„Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“
Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui.
„Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
„Vilniaus pilių istorinė ikonografija“
Paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Parodoje eksponuojami 28 aukštos raiškos faksimiliniai kūriniai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama svarbiausiam politiniam centrui – Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijai. Atskiro dėmesio nusipelno ir kiti svarbūs Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių ansamblio pastatai: Vilniaus katedra su Šv. Kazimiero koplyčia, Senieji vyskupų rūmai, Arsenalo pastatai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiasis Tribunolas, Pilies ir Žemės teismų rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies gynybinė siena su bokštais, Pilies vartai, Aukštutinė pilis su gotikiniais rezidenciniais rūmais bei kiti reikšmingi objektai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 6 d.
Romualdas Augūnas: „Čiurlionis ir kitos viršūnės“
Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų žinomas kaip kalnų fotografas. 2002 m. pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ pažymėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių.
2024 m. suėjo 60 metų nuo istorinės ekspedicijos – kurią fiksavo joje dalyvavęs R. Augūnas – į Pamyro kalnyną. Ankstyvą 1964 m. rudenį Lietuvos spaudoje sumirgėjo antraštės – „Kalnuos palikę Lietuvos vardai“, „Pamyre – lietuviškos viršūnės“… Tą vasarą į Pamyro kalnus Tadžikijoje vyko pirmoji Lietuvos alpinistų aukštumų ekspedicija – dešimt tada dar visai jaunų vyrų, iki tol jau patyrusių kalnų kopimo krikštą ir apsirgusių „kalnų liga“. O šio žygio dominantė – įveiktos ir lietuviškais vardais pavadintos iki tol bevardės Pamyro viršukalnės: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (5794 m), Kristijonas Donelaitis (5837 m), Lietuva (6050 m). Visos jos savo aukščiu lenkia aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m)! Šį vasarį R. Augūnas, minėdamas ekspedicijos 60-metį bei M. K. Čiurlionio 150-metį, kviečia fotografijos gerbėjus į parodą, kurioje įamžintas legendinis žygeivių pasiekimas bei lietuviškų viršūnių keteros įženklinimo procesas.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki balandžio 3 d.
Dainius Trumpis: „Oda ir dulkės“
Eglė Vertelkaitė: „Sutartinė“
Paroda „Sutartinė“ – meninio tyrimo dalis, procesas, vienos giminės moterų dialogus. Keturios moterys, keturios istorijos, keturi balsai – įsijungia ir suskamba kaip vizualiniai garsai vienoje trumpiausių lietuviškų sutartinių Skrida bitė tatato/ per laukelį tatato/ tatatatato, tatatato skirtingu metu ir esamuoju laiku.
Parodos pagrindas – asmeniniai dokumentai (nuotraukos, piešiniai) ir artefaktai. Viena kūrinių dalis apjungia linijinius (laiko), muzikinius (ritmo) ir vizualinius elementus (taip pat ir etno audinių ornamentiką) ir kitus dėmenis, kita – susijusi su konkrečiais asmenimis (dukra, mama, močiute), kurie vizualinių simuliacijų pagalba susijungia laike ir erdvėje.
Vizualiniai kūriniai ne tik susisieja su sutartinės erdve, lietuvišku peizažu („per laukelį“), laiku, bet ir juose (de)koduojamas dainuojamasis paveldas.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
„Arka’35: įerdvintos istorijos“
Atidaroma ekspozicija lankytojams atskleis tris su puse dešimtmečio meno istorijos, susipynusios su Vilniaus senamiesčio architektūriniu paveldu.
1990 metų gegužės 16 dieną istoriniame XVI a. Bazilijonų vienuolyno komplekse duris atvėrė galerija „Arka“. Pirmasis galerijos renginys – Labdaros aukcionas priešblokadiniam fondui paremti – simboliškai atspindėjo to meto visuomenės solidarumą, o jau tą patį sezoną čia savo darbus eksponavo tokie menininkai kaip V.Vildžiūnas, P.Mazūras, M.Navakas, A.Švėgžda ir kiti ryškūs Lietuvos dailės vardai.
„Šioje parodoje nesiekiame pateikti išsamios galerijos istorijos ar tikslios chronologijos. Vietoj to, kviečiame į epizodišką, nostalgija ir asmeniniais pasakojimais grįstą kelionę per „Arkos“ gyvenimą,“ – sako parodos kuratorė Evelina Januškaitė. Ekspozicijoje lankytojai išvys unikalias fotografijas, istorinius objektus, video filmus, plakatus ir leidinius, kurie punktyriškai brėžia ne tik galerijos raidą, bet ir atskleidžia pastarųjų dešimtmečių Vilniaus meno scenos dinamiką.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 20 d.
Kęstutis Zapkus: „Vėlyvesni Sūkuriai“
Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, abstrakcionizmo atstovas.
Per dešimtmečius Kęstutis Zapkus kritiškai nagrinėjo tapybą kaip nehierarchinį, semiotinį lauką, pabrėždamas struktūrinį paveikslo sudėtingumą, koncepto vienalaikiškumą ir jo patyrimo gilumą.
Visą gyvenimą menininkas laikėsi griežto įsipareigojimo abstrakcijai, naudoja gryną vizualinę kalbą, be vaizdinimų, o darbų struktūros labiau primena muzikinę kompoziciją. Jo kūriniai įtraukia žiūrovą į sudėtingus spalvų, erdvės ir judesio sluoksnius. Kęstučio Zapkaus požiūris į tapybą išlieka labai individualus, jis atsisako lygiuotis į dominuojančias meno kryptis, tačiau įkvėpimo semiasi iš muzikos, architektūros ir istorinių ar kultūrinių įvykių. Kęstučiui Zapkui tapyba tai intelektualinė patirtis, kuri atsiskleidžia per intensyvią sąveiką su forma.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Simona Merijauskaitė: „Inland“
Paroda visa savastimi kreipia į vidinę erdvę, kurioje Carlo Gustavo Jungo filosofija pasitelkiama kaip žemėlapis dirbti su sąmonės pakraščiuose sklendžiančiomis formomis. Pagrindinis darbų motyvas – akmuo – autorei suteikia priėjimą prie nepaprastai turtingų istorinių, dvasinių ir gamtinių dimensijų. Kūrėja ypatingą dėmesį skiria tapybai kaip mąstymo procesui, skulptūriškos ir monumentaliosios formos paieškai ir paveikslo erdvei.
„Ieškau archetipo ištakų per savo patirtį bei žmonijos aušros civilizacijų griaučius. Kūrybos procese paveikslų vaizdiniai mirgėjo matomi tik akies krašteliu, periferijoje. Ta pakraščio erdvė savo prigimtimi artima Davido Lyncho kūrybai, todėl darbų serija ir gavo tokį vardą. Mistiškas sutapimas,“ – sakė S. Merijauskaitė.
Tapybos ciklo „Inland“ minties tėkmė organiškai papildo autorės jau nagrinėtas bendražmogiškas seksualumo, transformacijos, vienatvės, ryšių ir sąveikos temas. Jungdama tapybą, žemės meną, video, S. Merijauskaitė formuoja metafizikos prisotintą šiaurietišką vaizdinį.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas: „Ūlos g. 19, Mardasavas“
Parodoje pateikiami menininko sukurti objektai, asambliažai ir tapybą. Parodą sudaro trys paties maestro su sūnumi Jonu kruopščiai surežisuotos dalys.
Iš atpažįstamų mardasaviškų siužetų ir natiurmortų išsiskiria naujausia drobė „Juodos uogos“ (2021). Parodoje taip pat rodomi 1979–2023 metų laikotarpiu sukurti objektai. Vieni tokių– serijos „Laumukai“ (1994, 2019) ir „Šiaurės mnemosinės“ (2019). Šiuose darbuose, kaip ir visoje kūryboje, skleidžiasi dailininkui būdinga panteistinė pasaulėžiūra, ji atsiveria įvairiais metafiziniais vaizdų tropais – metaforomis, personifikacijomis, simboliais. Čia pat rodomi bičiuliams Algiui Skačkauskui, Eimuntui Nekrošiui, Gražinai Kliaugienei, Antanui Martinaičiui ir kitiems skirti asambliažai.
Parodoje išsiskiria konceptualusis darbas „Spalvų gyvenimas ir mirtis“ (1979–2023). Nepavykusius kūrinius Vaitiekūnas be gailesčio nugramdo, o dažus nubraukia į stiklainį. Šiam užsipildžius natiurmortų, kompozicijų, peizažų turiniu, hermetiškai jį užvakuoja, tokiu būdu suvaržydamas tolimesnį fizinį jų virsmą.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Benediktas Marija Žukas: „Vilniaus vaikai“
Šioje parodoje bus pristatomi naujai sukurti bei anksčiau neeksponuoti tapybos darbai, tyrinėjantys abstrakciją bei iš meno istorijos paveldėtą vaizdiniją.
