„Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) grafystės“
Ši paroda sumanyta minint dailininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus 90-metį. Siūlome susipažinti su Grafo (taip ji vadino bičiuliai) grafystėmis – kūrybos sritimis: estampais, teatro scenovaizdžiais, monumentaliąja daile, plakatais, knygomis, ekslibrisais, projektų eskizais ir kt. Gibavičius buvo vienas ryškiausių XX a. 7-9 dešimtmečių dailininkų, raiškiai prisidėjęs prie Lietuvos dailės modernėjimo. Platus jo kūrybos spektras išsišakojo įvairiomis kryptimis: jis kūrė grafikos estampus, ekslibrisus, herbus, plakatus, iliustravo poeziją, maketavo knygas ir dailės katalogus, dirbo teatre, kūrė scenografiją ir kostiumus. Labiausiai išgarsėjo sienų tapyba – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto holuose jis sukūrė sgrafitus „Devynios mūzos“ (1969) ir „Istoriniai portretai“ (pastaruosiuose įamžino 14 garsių Lietuvos istorinių asmenybių) (1990). Gibavičius buvo ne tik tuometinio Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) absolventas, bet ir Grafikos katedros profesorius: plačių pažiūrų, eruditas, estetas, komunikabilus, mėgtas draugų ir studentų, nors buvo itin reiklus sau ir kitiems. Didžiausio rezonanso dailėje sulaukė jo grafikos kūrinių ciklas „Vilnius“ – tai skirtingi perspektyviniai žvilgsniai į miestą. Daugelyje dailės sričių jis paliko ryškų pėdsaką, jo kūryba iki šiol nėra praradusi aktualumo, joje įžvelgiama daugelio sovietmečiu draustų dailės krypčių atspindžių – oparto, poparto, abstrakčiosios dailės, minimalizmo ir kt.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Laimingi, nes vaikai“
Parodoje pristatomi etnografiniai žaislai ir fotografo Rimaldo Vikšraičio kūryba byloja nykstančią praeitį. Vakardiena dar gyva atmintyje, tačiau vis labiau nuo jos tolstame, beveik nepastebėdami ir neįvertindami joje sukauptos išminties. Turėtume džiaugtis, o ne stebėtis, kiek laimės vaikams atneša rankų darbo žaislai ar tiesiog taškymasis baloje, neturėtume baimintis, kai vaikai mokosi išgyventi liūdesį − ta artimųjų rūpesčio, vaikiškos išmonės ir netikėtumų įvairovė visais laikais buvo įrankis tvirtam asmenybės pamatui suręsti.
Pasitelkdami praeities liudijimus − autentiškus daiktus ir fotografijas − sužadinkime prisiminimus ir ilgesį, atverkime duris pokalbiui apie praeitį ir žmogiškąsias vertybes. Tai gali būti nebylus pokalbis su savimi. Tai gali virsti dialogu siaurame šeimos rate. Tai gali išsivystyti į daugiabriaunę diskusiją tarp įvairių kartų ir įvairios praeities pašnekovų, nelygu kas ir ką pamatys, atpažins ir kiek liks sujaudintas. Galimybė prisiliesti prie vienu ar kitu pavidalu išsaugotų artefaktų leidžia patikėti, kad kelias į laimingą vaikystę visų pirma matuojamas vaiko vidinės laisvės ir vaizduotės matais.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks nuo liepos 2 d.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Gikonių dvare (neišlikęs, dab. Biržų raj.) gimęs Antanas Ingelevičius (1892–1947) nuo 1919 m. gyveno Kaune. Čia vaidino „Vilkolakio“ teatre, mokėsi Antano Sutkaus Vaidybos studijoje (1920–1924), dirbo M. K. Čiurlionio galerijoje samdomu fotografu (1924–1930), o laisvalaikiu fotografavo Kauną. Ingelevičius beveik aštuonis dešimtmečius išbuvo fotografijos istorijos paraštėse. Jo archyvas pirmą kartą pristatytas Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose surengtoje personalinėje retrospektyvos parodoje 2022 m. balandžio 20 d. – rugsėjo 25 d. Neaktuali tarpukariu, medinio, nefasadinio Kauno Ingelevičiaus fotografija sulaukė didelio susidomėjimo šiomis dienomis.
Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ – tai muziejinis tyrimas, vaizduotės pratimas, atviras klausimynas. Kokia iš tiesų buvo kūrėjo, fotografo Antano Ingelevičiaus (1892–1947?) asmenybė? Kodėl jis pasirinko fotografuoti XX a. 3–4 dešimtmečių Kauną kitaip nei kiti to laiko fotografai? Kodėl A. Ingelevičius taip ir nepakliuvo į Lietuvos fotografijos istoriją? Kaip jo darbai 1948 m. atsirado Vilniaus etnografinio muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) saugyklose?
Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, prisiminimų ir kitų tekstų. Svarbiausiu dokumentu šiame tyrime tampa pačios fotografijos.
Biržų krašto muziejuje „Sėla“ (Radvilos g. 3, Biržai) veiks iki liepos 27 d.
„Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“
Šioje parodoje, kuri yra tarsi parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys, pristatoma šešiolika dailininko S. Čechavičiaus kūrinių, atspindinčių produktyviausią ir vertingiausią menininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika. Visi šie kūriniai priklausė Pidhircių rūmų kolekcijai. Pidhirciuose S. Čechavičius su savo mokiniais dirbo 1762–1767 metais. Čia jis ištapė naująją Šv. Juozapo bažnyčią, sukūrė daug mažesnio formato drobių rūmų interjerui (ypač Vaclovo Petro Ževuskio apartamentams) ir koplyčiai. Pidhirciuose atsirado ir kai kurie S. Čechavičiaus altorinių paveikslų, sukurtų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai, eskizai. Palikęs Pidhircius ir V. P. Ževuskį, dailininkas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: 1767–1769 m. jis dirbo Polocko jėzuitų vienuolyne, kur sukūrė per keturiasdešimt religinių paveikslų, taip pat tapė Vitebsko jėzuitams. Deja, S. Čechavičiaus kurtas Polocko periodo darbų ciklas sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikintas. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje meistras grįžo gyventi į Varšuvą, kur dėl garbaus amžiaus tapė jau gana mažai, daugiau dirbo jo mokiniai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Baroko literatūros metams skirta dviejų poeto knygų paroda
Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr. Kęstutis Paulius Žygas (JAV).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Gediminas Kuncaitis: „Subendrintas žvilgsnis“
Paroda „Subendrintas žvilgsnis“ kviečia žiūrovus atsistoti šalia autoriaus už fotoaparato ir pažvelgti į atspaudo turinį per erdvėlaikio sąvoką.
Šis darbų ciklas – fotografinio performatyvumo rezultatas. Autorius, judėdamas lygiagrečiai su horizonto linija, fiksuoja erdvės trukmę, įprasmindamas proceso ir kompozicinės paieškos intenciją. Stebint jo besitęsiančius kadravimus bei eliminuotus fotografinėje juostoje tarpus tarp kadrų, kyla atsakymas į klausimą „kas yra už kadro ribos?“ bei „kas ten vyksta?“.
Autorius kadruotėms renkasi Vilniaus kiemus, gatves, laiptines – tiek žvilgsniu, tiek žingsniu šias vietas aplankydamas, jis intymiai atskleidžia kertinius jų kompozicinės aranžuotės elementus. Beveik visuose darbuose galima įžvelgti judėjimą ir ritmą, vykstantį aplink – tai staiga į kadrą įžengę praeiviai, prabėgančio vaiko vaiduokliškas siluetas, pravažiavusio automobilio žibintų šviesos liekanos ar palaipsniui besiniaukiantys debesys. Šie kadruose atsiradę aspektai sukelia jausmą, lyg būtų galima žiūrėti tiesiai, bet tuo pačiu matyti ir kas vyksta dešinėje, kairėje ir už nugaros.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios gatvės) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Tania Serket: „Raudona juosta“
Šioje personalinėje parodoje Tania Serket pristato savo naujus dvigubos ekspozicijos analoginės fotografijos darbus, sukurtus 2023–2024 metais. Eksponuojami kūriniai iš serijų: „Juodame fone“, „Raudona juosta“, „Equilibrium“, „Lankstiniai“, „Transfigure“.
Raudona juosta, arba tai, kas svarbu – toks galėtų būti šio fotografijų ciklo leitmotyvas, jeigu prilygintume fotografijos meną sceniniam veikalui. Visos kompozicijos sukurtos toje pačioje vietoje, su tuo pačiu personažu, naudojant panašius atributus, o formų ir prasmių įvairumas randamas šviesoje, judesyje ir dvigubos ekspozicijos sluoksniuose.
Ciklas sukurtas fiksuojant natiurmortus ir „gaudant“ figūros judesius juodos sienos fone bei jungiant šias skirtingas materijas. Natiurmortai čia atlieka dekoracijų funkciją, o figūra yra nereikšmingas veikėjas, kuris leidžia pasireikšti šviesos ir spalvos efektams.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
Indrė Liškauskaitė: „Žaislų tvarka“
Roland’as Barthes’as plastiką apibrėžia kaip „begalinę transformacijos idėją“, beformę modernaus mito substanciją, amžinai svyruojančią tarp formų. Plastiškume gimsta žaislas: ideologijos ir žaidimo miniatiūrinis modelis.
Parodoje „tvarka“ nėra nei didaktiška, nei akivaizdi. Akademijos Galerijos erdvės tampa vieta, kur nežmogiškieji kompanionai – šunys Delta ir Delfina – palieka savo žymes, parenka koloritą ir inicijuoja gestikuliacijas. Menininkė nediktuoja jų veiksmų, o juos atliepia.
Indrė Liškauskaitė mokosi neprimesti kompozicijos, o ją sekti, atvaizduojant abstrakčias žymėjimo sistemas, panašias į žvaigždynus. Tai – judesio diagramos, nubraižytos per žaislus, erdvėje tapusiais vektoriais ir paliekančius matomus bendrakūros pėdsakus.
Gyvenamoji erdvė, studija, žaidimų aikštelė – trys pavadinimai vienam reiškiniui, kuriame daiktai nebėra pasyvūs. Žaislai maišosi su teptukais, aliejinės pastelės prilimpa prie pudelio garbanėlių, nuograužos prilaiko šusnis lapų. Daiktai neteikia funkcijos, o siūlo kryptį.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki liepos 11 d.
Kornelijus Pelkys: „Bu(vo)tas“
Kornelijus Pelkys (g.1991) kūriniu „Bu(vo)tas“ baigia grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. „Bu(vo)tas“ pristato tris meno kūrinius, apimančius skirtingas raiškos formas, kuriuos lydi autoetnografinis tekstas. Paroda tyrinėja sovietinio būsto palikimą ir dešimto dešimtmečio Lietuvoje patirtą geopolitinę realybę, pasitelkdama asmeninių prisiminimų analizę ir kūrybinį rašymą.
Su trimis veikėjais – močiute, mama ir „aš“ – susieti kūriniai perteikia asmeninių ir kolektyvinių prisiminimų emocinį krūvį. Statybinės medžiagos (statybinis gipsas, OSB plokštės, tapetai) pasitelkiamos reflektuoti sovietinio būsto įtaką šeimos santykiams ir kasdieniam gyvenimui. Paroda plėtoja literatūrinį ir meninį dialogą apie istorinę atmintį, traumas ir tapatybę.
„Žiūrovą pasitinka“ OSB plokščių karkasinė siena, iš kurios ištrauktas gipsinis stalčius. Stalčiuje – plaukų kasa, auginta ketverius studijų metus. Už kampo – gipso atliejų siena-fontanas. Druskos ir rūdžių tirpalas skverbiasi į neimpregnuotą gipsą, dažydamas jį, o nakčia – druskos džiūna, kristalizuojasi. Priešais sieną – aliuminio profilių širma, aptempta ažūrine virtuvine užuolaida, išsiuvinėta Naminės musės motyvais.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (1 aukštas) (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Liepa Sofija Vareikaitė: „Taip skauda net gėda“
Liepa Sofija Vareikaitė (g. 1995) kūriniu „Taip skauda net gėda“ baigia grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. Šiuo kūriniu menininkė nagrinėja tapatybės fragmentacijos reiškinį bei atminties (arba saviatsiminimo) įtaką šio reiškinio formavimuisi. Savęs perrašymo ir niekada nesibaigiančio permąstymo procesas instaliacijoje įgauna vizualią formą.
