„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2026 m. rugpjūčio mėn.
„Iš Krokuvos, Vilniaus ir Varšuvos – į Belovežą. Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kelionės ir medžioklės“
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiajame kieme bus eksponuojama Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio universiteto plėtros fondo (Lenkija) organizuojama stendinė paroda „Iš Krokuvos, Vilniaus ir Varšuvos – į Belovežą. Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kelionės ir medžioklės“, skirta medžioklės fenomeno svarbai valdovo gyvenime ir Belovežo medžioklės dvaro tyrimams pristatyti.
Medžioklė užėmė reikšmingą vietą Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei diduomenės gyvenime – tai buvo ne vien pramoga ar laisvalaikio leidimo forma. Ji turėjo svarbią praktinę ir simbolinę reikšmę. Sėkmingai valdovo sumedžioti žvėrys demonstravo jo galią, taip pat buvo suprantami kaip būsimų karinių laimėjimų ženklas. Iš svarbių valdymo centrų – Krokuvos, Vilniaus, Varšuvos – valdovai itin dažnai vykdavo į medžiokles. Sklandžioms medžioklėms užtikrinti buvo įkurtas ne vienas medžioklės dvaras, turėjęs patenkinti medžiojančio valdovo poreikius. Vis dėlto istoriniai šaltiniai liudija, kad viena mylimiausių Jogailaičių ir kitų dinastijų valdovų medžioklių vietų buvo Belovežo giria.
Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Amin Yousefi: „Akys raibsta, kai ieško tiesos“
„Lyg detektyvas noriu rasti savo įtariamuosius tarp 1978–1979 m. Irano revoliucionierių. Irano revoliucija yra svarbiausias įvykis Artimuosiuose Rytuose per pastaruosius penkis dešimtmečius, turėjęs daugybę padarinių ir nuskambėjęs visame regione. Šis projektas išryškina asmenis, kurie svarbiu istorijos momentu iš žmonių masės žiūrėjo į fotoaparato objektyvą. Fotografas dažniausiai yra tas, kuris kontroliuoja fiksuojamą vaizdą. Fotografas, apsispręsdamas, kur bus, pasirenka ir pačią mizansceną. Minėtas santykis šiose nuotraukose pasikeitė, nes fotografą paveikė minia ir akys, nukreiptos į kamerą. Tarsi subjektas ir objektas būtų apsikeitę vietomis. Šis vaidmenų apsikeitimas turėjo didelės įtakos, nes patys žmonės ėmėsi fiksuoti vaizdą savo žvilgsniu, o ne į juos nukreipta kamera. Fotografavimas per didinamąją lupą buvo alegorija, kaip išgauti revoliucijos nuotraukas ir perkelti jas į dabartinę akimirką. Didinamoji lupa veikė kaip tiltas, jungęs mane su revoliucionieriais. Atrodo, kad jų žvilgsnis dešimtmečius laukė mano akių, prasiskverbęs pro daugybę lęšių, kol pasiekė mane. Jie norėjo būti įrašyti į istoriją kamera, o aš stengiausi pagerbti jų nemirtingumo troškimą. Kaip siaurajuosčio fotoaparato užrakto garsas galėjo patraukti protestuotojo dėmesį minioje? Tarsi fotografas megafonu sakytų: „Vienas, du, trys, šypsokitės…“, ir kai kurie dalyviai iš minios tiesiog spoksojo į fotoaparatą.“ (Amin Yousefi)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki rugsėjo 6 d.
Ingrida Mockutė-Pocienė: „Rožės efektas“
Parodoje pristatomas Ingridos Mockutės-Pocienės meninis tyrimas „Rožės efektas“. Autorė nagrinėja, kaip per asmeninį dokumentinį santykį, archyvinius dokumentus, daiktus, atsiminimus, sapnų užrašymus, fotografiją ir videodarbus, poeziją, performansus veikia ta pati vieta (deja vu efektas). Parodoje pristatomi videodarbai, fotografijos, objektai, dokumentinė medžiaga. Meninis tyrimas yra Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomojo meno magistro studijų programos baigiamasis darbas.
Pasak parodos kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės: „Parodos pavadinimas „Rožės efektas“ yra nuoroda į turinį ir priemones. Rožės vardas turi tiesioginių sąsajų su autore, yra jos identiteto dalis. Asmeninis patyrimas pateikiamas kaip meninis objektas, į kurį kviečiama žvelgti per simbolinę prasmę, bet kartu tai yra apnuogintų autorės gyvenimo faktų dūrių atodanga. Tyrimo rezultatas – paroda – “išpažintis” – atliktinis veiksmas, įgalinęs į viską pažvelgti iš šalies ir aktualus tiek autorei, tiek kitiems, taip pat pažeidžiamoms grupėms, visiems.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki spalio 11 d.
Ieva Dževečkienė ir Diana Monkevičiūtė: „Identitetas“
Ši paroda – tai dviejų kūrėjų jautrus dialogas su gamta, savimi ir žiūrovu. Nors menininkės dirba skirtingomis technikomis, jas vienija ne tik kūrybinė pajauta, bet ir daugiau nei 25 metus trunkanti bičiulystė, tapusi tvirtu pamatu bendram kūrybiniam laukui.
Ieva ir Diana dalijasi ne tik meile menui, bet ir giliais vidiniais ieškojimais, pamąstymais apie istorijos, laikmečio, aplinkos trapumą, virsmus ir kaip tai veikia žmonių jauseną, būvį. Kaip kiekviena tai išgyvena ir supranta per savo prizmę, tačiau kartu harmoningai ir artimai.
Ievos Dževečkienės akvarelėse atsiskleidžia subtilus augalų pasaulis – įtraukiantis ir užburiantis, nuolat kintantis. Gamtos motyvai darbuose tampa transformuotomis formomis, tekstūromis, spalvų koliažais – ne tik estetine, bet ir emocine išraiška, kylančia iš vidaus.
Dianos Monkevičiūtės kūriniai – vizualinis kelias per praeities ženklus, moteriškumo kodus ir kolektyvinę atmintį. Darbuose dominuoja ornamentikos ir spalvų kalba, perteikianti gilius emocinius klodus, jungiančius asmeninę ir kolektyvinę patirtį.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki rugsėjo 7 d.
„22° G: rėžis“
Galerijoje „Akademija“ pristatoma 17-os VDA Grafikos katedroje dirbančių dėstytojų paroda „22° G: rėžis“.
Grafiką paprastai siejame su atspaudu. Taip, viskas, ką galima atspausti, kas atsispaudžia ar yra atspaudžiama, pačia plačiausia prasme yra grafika – kad ir kokias šiuolaikiškas ir netikėtas formas tai įgautų. Atspausti galima objektus tiesiogiai – nuo kėdės ar antkapio iki traukinio vagono; savo atspaudus plokštumose palieka skirtingos medžiagos, prisilietusios prie skirtingų paviršių, netgi saulės šviesa laikui bėgant įspaudžia savo beveik nematomą pėdsaką, kasdien keliaudama per patalpas. Mes įspaudžiame savo pėdas minkštoje žemėje – jei jas atspaustume, tai būtų grafika. Tačiau prieš atspaudą yra dar vienas veiksmas – raižymas. Rėžimas. Rėžis. Tam, kad ką nors atspaustume, reikia išraižyti ar įrėžti, ir šį veiksmą taip pat galima traktuoti pačia plačiausia prasme.
Rėžių daug, ir kiekvienas jų yra savitas, kaip ir dabartiniai raižytojai, po 220 metų sudarantys VDA Grafikos katedrą. Kiekvienas jų jau yra palikęs ryškų pėdsaką ne tik katedros dabartyje, bet ir netolimoje jos praeityje bei studentų atmintyje. O ši paroda – rėžis per dabartį – skirta dabartinei būsenai užfiksuoti ir pėdsakui palikti; savai linijai įrėžti į šiuolaikinį, nepaliaujamai kintantį meno ir akademinių studijų lauką.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
Rimgaudas Barauskis: „Narindatē“
Narindatē – tai R. Barauskio sielos namai, kurie jam visada buvo daugiau nei tik kasdienybės vaizdiniai, įsitvirtinę jo ir miestelio bendruomenės pasąmonėje. Individualus santykis su šia vieta autoriui suteikė galimybę pažvelgti naujai ir pabandyti suvokti gilesnę vietos prasmę.
Parodoje pristatomas kūrybinis projektas apie istorinius pokyčius Nerimdaičių kaimo „Vienuolyne“. R. Barauskio asmeninis ryšys su fotografuojama vieta ir siekis išgirsti, išklausyti kitą žmogų, jo istorijas, suteikė galimybę pažvelgti ypač jautriai, asmeniškai. Fotografijose užfiksuotas vadinamasis Nerimdaičių kaimo „Vienuolynas “– pastatas, kuriame vienuolynas niekada neveikė, tačiau taip jį praminė buvę gyventojai. Šiame pastate yra veikusi klebonija, mokykla, mokytojų bendrabutis, laikini namai neturintiems gyvenamosios vietos, laidojimo namai. Šiuo metu pastatas nebegyvenamas ir rekonstruojamas. Fotografijose įamžintas pastato fasadas, kambariai, įvairūs objektai, buvę gyventojai, laidojimo namų įkūrėja ir paskutinė gyventoja Stanislava, nuo kurios fotografavimo ir pradėta įsigilinti į praeitį ir istoriją.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Apie meilę. Vėjo malūnai“
Jaunosios kartos menininkų šiuolaikinio meno paroda „Apie meilę. Vėjo malūnai“ kvies žiūrovus į netikėtą kelionę tarp literatūros, mitų ir šiandienos socialinių realijų.
Projekto kūrybinė ašis – literatūrinė nuoroda į Miguelio de Cervantes romaną Don Kichotas. Šis kūrinys tapo atspirties tašku menininkų interpretacijoms, ieškančioms atsakymų, kaip šiuolaikinėje kultūroje formuojasi meilės vaizdiniai, kokie stereotipai juos lydi ir kaip šie
vaizdiniai veikia mūsų pasaulėžiūrą.
Parodos kūrėjai perinterpretuoja klasikinius meilės archetipus – riterį ant balto žirgo, pasakų princesę, pilies kaip idilės simbolį pasitelkdami asmenines patirtis, socio-politinius kontekstus ir kritinį žvilgsnį į romantizuotus kultūrinius naratyvus. Tokiu būdu paroda tampa refleksija apie tai, kaip meilė vaizduojama, išgyvenama ir suprantama mūsų laikais.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki rugsėjo 15 d.
Neringa Akcijonaitytė: „Cognitio“
Šioje parodoje rodomas autorės asmeninis kelias į ganėtinai naujos keramikos technikos pažinimą -3D molio spausdinimą. Pasirenkama metodika – žaismingi praktiniai bandymai siekiant savaip išbandyti spausdintuvų ribas. Klausimai, nesėkmės ir rezultatai tampa šios parodos eksponatais.
