Tania Mouraud: „Atgimusiam skausmui pagerbti“
Parodoje naujausi menininkės kūriniai pratęsia ankstesnius jos tyrimus, skirtus jidiš rašmenų plastikai. Pasitelkusi popierių, audinius ir plieną, menininkė aktualizuoja istorinių traumų projekcijas dabartyje per vizualinę deformuotų juodų raidžių kalbą: „Druskingam žmonijos raudų vandenyne“ (In zaltsikn yam fun di mentshlekhe trern, 2024), „Pokalbis“ (Shmues, 2020), ciklai „Glissando“ (Glitshn, 2023), „Paslėpti žodžiai“ (Mots Mêlés, 2015), pagal J. Peerce՚o „Kurgi ta gatvelė?“ (Vu iz dus gesele?) ir prancūzų dainininkės Barbaros dainą „Perlimpinpin“, frizas IV „Man iš akių rieda dvi ašaros“ (Deux larmes sont suspendues à mes yeux) pagal Wang Wei (2011–2012) citatą, ciklai „Kontūrai“ (Pasik, 2024), „Įspaudai“ (Gaufrage, nuo 2023), „Sudužusios raidės“ (Les lettres éclatées), Ghandi՚io citatų įkvėptas „Kodėl tu užsimerki?“ (Why Do You Close Your Eyes? – WDYCYE, 2016) ir „Ar tai turi tęstis amžinai?“ (Should It Go on Forever? – SIGOF, 2016). Ekspoziciją papildo videofilmas „Kadaise“ (Once Upon a Time, 2012), skirtas žudynių Panerių miškuose refleksijai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Janina Sabaliauskaitė: „Malonumas“
Paroda „Malonumas“, kaip ir kiti menininkės projektai, prasidėjo nuo pokalbio ir atidumo portretuojamiesiems. Projekte užfiksuotos jautriausios ir galingiausios vienuolikos dalyvių gyvenimo akimirkos, atskleidžiančios meilę sau, geismą, erotiką, potraukį, pajėgumus, svajones, iššūkius ir troškimus. Visus šiuos vaizdus jungia ne tik seksualumo tema, bet ir kitas dažnai visuomenės šešėlyje atsiduriantis reiškinys – negalia. Parodoje pabrėžiama, kad gyvenimas turint negalią, disfunkciją, individualių poreikių yra toks pats įvairus ir nenuspėjamas kaip ir bet kuris kitas, o pilnavertis gyvenimas – bendravimas, judėjimas, seksas, kultūra, pramogos – turi būti organizuojamas ne pagal vieną „universalią“ normą, kai neatsižvelgiama į tuos, kurie nuolat jaučia skausmą ar silpnumą.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks birželio mėn.
„RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“
Parodos pavadinimas referuoja ne tik į vokiečių prodiuserio DJ Hooligan track’ą „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia tai – troškimas būti tauta naujai gimusioje valstybėje ir ja džiaugtis, bet kartu noras tapti globalaus pasaulio dalimi, t. y. bendruomene be sienų. Reivas Lietuvoje pasirodo iškart po Nepriklausomybės paskelbimo ir veikia tarsi jos kultūrinė pasąmonė – ne verslo plano, o garso, malonumų ir eksperimentavimo projektas. Jaunajai kartai tai buvo naujo tipo laisvė – ne konstitucinė, bet vibruojanti, ritminė, bendrai išjaučiama, kurianti savo erdves, savo potyrius, savo madą, savo „pasidaryk pats“ taisykles.
Paroda susideda iš kelių sluoksnių. Branduolys – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m., kai reivas iš posovietinio reiškinio tampa vakarietišku modeliu. Vienose salėse rodomi artefaktai, kurie leidžia užfiksuoti procesus: skrajutės, fotografijos ir kiti dokumentai ir objektai apie didžėjų judėjimą, klubinę kultūrą, šokio ir psichoaktyviųjų medžiagų sandūras, keliaujant per miestus: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai. Istorinę medžiagą papildo šiuolaikinio meno kūriniai: tiek sukurti specialiai šiai parodai, tiek atskleidžiantys reivą kaip vaizduotės, kūno, garso ir bendrumo pažinimo lauką.
Lukiškių kalėjime 2.0 (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Tarp laiko gijų. Gobelenas „Sabinių pagrobimas“ ir jo restauravimo istorija“
Paroda „Tarp laiko gijų. Gobelenas Sabinių pagrobimas ir jo restauravimo istorija“– tai galimybė Valdovų rūmų muziejaus lankytojams iš arti susipažinti su gobeleno istorija, jo restauravimo etapais ir restauratoriaus profesijos subtilybėmis. Eksponuojamas gobelenas ne tik atskleidžia, kaip laikas veikia meno kūrinius, bet ir kviečia susimąstyti apie restauravimą, kaip nuolatinį balansavimą tarp praeities palikimo išsaugojimo ir jo prasmingo pristatymo šiandienos žiūrovui.
XVIII a. viduryje Obiusono karališkojoje manufaktūroje (?) (Prancūzija) sukurtas gobelenas Sabinių pagrobimas yra Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tekstilės kolekcijos dalis. Muziejui šį kūrinį 2021 m. padovanojo Natanas Levis (Nathan Levi) iš Florencijos (Italija). Gobeleno amžius nustatytas remiantis analize ir istoriniais šaltiniais – jo kompozicija atkartoja žymaus italų Baroko dailininko Lukos Džordano (Luca Giordano, 1634–1705) paveikslo Sabinių pagrobimas, nutapyto 1672–1674 m., siužetą. Kartonas, kuriuo vadovautasi audžiant gobeleną, sukurtas pasinaudojus leidykloje „Firmin Didot“ išleista Firmeno Bovarlė (Firmin Beauvarlet, 1731–1797) graviūra (1762), perteikiančia L. Džordano paveikslo kompoziciją.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 31 d.
Katrina Bajoras: „Vietos be laiko“
Katrinos Bajoras paroda „Vietos be laiko“ – tai konceptuali kelionė į siurrealistinį vaizdinių pasaulį, kuriame laikas praranda linijinę prasmę, o erdvės transformuojasi į sapno, atminties ir būties topologijas. Šie kūriniai išsiskiria ne tik vizualiniu tankumu ir simboliniu krūviu, bet ir filosofiniu refleksyvumu, kviečiančia permąstyti žmogaus vietą tarp tikrovės ir vaizduotės, kultūros ir gamtos, individualios bei kolektyvinės sąmonės lygmenų.
Tapybos paviršiuje dominuojantys motyvai – medinė kėdė, žmogaus figūra, augmenijos formos, uždara aplinka – pasitelkiami ne tiek naratyvui kurti, kiek ontologinėms būsenoms įkūnyti. Kėdė čia tampa ne tik buities objektu, bet ir liudytoja – tylia tradicijų, pasakojimų bei laiko sankirtos metafora. Ji išsaugo žemišką stabilumą, tačiau tuo pat metu simbolizuoja pažeidžiamumą, kviesdama žiūrovą prisėsti, sustoti, tapti paveikslo dalimi. Tokia meninė strategija artima Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologiniam požiūriui į suvokimą – tai, ką matome, niekada nėra izoliuota nuo mūsų kūno, žvilgsnio ir erdvinio buvimo. Todėl paveikslas čia tampa patyrimo, o ne vien žiūros erdve.
Galerijoje „Vilniaus cechas“ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 19 d.
„#FAMM.MA.2025: Galva į sieną | VDA Graduation Show“
Nerimas dėl praeities ir ateities. Netikrumas dėl primetamų tapatybių. Bandymas susikalbėti su kitais ir kitokiais. Nutylėtos istorijos tarp kartų. Darnos ilgesys išsiderinusiame pasaulyje. Nematomas darbas ir nenorimas palikimas. Šiurkšti šiuolaikinė tautosaka tamsiuose naktinių klūbų rūsiuose. Neatpažįstama gyvybė ir nepažinios kultūros. Nežinia kam priklausantys prisiminimai. Vietos grožiui ir harmonijai paieška nepaisant nieko.
Tokių neparankių kelrodžių nusakytoje tikrovėje gali atrodyti, kad nuolat atsitrenki galva į sieną. Bet galbūt vieną dieną išmuši joje skylę ir pamatysi šviesesnį horizontą. Kokia yra to tikimybė, savo kūriniuose bando aiškintis šių metų VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros magistrų laida.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
Indrė Beinartė: „Sielos aidai“
Savo darbuose autorė remiasi Rytų estetikos principais, o tai – minimalistinės kompozicijos, subtilumas, kaligrafiniai potėpiai. Minties raiškai Indrė naudoja vos keletą ingredientų – rankų darbo popierių, natūralius pigmentus, namų gamybos klijus, tušą. Rankų darbo popierių pigmentuoja iš persimonų išgaunamais dažais kakishibu, žemės pigmentais bei arbata.
Autorė tiki, kad neapdirbtos ir natūralios medžiagos kūrinyje skleidžia tam tikrą energiją. Išryškėja unikali popieriaus,pigmentųbir tušo tekstūra ir grožis.
SIELOS AIDAI – trečioji menininkės kūrybos paroda. Kiekvienas ekspozicijos kūrinys – tai savęs atradimo kelionę,turinti universalią kalbą, pranokstančią žodžiusnir vienijančią mus per bendrus jausmus ir istorijas.
Kiekviena popieriaus raukšlė ir popieriaus dėmė pasakoja savo istoriją.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki birželio 5 d.
„Ašmenys“
Žodžio „ašmenys“ reikšmė norom-nenorom turi grėsmingą atspalvį. Nes paprastai tai susiję su peilio, kirvio, kardo, kalavijo aštriosiomis dalimis. Mokęsi istorijos taip pat iš karto gali pagalvoti apie asociacijas du Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu ant pasmerktųjų kaklų iš viršaus driokstelėjančią giljotinos dalį. Bet būkime atviri – argi diplominio darbo gynimas nėra susijęs su šiokiu tokiu nuosprendžiu? Tik visiškai nieko tuos ketverius ar dvejus metus neveikęs žmogus gali visiškai abejingai ir ramiai, nesijaudindamas žiūrėti į savo studijų proceso apoteozę.
Bet būtina pabrėžti ir akcentuoti, kad terminas „ašmenys“ ir labai konkrečią akademinę konotaciją. Garsus Viduramžių filosofas, vienas ryškiausių nominalistinės pozicijos atstovų – William‘as Ockhamas (1285-1349) yra sukūręs metodologinį samprotavimo būdą, vadinamą „Okamo skustuvu“. Tai mąstymo būdas, reikalaujantis kuo mažiau prielaidų reiškinio paaiškinimui. „Numquam ponenda est pluralitas sine necessitate / „Svarbu nepateikti daugybių be reikalo“, – teigė mąstytojas, paaiškindamas, kad jeigu egzistuoja kelios teorijos, aiškinančios kažkokią tiesą ar reiškinį, reikia rinkis tą, kuri reikalauja mažiausiai prielaidų.
