Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Atviros marios. Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“
Kolekcijos branduolį sudaro Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Telesforo Valiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Pauliaus Augiaus, Vytauto Igno kūriniai. Tačiau L. K. Andriekus pabrėžė, kad „rinkdamas jų darbus, jis stengėsi išsaugoti lietuviškos dvasios grožį, taip pat skatino kultūrų dialogą, ryšius tarp skirtingų tradicijų“. Kolekcijoje, be pripažintų klasikų, Kauno meno mokyklos pedagogų ir absolventų, yra ir kitų tapytojų: Petro Rimšos, Prano Domšaičio, Albino Elskaus, Petro Kiaulėno, Kazimiero Žoromskio, Prano Lapės, Arbit Blato, Juozo Bagdono, Antano Kairio, Alfonso Dargio, Vlado Žiliaus, Romo Viesulo grafikos kūrinių. Pranciškonų pastebėtas ryškus moterų menininkių indėlis į diasporos meno gyvenimą. Reikšminga vieta tenka skulptorės ir tapytojos Elenos Kepalaitės, tapytojų Elenos Urbaitytės, Vidos Krištolaitytės, tekstilės menininkės Janinos Monkutės-Marks, grafikių Nijolės Vedegytės-Palubinskienės, Magdalenos Stankūnienės kūrybai, itin vertintas menininkų Vytauto ir Aleksandros Kašubų tandemas.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Stasys Ušinskas: „Lietuvos modernizmo ledkalnis“
Pakruojo akmenskaldžio sūnus iš Lietuvos ir Latvijos pasienio Stasys Ušinskas (1905–1974) pasiekė XX a. I p.–vid. Lietuvos dailės aukštumas. Avangardiniais užmojais dailininkas galėtų būti lyginamas su Vytautu Kairiūkščiu (1890–1961), o talento briaunų įvairialypiškumu jam prilygti negali niekas: puikus tapytojas, piešėjas, meistriškas daugiafigūrio paveikslo komponuotojas, novatoriškas scenografas, knygų iliustratorius, vitražo meistras ir stiklo menininkas, lėlininkas, animatorius ir pedagogas. Drąsiai ieškodamas naujos stilistikos, medžiagų, technikos ir technologijų, išbandydamas įvairias meno sritis, kitaip nei ekspresionistai, jis ryžtingai pasuko konstruktyvios ir dekoratyvinės kūrybos link. Tokie novatoriški kūriniai, eksponuoti parodoje Kaune, skirtoje dailininko gimimo 100-mečiui, buvo taikliai apibūdinti kaip „valingo grožio konstrukcijos“.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Prisiliesti ir pajausti“
Parodoje eksponuojamos dvidešimt trijų Latvijos juvelyrikos meno asociacijos menininkų sukurtos papuošalų kolekcijos kartu su menininkų parinktų modelių portretais. Menininkai kūrė papuošalus gydytojams, mokytojams, studentams, sau, savo artimiesiems ir kolegoms. Pasakodami spalvingas istorijas papuošalų savininkai išsakė savo mintis ir jausmus, atsakydami į menininkų pateiktus klausimus. Šie garso įrašuose užfiksuoti atsakymai atskleidžia įdomius, dažnai netikėtus požiūrius į juvelyrinių dirbinių ir jų savininkų santykį bei atspindi įvairius jų asmenybių aspektus. Parodos erdvė prisipildo balsų, kurie anksčiau buvo mažiau pažįstami, nežinomi ar nebylūs. Dalis šių įžvalgų išspausdinta parodos kataloge.
Ši paroda suteikia galimybę atrasti ar iš naujo patirti kerinčią juvelyrikos galią, tradicines, modernias ir naujoviškas jos formas, įvairias medžiagas bei technikas.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
„Nepavykusių santykių (EX)POZICIJA“
VILNIUS TECH studentai, kurdami šią parodą, norėjo parodyti, kad kiekviena santykių istorija yra visiškai skirtinga, kiekvieno POZICIJA praeituose santykiuose buvo unikali. Ir tai suprantama. Tačiau dažnai mums atrodo, kad esame vieni, kad niekam kitam taip nenutinka. „Parodos idėja kilo iš to, kad mes kiekvienas turime tokių skaudžių istorijų, kurios pakeitė mūsų asmenybes ir mūsų gyvenimo pasirinkimus. Mes pasiryžę jas papasakoti Jums, atskleisti tai, kas galbūt ilgai tūnojo viduje. Norime išgirsti tas istorijas ir iš savo bendraamžių, norime dalintis, susipažinti, kalbėtis, juoktis, paleisti tai, ko nenorime laikyti, ir suteikti vietos naujiems potyriams, žmonėms ir naujoms istorijoms.“
Parodoje bus eksponuojami surinkti išsiskyrusių žmonių palikti daiktai: laiškai, nuotraukos, rūbai, papuošalai, dovanėlės, žaislai ir kt. Jie bus viešai eksponuojami, kaip ir bet kokioje ekspozicijoje, tačiau jų galutinis likimas yra sunaikinimas. Tai simbolinis išsilaisvinimo aktas – nuo praeities, nuo skausmo, nuo prisiminimų, kurie kartais vis dar per stipriai laikosi įsikibę į dabartį.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
„Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“
Tarptautinėje parodoje „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ Lietuvos visuomenei ir sostinės Vilniaus svečiams pristatomas Ukrainos paveldo europinis deimantas. Tai geografiškai nutolęs, bet ypač reikšmingas bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas – Pidhircių rezidencija ir jos istorinių kolekcijų lobiai. Šiandien jie pasklidę ir saugomi net keliuose Ukrainos bei Lenkijos muziejuose. Bene didžiausia ir vertingiausia kolekcijų dalis atsidūrė Lvivo nacionalinėje Boryso Voznyckio dailės galerijoje ir Lvivo istorijos muziejuje.
Tarptautinėje parodoje eksponuojama bemaž šimtas meno vertybių ir kitų relikvijų – šalia daugybės portretinių, batalinių, sakralinių garsių Europos dailininkų bei su Lietuva susijusių autorių tapybos darbų, į ekspoziciją įterpti taikomosios dailės objektai: salonų baldai, veidrodžiai, žvakidės, militarijos – husarų šarvai, alebardos. Taip lankytojui atskleidžiami ir XVIII–XIX a. aristokrato rezidencijoje kauptų kolekcijų formavimo principai, jų turinys.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Ričardas Dailidė: „Fotografija“
Ekspozicijoje pristatomi 20 a. 7–9 dešimtmečiais sukurti reportažiniai darbai, atskleidžiantys autoriaus siekį fiksuoti autentišką kasdienybę įvairiuose pasaulio kraštuose. Dailidės kūriniuose dominuoja tiesioginis stebėjimas ir realių įvykių dokumentavimas, vengiant meninio inscenizavimo ar specialios režisūros. Parodos lankytojai išvys fotografijų, darytų Dagestane, Kuboje bei Lietuvoje, kuriose kiekviena nuotrauka pasakoja savo istoriją – nuo vietinių žmonių gyvenimo fragmentų iki socialinių permainų ženklų.
Autoriaus nuotraukose galima aptikti tiek paprastų kasdienybės akcentų, tiek reikšmingų lūžių, ženklinančių visuomenės virsmus. Nors geografija plati, kūrinius vienija nuoširdus susidomėjimas žmogumi ir aplinka, troškimas kuo tiksliau perteikti gyvenimo tikrovę, nepagražintą perteklinėmis meninėmis priemonėmis.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 24 d.
Mindaugas Meškauskas: „Ryšys“
Nuo 2017 metų kuriama portretų serija „Ryšys“ tyrinėja porą kaip vienetą. Ne du atskirus žmones, bet tai, kas tarsi ir neapčiuopiama, bet egzistuoja tarp jų. Autorius fiksuoja ne tik išorinį vaizdą, bet ir mėgina perteikti artumą, vibracijas, įtampą, tylą, švelnumą – tai, ką žiūrovas pajunta, bet ne visada gali įvardinti. Visi portretai kurti šlapio kolodijaus technika naudojant 25 × 25 cm metalo plokšteles – tai lėta, įnoringa, netobula, dar fotografijos priešaušrį menanti technologija, o sukurtas atvaizdas – tai plonas gryno sidabro sluoksnis juodame fone. Kuriant portretus, vieno kadro ekspozicijos trukmė siekia 10–15 sekundžių. Šis procesas išryškina ne tik veido bruožus, bet ir santykį, kuris netelpa į žodžius. Per aštuonerius projekto metus kai kurios poros pasikeitė – susituokė, išsiskyrė, paseno. Todėl ši serija įgauna ir laiko matmenį – žiūrint retrospektyviai, portretuose galima įžvelgti net pranašiškų ženklų. Portretuose dažnai atpažinsime muzikos, teatro, kino ir kultūros pasaulio žmones – tai autoriaus kūrybiniai bendražygiai, su kuriais užsimezgęs ryšys leido pažinti, pajausti ir portrete užfiksuoti daugiau nei paviršių.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 24 d.
Irena Jomantienė: „Tokia paguoda“
Martynas Arlauskas: „kito pramatytas“
„Informacija erdvėj – kito:s žvilgsnis, kito:s jausmai. Saituose sutikau jįją. Tiksliai situacijos nepamenu, tačiau nuotrupos mane lanko, o aš joms padedu nugulti darbuose. Kartais spragos pačios užsipildo – jisji prikišo šnekančias rankas.
Paroda tai erdvė, leidžianti pažinti. Čionykščiai objektai, nuorodos, tekstai atsirado sekant istorijas. Kartojant kilpas, mazgus, takus, pradžias ir pabaigas – rankos lyg dienoraštį tai pynė. Pažinkime – kiek pastangų skiriate pažinti?
– Mėginti suprasti vizualiąją komunikaciją, – kartojuosi. – Visi iš to pačio molio drėbti, iš to pačio gintaro kalti, toj pačioj žemėj brandinti. Gal ir pasižymim kitokiom savybėm, bet jaučiasi tai artimai.
Krypstu į santykių erdvę, komunikacijos lauką. Jame žaidžiu kalba, jaučiu žingsnius – klaidžioja jisji: ieško ryšių, stebi, mąsto. Rankomis pasakoja istorijas.“ (Martynas Arlauskas)
Martynas Arlauskas (g. 2000) – menininkas, edukatorius. Savo kūryboje apmąsto tarpžmogiškus santykius ir jų sukuriamą erdvę. Studijavo įvietinto meno programoje Vilniaus dailės akademijoje, gilinosi į socialinę problematiką ir lietuvių gestų kalbą. Menininkas siekia kurti situacijas jungiančias žmones, kūrybą, edukaciją ir vizualiąją komunikaciją.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) vyks iki gegužės 17 d.
Paulina Turauskaitė: „Praradimai: vaizdas, garsas, erdvė“
Vizualios garso instaliacijos tikslas yra nematančiųjų patirtis perteikti erdvėje, kuri apima sensorinius praradimus. Echolokaciniu principu keliaujama nuo vieno objekto prie kito. Tokiu būdu, vizualiai ir garsiškai patiriama ekspozicija, kurią sudaro penkios dalys. Kiekviena jų aktualizuoja tokius praradimus kaip: vaizdas – fiksuojama garso sąveika ir ryšys su vaizdu, stabilumas – orientacijos aplinkoje būsena ir erdvės pajutimas. Trečiasis aptaria neapčiuopiamą vaizdą ir jo praradimą – susitelkiama į tūrinį objektą. Ketvirtasis – deformuoja aiškų vaizdą ir atskleidžia vizualius defektus. Instaliaciją užbaigia imersinis objektas, kuris atskleidžia saugios aplinkos praradimą. Pastarasis įkvėpia vilties, kad net ir aklinoje tamsoje yra šviesos. Ekspoziciją galima patirti ir garsiniu vaizdavimu.