Parodos erdvė paskirstyta į 3 dalis atliepiančias laboratorinį šėliojimą bei iš jo išaugusius rezultatus. Kadangi ši paroda tai neįpareigojančio tyrimo eigos atvaizdavimas ekspozicijai įkvėpimą duoda herbariumas – vieta, kurioje saugomos ir moksliškai tiriamos augalų ir grybų kolekcijos.
Autorės prieiga prie molio spaudos proceso ganėtinai chaotiška ir paremta žaidimu. Pagrindu tampa klausimas „O kas bus jei…?“. Koks darbas gausis prie spausdinimo einant ne per galutinio objekto viziją ir jos įgyvendinimą, bet per proceso patyrimą ir spausdintuvų galimybių testavimą.
Taip pat parodoje atsiranda laboratorinė erdvė, kuri dedikuota spausdinimo ir pažinimo procesams. Eksponatai – tai bandymai, žaidimai ir klaidos, kurios nutinka vykstant mokymosi eigoje. Tarp įvairių formų ir išbaigtų figūrų nugula procesa menantys fragmentai – darbų šukės, šalutiniai spausdinimo produktai. Nesėkmė – viena svarbiausių pažinimo eigos dalių.
VDA Lauko galerijoje + 1000 (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
Ieva Narutavičiūtė: „Atmena“
Parodoje „Atmena“ tyrinėjamas žmogaus santykis su prisiminimais arba atmena: vaizdais, žodžiais, sapnais ar įvykių nuotrupos – aktyviomis dalelėmis, kurios žaidžia kažkur psichikoje. Vieni prisiminimai turi stiprų emocinį krūvį: jie varžo ir slegia, galbūt net kandžiojasi, ar kitaip žaloja, o kiti – apibrėžia žmogaus asmenybę bei skatina kilti, teikia pagreitį, tvirtumą. „Atmena“ vaizduoja kūrėjos bandymą prisijaukinti savo prisiminimus suteikiant jiems fizinę formą. Išanalizuoti ir pergyventi jie virsta į emociškai nebeaktyvius, laike tirpstančius medžių motyvus arba laiko tėkmei atsparius simbolius.
Ieva Narutavičiūtė (g. 2004, Telšiuose) – vizualinio meno kūrėja, iliustratorė, naudojanti piešimą kaip savianalizės, prisiminimų fiksavimo ir emocinės iškrovos priemonę. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje grafikos studijų programoje, dalyvauja parodose bei projektuose. Menininkė savo kūrybine praktika tyrinėja atminties ir emocijos ryšį, siekdama suteikti universaliems bet sunkiai įvardijamiems jausmas bei potyriams vaizdą. I. Narutavičiūtę kūrybinėje kelionėje lydi jau ilgaamžis kompanionas – paprastas juodo rašalo tušinukas. Pasirinkta raiškos priemonė padeda išgauti trapią bei laikiną liniją, kuri atspindi kūrėjai rūpinčias temas bei kviečia žiūrovą sustoti ir sutelkti dėmesį į smulkių detalių kuriamą visumą.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Kol viltis mus išskirs“
Grupinėje Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) narių parodoje „Kol viltis mus išskirs“ pristatomi Austėjos Masliukaitės, Barboros Matonytės, Dariaus Žiūros, Jurgos Juodytės, Lauros Stasiulytės, Jono Meškausko, Agatos Orlovskos kūriniai.
Kiekviena epocha priklauso ryžtingiausiems – kuriantiems taisykles, formuojantiems teisines sistemas bei juridines sutartis, savo detalumu vengiančias bet kokių nesutarimų. Istorijos vingiuose laikotarpių pabaigas neišvengiamai žymi pokyčiai, tačiau žmones išskiria ne konfliktai, bet abejingumas. Skirtingų kartų LTMKS narių paroda „Kol viltis mus išskirs“ – tai apmąstymas apie viltį ir jos tylų, bet ištvermingą buvimą.
Iš siužetų ir objektų, susikūrusių kaip netikėtumai ar net stebuklai, sudėliota paroda žvelgia į viltį ne kaip į silpnumo, bet kaip į paradoksalaus veikimo ženklą – kaip į jėgą, gebančią atlaikyti tiek individualias, tiek kolektyvines krizes. Čia ji – amžinojo variklio iliuzija, kurioje žinojimo ir tikėjimo priešprieša tampa varomąja jėga.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki spalio 11 d.
Mindaugas Šnipas: „Skulptūros“
Mindaugas Šnipas – Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas skulptorius, savo kūryba tęsiantis ilgai brandintą stilių bei savitą raišką. Ilgametėje Lietuvos medinės skulptūros tradicijoje Šnipo kūriniai figūruoja kaip daugiaprasmiai, minimalistiniai tašyto, sendinto medžio objektai. Menininko darbai žinomi dėl rastų objektų ir skulptūrinių elementų jungimo, kas sukuria savotišką paradoksą.
Parodoje „Skulptūros“ tęsiami Šnipo kūrybos motyvai–naujai ir seniau sukurtos medinės skulptūros suteikia galimybę žiūrovams artimiau susipažinti su menininką dominančiomis temomis bei jų išraiškos priemonėmis. Šnipas pristato egzistencinio turinio kupinus kūrinius, nagrinėjančius kūrybai būdingą laiko kaitą ir svarbą, realybės suvokimą, ribą tarp meno ir nemeno. Parodoje didelę reikšmę turi asociacijos, formalios kalbos paradoksai, kviečiantys žiūrovą aktyviai įsitraukti į prasmės konstravimo procesą. Redukuodamas skulptūros sampratą menininkas domisi rastų, minimalistinių objektų santykiais erdvėje arba pačia erdve, kurioje objektai praranda savo svarbą ir prasmę. Šnipo skulptūriniai objektai, nors ir dvelkia kasdienybe, reprezentuoja ir kvestionuoja įvairius kontekstus bei mūsų suvokiamus tikrovės, laiko lygmenis meditaciniame fone. Objektai atrodo pažįstami, bet jų funkcija lieka neišspręsta ir kartu nebereikšminga–šis bruožas provokuoja tylų, introspektyvų žiūrovo susidūrimą su kūriniu. Grubi medžio faktūra ir figūros suponuoja nerežisuotą estetiką bei leidžia formoms kalbėti už save–apielaiko tėkmę, realybės plotmes, o galiausiai ir savirefleksiją.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.
„Kūrybos sujungti“
Paroda „Kūrybos sujungti“ yra savotiškas meninis tyrimas, tiksliau – bandymas pasiaiškinti, kas ir kaip sukuria, suformuoja ir sujungia menininkus, kurie yra dar ir šeimos nariai, artimieji, giminės. Kokios matomos ar nematomos gijos sunarplioja juos į vieną neišraizgomą rezginį, kurį būtų galima pavadinti menininkų planeta ar kūrėjų visata? Pagrindo tam yra suteikusios jau dvi – Kaune ir Šiauliuose – pastaraisiais metais vykusios trijų menininkių (dviejų Emilijų ir Nijolės) parodos. Pastaroji ekspozicija yra šio pasakojimo tęsinys, kurio esminis tikslas yra priminti ir prisiminti, aktualizuoti ir išsaugoti, išlaikyti aktualumą. Kita vertus, visą šį projektą galima traktuoti kaip kūrybišką kūrybingos giminės susitikimą. Šiais metais minime septyniasdešimtąsias netikėto Emilijos Liobytės-Vilutienės išėjimo iš mūsų pasaulio metines. Kaip ir dera, giminės tokiomis progomis labai dažnai, tiesiog besilaikydamos tradicijų, susiburia, kad atmintų ir prisimintų, pagerbtų.
Tad ši paroda yra ir apie Vilniaus legendas bei jų pagimdytą kūrybinę atmosferą, įvairų ir pozityviai skirtingą vienos šeimos, tos pačios giminės kūrybiškumą. Pristatomi šeši Vilučių šeimos atstovai (akivaizdu, kad jų gali būti ir daugiau – tad akstinas bendroms ateities parodoms irgi yra). Vieni plačiau, išsamiau, kiti – lakoniškiau (tikintis ir žinant, kad „vilutizmams“ skirtų parodų dar bus ne viena ir ne dvi). Derama pagarba ir dėmesys atiduodamas Emilijai Liobytei-Vilutienei, visą savo aplinką inspiravusiai ne tik prigimtiniu talentu ir meniniu jautrumu, bet ir kūrybišku įvairiapusiškumu.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Julija Goyd, Ivona Tau: „Dear Eliza“
1966 metais sukurta ELIZA programa – tai pirmoji žmonijos istorijoje aplikacija, imitavusi psichoterapinį pokalbį. Kaip ir dabartiniai pokalbių botai, ELIZA kalbėdavosi su žmonėmis ir taip padėdavo jiems spręsti psichologines problemas. Iš tiesų ELIZA programa tik „apsimesdavo“, jog supranta ar mokosi iš savo pašnekovų, panašiai kaip ir Bernardo Šo „Pigmaliono“ herojė Eliza, įgudusi imituoti aukštesnės visuomenės sluoksnio kalbą. Abiejų Elizų – ir programos, ir pjesės herojės – figūros patriarchalinėje struktūroje sumaniai prisitaikė naudodamos pamėgdžiojimą ir emocinį darbą, kurdamos socialinio „lankstumo“ įspūdį.
Berlyne ir Varšuvoje gyvenančių lietuvių menininkių Julijos Goyd ir Ivonos Tau darbuose DI irgi imituoja, tačiau čia jis atvirai veikia kaip bendraautoris. Menininkių atskiruose ir bendruose meniniuose eksperimentuose susikerta tie patys vaizdai, tačiau jie kinta skirtinga linkme. DI sąlygoti trikdžiai parodo ne vien tik klaidas, bet ir menininkių pokalbio su DI sistema ribas ir specifiškumą. Promptografija* – tai fotografijos perėjimas į kalbos režimą: kamera pakeičiama tekstu, kurio žodžių kombinacijos suformuoja vaizdą. Taip „promptas“ tampa aparato mechanizmu. Autorystė dirbant su DI yra dekonstruojama – ji paskirstoma tarp menininkių, kalbos, duomenų modelių ir sistemos. Tačiau DI nesugeba išlaikyti tobulo kūno vaizdinio, tobulo rūpesčio veido – jis jį sugadina ir atidengia vaizdų ir žodžių imitacijos struktūrą.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Perpetuum Creatrix: moterų linijos“
Frazė perpetuum creatrix jungia perpetuum – „amžiną“ – ir creatrix – moteriškąją „kūrėjo“ (creator) formą, marginalizuotą ir beveik išnykusią iš vartosenos, taigi gali būti verčiama kaip „amžinoji kūrėja“ arba „nenutrūkstama moteriškoji kūrybos galia“. Vadinasi, pasak šios frazės, kūryba nėra atsitiktinis veiksmas ar profesinis pasirinkimas – tai praktinis egzistencinis buvimo pasaulyje būdas, perduodamas iš kartos į kartą.