VDA parodų salių „Titanikas“ I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Liucija Pačkauskaitė: „Blizgesiai“
Paveikslų serijoje „Blizgesiai“ kontempliuoju, kaip sentimentai ir praėjusio laiko ilgesys keičia ir transformuoja atmintį. Tai vizualus pasakojimas, talpinantis epizodus iš mano vaikystės kaime, paskendusius nostalgijos rūke. Tik tas rūkas kitoks, nei būna virš pievų vasaros rytais. Jis vaizdo nesudrumsčia, bet padengia visa apimančiu blizgesiu. Kai kurie iš praeities išnyrantys vaizdiniai blizga taip intensyviai, jog neišsitenka vien galvoje. Tuomet nelieka nieko kito, kaip tik juos tapyti. Keliaujant nuo prisiminimo iki drobės, siaurutis vaikystės kiemo upelis pradeda kristi putojančiais kriokliais, kaimynės sodybos kalvelė tampa Everestu, o kaimo prūdo paviršiuje išnyra banginio uodega. Permąstau, kas katalizuoja tokią prisiminimų transformaciją, kas juos priverčia blizgėti ir kaip tai vizualiai transliuojasi mano kūryboje. Parodoje susipina autobiografija ir vaizdinė poezija, kur kiekvienas paveikslas yra ne tik vaizdas, bet ir istorija – apie tai, ką reiškia prisiminti, branginti, saugoti ir, laikui atėjus, paleisti. „Blizgesiai“ – vizuali kelionė per rūką, upelius, kalvas ir blizgantį prisiminimo paviršių.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Paulina Domašauskaitė: „Kire tsuzuki“
Parodos pavadinimas „Kire tsuzuki“ (liet. nupjautas tęstinumas) nurodo į japonų estetinėje tradicijoje taikomą koncepciją, kuri apibrėžia nutraukimo, pauzės ir tęstinumo santykį. Šis metodas veikia kaip pagrindinė parodos ekspozicijos kryptis, kurioje pristatomi kūriniai ištraukiami iš savo laikiškųjų ir lokalių kontekstų, juos nutraukiant ir transformuojant į naują turinį. Tokiu būdu sukuriamas dialogas tarp praeities ir šių dienų, kai ankstesnių vaizdinių konotacijos ir interpretacijos tarsi simboliškai sunaikinamos, tačiau tuo pačiu suteikiamos naujos jų būties formos.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
„#FAMM.BA.2025 / Pernaša“
Galerijoje „Atletika“ pristatoma kolektyvinė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros bakalauro programos absolventų paroda „#FAMM.BA.2025 / Pernaša“.
Šios kartos kūrėjų darbuose – ribinės būties ir pažeidžiamumo, ezoterikos ir magijos, apeigų, moters identiteto, socialinės kontrolės bei kitos aktualios temos nagrinėjamos pasitelkiant medijų įvairovę.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki birželio 27 d.
Pavilonis Lukas: „Tapau laiku“
„Tapau laiku“ – darbų ciklas, kuriame nagrinėju savo skirtingas prieigas laiko jausmui užčiuopti. Mano darbų kolekcija išsidalina į tris pagrindinius polius: suplanuoti paveikslai, kintančios kompozicijos ir laiko abstrakcijos. Tarp šių kūrinių atsiranda ne vien tik tapybos darbai, bet ir interaktyvus asambliažai bei piešiniai. Remdamasis konkrečiais paveikslais bei jų atlikimo procesais iš minėtų fazių, pristatau save, kaip aktyvų kasdienybės stebėtoją. Nagrinėju savo (menininko) santykį su tapyba (procesu), akcentuodamas pačio pasiruošimo (plano) ir atlikimo veiksmo svarbą kūrybinėje praktikoje. Žiūrovas, parodos dalyvis ir skaitytojas yra kviečiami drauge su manim stebėti laiko tėkmę, jos variacijas, nebūtinai, per mano subjektyvų žvilgsnį į pasaulį, bet ir per savąjį aplinkos matymą.“ (Pavilonis Lukas)
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki birželio 15 d.
Milda Paukštė: „Dėmė“
Šio meninio projekto tikslas – tirti dėmės sampratą ir jos priežastis vartotojų visuomenėje, ieškoti būdų įkvėpti požiūrio į dėmes pokytį, remiantis prielaida, kad dėmių natūraliai dažingoje aplinkoje išvengti yra neįmanoma. Atlaidžiau žvelgiant į atsiradusias dėmes, drabužiai, tikėtina, būtų ilgiau dėvimi. Meninė kalba pasitelkiama kaip priemonė reflektuoti, kritiškai analizuoti ir vizualiai atskleisti estetines ir naratyvines dėmės vertes.
Šiuo projektu taip pat siekiama išryškinti ne tik dėmes lydinčios gėdos, bet ypač moters gėdinimo temą. Kūrinyje „Saulės dėmės“ dėmės ant rastos dėvėtos suknelės yra tokioje vietoje, kad žiūrovai jas pirmiausia susietų su menstruacijomis (visuomenės požiūris įtakoja, kad moterys tokių dėmių bijo ir gėdijasi bene labiausiai), nors iš tiesų tai – ant drabužio atspausta daug kartų sumažinta Saulės dėmių nuotrauka, užfiksuota NASA astronomo Alano Friedmano 2012 m. liepos 10 d. Didžiausia nuotraukoje pavaizduota Saulės dėmė realybėje yra maždaug 11 kartų didesnė už Žemę. Tačiau Saulė gali būti ir suknelės savininkės vardas. Tai tarsi moters istorija: „Saulė niekada nebijojo dėmių savaime. Ji bijojo gėdos: kad yra nepastabi, kad yra užmarši, kad yra nešvari, kad yra moteris. Saulė turėjo išmokti būti žavia, rafinuota, tikra dama, namų švaros kūrėja, tobula. Bet neišmoko.“ Video performanse „Dėmėjimas“ viena moteris dėmėja kitą makiažo dažais – ar tai pagražinimas, ar paženklinimas; ar kamufliažas mėginant prisitaikyti prie aplinkos, ar ritualinis pasirengimas kovai?
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki liepos 18 d.
Maja Kačerauskaitė: „Išlikdyti“
„Laiko ir laikinumo tematika man yra labai svarbi, netgi, sakyčiau, pati svarbiausia ne tik tapyboje, bet ir kasdienybėje. Atrodo, kad visur kur beeičiau jaučiu neišvengiamą laikiškumą. Laikiškumo pojūtis man – tai ramus, tylus, beveik nepastebimas procesas. Laikas yra mano draugas. Būdama erdvėje, kurios dar nespėjo paglostyti metų tėkmė, jaučiuosi nekomfortabiliai. Man įdomu tai, kas byloja apie gyvenimą ir gyvybę, bet savyje jos nebetalpina. Įdomus ir pats žmogaus pėdsakas, kuris, kaip ir daiktas, ant kurio buvo paliktas, lėtai nyksta, įdomu kiek naratyvo pavyksta nuskaityti žvelgiant į storu užmaršties sluoksniu padengtus objektus. Siekiu tapybinėmis priemonėmis išlikdyti labai trumpą, beveik nepastebimą momentą laike, kurį „sugauna“ mano žvilgsnis. Momentą, kurio metu susiformuoja prisiminimas, akimirksnį, esantį tarp praeities ir atšuoliuojančios ateities. Žvilgsniu užkliudyta atsitiktinė kompozicija staiga tampa labai svarbi ir reikšminga. Tuo pat metu užčiuopiu ir paradoksą – man tai yra vienas akimirksnis, sekundė, o pats motyvas laukė manęs jau labai ilgai, tam tikra prasme, galbūt laiko buvo ruošiamas būtent mano žvilgsniui. <…>
Išlikdytieji įspūdžiai, prisiminimai, perkelti ant drobės tampa laikui nebepavaldūs, tam tikra prasme tapę laiko praeigą menančiais suvenyrais, jie generuoja naujas prasmes ir įspūdžius svetimose sąmonėse.“ (Maja Kačerauskaitė)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Aurelija Zaburaitė: „Rikiuotė“
„Pamatyti vaizdai, prisotinti murmesių, rikiuotės pavidalu įgyja formą. Tvarkingos eilės darbų vilnija baltomis sienomis, taip pat kaip automatinio pieštuko šerdis palei liniuotę rėžia liniją baltame drobės, popieriaus paviršiuje. Remdamasi tiksliais įrankiais ir numatytais dydžiais galiu struktūrizuoti sudėtingus, iš pirmo žvilgsnio neaprėpiamus vaizdus, suvokti aplinką. Kruopščiai studijoje kurdama darbus leidžiu ne iškart, staiga žvilgsniui užklupus, o ramiai ir palaipsniui pergyventi vaizdinius, įsigilinti į jų teikiamus santykius, šviesą, ritmą. <…>
Suplanuoto judėjimo, keičiamos ir perkuriamos gamtos motyvai palieka tam tikrų pėdsakų – pasikartojančios tvarkos, jai būdingų dėsningumų kodinį šabloną – rikiuotę – kurią atrandu gerai įsižiūrėjusi, žingsnis po žingsnio, tvarkingai, detektyviniu būdu – prisimindama, ieškodama reikšmių, randanti naujų prasmių. Taip, tarsi atsargiai valydama chaoso sukeltas dulkes, tarsi pincetu naikindama nereikalingus nešvarumus, vaizdinius triukšmus, trukdančius ištirti norimą struktūrą, iškeliu ją dienos švieson.“ (Aurelija Zaburaitė)
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 8 d.
Raimonda Petraitė, mone Kielė: „Savijauta“
Menininkė tyrinėja, kaip išvaizda gali atspindėti vidines emocijas ir kaip pastarosios formuoja mūsų savijautą. Įkvėpta Ervingo Goffmano teorijų apie žmogaus įvaizdžio kūrimą ir socialinius lūkesčius, Petraitė savo kūriniuose nagrinėja, kaip išvaizda gali tapti kauke, po kuria slypi tikroji savijauta.
Parodoje bus eksponuojami darbai, atskleidžiantys įvairias emocijas, nuo subtilios melancholijos iki ryškaus džiaugsmo. Menininkė nevengia tapyti ir neigiamas emocijas, tokias kaip liūdesys, pyktis ar nerimas, tačiau jos tampa ne tik išraiškos priemone, bet ir estetiniu eksperimentu, kuris kviečia žiūrovus naujai pažvelgti į savijautą ir jos išvaizdą.