Paulina Turauskaitė (g. 1999) – scenografė ir kostiumų dailininkė. Vilniaus dailės akademijoje įgijo scenografijos bakalauro ir magistro laipsnius. Turi kūrybinės ir praktinės patirties statant teatro spektaklius. Asmeninėje kūryboje siekia atskleisti jautrias, visuomenę paliečiančias temas, viena iš jų – regėjimo praradimas. Menine raiška ji siekia pažadinti reginčiųjų pojūčius ir sumažinti atskirtį su aklųjų bendruomene.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) vyks iki gegužės 17 d.
„Restauravimo katedros kolekcija: atradimai ir atgimimas“
Parodoje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Restauravimo katedros kolekcijos kūriniai, kurie per konservavimo ir restauravimo procesus įgijo antrą gyvenimą.
Kolekcija formuojasi atsitiktinai, tačiau kiekvienas eksponatas turi savo unikalią istoriją, kuri pasakoja tiek apie kūrinių būklę, tiek apie jų kelionę restauravimo link. Dalis paveikslų buvo perduoti katedros dėstytojų, siekiant suteikti studentams galimybę praktikuotis ir išbandyti įvairias konservavimo metodikas. Kiti kūriniai atėjo kaip oficialios dovanos katedrai, o treti buvo atrasti išmesti prie šiukšlių konteinerių, nesulaukę dėmesio ir būdami pažeisti.
Visi paveikslai parodoje yra restauruoti VDA Restauravimo katedros studentų. Dabar šie objektai įgauna antrą gyvenimą, pateikdami ne tik unikalius dailės kūrinius, bet ir parodą, kuri pristato konservavimo/ restauravimo meną ir procesą kaip svarbų meno kūrinio išsaugojimo ar atgaivinimo etapą.
VDA Baltajame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius) vyks iki gegužės 12 d.
Viktorija Kemeklė: „Ribotas matomumas II“
Per beveik dienoraštinius vaizdinius, juos aplankant iš naujo nusėdusius pasąmonės paviršiuje, tapant, yra leidžiama jiems keistis ir kartu stebimas jų virsmas nauja realybe drobėje. Tamsaus dažo sluoksniai sulipdo atskirus objektų kontūrus ir paverčia juos vientisa mase. Stebint erdvę iš šešėlio, čia tampama dalimi save supančios aplinkos. Tik protarpiais harmoniją sugriauna blyksinčios švieselės. Šios švieselės virsta pagrindiniu miesto požymiu, tarsi plėšrūnas švytinčiomis akimis stebintis iš paveikslo gilumos.
Ši paroda yra antra dalis 2024 metais vykusios parodos Vilniuje, kurioje buvo pristatomi Magistro studijų metu sukurti darbai. „Ribotas matomumas II“ apima didesnę darbų seriją, į kurią yra įtraukiami taip pat prieš ir po Magistro studijų kurti darbai.
Viktorija Kemeklė (1999) – kilusi iš Vilniaus, jaunos kartos menininkė, tapytoja. Nuo 2024 metų Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė. Baigė tapybos Bakalauro ir Magistro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Studijų metu dalyvavo studentų mainų programoje Prancūzijoje, Reimse. Nuo 2020 metų rengia parodas, dalyvauja projektuose, kaip „Menas be Stogo“, bei įvairiose grupinėse parodose. 2024 metais jos tapybos kūrinys buvo apdovanotas specialiuoju komisijos prizu Zabolis Art Prize konkurse.
VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė” (Muitinės g. 2, Kaunas) vyks iki gegužės 16 d.
Rimantas Milkintas: „Atotrūkis“
Personalinėje parodoje „Atotrūkis“ Rimantas Milkintas pristatys naujausius savo darbus – skulptūras, instaliacijas ir ready-made objektus, kuriuose konceptualiai analizuojamas atskirų elementų atitrūkimas nuo visumos. Tai ne tik skulptūros dalių, jų vietos erdvėje tyrinėjimas, bet ir ryšio tarp minties ir objekto nagrinėjimas. Minimalizmo estetikos kalba pasižyminčio kūrėjo Rimanto Milkinto darbai šioje parodoje įgauna ženkliškumo, kuris siurrealiai priartėja prie iš pasąmonės iškylančių kontrastingų reikšmių. Kūrinių idėja ir estetika atsiskleidžia per medžiagų savybes, jų apdirbimo procesus, kada surūdijęs metalas įgauna savitą spalvą, o skirtingos pjovimo technikos prisideda prie unikalios formos ar tekstūros susidarymo. Metalo plastika iš jau naudotų statybinių priemonių ir rasti objektai dėl pritaikymo būdo yra atitraukiami nuo pirminės prasmės, tačiau ryšys su praeitimi niekada taip ir nenutrūksta. Naudodamas savo kūryboje mėgstamas plienines sijas, iš jų kurdamas naujas formas, menininkas priartina šią analizę ir prie asmeninių kūrybos apmąstymų bei kiekvieno žmogaus santykio su pačiu savimi. Daugiasluoksniai parodos fragmentai įtraukia žiūrovą į reikšmių paiešką, skatinančią ne tik pastebėti kūrinių formų diktuojamus prasminius kontrastus, bet ir iš pasąmonės iškylančius savos esaties ryšius ir atotrūkius.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Tomas Daukša: „Šunys ir gėlės“
Naujausioje Tomo Daukšos parodoje susitinka 21 šuo ir 21 gėlė. Visi šunys egzistavę tikrovėje ir kai kurie tebeegzistuojantys, įvairiausiais būdais patekę Tomo prieglobstin. Dalis benamiai, pabėgę ar šeimininkų paklaidinti, dalis atsiradę kitais linksmais būdais (pvz., gauti kaip priedas prie tėvų įsigytos sodybos), dalis iš prieglaudos, tačiau visi labai mylėti. Laukiniais 90-aisiais Palangoje gatvėse palaidi šunys buvo įprastas reiškinys. Taip per savo amžių menininkas yra auginęs 21 šunį, su kiekvienu puoselėjęs savitą ryšį.
Parodoje menininko šunys susitinka tokie, kokie yra išlikę prisiminimuose. Kai kurie prisiminimai neišsamūs, likę tik kažkurios labiausiai įsiminusios šuns savybės, todėl ir nutapyti taip, lyg kliaujantis pirmo prisiminimo įspūdžiu ar jausmu. Švelnūs kailiukai, drėgni snukučiai, pasitikinčios akys – mielumo ir švelnumo komplektas, kurio nereikia bandyti paaiškinti, nes meilė tarp žmogaus ir šuns yra paprasta.
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
Kora Tea Kowalska: „Tai ne mano daiktai“
Kora Tea Kowalska parodoje naujam gyvenimui prikelia išmestus daiktus, transformuodama juos iš nebylių nežinomos praeities liekanų į atminties ir tęstinumo simbolius. Kruopščiai tvarkydama ir kategorizuodama rastus objektus parodos autorė jungia fragmentiškus nepažįstamos moters gyvenimo pėdsakus – jos šaknis Vilniuje, sunkumus bandant atstatyti gyvenimą pokario Gdanske. Tarp kruopščiai išdėliotų daiktų – nebaigtos siūti suknelės ir lagamine išsaugotos audinių atraižos – tyliai pasakoja apie nebaigtus darbus ir neišpildytas svajones. Autorės rankose šie pamiršti daiktai tampa artefaktais, kvestionuojančiais materijos, nuosavybės, paveldėjimo temas ir nematomas gijas, jungiančias mus su praeities gyvenimais. Parodoje eksponuojami darbai kviečia iš naujo apsvarstyti kiekvieno santykį su daiktais – ne tik kaip su nuosavybe, bet ir kaip su istorijos pasakotojais, liudininkais ir galbūt paskutiniaisiais jos saugotojais.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Linas Liandzbergis: „(Ne)Pažintinis“
Kurdamas parodos ekspoziciją, menininkas formuoja savitas tikrovės apžvalgos stoteles, suteikia jiems simbolinius pavadinimus. Šios stotelės apibendrina (ne)įvardytus kūrybinius ciklus, žymi jų pralaidumą ir tuo pačiu dokumentavimą laike. Kūrybai autorius pasitelkia sukauptą fotovaizdų archyvą, todėl tapybos darbai neretai referuoja realiai patirtas vietoves, pastebėtas detales, kasdienybės peizažus, kurie kartais papildomi tam tikra nuoroda į kultūros istoriją.
„Vaikystės“ stotelėje eksponuojami darbai, sukurti remiantis autoriaus vaikų išgyvenimais, jų pasakojimais, sapnais, lūkesčiais, baimėmis ar nuoskaudomis, tokiu būdu tarsi grįžtant į savo paties praeitį, atsiveriančią per vaikišką žingeidumą. Stotelė „Scenaristas“ pristato surežisuotas istorijas, apjungiančias kasdienę vaizdų fiksaciją ir atpažįstamas meno ir kultūros citatas. „Nūdienos“ stotelėje vyrauja neapibrėžtumas, nerimas, įtampa, šių dienų kontekste tampanti kasdienio gyvenimo dalimi. Stotelė „Kolekcija“ pristato emocijų ir nuotaikų sankaupą, stiprią svarbių momentų įkrovą, per kurią autorius apmąsto būties trapumą. Parodoje taip pat eksponuojami praeities ženklai, lyg pabirę karoliukai suverti iš ankstesnių parodų, bandant permąstyti klasikinės tapybos ribas ir spalvinį jos pradą. Ekspoziciją užbaigia teatrinių projektų dokumentacija, apžvelgianti bendrus Liandzbergio ir Arturo Valiaugos video scenovaizdžius.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Vilniaus metalo meno sekcijos meistrų paroda „7“
„Aspazija Surgailienė. Etnomodernizmas“
Modernizmo skersvėjis padvelkė lietuvių dailėje XX a. 7-ame dešimtmetyje sovietiniu „atlydžio“ laikotarpiu. Tuomet iškilo jauna grafikė Aspazija Surgailienė (1928–2011), sujungusi modernią formą su folkloru. 1961 m. ji sukūrė novatoriško dizaino „Pasakų skrynelę“ – mažo formato knygelių rinkinį dėžutėje. Jis buvo toks populiarus, kad dailininkei teko kurti net keturis skirtingus „Pasakų skrynelės“ variantus, kurių bendras tiražas artėjo prie dviejų šimtų tūkstančių egzempliorių. 7-to dešimtmečio vaikų karta išaugo su šia ikonine knyga, jos tekstai ir vaizdai mokė tautosakos ir tautodailės pažinimo, ugdė nacionalinį identitetą.
Retrospektyvinėje parodoje pirmą sykį pristatoma daugialypė dailininkės kūryba iš Surgailių šeimos rinkinio: iliustracijų originalai, iliustruotos knygos, raižinių ciklai, poparto kompozicijos bei nepriklausomos Lietuvos metais dailininkę patraukę kūrybos sritys – vitražai ir skiautiniai. Šiandien, kai naujai atrandamas sovietinio modernizmo paveldas, primirštos lietuvių grafikos klasikės Aspazijos Surgailienės etnomodernizmas skamba šviežiai ir aktualiai.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Sąstingis“
Kovoti, bėgti arba sustingti.
