„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
Donatas Stankevičius: „Legendinė praeitis“
Parodoje pristatoma to paties pavadinimo fotografijų ciklo dalis – vizualinis pasakojimas apie kartą, užaugusią sisteminių Lietuvos lūžių laikotarpiu. Fotografijose kruopščiai atkuriama XX a. 9-ojo deš. pabaigos ir 10-ojo deš. pradžios kasdienybė.
Kinematografiškuose kadruose autorius rekonstruoja savo vaikystės, paauglystės ir mokyklos baigimo metų patirtis, sutiktus žmones ir išgyventas situacijas. Asmeniniai pasakojimai čia tampa universaliai atpažįstamais būtojo laiko simboliais – vaizduojami žaislai, pirmosios riedlentės, audiokasetės, gumos popierėliai ir kiti laikmečio artefaktai, liudijantys perėjimą nuo sovietinės kasdienybės prie vakarietiškos popkultūros.
Žvelgiant į „Legendinę praeitį“ gali kilti klausimas, ar tai sustabdyti kino kadrai, ar iš seno šeimos nuotraukų albumo ištrauktos fotografijos. Ciklas ne tik kuria nostalgišką detalių prisotintą laikmečio peizažą, bet ir skatina apmastyti tapatybės, atminties ir vizualinės kultūros ryšius.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Inga Dinga: „Ieškokite moters“
„Apie menininkės, fotografės Ingos Dingos parodą „Ieškokite moters“ rašau per mėnulio užtemimo epogėjų. Sutapimas? Mėnulis – viena svarbiausių planetų moteriai, simbolizuojanti jos gyvenimo ciklus. Ne veltui daugelyje kalbų ši planeta – moteriškos giminės. „Vis grįžtu prie moterų“, – sako Inga, profesionaliai fotografuojanti 18 metų. Jos fotografijų spektras – labai platus: gamta, natiurmortai, pasaulio miestų vaizdai, architektūros ir interjero fragmentai, miestelėnų portretai. Ir moterys. Parodoje „Ieškokite moters“ moterys pozuoja magiškuose ritualuose, lipa laiptais apleistuose dvaruose, sustingsta apmąstymuose. Jos – ne tik gaivališkos, bet ir spinduliuojančios švelnų liūdesį. Ne tik koketiškos ir žaismingos, bet ir baugios.Nuo 2009 m. iki 2025 m. fotografuotus portretus Inga įkomponuoja į daug metų rinktus senovinius rėmelius, sumedžiotus turguose, internete, tiesiog išmestus. Rėmai – laiko paliesti, kai kurie iš jų – sąmoningai nerestauruoti. Tarsi simbolizuojantys neretušuotą tikrovę, kurioje įkurdintas trapus siluetas. Tarsi raižyta Prokrusto lovelė, tik Inga kiekvienai moteriai ją parenka švelniai ir skrupulingai: nesvarbu, ar rėmo kraštinė – beveik metro ilgio, ar kelių centimetrų. Susižeidžia pati: pjaustydama, taikydama ir beveik šimtą moterų atvaizdų apgyvendindama jiems skirtuose rėmuose.“ (Rašytoja, eseistė Eglė Frank)
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki spalio 5 d.
„22° G: terpė“
„22° G“ parodos, skirtos Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros 220 metų jubiliejui pažymėti ir trims šiuolaikinio meno ir grafikos meno scenoje veikiančių menininkų kartoms pristatyti. Parodų autoriai – šiandien aktyviai kuriantys jaunesnės kartos kūrėjai – Grafikos katedros absolventai, naujas grafikos kartas ugdantys menininkai – Grafikos katedros dėstytojai; savo profesinę ateitį su grafikos menu siejantys jaunieji kūrėjai – VDA studentai.
Tai trijų parodų serijos „22° G“, skirtos Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros 220 metų jubiliejui, dalis – pristatoma 77 jaunų autorių, šiuo metu Akademijoje studijuojančių grafikos meną, kūryba. Teritoriją žyminti architektūrinė instaliacija galerijos lankytojus kviečia pasiklysti, gerąja prasme susipainioti laiko, technologijų, vaizdų, idėjų ir medijų sraute, o radus išėjimą – nustebti, koks yra ir gali būti įvairus grafikos studijų etapas! Žvelgiant konceptualiai, ketverių ar šešerių metų studijos Akademijoje yra neįtikėtinai saugi erdvė, turinti tam tikrų užduočių, tačiau čia galimi absoliučiai visi scenarijai. Šioje aplinkoje tarpsta tiek savi, tiek svetimi lūkesčiai, formuojasi asmenybės, buriasi bendruomenė, o šiuolaikinio meno kontekste gimsta pirmosios svarios idėjos. Didelė tikimybė, kad jau labai greitai dalis šioje parodoje pristatomų kūrėjų drąsiai, unikaliai veiks ir formuos ateities grafikos meną.