„Parodos tikslas – atskleisti savijautos ir išvaizdos ryšį, parodyti, kaip mes visuomenėje nepertraukiamai kuriame savo įvaizdį, – sako Petraitė. – Kviečiu žiūrovus per spalvų ir potėpių žaismą patirti šiuos vidinius ir išorinius pasaulius bei suvokti, kad mūsų išvaizda gali tapti ne tik mūsų pačių, bet ir visuomenės veidrodžiu.“
LDS galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki birželio 10 d.
Marijonas Verbel ir RB Erin *Poodle* Moran: „Ten, kur išsinėrę liežuviai šnabžda“
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) solidarizuojasi su LGBTQIA+ bendruomene ir festivalio „Baltic Pride 2025“ kontekste pristato Vsevolodo Kovalevskij kuruojamą blitz parodą „Ten, kur išsinėrę liežuviai šnabžda“.
Marijonas Verbel savo kūryboje dažnai naudoja tekstilės meną ir amatą. Siekdam* atskleisti patį kūrybos procesą, an šalia audimo darbų eksponuoja kūrybos metu užrašomus tekstus – tai fragmentai, atsirandantys darbo eigoje, tarsi spontaniškos kūrinio anotacijos, leidžiančios žiūrovui priartėti prie mąstymo proceso. Parodoje pristatoma meninink* tekstilės instaliacija „Išsinėrę liežuviai“ tyrinėja kalbos, kontrolės ir asmeninės patirties temas, atspindinčias įtampą tarp išraiškos ir priverstinės tylos. Paveikt* tiek asmeninių, tiek politinių įvykių Verbel kviečia apmąstyti tapatybės ir kalbos santykį.
RB *Poodle* Moran savo kūryboje nagrinėja tapatybės ir mito temas per translyčių žmonių patirties prizmę. An darbas „NIX“ tyrinėja būsenas tarp buvimo ir nebuvimo, pasitelkiant graikų mitologiją ir šiuolaikinį queer kontekstą. Kūrinys jungia Islandijos pagonišką peizažą su Berlyno queer scena, suteikdamas žiūros procesui queer žvilgsnio agentiškumą ir kurdamas intymumo bei ryšio choreografiją.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki birželio 8 d.
„Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“
Šio projekto išeities taškas – geopolitinė suirutė, sukelta Rusijos karo Ukrainoje. Parodoje tyrinėjama Lietuvos ir ją supančio regiono kolonijinė istorija, įpinant ją į platesnį tarptautinį naratyvą ir išryškinant tarpusavio sąsajas. Koks normalumas įmanomas tebesitęsiančio konflikto kaimynystėje, praėjus trejiems metams nuo plataus masto invazijos pradžios gyvai stebint pasikartojančią istoriją? Parodoje atskleidžiamos skirtingų pasaulio regionų istorijos, ilgą laiką užgožtos dominuojančių galios diskursų.
Parodos pavadinime slypi nuoroda į Lubos Jurgenson esė „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ („Quand nous nous sommes réveillés. Nuit du 24 février 2022: invasion de l’Ukraine“, Verdier, 2023), kurioje rašoma: „Sienos yra naktiniai gyvūnai, jos juda, kol mes miegame. Turėtume visada būti budrūs.“ Ekspozicijoje susitelkiama į invazijos grėsmę, praeities okupacijų šmėklas ir išliekančias tikėjimo bei kalbos sistemas, kuriomis grįsta šio regiono gyventojų stiprybė ir atsparumas priešinantis represijoms. Pristatomi menininkai, pasitelkdami vaizduotę, poeziją ir protėvių išmintį kaip politinius įrankius, taip pat taikydami tiesiogines, dokumentines prieigas, tyrinėja sudėtingą kolonijinę istoriją, dabartinę tikrovę ir bando įsivaizduoti ateitis.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gerda Paliušytė: „Lūkesčiai“
ŠMC Pietinėje salėje vasarą bus atidaroma menininkės Gerdos Paliušytės personalinė paroda „Lūkesčiai“, tęsianti kelerius metus plėtojamą fotografinį projektą „Vaikinai ir mėlynos gėlės“. Parodoje bus eksponuojamos naujos Paliušytės fotografijos bei menininko Gedimino G. Akstino skulptūriniai objektai.
Gerda Paliušytė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos kūrybos laukas apima įvairias dokumentines praktikas, istorijas, populiariosios kultūros reiškinius ir personažus, nagrinėjant jų santykį su socialine tikrove. Menininkės filmuose, fotografijose ir instaliacijose dažnai tyrinėjamos skirtingos intymumo ir kolektyvinio būvio formos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Piotr Bury Łakomy: „Sodo išėjimas“
Centrinėje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdvėje atidaroma lenkų menininko Piotro Bury Łakomy personalinė paroda „Sodo išėjimas“, kurioje bus eksponuojami specialiai šiai parodai sukurti darbai. Parodos pavadinimas yra subtili užuomina į sąmoningą išėjimą iš Edeno – ši alegorija perrašoma urbanistinėje dabartyje tarsi organiška intervencija į galerijos erdvę.
Nors menininkas nelaiko savo kūrinių pritaikytais konkrečiai vietai, jų hibridiška, konsteliacinė prigimtis, jungianti industrines medžiagas, organinius likučius ir iš architektūros susigrąžintus objektus, išplečia jo tyrimą apie tai, kaip mūsų kūnai gyvena dirbtinėse, modernistinėse konstrukcijose ir kaip juose įsikuria akyti bei, rodos, vienas kitą veikiantys organizmai.
Tad „Sodo išėjimas“ toliau plėtoja dialektinį ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių, kur skirtingi objektai tampa konstrukcijų, langų rėmų ar laiptinių dalimi, į ekspoziciją tarsi įterpiant lėtai puoselėjamą sodo erdvę.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
Edith Karlson: „Marš!“
Karlson parodoje lankytojai susiduria su dar vienu užburiančiu jos kūrybos naratyvu – hibridinių būtybių kariauna žygiuoja per ištaigingas barokines Sapiegų rūmų erdves. Patalpose glaudžiasi vis besimainančios figūros – jos kažkur eina arba nuo kažko bėga, nors konkreti situacija lieka neaiški. Parodos turinį daugeliu aspektų įkvėpė dabartinė pasaulio būklė – karų ir krizių chaosas, kai žmonės atsiduria situacijose, kurių nepasirinko ir su kuriomis nesutiko, tačiau turi prie jų prisitaikyti, kad išsaugotų sveiką protą.
Edith Karlson pasaulyje gyvena kaitą įkūnijančios būtybės, priklausančios metamorfinei sferai – kartais trapiai, kartais neišvengiamai, bet visada pažymėtai vilties spindesiu. Šios būtybės išsineria iš savo odos ir meta šešėlius ant sienų, nuolat mainosi, tačiau visada trokšta pabėgti nuo to, kas atrodo neišvengiama. Karlson parodos yra ir melancholiškos, ir kupinos vilties, persmelktos žaismingumo ir daugiaprasmiškumo – kaip ir pats gyvenimas.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki rugsėjo 15 d.
Kęstutis Svirnelis: „Skaitmeninė Dūšia“
„Viskas visada keičiasi ir maišosi, praeitis ir dabartis, ir tampa kažkuo nauju.
Kokią reikšmę mūsų dabartyje turi jau keletą dešimtmečių egzistuojančios skaitmeninės technologijos.
Dūšia kaip iš senovinis etnografinis žodis reiškiąs dvasią, kokia jinai anais laikais ir šiais?
Kas kinta, kaip kas ką įtakoja, globalizmas naikinantis kultūrinę įvairovę plačiąja prasme, kalba, kalba šokis, dainos magiškas t.t.
Tai šiek tiek prieš visą aglicizacija – dzūkizacija.“ (Kęstutis Svirnelis)
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
Andrėja Maiburovaitė: „Crude“
Poetinių sąsajų tarp prisiminimų, archyvinės medžiagos bei kasdienybės banalumo siekianti ir per tapybos mediją neapdorotos naftos transformacinį potencialą tyrinėjanti menininkė netrukus pristatys savo trečiąją personalinę parodą, kurioje atsiskleis autobiografinės temos, apmąstančios šeimos istoriją, praradimą ir žmogiškųjų ryšių trapumą.
Andrėja Maiburovaitė atrado būdą sustingdyti naftą, kuri savo kilme yra nedžiūnanti klampi medžiaga. Jos tapybos darbuose susijungia besiliejantys vaizdiniai ir vaikystės prisiminimai. Atsiminimai ateina į dabartį ir pasireiškia kažkur jau matytomis formomis. Kintantis naftos plastiškumas tapo daugialype represuota filosofija. Sustingti, deformuotis, pažindintis ir vėl tapti iš naujo nesuprantamu. Tapytoja parodos kontekste nepabijo savęs sutapatinti su nafta ir pasivadinti žemės ištekliu, nes kilo būtent iš Mažeikių.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
Individualistų tapytojų asociacijai 30 metų
Pirmoji Individualistų grupė susibūrė Lietuvos dailininkų sąjungoje 1939 m. kovo 19 d., kai moderniau mąstantys dailininkai atsiskyrė nuo realistų ir tų pačių metų lapkričio 19 d. surengė Kaune Kultūros muziejuje individualistų sekcijos V rudens dailės parodą. J. Keliuotis katalogo įžangoje „Menas kaip individualybės, tautybės ir modernumo ekspresija“ skelbė modernesnes nei realistų sekcijos kūrybos nuostatas, kad „meno forma yra meno egzistencijos pagrindas“, „Ji konkreti gyva individuali“. „Meno tik toks pergyvenimas tikras, kuris yra radęs savo formą.“ Iš tapytojų parodoje dalyvavo A. Gudaitis, kurio mokiniai vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iniciavo individualistų grupės atkūrimą. 1993 m. jie surengė parodą Klaipėdoje Dailės parodų rūmuose. Po to jų kūrinių parodos vyko Kaune, Vilniuje 35, Palangoje 7, Kėdainiuose ir Panevėžyje po 4,, Nidoje ir, Jonavoje, Bikuškyje, Molėtuose po 1. Individualisti ne kartą reprezentavo lietuvių tapybą užsienyje (daugiausia dailės muziejuose): Londone, Atėnuose, Jaltoje, Sharjah mieste (Jungtiniuose Arabų emyratuose), Erfurte, Strasbūre, Briuselyje, keliuose Lenkijos miestuose. bei kitų šalių reprezentacinėse erdvėse. Jiems visada buvo svarbus tautinis identitetas stiprėjančio globalizmo laikais, meno profesionalumas, plastinės kalbos vaidmuo dailėje, ekspresyvios koloristinės tapybos tradicija, modernus požiūris į lietuvių kultūros paveldą, nors jie toleruoja įvairias šiuolaikinės dailės kryptis.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki birželio 28 d.