Parodos pavadinimas „Vilniaus vaikai“ kilo iš vieno iš neįprastų Žuko tapybos darbų – figuratyvinės kompozicijos, vaizduojančios lėbaujančius vyrus. Sykiu tai ir atviras klausimas apie vaikystę, kurios metu aplink esantis pasaulis ne tik paveldimas, bet ir atviros visos galimybės jį pamatyti (o ir sukurti) iš naujo. Abstrakcija paremta Žuko tapyba panašų klausimą kelia apie raiškos tradiciją, naujas XX a. modernybės paveldo interpretacijas.
Pasak Žuko, parodoje „Vilniaus vaikai“ rodomi per pastaruosius metus sukurti darbai, tapyboje remiamasi menininko kompozicijų/eskizų knyga, kurioje neretai nagrinėjamos ir chaoso bei atsitiktinumo sąvokos. Pasak parodos kuratoriaus Audriaus Pociaus, „Žuko paveiksluose individuali tapybinė ekpresija tampa dinamišku įtampų lauku, kuriame iš meno istorijos paveldėti vaizdiniai atsiskleidžia kaip neapibrėžtas kūrybinės galimybės horizontas. Tapyba čia veikia pirmiausia kaip patyrimo ir tradicijos interpretacija, o kūriniai – kaip atviri pokyčiui etiudai.“
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Anouk De Clercq: „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“
Iš ŠMC kino salės gelmių šviesiais antro aukšto koridoriais sklinda Anouk De Clercq parodos garsai. Nežemiška paukščių giesmė apgaubia lankytojus ir kviečia trumpam stabtelėti bei pasinerti į pasaulį be mūsų. Viename iš parodoje eksponuojamų videokūrinių vaizduojami du paukščiai erdvėje be gravitacijos. Jų giesmės kviečia saulę, kol šiai užtemus sušvinta žvaigždės. Kūrinyje „Paukščių giesmės“ apmąstoma pradžia ir pabaiga – tai tarsi meditacija apie pasaulį, kuriame nebėra žmonijos, rojų po žmonių nuopuolio ir savotišką meilę iš paskutinio žvilgsnio.
Šios temos atgarsių esama ir antrajame menininkės videokūrinyje „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ („We’ll find you when the sun goes black“), kuriame interpretuojama terelos – senovinio nedidelio įmagnetinto Žemės modelio – paskirtis. Mokslininko Williamo Gilberto pirmą kartą panaudota, o vėliau Kristiano Birkelando ištobulinta terela buvo naudojama tokiems gamtos reiškiniams kaip poliarinė pašvaistė tirti. Žemės magnetinio lauko modeliavimas ir dėl to atsirandančios pašvaistės atspindi parodoje atsiskleidžiančius kosminius įvykius ir jų trumpalaikį grožį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Kostas Gaitanži: „Pusiau retrospektyva / Nebūties pertrauka“
Paroda sujungia dvi skirtingas menininko kūrybos parodas. „Pusiau retrospektyva“ apžvelgia jo dvidešimties metų kūrybinį kelią, tačiau tai nėra pilna retrospektyva – menininkas nesijaučia pakankamai subrendęs ar nusipelnęs, kad galėtų ją rengti. Be to, atsižvelgiant į Kosto paveikslų formatus, ši paroda netilptų net ir didelėse Rotušės erdvėse, todėl ji labiau skirta savirefleksijai ir atspindi meninės eigos vidurį.
Eksponuojami tapybos darbai apima laikotarpį nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kuomet menininkas žavėjosi popmenu ir japonišku Superflat. Savo tuometinį stilių jis pavadino „Transflat“, jungdamas Superflat idėjas su transhumanistiniu technologijų garbinimu ir derindamas tapybą su kompiuterinės grafikos elementais. Šie darbai atskleidžia savotišką žmogaus ir mašinos sąveiką bei apmąstymus apie „žmogiškumo“ ribas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki kovo 27 d.
Ansamblio „Sodyba“ baudžiamasis kodeksas
Kauno folkloro ansamblio „Sodyba“ baudžiamasis kodeksas – tai humoristinio pobūdžio dokumentas, skirtas vidinei ansamblio tvarkai palaikyti. „Sodyba“ buvo įkurta 1983 m. ir gyvavo iki 2020 m. Kauno miesto muziejui šį eksponatą padovanojo ilgametė ansamblio vadovė Jonė Špakauskienė.
Ansamblis „Sodyba“ svarbus savo indėliu į etninės kultūros gyvavimą ir sklaidą jau nuo tautinio atgimimo laikotarpio. Ansambliečiai vykdė ir patys inicijavo įvairias veiklas: nuo etnografinės medžiagos rinkimo, piliakalnių ir pilkapių tvarkymo iki kalendorinių švenčių, tokių kaip Užgavėnės, Velykos, Rasos, organizavimo Kauno miesto gyventojams. „Sodyba“ aktyviai dalyvavo didžiuosiuose folkloro renginiuose bei koncertuose, vedė viešus ir privačius renginius. Sparčiai populiarėjantis ansamblis pritraukdavo vis daugiau žmonių, kurie norėjo prisijungti prie tradicijas puoselėjančio kolektyvo.
Humoristinio pobūdžio dokumentai ir šmaikščios apeigos parodo, kad Kauno folkloro ansamblis „Sodyba“ – tai ne tik folklorą puoselėjančių ir gerai jį išmanančių žmonių susibūrimas, bet ir draugiška, linksma bei aktyvi bendruomenė, kurioje puoselėjamas glaudus tarpusavio ryšys.
KMM Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ajame aukšte veiks iki gegužės 21 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
150-ajam žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo jubiliejui skirta paroda leis naujai pažvelgti į menininko kūrybą ir jo mėgstamiausių temų – jūros ir kosmoso – sąsajas. Ekspozicijoje pristatomi M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų bei šiuolaikinių menininkų, kuriems svarbios šios dvi temos, kūriniai, atskleidžiamos mokslo ir meno sąsajos.
Paroda tyrinėja dvi esmines Čiurlionio kūrybos temas – jūrą ir kosmosą – pabrėždama jų sąsają. Jūra ir žvaigždės nuo seno simbolizuoja nežinomybę, o navigacija, kaip jungiamoji parodos idėja, perteikia žmogaus pastangas suvokti pasaulį. Pirmojoje dalyje „Jūra“ eksponuojama jūrinė simbolika, antrojoje – „Kosmosas“ – nagrinėjami mitologiniai, moksliniai ir filosofiniai visatos vaizdiniai.
Čiurlionio palikimą sudaro daugiau kaip 400 muzikos kūrinių ir per 200 tapybos darbų. Jis domėjosi astronomija, istorija ir filosofija, kūrė inspiruotas Camille’io Flammariono, Immanuelio Kanto idėjų. Carlas Saganas yra sakęs: „Kosmosas yra mumyse, esame žvaigždžių materija.“ Šią mintį įprasmina parodoje pristatomi paveikslai, graviūros ir moksliniai objektai, perteikiantys meno ir mokslo sąveiką nuo seniausių mitų iki modernių kosmologinių teorijų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
Jūratė Daukšytė-Morlet: „Plaukiojančios grindys“
Menininkė Jūratė Daukšytė-Morlet pristato interaktyvią meninę instaliaciją „Plaukiojančios grindys“. Šis kūrinys, sukurtas specialiai šiai vietai, kviečia diskutuoti apie demokratijos ir meno sąveiką, vietos, laiko ir tapatybės trapumą bei mūsų asmeninį santykį su nuolat kintančiomis erdvėmis. Menininkė kelia klausimą: „Jei sugrįžtame į savo vietą, bet randame ją pasikeitusią, – ar ji vis dar mūsų? O gal grįžtame ne į erdvę, bet į savo pačių įsivaizdavimą apie ją? „Netikra nostalgija“ – melancholiška būsena, persmelkta švelnios ironijos, kai ilgesį patiriame ne tik dėl praeities pasikeitimo, bet ir dėl mūsų pačių besikeičiančio suvokimo apie ją“.
„Plaukiojančios grindys“ kviečia tyrinėti, ką reiškia grįžti į širdžiai brangią vietą, kuri jau pasikeitusi, arba megzti santykį su erdve, egzistuojančia ne kaip pastovus taškas, o kaip nuolat kintanti, migruojanti tarp praeities ir dabarties. Šioje instaliacijoje V. K. Jonyno – dailininko ir emigranto – istorija tampa fonu apmąstymams apie kultūrinės tapatybės ir sugrįžimo prasmę. Kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą, rasdavo ją pasikeitusią. Taip V. K. Jonyno asmeninė trajektorija, menininkės Jūratės Daukšytės emigracija ir mūsų patirtys susilieja į daugiasluoksnį dialogą, atsiskleidžiantį per skirtingus sluoksnius, medžiagas, formas ir tekstūras. Sukurtos simbolinės „laiko kapsulės“ perteikia laikmečio fragmentiškumą ir tarpinių būsenų įtampą – tarp tikslumo ir atsitiktinumo, chaoso ir poezijos.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki balandžio 3 d.
