Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkr. 16 d.

Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.

Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Čekijos Respublikoje knygos kūrimas, jos iliustravimas yra labai svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti senas tradicijas. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje eksponuoti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai, o vėlesniais metais gražiausių Čekijos knygų parodos, inicijuotos ir kuruojamos knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, buvo pristatomos Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Knygos vertinamos pagal kelis kriterijus: grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Konkursui teikiami leidiniai suskirstyti į septynias kategorijas: mokslinė literatūra, grožinė literatūra, vaikų ir paauglių literatūra, vadovėliai, knygos apie meną, bibliofilinės ir autorinės knygos, studentų darbai. Skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o už pirmąją vietą skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Gražiausių Čekijos knygų ekspozicija šiemet itin gausi – eksponuojamos 46 knygos laureatės.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.

Piešė Kazys Morkūnas nuo pat mažų dienų, piešė gamtą, arklius, ulonus dar būdamas pradžios mokyklos mokinys. Ne vieną tokį piešinį jis išsaugojo ir net eksponavo savo parodose. Augdamas ūkininkų šeimoje, kasdien matė arklius, net tekdavo juos ganyti, todėl visą gyvenimą jam buvo svarbus šis leitmotyvas, virtuoziškai, dinamiškai piešė, komponavo vitražuose arklių, tiksliau sakant – žirgų figūras, kas labai reta Lietuvos meniniame kontekste, nes mažai kam net iš žinomų, pripažintų dailės klasikų tai pavykdavo, o Kaziui Morkūnui tai pavykdavo puikiai, kone „užsimerkus“, iš atminties pavaizduoti tobulą šio mylimo kiekvienam lietuviui gyvulio kūną, jo veržlumą, taurumą ir net heraldiškumą. Tai puikiai atsiskleidžia menininko sukurtuose vitražuose „Saulės mūšis“ Šiauliuose (1986), „Žalgirio mūšis“ (I dalis) LRS (2010–2011), kameriniuose vitražuose, kūriniuose, vaizduojančiuose Lietuvos herbą ir kt.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius)  veiks iki balandžio 17 d.

Knygų dizainerės ir iliustruotojos, Vilniaus dailės akademijos dizaino krypties doktorantės Rasos Jančiauskaitės paroda – tai žvilgsnis į knygos kūrimo procesą ir jos ribas. Ji kviečia tyrinėti materialųjį knygos kūną: ar tokia riba apskritai egzistuoja? Menininkė tyrinėja, kaip ir kodėl knygos formatui būdinga vizualinė raiška gali persikelti į kitas medijas.
Parodoje Rasa eksponuoja dvi naujausias, 2025 m. savilaidos būdu išleistas bibliofilines knygas – Creative Camel ir Fool of Hope, atspausdintas risografijos (trafaretinės spaudos būdas, nedidelio tiražo leidiniams spausdinti) technika. Taip pat ji pristato kūrinius, eskizus ir vizualinės prokrastinacijos rezultatus – darbus, sukurtus tarp kūrybinių projektų kaip laisvą kūrybinės minties kelionę. Šie kūriniai susiję su jos doktorantūros metu formuojamu meno projektu „Gaivališka raiška vizualiųjų komunikacijų dizaino lauke“. Menininkė kviečia puoselėti kuriamo objekto gyvybingumą – ne sudaiktinti, o leisti jam plėstis, keistis ir peržengti knygos formato ribas. Savo kūrybinį procesą ji apibūdina šmaikščiai: tai lyg kupranugaris be galvos ir uodegos – nesibaigiantis, banguotas ir judantis kelias.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.

Beveik dešimtmetį drauge kuriančios menininkės pastaraisiais metais daug dėmesio skiria tvarumui. Šis įsipareigojimas atsispindi ir iš tekstilės atliekų išaustame gobelene „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“ (2022 m.), kuriame panaudoti dėvėti drabužiai, patalynė bei gamyklų audinių likučiai, kurie kitu atveju būtų išmesti.
Išsiuvinėta scena iliustruoja ne tik patį gobeleno kūrimo procesą, bet ir žmonių, augalų bei atliekų metamorfozę. Be aplinkosauginės žinios, gobelenas subtiliai perteikia ir labai asmenišką abiem menininkėms motinystės temą. Ji tyrinėjama tiek tiesiogiai, kadangi abi menininkės yra mamos, tiek alegoriškai, per Motinos Žemės, teikiančios gyvybę, įvaizdį.
Gobeleną menininkės rankomis kūrė daugiau nei pusę metų. Jos pradėjo nuo audinio juostų karpymo ir jungimo, o vėliau jas suaudė į tinklelį. Rankdarbių estetika išsiskiriantis kūrinys sukuria funkcinį kontrastą švariai parodų salės erdvei.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.