Paroda atveria vienos šeimos moterų giminystės ryšių vaidmenį formuojantis kūrėjos tapatybei.
Remiantis antropologo Timo Ingoldo „Lines: A Brief History“ (2007), šioje parodoje ryšiai tarp moterų suvokiami ne tik kaip kraujo linija, giminystė, bet ir kaip iš kartos į kartą perduodamas būdas (iš)būti. Ingoldas teigia, kad linijos ne tik nurodo ryšius, bet ir apibrėžia, kaip mes patiriame ir suvokiame pasaulį. Meninė praktika parodos dalyvėms nebėra profesija ar individuali raiška – tai egzistencinė būtinybė, šeimos tradicija, būdas mąstyti, veikti, spręsti problemas ar švęsti. Kūrybinė praktika tampa linija, suteikiančia struktūrą pasauliui.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Antros rankos“
Parodoje dalyvauja menininkai Dominykas Cinauskas, Ieva Černiauskaitė, Viktorija Damerell, Blue Helen, Neda Rimaitė.
„Galima sakyti, kad pirmas žvilgsnis yra mažiau patikimas ir dėl to man primena nuotykį. Meilė iš pirmo žvilgsnio taip pat. Meilė kam? Pirmam žvilgsniui informacijos lemta nuolat ieškoti žiūrinčiojo viduje. Vakarienę sparčiai pasigaminti iš trijų šaldytuve likusių ingredientų prieš išskubant iš namų. Antras žvilgsnis patikimesnis, saugesnis, jis jau geriau žino, apie ką kalba, dėl to iš jo lūpų skambanti tiesa kartais gali pasirodyti nemaloni. Kartais nustebinti. Yra dar trečias, ketvirtas, penktas ir kiti žvilgsniai, tarytum skirti įsigilinti ir pamatyti daugiau, bet jais reikia naudotis atsargiai, kad vėl nepradėtų matytis tai, ko nėra. Esu girdėjusi, kad žvilgsnis kuria fikciją. Galvoju, kelintas.“
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki spalio 18 d.
„Aukštos įtampos tinklas“. „Auksinių ženklelių/Aukso Mūzų“ laureatų kūrybos paroda
„Auksinių ženklelių/Aukso Mūzų“ apdovanojimas yra svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos prizas, teikiamas dailininkams ir dailėtyrininkams už išskirtinius meninius pasiekimus ir veiklą. Parodoje dalyvauja 31 tapybos, grafikos, fotografijos, tekstilės, keramikos kūrėjas. Kadangi Vilniaus Rotušės erdvėse buvo ribotos galimybės rodyti skulptūros, keramikos, stiklo bei kitus erdvinius objektus, buvo apsiribota tik plokštuminių darbų eksponavimu. Šios parodos tikslas yra ne tik atverti žiūrovams ryškiausius meninius kūrėjų atradimus, aktualizuoti menininko statuso reikšmę, bet ir stiprinti organizacijos prestižą, ieškoti naujų talentingų kūrėjų.
Parodos pavadinimas „Aukštos įtampos tinklas“ pasakoja apie koncentruotą, galingą meno kūrinio poveikį žiūrovams, siekia sudominti, inspiruoti, pritraukti, gal net pajusti atstūmimo jausmą? Talentingiausiųjų menininkų kūrybiniai pasiekimai yra ne tik inovatyvūs (dažnai naudojamos naujos, netradicinės medžiagos ir priemonės); jie paveikūs ne tik vietinėje, lokalioje erdvėje, bet ir garsina Lietuvos vardą tarptautiniame kontekste . Šių autorių kūrinių yra įsigiję muziejai ir meno galerijos, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Kūriniai kupini įtampų, iššūkių, juose persipina ribinės būsenos, asmeniniai atsivėrimai, egzistenciniai iššūkiai, o jų visuomenėje ir pačių kūrėjų gyvenime netrūksta. Menininko – kūrėjo vieta visuomenėje, jo išlikimo temos visada yra aukštos įtampos tinkle. Kūrėjo vizualaus mąstymo kodai išlieka aktualūs kūrybos lauke, jie aktyviai veikia visuomenę, skleidžia vertybinius – egzistencinius klausimus/atsakymus(?)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 5 d.
Vitalis Čepkauskas: „Tacita“
Vitalijus Čepkauskas Lietuvos meniniame lauke turbūt labiau žinomas tiesiog savo vardu – Vitalis. Jo kūrybinė biografija prasidėjo apie 1990-uosius parodomis Vilniaus „Šiaurės Atėnų”, „Vartų“, „Kauno lango“ ir kt. galerijose. Kūrė skulptūras, instaliacijas, asambliažus, kaukes – dažnai iš įvairiausių rastų, panaudotų daiktų ir „ready-made“-ų. Ankstyvuoju laikotarpių plėtojo neo-poparto stilistiką, dažnai išradingai leisdamasis į flirtą su kiču, bet visuomet išlaikydamas konceptualią kūrinio ašį. 2001–2011 m. aktyviai dalyvavo tuo metu be galo populiariame, novatoriškame festivalyje „Mados infekcija”, ten vienas ir su kolegomis sukūrė bei parodė 11 konceptualios mados kolekcijų. Vitalis pasireiškė ir juvelyrikos bei scenografijos srityse. Vėliau dešimtmetį praleido Prancūzijoje, kadangi Paryžiuje turėjo jį atstovavusią galeriją, surengė nemažai parodų Prancūzijoje.Palangoje, Antano Mončio meno muziejuje rengiamoje parodoje „Tacita“ Vitalis parodys kelis savo ciklus. Netikėta, kad Vitalis yra sukūręs 12-os Kristaus apaštalų portretus – tai gana nedažnas religinių temų įterpimas į šiuolaikinį kontekstą. Kitas ciklas – „Mythology“ reflektuoja prarastąjį – bet drauge įaugusį į Europos kultūrą bei tapusį europinės tapatybės pamatu – Antikos palikimą. Pro dabartinį triukšmingą, pilną informacijos, žinių, įvairiausių ryšių, tinklų, radijo, TV, GPS, satelitų skleidžiamų bangų užteršto eterio sluoksnį tyliai ima ryškėti antikinės graikų skulptūros, kurių amžinas grožis tampa vieninteliu nekintančiu dalyku šioje beprotiškoje kasdienybėje. Reikia „prisikasti“ iki šio sluoksnio, jis tampa archeologiškas, ieškotinas.
Antano Mončio meno muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Maketo dimensija 2.5“
„Maketo dimensija 2.5“ kviečia pažvelgti į skulptūros pradžią – momentą, kai idėja dar tik įgauna kontūrus. Čia atsiveria eskizai, bandomieji modeliai, improvizacijos – tai, kas paprastai lieka menininko studijos užkulisiuose. Šioje stadijoje kūrinys dar nėra užbaigtas: jis trapus, atviras permainoms, galintis augti, nykti ar netikėtai persikurti.
Maketas tampa pirmuoju impulso ženklu – lyg užuomina, kurioje telpa ir gležnumas, ir ateities galimybės. Į parodą atėjęs žiūrovas patenka į procesą, kuriame kūrinys dar ieško savo formos. Čia jis nebėra vien tik stebėtojas – jis tampa proceso liudininku, galinčiu atpažinti kūrybos dinamiką ir pajusti, kaip iš idėjos gimsta materija. Tai erdvė, kurioje susitinka mintis, medžiaga ir nuolatinė kaita.
Ši paroda yra įžanginis renginys, pristatantis vyksiantį tarptautinį skulptorių simpoziumą Kaune, kurio metu visą rugsėjo mėnesį menininkai iš kaimyninių šalių atvirose erdvėse kurs, dalinsis patirtimi ir leis miestui stebėti patį kūrybos procesą. Simpoziumo metu Kaunas virs gyva dirbtuve, kurioje bus galima sekti kūrinių raidą nuo pirmųjų eskizų iki įgyvendintų formų.
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Gyvas miestas“
Paroda „Gyvas miestas“ įkvėpta šiųmetinio Vilniui skirto Europos žaliosios sostinės titulo. Šį titulą gauna miestai, aktyvūs aplinkosauginėje veikloje ir tampantys įkvėpimu kitiems. Europos žaliosios sostinės apdovanojimą gavę miestai yra ne tik įsipareigoję mažinti taršą, bet ir keisti įpročius, kurti ilgalaikius aplinkai draugiškus sprendimus bei kviesti gyventojus būti šio pokyčio dalimi.
Nuo 2010 metų šį titulą jau pelnė šešiolika Europos miestų, o 2026 metais Europos žaliosios sostinės vardą iš Vilniaus perims Portugalijos miestas Guimarães.
Parodos „Gyvas miestas“ metu lankytojai galės susipažinti su įvairiomis Vilniaus ir kitų Europos žaliųjų sostinių iniciatyvomis bei iš arčiau pamatyti tai, kas daro Vilnių tvariu, gyvu ir šurmuliuojančiu miestu.
Parodą taip pat lydės specialiai parengta edukacinė programa, kurioje bus galima ne tik papildyti interaktyvų žemėlapį ir pasvajoti apie ateities miestą, bet ir nuodugniau susipažinti su vietine bioįvairove bei paragauti įvairiose Europos žaliosiose sostinėse išgaunamą miesto medų.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Svitlana Didukh Romaneneko: „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“
Fotografijų paroda „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“ – tai menininkės Svitlanos Didukh Romaneneko refleksija apie pradžią naujoje vietoje, ieškojimą ir moterų bendrystę. Negalėdama rasti atsakymo į klausimą „kaip pradėti viską iš naujo?“, autorė pradeda jo paieškas bendraudama su kitomis ukrainietėmis.
Parodoje pasakojamos 8 moterų iš Ukrainos istorijos: dalis jų Lietuvoje atsidūrė dar prieš 2022 m., kitos buvo priverstos ieškoti prieglobsčio prasidėjus pilno masto karui Ukrainoje. Vienos turėjo lietuviškų šaknų, kitos niekada nesitikėjo čia atsidurti. Vienos sekė širdies balsu, kitos – traukėsi iš karo zonos.
„Tikiu moterų galia. Ir moterų tarpusavio paramos galia. Pradėti nuo nulio naujoje vietoje, naujoje šalyje, tarp nepažįstamų žmonių – nelengvas iššūkis. Kaip išdrįsti? Nuo ko pradėti? Iš kur semtis jėgų ir tikėjimo savimi? Į šiuos klausimus neturėjau atsakymų. Todėl nusprendžiau paklausti tų, kurios jau nuėjo šį kelią“, – pasakoja parodos autorė Svitlana.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.