Tai kiekvieno asmens pasąmonėje užkoduotas primityvus atsakas į pavojų. Šiuolaikinio žmogaus pavojai sudėtingi, nematomi, dažnai tik nujaučiami, o atsako formulė išlikusi ta pati. Menininkas jausdamas stresą ne visada kovoja, ir ne visada bėga – kartais pasirenkama sustingti.
Sąstingį galima prilyginti negebėjimo pakeisti pasaulį kontempliacijai. Ji vyksta dalinai atsiskyrus nuo neaprėpiamų stresą keliančių veiksnių, ir pasirenkant atsakymų ieškoti kūryboje. Tai atsigręžimas į savo vidinius išgyvenimus, meditatyvus kūrybinis darbas, įsigilinimas į medžiagas ir jų atveriamas metaforas. Sąstingis tampa tarpine būtimi tarp bėgimo ir kovos. Būdas būti ten, kur sunku būti.
Parodoje pristatomi šešių jaunų kūrėjų darbai, kuriuos prasmiškai ir estetiškai jungia disociacijos, sustingimo bei savistabos temos. Tokia kūryba interpretuojama kaip mažiau tiesioginis atsakas į stresą viešoje ir asmeninėje erdvėje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 18 d.
„Jautrios srovės“
„Terminas „atsparumas“ per pastaruosius dvidešimt metų įgijo madingo žodžio statusą. Palikęs nelaimių ir pavojų tyrimų, ekonomikos ir politikos formavimo teritoriją jis migravo į gėdėjimo dėl klimato ir klimato teisingumo sritis. Šis terminas čia padės sukurti terpę diskusijai – ko turėtume siekti – atsparumo, ar veikiau pasipriešinimo, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus siekis konceptualizuoti pasaulį(-us), o ne tiesiog gyventi, ir Vakarų siekis instrumentalizuoti tai, kas nežmogiška, veda mus į neabejotiną mirtį.“ (Daina Pupkevičiūtė)
Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ parodas, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais reprezentuojančiais Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką atsaką į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 18 d.
„Tarpsmas“
Šiuolaikinį feministinį diskursą atspindinčiuose kūriniuose su rūpesčiu žvelgiama į pasaulį. Autorių tyrinėjama skaitmeninio ir realaus pasaulių sankirta yra ypač aktuali sparčios technologinės pažangos eroje: atrandamas santykis su skaitmenine erdve ir dirbtiniu intelektu, žiūrovai skatinami permąstyti savo tikrovės suvokimą ir technologijų vaidmenį.
Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ projektus, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais, kurie reprezentuoja Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką reakciją į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 18 d.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Nutrintys. Paslėptas laikas“
Erdvės ir laiko sąveika šioje parodoje tampa ne tik tyrinėjimo objektu, bet ir poetine struktūra, per kurią autorė siekia perteikti žmogaus patirties trapumą ir trukmę. Kaip laikas įsirašo į sienas, kaip erdvė sugeria mūsų buvimo pėdsakus – tai klausimai, kuriuos menininkė artikuliuoja ne per deklaratyvų naratyvą, bet per subtilius vizualinius ženklus. Kiekvienas darbas tampa tarsi atminties žemėlapis, kuriame susilieja individuali ir kolektyvinė patirtis. Parodoje reflektuojama ne tik apie tai, kaip mes gyvename erdvėje, bet ir apie tai, kaip erdvė mus išgyvena – kaip tylūs kambariai, apleistos vietos ar namų detalės įsirašo į mūsų sąmonę ir tampa emociniais veidrodžiais. Autorės kūryboje erdvė nėra statiška – ji gyva, kintanti, talpinanti mūsų prisiminimus ir projekcijas.
„Nutrintys. Paslėptas laikas“ – tai vizualus kvietimas sustoti, įsiklausyti į tylų vietos kalbėjimą ir pajusti laiką ne kaip chronologiją, bet kaip patyrimą. Kolekcijoje menininkė eksperimentuoja su įvairiomis technologijomis, ieškodama savitos, takios estetikos, kurioje tradicinės grafikos principai ir autorinės paieškos susilieja į daugiasluoksnę jutiminio patyrimo erdvę. Kūriniuose svarbu ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir tai, kas slepiasi už vaizdo – nutrinti paviršiai, neišbaigtos linijos, ištrintos struktūros tampa metaforomis užmirštam ar dar neįvardytam laikui. Ši vizualinė kalba ne tiek iliustruoja, kiek sukuria erdvę žiūrovui įsiklausyti į savąją atmintį, prisiliesti prie laiko, kuris yra ir mūsų, ir ne mūsų – paslėptas, bet atpažįstamas.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki birželio 21 d.
Justinos Adomavičienės tapybos paroda
J. Adomavičienės tapyba byloja apie jausmus ir išgyvenimus. Lakoniškais pavadinimais tituluodama savo paveikslus, autorė nedaugiažodžiauja, bet akimirksniu neria gilyn. Dailininkei rūpi ne tik individualūs išgyvenimai, autentiška subjekto patirtis (kur tapyba atlieka savianalizės funkciją), bet ir intuityviai motyvuotas bandymas prisiartinti prie pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų. Tokiu būdu J. Adomavičienės kūryba sugestijuoja aktyviai veikiančią intuityvistinės estetikos kryptį.
Intuityvistinei estetikai yra būdinga savianalizė, o pati meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta. Kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud (1896 – 1948), iš nepažinto – kito, gimsta noras pažinti save. Šiuo atveju J. Adomavičienė siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri yra jossielos pasinėrimas į savąjį Aš; t. y. ieškantprasmės dailininkė tarsi savanoriškai „panyra į save“. Šiuo atveju ne tik J. Adomavičienė, bet ir kiti šiuolaikiniai abstrakcijų kūrėjai labai dažnai tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link. Filosofas George Bataille (1897 – 1962) tokią menininkų savianalizę vadina vidine patirtimi; čia savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gegužės 10 d.
Elena Kanarskaitė: „Rypãvimai“
Rypãvimas (laidotuvių rauda) – tai atsisveikinimo ritualas, leidžiantis gedinčiajam sublimuoti savo liūdesį į „raudą“. Kūrinys panardina į transo būseną, kurioje sielvartas tampa ne vien vidiniu išgyvenimu, bet erdvinės struktūros dalimi, konstruojančia nostalgijos momentą. Buvimas prisiminime padeda ieškoti naujo tikėjimo, praeities paleidimo ir savęs atradimo.
Postmodernus žmogus, vis labiau tolstantis nuo savo prigimties, klaidžioja simuliuotoje tikrovėje, kur vis sunkiau atpažinti, kas tikra, o kas – ne. Kai tikrovėje nebelieka to, kas buvo, nostalgija įgyja tikrąją prasmę. Ji liudija trūkumą, ilgesį to, kas galbūt niekada neegzistavo. „Rypãvimai“ kviečia sustoti šioje tarpinėje būsenoje – tarp dabarties, praeities ir ateities, kur laikas virsta refleksija.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Inga Ponomarenko ir Audrė Tylienė: „Apie daiktus ir vietas“
Inga Ponomarenko ir Audrė Tylienė šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje tapybą (magistrantūros I kurse).
Ingos paveiksluose – Černobylio vaizdai, autorės įvardijami „atvirukais.“ Šiame apleistame, negyvenamame mieste Inga lankėsi dar 2018 metais vedama postapokaliptinio smalsumo. Kaip pati autorė nurodo: „Laiko poveikio stebėjimas per žmonijos pamirštus nebereikalingus išeikvotus objektus bei vietas, medžiagos savitumo ir autentiškumo nagrinėjimas verčia gyvenime daryti pauzes. Išnagrinėjusi pasirenkamų ar kuriamų motyvų visumą, savo kūryba siekiu atkreipti žiūrovo dėmesį, sudirginti jo refleksus ir spalvos bei kompozicinės visumos pagalba įtraukti į paveikslų veiksmą.“
Tuo tarpu Audrė įkvėpimų savo paveikslų motyvams semiasi darbo aplinkoje – ligoninėje.
Abiejų kūrėjų plėtojamos idėjos – Ingos Ponomarenko apleistų erdvių ir objektų gyvavimo užmarštyje nagrinėjimas ir Audrės Tylienės iš pirmo žvilgsnio sterilių, nejaukių erdvių bei medicininių objektų analizė, kalba apie žmogiškosios egzistencijos pėdsakus, o gal tik apie daiktus ir vietas…
LDS galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki gegužės 17 d.
Dalia Genovaitė Mažeikytė: „Meditatyvios meta abstrakcijos“
„Man kūryba yra dvasinio tobulėjimo kelias, gyvenimo būdas ir todėl pamėgau įvairias technikas, kurios leidžia atsiskleisti ir atspindėti tą nepakartojamą grožio buvimą, tą veržlų norą tobulėti, pasaulį suvokti, pažinti dvasiniu žvilgsniu tą šilumą jausmų, tą kaitrą tą erdvę, tą minčių ugnį. Per įvairiausias spalvas, jų derinius, per spalvų pustonius, formas, linijas, dėmes, struktūras, struktūrėles atsiskleidžia vis nauji ir nauji žmogaus prigimtyje užslėpti klodai ir simboliai, ženklai. Ir tuomet niekas nebesvarbu, kaip žmogus ir dailininkas esi stiprus, rūpi tiktai tas skrydis, tas svaigulys ir džiaugsmas, ta laisvė, tas vidinis jutimas ir regėjimas, kuris persipina, tampa gyvenimu gyvenime ir ta jėga, kuri laiko gyvenimo siūlę. Čia nėra formos materialumo, jos skausmingumo, nėra šešėlių, slegiančios tamsos, vien spalvos, judėjimai, simboliniai dariniai, viskas džiugina, nėra liūdesio, nėra reikšmingumo nei turto, nėra baimės, puikybės. Matomas ir nematomas pasaulis, kiekvieną sekundę prisipildęs begalinės kuriančios jėgos, reiškiamos plokštumoje medžiagos, tampa gyvybės tęstinumo forma. Žmogaus rankomis ir mintimis sukurtas kievįeno daikto pavidalas atsispindi dvasinėje plotmėje ir keičiasi, dyla laike, išplaukdamas į begalinį judėjimo srautą. Būti maištaujančiu prieš tvarką yra beviltiška, neverta prie nieko prisirišti. Belieka žvelgti į šiuos paveikslus, įkvėptus ir sukurtus šiuo pavidalu, ČIA ir DABAR, nes rytoj jie jau bus kitokie, kitokios dvasios ir tu pats būsi kitoks.“ (Dalia Mažeikytė)
Lietuvos dailininkų sąjungos būstinėje (Vokiečių g.4, 3-a) veiks gegužės mėn.
Adelė Liepa Kaunaitė: „Skraidanti žemė“
Skraidanti Žemė. Paroda apie viską išsamiai: visos šiltos ir šaltos teorijos ir koncepcijos kiekviename darbe skirtingai apie skirtingus pasaulio veiksnius. Šiuos sukelia paties žmogaus įtaka pačiam sau. Tai ir yra visa ko pagrindas. Gamta ir žmogus joje, savyje ir šeimoje. Skraidanti, nes darbai dideli ir visi iškalbingai išskridę. Žemė, nes visi jie ir Žemiški. Neatitolti nuo Žemės… Skristi, bet neaukščiau dangaus. Arba… virš Mėnulio, jei jau taip nutiko.
Skraidanti Žemė
Ji tyliai, kantriai tarė mums žodžius.
