dirbo Petrašiūnuose įsigytoje vaistinėje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus (Pilies g. 17) veiks iki vasario 11 d.
„Maža, daili šventinė kortelė“
Atvirukas – maža, daili kortelė, bėgant laikui tapusi kultūrinio konteksto ir žmogiškųjų santykių liudininke. Sveikinimai buvo siunčiami įvairiomis progomis: vardadienio, Šv. Velykų, Šv. Kalėdų. Pirmasis pasaulyje komercinis kalėdinis atvirukas buvo išleistas 1843 m. Anglijoje. Jame pavaizduota šeima, kelianti tostą už atviruko gavėją, ir užrašas: „Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų“. Ši naujovė greitai išplito po visą Europą ir tapo neatsiejama šventinio laikotarpio dalimi.
Parodoje „Maža, daili šventinė kortelė“ eksponuojami įvairių asmenų XX a. 3–4 deš. siųsti atvirukai ir vizitinės kortelės, operos solistui Kiprui Petrauskui skirti atvirlaiškiai ir telegrama, kompozitoriui Juozui Gruodžiui ir jo žmonai Stasei siųsti sveikinimai, kompozitoriui Jonui Dambrauskui siųsti atvirukai. Šie eksponatai – tai tik maža dalelė KMM fonduose saugomų atvirlaiškių, atspindinčių vyravusią sveikinimų įvairovę ir kintančias tradicijas.
Miko ir Kipro Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Etninės kultūros paveldas“
Parodos dalyje „Etninės kultūros paveldas“ Šiaulių istorijos muziejuje supažindinama su pagrindinėmis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų formavimo kryptimis: etnografinėmis ekspedicijomis, privačių asmenų muziejui perduotomis pavienėmis vertybėmis ir kolekcijomis, sukauptomis teminėmis kolekcijomis, rengiant muziejaus parodas. Pristatomas „Aušros“ muziejaus pasididžiavimas – Etnografinis archyvas – 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pasakojama apie asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias „Aušros“ muziejų. Parodoje eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga. O tarpukariu sukauptų muziejinių vertybių didžiąją dalį galima pamatyti Šiaulių istorijos muziejaus atvirų saugyklų ekspozicijoje.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
„Ilgiuosi, nežinau ko“
Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į viena audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.
Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
David Goldblatt: „(Ne)matomos struktūros“
Būdamas be galo jautrus ir atidus apartheido laikotarpio socialinėms problemoms ir po jo žlugimo vykusiems virsmams visuomenėje, Goldblattas visa savo kūryba atskleidžia, ugdo ir liudija kritišką bei sąmoningą žvilgsnį į būtį. Parodoje pristatoma daugiau nei šimtas fotografijų, leidžiančių visapusiškai pažvelgti į Goldblatto kūrybą, įskaitant fotografijas iš svarbiausių jo serijų, tokių kaip Kasyklose, Afrikanai fotografijose, Buksburge, Sovetas ir Struktūros.
Struktūros – tai monumentalus Davido Goldblatto fotografijų ciklas, pradėtas 1983 m. ir tęstas daugiau nei tris dešimtmečius. Jame matyti dar kolonijinį laikotarpį menanti vizuali Pietų Afrikos viešųjų erdvių ir peizažų istorija. Bažnyčių, paminklų, viešųjų pastatų, miesto ir agrarinio kraštovaizdžio fotografijose autorius atskleidžia, kaip visos struktūros atspindi jų kūrėjų ir naudotojų požiūrį bei įsitikinimus. Anot Goldblatto, tai, kokią aplinką kuriame, ypač architektūriniais ir panašiais elementais, „iškalbingai atskleidžia mūsų poreikius, polinkius, įgeidžius ir vertybes“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 9 d.
„Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 2 d.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė: „Ujei“
Ši paroda atveria naują, iki šiol nematytą E. Čėjauskaitės-Gintalės kūrybos plotmę. Naujausiuose menininkės darbuose nėra literatūriškumo ir poezijos; juose matoma atradimo nuostaba ir troškimas žaisti. Mėgavimasis procesu, kai paprastos formos – sidabrinė vertikalė, vielutė – gula ant plokštumos, virsdamos juvelyriniu piešiniu. Vielutė susipina su kita ir sukuria tūrinę formą, primenančią krepšį ar žvejo bučių, tačiau autorė nesiūlo žiūrovui savo interpretacijų. Metalinės formos jungiasi, sudarydamos sidabro audinį – skarelę, regztę, netgi rūbą. Sidabras pereina į padangą, į plaušus, į ašutus, pinasi akyse, virsdamas formomis. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia čia – juvelyrikoje užfiksuotas procesas ir gyvybė, žaidimas medžiagomis ir begalinė nuostaba, atsivėrus nesibaigiančioms formų kaitos perspektyvoms. Viso to negalima apibūdinti kitaip, tik žemaitišku žodeliu „ujei“. Ujei – tai ir nuostaba, ir netikėtumas, ir pasidžiaugimas, ir nusivylimas, ir liūdesys. Viename žodyje telpa daugybė istorijų, kurių nebereikia pasakoti.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“
Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks vasario mėn.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“
Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus ir 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.
Menininkas išgarsėjo kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, kad dekoracijų išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Jis originaliai interpretavo senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
Kazė Zimblytė: „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 30 d.
„Gėlės, vaisiai ir dygliai“
Augalai negali kalbėti. Jie nedejuoja ir nekraujuoja. Nesipriešina, kai juos skina ir kai jais mėgaujasi, kai juos apžiūri, sodina ar rauna. Jie turi šaknis, lapais sukasi į šviesą, nuo šalčio traukiasi. Jie lėti, švelnūs, kartais dygliuoti, nuodingi, naudingi. Kartais nepastebimi. Kartais jie pražysta už organinio pasaulio ribų, išsikeroja vaizduotėje. Įžengia į paveikslus, ekranus, apraizgo istorijas, pasėja sėklas atmintyje. Padeda žodžiams, virsta metaforomis, ataidi simboliais.
Augalai pasirodo ir šiuolaikinių kūrėjų darbuose. Per juos menininkai kalba apie dabartinį laiką, jo problemas ir jausenas. Šios parodos kūriniuose kiekviena augalo gyvavimo fazė virsta žmogiškųjų patirčių refleksijomis. Juodžemį semiančios rankos kalba apie įvykius Ukrainoje. Trapios žolės betoniniuose Tokijo patvoriuose įkvepia kurti eiles. Gėlės virsta džiaugsmo fontanais. Žiedais užpildomi kompiuterinių žaidimų personažai. Nudžiūvę lapai matuoja asmeninį laiką. Žydinčiuose parkuose, kurių žalios spalvos neužfiksuoja fotomedžiaga, atsiveria kiaurymės. „Restauruojamos“ į krantą išmestos medžių šakos kalba apie žmogaus įsibrovimą į natūralų dūlėjimo procesą.
Ši menininkų ir augalų simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir jungiančią mūsų trapius pasaulius.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki kovo 16 d.
„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 15 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki balandžio 6 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki gegužės mėn.
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks vasario mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks vasario mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks vasario mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“

Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.