Šv. Barboros koplyčios fasado ikonų paroda
Markučių dvaras Europos paveldo dienų metu kviečia pasinaudoti išskirtine galimybe išvysti orginalias Šv. Barboros koplyčios fasado ikonas.
Parodoje bus eksponuojami septyni iš devynių išlikusių ikonų originalų, vaizduojantys Melnikovų ir Puškinų šeimos globėjus. Tyrimai atskleidė, kad šios ikonos buvo sukurtos specialiai koplyčios fasadui, nes jų dydis ir forma tiksliai atitinka išorėje esančias nišas.
Atvaizdų pagrindui panaudota cinko skarda ant kurios buvo tapoma aliejiniais dažais, ikonų tapytų tokia technika Lietuvoje yra išlikę itin mažai. Jų autorystė vis dar kelia klausimų, šiuo metu keliamos dvi hipotezės: viena, jog jų autorius – Georgijus Molokinas, vienas ryškiausių XIX–XX a. sandūros meistrų, kita sieja autoryste su „vietinėmis vienuolėmis“, tikėtina, Šv. Marijos Magdalietės vienuolyno seserimis.
Manoma, kad dviejose neišlikusiose ikonose buvo vaizduojami šv. Mikalojus bei šv. Natalija, dvaro savininkės Varvaros brolio ir sesers dangiškieji globėjai.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) vyks iki rugsėjo 25 d.
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“
Parodoje lankytojai susipažins su jautria, M. K. Čiurlioniui itin svarbia religine tema ir menininkui būdingais išskirtinai savitais pasaulio Kūrėjo vaizdiniais. Dailininko sumanymai perteikiami pasitelkus pagrindinius jo vaizdavimo principus: kinematografiją, šviesos ir tamsos santykį, taip pat garsus ir kvapus. Pirmą kartą Druskininkuose bus pristatomi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai, kuriuos jis siuntė broliui Povilui, kaip savo paveikslų reprodukcijas. Taip pat parodoje bus eksponuojamas vitražų diptikas „Rex“ (1904) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Visą M. K. Čiurlionio dailės kelią nuo pirmųjų piešinių iki didžiojo „Rex“ (1909) lydi Dievo-Kūrėjo-Absoliuto vaizdavimo paieškos. Jis domėjosi įvairiomis senovės Rytų religijomis ir naujomis religinėmis praktikomis, mokslu – istorija, filosofija, astronomija, taip pat hipnoze, spalvų girdėjimu ir kt. Menininkas buvo linkęs į sintetinimą, todėl religinius išgyvenimus bei įgytas žinias dažnai jungdavo į bendrą kompozicinį vaizdinį. M. K. Čiurlionio kūriniuose persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Dailininkas jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2026 m. sausio 14 d.
Lina Straigytė: „Trispalvė virš Čiurlionio kalnų Arktyje“
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Nuotraukų liudijimuose – įspūdingais vaizdiniais ir daugialypiais pavojais išsiskiriančios kelio atkarpos, gyvybę palaikančio ir sušildančio maisto (kurį turi preciziškai skaičiuoti) bei poilsio ritualai, dalį kelio lydėjęs grėsmingas baltasis lokys (tai smalsaujantis, tai tykantis grobio), pūgos, atlydžiai, prarajos. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį Lietuvos žymiausio tapytojo vardu pavadino 1913 m. ekspedicijos į Arktį dalyvis dailininkas N. Pineginas, apstulbęs dėl Arkties vandenyne prieš jų laivą „Šv. Foka“ išnirusio kalno ir neseniai matyto Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ panašumo.
Parodą papildo tuometiniame Telšių institute atlieta Čiurlionio kalnyno atminties lentos replika, žygeivių padovanota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui iškart po ekspedicijos, taip pat žygeivių medalis, meteorologinėse stotyse surinkti antspaudai ir kiti ekspedicijos dalyvių išsaugoti rekvizitai. Į Čiurlionio kalnų aplinką lyg kelione laiku perkelia ir ekspedicijos kino operatoriaus Edmundo Muloko filmuoti kadrai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 25 d.
Kotryna Šešelgytė: „Vandens ir Šviesos simfonija“
„Vandens ir Šviesos simfonija“ – tai paroda, kurioje senieji Japonijos mitai susitinka su M. K. Čiurlionio tapybos stilistika, kuriant vizualius mitologinius pasakojimus apie pasaulio pradžią, dangaus keliautojus ir gamtos simbolius. Įkvėpta japonų estetikos principų – wabi-sabi ir ma, – kūrinių autorė Kotryna Šešelgytė atskleidžia laikino grožio, tylos ir erdvės poeziją, kuri natūraliai rezonuoja su M. K. Čiurlionio kūrybos dvasia.
Parodoje kuriamas jautrus dialogas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, kur mitai, spalvos ir šviesa susilieja į vieną pojūčių lauką, atskleidžiantį universalų ryšį tarp žmogaus, gamtos ir visatos. Ekspozicijoje pristatomos iliustracijos vaizduoja senuosius japonų mitus. Šie pasakojimai kalba apie pasaulio sukūrimą, gamtos dvasių pasaulį, dievybes ir jų ryšį su žmogumi. Mituose gyvi tokie motyvai kaip dangaus ir žemės vienovė, gamtos jėgų cikliškumas, trapumo ir amžinybės sąveika. Vizualiai perteikti mitai kviečia ne tik žiūrėti, bet ir įsiklausyti į simbolių kalbą, kuri byloja apie žmogaus vietą visatos tvarkoje. Tai kvietimas patirti gilią, laikui nepavaldžią pasaulėžiūrą.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki rugsėjo 30 d.
Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė: „Nutrintos istorijos“
Paviršiai liečia mus dažniau nei žodžiai. Jie formuoja mūsų laikyseną, nuostatas, net pasaulėžiūrą – tyliai, lėtai, per kasdienį, nuolatinį kontaktą. Ši paroda tyrinėja paviršiaus galią – ne kaip pasyvų foną, o kaip aktyvų, kartais net prieštaraujantį formuotoją. Paviršius čia – tai prisilietimas, kuris ne tik glosto ar saugo, bet ir šlifuoja, trina, palieka žymę.
Visi parodoje esantys objektai sukurti iš šlifavimo medžiagos – ji tampa simboliniu kodu, per kurį pasakojamos istorijos lyg ir atpažįstamos kiekvienam. Rankšluosčiai, foteliai, užuolaidos, tapetai, suknelė, darbo rūbai erdvėje sustabdo; ne ramina, o dirgina. Jaukumo iliuzija greitai suyra – paviršius apgauna, o kartu kviečia permąstyti.
Švitrinė tekstilė čia tampa kūno metafora – atrodo kviečianti prisiliesti, bet tuo pat metu įspėjanti. Ji ištrina funkcionalumo lūkestį, paneigia įprastą daikto prasmę.
Parodos kūrinių išdėstymas kuria pasakojimą – nuo asmeniškų, pažįstamų prisilietimų iki socialiai ir kultūriškai įkrautų struktūrų.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 7 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
Dovilė Dagienė: „Osmosas“
Menininkė čia plėtoja kūrybinį dialogą su vienu svarbiausių Lietuvos fotografijos istorijos kūrėjų – Baliu Buraču. 2020 m. tapusi pirmąja moterimi, įvertinta Balio Buračo fotografijos meno premija, Dagienė šį apdovanojimą priėmė kaip užduotį – iš naujo pažvelgti į Buračo archyvą, ypatingą dėmesį skiriant moterų portretams, jų aplinkai, kasdienybės pėdsakams.
„Fotografija visuomet buvo osmoso forma. Šviesa skverbiasi per objektyvą, reaguoja su chemikalais, palieka pėdsaką“, – rašo Adamas Mazuras. Dagienės darbuose šis procesas tampa metafora, leidžiančia persilieti skirtingiems laikams ir istorijoms. Senosios Buračo fotografijos persismelkia į šiuolaikinius autorės darbus, o dabartis – į archyvo kadrus, taip sukuriant erdvę, kurioje praeitis ir dabartis veikia viena kitą.
„Osmosas“ nėra bandymas heroizuoti istoriją ar ieškoti vienos lietuviškos fotografijos esmės. Tai intymus ir empatiškas žvilgsnis, išryškinantis marginalizuotų moterų istorijas, jų tylų buvimą, buities ir gamtos detales – sodus, daržus, gėlių darželius. Dagienės darbai kviečia į atvirą procesą, kuriame archyvas tampa ne uždaru dokumentu, o pralaidžia membrana, sugeriančia ir mūsų emocijas, santykius bei prisiminimus.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) veiks iki rugsėjo 25 d.
Augustino Savicko tapybos darbų paroda
A. Savickas gimė Kopenhagoje – Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio bei Idos Trakiner šeimoje. Vaikystė Skandinavijoje, studijos ir gyvenimas įvairiose Europos šalyse suformavo platų kultūrinį akiratį, tačiau 1940 m. jis kartu su motina grįžo į Lietuvą.
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos A. Savickas tapo vienu ryškiausių Lietuvos dailės veidų. Jo darbai buvo pristatyti svarbiausiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, o kūriniai pateko į žymiausių muziejų bei privačių kolekcininkų rinkinius.
Augustino Savicko tapyba atpažįstama iš lakoniškų, archajišką plastikos tradiciją menančių figūrų, ryškių spalvinių kontrastų ir išskirtinės žalios spalvos variacijų bei jos santykių su kitomis – raudona, mėlyna, balta, juoda – spalvomis. Menininko braižui būdingas gestiškas potėpis, suteikiantis kūriniams spontaniškumo ir gyvybės įspūdį.
Dailininko ankstyvuosiuose darbuose dominuoja monumentalios, dramatiškos daugiafigūrės kompozicijos. Vėlyvuosiuose – lyrinis lengvumas, aukštų horizontų perspektyvos, gėlių, angelų, šeimos motyvai. Tai kūryba, kurioje spalva, linija ir potėpis tampa atskira kalba, perteikiančia menininko vidines patirtis ir pasaulėjautą.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 24 d.
„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.
Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.
Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.
1-oji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“
Tranzitas (lot. transitus – perėjimas) kaip tarpinė kismo ir judėjimo būsena yra esminis būsimos bienalės raktažodis. Tranzito tema parodoje išskleidžiama per įvairias potemes.
Pirma (1), pati bienalė, kaip kas dvejus metus vykstantis reiškinys, yra praeinantis, pasikartojantis, tranzitinis reiškinys. Astronomijoje tranzitas reiškia vieno dangaus kūno judėjimą per kitą. Bienalės pavadinimas „Saulėlydis kas dvejus metus“ poetiškai nurodo ištęsto, sustojusio, desinchronizuoto laiko būseną. Ji siejasi tiek su šiuolaikybe kaip prieštaringu laikotarpiu, jungiančiu skirtingas pasaulėžiūras ir laiką, tiek su Klaipėdos kaip saulėlydžių miesto fenomenu. Bienalė kaip tranzitinis reiškinys suteikia galimybę patirti planetos bei asmeninio laikų ir meno lauko sankirtas.