Parodoje „Nemylimi“ piktžolės figūra atgyja per filmų, fotografijos, koliažų, tekstų ir efemerų derinį, randantį sau erdvės tarp muziejinio herbariumo, gotikinės fantazijos, vaikystės pasakų ir mėgėjiško teatro.
Pasak Richardo Mabey, žymiausio Didžiosios Britanijos gamtos rašytojo, piktžolės – net ir daugelis įsibrovusių svetimžemių augalų – kažką duoda mainais. Jos suželia apleistose vietose, kurias mes sukūrėme. Jos užima vietą jautresnių augalų, kuriuos mes išstūmėme ar sunaikinome. Jų gebėjimas augti pačiose nedraugiškiausiose aplinkose – subombarduotame mieste ar sienos plyšyje – atneša laukinės prigimties idėją ten, kur jos paprastai nebūtų. Jos yra paradoksalios – nors prisitaiko prie žmogaus veiklos ir nuo jos priklauso, jų užsispyrimas ir atsisakymas paklusti mūsų taisyklėms paverčia jas maištingomis, įkūnijančiomis tikrąją laukinės prigimties esmę.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.

Piranezis dienoraščiuose pasakoja apie išgyvenimus, patirtus namuose, kuriuose susilieja architektūra ir jūra (Susanna Clarke, 2020). Geografiškai, žodis inlet apibūdina nedidelę jūros, ežero ar upės įlanką ar įplaukimo vietą. Menininkė Indrė Lišauskaitė nagrinėja, kaip žodis inlet, verčiamas iš anglų kalbos, transformuojasi į gramatinį terminą „įvadas“, nurodantį teksto pradžią, vedančią į jo turinį.
Galerijos erdves į vandenyno įlanką transformuojanti paroda „inlet : įvadas“ yra daugialypė: joje tarpusavyje ir su žiūrovu sąveikauja organiškos menininkės Sophie Durand instaliacijos. Čia jos tampa scena menininkės draugų organizuojamiems renginiams ir vieta, kviečiančia į pažintį su Australijos televizijos istorijos fragmentais.
Sophie Durand – menininkė iš Boorloo/Perth, Vakarų Australijos, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Kūrėjos tarpdisciplininėje praktikoje susijungia skulptūros ir performanso menas, o pagrindiniais kūrinių motyvais tampa anekdotinės istorijos ir kraštovaizdžio archyvai. Menininkės dabartinė veikla apima metodų, kaip savo kūrinius integruoti į skirtingas erdves, paieškas, siekiant empatiškiau koegzistuoti su ekologinėmis sistemomis.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 7 d.

Eidami dažnai žengiame per gatvės šulinių dangčius – daugelio nepastebimus miesto ir jo požeminio vamzdynų pasaulio tarpininkus. Šuliniai – tarsi angos į uždaras erdves, veikiantys kaip komunalinių paslaugų prieigos taškai, žymi miestietiško gyvenimo infrastruktūros zonas. Šie teritorijų ir ūkinę paskirtį turintys vandentiekio, kanalizacijos (nuotekų), telefonų tinklų bei šiluminių trasų žymekliai tapo savotiška Virginijos Kirvelienės „kūrybos teritorija“. Vėliau ji „pasisavino“ ir gretimų šaligatvių tekstūras. Pamažu atradusi unikalią spaudo darymo miesto aplinkoje technologiją, imasi ne tik atkartoti objektų formas, bet ir paversti juos patyrimų epicentru. Šie tiesiogiai atspausti gatvių „portretai“, sugėrę daugelį metų jais vaikščiojusių žmonių energetiką, tarpusavyje kuria savitus naratyvus, tampa poetiškomis refleksijomis bei erdve dialogui.
Pagrindinis parodos kūrinių veikėjas – laikas. Jis įrašytas į įskilusius bei ištrupėjusius atspaudų paviršius, ornamentus, informacinių tekstų struktūras. Autorei svarbus spaudimo procesas, įrašantis sustabdytą kasdienybės kadrą atspaude, vienu metu žymintis ir buvimą, ir praeities akimirką. Per kuklius urbanistinių erdvių motyvus – gatvių šulinių dangčių ir šaligatvių paviršių atspaudus bei jų metamorfozes – parodoje plėtojamos miesto istorinės atminties ir laiko temos. Dangčio objektas slepia ir pluoštą laikmečio informacijos: ryškėja jo paskirties, pagaminimo vietų bei datų įrašai, kiti šifrai. Kaip kontrastas sunkiems ketaus liejiniams, atspaudams naudojami lengvi minkštos medvilnės ir popieriaus pluoštai. Šitaip ženkliški miesto „peizažai“ tampa mūsų kultūrinio konteksto dalimi, o medžiagiškas kai kurių atspaudų trapumas simboliškai ryškina žmogiškosios būties laikinumą ir nyksmą.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.

Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.

Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.

Paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Parodoje eksponuojami 28 aukštos raiškos faksimiliniai kūriniai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama svarbiausiam politiniam centrui – Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijai. Atskiro dėmesio nusipelno ir kiti svarbūs Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių ansamblio pastatai: Vilniaus katedra su Šv. Kazimiero koplyčia, Senieji vyskupų rūmai, Arsenalo pastatai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiasis Tribunolas, Pilies ir Žemės teismų rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies gynybinė siena su bokštais, Pilies vartai, Aukštutinė pilis su gotikiniais rezidenciniais rūmais bei kiti reikšmingi objektai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 6 d.

Personalinėje parodoje „Oda ir dulkės“ Dainius Trumpis pristatys naujausias savo skulptūras ir instaliacijas, analizuojančias kūno ir jo kaitos, efemeriškumo sampratas per materijos išraišką. Itin jautrią temą autorius nagrinėja kūrybinio proceso metu atrasdamas dialogą tarp menininko ir medžiagos. Cikliškas augimas ir suirimas išryškėja per ekspresyviai kuriamas skulptūras ir instaliacijas, jas daug kartų performuojant, kol pasiekiama kone paties darbo diktuojama forma. Nuolat vienas kitą keičiantys kūrybos ir naikinimo aktai priveda prie tiesioginio suvokimo apie skulptūros ir apie savo paties kūniškumą. Su sportiniais treniruokliais asociacijų turintys kūriniai, kuriuose jungiamos įvairios medžiagos: metalas, oda, parafinas, perteikia teigiamą potencialą augimui ir puoselėjimui. Tuo tarpu, daug kartų pjauto ir virinto metalo siūlės, rūdžių paliktos žymės veikia kaip randai ar pigmentinės dėmės, turinčios galimybę virsti kūrinio kūną naikinančia jėga. Naujausioje savo parodoje Dainius Trumpis atsitraukia nuo dekoratyvios išraiškos ir eksperimentuoja su skulptūros forma, kuri mechaniškai, kartais net brutaliai formuojama, priveda prie abipusės transformacijos, kurią patirti kviečiamas ir žiūrovas.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d. 

Iš ŠMC kino salės gelmių šviesiais antro aukšto koridoriais sklinda Anouk De Clercq parodos garsai. Nežemiška paukščių giesmė apgaubia lankytojus ir kviečia trumpam stabtelėti bei pasinerti į pasaulį be mūsų. Viename iš parodoje eksponuojamų videokūrinių vaizduojami du paukščiai erdvėje be gravitacijos. Jų giesmės kviečia saulę, kol šiai užtemus sušvinta žvaigždės. Kūrinyje „Paukščių giesmės“ apmąstoma pradžia ir pabaiga – tai tarsi meditacija apie pasaulį, kuriame nebėra žmonijos, rojų po žmonių nuopuolio ir savotišką meilę iš paskutinio žvilgsnio.
Šios temos atgarsių esama ir antrajame menininkės videokūrinyje „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ („We’ll find you when the sun goes black“), kuriame interpretuojama terelos – senovinio nedidelio įmagnetinto Žemės modelio – paskirtis. Mokslininko Williamo Gilberto pirmą kartą panaudota, o vėliau Kristiano Birkelando ištobulinta terela buvo naudojama tokiems gamtos reiškiniams kaip poliarinė pašvaistė tirti. Žemės magnetinio lauko modeliavimas ir dėl to atsirandančios pašvaistės atspindi parodoje atsiskleidžiančius kosminius įvykius ir jų trumpalaikį grožį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.

2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks balandžio mėn.

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Lietuvos banko dailės rinkinys – mažai žinomas ar juolab matytas. Ši paroda Valdovų rūmuose – unikali galimybė pamatyti nedidelę dalį iš beveik 200 Lietuvos banko dailės kūrinių, plačiajai visuomenei jie pristatomi pirmą kartą.
Parodoje atrasite geriausius tarpukario ir šiuolaikinių Lietuvos dailininkų darbus: Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Augustino Savicko, Jono Švažo, Adomo Galdiko, Juozo Mikėno, Dalios Kasčiūnaitės ir kitų darbus.
Parodos tikslas – atsiverti žiūrovui, megzti dialogą su visuomene. Tai rodo ir šios parodos pavadinimas.
Lietuvos banko dailės rinkinys nuo pat pradžių buvo kaupiamas (ir dabar kaupiamas) kaip institucijos poreikius tenkinanti kolekcija. Nesiekiama banko paversti muziejumi ar atvira, visuomenei prieinama galerija. Rinkinio kaupimo principai atitinka daugelio Europos šalių centrinių bankų tradiciją: kūriniai įsigyjami interjerams puošti, estetinei aplinkai sukurti.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.

Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.
Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.
Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.

2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks balandžio mėn.

Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks balandžio mėn.

Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks balandžio mėn.

Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.