Aš neklausiau. Ariau. Ji tyliai.
Po to ji čiulbėjo – kaip pabudęs vieversio šešėlis dirvoj,
kaip stirna, krimsdama žolyną lauko, iš po sniego.
Ji tyliai atnešė man ledo grumstą, laukinį akmenį laukinį, iš po kurio tik ritosi pavasaris į laiką.
Nežinojau, ką su juo daryti.
Žemė man šnarėjo. Žemė man atnešė pavasario.
Paėmiau kaip žvaigždę ir apkabinau. Kaip stirną, liniją tą liauną spyglio.
Paprašiau, kad duotų dar pavasario. Davė. Negailėjo. Davė.
Negenėto. Neregėto ir šakoto. Apžėlė. Apraizgė šešėliais. Ne mūsų.
Apraizgė tamsiais.
Pasirodo, man tik primint reikėjo, kad norėjau, jog švytėtų ir žydėtų tie laukai laukiniai.
Tirpstant pavasario sniegui, tereikėjo tik klausytis…
…kad nebūtų skaudanti, o liktų skraidanti.
Žemė.
Galerijoje „Business stadium gallery“ (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) veiks gegužės mėn.
Archiskulptūrinė erdvės instaliacija „K i t u r“
Muzika mus gali „perkelti“ kitur – į kitą laiką, kitą erdvę… Kankliavimas – tai įvedimas ir palydėjimas į kitapus bei „K i t u r“ išgyvenimas čia ir dabar. Panaudojant skambesį, judesį bei šviesą, sukuriama „K i t u r“ šerdis.
Instaliacija „K i t u r“ – tai šešių metrų aukščio statinys iš nerūdijančio plieno vamzdelių, skambančių juos palietus ar pūstelėjus vėjui. Įkvėptas kankliavimo tradicijų, šią instaliaciją sukūrė menininkas Mantas Maziliauskas (g. 1977), savo kūryboje, kamerinėse ar masyviose skulptūrose, erdvinėse instaliacijose plėtojantis senųjų baltų kultūrų tematiką. Menininkas žinomas dėl savo glaudaus ryšio su etnine lietuvių kultūra bei aktyviu jos puoselėjimu savo kūryboje.
Instaliacija yra X tarptautinio kanklių muzikos festivalio „Kanklės mano rankose“ dalis. Ji taip pat skirta pažymėti kanklių ir kankliavimo Lietuvoje įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tautinės muzikos muziejaus (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) vidiniame kiemelyje iki gegužės 31 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Neabejingos“
I
storinė Prezidentūra kviečia į dar vieną pusmetinę istorijos pamoką. Šį kartą žvelgsime, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Parodoje „Neabejingos“ eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.
Kodėl mums šiandien tai turėtų rūpėti? Visų pirma, gyvenimas šalia neprognozuojamos valstybės reikalauja didesnės moterų mobilizacijos, jungimosi į įvairias organizacijas ir pasirengimo vėl dengti tam tikras socialines sferas, jei valstybei tektų gintis nuo priešo. Visų antra, žvilgsnis į tarpukario moterų veiklos pamokas labai akivaizdžiai parodo, kad ne viską turi ir gali spręsti valstybė, labai daug ką gali nuveikti aktyvūs kartu veikiantys žmonės. Ir, trečia, tarpukario moterys savo darbais tikrai nusipelnė atminimo ženklų, vietos istorijos vadovėliuose ir mūsų atmintyje. O kiek tokių atminimo ženklų moterims viešoje erdvėje matote jūs?
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Julija Pociūtė: „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“
Paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ nuo gegužės turės savo satelitą Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone – „Galerijoje be sienų“. Čia įsikurs menininkės Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“.
Kūrinį įkvėpė kadaise populiarus vaikų žaidimas „sekretai“. Miniatiūrinės kompozicijos, sudėliotos iš augalų, popierėlių ir kitų smulkių objektų, būdavo uždengiamos stiklo šuke, užberiamos žeme, o jų slapta vieta žinoma tik geriausiam draugui.
Julijos Pociūtės instaliacija kviečia patirti daugiasluoksnę paslaptį, kurioje persidengia atmintis, gamta ir žmogiškieji ryšiai:
„Tos skraidančios plokštės – tarsi atminties skeveldros, lengvai plūduriuojančios beorėje erdvėje, ir tik skylėti prisiminimai trumpam persišviečia kurdami nesamo vaizdo iliuziją. Ryškios žymės, įbrėžimai, rankų prisilietimai – paslaptis, kurią mudvi privalom saugoti. Lieka žemės panagėse, kai gremži mažą duobutę nuskintiems augalams suguldyti ir tuoj tuoj prispaudi stiklo šuke – gretimo namo išdaužto lango skeveldra.“ /Julija Pociūtė. Ištrauka iš kūrinio manifesto/.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„Pirmas leidimas“
Pirmasis leidimas (angl. first edition) – tai pirmoji knygos versija ir pirmasis jos tiražas, atspausdintas pradinio leidimo metu. Tai ne tik fizinis leidinys, bet ir vienas iš pirmųjų bandymų išreikšti mintį, sujungti tekstą ir vaizdą, eksperimentuoti su forma bei struktūra. Knygos materialumas – popieriaus tekstūra, tankis ir svoris – tampa neatsiejama meninės patirties dalimi.
Parodoje pristatomos menininkų knygos yra vienetinės arba išleistos mažu tiražu – nuo vos kelių savilaidos egzempliorių iki kelių šimtų vienetų. Eksponuojami ir jau pripažinti kūriniai: Ievos Stankutės autorinė knyga „Apie bambą“ 2020 m. pateko į vieno svarbiausių knygos meno konkursų „Luma Rencontres Dummy Book Award Arles“ nepublikuotų knygų projektų finalininkų sąrašą, o 2023 m. pelnė pagrindinę premiją Lietuvos kultūros ministerijos organizuotame kasmetiniame knygos meno konkurse; Ingos Navickaitės-Drąsutės kūrinys „Pusiniai namai“ 2021 m. laimėjo pagrindinį prizą „The Best Baltic Dummy“ kategorijoje „Self Publish Riga“ organizuojamuose apdovanojimuose; Miglės Ceinorytės „CAPTCHA pratimai“ konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2019“ dizaino tyrimų kategorijoje buvo apdovanota papildomu prizu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 28 d.
Leonardas Kazokas: „Veidai ir vietos“
Intymaus kamerinio peizažo atstovu tituluojamas L. Kazokas visuomenei pirmiausiai yra pažįstamas kaip tapytojas, kurio kūryboje, pasak tyrinėtojų, dera prancūziškas postimpresionizmas ir lietuviškas jausmingumas. Ši paroda skirta atskleisti itin svarbią bei produktyvią dailininko kūrybos sritį – portretus ir peizažus.
Ekspozicijos pradžią ženklina ankstyvieji 1924–1928 m. Kaune, Šančiuose, sukurti tapybos darbai. Kita dalis eksponuojamų kūrinių buvo sukurti ketvirto dešimtmečio antroje pusėje, kuomet tapytojas pasireiškė stipriausiai ir jo kūryba siejosi su nauja jaunosios kartos meno samprata.
Stiliaus požiūriu L. Kazoko tapyboje jaučiami modernistinių krypčių atgarsiai: ekspresionizmo, impresionizmo, neoklasicizmo. Temos aspektu kūryboje dominuoja gamtos, ypač aplinkos vaizdai iš gatvių ir kavinių gyvenimo, daug portretų, taip pat teminių, tarpukario laikotarpiu populiarių kompozicijų.
Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki gegužės 25 d.
Rūta Levulienė: „Gryname ore“
R. Levulienės kūrybinį braižą galima traktuoti kaip nuoseklų ir programinį aplinkos stebėjimą, kaip intuityvų ir intencionalų bandymą užfiksuoti laiko ir erdvės keičiamą gamtinę tikrovę. Dailininkei svarbiausia atskleisti gamtos pokyčiuose gimstantį įspūdį. Čia kartu, harmoningoje sistemoje kinta ir žmogaus sukurtų daiktų, ir jo paties figūra.
„Savo tapybos darbais siekiu atsakyti į klausimą apie gamtos ir žmogaus neatsiejamumą. Tapydama gamtos ir žmogaus ryšį, pasineriu į savo pasąmonės gelmes, kur slypi vidiniai rezervai ir išjautimai. Tuomet man labai svarbu atpalaiduotas mąstymas ir matymas. Kai brėžiu liniją ar tapau dėmę, mąstau apie išgirstus žodžius arba patirtą situaciją iš savo gyvenimo. Mąstau apie savo svajones, prisiminimus ir išjautimus gamtos vaizdų akivaizdoje“, – teigia parodos autorė.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki birželio 4 d.
Irmantas Kovaliovas: „(PPP) Pagirtinai pastabus pilietis: mobilografija tarp įpročio ir intencijos“
Ar mobilusis telefonas – tai tik priemonė komunikacijai, ar naujoji kamera, keičianti ne tik vaizdo estetiką, bet ir jo suvokimą? Irmanto Kovaliovo paroda kviečia į tokius klausimus pažvelgti be išankstinių nuostatų. Tai – ne tik pirmoji autoriaus personalinė paroda, bet ir bandymas artikuliuoti mobilografiją kaip sąmoningą, konceptualų veiksmą, kuris atsisako greičio vardan žvilgsnio gylio. „PPP“ arba „Pagirtinai pastabus pilietis“ – tokiu kodiniu pavadinimu buvo pradėta galvoti apie Irmanto parodą, kurioje kasdienybės fragmentai virsta tyliais, bet įtaigiais vaizdiniais samprotavimais apie buvimą, regėjimą ir buitinio grožio paieškas.
Irmanto Kovaliovo darbai – tai nuoseklios, lėtos klajonės po kasdienybės paviršių, kur net keletas metrų gali tapti daugiau nei dešimties minučių trukmės žvilgsnio meditacija. „Dabar net neilgą atstumą neretai einu ne minutę, o dvidešimt“, – prisipažįsta autorius. Toks požiūris išduoda ne šiaip vizualinį jautrumą, bet estetinę strategiją, paremtą kantrybe, pasikartojimu ir savotišku rituališkumu. Šie vaizdai – ne dokumentiniai, o veikiau poetiniai, dažnai – abstraktūs, kartais – net tapybiški.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.
Rūta Černiauskienė: „Laisvieji braižymai“
Rūta Černiauskienė išgarėjo savo fotografijų parodomis, kuriose architektūrinės detalės kuria nesibaigiančias ritmines improvizacijas, pastatai transformuojasi į muzikalius architektoninius kaleidoskopus. Rūta mažiau žinoma kaip piešėja, kaip dienoraštinių piešinių ciklų kūrėja, kaip entuziastinga ir pastabi pasaulio linijų tyrėja ir komponuotoja savo piešiniuose. Pasitelkdama įvairius piešinių žanrus, jų istoriją, garsių architektų stilistiką, nestokodama humoro ir žingeidumo, ji kuria nesibaigiančią grafinę savo gyvenimo ir architektūros tapsmo istoriją.
„Gimiau 1950 m., Raseiniuose. 1972 m. baigiau VISI Architektūros fakultetą. Pagal paskyrimą pradėjau dirbti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (LSAMTI) Kaune. 1976 m. atvykau į Šiaulius, kur vyras architektas jau dirbo pagal paskyrimą. 1977 m. įstojau į Lietuvos architektų sąjungą. 1995 m. įgijau meno kūrėjo statusą. Išėjusi į pensiją, užsiėmiau visuomenine veikla. 2010–2022 m. buvau Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė, Kultūros ir meno fakulteto dekanė. Norėjau, kad žmonės daugiau sužinotų apie architektūrą, apie miestą ir savo aplinką. Esu architektė, kuriai patinka „susitikinėti su architektūra“, tyrinėti ir fotografuoti miesto garsus ir šešėlius, o savo kūryba dalintis su kitais.“ ( Rūta Černiauskienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 10 d.