Žiūrovą pasitinka lyg netyčia numesti odos gabalai (lateksas), vaizdo ir garso kūrinys, fiksuojantis savęs perrašymo procesą bei triukšmo dekonstrukciją, o taip pat – išbalę, netyčiniai, niekada neišryškinti atvaizdai iš vaikystės namų, kvestionuojantys atsiminimų realumą. Greta, ant stiklo kubelių, – šilkografijos spaudinys-atsiminimas, o už jo – menininko knyga, suvokiama kaip niekada neužbaigiamas rankraštis. Žydrą metalo karkasą remia trupantis gipso luitas, į kurį sumesti per studijų metus kaupti tyrimai – nepasiekę galutinės teorinio darbo formos.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Cecilia Charlton: „Reinkarnacija“
Parodoje „Reinkarnacija“ menininkė pasitelkia tekstilę visatos polinkiui į cikliškumą apmąstyti. Nesvarbu, ar audėjos šaudyklės judėjimas pirmyn ir atgal, ar pasikartojantis siuvinėtojos audinio varstymas adatos dūriais, ar verpėjos judesiai, skatinantys vilnos siūlą suktis aplink verpimo ratelio ritę – tekstilės patirtys prieštarauja minčiai, kad būtis yra linijinė ir kad yra galutiniai taškai. Daugelyje senųjų mitų pats siūlų verpimas yra žmogaus likimą ir būsenas nusakanti metafora. Paroda, sugretindama šiuolaikinius meno kūrinius su senaisiais tradiciniais audiniais iš Anastazijos ir Antano Tamošaičių kolekcijos atskleidžia, kaip iš pluošto kuriamas menas gali suteikti atgimimo galimybę.
Cecilia Charlton – Londone gyvenanti amerikiečių menininkė, daugiausia kurianti audimo ir siuvinėjimo technikomis. Baigusi tapybos bakalauro studijas Hunter koledže Niujorke (2015 m.) ir tapybos magistro studijas Karališkajame menų koledže Londone (2018 m.), savo kūryboje vietoje dažų ji pradėjo taikyti tekstilės technikas. Feminizmo, žmonijos istorijos, laiko ir transcendencijos temos yra neatsiejama jos rankų darbo kūrinių dalis, o kūrybinės praktikos pagrindas yra tekstilės istorijos tyrinėjimai kūrybiniais, kultūriniais ir socioekonominiais aspektais. Menininkės kūryba, apimanti tekstilės, instaliacijos ir socialinėje erdvėje kuriamo meno formas, virsta pokalbiu, nukrypstančiu tiek į asmeniškumą, tiek į universalumą.
Naujausiuose savo kūriniuose C. Charlton apmąsto tradicinių amatų, ekologinių sistemų ir sociopolitinių įvykių sankirtas siekdama geriau suprasti tarpkultūrinius ir aplinkosaugos ryšius.
Vilniaus dailės akademijoje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 9 d.
Valmantas Gutauskas: „Refleksijos“
Instaliacijas ir šiuolaikinio stiklo meno objektus pristatanti paroda remiasi būdraujančio atvaizdo koncepcija, išryškėjančia kūriniuose, kuriuose dėl reflektuojančių paviršių atvaizdas nepastovus ir nuolat kinta. Vaizdas čia lyg aktyvus dalyvis būdrauja rastis žiūrėtojo akivaizdoje, pasitelkdamas efemeriškus atspindžius kaip tarpininkaujančią vaizdo laikmeną. Ūmiai mus ištinkantis vaizdas yra aptinkamas kaip meninėmis priemonėmis (ne)fiksuojamas dabarties atspindys, kuris veikia jau ne kaip reprezentacija, o kaip žvilgsnio, vaizduotės, atminties ir laiko refleksija.
Valmanto Gutausko kūryba architektūrinio ir meninio stiklo srityje pasižymi inovatyviu požiūriu į medžiagą ir formą, neretai pasitelkiant stiklo peršviečiamumo, reflektyvumo, optiškumo savybes. Jo darbai išsiskiria meistrišku stiklo apdirbimu, kuriame svarbią vietą užima optika, veidrodžiai ir įvairūs šviesos efektai paviršiuose. Tokiu būdu autorius kuria pagavius instaliacijų pavidalus, o atvaizdai kūriniuose priklauso ne tik nuo žvilgsnio ir įsitraukimo, bet ir nuo aplinkos sąlygų ir erdvės ypatybių.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
„Aukštas laukas: Šilavoto šviesa, atmintis ir kūryba“
Ši paroda skirta aktualizuoti tapytojo Alfonso Vilpišausko (1945–2015) kultūrinę veiklą Šilavoto kaime bei reflektuoti Šilavotą ir jo apylinkes kaip meninio įkvėpimo lauką. Tai žvilgsnis į vietovę, kurioje daugiau nei šimtmetį gyvavusio neoficialaus moterų vienuolyno erdvė laikinai tampa menininkų rezidencija – erdve kurti, gyventi ir dalytis mintimis. Atoki lokacija su unikalia istorija įamžinama menininkų kūryboje – čia susilieja tapyba, fotografija, skulptūra, grafika, piešinys ir tarpdisciplininės praktikos, per kurias formuojamas jautrus, daugiabriaunis dialogas su Šilavotu kaip kūrybos ir atminties vieta.
Parodoje eksponuojama archyvinė medžiaga bei darbai, sukurti konkrečioje vietoje ar jos įkvėpti, išlaikantys svarbų dokumentinį – atminties – sluoksnį. Jie tampa ne tik įdėmiu žvilgsniu į supantį kraštovaizdžį, bet ir kultūrinio dialogo dalimi: su vietos istorija ir su meniniu Vilpišausko palikimu. Ši paroda yra gyva struktūra – įpusėjus parodai ją papildys kūriniai, sukurti šių metų plenero metu. Tai ne tik meninė duoklė vienam reikšmingiausių Lietuvos tapybos meistrų, bet ir žvilgsnis į Šilavotą kaip vietą, kurioje susikerta atmintis, gamta, kūryba ir dvasinė patirtis.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
Sabīne Vernere: „Bestiairies“
Naujausioje parodoje Vernere tyrinėja moters seksualumą kaip istoriškai politizuotą erdvę, suformuotą regioninių baimės ir kontrolės naratyvų.
Pasak kuratorės Žanetės Liekītės, paroda „Bestiairies“ remiasi viduramžių žvėrių kompendiumais, siekdama atsekti, kaip kultūrinis nerimas susiejamas su moterų kūnais. Moteriškumas pristatomas kaip dviprasmiškumo, grėsmės ir troškimo vieta, kurią formuoja tiek išorinės projekcijos, tiek internalizuoti naratyvai. Viduramžių bestiariumuose šalia liūtų ir gyvačių pasirodo ir nuoga mergelė, o jos seksualizuota forma įvardijama kaip ne mažiau bauginanti. Žvėris tampa moterimi, moteris – žvėrimi.
Moterų siejimas su „tamsiąja erdve“ atspindi nuo seno įsigalėjusius prietarus, kurie moterų kūnus ir emocijas tarsi riša su gamta, gyvuliškumu ir menkesniu intelektu – priešprieša vyriškam proto ir kontrolės idealui. Moteris matoma ir (įsi)vaizduojama kaip paslaptinga „kita“ – tai, ką Betty Friedan pavadino „moteriškąja mistika“. Posovietiniame Baltijos šalių kontekste šis palikimas įgauna savitą pavidalą: viešumoje dominuoja „superžmonos“ – veiklios, susitvardžiusios, ideologiškai nušlifuotos – įvaizdis, o biologinė moteriškumo tikrovė lieka paslėpta.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki liepos 19 d.
Raphael Vella: „Kratija“
„Gyvename laikais, kai kyla grėsmė demokratijos, kokią ją pažįstame, egzistavimui. Nors parodos autorius Raphael Vella teigia, kad niekada nebuvome visiškai demokratiški, nes mūsų politinė darbotvarkė visada buvo susijusi tik su žmogaus interesais, kyla klausimas, jei būtume buvę dar demokratiškesni, labiau atsižvelgę į gyvūnų ir augalų poreikius, ar dabar gyventume stabilesniame pasaulyje?
Atsakymo Raphael Vella ieško kurdamas piešinių ciklus: The Natural Contract (2024), The Sitting is Open (2024), Sleep Cycle (2023), HOMeS (2016). Piešiniuose Europos šalių parlamentų erdves užkariauja gamta, o šalia karo griuvėsių puikuojasi negandų nepaliesta modernistinė architektūra. Video darbuose The Silent Darkness of Limitless Hope (2024) ir News from Nowhere (2022) pateikiamos modernistinės utopijos, kuriose ambicingi žmogaus bandymai padaryti pasaulį patogesnį ir patrauklesnį žmogui įgauna distopiškų bruožų. Terpes, kuriose įsivyrauja ne-žmogaus tvarka, Raphaelis pavadina Zookratinėmis zonomis. Čia kvestionuojami antropocentriniai valdymo pagrindai, tyrinėjant nežmogiškų būtybių, kaip aktyvių politinio ir socialinio gyvenimo dalyvių, vaidmenį, keliami klausimai apie dabartį ir siūlomi spekuliatyvūs įsivaizdavimai, permąstant politinius santykius įvairiose srityse.“ (Žygimantas Augustinas)
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 12 d.
Christine Dahlerup: „The Moon“
Parodoje menininkė pristato naujus darbus, kuriuose mąstoma apie sąmonę, subjektyvią patirtį ir medijuotą tikrovę. Pasak parodos kuratoriaus Post Brothers, šio projekto gija prasidėjo kaip Christine susidomėjimo mirtimi – kaip kultūriniu simboliu, fenomenu, nerimo ir neišvengiamybės ženklu – išplėtimas, tačiau dabar ji įgavo kitą faktūrą, kuri šiuos svarstymus susieja su labiau koncentruotomis temomis.
Christine Dahlerup (g. 1997 m., Danija) gyvena ir dirba Kopenhagoje ir Vienoje. Kurdama skulptūras, instaliacijas, tekstus ir vaizdus, Dahlerup mąsto apie formą, tarpininkavimą ir žiūrovą. Tyrinėdama, kaip konstruojami naratyvai apie visuomenę, ji gilinasi į mūsų santykį su plokštuma ir tuo, kas yra įrėminta. Užimama erdvė tikrina meno istorijos diskurso „svarumą“ ir nagrinėja vaizdo bei matymo savybes.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki liepos 9 d.
Ieva Raudsepa: „Karštinė“
Prie LDS meno erdvės „Medūza“ vasaros parodų ciklo jungiasi ir menininkės Ievos Raudsepos projektas „Karštinė“ – video kūrinys bei jį lydinti instaliacija.
Apie kūrinį: Karštinė, lydima intensyvių ir nemalonių košmarų, neretai sukelia nerimą, kuris nesibaigia net būdraujant. Tiksli šių keistų ir trikdančių sapnų kilmė nėra žinoma, tačiau tyrimai rodo, kad kūno uždegimas gali sukelti smegenų perkaitimą ir trikdyti jų normalų veikimą. Ši sąvoka dažnai vartojama kaip metafora stiprioms, emociškai įkrautoms patirtims, kurias sunku paaiškinti racionaliai.
Ievos Raudsepos video kūrinys tyrinėja nesvarumo jausmą susidūrus su „šmėkla“ – kažkuo, kas nustojęs egzistuoti ir sugrįžta nekviestas – ir tai, kaip toks susidūrimas kali išmušti iš vėžių mūsų savivoką. Mąstytojas Jacques’as Derrida vaiduoklį apibrėžia kaip tai, kas yra ir tuo pačiu nėra: ko neįmanoma fiksuoti kalboje, kurio tapatybė yra taki. Rytų Europos geopolitinė tikrovė rodo, kad su vaiduokliais gyventi nelengva. Kokia yra ši tarpinė būsena ir kokie prieštaravimai joje kyla?