Vilniaus dailės akademijos grafikos baigiamųjų darbų paroda
Vilniaus dailės akademijoje trečią kartą rengiama paroda, kurioje bus pristatomi baigiamieji studentų darbai. VDA Baigiamųjų darbų paroda sujungia ir visuomenei parodo skirtingas studijų programas baigusių bakalaurų ir magistrų meno projektus, supažindina su ateinančia jaunųjų menininkų, dizainerių, restauratorių, architektų ir menotyrininkų karta.
VGMC galerijos „Kairė-dešinė“ salėse pristatoma Grafikos baigiamųjų darbų paroda skirta atkreipti dėmesį į jauną augančią grafikos meną kuriančią kartą bei besiplečiančią šiuolaikinės grafikos sceną, talpinančią savyje tiek tradicinės grafikos kūrimo sprendimus, tiek vis dažniau besimezgantį grafinio vaizdo / reiškinio ryšį su tarpdisciplininiu lauku. Parodoje pristatomi jaunų kūrėjų – Annos Chostegian, Adomo Mažeikos, Elzės Milašiūtės, Grėtės Pileičikaitės, Nidos Shah – Grafikos bakalauro ir magistrantūros programų diplominiai baigiamieji projektai, kurti estampo, iliustracijos, knygos, video instaliacijos srityse.
VGMC galerijos „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
Eugenijus Nalevaika: „Stabtelėjimai“
Parodos kolekciją sudaro beveik dviejų dešimtmečių kūrybos laikotarpį atspindintys kūriniai. Ne tik akvarelės, nulietos ant popieriaus, bet ir akrilo potėpiai ant drobės. Eugenijus teigia, kad „pabėgti“ nuo akvarelės jau tikriausiai niekada nebepavyks. Nes ir akrilo potėpiai tarsi susilieja sluoksniais, skaidriais persidengimais, labiau būdingais akvarelei nei kitoms tapybos technikoms. Kai kurie paveikslai – jau turintys parodų „stažą“, dalyvavę parodose ir užfiksuoti kataloguose. Kiti – visiškai nauji, sukurti pastaraisiais metais, po kurį laiką trukusios pauzės, kurią nulėmė ir asmeniniai patyrimai, ir geopolitinės aplinkybės, dažnai keliančios nerimą, sumaištį ir verčiančios permąstyti kūrybos bei gyvenimo prasmes.
Dažniausiai paveikslai – abstrakcijos, leidžiančios stebėtojui keliauti dailininko kuriamų spalvų dėmių dermės vingiais ir linijų nuorodomis. Tiesa, abstrakcijų temas inspiruoja gamtos motyvai. Įsižiūrėję pastebėsite lapo gyslas, medžio rieves, paukščio plunksnos raštus. Galbūt Jūsų žvilgsnis susitiks su horizonto linijomis jūros toliuose, galbūt sustos prie dykumų miražų ar islandiškos saulės atspindžių, parvežtų po tolimus kraštus keliavusių pasakojimuose.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki birželio 28 d.
Louis-Cyprien Rials: „Gėlių ir nebylių daiktų kalba“
Artimieji Rytai, tarptautiniu mastu nepripažintos šalys, radioaktyvios ar draudžiamos zonos, laikomos „priverstiniais gamtos parkais“, – teritorijos, kuriose keliavo ir gyveno Louis-Cyprien Rials. Menininkas, gimęs 1981 m. Paryžiuje, naudodamas vaizdo įrašus, fotografiją ir skulptūrines instaliacijas, atskleidžia nebylų, kartais mistišką šių teritorijų, paženklintų praeities smurto, vaizdą.
Gyvenimas ir mirtis susieti kaip seni bičiuliai, kurie eina greta. Vienas be kito negali egzistuoti. Žmogaus gyvenimas tėra tik kvėpavimo grandis – trapi, trumpalaikė. Su įkvėpimu įsileidžiame gyvenimą; iškvėpus ateina mirtis. Bet jei šie du veiksniai yra tokie artimi palydovai, neatskiriami vienas nuo kito, tai dėl kokios priežasties mes nerimaujame? Louis-Cyprien darbai rodo baigtį, savotišką mūsų istorijos etapo pabaigą.
Gėlių ir nebylių daiktų kalba – tai gyvenimo trapumo meditacija. Rials, pasitelkdamas įvairias medijas ir motyvus, tyrinėja, kaip žmogus prisitaiko ir transformuojasi net ir nelaimės akivaizdoje. Louis-Cyprien pateikia grožį ne kaip izoliuotą estetinę patirtį, bet kaip gilų gyvenimo trumpalaikiškumo suvokimą. Šiame pažinime slypi ir liūdesys, ir ramybė.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki birželio 22 d.
Rokas Janušonis: „Jumble“
Parodos pavadinimas „Jumble“ – tarsi atsitiktinės mestų kauliukų kombinacijos metafora, nenuspėjamas minčių, žodžių, prasmių sukritimas.
Ši paroda – tai naujas kūrybinis epizodas, tęsiantis ir plėtojantis anksčiau pradėtus formos ir turinio eksperimentus. Dekonstruodamas senas kompozicijas ir perpindamas jas su naujais kūriniais bei ready-made objektais, reflektuoju įvairialypes kasdienes patirtis, minčių, garsų bei matytų vaizdinių srautą. Jungdamas objektus į daugiasluoksnes erdvines kompozicijas, formuoju trimatį paveikslą, visumą, kurioje ieškau tarpusavio objektų dialogo, spalvos, formos bei medžiagiškumo sąskambio. Ekspozicijoje persiklojantys motyvai, prasmės ir kontekstai nagrinėja ironijos ar marginalumo temas, siūlo kurtis įvairias asmenines interpretacijas.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki birželio 22 d.
Eva Z. Schmitt: „Už mėlynosios valandos ribų“
„Mano gyvenimas ir smalsumas nuvedė į daugybę įdomių vietų, kuriose galėjau stebėti nuolatinės kaitos procesus. Bėgant metams, dažnai nutikdavo taip, kad dėl gentrifikacijos ir turizmo daug kas, ką ypač branginau, buvo prarasta. <…>
Pasirinkdama cianotipijos techniką, bandau sukurti ryšį tarp praeities ir dabarties – tai technika, senesnė už fotografiją, kuri sukuria ne tokius ryškius, mėlynų tonų, o veikiau išplaukusius vaizdus. Cianotipija laikoma ekologiška – vaizdai išgaunami veikiant saulės šviesai. Kadangi rezultatai vizualiai primena pirmąsias fotografijas, jie tarytum sugrąžina žiūrovą į praeitį, nors vaizduojami motyvai – šiuolaikiniai. Toks dabarties žvilgsnis – tarsi kelionė laiku, galinti (iš)skleisti praeities ir dabarties sandūrą.Darbas ant popieriaus yra tik pradžia – planuoju dalį cianotipijų perkelti ant audinio ir toliau jas apdirbti, pavyzdžiui, akcentuoti siuvinėjimu.“ (Eva Z. Schmitt)
LDS projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks birželio mėn.
Evaldas Jurčiukonis: „Detalių istorijos“
Evaldo Jurčiukonio parodoje „Detalių istorijos“ eksponuojami darbai – daugybės valandų ir begalinės kantrybės rezultatas. Eksponuojami dizaino objektai, sukurti iš pirmo žvilgsnio nereikalingų medienos atraižų ir gamybos industrijos likučių. Evaldo kūriniuose mažytės medinės atraižos atgyja jungiamos tarpusavyje, virsdamos naujais paviršiais ir sluoksniais, kurie „užauga“ į funkcinius objektus – baldus ir interjero aksesuarus. Meditatyvus darbo procesas suteikia galimybę taip pat meditatyviai analizuoti susidariusius raštus.
Evaldas Jurčiukonis, baigęs tarptautinės prekybos studijas, šioje sferoje savęs neatrado ir prisiminė dar mokykloje, dėka puikaus mokytojo, atrastą aistrą medžio darbams. Laisvalaikiu pradėjęs kurti papuošalus iš medžio, netrukus ėmė kaupti įdomesnius medienos gabalėlius.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
Prof. Vladui Žukui – 100 metų
Parodoje – prieškarinė ir pokarinė Adomo Galdiko, Telesforo Valiaus, Kazio Varnelio, Vytauto O. Virkau, Kazės Zimblytės, Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus tapyba ir grafika, Leono Striogos keraminis ir Bronės Mingilaitės-Uogintienės tapytas Vlado Žuko portretas. Ekspoziciją papildo Žukų šeimos draugo paryžiečio Žibunto Mikšio (1923–2013 m.) ofortai, taip pat Vytauto Kalinausko ir Antano Kmieliausko grafika.
2025 m. balandžio 8 d. buvo minimas 100-asis bibliografo ir meno kolekcininko Vlado Žuko gimtadienis (1925–2014 m.). V. Žukas 40 metų dirbo Vilniaus universitete dėstytoju, buvo Martyno Mažvydo klubo steigėjas, knygotyros profesorius. Profesorius yra parengęs tuziną knygų apie Lietuvos knygynus, leidyklas, spaustuves, taip pat atsiminimų apie pažintus kultūrininkus, knygotyrininkus, dailininkus: Vaclovą Biržišką, Mariją ir Jurgį Šlapelius, Juozą Pikčilingį, Joną Švažą. Per gyvenimą paskelbė apie 700 straipsnių ir dešimtį bibliografinių rodyklių: Antanas Strazdas, Adomas Mickevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Levas Vladimirovas. Viena iš Vlado Žuko publikacijų – apie šeimos bičiulę Beatričę Grincevičiūtę. Kartu su žmona Eleonora Žukiene (1926–2017 m.) surinko vertingą Lietuvos ir užsienio lietuvių meno kolekciją, išleido šio rinkinio katalogą (2009 m.).
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio 12-1, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 4 d.
„Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“
Paroda „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ – kvietimas susipažinti ne tik su Šnipiškių rajono praeitimi, bet ir pačių gyventojų istorijomis. Tai taip pat šiltas muziejaus pasisveikinimas su rajono gyventojais besiruošiant čia įkurti bendrą šnipiškiečių ir Vilniaus muziejaus susitikimų erdvę.
Lauko parodoje atgimsta pačių šnipiškiečių muziejui patikėtos istorijos. Praeitų metų birželio mėnesį dvi dienas Šnipiškių rajone veikė fotoatelje, į kurią šnipiškiečiai nešė savo namuose ir kiemuose rastus daiktus, kurie jiems patiems siejasi su gyvenimu Šnipiškėse. Dalis šnipiškiečių pasidalintų istorijų ir fototelje įamžintų daiktų tapo parodos „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ eksponatais. Su šių daiktų ir kitomis rajono istorijomis susipažinti kviečiame lauko parodoje ant Giedraičių gatvės namų tvorų ir Gedimino prospekto 18 vitrinoje.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 sausio 10 d.