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
„DM for tattoo“
„Dm for tattoo“ parodoje keturi ilgametę patirtį sukaupę tatuiruočių meistrai – Aivaras Sakalauskas (@haivarasly), Vilius Shanka (@v.shanka), Edgaras Tkačenka (@edgaras_tk), Andrei Vintikov (@wish.paris) – pristato savo kūrybos darbus, atliktus įvairiomis technikomis: tušu, markeriais, liejant akvarelę ir kt. Tai kūriniai vis dar skirti adatai, tačiau pirmiausia atspindi autorių patirtį, braižą ir pagarbų santykį su tatuiruočių kultūra. Parodoje dominuoja darbai, įkvėpti japanese, old school ir tribal stilistikų – amžinai aktualiomis tatuiruočių kryptimis, kurios formavo šios kultūros istoriją bei užsitarnavo stipriausią išliekamąją vertę.
Parodos pavadinimas „Dm for tattoo“, tai žaisminga nuoroda į kvietimą soc. tinkluose parašyti asmeninę žinutę, kai meistras pasidalija savo kūrybos dizainu, kurį nori realizuoti. Paraleliai parodos ekspozicija yra atsvara profesiniam kūrybos pardavimo aspektui, paremtam kompromisais grįstu specialisto-kliento santykiu. Čia kviečiama į tikrą, gyvą autoriaus ir žiūrovo susitikimą per kūrybą, kurio tikslas susipažinti, supažindinti bei įkvėpti.
VDA ekspozicijų erdvė „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
„Ilgaamžiškumas“
Kas ilgiau išlieka – žmogaus kūnas, algoritmas ar rankomis išpūstas stiklas? Ši paroda kalba apie ilgaamžiškumą ne tik kaip sveikatingumo tendenciją, bet ir kaip meno bei medžiagos savybę. Stiklas, nepaisant savo trapumo, yra vienas iš nedaugelio žmonijos išrastų „nemirtingų“ kūnų: jis nesuyra šimtmečiais, išlaiko formą, šviesą, prisiminimus. Kiekvienas kūrinys – tai savotiškas miesto kultūros kapsulės stiklainis, rankų darbo liudijimas, kuris pergyvena kūrėją ir tampa dalimi ilgesnio pasakojimo. Šioje parodoje menas susitinka su longevity judėjimu: jei vieni ieško gyvenimo prailginimo papildų kapsulėse, kiti – kūryboje ir gebėjime matyti grožį, kuris neišsibarsto. Savo kūryboje menininkai apmąsto gyvenimo akimirkos, trapumo bei išliekamumo klausimus, sutapatina žmonių asmenybes su stiklu ir tyrinėja jų santykį su gamta. Taigi, stiklo menininkai kviečia atrasti, kad ilgaamžiškumas slypi ne tik žmogaus ląstelėse, bet ir mieste, tradicijose, kolektyvinėje atmintyje bei šviesoje, užsilikusioje permatomoje materijoje.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Sandra Kvilytė: „endo“
Tai paroda jungianti skirtingų tematikų darbus. Kompendiumo atmosferoje suburti kūriniai, vaiduokliškai liudija apie sudėtingą santykį tarp menininko ir meninio motyvo sąvokos.
„Ieškoti tapybai motyvo esu pripratusi išorinio, regimojo pasaulio spektre. Sukrečianti forma, šešėlių nusidriekęs keistumas, spalva, sustingęs vizualus prisiminimas – visa tai įprasta tapytojo akiai kasdienybė. Tačiau paskutiniu metu šį mielą širdžiai įprotį pakeitė sapniška, bekūnė bejėgystė.
Akis – dvasia – atliepimas – kūrinio aktas. Tokia man buvo žinoma suvokimo sistema.
Vidinis impulsas – atliepimas – kūrinio aktas – akis. Tokia tapyboje atsiverianti Endo (gr. endon – viduje) principo eiga.