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki liepos 9 d.
Ana Rebordão: „Bučinyje“
Ana Rebordão kuria inscenizuotas situacijas, kuriose pati tampa pagrindine veikėja, nuolatos keisdama vaidmenis. Šioje parodoje pristatomi du videodarbų ciklai, sukurti tarp 2018 ir 2025 metų.
Pirmasis ciklas, „dentro“ (2018–2022), jungia skirtingas ikonografijas, apmąstant tiek dvasinius, tiek kasdienius klausimus. Motinos, ypač Mergelės Marijos, vaizdinys tampa priemone kalbėti apie moters padėtį visuomenėje. Projekcijose ant lubų pasirodo fantasmagoriški vaizdai, o ant grindų – absurdiškai banalūs moterų veiksmai, tarsi atskleidžiantys egzistencinį beprasmiškumą.
Antrasis ciklas, „Kartais viskas baigiasi bučiniu“ (2022–2025), nagrinėja galios santykius šeimoje. Čia atsiveria dominuojančios ir gundančios motinos figūra, moteris, kuri pjausto žuvį, ir dukros, įsitraukusios į absurdišką, šiek tiek groteskišką vaidinimą.
Lėti ir dažnai statiški vaizdai atspindi bandymą suprasti istorijos eigą per moters kūno patirtį. Juose kvestionuojami nusistovėję motinystės vaizdiniai, ypač idėja, kad motinystė yra savaime suprantama ir besąlygiška. Rebordão kuria absurdiškai atrodančius, bet logiškai struktūruotus kūrinius, kuriuose užuominomis perteikia traumų ir vidinio nerimo temas. Jos vaizduojamos moterys, nors ir tylios, tampa girdimos per menininkės ryškų ironišką žvilgsnį.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
Domas Mykolas Malinauskas: „Baubas“
„Gyvename laikotarpiu, kai dalį fantazijos jau perleidome technologijoms – jos geba reaguoti į mūsų norus vaizdais ir garsais. Kasdienybė atrodo lyg išmainyta į greitus pasirinkimus ir keistas, nebežmogiškas būtybes. Spaudžiame laiką tarsi iš jo dar būtų galima ką išgauti.
Užaugau kultūroje, kurioje fantazija turėjo esminį vaidmenį formuojant mano ir aplinkinių pasaulį. Šiandien galiu ją stebėti iš atstumo arba mėginti tyrinėti iš naujo. Tai panašu į simbolių medžioklę – kaip fazaną, paleistą į lauką ir tuoj pat persekiojamą. Parodoje eksponuojami objektai yra bandymas šiems simboliams suteikti gyvybės, paversti juos kerinčiomis būtybėmis, kurių išlikimu vis labiau abejoju.
Darbai gimė iš nerimo dėl neapibrėžtos dabarties – nežinojimo, senėjimo, šeštojo masinio rūšių išnykimo fono. Jie siekia atskleisti, kaip šiuolaikinės baimės formuoja mūsų mąstymą, ir kaip fantazija tampa būdu šias baimes suvaldyti. Tai skulptūrų paroda apie ženklus, kuriuos kasdien sutinku savo aplinkoje: nuo pervažiuotos varlės iki trofėjų ar liežuvio kaip ginklo. Objektai – tai realybės nuotrupos, kurios įgyja simbolinę reikšmę. Visgi tai – tik paviršius. Tikrasis „baubas“ slepiasi šešėlyje. Objektai čia – tarsi transformuotos monopolio figūrėlės. Per jas bandau ieškoti, kur susitinka nerimas ir laisva vaizduotė, o kur gimsta pasaka. “ (Domas Mykolas Malinauskas)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
Mindaugas Pupelis: „Patamsyje“
Tapybos paroda „Patamsyje“ kviečia žiūrovą į vidinę mizansceną. Tamsios tonacijos paveiksluose atsiveria įtampos tarp šviesos ir tamsos, atvirumo ir slėpimosi, tikrumo ir fasado. Paveiksluose svarbi simbolizmo kalba, kurioje kiekvienas gestas, žvilgsnis ar šešėlis įgyja psichologinę, net metafizinę reikšmę. Tamsumas čia nėra tik fonas, jis tampa aktyviu dalyviu, prisidengimu ir išryškinimu vienu metu. Tamsa tai erdvė, kurioje personažai tarsi išnyra iš nežinomybės, tačiau jų veidai ar tapatybės neretai slepiasi po metaforinėmis kaukėmis. Jie nori būti matomi, bet bijo būti atpažinti. Paroda tyrinėja žmogiškų santykių mizanscenas, kuriose vyrauja emocinės priešpriešos – atstūmimas ir artumas, ramybė ir nerimas, baimė būti nuoširdžiam ir tylus tikrumo ilgesys.
Parodos darbai perteikia mistifikuotą kasdienybės pojūtį, situacijas, kurios daug kam pažįstamos, tačiau apie jas mažai kas kalba. Tai „kalbos nebuvimo“ tapyba, kur vietoje žodžių veikia nuojauta, žvilgsniai, pauzės. Kiekvieno paveikslo personažai yra tarp priešpriešų – vieni atrodo susitaikę, pasinėrę į melancholišką tylą ar trumpalaikį hedonizmą, kiti – blaškosi, ieško, bando įveikti savo vidinę miglą. Įdomi parodos vidinė struktūra – joje galima justi perėjimą: vienoje dalyje veikėjai yra užsisklendę, saugūs tik savo viduje, saugosi vieni kitų. Kitoje – jie ima atsiverti, atsiranda altruizmo ženklų, artumo galimybė. „Patamsyje“ – tai vizuali refleksija apie mūsų bendrą, bet dažnai nutylimą patirtį, balansavimą tarp vidinio pasaulio ir išorinio matomumo, tarp nuoširdumo troškimo ir baimės būti nuogam. Tai paroda apie tuos momentus, kai tyla pasako daugiau nei žodžiai.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki rugpjūčio 9 d.
Žaneta Jasaitytė-Bessonova: „Tarp žemės ir dangaus“
Tai – tarpdisciplininė kelionė per grafiką, objektus ir instaliacijas, kviečianti žiūrovą į intymų ir kartu žaismingą dialogą. Čia svarbus lėtas žvilgsnis, kasdienybės refleksija, taktiliniai ir kiti pojūčiai.
Parodoje pristatomi grafikos kūriniai ir erdviniai objektai, mezgantys tiesioginį kontaktą su suvokėju: darbus galima liesti, išgirsti jų skleidžiamus garsus, keisti jų buvimo vietą ir judėjimo trajektoriją, kai kuriais atvejais netgi formą.
Pasitelkdama tradicines grafikos technikas (linoraižinį, monotipiją ir kt.), autorė plečia medijos ribas – dvimatė raiška transformuojama į skambančius ir skriejančius objektus, noriai priimančius suvokėjo prisilietimus ir praturtinančius jo patirtis. Tarp ekspozicijos kūrinių – grafikos atspaudų lakštai, lengvai transformuojami objektai, garsinė instaliacija, skulptūrinės kompozicijos ir kt.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 13 d.
Jonas Daniliauskas: „Moterys vakarėjant“
„Moterys vakarėjant“ – tai žvilgsnis į moterį kaip į paslaptingą ir daugialypę būtybę, įkūnijančią ir kaimo paprastumą, ir miestietišką laisvę, ir mitologinį subtilumą. Ji gali būti gamtos mylėtoja, paslaptinga pirties lankytoja ar globojantis angelas. Šiose drobėse svarbiausia tampa ne tiek aplinka, kiek moters būsena, jos ryšys su gamta ir vakaro šviesa.
Pasak dailėtyrininkės dr. Nijolės Tumėnienės, šioje parodoje atsiveria išskirtinis J. Daniliausko kūrybos bruožas – moters figūra, dažnai tampanti paveikslo emociniu centru, „kamertonu“, pagal kurį juntama kūrinio nuotaika – svajinga, žaisminga ar romantiška. Vakaro nuotaiką dailininkas kuria nebe tik per peizažą – dabar ji išryškėja per moters figūrą, jos plastinį grožį, subtilų judesį ir emocinį krūvį. Koloritą ji vadina estetišku, kontrastingu, praturtintu jausmingumu – tai vizualinė poezija, kurioje susilieja praeities dvasia ir šiuolaikinė vaizduotė. Jonas Daniliauskas – menininkas, kurio kūryboje pinasi klasikinio modernizmo patirtis, liaudies meno dvasia ir asmeninė, romantizuota pasaulėjauta. Jo drobėse telpa ir senasis kaimas, ir laikui nepavaldus žmogaus santykis su gamta, kultūra, pačia būtimi.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 25 d.
Arūnas Bėkšta: „Pavaizdai“
Tai vienuoliktoji Arūno Bėkštos personalinė paroda. Joje pristatoma apie trisdešimt paveikslų ir keturi lino raižiniai. Dauguma darbų perteikia senamiesčių – ypač Vilniaus ir Kėdainių – architektūrinius vaizdus, kurie tapytojui tapo nuolatiniu įkvėpimo šaltiniu.
Arūnas Bėkšta – įvairiapusė asmenybė: fizikas, restauratorius, vadybos konsultantas, o pastaraisiais metais – suaugusiųjų mokymosi ekspertas ir aktyvus tautodailininkas. Išėjęs į pensiją, jis sugrįžo prie ankstesnio pomėgio – tapybos. Nors dailės nesimokė nei vaikystėje, nei jaunystėje, šiandien nuosekliai tobulina įgūdžius ir siekia profesinio augimo. Jo darbai pasižymi realistine tapybos maniera, o kūrybinis kelias suintensyvėjo nuo 2019 metų.
Parodos pavadinimas – „Pavaizdai“ – pasiskolintas iš senojo lietuvių kalbos žodyno, kuriame jį vartojo Konstantinas Sirvydas dar 1642 metais. Anot autoriaus, šis terminas puikiai atspindi kūrinių esmę – vaizduojami miestų fragmentai, jų dvasia, nuotaika ir istorinė atmintis
Be architektūrinių motyvų, parodoje pristatomi ir darbai, sukurti literatūros įkvėpimu. Tai vadinamieji „literatūriniai regesiai“ – paveikslai, gimę iš poezijos ar prozos fragmentų. Tarp jų – kūriniai, įkvėpti A. A. Jonyno soneto bei Jacko Kerouaco haiku.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 25 d.
Jonas Staselis: „Kaukių balius“
„Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas. Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas.
Nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse. Eiliniai žiūrovai, varvinantys seiles ir tenkinantys savo erotines fantazijas, pretenduojantys į grožio konkursų liudininkų ir beveik dalyvių vaidmenis.“ (Liutauras Degėsys)
LDS galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
„Karališkoji dekonstrukcija“
Paroda „Karališkoji dekonstrukcija“ kviečia pažvelgti į Lietuvos valstybingumo ženklus ne tik kaip į statiškus paminklus, bet kaip į kintančius, perinterpretuojamus ir aktualius simbolius, kalbančius šiuolaikinio meno kalba.
Turtinga ir dramatiška Lietuvos valstybingumo istorija skatina kelti klausimus: ką menininkui reiškia pilietinė pareiga, drąsa, kūryba? Ar kūrinys gali būti ne tik asmeninės raiškos forma, bet ir atsakas į kolektyvinės atminties iššūkius?
Turtinga ir dramatiška Lietuvos valstybingumo istorija skatina kelti klausimus: ką menininkui reiškia pilietinė pareiga, drąsa, kūryba? Ar kūrinys gali būti ne tik asmeninės raiškos forma, bet ir atsakas į kolektyvinės atminties iššūkius?
Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
„Panevėžio dailės dienos 2025“
Tai tradicinė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus paroda, kurios ištakos glūdi dar 1969-uosiuose, tačiau dabartinį formatą įgavo 1999-aisiais. Kas dvejus metus eksponuojami kūriniai atspindi pastarųjų metų skyriaus narių kūrybinį pulsą ir leidžia susipažinti su jiems aktualiomis temomis.