Audrius Gražys ir Bronius Gražys: „Užšalęs atsitiktinumas arba DNR“
„Prieš studijuodamas aktorystę, tėtis svajojo tapti dailininku. Tačiau, prieš stojamuosius egzaminus, nuėjęs į tuometinį Dailės Institutą ir pamatęs kitų stojančiųjų atneštus darbus, saviškius suplėšė ir 1956 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos konservatorijoje. <…>
Ši paroda – lyg ilgai brandintas mūsų kūrybinis susitikimas.
Tėčio ir mano.“ (Audrius Gražys)
Parodoje – trys Audriaus Gražio tapybos ciklai: „Vieta N“, „Monotonija“ ir „Vandens DNR“.
„Juos jungiantis pavadinimas „UŽŠALĘS ATSITIKTINUMAS arba DNR“ tiksliausiai nusako cikliškumą mano tapyboje, kuomet skirtingu laiku, priklausomai nuo aplinkybių, nusiteikimo, užfiksuoto vaizdo, garso ar emocijos, o gal ir nuo visų aplinkybių sumos, gimsta naujas darbų ciklas, o vėliau su naujomis patirtimis vėl grįžtama prie anksčiau pradėtojo. Visų ciklų elementai keliauja mano darbuose lyg genetinėje grandinėje, kur kartais ima dominuoti vienas, o kažkuriam laikinai atsitraukus laukti savo eilės, – kitas. Ir, nors nuolat keičiasi dominantė, – dedamieji nekinta . O atsiradus naujam ciklui, prisijungia prie grandinės lyg užšalę atsitiktinumai, keliaujantys laike. O greta tėčio ekspozicijos – įgauna dar gilesnę prasmę.“ (Audrius Gražys)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 10 d.
Rimvydas Pupelis: „Mirtis šokdina mano laimę“
Rimvydo Pupelio paroda „Mirtis šokdina mano laimę“ yra unikali meninė refleksija apie žmogaus egzistenciją, gyvenimo logiką ir mirties paslaptį. Ši serija, prasidėjusi nuo paveikslo „Septyni nykštukai myli vieną mirtį“, išryškina dailininko filosofinį suvokimą, jog gimimas ir mirtis – universalūs reiškiniai, kurių logika yra paprasta, tačiau emocinis kontekstas – gilus ir daugiaprasmis.
Parodos idėjų centre – dailininko vidinė kova su gyvenimo prasmės klausimais. Pupelis nekenčia gyvenimo, tačiau bijo mirties, o šis paradoksas verčia jį gilintis į egzistencines dilemmas. Kūryboje jis iškelia mintį, kad mirtis nėra religijos, bet literatūros forma – tai istorijos dalis, kaip pasakos, kurios paverčia gyvenimą suprantamesniu.
Paveikslų serija išsiskiria erdvės nebuvimu, kur spalva tampa forma, o vaizdai perteikia dailininko mintis kaip iliustracijas. Tačiau šiuose darbuose nėra griežtų taisyklių ar manifestų; kiekvienas paveikslas yra asmeninis autoriaus santykio su savo gyvenimu ir mirties suvokimu atspindys. Mirtis čia suvokiama ne kaip dramatiškas reiškinys, o kaip kasdienės buities detalė, lygi musės, uodo ar vabalų mirčiai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 10 d.
Virgilijus Šonta: „Mokykla – mano namai“
V. Šonta šiame cikle pavaizdavo, kaip atrodo vaikų, augančių atskirtyje nuo visuomenės, gyvenimas. Jie, kaip ir dauguma žmonių, patiria įvairiausių dalykų – nuo vaikiškos laimės sportuojant, mėgaujantis saule ar sniegu, iki vienatvės ar sumišimo jausmo, nuo meilės iki neapykantos, nuo draugystės iki tarpusavio ginčų ir konfliktų. Autorius aprėpia visą šių mažame uždarame rate gyvenančių vaikų jausmų ir patirčių pasaulį.
1983 m. Šiauliuose vykusioje Baltijos šalių fotografijos parodoje „Gintaro kraštas“, V. Šontai už ciklą „Mokykla – mano namai“ komisija skyrė Didįjį prizą. Tačiau įsikišo Maskvos pareigūnai, pasipiktinę, kad fotografijose vaizduojami sovietinei santvarkai nepageidaujami asmenys. Parodos komisija sprendimą atšaukė ir galiausiai tais metais parodos pagrindinis prizas visai nebuvo paskirtas.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 11 d.
Marija Prymačenko: „Dovanoju jums saulėtą meną“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje.
Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje. Parodą papildo animacinių filmų ir edukacinių lavinamųjų veiklų programos, paskaitų ciklas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė: „Kraujo akmuo“
Parodoje „Kraujo akmuo“ vienoje ryškioje parodų erdvėje susitinka dviejų pripažintų menininkų darbai. 1978 m. sujungus tris nacionalizuotus namus buvusioje Verlängerte Alexanderstraße (Pailgintojoje Aleksandro gatvėje), Memelyje (dab. Klaipėda) ir juos rekonstravus Lietuvos dailės muziejaus reikmėms, pirmasis aukštas buvo pritaikytas skulptūros ekspozicijoms. Kad būtų papildomos erdvės šio dueto parodai, dauguma didžiausių pirmojo aukšto galerijos langų buvo dalinai uždengti, tačiau iš vis dar atvirų dalių atsiveria vaizdai į muziejaus sodą su geometriniais tvenkiniais ir gebenėmis apaugusiais medžiais.
Gediminas Akstinas labiausiai žinomas dėl savo „lentynėlių“ – hibridinio kūrimo ir pristatymo būdo, kurį jis sugalvojo XX a. 10 dešimtmečio pradžioje.
Patricijos Jurkšaitytės tapybos kūrinių cikle svarbią vietą užima raudona ochra. Tai pigmentas, gaminamas iš raudono hematito – geležies oksido mineralinės formos, nuo seno siejamos su fiziniu ir psichiniu gydymu. Sakoma, kad šis „kraujo akmuo“ padeda mums suprasti savo emocijas ir priimti sprendimus vadovaujantis aiškumu. Jį esame įpratę matyti visame pasaulyje paplitusiuose priešistorinių urvų ir uolų piešiniuose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 21 d.
Ernestas Žvaigždinas: „Mažoji Lietuva“
Pernai lankytojus stebinome Lietuvos jūrų muziejaus paroda ir renginiais, šiemet Jūsų dėmesiui pristatome klaipėdiečio tradicine aliejine technika tapančio Lietuvos dailininkų sąjungos nario dailininko Ernesto Žvaigždino kūrybos darbų parodą „Mažoji Lietuva“.
Autoriaus mintis, kad jo paroda, kaip pats meiliai vadina – „mano vaikai“ – pavasarį pradeda ir rudenį baigs kelionę po Aukštaitijos kraštą.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki gegužės 10 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
„Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“
Parodoje pristatoma Baltijos šalių ankstyvųjų moterų fotografių kūryba. Kai kurios iš jų paliko reikšmingą pėdsaką meno istorijoje, kitų veikla, nors nedaug, tačiau esmingai praturtina mūsų bendros praeities vaizdą. Per dialogą su mūsų regiono šiuolaikinėmis menininkėmis, per skirtingų laikotarpių, praktikų ir temų sąšaukas šių kūrėjų istorijos įsipina į platesnį fotografijos raidos naratyvą.
Pasiekusi Baltijos šalis fotografija netrukus patraukė aukštuomenę, taip pat ir aukštuomenės damas, kurioms ji tapo laisvalaikio užsiėmimu. XX a. pradžioje paplitus komercinei fotografijai, moterys rado tarnybą naujajame versle. Nors daugelis jų dirbo savo kolegų vyrų šešėlyje – dažniausiai retušuotojomis, kopijuotojomis ar padėjėjomis, – kai kurioms pavyko įsteigti savo fotoateljė. Jos kūrė pasaulio vaizdus, tenkinančius klientų pageidavimus, ir kartu aktyviai prisidėjo siekdamos, kad fotografija taptų meno šaka.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 15 d.
„Mums 17“
Parodos šerdis – Nyderlandų kino režisieriaus ir fotografo Johano van der Keukeno fotografijų ciklas, kurį sudaro 30 jaunų žmonių portretų, menininko nufotografuotų 1955 metais, kai jam buvo septyniolika. Spontaniškose, atvirose fotografijose pavaizduota į suaugusiųjų pasaulį žengianti pokario karta. Ciklas, tapęs simboline meistro karjeros pradžia, reflektuoja jauno žmogaus jauseną įvairiuose laiko ir erdvės kontekstuose.
Nuotraukose įamžinta pokario jaunimo kasdienybė ir paauglystės nerimas, fiksuotos ramios akimirkos lyg naujo gyvenimo pradžios laukimas. Empatiška, jautri J. van der Keukeno kūryba įsilieja į pokario humanistinės fotografijos ir kino tradiciją. Parodoje eksponuojamos nuotraukos atspaustos iš autorinių negatyvų naudojant šiuolaikinę pigmentinio rašalo technologiją.
Paroda „Mums 17“ atspindi meninį skirtingų kartų dialogą, kviečia žiūrovus apmąstyti asmeniškas paauglystės patirtis bei tapatybę. Nors 2025 ir 1955 m. septyniolikmečių atvaizdus skiria 70 metų ir tūkstančiai kilometrų, gali būti, kad jų patirtys ir svajonės turi daug bendro.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Post Ars. Sankrova“
„Post Ars“ susibūrė 1989 m., jauniems menininkams užsimojus perimti tarpukario grupės „Ars“ ryžtą ir kurti naują epochą atgimstančioje Lietuvoje. Suvokta, kad „pokyčiai mene būtini, ir kas, jeigu ne mes, juos inicijuos?“ Tikėtasi apčiuopti bendražmogiškus egzistencijos matmenis pažeidinėjant sovietmečiu susiaurinto meno ribas. Pagelbėjo „Fluxus“ žaidimai, dadasemiotika ir charmsiška prasmės dekonstrukcija. Į meno žodyną įtrauktos sąvokos „instaliacija“, „akcija“ ir „performansas“, išmėginti muzikiniai veiksmai, asambliažas, tekstai ir poligrafija, dizainas, pedagogika, videomenas, fotografija, tvarumo atsisakiusi skulptūra, transformacija ugnimi. Ir žemės menas – 1993 m. Vokietijoje, Europos bienalėje „Niederlausitz II“, pabėgių „Partitūra“ net laimėjo Didįjį prizą. „Post Ars“ galima laikyti ir meninio tyrimo pradininkais.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
„Visa tai, ko negalima daryti“
Parodoje „Visa tai, ko negalima daryti“ kviečiame XXI a. Lietuvos menininkių praktikas pažinti fone, kurio jos vertos – Radvilų rūmų dailės muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje. Šalia XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų įsikuriantys XXI a. kūriniai irgi atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų, priglobiančių ne tik gobelenus ir nuotraukas, bet ir vieną iš valstybės idėjų, jos kultūros ir atminties prioritetus. Atverdami šią kolekciją ir norėdami ją aktyvuoti, turime patys daryti dalykus, kurių, atrodo, negalima daryti – pavyzdžiui, atsisakyti mandagios tylos ar savo kuratorinio autoriteto. Ir tai pavyksta tik kartais – net rašydama šį tekstą nežinau, kaip bus. Kad ir kaip pasisuktų paroda ir pasaulis, tikiuosi, kad bent trumpam galėsite joje daryti jei ne viską, tai bent truputį to, ko negalima: tuoktis su kuo norisi, skaityti svetimus susirašinėjimus, išdidžiai sirgti ir būti vienumoje, primygtinai dovanoti kūrinius, sutikti save kaip dievybę. Kurti kiek perspaustus pavadinimus bendram ir asmeniniam džiaugsmui – vienam iš natūraliausių ginklų prieš žiaurybę.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Istorija vizgina uodegą“
Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Po šimts pypkių! Vilniečių pypkės XVII–XIX amžiuose“
1492 m. lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Nuo šio įvykio praėjus lygiai 200 metų 6 mėnesiams ir 2 dienoms, kunigas vizitatorius jėzuitas Ignacas Dirtinsas (Ignace Diertins) laiške apie Vilniaus universiteto studentų ydas rašo: „Neseniai, kaip turiu žinių, atsirado paprotys naudoti tabaką, kuris ir dabar pas kai kuriuos yra išlikęs. Jeigu vyresnieji neužkirs tam kelio, žinoma, provincijai per tuos asmenis tiek pat bjaurasties ir šlykštumo teks patirti, kiek nuo degtinės vartojimo“.