„Ilgai kauptos energijos proveržis: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Kaune“
1988 m. birželį, po beveik pusamžį trukusios sovietinės okupacijos, ilgai susikaupusi energija prasiveržė – Lietuvos gyventojai masiškai ėmė rodyti permainų troškimą, nesitaikstymą su susidariusia situacija ir svarbiausia – nepriklausomos, savos valstybės poreikį.
Kaunas vaidino didelį vaidmenį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Parodoje eksponuojamose fotografijose matomos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Kauno iniciatyvinės grupės organizuotų mitingų, minėjimų akimirkos, atsiskleidžia žodžiais neapsakomas tuomet vyravęs visuotinis vienybės jausmas siekiant bendro tikslo – nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Padauguvos laisvalaikio salėje (Beržų g. 53, Padauguvos k., Kauno r.) veiks iki birželio 30 d.
„Kauno pilies mūrų pasakojimai“
Parodoje eksponuojami 4–8 klasių mokinių darbai. Mokykla įsikūrusi pačiame Kauno senamiestyje, tad Kauno pilis – ne tik dažnas vaikų pasivaikščiojimų tikslas ar vieta piešti, bet ir savotiškas bičiulis, pažįstamas iš visų pusių, metų laikų ir nuotaikų.
Kai kurie mokiniai į pilį pažvelgė pasitelkę fantaziją, jie piešė, kaip galėtų atrodyti pilis jų vaizduotėje: spalvota, pilna katinų, keisto silueto lyg atklydusi iš stebuklinės istorijos. Tokia pilis galėtų tapti pasakos ar istorinio filmo scena, kurioje vyksta neįtikėtini, nuo kasdienybės atitrūkę įvykiai.
Kiti pasirinkę istorinį žvilgsnį siekė atkurti, kaip pilis galėjo atrodyti dar prieš atstatymą – sugrąžinti į piešinius praeities nuojautą, senųjų mūrų didybę.
Dar kitiems svarbiausia pasirodė pilį supanti aplinka – jie savo darbuose įamžino gamtos motyvus, pilies vietos grožį Nemuno ir Neries santakoje. Jų darbuose atsispindi ramybė, paukščiai ir žalumos alsavimas, apsupęs senąją tvirtovę.
Kiekvienas piešinys – tai mažas pasakojimas apie pilį, matomą skirtingomis akimis, jausmais ir patirtimis. Ši paroda – tai ne tik meninė, bet ir emocinė kelionė per vaikų vaizduotės sukurtą Kauno pilies pasaulį.
KMM Kauno pilyje (Pilies g. 7) veiks iki birželio 19 d.
Tadas Medelis: „Pankai dar nemirė (Punk Is Not Dead)“
Vienas iš svarbiausių Tado Medelio kūrybos bruožų – laisvė, maištingo žmogaus dvasia. Kūryboje dominuoja ryškios linijos, kontrastai ir ekspresyvūs potėpiai. Paveikslų temos varijuoja nuo miesto vaizdų iki žmogaus kūniškumo. Būdingos šmaikščios detalės, provokatyvumas, ironija, jungiantys kasdienybės banalumą ir gilesnes, filosofines egzistencines prasmes. Menininkas priešinosi dogmoms, institucionalizuotoms normoms. Tado menas – atviras, nuoširdus ir su ryškiai išreikšta laisvės idėja, kuri nepaklūsta jokioms konvencijoms ar visuomenės lūkesčiams. Savo kūryba Tadas kviečia eiti į dialogą su savimi, savo vidiniais principais ir išreikšti save be apribojimų.
Pasak menotyrininkės Vilmos Kilinskienės, Tado Medelio tapyboje ryškus pankiškumas, bet ne kaip stilius ar poza, o kaip vidinė laikysena. Jo tapyboje nėra noro įtikti formai – pabaigti, nugludinti, apibendrinti. Tai kūryba, kuri rizikuoja būti nesuprasta, bet išlaiko stuburą. Čia svarbu ne technika, o buvimas, ne rezultatas, o prisilietimas. Tai menas, kuris nebando tapti meno istorijos dalimi – jis ją brauko, perrašo, kartais – visai ignoruoja, tačiau būtent todėl čia gimsta tai, kas tikra: ne sterilizuotas grožis, o nepagražinta būsena.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Kazys Kęstutis Šiaulytis: „Už laiko ribų“
Parodos pavadinimas „Už laiko ribų“ – tai žodžiai, kuriuos mintyse vis ištaria dailininkas K. K. Šiaulytis, žvelgdamas į M. K. Čiurlionio kūrinius. Akvarelėse, vaizduojančiose Nemuną, Ratnyčią, Dainavos peizažus, žiūrovai pajaus tą belaikiškumą, amžinybės dvelksmą, atsiveriantį šio krašto gamtovaizdžių misterijoje, įamžintą mūsų dailės ir muzikos genijaus kūryboje. Parodoje tarsi skleidžiasi dvi akvarelinės kelionės: viena – Druskininkų krašto žaliosiose pušynų gelmėse, kita – su M. K. Čiurlionio gyvenimu susijusių reginių erdvėse svetur. Visos eksponuojamos akvarelės sukurtos plenere, tiesiogiai pasineriant vandenų tėkmės tyloje ar klausantis vaizduojamo miesto šurmulio.
M. K. Čiurlionio kūryba dailininką K. K. Šiaulytį, kaip ir visus Lietuvoje besidominčius daile, lydi nuo mokyklos suolo. Praėjusio amžiaus septintajame, aštuntajame dešimtmetyje jo tapyba buvo plačiai pristatoma šalies periodiniuose leidiniuose, publikuojama atskirais reprodukcijų lakštais, atvirukų rinkiniais, kurie spausdinti net 50–70 tūkstančių tiražu. Vaikystėje, sekdamas Čiurlioniu, dailininkas yra nutapęs keletą fantazijų, o dabar yra šio didžiojo genijaus paviliotas matyti Gamtos slaptingą prigimtį.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki liepos 13 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
„Kaunas fotografijose 2“
Parodoje eksponuojamos Kauno miesto fotografijos nuo 7-ojo dešimtmečio. Dauguma jų sukurtos Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus narių bei šiai bendruomenei artimų fotografų. Tai reikšminga vizualinė kolekcija, fiksuojanti miestą per kelis dešimtmečius – tiek kaip fizinę, tiek kaip kultūrinę ir emocinę erdvę.
„Kaunas fotografijose“ – tęstinio parodų ciklo dalis, siekiantis suformuoti ilgesnės trukmės žvilgsnį į miestą. Tai bandymas rekonstruoti ne tik vizualinę Kauno istoriją, bet ir atskleisti, kaip keitėsi fotografinis mąstymas apie miestą – nuo reprezentacinių vaizdų iki asmeninių, intymių įrašų, liudijančių miesto kasdienybės, pokyčių ir buvimo formų įvairovę.
Antroji ciklo paroda išsiskiria tuo, kad reprezentaciniuose miesto leidiniuose dominavusias fotografijas keičia labiau asmeniški žvilgsniai. Vieni autoriai siekia nepriekaištingos kompozicijos, kiti – tiesiog fiksuoja pokytį. Nuo gatvių kasdienybės iki statybų, nuo klasikinės juodai baltos fotografijos iki ryškių, devyniasdešimtųjų estetika dvelkiančių spalvotų kadrų. Tai fotografijos, kuriose užfiksuoti vaizdai žadina atmintį – atpažįstami tiems, kurie patys tai išgyveno, ir intriguojantys jaunesniajai kartai kaip vizualinis laiko dokumentas.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki birželio 29 d.
„Résumé’2“
Pernai startavusi Šiaulių fotografijos meno paroda „Résumé“ jau kuria savo istoriją. Pirmoje parodoje buvo galima pamatyti visą aktyvios Šiaulių miesto meninės fotografijos potencialą. Šiais metais toliau reziumuojame miesto meninės fotografijos reiškinius ir rodome paskutinių metų aktualijas. Taip paroda įgyja kelias kryptis: toliau atskleidžiami archyviniai miesto fotografijos meno sluoksniai, pristatomos naujausios tendencijos, akcentuojami kūrybiškiausi kūrėjai ir ieškoma naujų miesto fotografijos meno skatinimo būdų. Svarbu tai, kad rengiant kiekvieną parodą, išryškėja dar neatrastų galimybių, nes meninės fotografijos samprata labai talpi, todėl ši paroda yra gyvas procesas, savotiška kūrybinė laboratorija, kurioje naujai pasirodo žinomi autoriai, atveriamos naujos fotografinio vaizdo galimybės, išnyra intriguojančios premjeros. Šį kartą, pernai pradėto archyvo sekciją pratęs Juozo Bindoko ir Vilmanto Dambrausko ankstyvųjų aktų ciklai, dramatiški Aleksandro Ostašenkovo reportažai, Editos Sudžiūtės autoportretai, Broniaus Rudžio grafinė fotografija, kinematografiška Rolando Andrijausko serija, egzistencinės Klemo Jankūno refleksijos.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 7 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Dailininko paroda Šiauliuose eksponuojama neatsitiktinai – J. Mikševičius gimė 1923 m. kovo 8 d. Šiauliuose, inžinieriaus Medardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1941 m. šeimai pasitraukus iš Lietuvos, mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė prof. Pauliaus Thesingo studiją Darmštato kūrybinėse meno dirbtuvėse. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.
J. Mikševičiaus kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Geistė Marija Kinčinaitytė: „Slidūs akmenys“
Apie Geistės Marijos Kinčinaitytės kūrybą gali rašyti ne tik menotyrininkai ir menotyrininkės, bet ir sizifai ar retieji mineralai, nuolatiniame šešėlyje esantis Mėnulio pietų ašigalis ir jame besiblaškantys tyrimų zondai. Dar ilgai po mūsų, menininkės fotografinius akmenis skaidys litotrofinės bakterijos – būtybės, ant uolienų gyvenančios 2,1 milijardo metų ir Žemę pažįstančios ilgiau nei bet kuri kita gyvybės forma.
Tarpplanetinė G. M. Kinčinaitytės fotografija pakimba tarp žmogiškojo ir mašininio žvilgsnio, tarp akimirkos ir planetinio laiko, tarp atradimo geidulio ir nyksmo gedulo. Tamsūs sudegusios Žemės vaizdai ir Mėnulio kraštovaizdžio dokumentai iš NASA archyvų mainosi vardais ir motyvais. Menininkė gretina ir ieško analogijų tarp atšiaurių žemiškųjų vietovių ir planetinio palydovo reljefo – sukrešėjusių ugnikalnio lavos sruogų ir meteoritų kraterių šulinių, pelenais nukloto tirpstančio ledyno ir spurdančios paslapties po storu kosminių dulkių lukštu. Tačiau po šiais fraktališkais abstrakčios (foto)grafikos įspūdį kuriančiais vaizdais slepiasi ir išnaudotojiški kolonijinės plėtros ketinimai.