2025-ųjų metų parodoje menininkams nesiūlyta atsižvelgti į kokią nors konkrečią temą, jiems palikta visiška kūrybinė laisvė ir galimybė pristatyti žiūrovams tai, kas jų pačių nuomone atrodo labiausiai verta dėmesio. Net dviejuose Panevėžio miesto dailės galerijos aukštuose eksponuojama paroda supažindina su LDS Panevėžio skyriaus narių tapybos, grafikos, skulptūros, stiklo, keramikos, tekstilės kūriniais. Ekspozicijoje galima išvysti ir instaliacijų. Nors parodos branduolį sudaro vyresniosios kartos autorių darbai, tačiau kaskart vis pildosi ir jaunųjų, naujų narių gretos, o tai skatina skyriaus gyvybingumą.
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3, Panevėžys) veiks iki rugpjūčio 3 d.
Vaidotas Janulis: „Minčių kvapas“
Parodoje pateikiami darbai iš projektų ,,Žaidimai smėlyje“, ,,Barchatinis sezonas“, ,,Švelnus vėjas“ ir kitų. Bendrai žemės menas viešose erdvėse intriguojantis ir kviečiantis diskusijai reiškinys. Objektai, kaip po tokie, menininkui suteikia galimybę eksperimentuoti, žaisti tiesiogine šio žodžio prasme. Mene didelė dalis yra žaidimo, išsivadavimo iš nusistovėjusių kanonų, reglamento. Praėję projektai iškyla ne tik mintyse, bet ir norisi juos materializuoti ir pačiam pažvelgti iš laiko atstumo. Puiku, kad šie objektai buvo fiksuojami ir registruojami. Žaidimų smėlyje ir kitų projektų kūriniai gyvuoja parą ar mažiau laiko ir netenka reikšmės, bet esmė pats procesas. Kaip sako projektų kuratorius Virgilijus Bizauskas ,, …kai susibėga daugiau tokių bepročių, linksma“. Ar šie projektai išsisėmė, ar pagaliau projektų kuratoriams jau ne pagal stotą kapstytis smėlio dėžėje? Manyčiau, kad žemės menas nemiršta, čia savo žodį taria architektai, sukurdami puikių dinamiškų kinetinių kūrinių, užpildo miestų visuomenines, urbanistines erdves. Kaip ir maišomas smėlis, minkomas molis ar vaškas skleidžia įvairų kvapą, taip ir atsiranda įvairios mintys minkant. Kada kvapas pradėtas skirstyti į gerą ir blogą, kaip atsiranda geros ir blogos mintys?
Galerijoje XX (Laisvės al. 7, Panevėžys) veiks iki liepos 10 d.
Kotryna Onaitytė: „Ten, kur niekada nebuvau“
Ši paroda – tai mano bandymas pažvelgti į moteriškumą kaip į tyliai formuojamą tapatybę, kuri dar tik bunda. Kūriniuose ieškau to, kas trapu ir „beveik“ nematoma – švelnaus ilgesio, sapno nuojautos, prisiminimų, kurių niekada neturėjau, bet vis tiek jaučiu. Tai – būsena tarp praeities ir vaizduotės, lyg sapnas – įstrigęs tarp materialaus ir dvasinio pasaulio.
Kotryna Onaitytė – 2024 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje; šiuo metu tęsia studijas tapybos magistratūroje. Nuo 2021 m. dalyvauja grupinėse parodose įvairiuose Lietuvos miestuose. Yra kilusi iš Šiaulių, kur baigė dailės mokyklą. Būtent Šiauliuose pirmą kartą ir bus pristatyta studijų metais sukurta kūryba.
LDS galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki liepos 11 d.
M. K. Čiurlionis šiandien: pleneras ir paroda „Miškas, jūra ir …“
Palangos kūrybos namuose vyks rezidencija-pleneras, kurio metu šiuolaikiniai Lietuvos menininkai kurs naujus, M. K. Čiurlionio filosofiją atliepiančius kūrinius.
M. K. Čiurlionis Lietuvos meno istorijoje neabejotinai užima ypatingą vietą, dažnai jį įvardiname kaip genijų. Tačiau šio iškilaus menininko kūryba suvokiama daugiau kaip istorinė vertybė, tolstanti nuo šiuolaikinio diskurso. „Šis Lietuvos dailininkų sąjungos projektas skirtas aktualizuoti M. K. Čiurlionio kūrybą šiandien ir grąžinti ją į šiuolaikinio meno lauką“, – sako projekto organizatoriai.
Projektas siekia permąstyti plenero formatą nūdienos kontekste. „Anksčiau pleneras reiškė galimybę menininkui tapyti, piešti, lieti akvarelę gamtoje, tiesiogiai žiūrint į pasirinktą motyvą. Dabar, pakitus meno sampratai ir uždaviniams, menininkai nebesiekia kuo tiksliau atvaizduoti gamtos. Pleneras įgauna naują reikšmę – tai tampa būdu menininkui būti vienovėje su gamta, patirti ar patyrinėti ją, kuriant naujus ryšius ir idėjas, meninėmis priemonėmis sprendžiant aktualias problemas“, – pabrėžia projekto organizatoriai.
Palangos kurorto muziejuje (Birutės al. 34A, Palanga) veiks iki rugpjūčio 16 d.
Eugenija Martinaitytė: „Prisiminus senąjį Žvėryną“
Darbuose jautriai vaizduojama gerai pažįstama, kasdieną, įvairiais metų laikais stebima aplinka – gatvių fragmentai, seni mediniai namai, žaluma. Eugenija Martinaitytė, daug metų gyvendama Žvėryne, savo kuryboje siekė perteikti istorinio priemiesčio dvasią, vietos ramybę, savitumą, ypatingai – architektūros ryšį su gamta. Žvėrynas jai – neatskiriama senojo Vilniaus dalis.
Parodos autorė pasakoja: „Pirmieji mano darbai, lyg senos nuotraukos, fiksavo viską, kas tuo metu vyko Žvėryne: kaip, tiesiant pakrantę, į Nerį pradėjo kalti polius, Lenktąją gatvę su pasvirusiais beržais, kino operatorių medinį namelį prie Neries, keltą per upę į Vingio parką, kino teatrą „Žvaigždė“ prie pat bažnyčios… Daug metų gyvendama Žvėryne, jaučiuosi šios aplinkos dalimi. Tie patys vaizdai vis kitokie, priklausomai nuo metų laiko, apšvietimo, nuotaikos. Tapau Žvėryną nuolat, kartodama tuos pačius motyvus. Kiekvienas darbas asocijuojasi su prisiminimais, teikia liūdesį ir džiaugsmą.“
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki liepos 27 d.
Saulius Paukštys: „Pašnekesiai, Markučiai, Taivanas“
Parodoje bus eksponuojamos autoriaus nuotraukos iš pasivaikščiojimų po dvi viena nuo kitos nutolusias vietoves – Markučius ir Taivaną. Paukščiui šios vietos priartėja viena prie kitos per norą geriau pažinti apylinkes: keliaudamas po Taivaną, autorius kasdien dokumentavo Taivano vaizdus, fragmentus ir detales bei klausydavo sutiktų žmonių istorijų, kaip yra įpratęs daryti ir Markučiuose.
Eksponuojamos nuotraukos yra vienetinės ir spaustos rankomis, naudojant XIX a. atsiradusią „Van Dyke Brown“ technologiją. Šiuo būdu spausdintos nuotraukos pasižymi tipiška tamsiai ruda spalva dėl sumaišomų amonio geležies citrato ir sidabro nitrato. Manoma, kad „Van Dyke Brown“ technika pavadinta baroko dailininko Anthony van Dyck (1599–1641) vardu, kurio paveikslai atpažįstami iš panašaus rudos spalvos atspalvio.
Saulius Paukštys apie parodą pasakoja: „Tolima šalis Taivanas, technologija iš tolimų amžių – tai ir yra šios parodos žavesio užtaisas. Žiūrovui reikėtų apžiūrinėti vaizdus iš arti ir atrasti burtą tiek egzotiškų vaizdų konstruktyve, tiek ir sidabro kristalų alchemijoje.“
Vilniaus miesto muziejaus Markučių dvare (Subačiaus g. 124) veiks iki liepos 27 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
Adolis Jonas Krištopaitis: „Pats sau žemė ir pavasaris“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia iš naujo pažinti menininką, kuris praturtino modernistinį XX a. Lietuvos dailės peizažą. Pasivaikščioti A. J. Krištopaičio vaizdaminčių kambariais. Išvysti šelmiškas tapybinio žvilgsnio puses, kur menas virsta intelektualiu žaidimu. Minčių augintus, bet neišreiškiamybės horizontų linkui artėjančius paveikslus. Ir, žinoma, atrasti „Naujienų kambarį“ – seniai ar niekada nematytus kūrinius iš privačių bei valstybinių kolekcijų. Juk A. J. Krištopaičio kūrybos daugiabriauniškumui galime būti dėkingi už vakarietiškesnius mūsų tapybinio kraštovaizdžio horizontus.
Jis – metaforiško simbolio meistras. Ledi Estetikos numylėtinis. Intelektualių šmaikštumų žaidėjas. Ir, žinoma, unikalus portretistas. Juk A. J. Krištopaičio paveikslai-mąslumos atsiveria neįkyriu metaforos niūniavimu, minties virpėjimu tolumų struktūrose. Tyliu, todėl kartais nepastebimu. Adolis – plataus lango dailininkas. Švaraus ir nuplauto. Ramu per jį stebėti pasaulį – kai drobėse suželia potėpių žolė, o žemiškai stabiliomis paveikslų struktūromis prasmės ateina pavasario debesimis.
„Aš noriu, kad mano užuominas, emocijas, ryškiausias mintis žmogus matytų lyg pro lengvą miglą, stebėtų tarytum viziją ir kad jam būtų erdvu, nejaustų mano diktato, apskritai manęs nejaustų, o vien tik savo vidinio pasaulio ryškiausius šviesulius“ – sakė A. J. Krištopaitis.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė: „Nutrintos istorijos“
Paviršiai liečia mus dažniau nei žodžiai. Jie formuoja mūsų laikyseną, nuostatas, net pasaulėžiūrą – tyliai, lėtai, per kasdienį, nuolatinį kontaktą. Ši paroda tyrinėja paviršiaus galią – ne kaip pasyvų foną, o kaip aktyvų, kartais net prieštaraujantį formuotoją. Paviršius čia – tai prisilietimas, kuris ne tik glosto ar saugo, bet ir šlifuoja, trina, palieka žymę.
Visi parodoje esantys objektai sukurti iš šlifavimo medžiagos – ji tampa simboliniu kodu, per kurį pasakojamos istorijos lyg ir atpažįstamos kiekvienam. Rankšluosčiai, foteliai, užuolaidos, tapetai, suknelė, darbo rūbai erdvėje sustabdo; ne ramina, o dirgina. Jaukumo iliuzija greitai suyra – paviršius apgauna, o kartu kviečia permąstyti.
Švitrinė tekstilė čia tampa kūno metafora – atrodo kviečianti prisiliesti, bet tuo pat metu įspėjanti. Ji ištrina funkcionalumo lūkestį, paneigia įprastą daikto prasmę.
Parodos kūrinių išdėstymas kuria pasakojimą – nuo asmeniškų, pažįstamų prisilietimų iki socialiai ir kultūriškai įkrautų struktūrų.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 3 d.
„Tvarumo istorijos“
Parodoje pristatoma Kauno technologijos universiteto „Architektūros mokyklos“ studentų kūryba. Studentų darbai tvarumo sampratą traktuoja ne tik kaip energijos vartojimo optimizavimą, bet tyrinėja ją daug plačiau. Visus kūrinius vienija siekis kurti erdves, kuriose dėmesys sutelkiamas į aplinką, atsakingą gamtos išteklių naudojimą, pastatų gyvavimo ciklą ir senų pastatų išsaugojimą. Eksponuojami darbai pasakoja istorijas apie medžių architektūrą ir pastatų skaitmeninius dvynius, skatina pažvelgti į architektūros ir gamtos ryšį tvarumo kontekste bei į socialinę atsakomybę kuriant miestus ar jų dalis. Architektūros istorijos piešiniai įkvėpia kurti tvarią, kultūriškai turtingą ir gamtai draugišką aplinką.