Kaipgi atsitiko, kad tokią didžiulę ir sunkiai įveikiamą priklausomybę sukeliantis tabakas po 200 metų Vilniaus universitete įvardijamas kaip neseniai atsiradęs paprotys? Ar tai reiškia, kad mieste rūkymas buvo vis dar naujas reiškinys? O gal jis lėtai plito tik tarp studentų? Jei stebuklingu būdu nusikeltume į XVII amžiaus antrąją pusę ir šiuos klausimus užduotume pirmam sutiktam miestiečiui, jis tikriausiai plačiai nusišypsotų juodai geltona ir nuo rūkymo subtiliai skylėta šypsena ir pasakytų…
Rokiškio krašto muziejuje (Tyzenhauzų g. 5, Rokiškis) veiks iki gegužės 11 d.
Gražiausių lietuviškų ir čekiškų knygų paroda
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas, jos iliustravimas yra labai svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti senas tradicijas. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje eksponuoti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai, o vėlesniais metais gražiausių Čekijos knygų parodos, inicijuotos ir kuruojamos knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, buvo pristatomos Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Knygos vertinamos pagal kelis kriterijus: grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Konkursui teikiami leidiniai suskirstyti į septynias kategorijas: mokslinė literatūra, grožinė literatūra, vaikų ir paauglių literatūra, vadovėliai, knygos apie meną, bibliofilinės ir autorinės knygos, studentų darbai. Skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o už pirmąją vietą skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Gražiausių Čekijos knygų ekspozicija šiemet itin gausi – eksponuojamos 46 knygos laureatės.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
Vaclovas Straukas ir Aleksandras Macijauskas: „Atokvėpio formos“
Fotografuodami pajūrį Vaclovas Straukas ir Aleksandras Macijauskas mėgavosi akimirkos žavesiu. Šiandien mėgaudamiesi šių autorių kūryba nuostabos džiaugsmą patiriame mes. Bet tai – jau nebe vakar užfiksuotų akimirkų grožis. Tai veikiau dviejų laiko patikrintų meninių požiūrių susitikimas, dar neįvykęs pokalbis, kurio stebėtoju ir dalyviu galime tapti kiekvienas. Parodoje matomi vaizdai nukelia į XX amžiaus 8–9 dešimtmečius. Prabėgus beveik pusei amžiaus jie leidžia stebėti gamtinius ir kultūrinius pokyčius bei liudija nenutrūkstamą visagalio laiko tėkmę.
Vienas kitą menkai pažinoję fotografai turėjo bendrą polinkį – įdėmiai stebėti aplinką, tačiau meniniams sumanymams įgyvendinti jie rinkosi skirtingus būdus. Strauką viliojo gamtos ramybė, lėtas vyksmas, meditacinis santykis su saule, jūra, smėliu. Macijauskas mėgo vasaros paplūdimio šurmulį, pilną veiksmo, mirguliuojantį spalvomis ir garsais. Dviejų pajūrio metraštininkų darbas, sugulęs į gamtos ir gyvenimo ritmu pulsuojančius ciklus, skamba lyg vientisas ir kartu daugiareikšmis pasakojimas apie poilsį ir kviečia įsižiūrėti, pajusti, suvokti, išgirsti.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki birželio 29 d.
Barbora Fastrova ir Johana Pošova: „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“
Beveik dešimtmetį drauge kuriančios menininkės pastaraisiais metais daug dėmesio skiria tvarumui. Šis įsipareigojimas atsispindi ir iš tekstilės atliekų išaustame gobelene „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“ (2022 m.), kuriame panaudoti dėvėti drabužiai, patalynė bei gamyklų audinių likučiai, kurie kitu atveju būtų išmesti.
Išsiuvinėta scena iliustruoja ne tik patį gobeleno kūrimo procesą, bet ir žmonių, augalų bei atliekų metamorfozę. Be aplinkosauginės žinios, gobelenas subtiliai perteikia ir labai asmenišką abiem menininkėms motinystės temą. Ji tyrinėjama tiek tiesiogiai, kadangi abi menininkės yra mamos, tiek alegoriškai, per Motinos Žemės, teikiančios gyvybę, įvaizdį.
Gobeleną menininkės rankomis kūrė daugiau nei pusę metų. Jos pradėjo nuo audinio juostų karpymo ir jungimo, o vėliau jas suaudė į tinklelį. Rankdarbių estetika išsiskiriantis kūrinys sukuria funkcinį kontrastą švariai parodų salės erdvei.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
Felicia Honkasalo & Sam Williams: „Nemylimi“
Parodoje „Nemylimi“ piktžolės figūra atgyja per filmų, fotografijos, koliažų, tekstų ir efemerų derinį, randantį sau erdvės tarp muziejinio herbariumo, gotikinės fantazijos, vaikystės pasakų ir mėgėjiško teatro.
Pasak Richardo Mabey, žymiausio Didžiosios Britanijos gamtos rašytojo, piktžolės – net ir daugelis įsibrovusių svetimžemių augalų – kažką duoda mainais. Jos suželia apleistose vietose, kurias mes sukūrėme. Jos užima vietą jautresnių augalų, kuriuos mes išstūmėme ar sunaikinome. Jų gebėjimas augti pačiose nedraugiškiausiose aplinkose – subombarduotame mieste ar sienos plyšyje – atneša laukinės prigimties idėją ten, kur jos paprastai nebūtų. Jos yra paradoksalios – nors prisitaiko prie žmogaus veiklos ir nuo jos priklauso, jų užsispyrimas ir atsisakymas paklusti mūsų taisyklėms paverčia jas maištingomis, įkūnijančiomis tikrąją laukinės prigimties esmę.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
Sophie Durand: „inlet : įvadas“
Piranezis dienoraščiuose pasakoja apie išgyvenimus, patirtus namuose, kuriuose susilieja architektūra ir jūra (Susanna Clarke, 2020). Geografiškai, žodis inlet apibūdina nedidelę jūros, ežero ar upės įlanką ar įplaukimo vietą. Menininkė Indrė Lišauskaitė nagrinėja, kaip žodis inlet, verčiamas iš anglų kalbos, transformuojasi į gramatinį terminą „įvadas“, nurodantį teksto pradžią, vedančią į jo turinį.
Galerijos erdves į vandenyno įlanką transformuojanti paroda „inlet : įvadas“ yra daugialypė: joje tarpusavyje ir su žiūrovu sąveikauja organiškos menininkės Sophie Durand instaliacijos. Čia jos tampa scena menininkės draugų organizuojamiems renginiams ir vieta, kviečiančia į pažintį su Australijos televizijos istorijos fragmentais.
Sophie Durand – menininkė iš Boorloo/Perth, Vakarų Australijos, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Kūrėjos tarpdisciplininėje praktikoje susijungia skulptūros ir performanso menas, o pagrindiniais kūrinių motyvais tampa anekdotinės istorijos ir kraštovaizdžio archyvai. Menininkės dabartinė veikla apima metodų, kaip savo kūrinius integruoti į skirtingas erdves, paieškas, siekiant empatiškiau koegzistuoti su ekologinėmis sistemomis.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 7 d.
Jurgis Tarabilda: „Sync“
Kaip parodos anotacijoje rašo meno kritikė Rosana Lukauskaitė, „riba tarp skaitmeninės ir fizinės realybės vis labiau nyksta, virsta plastiška, nuolat persitvarkančia sąsaja tarp signalo ir suvokimo. Ar galime per ekraną pajusti, kad strymeris karščiuoja? Ar šaltas pikselių tinklas gali perduoti žmogaus baimę karo zonoje? Kodėl tie trys megapikseliai tolumoje atrodo reikšmingesni nei keturi šalia? Mes nuolat ieškome atpažįstamos formos, net atsitiktinėms linijoms suteikiame veidą, net trūkinėjantiems duomenims – sielą.“
Jurgio Tarabildos paroda „Sync“ veikia kaip vizualinė užuomina į šią deformuotą realybės suvokimo būseną. Jo ženklai netikslūs, tačiau konkretūs – tarsi prisilietimo pėdsakai ekrane, lyg rankos gestai, užfiksuoti tik tiek, kiek leidžia technologinė terpė. Juodi potėpiai ant žalsvos drobės ar báltos kreivės juodame fone – tai ne objektai, o signalo likučiai, įrašai iš srauto, kuris niekada nebuvo iki galo užfiksuotas.
Pasak paties J. Tarabildos, kūryboje jis dažnai telkiasi rinkimo, kolekcionavimo praktiką: pavyzdžiui, dokumentuoja jam įdomius reiškinius – vienišus debesis – arba renka žmonių paliktus daiktus – lapelius su rašiklių bandymais kanceliarinių prekių parduotuvėse. Šios parodos atveju menininkas kaupia intuityvius piešinius iš asmeninės virtualios erdvės, kuriuos įvardija kaip prisilietimų pėdsakus ekrane.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.
Audrius Balčėtis: „Vandens kelias“
Audrius Balčėtis savo parodoje „Vandens kelias“ pristato fotografijų ciklą, kuriame fiksuoja akvedukus iš įvairių pasaulio šalių, tokių kaip Italija, Ispanija ir Prancūzija. Šios fotografijos akcentuoja akvedukų architektūrinę ir kultūrinę reikšmę, parodydamos jų poveikį tiek urbanistinėje aplinkoje, tiek gamtoje.
Parodos esmė – akvedukai, kaip praeities simboliai, integruoti į šiuolaikinį kraštovaizdį. Balčėtis, būdamas statybos inžinierius, sujungia techninį ir menišką požiūrį, o žmonių figūros šiose nuotraukose simbolizuoja dabartį ir suteikia gilesnę prasminę dimensiją.