Endo regėjimo formulėje nėra svarbus pirminis regimasis atspirties taškas, pradžia tampa jau anksčiau absorbuoti vidiniai išgyvenimai, pasąmoningi mąstymai, kurie per atliepimą drobėje netikėtai išvirsta į regimą plotmę ne tik žiūrovui, bet ir pačiam kuriančiajam dalyviui.
O paprastai tariant, buvo taip – sėdėdavau dirbtuvėse ir galvodavau ką tapyt. Ir tai tampa problema, kai imi daugiau galvoti, nei jausti, kad žinai, na man tai yra bėda. Galiausiai stodavausi tapyt, įsikibus į tą vidinį erzulį, kažką, ko negaliu išsakyt, ko negaliu pamatyt ir negaliu sustabdyt. Tapant imdavo aiškėti, kas man neduoda ramybės. Baigus tapyti, sekundei pamatydavau, ką jaučiau. Taip gaunasi, jog pagrindiniu motyvu sau tapau aš pati. Tik per tapymo aktą galėdavau pajusti tikrą ryšį su savimi. Tikrą atvirumą, kurio bijau kasdienybėj ir kurio neberandu akių fone. Tad belieka atsigręžti į pradžią, į endo.“ (Sandra Kvilytė)
VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“ (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki spalio 21 d.
Andrius Erminas: „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“
Naujausioje A. Ermino parodoje „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ kvestionuojama grožio ir estetikos samprata. Grožis čia tampa ne tik estetiniu pojūčiu, bet ir provokacija, menininkui tyrinėjant ribą tarp puošnumo ir funkcijos. Menininkas aproprijuoja dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusias erdves – Rodeno muziejaus ekspoziciją Paryžiuje ir sporto salę – atskleisdamas kaip kultūriniai ir socialiniai kontekstai įtvirtina grožio sampratas, reprezentacijos modelius ir kultūrines praktikas. Muziejuje grožis siejamas su tradicija, skulptūros kanonais ir estetiniais idealais, o sporto salė – su fizinės formos disciplina ir nuolatiniu savęs tobulinimu. Skirtingos erdvės parodoje tampa metaforomis, atskleidžiančiomis kaip grožio samprata nuolat balansuoja tarp estetinio įvaizdžio ir funkcijos, tarp idealo ir realybės. Šių priešpriešų kontekste menininkas performuoja ir išpuošia erdves, o jose esantys objektai netenka savo pirminės paskirties, įgydami estetinę simbolinę vertę. A. Ermino kūriniuose išryškėja kontrastai, medžiagų bei funkcijų transformacijos bei ironijos elementai. Paroda kviečia į grožio ir estetikos sampratą pažvelgti kaip į nuolat kintantį, kultūrinių ir socialinių įtampų formuojamą reiškinį.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
„Konsteliacija“
Danų režisieriaus Lars Von Trier filme „Melancholija“ viena iš dominuojančių temų yra skirtinga šeimos narių reakcija ir elgesys stebint prie žemės artėjančią, visiems pražūtį lemiančią, Melancholijos planetą. Filmas tapo impulsu idėjai surengti tokią „Konsteliacijos“ parodą, kur pati konsteliacija būtų ir metodas ir turinys, o – autoriai – vienos šeimos nariai Elena Balsiukaitė – Brazdžiūnienė, Arvydas Brazdžiūnas – Dusė, Kazimieras Brazdžiūnas, Pranciškus Brazdžiūnas.