Parodose „Nusėta juodomis dulkėmis“ (galerija „Vartai”) ir „Slidūs akmenys“ (Fotografijos muziejus) pristatomi nauji menininkės darbai ir judančių vaizdų instaliacijos, kelia klausimus apie naujojo kosmoso amžiaus problematiką, kai kosmosas ir Mėnulis tampa nebe paslaptingų simbolinių, bet komercinių interesų ir ekonominės plėtros arena. Tai – potencialaus pabėgimo vieta, kurioje žadama išspręsti daugybę žemiškųjų klaidų.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki birželio 29 d.
Antanas Gudaitis: „Kompozicijos“
Ši paroda svarbi dėl kelių priežasčių – tai Antano Gudaičio kūrybos fondo, kuris rūpinasi menininko kūrybiniu palikimu bei jo sklaida, prisistatymas ir kvietimas bendradarbiauti. Taip pat ji ypatinga ir dėl to, kad didesnių menininko parodų nerengta jau bent keletą dešimtmečių. Paskutinė retrospektyvinė menininko gimimo šimtmečiui skirta A. Gudaičio paroda „Išsilaisvinimas“ Lietuvos dailės muziejuje vyko prieš dvidešimt vienerius metus (kuratorės – J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė).
Naujojoje parodoje „Kompozicijos“ atskleidžiamas gyvybingiausias ir paties A. Gudaičio ypač vertintas kūrybinis laikotarpis, prasidėjęs maždaug nuo 1959 m. ir tęsęsis iki jo mirties 1989 m.
A. Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Jis gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.
Parodoje pristatoma Algimanto Kunčiaus fotografija bei archyvinė 16 mm juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės, kultūrinė to meto aplinka ir jo artimieji bei geriausi draugai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 5 d.
Giedrius Mazuras: „Miestas, kuris pasako“
Girmantas Rudokas: „Epizodai“
„Esu Girmantas Rudokas, panevėžietis, todėl Panevėžio praeities ir dabarties istorija bei vaizdai gyvena manyje, skatina domėtis aplinkui vykusiais ir vykstančiais pokyčiais. Mano vaikystės namas stovi šalia pagrindinės miesto aikštės, dabartinės Laisvės aikštės, taigi daugelis įsimintinų mano gyvenimo akimirkų prabėgo šalia Miltinio dramos teatro, Senvagės, autobusų stoties ir Nevėžio upės.
Parodai sukurtą paveikslų ciklą pavadinau „Epizodai“. Mano darbai tiek filosofine, tiek ir fizine prasme sudėlioti iš mano ir gimtojo miesto gyvenimo tėkmės elementų. Savo koliažuose rėmiausi senojo Panevėžio nuotraukomis ir, savaip jas interpretuodamas, formavau savo meninius sprendimus. Siekiau perteikti praeities, dabarties ir, gal būt, ateities subjektyvias vizijas. Koliažams atlikti naudojau sugadintus, laiko nurašytų knygų lapus, nepavykusių grafikos darbų atspaudus bei makulatūrai skirtą popierių. Mano koliažai prisotinti architektūrinių elementų, kurie sąveikauja su žmonių bei alegorinių gyvūnų figūromis.“ (Girmantas Rudokas)
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki birželio 28 d.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė: „Vandenyse“
Autorės kūryba pasižymėjo neeiliniu asmeniškumu, atvirumu, netgi autobiografiškumu. Parodoje „Vandenyse“ atskleidžiami du dailininkei ypatingai svarbūs siužetai: jūros ir Paryžiaus, juos abu vienija vandens tema. Vandens nuplaunančio, nuraminančio, gilaus, visai kaip autorės kūryba.
Prancūzijos sostinė dailininkės gyvenime taip pat užėmė nepaprastą vietą. Net paskutinėmis gyvenimo dienomis menininkė svajojo į ją sugrįžti. Nenuostabu, jog autorė apie Paryžių pasakoja vaizduodama ant Senos kranto stūksantį Luvrą – pasaulinio meno šventovę, kurioje saugomais šedevrais žavėjosi tapytoja ir sėmėsi įkvėpimo. Savo santykį su jūra geriausiai yra nusakiusi pati kūrėja: „Jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik jūrą. Ji kartais pati pasikviečia mane iš už 300 kilometrų. Viską metu ir važiuoju pasimatyti. Žiūriu į ją ir jaučiu, kaip abi vėl pasikeitėm…“. Hipnotizuojantis Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapomas jūros mėlis – ramus, pozityviai melancholiškas, šiek tiek dvelkia vienatve, nostalgišku liūdesiu, o ant kranto vaizduojamas suoliukas lyg kviečia žiūrovą stabtelėti ir tiesiog būti.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki birželio 28 d.
Kristina Norvilaitė-Geniušienė: „MANO NAMAI“
„Mano kasdienybė yra neatsiejama nuo muzikos. Garsai mano vaizduotėje kuria paveikslus. Jei aplanko nuovargis ir rūpesčiai, suskambus muzikai, vėl viskas įgauna naujas spalvas, istorijas, emocijas. Ši paroda – tai nedidelė dalis mano vaizdinių, kuriuos galėjau ir suspėjau perkelti į drobes. Kviečiu žiūrovą pakeliauti po mano muzikos ir vaikystės pasaulį“, – pasakoja K. Norvilaitė-Geniušienė.
K. Norvilaitės-Geniušienės darbai sukurti linoraižinio bei mišria technikomis ir atspausdinti ant drobės. Paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, išraiškingas linijinis raižinys, energinga kompozicija. Šiuose grafikos darbuose spalvų intensyvumas organiškai dera su minimalistine estetika. K. Norvilaitė-Geniušienė monumentalumą jungia su jautrumu. Menininkė dirba su itin dideliais formatais netelpančiais į tradicinius estampo rėmus.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki birželio 28 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Atviros marios. Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“
Kolekcijos branduolį sudaro Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Telesforo Valiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Pauliaus Augiaus, Vytauto Igno kūriniai. Tačiau L. K. Andriekus pabrėžė, kad „rinkdamas jų darbus, jis stengėsi išsaugoti lietuviškos dvasios grožį, taip pat skatino kultūrų dialogą, ryšius tarp skirtingų tradicijų“. Kolekcijoje, be pripažintų klasikų, Kauno meno mokyklos pedagogų ir absolventų, yra ir kitų tapytojų: Petro Rimšos, Prano Domšaičio, Albino Elskaus, Petro Kiaulėno, Kazimiero Žoromskio, Prano Lapės, Arbit Blato, Juozo Bagdono, Antano Kairio, Alfonso Dargio, Vlado Žiliaus, Romo Viesulo grafikos kūrinių. Pranciškonų pastebėtas ryškus moterų menininkių indėlis į diasporos meno gyvenimą. Reikšminga vieta tenka skulptorės ir tapytojos Elenos Kepalaitės, tapytojų Elenos Urbaitytės, Vidos Krištolaitytės, tekstilės menininkės Janinos Monkutės-Marks, grafikių Nijolės Vedegytės-Palubinskienės, Magdalenos Stankūnienės kūrybai, itin vertintas menininkų Vytauto ir Aleksandros Kašubų tandemas.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Stasys Ušinskas: „Lietuvos modernizmo ledkalnis“
Pakruojo akmenskaldžio sūnus iš Lietuvos ir Latvijos pasienio Stasys Ušinskas (1905–1974) pasiekė XX a. I p.–vid. Lietuvos dailės aukštumas. Avangardiniais užmojais dailininkas galėtų būti lyginamas su Vytautu Kairiūkščiu (1890–1961), o talento briaunų įvairialypiškumu jam prilygti negali niekas: puikus tapytojas, piešėjas, meistriškas daugiafigūrio paveikslo komponuotojas, novatoriškas scenografas, knygų iliustratorius, vitražo meistras ir stiklo menininkas, lėlininkas, animatorius ir pedagogas. Drąsiai ieškodamas naujos stilistikos, medžiagų, technikos ir technologijų, išbandydamas įvairias meno sritis, kitaip nei ekspresionistai, jis ryžtingai pasuko konstruktyvios ir dekoratyvinės kūrybos link. Tokie novatoriški kūriniai, eksponuoti parodoje Kaune, skirtoje dailininko gimimo 100-mečiui, buvo taikliai apibūdinti kaip „valingo grožio konstrukcijos“.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Prisiliesti ir pajausti“
Parodoje eksponuojamos dvidešimt trijų Latvijos juvelyrikos meno asociacijos menininkų sukurtos papuošalų kolekcijos kartu su menininkų parinktų modelių portretais. Menininkai kūrė papuošalus gydytojams, mokytojams, studentams, sau, savo artimiesiems ir kolegoms. Pasakodami spalvingas istorijas papuošalų savininkai išsakė savo mintis ir jausmus, atsakydami į menininkų pateiktus klausimus. Šie garso įrašuose užfiksuoti atsakymai atskleidžia įdomius, dažnai netikėtus požiūrius į juvelyrinių dirbinių ir jų savininkų santykį bei atspindi įvairius jų asmenybių aspektus. Parodos erdvė prisipildo balsų, kurie anksčiau buvo mažiau pažįstami, nežinomi ar nebylūs. Dalis šių įžvalgų išspausdinta parodos kataloge.
Ši paroda suteikia galimybę atrasti ar iš naujo patirti kerinčią juvelyrikos galią, tradicines, modernias ir naujoviškas jos formas, įvairias medžiagas bei technikas.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
„Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“
Tarptautinėje parodoje „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ Lietuvos visuomenei ir sostinės Vilniaus svečiams pristatomas Ukrainos paveldo europinis deimantas. Tai geografiškai nutolęs, bet ypač reikšmingas bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas – Pidhircių rezidencija ir jos istorinių kolekcijų lobiai. Šiandien jie pasklidę ir saugomi net keliuose Ukrainos bei Lenkijos muziejuose. Bene didžiausia ir vertingiausia kolekcijų dalis atsidūrė Lvivo nacionalinėje Boryso Voznyckio dailės galerijoje ir Lvivo istorijos muziejuje.