Editos Augustaitytės grafikos darbų paroda
Menininkė Edita Augustatytė savo ketvirtoje personalinėje grafikos darbų parodoje pristato 22 nedidelio formato darbus.
Savo kasdienėje profesinėje veikloje menininkė, dirbanti Lietuvos centriniame valstybės archyve dokumentų restauratore, puikiai pasirenka popieriaus faktūrą ir spalvą. Pagrindinis elementas Editos darbuose – žmonių veidai, kuriuos ji piešė nuo pat vaikystės ir tęsė tai savo vėlesnių dailės studijų metu: studijuodama meninį apipavidalinimą Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, popieriaus restauravimo specialybę Torunės universitete (Lenkija).
Galaunių namų-muziejaus erdvėje jos darbai puikiai papildo interjerą ir neužgožia istorinės dvasios. Grafikos kompozicijos paprastos ir tikslios. Linijai skiriamas ypatingas dėmesys. Menininkė savo paveiksluose dažniausiai naudoja tušą. Kūriniuose subtiliai įterpiamos įvairios spalvos, suteikiančios jiems vitališkumo. Tušą papildo akrilas, o spalvotas popierius tampa kompozicijų akcentu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
Austėja Auškalnytė: „Liminalios būsenos“
Žodis „liminalus“ kilęs iš lotyniško žodžio limen, reiškiančio ribą arba slenkstį. Anglų kalboje liminal vartojamas apibūdinti ribinėms būsenoms, dažniausiai susijusioms su transformacija, laukimu ir nežinomybe.
Liminalios (ribinės) būsenos parodoje atsiskleis per garsą ir vaizdą. Kelionė prasidės nuo meninių fotografijų, įstrigusių tarp realybės ir sapno, mikro- ir makropasaulių. Ribinės ir abstrakčios erdvės iki galo neatskleidžia savo tapatybės, todėl šių pasaulių sankirtos dar labiau sustiprina nežinomybės jausmą, būdingą liminalumui.
Menininkės Austėjos Auškalnytės kūryba pasižymi kritišku ir filosofiniu požiūriu į šiuolaikinę visuomenę bei jos aplinką. Ši paroda – kvietimas sustoti, įsiklausyti į save ir aplinką iš kitokios perspektyvos, abstrakčiame vaizdų pasaulyje susidurti su keistai artimu, tačiau kartu svetimu pasauliu.
Kauno menininkų namų galerijoje (2-ame aukšte, V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas) veiks iki balandžio 1 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Museion“
Šiuolaikinėje visuomenėje ryški muziejinių erdvių ir lankytojų įpročių transformacija. Globali auditorija hedonistinius įpročius perkelia į muziejų erdves, o meno centrai ir muziejai kuria tokiam vartojimui pritaikytas efektingas situacijas. Ši svarbi kaita perteikiama cikle „Museion“, meniškai aktualizuojant kultūrinio turizmo ir estetinio vartojimo aspektus. Objektyve atsiduria muziejinės erdvės, žiūrovų ir kūrinių sąveikos drama. Aukštosios kultūros terpėje atsiranda popkultūros elementai, šedevrų aurą keičia masinės kultūros fetišai, muziejinę kontempliaciją išstumia turistinis nuobodulys. Neatsitiktinai cikle „Museion“ gretinami provincialių muziejų, masinių atrakcionų ir prestižinių parodų vaizdai, ieškoma netikėtų sąveikų tarp pramoginių reginių ir šiuolaikinio meno eksponatų. Muziejinių erdvių scenografija, lankytojų būsenos, kūrinių ikonografijos ir žiūrovų pozų sąveikos šiame cikle išryškina savipakankamus muziejinių erdvių gyvavimo aspektus, kurie per skubėjimą ir vartotojišką optiką yra nebepastebimi. Menotyrinė optika veikia ne tik muziejaus erdvėje bet ir banalioje kasdienybėje. Šiuolaikinio meno objektais, parodų ir kūrinių fragmentais tampa buities monotonija, tvoros ir dangaus, sienos ir praeivio sankirtos, kaimo sodybos iškamšos, klasikinės skulptūros ir miestelio vitrinos manekeno bendrumas. Tai dialogui kviečiantys vizualiniai įvykiai, ne tiek fotografavimo, kiek aktyvaus tikrovės perkomponavimo ir muziejinimo procesas. Jame gausu netikėtų derinių ir prasmingų nutikimų – kaip ir šiuolaikinio meno ekspozicijoje.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 13 d.
„Akis į akį“
„Įsivaizduokime kryžkelę tarp dviejų kaimų. Viename jų gyvena žmonės, kurie visuomet sako tiesą, o kitame – visad meluojantys. Kryžkelėje sutinkame keleivį ir, norėdami sužinoti, iš kur jis ateina, jam galime užduoti tik vieną klausimą. Jei tai bus melagis, paklausę tiesiai, nieko nesužinosime. Anot logikos profesorių, egzistuoja tik viena galimybė priversti melagį pasakyti tiesą: „Jei tu būtum iš kito kaimo, o aš paklausčiau, ar tu iš melagių kaimo, ar atsakytum „ne“?“ Nors pagal logikos dėsnius jokio kito klausimo būti negali, vis dėlto vienas žmogus tvirtino žinąs ir kitą klausimą, kuris priverstų melagį išsiduoti – tiesiog reikėtų šio keleivio paklausti, ar jis yra varlė. <…>
Nebylus regėjimo pojūtis yra tai, prie ko siekia sugrįžti parodoje susitinkantys skirtingų kartų šiuolaikinės lietuvių tapybos atstovai. Jie siekia regėjimo patirties prisiminimo, kuris leistų patirti regėjimą anapus jo paties tiesos ir netiesos kaip betarpišką susidūrimą su tuo, kas visuomet esti arčiausiai ir todėl sunkiausiai pastebima: su šviesa, spalva, forma, o galiausiai – su apnuogintu paviršiumi. Paviršiumi, su kuriuo susidūręs akis į akį esi ir klausiantysis, ir tas, kurio klausia.
Juk net jei palovio tamsoje nieko nesimato, tai dar nereiškia, kad ten nieko nėra.“ (Autoriai)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 15 d.
Gitana Kaltanienė, Irena ir Vilius Šliuželiai: „Gimties kodas“
„Kūryba – tai laikas, kai atsiskiriu nuo įprastos rutinos, kasdienių darbų ir šurmulio tam, kad galėčiau nerti į savo vidų. Tuomet spalvų ir vandens pagalba kuriu tylų pokalbį. Per permatomą ir lengvą dėmių, linijų šokį bandau atskleisti pasaulio suvokimą, perteikti ne tik vaizdus, bet ir pojūčius. Savo kūryba kviečiu prisijungti prie mano patirčių žemėlapio, nuolat kintančios harmonijos tarp vidaus ir išorės, tarp matomo ir nematomo pasaulio pažinimo kelionės“, – pasakoja parodai akvarelių ekspoziciją parengusi Gitana Kaltanienė.
Irena ir Vilius Šliuželiai pristatys ne tik savo kurtas akvareles, bet ir keramikos darbų kolekciją. „Mane inspiruoja gamtos vaizdai bei jų transformacijos, emocinis poveikis, galimybė išplaukti į pačias įvairiausias dvasines būsenas ir filosofinius pamąstymus. Akvarelės dažas ir vanduo tarsi kartoja iš vaikystės pasąmonėje įsirašiusį pažįstamą gamtos koloritą, formų kitimą. Išsilieja vaizdai, lyg kažkada girdėta muzika ar žodis, sukurti darbai tampa to momento emocijų dienoraščiais“, – apie kūrybinį procesą sako Vilius Šliuželis.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 29 d.
Rolandas Parafinavičius: „Prisiminti reikia. Prisiminti verta. Prisiminti viską“
1990-ųjų epocha apvertė mūsų pasaulį: ištrūkome iš griūvančios sovietinės imperijos lagerio, keitėsi santvarka, keitėsi gyvenimai, atgavome laisvę ir dar sykį atkūrėme savo valstybę.
PRISIMINTI VERTA – kas keitėsi, kaip jautėmės, kuo tikėjome. Pilkas posovietinis skurdas nukreipė blizgančias akis į prabangius Vakarus, kurie ilgus metus buvo už geležinės uždangos. Visgi greitai paaiškėjo, kad sotų gyvenimą reikia susikurti, niekas jo neatneš…
Daug netikrumo, vilčių, nekantrumo ir chaoso. Rubliai, vagnorkės, litai. Turto privatizacija ir neteisybės jausmas, nes turtą perėmė tie patys nomenklatūrininkai komunistai, kurie valdė gamyklas ir kolūkius.