Konsteliacija (lot. constellatio – žvaigždžių padėtis) – sąvoka naudojama ne tik astronomijoje dangaus kūnų savitarpio padėčiai nusakyti, tačiau gali būti vartojama ir norint išreikšti struktūrinį išsidėstymą, padėtį ar susiklosčiusias aplinkybes gyvenime bei psichologijoje. Šiuo žodžiu įvardijamas praktinis psichologinis metodas leidžiantis atrasti ryšį tarp to, kas vyksta kiekvieno ir jo šeimos, giminių, protėvių gyvenimuose, nustatyti tarpusavio ryšius tarp žmonių, įvykių ir aplinkos. Tai leidžia suprasti, jog neišvengiamas priklausymas sistemai (kolektyvui, šeimai, genčiai), brėžia likimines mūsų trajektorijas ir gilumines dedamąsias, formuojančias tapatybes. Taikant šį metodą yra akcentuojamas ryšys su praeitimi ir konkrečia istorija, šia akimirka ir ateitimi. Taigi ir rengiant tokio tipo parodą neįmanoma ir net neverta vengti kontraversijų, sutapimų ir sąsajų. Galimai vizuali jos visuma ir lemia šios konsteliacijos „diagnozę“.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Lin May Saeed: „Nepaliestumas“
„Vieno prisilietimo negana“, – teigė irakiečių kilmės vokiečių menininkė bei gyvūnų teisių aktyvistė Lin May Saeed (1973–2023). Ši platesnio komentaro dalis yra ir mįslinga įžanga į Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje pristatomą Saeed parodą, ir konceptualus joje eksponuojamo menininkės kūrybinio palikimo fragmento apibendrinimas. Saeed kūrybinė ir asmeninė ambicija atsisakyti antropocentristinio santykio su nežmogiška gyvybe nuolat kelia klausimą apie žmogaus galimybių ir žmogiškumo apskritai ribą. Ji menininkės kūriniuose atsiskleidžia per atidų, laike ištęstą darbą su medžiaga bei nuoseklų žmogaus, kitų gyvūnų ir jų santykio reprezentacijos permąstymą, atsigręžiant į senojo pasaulio vaizdavimo tradicijas, tačiau visada įsivaizduojant teisingesnę ateitį. Parodoje eksponuojamos skulptūros, reljefai, tapybos ir grafikos darbai įkūnija šią idėją, akcentuodami prisilietimą kaip įkrautą kūrinių ir žiūrov(i)ų akistatos centrą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 15 d.
Andrius Makare Makarevičius: „Portalas“
„Portalas yra dar viena transporto priemonė. Yra traukiniai, autobusai ir yra PORTALAS. Juo atkeliauja prisiminimai, daiktai, žmonės, kurių niekada gyvenime nematei, bet atpažįsti. Jis pakeičia pažįstamas gatves į jų klonus, kurie atrodo lygiai taip pat tik kažkas vis tiek kitaip. Atrodo šia gatve ėjai daugybę kartų, bet vis tiek sugebėjai pasiklysti.
Portalas sugeba atsukti laiką: ir štai vėl kaip prieš 20 metų – madingi platūs džinsai ir marškinėliai ant džemperio. Iš tėvų jaunystės į madą grįžo ūsai. Sukinėdamas laiką, iškraipo faktus ir tiesas, kurios tampa naujomis tiesomis.
Portalas įtraukia vidun: jame sėdėdamas stoties rajono gyventojas, įtariu žvilgsniu stebi praeivius, kurie kartoja savo maršrutą pagal algoritmą. Girdi pravažiuojančių automobilių muziką pro pravertus langus, kol garsai susimaišo ar išryškėja vienas, vėliau kitas. Kai galiausiai sudužę dingsta už kadro. Kartojasi scenos iš filmų, teatro, TikTok‘o. Galima nujausti, kad kažkur šalia yra viso ko režisierius. Bet transliacijos trukdžiai viską nuneša į kitą portalo pusę.“ (Andrius Makare Makarevičius)
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki spalio 18 d.
Tarptautinė paroda „Kartu“
Trakų Vokės dvare atidaroma tarptautinė paroda „Kartu“, skirta Žalgirio mūšio 615 metų sukakčiai paminėti. Joje savo tapybos kūrinius demonstruoja 20 tapytojų iš Lenkijos ir Lietuvos. Po to ši paroda bus rodoma Lenkijoje, Griunvaldo muziejuje.
Žalgirio mūšis primena laikus, kai Lenkijos ir Lietuvos valstybės, veikdamos drauge, siekė bendrų tikslų bei sukūrė politinę ir karinę sąjungą, kuri turėjo lemiamą reikšmę regiono ateičiai. Šiandien naujose geopolitinėse realijose istorija įgauna papildomą prasmę. Įvykis išpopuliarintas mūsų sąmonėje per Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“ kalba apie tai, kad lemiamu momentu mes mokame susivienyti ir pasipriešinti. Šiandien tapytojai drobėse turi atrasti savo interpretaciją. Didžiausias iššūkis – nesikartoti, nesižvalgyti į kitų kūrybą, o prisiminus LDK istoriją, išjausti ją savaip.