Antra (2), tranzito figūra čia referuoja į išskirtinės ir dramatiškos didesnio Klaipėdos regiono istorijos erdvę, kuri per pastarąjį šimtmetį patyrė ją neatpažįstamai pakeitusių politinių, urbanistinių ir kitokių transformacijų. Su tuo susijęs bienalės dėmesys praeičiai, istorinei ir kitų rūšių fotografijai.
Trečia (3), Klaipėda yra uostamiestis, logistikos, tranzito ir persikėlimo centras – čia juda kroviniai, keleiviai, keltai. Senovės graikų kalboje žodis „metafora“ (gr. μεταφορά) reiškia pernešimą, per(si)kėlimą – ši reikšmė tampa ir poetine, ir kuratorine strategija. Poetinės kalbos integravimas į kuravimo ir architektūros procesus yra viena iš šios bienalės intencijų. Parodoje išvysime nemažai anksčiau sukurtų ir galbūt jau matytų kūrinių – jų „persikėlimai“, tranzitas bei naujų prasminių ryšių kūrimas yra svarbi bienalės dalis.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 31 d.
„Tvirti kaip tikėjimas“
Geležis – ne vien metalas. Ji tampa ženklais, liudijimais, atminties nešėjais, kai kalama žmogaus rankomis, vedamomis tikėjimo ir tradicijos. Geležis, ugnis ir tikėjimas – tai trys jėgos, iš kurių gimė vienas iš giliausių lietuvių dvasinės kultūros simbolių – geležinis kryžius. Geležiniai kryžiai –unikalus lietuvių liaudies meno reiškinys. Jie puošė kapinių vartus, kapavietes, kaimo kryžkeles, bažnyčias. Kiekvienas kryžius – tai individuali kalvystės mokykla, kurioje susilieja tikėjimas, estetika ir simbolika. Iškalti XX a. pradžioje ar dar anksčiau, šie kryžiai byloja apie mūsų dvasinį paveldą, amatų raidą ir vietos meistrų gebėjimą geležyje įkūnyti nematomą pasaulį. Aukštaitijoje, kaip ir daugelyje Lietuvos etnografinių regionų, geležiniai kryžiai ėmė keisti senesnius – medinius. Tačiau aukštaičiai meistrai į šį amatą įnešė savitų bruožų: augaliniai motyvai, saulutės, gyvybės medžiai, vėduoklės formos – visa tai kalvių kūryboje tapo ne tik papuošimu, bet ir užkoduota tikėjimo, gyvybės bei amžinybės žinute. Technika – subtili ir kruopšti, kiekvienas kryžius – unikalus rankų ir širdies darbas. Meistrai dažnai dirbdavo vietinių bendruomenių užsakymu, o jų darbai buvo statomi kapinėse, prie sodybų, kelių sankryžose, koplytstulpiuose, taip ne tik pažymint vietą, bet ir saugant bendruomenę nuo blogio.
Kviečiame Jus aplankyti parodą „Tvirti kaip tikėjimas“, kurioje eksponuojami autentiški geležiniai kryžiai – dešimtmečius saugoti muziejaus fonduose, o dabar iškylantys į šviesą. Ateikite pasinerti į tylų, bet kalbantį pasaulį, kuriame geležis virto malda, ženklu ir liudijimu. Ši paroda – tai dialogas su praeitimi, kuri vis dar gyva mūsų akyse. Ateikite pajusti geležies tvirtumo ir dvasios stiprybės jungties, pasinerti į tylų, bet kalbantį pasaulį, kuriame geležis virto malda, ženklu ir liudijimu. Ši paroda – tai dialogas su praeitimi, kuri vis dar gyva mūsų akyse.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks rugsėjo mėn.
„Tarp aušrų. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus 2015-2025 m. įsigyti kūriniai“
Šiuo metu LNDM kolekciją sudaro apie ketvirtis milijono nacionalinės ir pasaulio dailės kūrinių, kuriuos tiria, tvarko ir saugo skirtingų rinkinių (skulptūros, grafikos, tapybos, fotografijos, taikomojo meno, tautodailės ir kt.) kuratorės ir kuratoriai. 2015-2025 m. LNDM kolekciją papildė per 22 tūkst. vaizduojamojo, liaudies ir taikomojo meno eksponatų, iš jų 1791 buvo pirktas- tai ryškus kiekybinis ir kokybinis muziejaus veiklos pokytis, kurio fragmentai pristatomi šioje parodoje.
Paroda konstruojama kaip panoraminis ir scheminis žvilgsnis į LNDM vaizduojamosios dailės rinkinį, o perdėm aiški rūšių (tapyba, grafika, skulptūra ir fotografija, įskaitant ir videokūrinius) klasifikacija nurodo nedidelę „didžiojo archyvo” dalį. Pavadinimas atveria momentines būsenas, kuriose susilieja praeities atgarsiai ir ateities prognozės. „Tarp aušrų” žymi ne tik laiką tarp dviejų datų, bet ir vilties kupiną neapibrėžtumą, išryškinantį vertybinius pastarojo dešimtmečio kolekcijos orientyrus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 21 d.
Evaldas Jansas: „Ekstrapoliacija“
Evaldas Jansas – vienas iš nedaugelio menininkų, kurių vardai yra tapę bendriniais. Jis ne tik neramios sielos bohemininkas ‒ tai amžių sandūros Vilniaus šiuolaikinio meno sistemos „enfant terrible“ ir ryškus interdisciplinininkas. Jansas ‒ taip pat ir sociokultūrinis reiškinys, legenda ir ikona, simbolizuojanti estetinių ir socialinių konvencijų laužymą, menines transgresijas ir visas kitas (ne)įmanomas ribines patirtis, kurias vadinamoji „respektabili visuomenė“ linkusi ignoruoti.
Taigi, šios parodos lankytojų „estetinio skonio“ ir apskritai nervų sistemos laukia rimtas išbandymas ‒ specifiniu rupios kasdienybės grožiu, peraugančiu į agresyvų socialumą ir savižalą, nuogu kūnu ir jo syvais, netgi menininko žarnyne subrandintais „meniniais objektais“! O kartu ir sarkastiškomis kultūrinėmis citatomis ties prasto skonio, karikatūros riba balansuojančioje postpankiškoje tapyboje ir autoportretais, persmelktais aštria (savi)ironija, bet kartu ir nuoširdžiai skaudžia savistaba.
LNDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Akvilė Anglickaitė: „Kisdama rymo“
„Kisdama rymo“ sujungia kelerius metus specialiai šiai parodai kurtus menininkės Akvilės Anglickaitės kūrinius: analogines fotografijas, videofilmus, piešinius. Parodos pavadinimas – tai Herakleito „Fragmentų“ (VI a. pr. Kr.) eilutė, mįslinga ir daugiaprasmė, paradoksaliai teigianti pasaulio bei visų reiškinių nuolatinę kaitą ir vienovę.
Šią parodą galima suprasti kaip tikrovę (savo aplinką, gamtą, laiką, kontekstą) ir kūrybines medijas tiriantį kūrinį. Menininkė jame išsigrynina tam tikrus kiekvienai temai ir atvejui esminius elementus (motyvus, parametrus), tikėdamasi, kad tai leis iš naujo pamatyti objektą ir pačią mediją.
Vingiuota, trūkinėjanti piešinių linija atkartoja natūralias gamtos formas, ornamentus (medžio rievių, vandens telkinių ir kt.) ir kuria parodos ekspozicijai reikšmingą ėjimo ratu motyvą. Tai deformuotos, netobulos simetrijos, į labirintą pavirstantis ratas, sutinkamas ir dviejuose parodos videofilmuose, stebėtoją lėtai paklaidinantis arba sugrąžinantis atgal į ten, kur pradėjai, į pradžią. Paradoksus mėgstančioje heraklitiškoje sąmonėje viskas įgauna apskritimo formą – šviesa ir tamsa, pradžia ir pabaiga yra bendri taškai.
LNDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
Gintaras Makarevičius: „Apkabink save manimi“
Gintaras Makarevičius – dailininkas, scenografas, videomenininkas, dokumentinio kino kūrėjas. Pradžioje studijavo architektūrą, bet susidomėjęs tapyba, tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje Tapybos katedroje (1988–1994). XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kaip ir daugelis jo kartos dailininkų, iškeitė teptuką į vaizdo kamerą (nors piešimo ir tapybos neapleido iki šiol) ir meno lauke debiutavo kaip šiuolaikinių medijų menininkas – instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas, tapo vienu pirmųjų 1997 m. įkurtos Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Nuo 1995 m. dėsto VDA. 2017 m. menininkas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Gintaras Makarevičius apie tapybą: „Kelerius pastaruosius metus tapau abstrakčius darbus, tapau turėdamas omeny, kad abstrakti ekspresionistinė tapyba yra kilusi XX a. Bet būtent tokioje tapybinėje raiškoje radau sau prasmę išreikšti tai, kas mane šiandien jaudina vaizduojamajame mene. Tapau abstrakčius įvaizdžius, kurie mane savaip išlaisvino iš vaizdavimo prievartos. Tapydamas abstrakčius įvaizdžius naudoju keletą metodų, tokių kaip kompozicinis zonavimas – žemėlapiavimas, pasikartojimas ir pasikartojančios ritmikos dekonstravimas, akcionistinė gesto tapyba, meditacinis „piešimas“ ant jau esančios kompozicijos…“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
Ieva Saulīte: „Dulkių kamuoliai“
Paroda „Dulkių kamuoliai / Dust Bunnies. Creaturesque“ yra duoklė daiktams kaip pasakotojams – pamirštiems, atkurtiems ir iš naujo atrastiems objektams, kuriuose slypi atminties, buvimo ir laiko įspaudai. Ji kviečia mus pažvelgti į vietas, kurias kasdieniame gyvenime linkę ignoruoti – erdvės, sąmonės ir patirties užkaboriuose – ir pamatyti jų potencialą transformuotis, pasakoti istorijas ir egzistuoti kitaip.
Centrinėje instaliacijoje, eksponuojamoje S_IN galerijos erdvėje, naudojamos rastos ir dovanotos medžiagos, kurios sujungiamos automatiniu ir intuityviu formų kūrimo procesu. Dėl to erdvėje įsikūrę abstraktūs objektai – būtybės ir formos, primenančios sapnų vaizdinius ar prisiminimų likučius. Jie įkūnija pereinamąją būseną tarp materialaus ir neįvertinto, tarp kasdienio objekto ir simbolinio vaizdo.