Tačiau buvo labai vienijantis žodis – LAISVĖ. O supratome mes laisvę pagal tos epochos aplinkybes. Laisvė buvo viskas, ko negalėjome daryti užspausti okupantų: nuo roko muzikos iki vizualaus meno, kuris, pasirodo, nebūtinai turi šlovinti komunizmą.
1990-ųjų Šiauliuose sprogo muzikos kūrėjų, dainininkų, muzikantų banga – miestas gavo neoficialų „Lietuvos Šiaurės Mančesterio“ titulą. Suklestėjo dailė ir kiti menai, nes buvo galima vaizduoti VISKĄ.
Nuotraukose – vaizdai ne vien tik iš 1990 metų. Parodoje eksponuojamos fotografijos apima platesnį laiko tarpą – tris metus prieš 1990-uosius ir tris metus po jų. Tai padeda pamatyti priešistorę ir neilgą poistorę. Gal primena ne viską. Bet primena.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 29 d.
Kornelijus Užuotas: „Ten gyvena žiurkės...“
„Idėja sukurti medžio raižinių ciklą su itin intriguojančiu pavadinimu gimė dar 2022 metais viešnagės Paryžiuje metu. „Paryžiečiai neretai pietus valgo piknikų metu. Mes sėdėjome pačiame miesto centre ant suoliuko ir pietavome. O ten daug balandžių. Mano antra pusė mėtė trupinius jiems. Netikėtai pamačiau, kad man virš galvos sėdi žiurkė. Aš buvau girdėjęs, kad paryžiečiai nemėto trupinių, nes susirenka žiurkės. Na, o mano širdies draugė numetė trupinį balandžiui, bet aplink susirinko dešimtys žiurkių. Jos dėl to kąsnio susipešė, o aš, pagautas azarto, dar daugiau trupinių pradėjau mėtyti. Tai mes susikėlėm kojas ant suoliuko, o aplink mus nusidriekė žiurkių kilimas. Ir jos nieko nebijo, nors pats miesto centras“, – prisiminimais dalijasi Kornelijus Užuotas.
Po šio įvykio dailininkas, vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis, pradėjo piešti žiurkių eskizus. Galiausiai gimė idėja sukurti ir ciklą TEN GYVENA ŽIURKĖS… „Jų nematysi, bet jeigu numeti trupinėlį, jos visada išlenda į dienos šviesą. Kaip ir gyvenime – jeigu tu padarai ką nors, visi kalba, apkalba… O pats pavadinimas – TEN GYVENA ŽIURKĖS… – yra parafrazė. Apie gyvenimą, apie visuomenę, apie dar kažką, nes tarp mūsų visų yra „žiurkių“. Visomis prasmėmis“.
Raseinių krašto istorijos muziejuje (Muziejaus g. 3, Raseiniai) veiks iki kovo 28 d.
Plenerų „Šiaulių Monmartro Respublika“ ir „Saulės Šiauliai“ retrospektyvinė paroda
Raseinių krašto istorijos muziejuje bus eksponuojami tokių žinomų menininkų kaip Sigito Prancuičio, Giedrės Riškutės, Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės, Mindaugo Juodžio, Maarten van den Beemt, Editos Radvilavičiūtės-Utarienės, Birutės Kuicienės, Ričardo Bartkevičiaus, Antano Jasenkos, Gagik Parsamian, Gintaro Palemono Janonio, Aldis Kļaviņš, Lilijos Puipienės, Harry Vlamings, Vitos Žabarauskaitės (1962 – 2021), Vaivos Kovieraitės-Trumpės, Petro Rakštiko, Pharaon Mirzoyan, Sauliaus Dastiko darbai. Paroda apims 2010–2024 metų laikotarpį.
Raseinių krašto istorijos muziejuje (Muziejaus g. 3, Raseiniai) veiks iki kovo 28 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ lankytojų dėmesiui pateikia 17 svarbių pasirinkimų, kuriuos teko priimti A. Smetonai asmeniškai arba kolegialiai. Kiekvienas pasirinkimas išnagrinėtas remiantis istorine medžiaga – archyviniais dokumentais, atsiminimais, moksline istoriografija, parengti „prieš“ ir „už“ argumentai, kurie leidžia suprasti ir asmenybės, ir bendražygių, ir tuomečio politinio konteksto įtaką priimtiems sprendimams. Didesnės ar mažesnės dilemos veda lankytojus A. Smetonos gyvenimo keliu iki 1940 m. birželio 15 d. apsisprendimo pasitraukti iš šalies ir leidžia geriau pažinti ne tik šį kertinį istorijos veikėją, bet ir visą nepriklausomos Lietuvos epochą.
Paroda interaktyvi, ją tyrinėti galima keliais skirtingais būdais. Paprasčiausias būdas – tiesiog chronologiškai susipažinti su A. Smetonos pasirinkimais jo gyvenimo ir politinės veiklos kelyje. „Pasimatavus Prezidento batus“ gali atsiverti nauji horizontai! Vertinantys savirefleksiją turėtų rinktis lyginamąjį kelią ir pabandyti atsakyti, o ką aš daryčiau tokioje situacijoje? Kodėl nepasikalbėjus apie tai su kitais parodos lankytojais, o gal tikrai būta kitų alternatyvių kelių? Parodos organizatoriai tiki, kad bet kuris pasirinktas kelias leis ne tik geriau pažinti A. Smetonos asmenybę, bet ir pajusti istorinių sprendimų atsakomybės naštą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gegužės 18 d.
Ričardas Dailidė: „Fotografija“
Ekspozicijoje pristatomi 20 a. 7–9 dešimtmečiais sukurti reportažiniai darbai, atskleidžiantys autoriaus siekį fiksuoti autentišką kasdienybę įvairiuose pasaulio kraštuose. Dailidės kūriniuose dominuoja tiesioginis stebėjimas ir realių įvykių dokumentavimas, vengiant meninio inscenizavimo ar specialios režisūros. Parodos lankytojai išvys fotografijų, darytų Dagestane, Kuboje bei Lietuvoje, kuriose kiekviena nuotrauka pasakoja savo istoriją – nuo vietinių žmonių gyvenimo fragmentų iki socialinių permainų ženklų.
Autoriaus nuotraukose galima aptikti tiek paprastų kasdienybės akcentų, tiek reikšmingų lūžių, ženklinančių visuomenės virsmus. Nors geografija plati, kūrinius vienija nuoširdus susidomėjimas žmogumi ir aplinka, troškimas kuo tiksliau perteikti gyvenimo tikrovę, nepagražintą perteklinėmis meninėmis priemonėmis.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki balandžio 6 d.
Artūras Morozovas: „Tada, kai pamačiau Tave“
Praėjusių metų gruodžio pabaigoje Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose buvo uždaryti paskutinieji vaikų globos namai. Apie 6 tūkstančiai tėvų globos netekusių vaikų gyvena pas laikinus ir nuolatinius globėjus, šeimynose, tačiau dar daugiau nei 1000 vaikų, iš kurių didžioji dalis yra vyresni nei 10 metų, gyvena šeiminiuose namuose. Lietuvoje kasdien bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba nuolatiniai globėjai.
„Tada, kai pamačiau Tave“ yra ne tik nuostabus pasakojimas apie globojančių šeimų kasdienybę, bet ir atsargus raginimas pagalvoti apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume duoti mūsų visų vaikams. Parodos herojų – vaikų ir juos priimančių globėjų – fotografijos eksponuojamos tarsi šeimos albume, atskleidžiant kaip globojamas vaikas įtraukiamas į bendrą šeimos paveikslą. Šią atmosferą papildo šeimos narių užrašytos mintys, komentarai ir prisiminimai.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks kovo mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Atsivėrimai. Iš Lietuvos banko dailės rinkinio“
Lietuvos banko dailės rinkinys – mažai žinomas ar juolab matytas. Ši paroda Valdovų rūmuose – unikali galimybė pamatyti nedidelę dalį iš beveik 200 Lietuvos banko dailės kūrinių, plačiajai visuomenei jie pristatomi pirmą kartą.
Parodoje atrasite geriausius tarpukario ir šiuolaikinių Lietuvos dailininkų darbus: Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Augustino Savicko, Jono Švažo, Adomo Galdiko, Juozo Mikėno, Dalios Kasčiūnaitės ir kitų darbus.
Parodos tikslas – atsiverti žiūrovui, megzti dialogą su visuomene. Tai rodo ir šios parodos pavadinimas.
Lietuvos banko dailės rinkinys nuo pat pradžių buvo kaupiamas (ir dabar kaupiamas) kaip institucijos poreikius tenkinanti kolekcija. Nesiekiama banko paversti muziejumi ar atvira, visuomenei prieinama galerija. Rinkinio kaupimo principai atitinka daugelio Europos šalių centrinių bankų tradiciją: kūriniai įsigyjami interjerams puošti, estetinei aplinkai sukurti.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.