„Vandens kelias“ kviečia žiūrovus apmąstyti laiko tėkmę, kultūrų tęstinumą ir praeities ryšį su dabartimi, leidžiant akvedukams atgyti šiuolaikiniame kontekste ir pasakoti ne tik apie istoriją, bet ir apie mūsų gyvenimą šiandien.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 5 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Gilūs paviršiai“
Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Gilūs paviršiai“ atskleidžia autoriaus gilų troškimą tyrinėti fotografijos ir vizualinės kultūros erdves. Jo kūriniuose atsiskleidžia estetika, apimanti vizualinės kultūros studijas ir vaizduojamojo meno istorijos ikonografiją. Pasitelkęs kontrapunktą, Kinčinaitis kūrybingai gaivina šiuolaikinės visuomenės sudėtingumą, harmoningai sujungdamas tragikomiškus elementus su klasikinių formų elegancija.
Ši meninė vizija buvo plėtojama įvairiose teminėse parodose, tokiuose kaip „Sublime“, „Misere“ ir „Ribotas matomumas“. Kinčinaitis meistriškai sujungia mobilią fotografiją su tradicine spauda, kurdamas naujas prasmes ir suteikdamas skaitmeniniams vaizdams fizinį pavidalą, leidžiantį žiūrovui kitaip pažvelgti į „srautinių“ vaizdų prasmę ir esmę.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 5 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Raimondas Šalaševičaus ir Živilė Adomavičienė: „Kitoniški“
Raimondo Šalaševičiaus tapybos darbai alsuoja gyvybinga, ekspresyvia liaudies kūrybos dvasia. Jo paveiksluose šėlsta spalvos ir personažai, tęsiantys primityviosios tapybos tradiciją, bet alsuojantys ir modernia ekspresija. Tautodailininkas kuria ir molinius Rūpintojėlius, kuriuose atsispindi plati emocijų paletė – nuo ironiško šypsnio iki gudraus susimąstymo. Jo kūryboje svarbią vietą užima istorinės temos, pavyzdžiui, miško broliai. 16 metų Londone praleidęs tautodailininkas grįžo į Lietuvą išsiilgęs lietuviškos gamtos, sniego, gandrų, tad šie motyvai itin dažni jo darbuose.
Živilės Adomavičienės kūryboje „šoka basos raganaitės“, tačiau ne mitologinių stereotipų pavidalu, o kaip netikėti, šmaikštūs, charakteringi personažai. Jos siūtos raganos – tai hipės, nuotakos, žvejės, teisės į šluotą dar neįgijusios paaugliukės… Živilės kūriniuose susipina groteskas, mistika ir subtili ironija. Raganos čia nėra grėsmingos būtybės – labiau tai maištingos, individualios, kartais žaismingos ar melancholiškos figūros, įkūnijančios savitą moteriškumo, laisvės ir magijos viziją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gegužės 11 d.
Romualdas Augūnas: „Čiurlionis ir kitos viršūnės“
Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų žinomas kaip kalnų fotografas. 2002 m. pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ pažymėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių.
2024 m. suėjo 60 metų nuo istorinės ekspedicijos – kurią fiksavo joje dalyvavęs R. Augūnas – į Pamyro kalnyną. Ankstyvą 1964 m. rudenį Lietuvos spaudoje sumirgėjo antraštės – „Kalnuos palikę Lietuvos vardai“, „Pamyre – lietuviškos viršūnės“… Tą vasarą į Pamyro kalnus Tadžikijoje vyko pirmoji Lietuvos alpinistų aukštumų ekspedicija – dešimt tada dar visai jaunų vyrų, iki tol jau patyrusių kalnų kopimo krikštą ir apsirgusių „kalnų liga“. O šio žygio dominantė – įveiktos ir lietuviškais vardais pavadintos iki tol bevardės Pamyro viršukalnės: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (5794 m), Kristijonas Donelaitis (5837 m), Lietuva (6050 m). Visos jos savo aukščiu lenkia aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m)! Šį vasarį R. Augūnas, minėdamas ekspedicijos 60-metį bei M. K. Čiurlionio 150-metį, kviečia fotografijos gerbėjus į parodą, kurioje įamžintas legendinis žygeivių pasiekimas bei lietuviškų viršūnių keteros įženklinimo procesas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 29 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus švęs ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – įvairūs šiai progai skirti renginiai nuvilnis per daugelį pasaulio šalių: nuo Pietų Afrikos iki Švedijos, nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos. Tačiau didžiausias Čiurlionio kūrybinis palikimas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kurį menininko jubiliejinio gimtadienio proga nuspalvinsime įspūdinga tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Kūriniai atvyks iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus bei kt. Ekspozicijoje Čiurlionio kūriniai sužibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Parodoje lankytojai išvys daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų. Ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių.
Paroda suskirstyta į tris dalis: „Jūra“, „Kosmosas“ ir „Navigacija“. Pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama jūrai kaip idėjai bei jos prasmei. Nuo antropomorfinių iki išskirtinai mokslinių, nuo eteriškų iki politinių kūrinių – šioje parodos dalyje tyrinėjamos daugialypės emocijos, kurias jūra šimtmečiais žadino tiek mumyse, tiek ir menininkuose.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
„Senieji, mielieji Druskininkai“
Parodoje pristatomi prieš šimtmetį fotografijose įamžinti M. K. Čiurlionio tėviškės, jo svajonių, kūrybinio įkvėpimo miesto – Druskininkų vaizdai. Šis miestas M. K. Čiurlioniui buvo ne tik šeimos namai, bet ir simbolinė erdvė, kurioje susiliejo jo muzikiniai ir vizualiniai ieškojimai. Čia, apsuptas miškų ošimo ir Nemuno tėkmės, jis atrado harmoniją, vėliau atsispindėjusią jo kūryboje. Fotografijose užfiksuoti šio gamta turtingo kurorto parkų, gatvių, gydyklų, Nemuno pakrantės, Ratnyčėlės upelio ir kiti apylinkių fragmentai, leidžiantys mintimis bent akimirkai sugrįžti į tą laikmetį, kuriame brendo ir skleidėsi žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius.
Tai Leono Baranovskio (1870–1920) pavarde pažymėtos nuotraukos, kurios sudaro didžiausią XX a. pirmosios pusės Druskininkų fotonegatyvų, nuotraukų, atvirukų palikimo dalį. M. K. Čiurlionio amžininko, fotografo L. Baranovskio namuose, dabartinėje V. Kudirkos gatvėje, šalia Druskonio ežero, įkurta fotoateljė buvo vienintelė kurorte. Nuo 1924 m. fotografijos, pažymėtos firminiu įspaudu „FOT. L. BARANOWSKI“, priklauso Boleslovui Čerechovičiui – šios firmos paveldėtojui, kuris vedęs našlę fotografo žmoną Emiliją Baranovską tęsė pradininko darbą. Kaip susiklostė šios šeimos likimas – nežinoma, iki 1945 metų jie išvyko iš Druskininkų ar buvo ištremti. Laikui bėgant, fotografas B. Čerechovičius buvo užmirštas. Jo vardas iš užmaršties iškilo tik XX a. pabaigoje ir neabejotinai yra sietinas su maršalo Juzefo Pilsudskio asmenybe.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki gegužės 15 d.
Anna Orbaczewska, Adomas Danusevičius ir Augustė Vickūnaitė: „Sparta“
Ritualinis daugelio Spartos varžybų – tiek politinių, tiek sportinių – pobūdis tarnavo kaip performatyvi ideologinė priemonė. Ritualizuotos praktikos suteikia simbolinių reikšmių, kurios lengvai virsta tikėjimo sistemomis, padedančiomis įteisinti grupę ir jos veiklą.
Gausias vyrų varžybas Spartoje galima laikyti socialinės kontrolės priemonėmis, kuriomis buvo siekiama viešai praktikuoti vyriško meistriškumo idealus. Dėl jų nesilaikymo grėsė pilietinių teisių atėmimas.
Paroda „Sparta“ – apie bailius kaip pralaimėtojus, jų reprezentacijos formas ir trapumą. Ką reiškia būti bailiu, pralaimėtoju, kuris neturi ką prarasti? Kaip atrodo pralaimėjęs kūnas? Abstraktus, fragmentiškas, keistas, karikatūriškas, moteriškas? Kaip skambėtų pralaimėtojų garso takelis? Niūrus, trūkinėjantis, čaižus, o gal sovietinis? Kiek žodžių ir vardų turima pralaimėjusiam apibūdinti, o kiek pralaimėjimo jaustukų?
Kauno menininkų namų galerijoje (2-ame aukšte, V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas) veiks iki gegužės 22 d.
Vlado Karatajaus (1925 – 2014) tapybos darbų paroda
Vladas Karatajus – vienas žymiausių mūsų šalies XX a. tapytojų, lietuviškos tapybos mokyklos, turinčios gilias istorines šaknis, atstovas, labiausiai garsėjęs savo portretais. Būtent portreto žanras savitai pažymėjo visą dailininko kūrybos kelią. Jis ypač domėjosi psichologinio portreto problemomis – šioje srityje Vladas Karatajus ilgą laiką buvo nepralenkiamas meistras. Tuo pačiu menininką inspiravo ir nuotaikos portretai, kuriuose atsiskleidžia į melancholiją linkusi jo asmenybė.
Dailininkui itin didelę įtaką darė ir gamta bei jos grožis – vienas pagrindinių jo įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių, traukos objektas. Todėl Vlado Karatajaus kūryboje taip pat gausu peizažų ir natiurmortų, kuriuose esama visko: pavasario žalumos, rudens aukso ar išsiskleidusių gėlių žiedų. Juose atsiveria tapytojo lyrizmas, tikėjimas meno misija, siekis per tapybą kurti tobulesnį pasaulį.
Vladas Karatajus buvo koloristas, tikintis beribėmis spalvų galimybėmis. Subtilus spalvos pojūtis, gebėjimas portretuose, peizažuose ir natiurmortuose panaudoti jos ekspresyvumą ir dekoratyvines galimybes dera su subtiliu kompozicinės darnos, paveikslo struktūros pojūčiu. Portretiškumas, natūralumas, koloristika ir kompozicijos darna – tai keturios pagrindinės kategorijos, apibūdinančios menininko kūrybą.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gegužės 17 d.
„Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“
Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui.
„Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Kęstutis Zapkus: „Vėlyvesni Sūkuriai“
Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, abstrakcionizmo atstovas.
Per dešimtmečius Kęstutis Zapkus kritiškai nagrinėjo tapybą kaip nehierarchinį, semiotinį lauką, pabrėždamas struktūrinį paveikslo sudėtingumą, koncepto vienalaikiškumą ir jo patyrimo gilumą.
Visą gyvenimą menininkas laikėsi griežto įsipareigojimo abstrakcijai, naudoja gryną vizualinę kalbą, be vaizdinimų, o darbų struktūros labiau primena muzikinę kompoziciją. Jo kūriniai įtraukia žiūrovą į sudėtingus spalvų, erdvės ir judesio sluoksnius. Kęstučio Zapkaus požiūris į tapybą išlieka labai individualus, jis atsisako lygiuotis į dominuojančias meno kryptis, tačiau įkvėpimo semiasi iš muzikos, architektūros ir istorinių ar kultūrinių įvykių. Kęstučiui Zapkui tapyba tai intelektualinė patirtis, kuri atsiskleidžia per intensyvią sąveiką su forma.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Anouk De Clercq: „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“
Iš ŠMC kino salės gelmių šviesiais antro aukšto koridoriais sklinda Anouk De Clercq parodos garsai. Nežemiška paukščių giesmė apgaubia lankytojus ir kviečia trumpam stabtelėti bei pasinerti į pasaulį be mūsų. Viename iš parodoje eksponuojamų videokūrinių vaizduojami du paukščiai erdvėje be gravitacijos. Jų giesmės kviečia saulę, kol šiai užtemus sušvinta žvaigždės. Kūrinyje „Paukščių giesmės“ apmąstoma pradžia ir pabaiga – tai tarsi meditacija apie pasaulį, kuriame nebėra žmonijos, rojų po žmonių nuopuolio ir savotišką meilę iš paskutinio žvilgsnio.