Saulītės kūrybinė praktika sutelkta į žmonių, aplinkos ir medžiagos santykius. Ji tyrinėja žmonijos utopinius ir distopinius santykius, dekonstruoja kasdienius objektus tiek tiesiogine, tiek poetine prasme. Menininkės susidomėjimas tvarumu, medžiagų apyvarta ir vietos atmintimi persipina su vizualiai įvairiapusišku medijų spektru – grafika, piešiniais, paveikslais, tekstile ir instaliacijomis.
LDS galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Adresatas šiuo metu yra… pasiekiamas“
Kada paskutinį kartą Tavo kišenėje žvangėjo monetos taksofonui, liežuvis slydo voko klijų ruoželiu, išmaniojo telefono ekranas net prilipo prie skruosto? Kiekvienu atveju ketinimas buvo toks pats – susisiekti su žmogumi, kurio tuo metu nebuvo šalia, imtis patikimiausios, lengviausiai prieinamos priemonės, užtikrinančios greičiausiai užmegztą kontaktą.
Kai kurios jų, pavyzdžiui, telegrama, beveik nuėjo užmarštin – juk šiandien mums visada po ranka išmaniosios technologijos, kitas komunikacijos priemones paverčiančios rudimentais. Tačiau ši evoliucija nėra linijinė. Žmonės išranda, mokosi naudotis, įninka, pervargsta, nerimauja dėl privatumo, keičia įpročius ir kartais vis tiek tarpusavyje nesusikalba.
Ekspozicijoje meno kūriniais, istorine medžiaga, įtraukiais sprendimais pristatomos gyvosios atminties laikotarpį apimančios bendravimo technologijos – telegrafas, paštas, laidinis ir mobilusis telefonai, internetas – ir jas lydintys išbandymai bei lūkesčiai. Kiek pastangų esi pasiryžęs įdėti, kad sumažintum komunikacinį atstumą? Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos – pakaks laiko susisiekti su savo adresatu bet kuriuo būdu.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) grafystės“
Ši paroda sumanyta minint dailininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus 90-metį. Siūlome susipažinti su Grafo (taip ji vadino bičiuliai) grafystėmis – kūrybos sritimis: estampais, teatro scenovaizdžiais, monumentaliąja daile, plakatais, knygomis, ekslibrisais, projektų eskizais ir kt. Gibavičius buvo vienas ryškiausių XX a. 7-9 dešimtmečių dailininkų, raiškiai prisidėjęs prie Lietuvos dailės modernėjimo. Platus jo kūrybos spektras išsišakojo įvairiomis kryptimis: jis kūrė grafikos estampus, ekslibrisus, herbus, plakatus, iliustravo poeziją, maketavo knygas ir dailės katalogus, dirbo teatre, kūrė scenografiją ir kostiumus. Labiausiai išgarsėjo sienų tapyba – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto holuose jis sukūrė sgrafitus „Devynios mūzos“ (1969) ir „Istoriniai portretai“ (pastaruosiuose įamžino 14 garsių Lietuvos istorinių asmenybių) (1990). Gibavičius buvo ne tik tuometinio Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) absolventas, bet ir Grafikos katedros profesorius: plačių pažiūrų, eruditas, estetas, komunikabilus, mėgtas draugų ir studentų, nors buvo itin reiklus sau ir kitiems. Didžiausio rezonanso dailėje sulaukė jo grafikos kūrinių ciklas „Vilnius“ – tai skirtingi perspektyviniai žvilgsniai į miestą. Daugelyje dailės sričių jis paliko ryškų pėdsaką, jo kūryba iki šiol nėra praradusi aktualumo, joje įžvelgiama daugelio sovietmečiu draustų dailės krypčių atspindžių – oparto, poparto, abstrakčiosios dailės, minimalizmo ir kt.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Laimingi, nes vaikai“
Parodoje pristatomi etnografiniai žaislai ir fotografo Rimaldo Vikšraičio kūryba byloja nykstančią praeitį. Vakardiena dar gyva atmintyje, tačiau vis labiau nuo jos tolstame, beveik nepastebėdami ir neįvertindami joje sukauptos išminties. Turėtume džiaugtis, o ne stebėtis, kiek laimės vaikams atneša rankų darbo žaislai ar tiesiog taškymasis baloje, neturėtume baimintis, kai vaikai mokosi išgyventi liūdesį − ta artimųjų rūpesčio, vaikiškos išmonės ir netikėtumų įvairovė visais laikais buvo įrankis tvirtam asmenybės pamatui suręsti.
Pasitelkdami praeities liudijimus − autentiškus daiktus ir fotografijas − sužadinkime prisiminimus ir ilgesį, atverkime duris pokalbiui apie praeitį ir žmogiškąsias vertybes. Tai gali būti nebylus pokalbis su savimi. Tai gali virsti dialogu siaurame šeimos rate. Tai gali išsivystyti į daugiabriaunę diskusiją tarp įvairių kartų ir įvairios praeities pašnekovų, nelygu kas ir ką pamatys, atpažins ir kiek liks sujaudintas. Galimybė prisiliesti prie vienu ar kitu pavidalu išsaugotų artefaktų leidžia patikėti, kad kelias į laimingą vaikystę visų pirma matuojamas vaiko vidinės laisvės ir vaizduotės matais.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks spalio mėn.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“
Šioje parodoje, kuri yra tarsi parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys, pristatoma šešiolika dailininko S. Čechavičiaus kūrinių, atspindinčių produktyviausią ir vertingiausią menininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika. Visi šie kūriniai priklausė Pidhircių rūmų kolekcijai. Pidhirciuose S. Čechavičius su savo mokiniais dirbo 1762–1767 metais. Čia jis ištapė naująją Šv. Juozapo bažnyčią, sukūrė daug mažesnio formato drobių rūmų interjerui (ypač Vaclovo Petro Ževuskio apartamentams) ir koplyčiai. Pidhirciuose atsirado ir kai kurie S. Čechavičiaus altorinių paveikslų, sukurtų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai, eskizai. Palikęs Pidhircius ir V. P. Ževuskį, dailininkas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: 1767–1769 m. jis dirbo Polocko jėzuitų vienuolyne, kur sukūrė per keturiasdešimt religinių paveikslų, taip pat tapė Vitebsko jėzuitams. Deja, S. Čechavičiaus kurtas Polocko periodo darbų ciklas sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikintas. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje meistras grįžo gyventi į Varšuvą, kur dėl garbaus amžiaus tapė jau gana mažai, daugiau dirbo jo mokiniai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Baroko literatūros metams skirta dviejų poeto knygų paroda
Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr. Kęstutis Paulius Žygas (JAV).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Mykolas Juodelė ir Sandra Rivero: „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“
Paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“ – tai dokumentinis fotopasakojimas, sudarytas iš trijų dalių.
Pirmojoje dalyje pasakojama apie Kupiškėnų Szlapelių (Šlapelių) šeimą, XIX a. pabaigoje Patagonijoje įkūrusią Sarmiento miestelį. Šią dalį papildo niekur anksčiau nepublikuoti pirmojo Sarmiento fotografo José Szlapelio (Juozo Šlapelio) kadrai bei dienoraščių ištraukos. Antroje dalyje atskleidžiamos Argentinos lietuvių bendruomenių istorijos Buenos Airėse, Rosarijuje, Berise ir Eskelyje, o taip pat – jaunosios Argentinos lietuvių kartos sugrįžimai į Lietuvą. Trečioji dalis – tai foto esė apie Sandros Rivero kelionę į protėvių kaimus Pasvalio rajone, ieškant savo prosenelių gyvenimo pėdsakų.
Per dešimt mėnesių trukusias keliones po Argentiną ir Lietuvą kūrėjai rinko archyvinę medžiagą, atliko interviu su keliomis dešimtimis Argentinos lietuvių, lankėsi Argentinos lietuvių bendruomenėse nuo Buenos Airių iki Eskelio ir nuo Rozarijo iki Sarmiento. Fotografijų ciklą papildo archyvinės nuotraukos, emigrantų dienoraščių ir laiškų fragmentai, o tekstiniai intarpai perteikia tiek istorinius kontekstus, tiek asmeninius pasakojimus.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 7 d.
Tania Mouraud: „Atgimusiam skausmui pagerbti“
Parodoje naujausi menininkės kūriniai pratęsia ankstesnius jos tyrimus, skirtus jidiš rašmenų plastikai. Pasitelkusi popierių, audinius ir plieną, menininkė aktualizuoja istorinių traumų projekcijas dabartyje per vizualinę deformuotų juodų raidžių kalbą: „Druskingam žmonijos raudų vandenyne“ (In zaltsikn yam fun di mentshlekhe trern, 2024), „Pokalbis“ (Shmues, 2020), ciklai „Glissando“ (Glitshn, 2023), „Paslėpti žodžiai“ (Mots Mêlés, 2015), pagal J. Peerce՚o „Kurgi ta gatvelė?“ (Vu iz dus gesele?) ir prancūzų dainininkės Barbaros dainą „Perlimpinpin“, frizas IV „Man iš akių rieda dvi ašaros“ (Deux larmes sont suspendues à mes yeux) pagal Wang Wei (2011–2012) citatą, ciklai „Kontūrai“ (Pasik, 2024), „Įspaudai“ (Gaufrage, nuo 2023), „Sudužusios raidės“ (Les lettres éclatées), Ghandi՚io citatų įkvėptas „Kodėl tu užsimerki?“ (Why Do You Close Your Eyes? – WDYCYE, 2016) ir „Ar tai turi tęstis amžinai?“ (Should It Go on Forever? – SIGOF, 2016). Ekspoziciją papildo videofilmas „Kadaise“ (Once Upon a Time, 2012), skirtas žudynių Panerių miškuose refleksijai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Janina Sabaliauskaitė: „Malonumas“
Paroda „Malonumas“, kaip ir kiti menininkės projektai, prasidėjo nuo pokalbio ir atidumo portretuojamiesiems. Projekte užfiksuotos jautriausios ir galingiausios vienuolikos dalyvių gyvenimo akimirkos, atskleidžiančios meilę sau, geismą, erotiką, potraukį, pajėgumus, svajones, iššūkius ir troškimus. Visus šiuos vaizdus jungia ne tik seksualumo tema, bet ir kitas dažnai visuomenės šešėlyje atsiduriantis reiškinys – negalia. Parodoje pabrėžiama, kad gyvenimas turint negalią, disfunkciją, individualių poreikių yra toks pats įvairus ir nenuspėjamas kaip ir bet kuris kitas, o pilnavertis gyvenimas – bendravimas, judėjimas, seksas, kultūra, pramogos – turi būti organizuojamas ne pagal vieną „universalią“ normą, kai neatsižvelgiama į tuos, kurie nuolat jaučia skausmą ar silpnumą.
LNDM Radvilų rūmų muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks spalio mėn.
„RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“
Parodos pavadinimas referuoja ne tik į vokiečių prodiuserio DJ Hooligan track’ą „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia tai – troškimas būti tauta naujai gimusioje valstybėje ir ja džiaugtis, bet kartu noras tapti globalaus pasaulio dalimi, t. y. bendruomene be sienų. Reivas Lietuvoje pasirodo iškart po Nepriklausomybės paskelbimo ir veikia tarsi jos kultūrinė pasąmonė – ne verslo plano, o garso, malonumų ir eksperimentavimo projektas. Jaunajai kartai tai buvo naujo tipo laisvė – ne konstitucinė, bet vibruojanti, ritminė, bendrai išjaučiama, kurianti savo erdves, savo potyrius, savo madą, savo „pasidaryk pats“ taisykles.
Paroda susideda iš kelių sluoksnių. Branduolys – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m., kai reivas iš posovietinio reiškinio tampa vakarietišku modeliu. Vienose salėse rodomi artefaktai, kurie leidžia užfiksuoti procesus: skrajutės, fotografijos ir kiti dokumentai ir objektai apie didžėjų judėjimą, klubinę kultūrą, šokio ir psichoaktyviųjų medžiagų sandūras, keliaujant per miestus: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai. Istorinę medžiagą papildo šiuolaikinio meno kūriniai: tiek sukurti specialiai šiai parodai, tiek atskleidžiantys reivą kaip vaizduotės, kūno, garso ir bendrumo pažinimo lauką.
Lukiškių kalėjime 2.0 (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Tarp laiko gijų. Gobelenas „Sabinių pagrobimas“ ir jo restauravimo istorija“
Paroda „Tarp laiko gijų. Gobelenas Sabinių pagrobimas ir jo restauravimo istorija“– tai galimybė Valdovų rūmų muziejaus lankytojams iš arti susipažinti su gobeleno istorija, jo restauravimo etapais ir restauratoriaus profesijos subtilybėmis. Eksponuojamas gobelenas ne tik atskleidžia, kaip laikas veikia meno kūrinius, bet ir kviečia susimąstyti apie restauravimą, kaip nuolatinį balansavimą tarp praeities palikimo išsaugojimo ir jo prasmingo pristatymo šiandienos žiūrovui.
XVIII a. viduryje Obiusono karališkojoje manufaktūroje (?) (Prancūzija) sukurtas gobelenas Sabinių pagrobimas yra Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tekstilės kolekcijos dalis. Muziejui šį kūrinį 2021 m. padovanojo Natanas Levis (Nathan Levi) iš Florencijos (Italija). Gobeleno amžius nustatytas remiantis analize ir istoriniais šaltiniais – jo kompozicija atkartoja žymaus italų Baroko dailininko Lukos Džordano (Luca Giordano, 1634–1705) paveikslo Sabinių pagrobimas, nutapyto 1672–1674 m., siužetą. Kartonas, kuriuo vadovautasi audžiant gobeleną, sukurtas pasinaudojus leidykloje „Firmin Didot“ išleista Firmeno Bovarlė (Firmin Beauvarlet, 1731–1797) graviūra (1762), perteikiančia L. Džordano paveikslo kompoziciją.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 21 d.
„Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“
Šio projekto išeities taškas – geopolitinė suirutė, sukelta Rusijos karo Ukrainoje. Parodoje tyrinėjama Lietuvos ir ją supančio regiono kolonijinė istorija, įpinant ją į platesnį tarptautinį naratyvą ir išryškinant tarpusavio sąsajas. Koks normalumas įmanomas tebesitęsiančio konflikto kaimynystėje, praėjus trejiems metams nuo plataus masto invazijos pradžios gyvai stebint pasikartojančią istoriją? Parodoje atskleidžiamos skirtingų pasaulio regionų istorijos, ilgą laiką užgožtos dominuojančių galios diskursų.
Parodos pavadinime slypi nuoroda į Lubos Jurgenson esė „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ („Quand nous nous sommes réveillés. Nuit du 24 février 2022: invasion de l’Ukraine“, Verdier, 2023), kurioje rašoma: „Sienos yra naktiniai gyvūnai, jos juda, kol mes miegame. Turėtume visada būti budrūs.“ Ekspozicijoje susitelkiama į invazijos grėsmę, praeities okupacijų šmėklas ir išliekančias tikėjimo bei kalbos sistemas, kuriomis grįsta šio regiono gyventojų stiprybė ir atsparumas priešinantis represijoms. Pristatomi menininkai, pasitelkdami vaizduotę, poeziją ir protėvių išmintį kaip politinius įrankius, taip pat taikydami tiesiogines, dokumentines prieigas, tyrinėja sudėtingą kolonijinę istoriją, dabartinę tikrovę ir bando įsivaizduoti ateitis.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gerda Paliušytė: „Lūkesčiai“
ŠMC Pietinėje salėje vasarą bus atidaroma menininkės Gerdos Paliušytės personalinė paroda „Lūkesčiai“, tęsianti kelerius metus plėtojamą fotografinį projektą „Vaikinai ir mėlynos gėlės“. Parodoje bus eksponuojamos naujos Paliušytės fotografijos bei menininko Gedimino G. Akstino skulptūriniai objektai.
Gerda Paliušytė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos kūrybos laukas apima įvairias dokumentines praktikas, istorijas, populiariosios kultūros reiškinius ir personažus, nagrinėjant jų santykį su socialine tikrove. Menininkės filmuose, fotografijose ir instaliacijose dažnai tyrinėjamos skirtingos intymumo ir kolektyvinio būvio formos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
Piotr Bury Łakomy: „Sodo išėjimas“
Centrinėje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdvėje atidaroma lenkų menininko Piotro Bury Łakomy personalinė paroda „Sodo išėjimas“, kurioje bus eksponuojami specialiai šiai parodai sukurti darbai. Parodos pavadinimas yra subtili užuomina į sąmoningą išėjimą iš Edeno – ši alegorija perrašoma urbanistinėje dabartyje tarsi organiška intervencija į galerijos erdvę.
Nors menininkas nelaiko savo kūrinių pritaikytais konkrečiai vietai, jų hibridiška, konsteliacinė prigimtis, jungianti industrines medžiagas, organinius likučius ir iš architektūros susigrąžintus objektus, išplečia jo tyrimą apie tai, kaip mūsų kūnai gyvena dirbtinėse, modernistinėse konstrukcijose ir kaip juose įsikuria akyti bei, rodos, vienas kitą veikiantys organizmai.
Tad „Sodo išėjimas“ toliau plėtoja dialektinį ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių, kur skirtingi objektai tampa konstrukcijų, langų rėmų ar laiptinių dalimi, į ekspoziciją tarsi įterpiant lėtai puoselėjamą sodo erdvę.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
Edith Karlson: „Marš!“
Karlson parodoje lankytojai susiduria su dar vienu užburiančiu jos kūrybos naratyvu – hibridinių būtybių kariauna žygiuoja per ištaigingas barokines Sapiegų rūmų erdves. Patalpose glaudžiasi vis besimainančios figūros – jos kažkur eina arba nuo kažko bėga, nors konkreti situacija lieka neaiški. Parodos turinį daugeliu aspektų įkvėpė dabartinė pasaulio būklė – karų ir krizių chaosas, kai žmonės atsiduria situacijose, kurių nepasirinko ir su kuriomis nesutiko, tačiau turi prie jų prisitaikyti, kad išsaugotų sveiką protą.
Edith Karlson pasaulyje gyvena kaitą įkūnijančios būtybės, priklausančios metamorfinei sferai – kartais trapiai, kartais neišvengiamai, bet visada pažymėtai vilties spindesiu. Šios būtybės išsineria iš savo odos ir meta šešėlius ant sienų, nuolat mainosi, tačiau visada trokšta pabėgti nuo to, kas atrodo neišvengiama. Karlson parodos yra ir melancholiškos, ir kupinos vilties, persmelktos žaismingumo ir daugiaprasmiškumo – kaip ir pats gyvenimas.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki rugsėjo 15 d.
„Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“
Paroda „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ – kvietimas susipažinti ne tik su Šnipiškių rajono praeitimi, bet ir pačių gyventojų istorijomis. Tai taip pat šiltas muziejaus pasisveikinimas su rajono gyventojais besiruošiant čia įkurti bendrą šnipiškiečių ir Vilniaus muziejaus susitikimų erdvę.
Lauko parodoje atgimsta pačių šnipiškiečių muziejui patikėtos istorijos. Praeitų metų birželio mėnesį dvi dienas Šnipiškių rajone veikė fotoatelje, į kurią šnipiškiečiai nešė savo namuose ir kiemuose rastus daiktus, kurie jiems patiems siejasi su gyvenimu Šnipiškėse. Dalis šnipiškiečių pasidalintų istorijų ir fototelje įamžintų daiktų tapo parodos „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ eksponatais. Su šių daiktų ir kitomis rajono istorijomis susipažinti kviečiame lauko parodoje ant Giedraičių gatvės namų tvorų ir Gedimino prospekto 18 vitrinoje.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 sausio 10 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Dailininko paroda Šiauliuose eksponuojama neatsitiktinai – J. Mikševičius gimė 1923 m. kovo 8 d. Šiauliuose, inžinieriaus Medardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1941 m. šeimai pasitraukus iš Lietuvos, mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė prof. Pauliaus Thesingo studiją Darmštato kūrybinėse meno dirbtuvėse. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.
J. Mikševičiaus kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 28 d.
Antanas Gudaitis: „Kompozicijos“
Ši paroda svarbi dėl kelių priežasčių – tai Antano Gudaičio kūrybos fondo, kuris rūpinasi menininko kūrybiniu palikimu bei jo sklaida, prisistatymas ir kvietimas bendradarbiauti. Taip pat ji ypatinga ir dėl to, kad didesnių menininko parodų nerengta jau bent keletą dešimtmečių. Paskutinė retrospektyvinė menininko gimimo šimtmečiui skirta A. Gudaičio paroda „Išsilaisvinimas“ Lietuvos dailės muziejuje vyko prieš dvidešimt vienerius metus (kuratorės – J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė).
Naujojoje parodoje „Kompozicijos“ atskleidžiamas gyvybingiausias ir paties A. Gudaičio ypač vertintas kūrybinis laikotarpis, prasidėjęs maždaug nuo 1959 m. ir tęsęsis iki jo mirties 1989 m.
A. Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Jis gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.