„Bakakay“
Paroda „Bakakay“ apjungia vaikiškumo, neapibrėžtumo ir nejaukos idėjas. Yra žinoma, kad veblenantys kūdikiai geba skleisti bet kokius žmonių kalbos garsus, tačiau išmokdami kalbėti viena kalba su jos specifiniais garsais jie šį gebėjimą praranda. Galvojant ne vien apie verbalinę komunikaciją, bet apie įvairialypę žmogaus veiklą, parodoje susitelkiama į beformiškumo potencialą, jį atveriančias eksperimentines, jutimines prieigas.
Minėtas temas ar būsenas parodoje dalyvaujantys kūrėjai apmąsto per savo meno praktikas, pasitelkdami atvirus, juodraštiškus kūrybinius procesus. Žaidybiškai atskleisdami medžiagos galimybes, taktiliką, jie ieško santykio tarp naratyvo ir kūniško patyrimo. Ekspozicija apima kasdienybės radinius, paverčiamus estetiniais objektais, DIY garso objektus, eksperimentinę tapybą, keramiką ir animaciją. Pasitelkiant meno kūrinius mezgamas dialogas su pastatu ir apylinkės istorija.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Rafal Piesliak: „Mano mažoji apokalipsė“
Personalinėje parodoje „Mano mažoji apokalipsė“ Rafal Piesliak pristato naujausias savo instaliacijas, analizuojančias spartėjančią technologijų kaitą bei įtaką visuomenės veiklai. Universali ir amžina diskusija menininko kūriniuose atsitraukia nuo banalaus kompiuterinių technologijų ar dirbtinio intelekto aptarimo ir susitelkia į gilesnius šios temos aspektus. Ekspozicijoje pristatomos instaliacijos, sukurtos iš šviesos objektų ir senų industrinių detalių, vis rečiau naudojamų gamyboje. Per artimą šių objektų patyrimą menininkas atskleidžia mažiau pastebimas technologinės pažangos sukeliamas problemas, konkrečiai susijusias tiek su individualiomis, tiek ir su universaliomis patirtimis. Grįždamas prie nebenaudojamų technologijų elementų, skulptorius išryškina nuolat vykstantį ne tik pačių priemonių, bet ir profesijų, darbo rinkos pasikeitimą, o taip pat ir jų įtaką asmeniniam žmogaus gyvenimui. Galerijos erdvėse kuriama unikali atmosfera, įtraukianti žiūrovą į aktyvų parodos analizavimą ir sužadinanti kolektyvinę atmintį. Ekspozicijoje tvyrantis postapokaliptinis jausmas siūlo intuityviai pasinerti į kūrinių suvokimą ir atrasti asmeninį santykį su besikeičiančiu pasauliu.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius: „Zero Waste“
„Vaiko laukimo, gimimo, augimo aplinkybės turėjo įvairių įtakų projektui: vilkino jį laike, bet gilino patirtimis. Galima sakyti, augome parodą kurdami trise. Kartu tragikomiškai išgyvenome neįgalumą užaugti iki idealiai tvaraus vartojimo, nepaisant dedamų pastangų artėti link šio ir utopinio, ir viltingo tikslo. Tai – vieniems spėjusi atsibosti, kitiems – neišvengiama aktualija ypač permąstant žmonijos egzistencijos ribas, kurias daugiausiai stumdo beprasmio karo bei klimato kaitos grėsmės. <…>
Serija „(Ne)privalomas peizažas“ (2018-2025 m.) – apie laikiną savęs primiršimą atitrūkus nuo įprasto šurmulio. Sulėtintas artimos praeities etapas paliko įkyrų refleksą rasti ir į kitą kontekstą perkelti erdvines, žmogaus buvimo ženklų, kombinacijas žaidžiant masteliu. Stebėjimų lokacija (keli žaliausi Kauno parkai, kiemai) virto užburtu ratu, kone privaloma begalybės ženklo trajektorija. Jos ribas siaurino specifiškai kintantis fizinis pajėgumas, savotiški spąstai, pažįstami ne vienai mamai.Dažnai lankyti gamtovaizdžiai virto terpe šiai priverstinei meditacijai. Ilgainiui įsiterpė ir lėtai mūsų tvarkomo sklypo kaime aplinka. Naujose, vaizduotės perkurtose, erdvėse buvusią žmogaus egzistenciją žymi tik nespėję sudūlėti daiktiniai pėdsakai it monumentai.“ (Greta Grendaitė, Tomas Vosylius)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Aušra Vaitkūnienė: „Žaisti, žaisti, žaisti...“
„Gėlės nuvysta, žolės sudžiūsta, medžiai nulūžta, bet dėl žaidžiančiojo tikėjimo ir kūrybos magijos tai vėl gali atgyti, įgauti kitas formas ir amžinai gyvuoti.
Žaisti, žaisti, žaisti, kad burtai niekada neišsisklaidytų, nes jei tik bus prarastas tikėjimas, kūrinys taps tik tuščia drobe, nutepta paprastais dažais, piešinys taps tik popieriaus skiaute, virstančia pelenais.
Žaisti, žaisti, žaisti – išlaikyti širdies ugnį ir prisiliečiant suteikti materijai gyvasties, išbūti vaiku, kuriam nubrėžta vingiuota linija – grėsminga gyvatė, gėlės žiedas – užburta karalaitė.
Svajonės yra ta realybė, kuri suteikia gyvenimui prasmę.
Mitai, religijos ir kultūros siužetai dažnai vaizduoja gyvenimą ir mirtį kaip nenutrūkstamą ciklą.
Menas nuolat kelia klausimus apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamumą ir žmogaus troškimą peržengti ribas. Kūryboje žaidimai skatina mąstyti ne tik apie savo baigtinumą, bet ir apie tai, kaip gyvename ir ką paliekame po savęs.“ (Aušra Vaitkūnienė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Karolina Ūla Valentaitė: „Gyslos“
Parodoje „Gyslos“ jaunosios kartos menininkė Karolina Ūla Valentaitė gilina žvilgsnį į ryšius tarp savęs, motinos ir gamtos. Šie trys elementai, persipindami ir susijungdami, sudaro vientisą ekosistemą, kurioje neįmanoma atskirti pradžios nuo pabaigos. Kaip miško grybų micelio gyslos raizgosi tarp skirtingų augalų, taip ir kūriniai kuria jungtis tarp šeimos istorijų, santykių ir giliai įsišaknijusių folklorinių bei mitologinių motyvų.
Šioje parodoje aptinkamas santykis su motina įgyja biologinės gyslos metaforą – tvirtą paveldimo ryšio su gamta simbolį. Šis asmeninis ir archaiškas ryšys tampa pagrindu tyrinėti gilesnę būtį technologijų ir vartotojiškumo persmelktame pasaulyje. Kartu keliamas klausimas: kiek žmogus išlieka instinktyvus, intuityvus, biologiškai susietas su gamta – o kiek jis yra nuo gamtos tolstantis individas?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, kūriniuose atsiskleidžia žmogaus ir gamtos santykio kompleksiškumas. Šis santykis tampa pagrindine gija, padedančia ne tik suprasti save, savo aplinką ir santykius su artimais žmonėmis, bet ir atrasti naujus būdus egzistuoti su gamta technologijų pasaulyje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 9 d.
Volungė Aušra Griškonytė: „Rožinis“
Fotografijose – Lietuvoje gyvenantys LGBTQAI+ žmonės. Fotomenininkė griežtai pasisako prieš diskriminaciją ir akcentuoja grėsmę žmogaus laisvei. Ši tema itin aktuali šiandien, kai vyksta aršios diskusijos dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir pan. Menininkė kalba apie vis dar gajų siekį apriboti žmogaus pasirinkimus, neapykantą, diskriminaciją ir apie itin skaudžią problemą – suicidą ir savęs žalojimą ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų, paauglių. Visuomenės puolimas, artimos aplinkos ar net šeimos netolerancija ir smerkimas dažnai sukelia beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, kurį nutraukti žmogus pasirenka pasitraukdamas iš gyvenimo. Akivaizdu, kad dalis mūsų visuomenės vis dar neturi Žmogaus teisių, negali jomis naudotis ir jaučiasi nesaugūs.
Parodos pavadinime „Rožinis“ užkoduota dviprasmybė. Tai – rožinė spalva, kuri apjungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, o tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva. „Rožinis“ – ir rožinio kalbėjimas apie LGBTQAI+ žmonių nuolat patiriamą diskriminaciją ir to pasekmes. Gilindamasi į jų emocijas, savęs suvokimo ir reprezentavimo formas bei tarpusavio santykius, autorė savo herojus fiksuoja puikiai suvokdama asmeninę atsakomybę. Akivaizdu, kad ši socialinė aplinka jai yra ne tik artima, bet ir itin aktuali. Tai, kad fotomenininkė asmeniškai pažįsta fotografuojamus asmenis suteikia jai galimybę priartėti prie jų gyvenimų. Volungės A. Griškonytės dėmesio centre – ne tik LGBTQAI+ žmonių portretai, bet ir šioje socialinėje aplinkoje besivystantys santykiai. Jos formuojamas žvilgsnis dvejopas – kartais išorinis, siekiantis išryškinti tarsi svetimą poziciją ir paviršinę temos traktuotę, o kartais suponuoja temos analizę iš portretuojamojo pozicijų ir tada tampa stebėtinai paveikiu.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki kovo 15 d.