Šios temos atgarsių esama ir antrajame menininkės videokūrinyje „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ („We’ll find you when the sun goes black“), kuriame interpretuojama terelos – senovinio nedidelio įmagnetinto Žemės modelio – paskirtis. Mokslininko Williamo Gilberto pirmą kartą panaudota, o vėliau Kristiano Birkelando ištobulinta terela buvo naudojama tokiems gamtos reiškiniams kaip poliarinė pašvaistė tirti. Žemės magnetinio lauko modeliavimas ir dėl to atsirandančios pašvaistės atspindi parodoje atsiskleidžiančius kosminius įvykius ir jų trumpalaikį grožį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
Ansamblio „Sodyba“ baudžiamasis kodeksas
Kauno folkloro ansamblio „Sodyba“ baudžiamasis kodeksas – tai humoristinio pobūdžio dokumentas, skirtas vidinei ansamblio tvarkai palaikyti. „Sodyba“ buvo įkurta 1983 m. ir gyvavo iki 2020 m. Kauno miesto muziejui šį eksponatą padovanojo ilgametė ansamblio vadovė Jonė Špakauskienė.
Ansamblis „Sodyba“ svarbus savo indėliu į etninės kultūros gyvavimą ir sklaidą jau nuo tautinio atgimimo laikotarpio. Ansambliečiai vykdė ir patys inicijavo įvairias veiklas: nuo etnografinės medžiagos rinkimo, piliakalnių ir pilkapių tvarkymo iki kalendorinių švenčių, tokių kaip Užgavėnės, Velykos, Rasos, organizavimo Kauno miesto gyventojams. „Sodyba“ aktyviai dalyvavo didžiuosiuose folkloro renginiuose bei koncertuose, vedė viešus ir privačius renginius. Sparčiai populiarėjantis ansamblis pritraukdavo vis daugiau žmonių, kurie norėjo prisijungti prie tradicijas puoselėjančio kolektyvo.
Humoristinio pobūdžio dokumentai ir šmaikščios apeigos parodo, kad Kauno folkloro ansamblis „Sodyba“ – tai ne tik folklorą puoselėjančių ir gerai jį išmanančių žmonių susibūrimas, bet ir draugiška, linksma bei aktyvi bendruomenė, kurioje puoselėjamas glaudus tarpusavio ryšys.
KMM Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ajame aukšte veiks iki gegužės 21 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ lankytojų dėmesiui pateikia 17 svarbių pasirinkimų, kuriuos teko priimti A. Smetonai asmeniškai arba kolegialiai. Kiekvienas pasirinkimas išnagrinėtas remiantis istorine medžiaga – archyviniais dokumentais, atsiminimais, moksline istoriografija, parengti „prieš“ ir „už“ argumentai, kurie leidžia suprasti ir asmenybės, ir bendražygių, ir tuomečio politinio konteksto įtaką priimtiems sprendimams. Didesnės ar mažesnės dilemos veda lankytojus A. Smetonos gyvenimo keliu iki 1940 m. birželio 15 d. apsisprendimo pasitraukti iš šalies ir leidžia geriau pažinti ne tik šį kertinį istorijos veikėją, bet ir visą nepriklausomos Lietuvos epochą.
Paroda interaktyvi, ją tyrinėti galima keliais skirtingais būdais. Paprasčiausias būdas – tiesiog chronologiškai susipažinti su A. Smetonos pasirinkimais jo gyvenimo ir politinės veiklos kelyje. „Pasimatavus Prezidento batus“ gali atsiverti nauji horizontai! Vertinantys savirefleksiją turėtų rinktis lyginamąjį kelią ir pabandyti atsakyti, o ką aš daryčiau tokioje situacijoje? Kodėl nepasikalbėjus apie tai su kitais parodos lankytojais, o gal tikrai būta kitų alternatyvių kelių? Parodos organizatoriai tiki, kad bet kuris pasirinktas kelias leis ne tik geriau pažinti A. Smetonos asmenybę, bet ir pajusti istorinių sprendimų atsakomybės naštą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki birželio 15 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gegužės mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Atsivėrimai. Iš Lietuvos banko dailės rinkinio“
Lietuvos banko dailės rinkinys – mažai žinomas ar juolab matytas. Ši paroda Valdovų rūmuose – unikali galimybė pamatyti nedidelę dalį iš beveik 200 Lietuvos banko dailės kūrinių, plačiajai visuomenei jie pristatomi pirmą kartą.
Parodoje atrasite geriausius tarpukario ir šiuolaikinių Lietuvos dailininkų darbus: Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Augustino Savicko, Jono Švažo, Adomo Galdiko, Juozo Mikėno, Dalios Kasčiūnaitės ir kitų darbus.
Parodos tikslas – atsiverti žiūrovui, megzti dialogą su visuomene. Tai rodo ir šios parodos pavadinimas.
Lietuvos banko dailės rinkinys nuo pat pradžių buvo kaupiamas (ir dabar kaupiamas) kaip institucijos poreikius tenkinanti kolekcija. Nesiekiama banko paversti muziejumi ar atvira, visuomenei prieinama galerija. Rinkinio kaupimo principai atitinka daugelio Europos šalių centrinių bankų tradiciją: kūriniai įsigyjami interjerams puošti, estetinei aplinkai sukurti.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.
Augustas Serapinas: „Kūno kultūra“
Instaliacija įkvėpta Serapino patirties mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, kur meninis ugdymas paremtas klasikine metodika – kopijavimu iš natūros, tobulinant piešimo, tapybos ir skulptūros technikas. Kurdamas šį darbą menininkas grįžo į mokyklos archyvą ir atkūrė savo to meto darbų bei piešimo įgūdžiams lavinti naudotų gipso modelių kopijas.
Parodoje „Kūno kultūra“ bus galima pamatyti tokių žinomų skulptūrų kaip italų renesanso tapytojo ir skulptoriaus Mikelandželo „Dovydas“ (XVI a.) ir klasikinės antikos pavyzdžiu laikomo Belvederio Apolono (II a.) galvų kopijas. Jos eksponuojamos greta paties Serapino kadaise mokykloje sukurtų objektų – jo klasės draugų portretų, slieko ar ateivio – kopijų.
Instaliacija bus aktyvuojama tiek akademinio piešimo besimokančių asmenų, kurie paprastai piešia klasikinių skulptūrų kopijas, tiek žmonių, sportuojančių instaliacijos erdvėje. Kūrinys kviečia atidžiau pažvelgti į Vakarų kultūros meno istoriją ir pergalvoti dabartinę edukacijos sistemą, daugiausia grįstą pasikartojančiais veiksmais ir uoliu, sunkiu darbu – tai kūrinyje prilyginama treniruotėms sporto salėje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
Anastasia Sosunova: „Fandomas“
Šioje parodoje menininkė tęsia kūrinių ciklą, inspiruotą „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo dvasinio mokymo, lydinčio šį verslą nuo jo pirmųjų dienų. Menininkė, kurdama fan fiction turinį (fan fiction – tai gerbėjų kūryba, paremta jau egzistuojančia fikcija), mėgina atrakinti įtampas, aistras ir frustracijas, atsirandančias tarp galios ir tikėjimo, užkoduotas ritualuose ir slypinčias po „pasidaryk pats“ pažadais.
Fan fiction kūryba paprastai nėra paraidžiui susijusi su originalu – ji gali gana radikaliai interpretuoti savo įkvėpimo šaltinį, pasitelkdama tokius skirtingus žanrus kaip komiksas, grožinė literatūra, mėgėjiškas kinas ar net pornografija. Šiuo atveju parodos įkvėpimo šaltinis – dvasinis mokymas, išdėstytas „Senukų“ prekybos tinklą įkūrusio Lietuvos verslininko knygose, radijo laidoje ir jo įmonės simbolikoje. Menininkės pasirinkta raiška – skulptūrinė instaliacija bei videokūrinys, kuriame derinama vaidybinio indie filmo estetika su skaitmeniniais kraštovaizdžiais, surinkta dokumentine medžiaga ir ekstatiška vienišos pasekėjos išpažintimi.
Ši paroda, pasak menininkės – tai atsisveikinimo giesmė kapitalizmui, kokį jį pažįsta ir su kuriuo užaugo jos karta. Kartu šis jau praėjusių dešimtmečių fenomeno permąstymas pasiūlo perspektyvą, iš kurios galima nauju žvilgsniu pažvelgti į šiuolaikinį technofeodalizmo peizažą, kuriame tarpsta nauji vienaragiai ir jau visiškai kiti pranašai.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Amaro džiipen (mūsų gyvenimas). Kirtimų romų istorijos“
Parubanka ir Bar – du pavadinimai, kuriais romai vadino savo gyvenvietę Kirtimuose. Parubanka kilo iš viso rajono lenkiško pavadinimo Porubanek (lenk. rąbać – kapoti). Šį pavadinimą naudojo ten gyvenę lietuvių romai. Kirtimuose taip pat gyvenę kotliarai šią vietą vadino Bar. Tai žodžio Tabar (taboras) trumpinys. Iš tiesų taboras yra bendrinis terminas, apibūdinantis laikiną keliaujančių romų stovyklą.
Paroda „Amare džiipena“ nepapasakos viską apimančios Parubankos (Bar) istorijos, bet atskleis čia gimusių ir augusių jaunuolių patirtis ir prisiminimus apie svajones, bendruomenę, draugystę, taip pat – namų praradimo skausmą.
Tai kvietimas permąstyti stigmatizuojančias ir nužmoginančias etiketes, kuriomis Parubanka (Bar) apipinta viešojoje erdvėje. Taip pat tai kvietimas visų pirma pastebėti žmogų, jo artimą santykį su vieta, prisirišimą prie namų. Tai proga susimąstyti, ką reiškia patirti, jog tavo namai tampa nereikalingi savame mieste.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Paroda-žaidimas „Labirintas“
Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.
Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.
Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Paroda supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
Parodoje bus eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių – nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei bus pristatomos pirmą kartą. Parodoje sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindės XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildys Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki gegužės 4 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Juslės ir jausmai“
Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Atgal į vaikystę“
Vaikystės tema fotografui Rimaldui Vikšraičiui nesvetima, tačiau ji niekados nebuvo sąmoningu kūrybos taikiniu. Ši paroda yra bandymas vaikystės pasakojimą lyg mozaiką sulipdyti iš pavienių fotografijų. Nepaisant tam tikro fragmentiškumo, autorius jame lengvai atpažįstamas: vieniems kaip didžiausio Europos fotografijos festivalio Rencontres d’Arles (Arlio susitikimai) laureatas (2009, Metų atradimas), kitiems − kaip paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti.
Vikšraičio fotografijose laikas teka lėtai. Ne išimtis ir vaikų kasdienybė. Atrodo, lyg fotografuota gerokai seniau, nei būta iš tikrųjų. Skurdaus ir paprasto provincijos gyvenimo atspindžiai nukelia mintimis į protėvių laikus, kai meilė vaikams ir jiems skiriamas laikas buvo matuojami kitaip. Kai vaikystė buvo kitokia.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki birželio 1 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 15 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki birželio 3 d.
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gegužės mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gegužės mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gegužės mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