Ši paroda – žvilgsnis į tai, ką mato būsimi architektai dar tik žengiantys savo profesiniu keliu, bet jau gebantys kelti svarbius klausimus: kaip kūrybiškai spręsti iškilusias tvarumo problemas? Kaip sėkmingai integruoti gamtos elementus ir želdynus į egzistuojantį urbanistinį audinį? Kokius sprendimus priimti, kad architektūra taptų ilgalaikio ryšio su aplinka dalimi? Kaip išlaikyti pastatų estetinę ir funkcinę vertę per ilgą laiką, prisidedant prie kultūrinio tvarumo ir ekologinio tvarumo dimensijų?
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
Grupės „Giria“ tapybos paroda
Į grupę „Giria“ susibūrė penki tapytojai: vilniečiai Gustas Jagminas ir Ina Budrytė, kauniečiai Romanas Averincevas ir Irena Mika, Algirdas Judickas iš Daugų.
Pavadinimas „Giria“ susideda iš parodos dalyvių pirmųjų vardo raidžių. Neįsipareigoję taisyklėms ar manifestams grupėje atrandame bendruomenišką santykį, analizuodami ką reiškia kurti ir būti drauge su kitais, išliekame ištikimi savo pasaulėjautoms. „Giria“ sutelkia (pa)būti kūryboje kartu. Tai ir šiokių tokių bendraminčių sambūris. Mes lyg medžiai girioje, kažkuo panašūs, bet ir labai skirtingi. Mūsų kūrybai būdingas šiurkštus išraiškingumas, art brut reiškiniai, ne visai teisinga tapyba, kartais primityvistinė maniera. Tapymo paskatos, išraiškos būdai, tepimo manieros, siužetai, temos ir priežastys skatinančios mus tapyti skiriasi, bet mes kaip tie miško medžiai susisiekiame, kartais šakų, o kartais šaknų lygmenyje ir mums tinka vienoje girioje augti. Į savo parodas mėgstame pasikviesti autorių iš šalies, ši paroda ne išimtis, čia dalyvauja 4 pakviesti autoriai su 1 darbu. Tai Dalia Mažeikytė, tapanti meditacines vizijas, Jono Čepo išraiškingi gyvūnai, netikėtai sutikta Olena Sagayda iš Ukrainos, Kijevo, tapanti mums artima primityvistine maniera pasakiškus ir mitinius vaizdinius ir nežinomo dailininko labai įtaigus moters portretas iš kalėjimo parodos.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Tapybos paroda „2²“
„2²“ – tai keturių jaunų menininkų eksperimentas su žanru, kuris, regis, pažįstamas iki skausmo: dangus, medis, kalnas, horizontas. Bet ši paroda ne apie gražius vaizdus. Pasakojama daugiau apie tai, kas liko iš vaizdo, kai jį paveikia urbanizacija, klimato krizė ar asmeninės dezorientacijos.
Grupė „Kažką darom“ peizažą ima kaip pretekstą – kartais rimtai, kartais kaip žaidimą „kas čia nutapytas: kraštovaizdis ar vidinis vaizdas?“. Keturios pozicijos, keturi žvilgsniai, keturi pasauliai, apimantys nuo išblukusių etninių prisiminimų iki naujų, postantropoceniškų geografijų – tokių, kur žmogus jau nebėra vienintelis ar svarbiausias veikėjas.
„2²“ vaizuoja ne pamokomą žinutę apie tvarumą, bet pojūtį. Tą vos apčiuopiamą nuojautą, kad kažkas slysta iš po kojų, keičiasi. Tačiau visa tai perteikiama ne didžiu mostu ar ekspresyviu šūkiu, o lyg tarp eilučių. O gal tarp potėpių? Visgi tai peizažas, padaugintas iš keturių – ne dėl aiškumo, o dėl dar daugiau klausimų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Mykolas Juodelė ir Sandra Rivero: „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“
Paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“ – tai dokumentinis fotopasakojimas, sudarytas iš trijų dalių.
Pirmojoje dalyje pasakojama apie Kupiškėnų Szlapelių (Šlapelių) šeimą, XIX a. pabaigoje Patagonijoje įkūrusią Sarmiento miestelį. Šią dalį papildo niekur anksčiau nepublikuoti pirmojo Sarmiento fotografo José Szlapelio (Juozo Šlapelio) kadrai bei dienoraščių ištraukos. Antroje dalyje atskleidžiamos Argentinos lietuvių bendruomenių istorijos Buenos Airėse, Rosarijuje, Berise ir Eskelyje, o taip pat – jaunosios Argentinos lietuvių kartos sugrįžimai į Lietuvą. Trečioji dalis – tai foto esė apie Sandros Rivero kelionę į protėvių kaimus Pasvalio rajone, ieškant savo prosenelių gyvenimo pėdsakų.
Per dešimt mėnesių trukusias keliones po Argentiną ir Lietuvą kūrėjai rinko archyvinę medžiagą, atliko interviu su keliomis dešimtimis Argentinos lietuvių, lankėsi Argentinos lietuvių bendruomenėse nuo Buenos Airių iki Eskelio ir nuo Rozarijo iki Sarmiento. Fotografijų ciklą papildo archyvinės nuotraukos, emigrantų dienoraščių ir laiškų fragmentai, o tekstiniai intarpai perteikia tiek istorinius kontekstus, tiek asmeninius pasakojimus.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 7 d.
Audronius Žemgulis: „Šviesos ir laiko atvaizdai“
Paroda „Šviesos ir laiko atvaizdai“ kviečia į fotomenininko, KKKC rezidento, Audroniaus Žemgulio pasaulį, kuriame kiekvienas kadras – ne šiaip vaizdas. Autorius kuria, naudodamas šlapio kolodijaus techniką – XIX a. fotografijos metodą, reikalaujantį ypatingo tikslumo, kantrybės ir meistriškumo.
Šia technika vaizdai fiksuojami ant metalo ar stiklo plokštelių, o pats fotografavimo ir cheminis „laboratorijos“ procesas turi vykti greitai, šalia fotografavimo vietos, kol emulsija dar šlapia.
Vienas iš parodos akcentų – kūrinys „Joninių karalienė“, kuriame užfiksuota karvė, besigananti laukuose. Šis kadras, pasak kuratoriaus, – techninis ir kūrybinis iššūkis: gyvūnas turėjo išlikti visiškai ramus keletą sekundžių, o fotografas – dirbti su visa kolodijaus chemija lauko sąlygomis.
Parodoje eksponuojami darbai – nuo įspūdingų portretų iki meniškų pajūrio peizažų – kviečia žiūrovą stabtelėti, susitelkti į detales, pasinerti į subtilų analoginės estetikos pasaulį. Juodai balta fotografija neatitraukia dėmesio spalvomis, o padeda susikoncentruoti į turinį, formą ir emociją. Kiekvienas grūdėtumas, netobulumas ar šešėlis tampa pasakojimo dalimi ir tikru meno kūriniu.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 24 d.
Tobias Gutmann: „Žemė – Tobias – Gyvenimas“
Tai pirmas kartas, kai menininkas visą ekspoziciją skiria vien piešiniams. Visi kūriniai tarpusavyje glaudžiai susiję – kiekviena linija tampa tyliu susitikimu su savimi, piešimo praktika ir ryšiu čia ir dabar. Ši akimirka kuria subtilų rezonansą tarp piešinio, menininko ir žiūrovo – santykį, peržengiantį regimybės ribas.
Tobias Gutmann vizualinė kalba balansuoja tarp abstrakcijos ir figūratyvumo: trapūs vabzdžiai, besitiesiantys pirštai, raidžių fragmentai, taškai ir ženklai, sukurti vos keliais brūkštelėjimais – kartais abstraktūs, kartais stulbinamai konkretūs. Vieni kūriniai alsuoja kontempliacija ir dvasingumu, kituose aiškiau išryškėja žmogaus santykis su pasauliu, gamta ir kūnu. Tekstiniai piešiniai sukoncentruoja pojūčius į poetinius fragmentus, bet visuomet palieka erdvės asmeninei interpretacijai.
Šią parodą galima suprasti kaip kvietimą: pažinti asmeninę menininko istoriją, ieškoti savos prasmės ir psichologinio saugumo, patirti stabilumą ir prasmę dažnai neramiame pasaulyje. Taigi paroda tampa ne tik apmąstymų, bet ir dialogo erdve.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 24 d.
„Klaipėdos architektūra 2024“
Metinė paroda „Klaipėdos architektūra 2024“ – tai aktualios šiuolaikinės architektūros panorama, atspindinti Klaipėdos architektų kūrybinius procesus ir profesinius siekius. Paroda kviečia lankytojus pažvelgti į miestovaizdžio kaitą iš arčiau – nuo realizuotų projektų iki naujų urbanistinių idėjų, kurios dar tik formuojamos eskizuose.
Šių metų ekspozicija išsiskiria teminiu ir stilistiniu spektru – čia pristatomi gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, interjerai, konkursiniai projektai, urbanistinės koncepcijos, tvarios plėtros projektai ir architektūriniai eksperimentai. Tai ne tik profesinis metraštis, bet ir kolektyvinis pasakojimas apie miestą kaip nuolat besikeičiančią, daugiasluoksnę erdvę, kurioje persipina funkcija, estetika ir profesinė atsakomybė.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 13 d.
„(NE)PAVELDAS. KLAIPĖDA“
Architekto Petro Džervaus meninio tyrimo paroda analizuoja XX a. antrosios pusės Klaipėdos architektūros paveldą – tuos objektus, kurie dažnai nepatenka į formalius paveldo sąrašus, tačiau yra reikšmingi miesto veidui ir kolektyvinei atminčiai. Parodoje pristatomos pasirinktų objektų atvejų studijos: fotofiksacijos, duomenų analizės, konceptualūs aprašai. Kartu pateikiami interviu su architektais, dirbusiais ar vis dar veikiančiais Klaipėdoje, kurių profesionali nuomonė leidžia naujai įvertinti šio laikotarpio architektūros palikimą – jo genezę, reikšmę ir (ne)išlaikytą vertę šiandieniniame kontekste. Paroda kelia esminius klausimus apie tai, kas laikoma vertinga architektūra ir kaip ji įgyja (ar neįgyja) paveldo statusą. Ji skatina permąstyti architektūrinės vertės apibrėžimą nuolat kintančių estetinių, politinių ir urbanistinių kontekstų fone. Taip pat keliama diskusija, kokie kriterijai yra tinkami ir būtini vertinant XX amžiaus architektūros kokybę – ar pakanka formos, ar būtina įvertinti ir istorinius bei kultūrinius jos sluoksnius. Tai paroda apie atmintį ir pamiršimą, apie miesto sluoksnius, kurie dar neįrašyti į vadovėlius, bet vis dar kalba – jei tik norime juos išgirsti.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 13 d.