Augustas Serapinas: „Kūno kultūra“
Instaliacija įkvėpta Serapino patirties mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, kur meninis ugdymas paremtas klasikine metodika – kopijavimu iš natūros, tobulinant piešimo, tapybos ir skulptūros technikas. Kurdamas šį darbą menininkas grįžo į mokyklos archyvą ir atkūrė savo to meto darbų bei piešimo įgūdžiams lavinti naudotų gipso modelių kopijas.
Parodoje „Kūno kultūra“ bus galima pamatyti tokių žinomų skulptūrų kaip italų renesanso tapytojo ir skulptoriaus Mikelandželo „Dovydas“ (XVI a.) ir klasikinės antikos pavyzdžiu laikomo Belvederio Apolono (II a.) galvų kopijas. Jos eksponuojamos greta paties Serapino kadaise mokykloje sukurtų objektų – jo klasės draugų portretų, slieko ar ateivio – kopijų.
Instaliacija bus aktyvuojama tiek akademinio piešimo besimokančių asmenų, kurie paprastai piešia klasikinių skulptūrų kopijas, tiek žmonių, sportuojančių instaliacijos erdvėje. Kūrinys kviečia atidžiau pažvelgti į Vakarų kultūros meno istoriją ir pergalvoti dabartinę edukacijos sistemą, daugiausia grįstą pasikartojančiais veiksmais ir uoliu, sunkiu darbu – tai kūrinyje prilyginama treniruotėms sporto salėje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Anastasia Sosunova: „Fandomas“
Šioje parodoje menininkė tęsia kūrinių ciklą, inspiruotą „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo dvasinio mokymo, lydinčio šį verslą nuo jo pirmųjų dienų. Menininkė, kurdama fan fiction turinį (fan fiction – tai gerbėjų kūryba, paremta jau egzistuojančia fikcija), mėgina atrakinti įtampas, aistras ir frustracijas, atsirandančias tarp galios ir tikėjimo, užkoduotas ritualuose ir slypinčias po „pasidaryk pats“ pažadais.
Fan fiction kūryba paprastai nėra paraidžiui susijusi su originalu – ji gali gana radikaliai interpretuoti savo įkvėpimo šaltinį, pasitelkdama tokius skirtingus žanrus kaip komiksas, grožinė literatūra, mėgėjiškas kinas ar net pornografija. Šiuo atveju parodos įkvėpimo šaltinis – dvasinis mokymas, išdėstytas „Senukų“ prekybos tinklą įkūrusio Lietuvos verslininko knygose, radijo laidoje ir jo įmonės simbolikoje. Menininkės pasirinkta raiška – skulptūrinė instaliacija bei videokūrinys, kuriame derinama vaidybinio indie filmo estetika su skaitmeniniais kraštovaizdžiais, surinkta dokumentine medžiaga ir ekstatiška vienišos pasekėjos išpažintimi.
Ši paroda, pasak menininkės – tai atsisveikinimo giesmė kapitalizmui, kokį jį pažįsta ir su kuriuo užaugo jos karta. Kartu šis jau praėjusių dešimtmečių fenomeno permąstymas pasiūlo perspektyvą, iš kurios galima nauju žvilgsniu pažvelgti į šiuolaikinį technofeodalizmo peizažą, kuriame tarpsta nauji vienaragiai ir jau visiškai kiti pranašai.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Pokyčio taškas: naujos Kanados spaudos meno išraiškos“
Šios tarptautinės parodos suteikė galimybę menininkams visame pasaulyje susipažinti su giliomis grafikos tradicijomis, o jų kataloguose atsispindėjo naujos tendencijos ir inovacijos grafikos mene.
Visame pasaulyje išplitusiose grafikos bienalėse buvo demonstruojami technologiniai spaudos pokyčiai, šie renginiai paskatino ir naujų pokyčių, pavyzdžiui, integruoti išplėtotus fotomechaninius procesus į ofortą, litografiją, šilkografiją ir net medžio raižinį.
Kanados menininkai, palyginti nevaržomi tradicijų ir rinkodaros strategijų, greitai perėmė naujas technikas ir koncepcijas. Jie išgarsėjo savo grafikos kūriniais, kuriuose derinami tradiciniai spaudos metodai su fotomechaninėmis ir skaitmeninėmis technologijomis – iš to gimė netikėtas menas, nepaklūstantis tam, kas įprasta, ir netelpantis į jokius klasifikacijos rėmus.
Šioje parodoje eksponuojama daugiau kaip aštuoniasdešimt grafikos darbų, kuriuos sukūrė aštuoniolika daugybę apdovanojimų pelniusių 33–84 metų amžiaus Kanados menininkų. Įvairaus formato kūriniuose – nuo nedidelių fotograviūrų iki stambių skaitmeninių atspaudų – nagrinėjama daugybė temų, įskaitant mūsų santykį su natūralia ir žmogaus sukurta aplinka, protėvių kilmę, netektį ir sielvartą, kalbą ir suvokimą, socialinė sumaištį, populiariąją grožinę literatūrą, mokslinę fantastiką, reklamą, filosofiją bei metafiziką.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Paulina Vasiliauskaitė ir Žilvinas Baranauskas: „Būtybė“
Parodos autoriai, Paulina Vasiliauskaitė ir Žilvinas Baranauskas – dvi priešingos asmenybės, kuriančios skirtingose disciplinose. Tad ir parodoje susipina lygiagretūs, tačiau dabartyje susitinkantys žvilgsniai: praeities atgarsiais aidintis nostalgijos jausmas ir mitais apipintas nerimas dėl likimo. Vienas, nerimastingai žvelgia į ateitį, o tuo tarpu kitas, apsėstas liguisto ilgesio – stebi atmintyje nusėdusius praeities fragmentus.
Parodoje jaunieji kūrėjai kalbina tradicijas, reflektuodami skirtingus istorinius laikotarpius ir ideologijas, tyrinėjant neapčiuopiamą laiko efemeriškumą, kultūrines ir asmenines atminties drumzles. Medžiagiškumas pavirsta tarpine būsena. Autorių kūriniuose vyksta nepaliaujamas virsmas iš tuštumos į erdvę, iš erdvės į fizinę materiją. Fiziniai paviršiai ištirpsta, o tai, kas kiaurai permatoma, užsipildo neišsemiamais gyliais (tūriais). Eksponuojami objektai tampa savi-refleksijos įrankiais, fiksuojančiais neišvengiamos dabarties svorį.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
„Neo Pop Art Now“
Nors pasaulinėje meno scenoje popartas įkūnijo vizualinį dialogą su masine kultūra, vartotojiškumu ir žiniasklaidos galia, Lietuvoje šis judėjimas tebėra strategiškai neišnaudotas. Dabartinės masinės kultūros mutacijos, skaitmeninių platformų dominavimas ir globalizacijos procesai sudaro naujas sąlygas kritiniam dialogui. Lietuvoje, kur „tikras“ menas traktuojamas kaip elitinė ir konceptuali veikla, poparto estetika galėtų tapti puikiu ironijos, sarkazmo ir visuomenės savirefleksijos įrankiu.
Parodos kuratoriai Simona Skaisgirė ir Ignas Kazakevičius teigia, kad poparto stilistika ir idėjos yra padidinamasis stiklas, per kurį galima pažvelgti kaip ir kodėl formuojasi naujos tapatybės – nuo socialinių tinklų „aš“ iki „gyvo“ žmogaus vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje. Jau tradiciniu tapęs popartas, kaip meno srovė susiformavusi JAV 6-e dešimtmetyje, davė galingą impulsą atsirasti ne tik fluxus, bet ir kitoms meno srovėms, kurios popartą imitavo, sėmėsi įkvėpimo, polemizavo, prieštaravo, ironizavo. Mes manome, kad poparto srovė nenutrūkstamai tekėjo per meno lauką visus šiuos dešimtmečius iki dabarties, transformuodamasi į labai įdomų, dabartinę mūsų situaciją aktualizuojantį reiškinį – neo-popartą. Šiandieninis popartas yra dinamiškas ir gyvybingas meninis laukas, kuriame persisluoksniuoja įvairiausi meno atspalviai, išradingai panaudojami socialiniai ir technologiniai kultūros aspektai, kurie formuoja šią kūrybinę kryptį ir vizualinę kalbą. Popartas nuolat ieško naujų būdų, kaip atspindėti šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir paradoksus, siūlo žvelgti į juos „begėdiškai atviromis akimis“.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Nestoro Kyzenko (1926–2007) tapybos darbų paroda
Nestoras Kyzenko 1956 m. baigė Tbilisio (Sakartvelas) dailės akademiją ir iškart po studijų savo spalvingomis drobėmis įsiliejo į gimtosios Ukrainos dailės gyvenimą. Jam itin artimi buvo kaimo vaizdai, kadangi ir pats kilęs iš kaimo – gimė gražiame Bižų valsčiuje Nedrigailovsko rajone. Tapė peizažus, gimtojo krašto kaimo kasdienybę, natiurmortus, portretus. Savo drobėse dailininkas įamžino šimtus Ukrainos kultūros paminklų, ypač – cerkvių, todėl jo darbai vertingi ne tik menine, bet ir istorine prasme.