Tarptautinėje parodoje eksponuojama bemaž šimtas meno vertybių ir kitų relikvijų – šalia daugybės portretinių, batalinių, sakralinių garsių Europos dailininkų bei su Lietuva susijusių autorių tapybos darbų, į ekspoziciją įterpti taikomosios dailės objektai: salonų baldai, veidrodžiai, žvakidės, militarijos – husarų šarvai, alebardos. Taip lankytojui atskleidžiami ir XVIII–XIX a. aristokrato rezidencijoje kauptų kolekcijų formavimo principai, jų turinys.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Rimantas Milkintas: „Atotrūkis“
Personalinėje parodoje „Atotrūkis“ Rimantas Milkintas pristatys naujausius savo darbus – skulptūras, instaliacijas ir ready-made objektus, kuriuose konceptualiai analizuojamas atskirų elementų atitrūkimas nuo visumos. Tai ne tik skulptūros dalių, jų vietos erdvėje tyrinėjimas, bet ir ryšio tarp minties ir objekto nagrinėjimas. Minimalizmo estetikos kalba pasižyminčio kūrėjo Rimanto Milkinto darbai šioje parodoje įgauna ženkliškumo, kuris siurrealiai priartėja prie iš pasąmonės iškylančių kontrastingų reikšmių. Kūrinių idėja ir estetika atsiskleidžia per medžiagų savybes, jų apdirbimo procesus, kada surūdijęs metalas įgauna savitą spalvą, o skirtingos pjovimo technikos prisideda prie unikalios formos ar tekstūros susidarymo. Metalo plastika iš jau naudotų statybinių priemonių ir rasti objektai dėl pritaikymo būdo yra atitraukiami nuo pirminės prasmės, tačiau ryšys su praeitimi niekada taip ir nenutrūksta. Naudodamas savo kūryboje mėgstamas plienines sijas, iš jų kurdamas naujas formas, menininkas priartina šią analizę ir prie asmeninių kūrybos apmąstymų bei kiekvieno žmogaus santykio su pačiu savimi. Daugiasluoksniai parodos fragmentai įtraukia žiūrovą į reikšmių paiešką, skatinančią ne tik pastebėti kūrinių formų diktuojamus prasminius kontrastus, bet ir iš pasąmonės iškylančius savos esaties ryšius ir atotrūkius.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Nutrintys. Paslėptas laikas“
Erdvės ir laiko sąveika šioje parodoje tampa ne tik tyrinėjimo objektu, bet ir poetine struktūra, per kurią autorė siekia perteikti žmogaus patirties trapumą ir trukmę. Kaip laikas įsirašo į sienas, kaip erdvė sugeria mūsų buvimo pėdsakus – tai klausimai, kuriuos menininkė artikuliuoja ne per deklaratyvų naratyvą, bet per subtilius vizualinius ženklus. Kiekvienas darbas tampa tarsi atminties žemėlapis, kuriame susilieja individuali ir kolektyvinė patirtis. Parodoje reflektuojama ne tik apie tai, kaip mes gyvename erdvėje, bet ir apie tai, kaip erdvė mus išgyvena – kaip tylūs kambariai, apleistos vietos ar namų detalės įsirašo į mūsų sąmonę ir tampa emociniais veidrodžiais. Autorės kūryboje erdvė nėra statiška – ji gyva, kintanti, talpinanti mūsų prisiminimus ir projekcijas.
„Nutrintys. Paslėptas laikas“ – tai vizualus kvietimas sustoti, įsiklausyti į tylų vietos kalbėjimą ir pajusti laiką ne kaip chronologiją, bet kaip patyrimą. Kolekcijoje menininkė eksperimentuoja su įvairiomis technologijomis, ieškodama savitos, takios estetikos, kurioje tradicinės grafikos principai ir autorinės paieškos susilieja į daugiasluoksnę jutiminio patyrimo erdvę. Kūriniuose svarbu ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir tai, kas slepiasi už vaizdo – nutrinti paviršiai, neišbaigtos linijos, ištrintos struktūros tampa metaforomis užmirštam ar dar neįvardytam laikui. Ši vizualinė kalba ne tiek iliustruoja, kiek sukuria erdvę žiūrovui įsiklausyti į savąją atmintį, prisiliesti prie laiko, kuris yra ir mūsų, ir ne mūsų – paslėptas, bet atpažįstamas.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki birželio 21 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Neabejingos“
storinė Prezidentūra kviečia į dar vieną pusmetinę istorijos pamoką. Šį kartą žvelgsime, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Parodoje „Neabejingos“ eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.
Kodėl mums šiandien tai turėtų rūpėti? Visų pirma, gyvenimas šalia neprognozuojamos valstybės reikalauja didesnės moterų mobilizacijos, jungimosi į įvairias organizacijas ir pasirengimo vėl dengti tam tikras socialines sferas, jei valstybei tektų gintis nuo priešo. Visų antra, žvilgsnis į tarpukario moterų veiklos pamokas labai akivaizdžiai parodo, kad ne viską turi ir gali spręsti valstybė, labai daug ką gali nuveikti aktyvūs kartu veikiantys žmonės. Ir, trečia, tarpukario moterys savo darbais tikrai nusipelnė atminimo ženklų, vietos istorijos vadovėliuose ir mūsų atmintyje. O kiek tokių atminimo ženklų moterims viešoje erdvėje matote jūs?
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Julija Pociūtė: „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“
Paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ nuo gegužės turės savo satelitą Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone – „Galerijoje be sienų“. Čia įsikurs menininkės Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“.
Kūrinį įkvėpė kadaise populiarus vaikų žaidimas „sekretai“. Miniatiūrinės kompozicijos, sudėliotos iš augalų, popierėlių ir kitų smulkių objektų, būdavo uždengiamos stiklo šuke, užberiamos žeme, o jų slapta vieta žinoma tik geriausiam draugui.
Julijos Pociūtės instaliacija kviečia patirti daugiasluoksnę paslaptį, kurioje persidengia atmintis, gamta ir žmogiškieji ryšiai:
„Tos skraidančios plokštės – tarsi atminties skeveldros, lengvai plūduriuojančios beorėje erdvėje, ir tik skylėti prisiminimai trumpam persišviečia kurdami nesamo vaizdo iliuziją. Ryškios žymės, įbrėžimai, rankų prisilietimai – paslaptis, kurią mudvi privalom saugoti. Lieka žemės panagėse, kai gremži mažą duobutę nuskintiems augalams suguldyti ir tuoj tuoj prispaudi stiklo šuke – gretimo namo išdaužto lango skeveldra.“ /Julija Pociūtė. Ištrauka iš kūrinio manifesto/.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„Pirmas leidimas“
Pirmasis leidimas (angl. first edition) – tai pirmoji knygos versija ir pirmasis jos tiražas, atspausdintas pradinio leidimo metu. Tai ne tik fizinis leidinys, bet ir vienas iš pirmųjų bandymų išreikšti mintį, sujungti tekstą ir vaizdą, eksperimentuoti su forma bei struktūra. Knygos materialumas – popieriaus tekstūra, tankis ir svoris – tampa neatsiejama meninės patirties dalimi.
Parodoje pristatomos menininkų knygos yra vienetinės arba išleistos mažu tiražu – nuo vos kelių savilaidos egzempliorių iki kelių šimtų vienetų. Eksponuojami ir jau pripažinti kūriniai: Ievos Stankutės autorinė knyga „Apie bambą“ 2020 m. pateko į vieno svarbiausių knygos meno konkursų „Luma Rencontres Dummy Book Award Arles“ nepublikuotų knygų projektų finalininkų sąrašą, o 2023 m. pelnė pagrindinę premiją Lietuvos kultūros ministerijos organizuotame kasmetiniame knygos meno konkurse; Ingos Navickaitės-Drąsutės kūrinys „Pusiniai namai“ 2021 m. laimėjo pagrindinį prizą „The Best Baltic Dummy“ kategorijoje „Self Publish Riga“ organizuojamuose apdovanojimuose; Miglės Ceinorytės „CAPTCHA pratimai“ konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2019“ dizaino tyrimų kategorijoje buvo apdovanota papildomu prizu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 28 d.
Rūta Levulienė: „Gryname ore“
R. Levulienės kūrybinį braižą galima traktuoti kaip nuoseklų ir programinį aplinkos stebėjimą, kaip intuityvų ir intencionalų bandymą užfiksuoti laiko ir erdvės keičiamą gamtinę tikrovę. Dailininkei svarbiausia atskleisti gamtos pokyčiuose gimstantį įspūdį. Čia kartu, harmoningoje sistemoje kinta ir žmogaus sukurtų daiktų, ir jo paties figūra.
„Savo tapybos darbais siekiu atsakyti į klausimą apie gamtos ir žmogaus neatsiejamumą. Tapydama gamtos ir žmogaus ryšį, pasineriu į savo pasąmonės gelmes, kur slypi vidiniai rezervai ir išjautimai. Tuomet man labai svarbu atpalaiduotas mąstymas ir matymas. Kai brėžiu liniją ar tapau dėmę, mąstau apie išgirstus žodžius arba patirtą situaciją iš savo gyvenimo. Mąstau apie savo svajones, prisiminimus ir išjautimus gamtos vaizdų akivaizdoje“, – teigia parodos autorė.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki birželio 4 d.
Marija Prymačenko: „Dovanoju jums saulėtą meną“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje.
Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje. Parodą papildo animacinių filmų ir edukacinių lavinamųjų veiklų programos, paskaitų ciklas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė: „Kraujo akmuo“
Parodoje „Kraujo akmuo“ vienoje ryškioje parodų erdvėje susitinka dviejų pripažintų menininkų darbai. 1978 m. sujungus tris nacionalizuotus namus buvusioje Verlängerte Alexanderstraße (Pailgintojoje Aleksandro gatvėje), Memelyje (dab. Klaipėda) ir juos rekonstravus Lietuvos dailės muziejaus reikmėms, pirmasis aukštas buvo pritaikytas skulptūros ekspozicijoms. Kad būtų papildomos erdvės šio dueto parodai, dauguma didžiausių pirmojo aukšto galerijos langų buvo dalinai uždengti, tačiau iš vis dar atvirų dalių atsiveria vaizdai į muziejaus sodą su geometriniais tvenkiniais ir gebenėmis apaugusiais medžiais.
Gediminas Akstinas labiausiai žinomas dėl savo „lentynėlių“ – hibridinio kūrimo ir pristatymo būdo, kurį jis sugalvojo XX a. 10 dešimtmečio pradžioje.
Patricijos Jurkšaitytės tapybos kūrinių cikle svarbią vietą užima raudona ochra. Tai pigmentas, gaminamas iš raudono hematito – geležies oksido mineralinės formos, nuo seno siejamos su fiziniu ir psichiniu gydymu. Sakoma, kad šis „kraujo akmuo“ padeda mums suprasti savo emocijas ir priimti sprendimus vadovaujantis aiškumu. Jį esame įpratę matyti visame pasaulyje paplitusiuose priešistorinių urvų ir uolų piešiniuose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 21 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
„Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“
Parodoje pristatoma Baltijos šalių ankstyvųjų moterų fotografių kūryba. Kai kurios iš jų paliko reikšmingą pėdsaką meno istorijoje, kitų veikla, nors nedaug, tačiau esmingai praturtina mūsų bendros praeities vaizdą. Per dialogą su mūsų regiono šiuolaikinėmis menininkėmis, per skirtingų laikotarpių, praktikų ir temų sąšaukas šių kūrėjų istorijos įsipina į platesnį fotografijos raidos naratyvą.