Parodoje pristatomi menininkai Žalgirio mūšį savo kūriniuose perteikia pasitelkdami šiuolaikines vizualines formas, heraldinius motyvus, istorines asmenybes, Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo ženklus ir simbolius.
Trakų Vokės dvare (Žalioji g. 2a, Vilnius) veiks iki lapkričio 5 d.
Arvydas Baltrūnas: „Paslėpta šviesa“
Arvydo Baltrūnopersonalinė paroda „Paslėpta šviesa“ – tai keliolikos pastaraisiais metais sukurtų tapybos darbų kolekcija, kurioje atsiskleidžia autoriaus dėmesys peizažo žanrui ir kintančios šviesos efektų kuriamam jausmingumui. Paveiksluose kraštovaizdžio būsenų atmosfera perteikiama ekspresyvia tapybos maniera, pasitelkus gestinius potėpius ir intensyvių spalvų kontrastus.
LDS Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Šiuolaikinio meno paroda „Karališkoji dekonstrukcija“
Paroda „Karališkoji dekonstrukcija” kviečia pažvelgti į Lietuvos valstybingumo ženklus ne tik kaip į statiškus paminklus, bet kaip į kintančius, perinterpretuojamus ir aktualius simbolius, kalbančius šiuolaikinio meno kalba.
Turtinga ir dramatiška Lietuvos valstybingumo istorija skatina kelti klausimus: ką menininkui reiškia pilietinė pareiga, drąsa, kūryba? Ar kūrinys gali būti ne tik asmeninės raiškos forma, bet ir atsakas į kolektyvinės atminties iššūkius?
Šie klausimai tampa atspirties tašku atvirai diskusijai apie meno galią formuoti mūsų ryšį su praeitimi – gyvą, daugiasluoksnį, kupiną simbolių ir nutylėjimų.
Parodoje pristatomi menininkai karališkojo dėmens genezę savo kūriniuose perteikia pasitelkdami šiuolaikines vizualines formas, heraldinius motyvus, istorines asmenybes ir individualias interpretacijas. Tai Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, turintys ilgametę patirtį istorinės atminties lauke: Bronius Leonavičius, Žygimantas Augustinas, Aleksandras Vozbinas, Augustinas Savickas, Raimondas Savickas, Viktoras Binkis, Giedrius Kazimierėnas, Danutė Jonkaitytė, Silvija Drebickaitė, Valdas Gurskis.
„Business Stadium Gallery“ erdvėje (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
Latvijos menininko Mārio Čačkos tapybos paroda
„Menas man visada buvo dialogas – dialogas su pasauliu, su žiūrovu, su tyla, su laiku, su forma ir su pačiu savimi. Tapyba man nėra tik vizualinė kalba, bet būdas kurti santykius. Joje ieškau pusiausvyros tarp intuicijos ir proto, tarp formos ir prasmės, tarp to, kas pasakyta, ir to, kas nutylėta.
Kiekvienas kūrinys mano kūryboje atsiranda kaip reakcija – į jausmą, mintį, pokalbį ar vidinį impulsą. Dažnai tai būna pokalbių fragmentai, kurie atsiskleidžia kompozicinėse struktūrose ir spalvų ritmuose. Parodoje eksponuojami darbai nėra vienareikšmiai pasakojimai, tai labiau erdvės, kuriose žiūrovas kviečiamas tapti bendraautoriu: stebėti, jausti, dalyvauti“, – sako menininkas.
Tapybos kaip dialogo idėja šiame projekte tampa metodologiniu pagrindu – ji atsispindi kūrinių formoje, struktūroje, pavadinimuose ir žiūrovo patirtyje. Dialogas čia nėra galutinis rezultatas, o procesas, kuris atveria galimybes pokalbiui. Net nežinia, nepasakytas žodis ar tyla šiame dialoge tampa svarbūs.
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3, Panevėžys) veiks iki spalio 19 d.
„Bokštas“
Ne pirmą kartą Šiaulių krašto architektai, dailininkai, dizaineriai ir laisvieji menininkai buvo pakviesti dalyvauti tęstiniame projekte Perimetras 160. 2025 metų kūrybinio renginio koncepsijoje atsisakyta paieškų 2D formatuose. Kūrybinių dirbtuvių prioritetu tapo trijų dimensijų kūriniai.