1969 m. Nestoras Kyzenko tapo Ukrainos valstybinės dailės premijos laureatu, nuo 1981 m. atsidavė dailės mokytojo ir dėstytojo darbui. Ukrainoje dailininkas vadinamas „Kaimo peizažo siela“.
Dailininkas yra surengęs parodas Kyjive bei kituose Ukrainos miestuose, Tbilisyje. Jo darbai saugomi Sumų ir Kyjivo I. Gončiaro muziejuose. Garsiausi darbai: „T. Ševčenko portretas“, „Rytinis rūkas“, „Pirmasis sniegas“, „Vandens malūnas“, „Kobzarius“, „Holodomoras“ ir kt. Už savo šalies ribų tapytojas išgarsėjo paveikslu „Bado mirtis“, kuris atspindi tragiškus Ukrainos įvykius.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 5 d.
Jonas Daniliauskas: „Arčiau dangaus“
1974 m. baigęs Lietuvos dailės institutą Jonas Daniliauskas dėstė Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos dailės institute, Vilniaus kolegijoje. Dailininkas yra surengęs parodas Badene (Šveicarija), Ciuriche (Šveicarija), Greifswalde (Vokietija), Varšuvoje, Londone, dalyvavo grupinėse parodose Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV, Indijoje, Turkijoje, Prancūzijoje. Jo kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Varšuvos menų parodų biuras, Poznanės nacionalinis meno muziejus, Kelno modernaus meno muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuviškuoju Chagalu vadinamas Jonas Daniliauskas – vienas ryškiausių mūsų šalies koloristų. Nors daug kas jo kūrybą vadina nuoseklia ir vientisa, pats autorius mano, kad bėgant metams ji keičiasi, nepaisant to, jog daugelis motyvų, siužetų išliko iš jaunystės laikų. Dailininko darbuose nevengiama meilės scenų, didelis dėmesys skiriamas moterims, kurios kaip angelo sparnai sklendžia ore. Pagrindinės temos – lemties, vienatvės, žmogaus ir gamtos vienovės, išėjusio ir išeinančio kaimo vaizdai.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 9 d.
„Geležinis Vilnius“
Parodoje – trys pagrindiniai aspektai: dingusi geležis – fotografų ir tapytojų užfiksuoti nebeegzistuojantys geležiniai mažosios architektūros objektai, nematoma geležis – Vilniaus peizaže išlikę, bet retai dėmesį patraukiantys geležiniai militaristiniai, architektūriniai, skulptūriniai bei viešųjų erdvių objektai, įkvepianti geležis – tai meninė geležies ir Vilniaus jungtis, pasireiškianti šiuolaikinių menininkų kūryboje. Visi jie susipina tarpusavyje, sudarydami vientisą lauką, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai atrodo kaip istoriniai artefaktai, o geležiniai daiktai ir objektai savo formomis nenusileidžia meno kūriniams. Šiame meniniame lauke – šiuolaikinė skulptūra iš geležies, grafikos atspaudai nuo Vilniuje rastų geležinių objektų, tapyti Vilniaus balkonai. Ir vėtrungių, stogelių, vartų fotografijos iš istorinio Vilniaus. Ir projektai miestui, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti. Geležis čia – nebe pagalbinis, o pagrindinis elementas. Militaristinės, gynybinės, skulptūrinės, architektūrinės istorijos pinasi į vieną pasakojimą, kuriame vis dar girdėti anas tolimas geležinio vilko staugimo aidas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
„Amaro džiipen (mūsų gyvenimas). Kirtimų romų istorijos“
Parubanka ir Bar – du pavadinimai, kuriais romai vadino savo gyvenvietę Kirtimuose. Parubanka kilo iš viso rajono lenkiško pavadinimo Porubanek (lenk. rąbać – kapoti). Šį pavadinimą naudojo ten gyvenę lietuvių romai. Kirtimuose taip pat gyvenę kotliarai šią vietą vadino Bar. Tai žodžio Tabar (taboras) trumpinys. Iš tiesų taboras yra bendrinis terminas, apibūdinantis laikiną keliaujančių romų stovyklą.
Paroda „Amare džiipena“ nepapasakos viską apimančios Parubankos (Bar) istorijos, bet atskleis čia gimusių ir augusių jaunuolių patirtis ir prisiminimus apie svajones, bendruomenę, draugystę, taip pat – namų praradimo skausmą.
Tai kvietimas permąstyti stigmatizuojančias ir nužmoginančias etiketes, kuriomis Parubanka (Bar) apipinta viešojoje erdvėje. Taip pat tai kvietimas visų pirma pastebėti žmogų, jo artimą santykį su vieta, prisirišimą prie namų. Tai proga susimąstyti, ką reiškia patirti, jog tavo namai tampa nereikalingi savame mieste.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Paroda-žaidimas „Labirintas“
Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.
Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.
Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Buvo ir yra. Vilniaus benediktinių istorija“
Šv. Kotrynos bažnyčios ir buvusio benediktinių vienuolyno istorija prasidėjo prieš 400 metų, kai į Vilnių iš Nesvyžiaus atvyko pirma maža seserų grupelė. XVIII amžiuje bendruomenė išaugo į vieną didžiausių vienuolynų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tapo reikšmingu kultūros židiniu ir pastatė puošnią, baroko perlu laikomą Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią. Carinių represijų laikotarpiu vienuolynas sumenko, bet stebuklingai išvengė uždarymo ir liko vieninteliu veikiančiu katalikišku vienuolynu visame mieste. XX amžiaus pradžioje, būdamas ant išnykimo slenksčio, jis atgijo su nauja jėga.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis atėmė iš benediktinių gimtuosius namus, pradangino ir išsklaidė turtus, lėmė vienuolijos skilimą – dalis seserų liko Vilniuje, dalis išvyko į Lenkiją. Tačiau Vilniaus benediktinės nepalūžo: abiejose šalyse jos sugebėjo atkurti vienuolinį gyvenimą, kur, brangindamos atmintį apie savo šaknis ir puoselėdamos autentiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais susiformavusias tradicijas, gyvena iki šiol.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
„Pasikalbėkime“
XX amžiaus pradžioje Lietuva europietišką madą stebėjo pro rakto skylutę – smalsiai ir su troškimu, tačiau turėdama ribotą prieigą. Šiandien mūsų šalies kūrėjai jau žvelgia pro plačiai atvertą langą, galėdami ne tik neribotai stebėti naujausias tendencijas, bet ir dalyvauti jų kūrime.
Parodoje „Pasikalbėkime“ rodoma šalies mados evoliucija nuo XX a. pr. iki šių dienų. Žvelgiama ir į ateities mados vizijas. Raktinis parodos elementas – veidrodis, kuris simbolizuoja tiek praeities mados atspindžius, tiek dabarties tendencijas ir ateities įžvalgas.
Prasidėjusi dirstelėjimu pro rakto skylutę paroda išsiplečia iki laisvo žvilgsnio pro plačiai atvertą langą į ateitį, kviesdama lankytojus diskusijai, kaip toliau vystysis Lietuvos mada. Vienas esminių parodos tikslų – atspindėti visuomenės socialinį-kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, kurį išduoda mados pokyčiai laikui bėgant. Šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka drabužiuose atsispindinčioms moterų išlaisvėjimo ir politinio pasipriešinimo okupacijos laikotarpiu idėjoms. XXI amžių reprezentuojančioje parodos dalyje akcentuojamos belytės mados tendencijos, kurios simbolizuoja šiandienos visuomenės siekį kurti lygybės principais grįstą ateitį. Šios tendencijos atspindi ne tik mados pasaulio evoliuciją, bet ir platesnius pokyčius visuomenėje, kur individualumo ir saviraiškos laisvė tampa vis svarbesniais vertybiniais orientyrais.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
Kazimieras Švainauskas: „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“
Paroda, skirta 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms, kviečia lankytojus leistis į kelionę, kurioje atsiskleidžia dviejų menininkų – M. K. Čiurlionio ir K. Švainausko – pasauliai, susijungiantys lietuviška tapatybe ir kultūriniais ryšiais.