Tania Mouraud: „Atgimusiam skausmui pagerbti“
Parodoje naujausi menininkės kūriniai pratęsia ankstesnius jos tyrimus, skirtus jidiš rašmenų plastikai. Pasitelkusi popierių, audinius ir plieną, menininkė aktualizuoja istorinių traumų projekcijas dabartyje per vizualinę deformuotų juodų raidžių kalbą: „Druskingam žmonijos raudų vandenyne“ (In zaltsikn yam fun di mentshlekhe trern, 2024), „Pokalbis“ (Shmues, 2020), ciklai „Glissando“ (Glitshn, 2023), „Paslėpti žodžiai“ (Mots Mêlés, 2015), pagal J. Peerce՚o „Kurgi ta gatvelė?“ (Vu iz dus gesele?) ir prancūzų dainininkės Barbaros dainą „Perlimpinpin“, frizas IV „Man iš akių rieda dvi ašaros“ (Deux larmes sont suspendues à mes yeux) pagal Wang Wei (2011–2012) citatą, ciklai „Kontūrai“ (Pasik, 2024), „Įspaudai“ (Gaufrage, nuo 2023), „Sudužusios raidės“ (Les lettres éclatées), Ghandi՚io citatų įkvėptas „Kodėl tu užsimerki?“ (Why Do You Close Your Eyes? – WDYCYE, 2016) ir „Ar tai turi tęstis amžinai?“ (Should It Go on Forever? – SIGOF, 2016). Ekspoziciją papildo videofilmas „Kadaise“ (Once Upon a Time, 2012), skirtas žudynių Panerių miškuose refleksijai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Janina Sabaliauskaitė: „Malonumas“
Paroda „Malonumas“, kaip ir kiti menininkės projektai, prasidėjo nuo pokalbio ir atidumo portretuojamiesiems. Projekte užfiksuotos jautriausios ir galingiausios vienuolikos dalyvių gyvenimo akimirkos, atskleidžiančios meilę sau, geismą, erotiką, potraukį, pajėgumus, svajones, iššūkius ir troškimus. Visus šiuos vaizdus jungia ne tik seksualumo tema, bet ir kitas dažnai visuomenės šešėlyje atsiduriantis reiškinys – negalia. Parodoje pabrėžiama, kad gyvenimas turint negalią, disfunkciją, individualių poreikių yra toks pats įvairus ir nenuspėjamas kaip ir bet kuris kitas, o pilnavertis gyvenimas – bendravimas, judėjimas, seksas, kultūra, pramogos – turi būti organizuojamas ne pagal vieną „universalią“ normą, kai neatsižvelgiama į tuos, kurie nuolat jaučia skausmą ar silpnumą.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks liepos mėn.
„RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“
Parodos pavadinimas referuoja ne tik į vokiečių prodiuserio DJ Hooligan track’ą „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia tai – troškimas būti tauta naujai gimusioje valstybėje ir ja džiaugtis, bet kartu noras tapti globalaus pasaulio dalimi, t. y. bendruomene be sienų. Reivas Lietuvoje pasirodo iškart po Nepriklausomybės paskelbimo ir veikia tarsi jos kultūrinė pasąmonė – ne verslo plano, o garso, malonumų ir eksperimentavimo projektas. Jaunajai kartai tai buvo naujo tipo laisvė – ne konstitucinė, bet vibruojanti, ritminė, bendrai išjaučiama, kurianti savo erdves, savo potyrius, savo madą, savo „pasidaryk pats“ taisykles.
Paroda susideda iš kelių sluoksnių. Branduolys – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m., kai reivas iš posovietinio reiškinio tampa vakarietišku modeliu. Vienose salėse rodomi artefaktai, kurie leidžia užfiksuoti procesus: skrajutės, fotografijos ir kiti dokumentai ir objektai apie didžėjų judėjimą, klubinę kultūrą, šokio ir psichoaktyviųjų medžiagų sandūras, keliaujant per miestus: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai. Istorinę medžiagą papildo šiuolaikinio meno kūriniai: tiek sukurti specialiai šiai parodai, tiek atskleidžiantys reivą kaip vaizduotės, kūno, garso ir bendrumo pažinimo lauką.
Lukiškių kalėjime 2.0 (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Tarp laiko gijų. Gobelenas „Sabinių pagrobimas“ ir jo restauravimo istorija“
Paroda „Tarp laiko gijų. Gobelenas Sabinių pagrobimas ir jo restauravimo istorija“– tai galimybė Valdovų rūmų muziejaus lankytojams iš arti susipažinti su gobeleno istorija, jo restauravimo etapais ir restauratoriaus profesijos subtilybėmis. Eksponuojamas gobelenas ne tik atskleidžia, kaip laikas veikia meno kūrinius, bet ir kviečia susimąstyti apie restauravimą, kaip nuolatinį balansavimą tarp praeities palikimo išsaugojimo ir jo prasmingo pristatymo šiandienos žiūrovui.
XVIII a. viduryje Obiusono karališkojoje manufaktūroje (?) (Prancūzija) sukurtas gobelenas Sabinių pagrobimas yra Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tekstilės kolekcijos dalis. Muziejui šį kūrinį 2021 m. padovanojo Natanas Levis (Nathan Levi) iš Florencijos (Italija). Gobeleno amžius nustatytas remiantis analize ir istoriniais šaltiniais – jo kompozicija atkartoja žymaus italų Baroko dailininko Lukos Džordano (Luca Giordano, 1634–1705) paveikslo Sabinių pagrobimas, nutapyto 1672–1674 m., siužetą. Kartonas, kuriuo vadovautasi audžiant gobeleną, sukurtas pasinaudojus leidykloje „Firmin Didot“ išleista Firmeno Bovarlė (Firmin Beauvarlet, 1731–1797) graviūra (1762), perteikiančia L. Džordano paveikslo kompoziciją.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 31 d.
Liucija Pačkauskaitė: „Blizgesiai“
Paveikslų serijoje „Blizgesiai“ kontempliuoju, kaip sentimentai ir praėjusio laiko ilgesys keičia ir transformuoja atmintį. Tai vizualus pasakojimas, talpinantis epizodus iš mano vaikystės kaime, paskendusius nostalgijos rūke. Tik tas rūkas kitoks, nei būna virš pievų vasaros rytais. Jis vaizdo nesudrumsčia, bet padengia visa apimančiu blizgesiu. Kai kurie iš praeities išnyrantys vaizdiniai blizga taip intensyviai, jog neišsitenka vien galvoje. Tuomet nelieka nieko kito, kaip tik juos tapyti. Keliaujant nuo prisiminimo iki drobės, siaurutis vaikystės kiemo upelis pradeda kristi putojančiais kriokliais, kaimynės sodybos kalvelė tampa Everestu, o kaimo prūdo paviršiuje išnyra banginio uodega. Permąstau, kas katalizuoja tokią prisiminimų transformaciją, kas juos priverčia blizgėti ir kaip tai vizualiai transliuojasi mano kūryboje. Parodoje susipina autobiografija ir vaizdinė poezija, kur kiekvienas paveikslas yra ne tik vaizdas, bet ir istorija – apie tai, ką reiškia prisiminti, branginti, saugoti ir, laikui atėjus, paleisti. „Blizgesiai“ – vizuali kelionė per rūką, upelius, kalvas ir blizgantį prisiminimo paviršių.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
Paulina Domašauskaitė: „Kire tsuzuki“
Parodos pavadinimas „Kire tsuzuki“ (liet. nupjautas tęstinumas) nurodo į japonų estetinėje tradicijoje taikomą koncepciją, kuri apibrėžia nutraukimo, pauzės ir tęstinumo santykį. Šis metodas veikia kaip pagrindinė parodos ekspozicijos kryptis, kurioje pristatomi kūriniai ištraukiami iš savo laikiškųjų ir lokalių kontekstų, juos nutraukiant ir transformuojant į naują turinį. Tokiu būdu sukuriamas dialogas tarp praeities ir šių dienų, kai ankstesnių vaizdinių konotacijos ir interpretacijos tarsi simboliškai sunaikinamos, tačiau tuo pačiu suteikiamos naujos jų būties formos.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
Milda Paukštė: „Dėmė“
Šio meninio projekto tikslas – tirti dėmės sampratą ir jos priežastis vartotojų visuomenėje, ieškoti būdų įkvėpti požiūrio į dėmes pokytį, remiantis prielaida, kad dėmių natūraliai dažingoje aplinkoje išvengti yra neįmanoma. Atlaidžiau žvelgiant į atsiradusias dėmes, drabužiai, tikėtina, būtų ilgiau dėvimi. Meninė kalba pasitelkiama kaip priemonė reflektuoti, kritiškai analizuoti ir vizualiai atskleisti estetines ir naratyvines dėmės vertes.
Šiuo projektu taip pat siekiama išryškinti ne tik dėmes lydinčios gėdos, bet ypač moters gėdinimo temą. Kūrinyje „Saulės dėmės“ dėmės ant rastos dėvėtos suknelės yra tokioje vietoje, kad žiūrovai jas pirmiausia susietų su menstruacijomis (visuomenės požiūris įtakoja, kad moterys tokių dėmių bijo ir gėdijasi bene labiausiai), nors iš tiesų tai – ant drabužio atspausta daug kartų sumažinta Saulės dėmių nuotrauka, užfiksuota NASA astronomo Alano Friedmano 2012 m. liepos 10 d. Didžiausia nuotraukoje pavaizduota Saulės dėmė realybėje yra maždaug 11 kartų didesnė už Žemę. Tačiau Saulė gali būti ir suknelės savininkės vardas. Tai tarsi moters istorija: „Saulė niekada nebijojo dėmių savaime. Ji bijojo gėdos: kad yra nepastabi, kad yra užmarši, kad yra nešvari, kad yra moteris. Saulė turėjo išmokti būti žavia, rafinuota, tikra dama, namų švaros kūrėja, tobula. Bet neišmoko.“ Video performanse „Dėmėjimas“ viena moteris dėmėja kitą makiažo dažais – ar tai pagražinimas, ar paženklinimas; ar kamufliažas mėginant prisitaikyti prie aplinkos, ar ritualinis pasirengimas kovai?
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki liepos 18 d.
„Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“
Šio projekto išeities taškas – geopolitinė suirutė, sukelta Rusijos karo Ukrainoje. Parodoje tyrinėjama Lietuvos ir ją supančio regiono kolonijinė istorija, įpinant ją į platesnį tarptautinį naratyvą ir išryškinant tarpusavio sąsajas. Koks normalumas įmanomas tebesitęsiančio konflikto kaimynystėje, praėjus trejiems metams nuo plataus masto invazijos pradžios gyvai stebint pasikartojančią istoriją? Parodoje atskleidžiamos skirtingų pasaulio regionų istorijos, ilgą laiką užgožtos dominuojančių galios diskursų.
Parodos pavadinime slypi nuoroda į Lubos Jurgenson esė „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ („Quand nous nous sommes réveillés. Nuit du 24 février 2022: invasion de l’Ukraine“, Verdier, 2023), kurioje rašoma: „Sienos yra naktiniai gyvūnai, jos juda, kol mes miegame. Turėtume visada būti budrūs.“ Ekspozicijoje susitelkiama į invazijos grėsmę, praeities okupacijų šmėklas ir išliekančias tikėjimo bei kalbos sistemas, kuriomis grįsta šio regiono gyventojų stiprybė ir atsparumas priešinantis represijoms. Pristatomi menininkai, pasitelkdami vaizduotę, poeziją ir protėvių išmintį kaip politinius įrankius, taip pat taikydami tiesiogines, dokumentines prieigas, tyrinėja sudėtingą kolonijinę istoriją, dabartinę tikrovę ir bando įsivaizduoti ateitis.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gerda Paliušytė: „Lūkesčiai“
ŠMC Pietinėje salėje vasarą bus atidaroma menininkės Gerdos Paliušytės personalinė paroda „Lūkesčiai“, tęsianti kelerius metus plėtojamą fotografinį projektą „Vaikinai ir mėlynos gėlės“. Parodoje bus eksponuojamos naujos Paliušytės fotografijos bei menininko Gedimino G. Akstino skulptūriniai objektai.
Gerda Paliušytė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos kūrybos laukas apima įvairias dokumentines praktikas, istorijas, populiariosios kultūros reiškinius ir personažus, nagrinėjant jų santykį su socialine tikrove. Menininkės filmuose, fotografijose ir instaliacijose dažnai tyrinėjamos skirtingos intymumo ir kolektyvinio būvio formos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Piotr Bury Łakomy: „Sodo išėjimas“
Centrinėje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdvėje atidaroma lenkų menininko Piotro Bury Łakomy personalinė paroda „Sodo išėjimas“, kurioje bus eksponuojami specialiai šiai parodai sukurti darbai. Parodos pavadinimas yra subtili užuomina į sąmoningą išėjimą iš Edeno – ši alegorija perrašoma urbanistinėje dabartyje tarsi organiška intervencija į galerijos erdvę.