Parodos „BOKŠTAS“ ekspozicijoje skirtingų dydžių, sukurtos/pastatytos iš labai įvairių medžiagų vertikalės, kuriose inkrustavosi autoriniai bei ready made produktai. Menininkus ribojo tik dvi sąlygos: bokšto perimetras ir jo aukštis orientuotas į galerijos S_IN lubas. Kūrybinio proceso metu išryškėjo nauji dalyvių gebėjimai, netikėti plastiniai sprendimai plečiantys ir formuojantys tūrinio ir erdvinio vizualumo sampratas. Bokštų kompozicijos savo kontrastais papildo viena kitą labai skirtingomis vertikalių konfiguracijomis, kietomis bei labai trapiomis išpildymo medžiagomis kviečiančiomis žiūrovus įvertinti asmeninę pajautą su medžiagų įtakotomis formomis. Naujos plastikos išprovokuotos diskusijos apie menininko pasirinkimus atskeisti savą potencialą naujai, išeinant iš savo ilgametės klampios ar kelio pradžios miglotos perspektyvos, formuoja kolegų ir žiūrovų ieškas mene bei savo atsakomybėse.
LDS galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki spalio 5 d.
Alexandra Bondarev: „Telkiniai“
Fotografijų parodoje „Telkiniai“ menininkė Alexandra Bondarev kviečia pažvelgti į žmogaus kūną kaip į savasties, gryno jausmo ir kitokio žinojimo telkinį.
„Vandens telkinys, kaip gyvas kūnas, telkšo, banguoja, teka ir vilnija savaip, neprašytas. Jo sutelktumą brėžia vientisa, savitų savybių turtinga prigimtis.
Vandens sklidinas žmogaus kūnas, savo ruožtu, vandens apsuptyje ar pašonėje taip pat susitelkia; pažadinus jusles ir atkutus kontūrams, jis leidžiasi tekinamas natūros.
Atkreipdamas į save pojūčių ir minčių dėmesį, plaukiantis ar panardintas kūnas susigrąžina sąlytį su protu bei aplinka, sykiu pabudindamas savo kaip vientiso, tačiau takaus telkinio (pa)sąmonę. Vandenyje jis prisimena nesąs vien dvasinio ir psichinio pasaulio karkasas – jis žino daugiau, jis žino saviškai.
Neretai maudynes lydintis nuogumas mauduoliui sukuria ir fizinio bei mentalinio pažeidžiamumo erdvę, kuri, ją įsileidus, gali atplukdyti prie gilesnio ryšio su asmenine ir kitų „nuoga“ savastimi. Daugelyje kultūrų vanduo siejamas su apsivalymu, išsigryninimu, transformacija, gimimu…“. (Alexandra Bondarev)
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki spalio 14 d.
„Kosminis choras. Peizažai sakralinėje dailėje ir literatūroje“
XVI a. technologiniai pasiekimai, besikeičiančios pamaldumo formos ir geografiniai atradimai keitė pasaulio suvokimą. Žemė staigiai išsiplėtė, atradus Naująjį pasaulį, o dangus tapo nebepažįstamas, Kopernikui pasiūlius naują Visatos modelį. Renesansas tarsi atvertė naują žmogaus galimybių ir pažinimo puslapį, keitusį ir santykio su Dievu sampratą. Žmogus nebetroško suvaldyti gamtos, paversdamas jos tobulai geometrinėmis formomis. Šiuo laikotarpiu atsiradęs susidomėjimas peizažu ir žanro suklestėjimas perteikė naują gamtos ir pasaulio supratimą. Peizažas tarsi kvietė susikoncentruoti į detales ir apmąstyti Šventąjį Raštą, įsivaizduojant ir meditatyviai apmąstant, išgyventi biblines istorijas čia ir dabar. Užteko užsimerkti, pasitelkti vaizduotę ir prieš akis turėjo atsiverti Kristaus gyvenimo ir kančios scenos. Taip kito ir gamtos bei jos vaizdavimo samprata. Peizažas nebebuvo foninis gamtos vaizdinys, bet darniai sukomponuotas kūrinijos atvaizdas, kuriame net smulkiausios detalės turi savo paskirtį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
15-osios Kauno bienalės lydinti paroda „Aidai tarp miškų ir kalnų“
„Aidai tarp miškų ir kalnų“ – tai lietuvių ir italų menininkų dialogas, tyrinėjantis sudėtingą gamtos, mitų, technologijų ir žmogaus poveikio dinamiką. Įsišakniję savo kraštovaizdžiuose – nuo Lietuvos miškų iki Alpių slėnių – menininkai pristato skulptūrines ir jutimines patirtis, atspindinčias bendrą rūpestį mūsų santykiu su gamtos pasauliu ir jo transformacijomis. Į konceptualų kraštovaizdį susilieja skulptūros, kinas, instaliacijos ir garsas, jame pinasi ekologiniai procesai, žmonių istorijos ir ateities versijos.