Parodoje pristatoma Algimanto Kunčiaus fotografija bei archyvinė 16 mm juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės, kultūrinė to meto aplinka ir jo artimieji bei geriausi draugai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 5 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Atviros marios. Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“
Kolekcijos branduolį sudaro Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Telesforo Valiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Pauliaus Augiaus, Vytauto Igno kūriniai. Tačiau L. K. Andriekus pabrėžė, kad „rinkdamas jų darbus, jis stengėsi išsaugoti lietuviškos dvasios grožį, taip pat skatino kultūrų dialogą, ryšius tarp skirtingų tradicijų“. Kolekcijoje, be pripažintų klasikų, Kauno meno mokyklos pedagogų ir absolventų, yra ir kitų tapytojų: Petro Rimšos, Prano Domšaičio, Albino Elskaus, Petro Kiaulėno, Kazimiero Žoromskio, Prano Lapės, Arbit Blato, Juozo Bagdono, Antano Kairio, Alfonso Dargio, Vlado Žiliaus, Romo Viesulo grafikos kūrinių. Pranciškonų pastebėtas ryškus moterų menininkių indėlis į diasporos meno gyvenimą. Reikšminga vieta tenka skulptorės ir tapytojos Elenos Kepalaitės, tapytojų Elenos Urbaitytės, Vidos Krištolaitytės, tekstilės menininkės Janinos Monkutės-Marks, grafikių Nijolės Vedegytės-Palubinskienės, Magdalenos Stankūnienės kūrybai, itin vertintas menininkų Vytauto ir Aleksandros Kašubų tandemas.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Stasys Ušinskas: „Lietuvos modernizmo ledkalnis“
Pakruojo akmenskaldžio sūnus iš Lietuvos ir Latvijos pasienio Stasys Ušinskas (1905–1974) pasiekė XX a. I p.–vid. Lietuvos dailės aukštumas. Avangardiniais užmojais dailininkas galėtų būti lyginamas su Vytautu Kairiūkščiu (1890–1961), o talento briaunų įvairialypiškumu jam prilygti negali niekas: puikus tapytojas, piešėjas, meistriškas daugiafigūrio paveikslo komponuotojas, novatoriškas scenografas, knygų iliustratorius, vitražo meistras ir stiklo menininkas, lėlininkas, animatorius ir pedagogas. Drąsiai ieškodamas naujos stilistikos, medžiagų, technikos ir technologijų, išbandydamas įvairias meno sritis, kitaip nei ekspresionistai, jis ryžtingai pasuko konstruktyvios ir dekoratyvinės kūrybos link. Tokie novatoriški kūriniai, eksponuoti parodoje Kaune, skirtoje dailininko gimimo 100-mečiui, buvo taikliai apibūdinti kaip „valingo grožio konstrukcijos“.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“
Tarptautinėje parodoje „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ Lietuvos visuomenei ir sostinės Vilniaus svečiams pristatomas Ukrainos paveldo europinis deimantas. Tai geografiškai nutolęs, bet ypač reikšmingas bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas – Pidhircių rezidencija ir jos istorinių kolekcijų lobiai. Šiandien jie pasklidę ir saugomi net keliuose Ukrainos bei Lenkijos muziejuose. Bene didžiausia ir vertingiausia kolekcijų dalis atsidūrė Lvivo nacionalinėje Boryso Voznyckio dailės galerijoje ir Lvivo istorijos muziejuje.
Tarptautinėje parodoje eksponuojama bemaž šimtas meno vertybių ir kitų relikvijų – šalia daugybės portretinių, batalinių, sakralinių garsių Europos dailininkų bei su Lietuva susijusių autorių tapybos darbų, į ekspoziciją įterpti taikomosios dailės objektai: salonų baldai, veidrodžiai, žvakidės, militarijos – husarų šarvai, alebardos. Taip lankytojui atskleidžiami ir XVIII–XIX a. aristokrato rezidencijoje kauptų kolekcijų formavimo principai, jų turinys.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Neabejingos“
storinė Prezidentūra kviečia į dar vieną pusmetinę istorijos pamoką. Šį kartą žvelgsime, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Parodoje „Neabejingos“ eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.
Kodėl mums šiandien tai turėtų rūpėti? Visų pirma, gyvenimas šalia neprognozuojamos valstybės reikalauja didesnės moterų mobilizacijos, jungimosi į įvairias organizacijas ir pasirengimo vėl dengti tam tikras socialines sferas, jei valstybei tektų gintis nuo priešo. Visų antra, žvilgsnis į tarpukario moterų veiklos pamokas labai akivaizdžiai parodo, kad ne viską turi ir gali spręsti valstybė, labai daug ką gali nuveikti aktyvūs kartu veikiantys žmonės. Ir, trečia, tarpukario moterys savo darbais tikrai nusipelnė atminimo ženklų, vietos istorijos vadovėliuose ir mūsų atmintyje. O kiek tokių atminimo ženklų moterims viešoje erdvėje matote jūs?
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Pirmas leidimas“
Pirmasis leidimas (angl. first edition) – tai pirmoji knygos versija ir pirmasis jos tiražas, atspausdintas pradinio leidimo metu. Tai ne tik fizinis leidinys, bet ir vienas iš pirmųjų bandymų išreikšti mintį, sujungti tekstą ir vaizdą, eksperimentuoti su forma bei struktūra. Knygos materialumas – popieriaus tekstūra, tankis ir svoris – tampa neatsiejama meninės patirties dalimi.
Parodoje pristatomos menininkų knygos yra vienetinės arba išleistos mažu tiražu – nuo vos kelių savilaidos egzempliorių iki kelių šimtų vienetų. Eksponuojami ir jau pripažinti kūriniai: Ievos Stankutės autorinė knyga „Apie bambą“ 2020 m. pateko į vieno svarbiausių knygos meno konkursų „Luma Rencontres Dummy Book Award Arles“ nepublikuotų knygų projektų finalininkų sąrašą, o 2023 m. pelnė pagrindinę premiją Lietuvos kultūros ministerijos organizuotame kasmetiniame knygos meno konkurse; Ingos Navickaitės-Drąsutės kūrinys „Pusiniai namai“ 2021 m. laimėjo pagrindinį prizą „The Best Baltic Dummy“ kategorijoje „Self Publish Riga“ organizuojamuose apdovanojimuose; Miglės Ceinorytės „CAPTCHA pratimai“ konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2019“ dizaino tyrimų kategorijoje buvo apdovanota papildomu prizu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 28 d.
Marija Prymačenko: „Dovanoju jums saulėtą meną“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje.
Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje. Parodą papildo animacinių filmų ir edukacinių lavinamųjų veiklų programos, paskaitų ciklas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė: „Kraujo akmuo“
Parodoje „Kraujo akmuo“ vienoje ryškioje parodų erdvėje susitinka dviejų pripažintų menininkų darbai. 1978 m. sujungus tris nacionalizuotus namus buvusioje Verlängerte Alexanderstraße (Pailgintojoje Aleksandro gatvėje), Memelyje (dab. Klaipėda) ir juos rekonstravus Lietuvos dailės muziejaus reikmėms, pirmasis aukštas buvo pritaikytas skulptūros ekspozicijoms. Kad būtų papildomos erdvės šio dueto parodai, dauguma didžiausių pirmojo aukšto galerijos langų buvo dalinai uždengti, tačiau iš vis dar atvirų dalių atsiveria vaizdai į muziejaus sodą su geometriniais tvenkiniais ir gebenėmis apaugusiais medžiais.
Gediminas Akstinas labiausiai žinomas dėl savo „lentynėlių“ – hibridinio kūrimo ir pristatymo būdo, kurį jis sugalvojo XX a. 10 dešimtmečio pradžioje.
Patricijos Jurkšaitytės tapybos kūrinių cikle svarbią vietą užima raudona ochra. Tai pigmentas, gaminamas iš raudono hematito – geležies oksido mineralinės formos, nuo seno siejamos su fiziniu ir psichiniu gydymu. Sakoma, kad šis „kraujo akmuo“ padeda mums suprasti savo emocijas ir priimti sprendimus vadovaujantis aiškumu. Jį esame įpratę matyti visame pasaulyje paplitusiuose priešistorinių urvų ir uolų piešiniuose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 21 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
„Visa tai, ko negalima daryti“
Parodoje „Visa tai, ko negalima daryti“ kviečiame XXI a. Lietuvos menininkių praktikas pažinti fone, kurio jos vertos – Radvilų rūmų dailės muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje. Šalia XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų įsikuriantys XXI a. kūriniai irgi atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų, priglobiančių ne tik gobelenus ir nuotraukas, bet ir vieną iš valstybės idėjų, jos kultūros ir atminties prioritetus. Atverdami šią kolekciją ir norėdami ją aktyvuoti, turime patys daryti dalykus, kurių, atrodo, negalima daryti – pavyzdžiui, atsisakyti mandagios tylos ar savo kuratorinio autoriteto. Ir tai pavyksta tik kartais – net rašydama šį tekstą nežinau, kaip bus. Kad ir kaip pasisuktų paroda ir pasaulis, tikiuosi, kad bent trumpam galėsite joje daryti jei ne viską, tai bent truputį to, ko negalima: tuoktis su kuo norisi, skaityti svetimus susirašinėjimus, išdidžiai sirgti ir būti vienumoje, primygtinai dovanoti kūrinius, sutikti save kaip dievybę. Kurti kiek perspaustus pavadinimus bendram ir asmeniniam džiaugsmui – vienam iš natūraliausių ginklų prieš žiaurybę.
LNDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Istorija vizgina uodegą“
Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus švęs ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – įvairūs šiai progai skirti renginiai nuvilnis per daugelį pasaulio šalių: nuo Pietų Afrikos iki Švedijos, nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos. Tačiau didžiausias Čiurlionio kūrybinis palikimas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kurį menininko jubiliejinio gimtadienio proga nuspalvinsime įspūdinga tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Kūriniai atvyks iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus bei kt. Ekspozicijoje Čiurlionio kūriniai sužibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Parodoje lankytojai išvys daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų. Ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių.
Paroda suskirstyta į tris dalis: „Jūra“, „Kosmosas“ ir „Navigacija“. Pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama jūrai kaip idėjai bei jos prasmei. Nuo antropomorfinių iki išskirtinai mokslinių, nuo eteriškų iki politinių kūrinių – šioje parodos dalyje tyrinėjamos daugialypės emocijos, kurias jūra šimtmečiais žadino tiek mumyse, tiek ir menininkuose.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
„Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“
Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui.
„Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks spalio mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks spalio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks spalio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks spalio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Paroda siekiama išgryninti ryšį tarp asmeninės patirties (šeimos prisiminimų, vasarų priekrantės) ir kolektyvinės atsakomybės. Tarp matomo plastiko ir nematomų biocheminių pokyčių, kurie ilgainiui formuoja visą ekosistemos ateitį.
Galerija „Arka“ pirmą kartą Vilniaus auditorijai pristato vieną žymiausių konceptualių Islandijos menininkių Rúrí, kuri jau kelis dešimtmečius kūryboje nagrinėja dabarčiai aktualius globalius klausimus. „Arkoje“ pristatomi projektai tyrinėja žmonijos dabartį per kūrybinius, spekuliatyvius ir analitinius scenarijus.