Nors menininkas nelaiko savo kūrinių pritaikytais konkrečiai vietai, jų hibridiška, konsteliacinė prigimtis, jungianti industrines medžiagas, organinius likučius ir iš architektūros susigrąžintus objektus, išplečia jo tyrimą apie tai, kaip mūsų kūnai gyvena dirbtinėse, modernistinėse konstrukcijose ir kaip juose įsikuria akyti bei, rodos, vienas kitą veikiantys organizmai.
Tad „Sodo išėjimas“ toliau plėtoja dialektinį ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių, kur skirtingi objektai tampa konstrukcijų, langų rėmų ar laiptinių dalimi, į ekspoziciją tarsi įterpiant lėtai puoselėjamą sodo erdvę.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
Edith Karlson: „Marš!“
Karlson parodoje lankytojai susiduria su dar vienu užburiančiu jos kūrybos naratyvu – hibridinių būtybių kariauna žygiuoja per ištaigingas barokines Sapiegų rūmų erdves. Patalpose glaudžiasi vis besimainančios figūros – jos kažkur eina arba nuo kažko bėga, nors konkreti situacija lieka neaiški. Parodos turinį daugeliu aspektų įkvėpė dabartinė pasaulio būklė – karų ir krizių chaosas, kai žmonės atsiduria situacijose, kurių nepasirinko ir su kuriomis nesutiko, tačiau turi prie jų prisitaikyti, kad išsaugotų sveiką protą.
Edith Karlson pasaulyje gyvena kaitą įkūnijančios būtybės, priklausančios metamorfinei sferai – kartais trapiai, kartais neišvengiamai, bet visada pažymėtai vilties spindesiu. Šios būtybės išsineria iš savo odos ir meta šešėlius ant sienų, nuolat mainosi, tačiau visada trokšta pabėgti nuo to, kas atrodo neišvengiama. Karlson parodos yra ir melancholiškos, ir kupinos vilties, persmelktos žaismingumo ir daugiaprasmiškumo – kaip ir pats gyvenimas.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki rugsėjo 15 d.
Kęstutis Svirnelis: „Skaitmeninė Dūšia“
Ši paroda – didžiausias menininko kūrybos pristatymas Lietuvoje, organizuojamas kartu su menininką atstovaujančia Vilniaus miesto galerija „Meno niša“.
Garsus kinetinių objektų kūrėjas Kęstutis Svirnelis (g. 1976) po skulptūros studijų VDA magistro laipsnį įgijo Štutgarte, Vokietijoje, kur gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Įvairių gabaritų interaktyvius kinetinius objektus ir instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus bei jo vaidmens sistemoje temas.
Kaip teigia parodos „Skaitmeninė Dūšia“ kuratorius Krzysztof Gutfranski (Lenkija), „visų pirma Kęstutis Svirnelis yra praktiškas svajotojas – menininkas, kuris absurdo teritorijoje orientuojasi statybininko rankomis ir poeto akimis. Nors jo skulptūros dažnai sukurtos iš rastų medžiagų ir grindžiamos objet trouvé (pranc. „rastas daiktas“) logika, jos išduoda toli gražu ne atsitiktinį kruopštumą.
„Viskas visada keičiasi ir maišosi, praeitis ir dabartis, ir tampa kažkuo nauju.
Kokią reikšmę mūsų dabartyje turi jau keletą dešimtmečių egzistuojančios skaitmeninės technologijos.
Dūšia kaip iš senovinis etnografinis žodis reiškiąs dvasią, kokia jinai anais laikais ir šiais?
Kas kinta, kaip kas ką įtakoja, globalizmas naikinantis kultūrinę įvairovę plačiąja prasme, kalba, kalba šokis, dainos magiškas t.t.
Tai šiek tiek prieš visą aglicizacija – dzūkizacija.“ (Kęstutis Svirnelis)
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
Andrėja Maiburovaitė: „Crude“
Poetinių sąsajų tarp prisiminimų, archyvinės medžiagos bei kasdienybės banalumo siekianti ir per tapybos mediją neapdorotos naftos transformacinį potencialą tyrinėjanti menininkė netrukus pristatys savo trečiąją personalinę parodą, kurioje atsiskleis autobiografinės temos, apmąstančios šeimos istoriją, praradimą ir žmogiškųjų ryšių trapumą.
Andrėja Maiburovaitė atrado būdą sustingdyti naftą, kuri savo kilme yra nedžiūnanti klampi medžiaga. Jos tapybos darbuose susijungia besiliejantys vaizdiniai ir vaikystės prisiminimai. Atsiminimai ateina į dabartį ir pasireiškia kažkur jau matytomis formomis. Kintantis naftos plastiškumas tapo daugialype represuota filosofija. Sustingti, deformuotis, pažindintis ir vėl tapti iš naujo nesuprantamu. Tapytoja parodos kontekste nepabijo savęs sutapatinti su nafta ir pasivadinti žemės ištekliu, nes kilo būtent iš Mažeikių.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki liepos 4 d.
Prof. Vladui Žukui – 100 metų
Parodoje – prieškarinė ir pokarinė Adomo Galdiko, Telesforo Valiaus, Kazio Varnelio, Vytauto O. Virkau, Kazės Zimblytės, Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus tapyba ir grafika, Leono Striogos keraminis ir Bronės Mingilaitės-Uogintienės tapytas Vlado Žuko portretas. Ekspoziciją papildo Žukų šeimos draugo paryžiečio Žibunto Mikšio (1923–2013 m.) ofortai, taip pat Vytauto Kalinausko ir Antano Kmieliausko grafika.
2025 m. balandžio 8 d. buvo minimas 100-asis bibliografo ir meno kolekcininko Vlado Žuko gimtadienis (1925–2014 m.). V. Žukas 40 metų dirbo Vilniaus universitete dėstytoju, buvo Martyno Mažvydo klubo steigėjas, knygotyros profesorius. Profesorius yra parengęs tuziną knygų apie Lietuvos knygynus, leidyklas, spaustuves, taip pat atsiminimų apie pažintus kultūrininkus, knygotyrininkus, dailininkus: Vaclovą Biržišką, Mariją ir Jurgį Šlapelius, Juozą Pikčilingį, Joną Švažą. Per gyvenimą paskelbė apie 700 straipsnių ir dešimtį bibliografinių rodyklių: Antanas Strazdas, Adomas Mickevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Levas Vladimirovas. Viena iš Vlado Žuko publikacijų – apie šeimos bičiulę Beatričę Grincevičiūtę. Kartu su žmona Eleonora Žukiene (1926–2017 m.) surinko vertingą Lietuvos ir užsienio lietuvių meno kolekciją, išleido šio rinkinio katalogą (2009 m.).
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio 12-1, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 4 d.
„Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“
Paroda „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ – kvietimas susipažinti ne tik su Šnipiškių rajono praeitimi, bet ir pačių gyventojų istorijomis. Tai taip pat šiltas muziejaus pasisveikinimas su rajono gyventojais besiruošiant čia įkurti bendrą šnipiškiečių ir Vilniaus muziejaus susitikimų erdvę.
Lauko parodoje atgimsta pačių šnipiškiečių muziejui patikėtos istorijos. Praeitų metų birželio mėnesį dvi dienas Šnipiškių rajone veikė fotoatelje, į kurią šnipiškiečiai nešė savo namuose ir kiemuose rastus daiktus, kurie jiems patiems siejasi su gyvenimu Šnipiškėse. Dalis šnipiškiečių pasidalintų istorijų ir fototelje įamžintų daiktų tapo parodos „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ eksponatais. Su šių daiktų ir kitomis rajono istorijomis susipažinti kviečiame lauko parodoje ant Giedraičių gatvės namų tvorų ir Gedimino prospekto 18 vitrinoje.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 sausio 10 d.
Tadas Medelis: „Pankai dar nemirė (Punk Is Not Dead)“
Vienas iš svarbiausių Tado Medelio kūrybos bruožų – laisvė, maištingo žmogaus dvasia. Kūryboje dominuoja ryškios linijos, kontrastai ir ekspresyvūs potėpiai. Paveikslų temos varijuoja nuo miesto vaizdų iki žmogaus kūniškumo. Būdingos šmaikščios detalės, provokatyvumas, ironija, jungiantys kasdienybės banalumą ir gilesnes, filosofines egzistencines prasmes. Menininkas priešinosi dogmoms, institucionalizuotoms normoms. Tado menas – atviras, nuoširdus ir su ryškiai išreikšta laisvės idėja, kuri nepaklūsta jokioms konvencijoms ar visuomenės lūkesčiams. Savo kūryba Tadas kviečia eiti į dialogą su savimi, savo vidiniais principais ir išreikšti save be apribojimų.
Pasak menotyrininkės Vilmos Kilinskienės, Tado Medelio tapyboje ryškus pankiškumas, bet ne kaip stilius ar poza, o kaip vidinė laikysena. Jo tapyboje nėra noro įtikti formai – pabaigti, nugludinti, apibendrinti. Tai kūryba, kuri rizikuoja būti nesuprasta, bet išlaiko stuburą. Čia svarbu ne technika, o buvimas, ne rezultatas, o prisilietimas. Tai menas, kuris nebando tapti meno istorijos dalimi – jis ją brauko, perrašo, kartais – visai ignoruoja, tačiau būtent todėl čia gimsta tai, kas tikra: ne sterilizuotas grožis, o nepagražinta būsena.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Kazys Kęstutis Šiaulytis: „Už laiko ribų“
Parodos pavadinimas „Už laiko ribų“ – tai žodžiai, kuriuos mintyse vis ištaria dailininkas K. K. Šiaulytis, žvelgdamas į M. K. Čiurlionio kūrinius. Akvarelėse, vaizduojančiose Nemuną, Ratnyčią, Dainavos peizažus, žiūrovai pajaus tą belaikiškumą, amžinybės dvelksmą, atsiveriantį šio krašto gamtovaizdžių misterijoje, įamžintą mūsų dailės ir muzikos genijaus kūryboje. Parodoje tarsi skleidžiasi dvi akvarelinės kelionės: viena – Druskininkų krašto žaliosiose pušynų gelmėse, kita – su M. K. Čiurlionio gyvenimu susijusių reginių erdvėse svetur. Visos eksponuojamos akvarelės sukurtos plenere, tiesiogiai pasineriant vandenų tėkmės tyloje ar klausantis vaizduojamo miesto šurmulio.
M. K. Čiurlionio kūryba dailininką K. K. Šiaulytį, kaip ir visus Lietuvoje besidominčius daile, lydi nuo mokyklos suolo. Praėjusio amžiaus septintajame, aštuntajame dešimtmetyje jo tapyba buvo plačiai pristatoma šalies periodiniuose leidiniuose, publikuojama atskirais reprodukcijų lakštais, atvirukų rinkiniais, kurie spausdinti net 50–70 tūkstančių tiražu. Vaikystėje, sekdamas Čiurlioniu, dailininkas yra nutapęs keletą fantazijų, o dabar yra šio didžiojo genijaus paviliotas matyti Gamtos slaptingą prigimtį.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki liepos 13 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Dailininko paroda Šiauliuose eksponuojama neatsitiktinai – J. Mikševičius gimė 1923 m. kovo 8 d. Šiauliuose, inžinieriaus Medardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1941 m. šeimai pasitraukus iš Lietuvos, mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė prof. Pauliaus Thesingo studiją Darmštato kūrybinėse meno dirbtuvėse. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.
J. Mikševičiaus kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Antanas Gudaitis: „Kompozicijos“
Ši paroda svarbi dėl kelių priežasčių – tai Antano Gudaičio kūrybos fondo, kuris rūpinasi menininko kūrybiniu palikimu bei jo sklaida, prisistatymas ir kvietimas bendradarbiauti. Taip pat ji ypatinga ir dėl to, kad didesnių menininko parodų nerengta jau bent keletą dešimtmečių. Paskutinė retrospektyvinė menininko gimimo šimtmečiui skirta A. Gudaičio paroda „Išsilaisvinimas“ Lietuvos dailės muziejuje vyko prieš dvidešimt vienerius metus (kuratorės – J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė).