Pasiekusi Baltijos šalis fotografija netrukus patraukė aukštuomenę, taip pat ir aukštuomenės damas, kurioms ji tapo laisvalaikio užsiėmimu. XX a. pradžioje paplitus komercinei fotografijai, moterys rado tarnybą naujajame versle. Nors daugelis jų dirbo savo kolegų vyrų šešėlyje – dažniausiai retušuotojomis, kopijuotojomis ar padėjėjomis, – kai kurioms pavyko įsteigti savo fotoateljė. Jos kūrė pasaulio vaizdus, tenkinančius klientų pageidavimus, ir kartu aktyviai prisidėjo siekdamos, kad fotografija taptų meno šaka.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 15 d.
„Post Ars. Sankrova“
„Post Ars“ susibūrė 1989 m., jauniems menininkams užsimojus perimti tarpukario grupės „Ars“ ryžtą ir kurti naują epochą atgimstančioje Lietuvoje. Suvokta, kad „pokyčiai mene būtini, ir kas, jeigu ne mes, juos inicijuos?“ Tikėtasi apčiuopti bendražmogiškus egzistencijos matmenis pažeidinėjant sovietmečiu susiaurinto meno ribas. Pagelbėjo „Fluxus“ žaidimai, dadasemiotika ir charmsiška prasmės dekonstrukcija. Į meno žodyną įtrauktos sąvokos „instaliacija“, „akcija“ ir „performansas“, išmėginti muzikiniai veiksmai, asambliažas, tekstai ir poligrafija, dizainas, pedagogika, videomenas, fotografija, tvarumo atsisakiusi skulptūra, transformacija ugnimi. Ir žemės menas – 1993 m. Vokietijoje, Europos bienalėje „Niederlausitz II“, pabėgių „Partitūra“ net laimėjo Didįjį prizą. „Post Ars“ galima laikyti ir meninio tyrimo pradininkais.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
„Visa tai, ko negalima daryti“
Parodoje „Visa tai, ko negalima daryti“ kviečiame XXI a. Lietuvos menininkių praktikas pažinti fone, kurio jos vertos – Radvilų rūmų dailės muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje. Šalia XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų įsikuriantys XXI a. kūriniai irgi atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų, priglobiančių ne tik gobelenus ir nuotraukas, bet ir vieną iš valstybės idėjų, jos kultūros ir atminties prioritetus. Atverdami šią kolekciją ir norėdami ją aktyvuoti, turime patys daryti dalykus, kurių, atrodo, negalima daryti – pavyzdžiui, atsisakyti mandagios tylos ar savo kuratorinio autoriteto. Ir tai pavyksta tik kartais – net rašydama šį tekstą nežinau, kaip bus. Kad ir kaip pasisuktų paroda ir pasaulis, tikiuosi, kad bent trumpam galėsite joje daryti jei ne viską, tai bent truputį to, ko negalima: tuoktis su kuo norisi, skaityti svetimus susirašinėjimus, išdidžiai sirgti ir būti vienumoje, primygtinai dovanoti kūrinius, sutikti save kaip dievybę. Kurti kiek perspaustus pavadinimus bendram ir asmeniniam džiaugsmui – vienam iš natūraliausių ginklų prieš žiaurybę.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Istorija vizgina uodegą“
Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vaclovas Straukas ir Aleksandras Macijauskas: „Atokvėpio formos“
Fotografuodami pajūrį Vaclovas Straukas ir Aleksandras Macijauskas mėgavosi akimirkos žavesiu. Šiandien mėgaudamiesi šių autorių kūryba nuostabos džiaugsmą patiriame mes. Bet tai – jau nebe vakar užfiksuotų akimirkų grožis. Tai veikiau dviejų laiko patikrintų meninių požiūrių susitikimas, dar neįvykęs pokalbis, kurio stebėtoju ir dalyviu galime tapti kiekvienas. Parodoje matomi vaizdai nukelia į XX amžiaus 8–9 dešimtmečius. Prabėgus beveik pusei amžiaus jie leidžia stebėti gamtinius ir kultūrinius pokyčius bei liudija nenutrūkstamą visagalio laiko tėkmę.
Vienas kitą menkai pažinoję fotografai turėjo bendrą polinkį – įdėmiai stebėti aplinką, tačiau meniniams sumanymams įgyvendinti jie rinkosi skirtingus būdus. Strauką viliojo gamtos ramybė, lėtas vyksmas, meditacinis santykis su saule, jūra, smėliu. Macijauskas mėgo vasaros paplūdimio šurmulį, pilną veiksmo, mirguliuojantį spalvomis ir garsais. Dviejų pajūrio metraštininkų darbas, sugulęs į gamtos ir gyvenimo ritmu pulsuojančius ciklus, skamba lyg vientisas ir kartu daugiareikšmis pasakojimas apie poilsį ir kviečia įsižiūrėti, pajusti, suvokti, išgirsti.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki birželio 29 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
Romualdas Augūnas: „Čiurlionis ir kitos viršūnės“
Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų žinomas kaip kalnų fotografas. 2002 m. pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ pažymėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių.
2024 m. suėjo 60 metų nuo istorinės ekspedicijos – kurią fiksavo joje dalyvavęs R. Augūnas – į Pamyro kalnyną. Ankstyvą 1964 m. rudenį Lietuvos spaudoje sumirgėjo antraštės – „Kalnuos palikę Lietuvos vardai“, „Pamyre – lietuviškos viršūnės“… Tą vasarą į Pamyro kalnus Tadžikijoje vyko pirmoji Lietuvos alpinistų aukštumų ekspedicija – dešimt tada dar visai jaunų vyrų, iki tol jau patyrusių kalnų kopimo krikštą ir apsirgusių „kalnų liga“. O šio žygio dominantė – įveiktos ir lietuviškais vardais pavadintos iki tol bevardės Pamyro viršukalnės: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (5794 m), Kristijonas Donelaitis (5837 m), Lietuva (6050 m). Visos jos savo aukščiu lenkia aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m)! Šį vasarį R. Augūnas, minėdamas ekspedicijos 60-metį bei M. K. Čiurlionio 150-metį, kviečia fotografijos gerbėjus į parodą, kurioje įamžintas legendinis žygeivių pasiekimas bei lietuviškų viršūnių keteros įženklinimo procesas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 29 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus švęs ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – įvairūs šiai progai skirti renginiai nuvilnis per daugelį pasaulio šalių: nuo Pietų Afrikos iki Švedijos, nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos. Tačiau didžiausias Čiurlionio kūrybinis palikimas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kurį menininko jubiliejinio gimtadienio proga nuspalvinsime įspūdinga tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Kūriniai atvyks iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus bei kt. Ekspozicijoje Čiurlionio kūriniai sužibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Parodoje lankytojai išvys daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų. Ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių.
Paroda suskirstyta į tris dalis: „Jūra“, „Kosmosas“ ir „Navigacija“. Pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama jūrai kaip idėjai bei jos prasmei. Nuo antropomorfinių iki išskirtinai mokslinių, nuo eteriškų iki politinių kūrinių – šioje parodos dalyje tyrinėjamos daugialypės emocijos, kurias jūra šimtmečiais žadino tiek mumyse, tiek ir menininkuose.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
„Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“
Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui.
„Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ lankytojų dėmesiui pateikia 17 svarbių pasirinkimų, kuriuos teko priimti A. Smetonai asmeniškai arba kolegialiai. Kiekvienas pasirinkimas išnagrinėtas remiantis istorine medžiaga – archyviniais dokumentais, atsiminimais, moksline istoriografija, parengti „prieš“ ir „už“ argumentai, kurie leidžia suprasti ir asmenybės, ir bendražygių, ir tuomečio politinio konteksto įtaką priimtiems sprendimams. Didesnės ar mažesnės dilemos veda lankytojus A. Smetonos gyvenimo keliu iki 1940 m. birželio 15 d. apsisprendimo pasitraukti iš šalies ir leidžia geriau pažinti ne tik šį kertinį istorijos veikėją, bet ir visą nepriklausomos Lietuvos epochą.
Paroda interaktyvi, ją tyrinėti galima keliais skirtingais būdais. Paprasčiausias būdas – tiesiog chronologiškai susipažinti su A. Smetonos pasirinkimais jo gyvenimo ir politinės veiklos kelyje. „Pasimatavus Prezidento batus“ gali atsiverti nauji horizontai! Vertinantys savirefleksiją turėtų rinktis lyginamąjį kelią ir pabandyti atsakyti, o ką aš daryčiau tokioje situacijoje? Kodėl nepasikalbėjus apie tai su kitais parodos lankytojais, o gal tikrai būta kitų alternatyvių kelių? Parodos organizatoriai tiki, kad bet kuris pasirinktas kelias leis ne tik geriau pažinti A. Smetonos asmenybę, bet ir pajusti istorinių sprendimų atsakomybės naštą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki birželio 15 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks birželio mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Amaro džiipen (mūsų gyvenimas). Kirtimų romų istorijos“
Parubanka ir Bar – du pavadinimai, kuriais romai vadino savo gyvenvietę Kirtimuose. Parubanka kilo iš viso rajono lenkiško pavadinimo Porubanek (lenk. rąbać – kapoti). Šį pavadinimą naudojo ten gyvenę lietuvių romai. Kirtimuose taip pat gyvenę kotliarai šią vietą vadino Bar. Tai žodžio Tabar (taboras) trumpinys. Iš tiesų taboras yra bendrinis terminas, apibūdinantis laikiną keliaujančių romų stovyklą.
Paroda „Amare džiipena“ nepapasakos viską apimančios Parubankos (Bar) istorijos, bet atskleis čia gimusių ir augusių jaunuolių patirtis ir prisiminimus apie svajones, bendruomenę, draugystę, taip pat – namų praradimo skausmą.
Tai kvietimas permąstyti stigmatizuojančias ir nužmoginančias etiketes, kuriomis Parubanka (Bar) apipinta viešojoje erdvėje. Taip pat tai kvietimas visų pirma pastebėti žmogų, jo artimą santykį su vieta, prisirišimą prie namų. Tai proga susimąstyti, ką reiškia patirti, jog tavo namai tampa nereikalingi savame mieste.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 15 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki birželio 3 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks birželio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks birželio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks birželio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