K. Švainausko kūriniuose susipina realistinis stilius ir subtili pagarba istorijai. Jo grafika, sukurta naudojant medžio ir linoleumo raižinio technikas, pasižymi aiškia kompozicija, kruopščiu linijų piešiniu ir juodų bei baltų plotų dermės estetika. Dailininkas buvo aktyvus lietuviškos kultūros puoselėtojas Lenkijoje: ilgametis lietuvių laikraščio „Aušra“ meninis redaktorius, prisidėjęs prie M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimo. Jo pastangomis buvo sukurtos paminklinės lentos M. K. Čiurlioniui Varšuvoje ir Pustelnike, o šias istorines vietas jis vėliau įamžino ir savo raižiniuose.
Parodoje „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“ eksponuojami K. Švainausko kūriniai, kurti keliaujant M. K. Čiurlionio pėdomis Lietuvoje ir Lenkijoje. Eksponuojami kūriniai iš M. K. Čiurlionio namų-muziejaus rinkinio, kuriuos muziejui padovanojo pats dailininkas. Ši paroda ne tik pasakoja apie M. K. Čiurlionio pasaulį, bet ir atskleidžia K. Švainausko indėlį puoselėjant lietuvišką kultūrą Lenkijoje. Tai meninis dialogas, jungiantis Lietuvos ir Lenkijos kultūras, paveldą ir istoriją, kviečiantis įprasminti bendrą abiejų menininkų kelionę.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki kovo 12 d.
Parodų ciklas „Čiurlionis ir dizainas“: Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė ir Kipras Mašanauskas: „Atminties ritmas“
Projekto tikslas buvo transformuoti M. K. Čiurlionio vinjetes, eskizus ir panaudoti juos audinių dizaine bei garsuose. Šio menininko gebėjimas kurti tarpdiscipliniškai buvo įkvepiantis ir pasirodė labai aktualus šiandieniniame meno kontekste.
Instaliacijoje susijungia čiurlioniškasis vaizdas ir garsas, kuriuos autoriai meistriškai transformuoja, perkurdami jo formas, ritmus, pasikartojimus, erdviškumą. Ritmas – šių kūrinių pagrindas – čia veikia ir konceptualiai, ir technologiškai išaudžiant audinį bei skaitmenizuojant garsus ir vaizdus, taip siekiant sukurti erdvinį garsą. Asmeniškas ir unikalus abiejų autorių požiūris yra labai svarbus kuriant bendrąjį mūsų savosios tapatybės suvokimą ir pasaulinės žmogiškosios vienybės ritmą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
„Kolekcininkai. Edvardo Mickevičiaus dekoratyvinių lėkščių kolekcija“
Pirmoje šios serijos parodoje „Kolekcininkai: Edvardas Mickevičius: dekoratyvinių lėkščių kolekcija“ pristatoma daugiau nei 230 išskirtinių lėkščių iš asmeninio kolekcininko rinkinio, kurį jis kaupia nuo 1985 m. – jau beveik 39 metus. Iš daugiau nei 1000 per šį laikotarpį sukauptų lėkščių parodai atrinktos pačios įdomiausios – rankų darbo, įvairių formų, dydžių ir dekoravimo technikų lėkštės iš skirtingų pasaulio šalių.
Parodoje pristatoma dekoratyvinių lėkščių kolekcija, kurios eksponatai daugiausia surinkti Europoje, tačiau ekspoziciją papildo ir pavyzdžiai iš Azijos šalių bei Amerikos. Kolekcijos lėkštės, – tiek asmeniškai įsigytos kolekcininko, tiek gautos kaip dovanos iš draugų ir kolegų, – atspindi įvairialypę kultūrinę ir meninę raišką. Eksponuojamos lėkštės pasižymi savo paskirčių ir dizaino įvairove: antikvarinės ir šiuolaikinės, dekoratyvinės, sieninės, kabinetinės, stalo, servizų, proginės, autorinės bei vienetinės. Atlikimo technikos varijuoja – nuo porceliano ir fajanso iki akmens masės, terakotos, metalo, stiklo bei medžio. Kiekvienas eksponatas kolekcininkui yra ne tik materialus objektas, bet ir reikšmingas gyvenimo istorijos bei idėjų liudijimas, atspindintis jau praeityje likusio laikotarpio dvasią ir išliekantis per kolekcininko aistrą bei jo paliktą kultūrinį pėdsaką.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Paroda supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
Parodoje bus eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių – nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei bus pristatomos pirmą kartą. Parodoje sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindės XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildys Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Priartintas peizažas. XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių
Parodą sudarantys keturi teminiai blokai „Simbolių peizažas“, „Atidus žvilgsnis: langas į gamtą“, „Peizažo ilgesys“, „Urbanistinis kraštovaizdis: nuo topografijos prie vizijos“ atskleidžia vis kitas peizažo reprezentacijas senųjų meistrų graviūrose. Parodoje tyrinėjami įvairūs landšafto ir gamtos vaizdų tipai, atsispiriant nuo nedidelio žavingo vaizdo kompozicijos fone iki milžiniškos panoramos, nuo trumpalaikės konkretaus augalo gyvenimo akimirkos fiksavimo iki didingos amžinybės vizijos. Besikaitaliojanti mikro- ir makrožiūra suteikia pasirinktai temai vis naujų probleminių aspektų. Eksponuojami pavieniai estampai ir iliustracijos, atspaudai iš albumų ir aplankų, teminių ciklų, botanikos atlasų ir piešimo mokymo vadovų. Parodoje pristatomas platus Vakarų Europos menininkų kūrinių spektras: garsiųjų Nyderlandų, vokiečių, italų ir prancūzų raižytojų tiražinės graviūros buvo mėgstamos ir paklausios, jomis didžiavosi bibliotekų kolekcijos, grafikos kabinetų rinkiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki balandžio 13 d.
Pranas Domšaitis: „Jos / Jo figūra“
Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, atvaizdų etnografiškumą. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų, tačiau klimato kaitos iššūkių akivaizdoje natūralios gamtos peizažai neabejotinai kelia susižavėjimą. Tapatybės klausimai iškyla ir bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.
Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, liudija, kad iki pat šių dienų tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su „jie” ir „mes” skirtumais grįsta savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki balandžio 6 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Lietuvoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Juslės ir jausmai“
Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Tai kokia gi čia klinika?“
Parodoje pasakojama apie dabartinės galerijos patalpose XIX a. pabaigoje veikusias Vilniaus universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikas. Lankytojai susipažins su pacientų ligų istorijomis, išvys to meto medicinos diagnostikos instrumentus, klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbus, garsiausių XIX a. Vilniaus gydytojų portretus, anatominius piešinius ir kaltūną – anuomet laikytą nepagydoma liga.
LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ kvies lankytojus paminėti Vilniaus universiteto Terapijos klinikos 220-ąsias metines ir Vilniaus universiteto klestėjimo simboliu tapusį charizmatiškąjį mokslininką prof. Andrių Sniadeckį, XIX a. pirmoje pusėje telkusį šviesiausius protus. Jam atminti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Atgal į vaikystę“
Vaikystės tema fotografui Rimaldui Vikšraičiui nesvetima, tačiau ji niekados nebuvo sąmoningu kūrybos taikiniu. Ši paroda yra bandymas vaikystės pasakojimą lyg mozaiką sulipdyti iš pavienių fotografijų. Nepaisant tam tikro fragmentiškumo, autorius jame lengvai atpažįstamas: vieniems kaip didžiausio Europos fotografijos festivalio Rencontres d’Arles (Arlio susitikimai) laureatas (2009, Metų atradimas), kitiems − kaip paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti.
Vikšraičio fotografijose laikas teka lėtai. Ne išimtis ir vaikų kasdienybė. Atrodo, lyg fotografuota gerokai seniau, nei būta iš tikrųjų. Skurdaus ir paprasto provincijos gyvenimo atspindžiai nukelia mintimis į protėvių laikus, kai meilė vaikams ir jiems skiriamas laikas buvo matuojami kitaip. Kai vaikystė buvo kitokia.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki birželio 1 d.
„Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Etninės kultūros paveldas“
Parodos dalyje „Etninės kultūros paveldas“ Šiaulių istorijos muziejuje supažindinama su pagrindinėmis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų formavimo kryptimis: etnografinėmis ekspedicijomis, privačių asmenų muziejui perduotomis pavienėmis vertybėmis ir kolekcijomis, sukauptomis teminėmis kolekcijomis, rengiant muziejaus parodas. Pristatomas „Aušros“ muziejaus pasididžiavimas – Etnografinis archyvas – 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pasakojama apie asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias „Aušros“ muziejų. Parodoje eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga. O tarpukariu sukauptų muziejinių vertybių didžiąją dalį galima pamatyti Šiaulių istorijos muziejaus atvirų saugyklų ekspozicijoje.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
„Ilgiuosi, nežinau ko“
Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į viena audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.
Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 9 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“
Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks kovo mėn.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
Kazė Zimblytė: „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 30 d.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki kovo 16 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 15 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki balandžio 6 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki gegužės mėn.
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks kovo mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks kovo mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks kovo mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