Naujojoje parodoje „Kompozicijos“ atskleidžiamas gyvybingiausias ir paties A. Gudaičio ypač vertintas kūrybinis laikotarpis, prasidėjęs maždaug nuo 1959 m. ir tęsęsis iki jo mirties 1989 m.
A. Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Jis gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.
Parodoje pristatoma Algimanto Kunčiaus fotografija bei archyvinė 16 mm juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės, kultūrinė to meto aplinka ir jo artimieji bei geriausi draugai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 5 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Atviros marios. Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“
Kolekcijos branduolį sudaro Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Telesforo Valiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Pauliaus Augiaus, Vytauto Igno kūriniai. Tačiau L. K. Andriekus pabrėžė, kad „rinkdamas jų darbus, jis stengėsi išsaugoti lietuviškos dvasios grožį, taip pat skatino kultūrų dialogą, ryšius tarp skirtingų tradicijų“. Kolekcijoje, be pripažintų klasikų, Kauno meno mokyklos pedagogų ir absolventų, yra ir kitų tapytojų: Petro Rimšos, Prano Domšaičio, Albino Elskaus, Petro Kiaulėno, Kazimiero Žoromskio, Prano Lapės, Arbit Blato, Juozo Bagdono, Antano Kairio, Alfonso Dargio, Vlado Žiliaus, Romo Viesulo grafikos kūrinių. Pranciškonų pastebėtas ryškus moterų menininkių indėlis į diasporos meno gyvenimą. Reikšminga vieta tenka skulptorės ir tapytojos Elenos Kepalaitės, tapytojų Elenos Urbaitytės, Vidos Krištolaitytės, tekstilės menininkės Janinos Monkutės-Marks, grafikių Nijolės Vedegytės-Palubinskienės, Magdalenos Stankūnienės kūrybai, itin vertintas menininkų Vytauto ir Aleksandros Kašubų tandemas.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Stasys Ušinskas: „Lietuvos modernizmo ledkalnis“
Pakruojo akmenskaldžio sūnus iš Lietuvos ir Latvijos pasienio Stasys Ušinskas (1905–1974) pasiekė XX a. I p.–vid. Lietuvos dailės aukštumas. Avangardiniais užmojais dailininkas galėtų būti lyginamas su Vytautu Kairiūkščiu (1890–1961), o talento briaunų įvairialypiškumu jam prilygti negali niekas: puikus tapytojas, piešėjas, meistriškas daugiafigūrio paveikslo komponuotojas, novatoriškas scenografas, knygų iliustratorius, vitražo meistras ir stiklo menininkas, lėlininkas, animatorius ir pedagogas. Drąsiai ieškodamas naujos stilistikos, medžiagų, technikos ir technologijų, išbandydamas įvairias meno sritis, kitaip nei ekspresionistai, jis ryžtingai pasuko konstruktyvios ir dekoratyvinės kūrybos link. Tokie novatoriški kūriniai, eksponuoti parodoje Kaune, skirtoje dailininko gimimo 100-mečiui, buvo taikliai apibūdinti kaip „valingo grožio konstrukcijos“.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“
Tarptautinėje parodoje „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ Lietuvos visuomenei ir sostinės Vilniaus svečiams pristatomas Ukrainos paveldo europinis deimantas. Tai geografiškai nutolęs, bet ypač reikšmingas bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas – Pidhircių rezidencija ir jos istorinių kolekcijų lobiai. Šiandien jie pasklidę ir saugomi net keliuose Ukrainos bei Lenkijos muziejuose. Bene didžiausia ir vertingiausia kolekcijų dalis atsidūrė Lvivo nacionalinėje Boryso Voznyckio dailės galerijoje ir Lvivo istorijos muziejuje.
Tarptautinėje parodoje eksponuojama bemaž šimtas meno vertybių ir kitų relikvijų – šalia daugybės portretinių, batalinių, sakralinių garsių Europos dailininkų bei su Lietuva susijusių autorių tapybos darbų, į ekspoziciją įterpti taikomosios dailės objektai: salonų baldai, veidrodžiai, žvakidės, militarijos – husarų šarvai, alebardos. Taip lankytojui atskleidžiami ir XVIII–XIX a. aristokrato rezidencijoje kauptų kolekcijų formavimo principai, jų turinys.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Neabejingos“
storinė Prezidentūra kviečia į dar vieną pusmetinę istorijos pamoką. Šį kartą žvelgsime, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Parodoje „Neabejingos“ eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.
Kodėl mums šiandien tai turėtų rūpėti? Visų pirma, gyvenimas šalia neprognozuojamos valstybės reikalauja didesnės moterų mobilizacijos, jungimosi į įvairias organizacijas ir pasirengimo vėl dengti tam tikras socialines sferas, jei valstybei tektų gintis nuo priešo. Visų antra, žvilgsnis į tarpukario moterų veiklos pamokas labai akivaizdžiai parodo, kad ne viską turi ir gali spręsti valstybė, labai daug ką gali nuveikti aktyvūs kartu veikiantys žmonės. Ir, trečia, tarpukario moterys savo darbais tikrai nusipelnė atminimo ženklų, vietos istorijos vadovėliuose ir mūsų atmintyje. O kiek tokių atminimo ženklų moterims viešoje erdvėje matote jūs?
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Julija Pociūtė: „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“
Paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ nuo gegužės turės savo satelitą Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone – „Galerijoje be sienų“. Čia įsikurs menininkės Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“.
Kūrinį įkvėpė kadaise populiarus vaikų žaidimas „sekretai“. Miniatiūrinės kompozicijos, sudėliotos iš augalų, popierėlių ir kitų smulkių objektų, būdavo uždengiamos stiklo šuke, užberiamos žeme, o jų slapta vieta žinoma tik geriausiam draugui.
Julijos Pociūtės instaliacija kviečia patirti daugiasluoksnę paslaptį, kurioje persidengia atmintis, gamta ir žmogiškieji ryšiai:
„Tos skraidančios plokštės – tarsi atminties skeveldros, lengvai plūduriuojančios beorėje erdvėje, ir tik skylėti prisiminimai trumpam persišviečia kurdami nesamo vaizdo iliuziją. Ryškios žymės, įbrėžimai, rankų prisilietimai – paslaptis, kurią mudvi privalom saugoti. Lieka žemės panagėse, kai gremži mažą duobutę nuskintiems augalams suguldyti ir tuoj tuoj prispaudi stiklo šuke – gretimo namo išdaužto lango skeveldra.“ /Julija Pociūtė. Ištrauka iš kūrinio manifesto/.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„Pirmas leidimas“
Pirmasis leidimas (angl. first edition) – tai pirmoji knygos versija ir pirmasis jos tiražas, atspausdintas pradinio leidimo metu. Tai ne tik fizinis leidinys, bet ir vienas iš pirmųjų bandymų išreikšti mintį, sujungti tekstą ir vaizdą, eksperimentuoti su forma bei struktūra. Knygos materialumas – popieriaus tekstūra, tankis ir svoris – tampa neatsiejama meninės patirties dalimi.
Parodoje pristatomos menininkų knygos yra vienetinės arba išleistos mažu tiražu – nuo vos kelių savilaidos egzempliorių iki kelių šimtų vienetų. Eksponuojami ir jau pripažinti kūriniai: Ievos Stankutės autorinė knyga „Apie bambą“ 2020 m. pateko į vieno svarbiausių knygos meno konkursų „Luma Rencontres Dummy Book Award Arles“ nepublikuotų knygų projektų finalininkų sąrašą, o 2023 m. pelnė pagrindinę premiją Lietuvos kultūros ministerijos organizuotame kasmetiniame knygos meno konkurse; Ingos Navickaitės-Drąsutės kūrinys „Pusiniai namai“ 2021 m. laimėjo pagrindinį prizą „The Best Baltic Dummy“ kategorijoje „Self Publish Riga“ organizuojamuose apdovanojimuose; Miglės Ceinorytės „CAPTCHA pratimai“ konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2019“ dizaino tyrimų kategorijoje buvo apdovanota papildomu prizu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 28 d.
Marija Prymačenko: „Dovanoju jums saulėtą meną“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje.
Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje. Parodą papildo animacinių filmų ir edukacinių lavinamųjų veiklų programos, paskaitų ciklas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė: „Kraujo akmuo“
Parodoje „Kraujo akmuo“ vienoje ryškioje parodų erdvėje susitinka dviejų pripažintų menininkų darbai. 1978 m. sujungus tris nacionalizuotus namus buvusioje Verlängerte Alexanderstraße (Pailgintojoje Aleksandro gatvėje), Memelyje (dab. Klaipėda) ir juos rekonstravus Lietuvos dailės muziejaus reikmėms, pirmasis aukštas buvo pritaikytas skulptūros ekspozicijoms. Kad būtų papildomos erdvės šio dueto parodai, dauguma didžiausių pirmojo aukšto galerijos langų buvo dalinai uždengti, tačiau iš vis dar atvirų dalių atsiveria vaizdai į muziejaus sodą su geometriniais tvenkiniais ir gebenėmis apaugusiais medžiais.
Gediminas Akstinas labiausiai žinomas dėl savo „lentynėlių“ – hibridinio kūrimo ir pristatymo būdo, kurį jis sugalvojo XX a. 10 dešimtmečio pradžioje.
Patricijos Jurkšaitytės tapybos kūrinių cikle svarbią vietą užima raudona ochra. Tai pigmentas, gaminamas iš raudono hematito – geležies oksido mineralinės formos, nuo seno siejamos su fiziniu ir psichiniu gydymu. Sakoma, kad šis „kraujo akmuo“ padeda mums suprasti savo emocijas ir priimti sprendimus vadovaujantis aiškumu. Jį esame įpratę matyti visame pasaulyje paplitusiuose priešistorinių urvų ir uolų piešiniuose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 21 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
„Visa tai, ko negalima daryti“
Parodoje „Visa tai, ko negalima daryti“ kviečiame XXI a. Lietuvos menininkių praktikas pažinti fone, kurio jos vertos – Radvilų rūmų dailės muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje. Šalia XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų įsikuriantys XXI a. kūriniai irgi atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų, priglobiančių ne tik gobelenus ir nuotraukas, bet ir vieną iš valstybės idėjų, jos kultūros ir atminties prioritetus. Atverdami šią kolekciją ir norėdami ją aktyvuoti, turime patys daryti dalykus, kurių, atrodo, negalima daryti – pavyzdžiui, atsisakyti mandagios tylos ar savo kuratorinio autoriteto. Ir tai pavyksta tik kartais – net rašydama šį tekstą nežinau, kaip bus. Kad ir kaip pasisuktų paroda ir pasaulis, tikiuosi, kad bent trumpam galėsite joje daryti jei ne viską, tai bent truputį to, ko negalima: tuoktis su kuo norisi, skaityti svetimus susirašinėjimus, išdidžiai sirgti ir būti vienumoje, primygtinai dovanoti kūrinius, sutikti save kaip dievybę. Kurti kiek perspaustus pavadinimus bendram ir asmeniniam džiaugsmui – vienam iš natūraliausių ginklų prieš žiaurybę.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Istorija vizgina uodegą“
Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus švęs ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – įvairūs šiai progai skirti renginiai nuvilnis per daugelį pasaulio šalių: nuo Pietų Afrikos iki Švedijos, nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos. Tačiau didžiausias Čiurlionio kūrybinis palikimas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kurį menininko jubiliejinio gimtadienio proga nuspalvinsime įspūdinga tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Kūriniai atvyks iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus bei kt. Ekspozicijoje Čiurlionio kūriniai sužibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Parodoje lankytojai išvys daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų. Ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių.
Paroda suskirstyta į tris dalis: „Jūra“, „Kosmosas“ ir „Navigacija“. Pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama jūrai kaip idėjai bei jos prasmei. Nuo antropomorfinių iki išskirtinai mokslinių, nuo eteriškų iki politinių kūrinių – šioje parodos dalyje tyrinėjamos daugialypės emocijos, kurias jūra šimtmečiais žadino tiek mumyse, tiek ir menininkuose.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
„Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“
Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui.
„Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks liepos mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks liepos mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks liepos mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks liepos mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