Daugelio darbų pagrindą sudaro organinės medžiagos – surinktos, perkurtos arba modeliuotos skaitmeniniu būdu. Jos atspindi daugialypę gyvybės prigimtį ir jos nuolatinę kaitą. Medžiagos, anksčiau sietos su trapumu ar laikinumu, čia perkonstruojamos į atsparumo simbolius, o tylūs organizmai kaip kerpės tampa metafora, padedančia permąstyti žmogiškojo ir nežmogiškojo pasaulių santykį. Per šią prizmę paroda kviečia tyrinėti alternatyvius suvokimo būdus ir iš naujo apsvarstyti antropocentrinės pasaulėžiūros dominavimą.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) ir Kauno miesto muziejuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 9 d.
„Išmanieji Lietuvos paukščiai“
Kas gi yra tikrieji išmanieji? Ar mes – su savo telefonais, kompiuteriais ir šviesolaidiniu internetu? Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokiniai, besiklausydami ornitologo Gedimino Petkaus paskaitos, stebėjosi: tikroji išmintis plasnoja sparnais.
Paukščiai, regis, neša savyje protą, išradingumą ir paslaptį, kurią žmogui dar teks iki galo perprasti. Pavyzdžiui, balandžiai, lyg patyrę meno kritikai, geba atskirti Van Gogo spalvų sūkurį nuo Pikaso linijų žaismės. Tie patys paukščiai kadaise nešė laiškus per karų liepsnas, tapo dangaus žvalgais, prie jų krūtinių pritvirtinus žmogaus išradimų vaisius.
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokiniai mėgino sugauti šį paukščių „išmanumą“ – ne tik teptuku, bet ir širdimi. Spalvomis jie piešė giesmę, linijomis – skrydžio lengvumą, o erdviniuose darbuose pabandė sukurti judesio plastiškumą – lyg paukštis ką tik būtų nutūpęs ant palangės. Kai kurie kūriniai alsuoja ramybe – tarsi išmintingi pelėdų žvilgsniai, kiti žaižaruoja energija – lyg tikrose kukučių vestuvėse.
KMM Kauno pilyje (Pilies g. 17) veiks iki spalio 14 d.
„Lietuvos kalvių kalvis“
Lietuviška kryždirbystė – unikalus reiškinys, susiejantis amatą, meną ir tikėjimą. Ši tradicija gyvuoja jau daugiau kaip 400 metų, siekia ikikrikščioniškąją pasaulėžiūrą ir jungia dailidystę, skulptūrą bei kalvystę. Lietuva išsiskiria ne tik kryžių gausa, bet ir jų įvairove – nuo kryžių iki stogastulpių ar koplytėlių, kurių formos ir puošyba kinta pagal etnografinius regionus.
2001 m. lietuvių kryždirbystė įtraukta į UNESCO žmonijos paveldo sąrašą. Ypač svarbios meninės kalvystės tradicijos – geležinės viršūnės, kaltiniai kryžiai, kurie puošė ne tik mažąją architektūrą, bet ir bažnyčias bei varpines. Šiandien kalvystė išgyvena pakilimą, tačiau autentiškų, tradiciniais būdais kurtų darbų išlieka nedaug.
Kryždirbystė – daugiau nei amatas. Tai visą gyvenimo ciklą apimantis reiškinys: nuo idėjos, meistro pasirinkimo, kryžiaus statymo ir pašventinimo iki jo pagerbimo, sunykusio kryžiaus sudeginimo bei naujo pastatymo. Nuo XV a. jie statomi pagerbiant mirusiuosius, prašant apsaugos ar dėkojant už malones. Net okupacijų laikais, kai kryžių statymas buvo draudžiamas, ši tradicija neišnyko – ji tapo tautinės tapatybės ir vienybės simboliu.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas: „Tête-à-tête avec Čiurlionis“
Paroda „Tête-à-tête avec Čiurlionis“ yra kvietimas į paslaptingą dviejų menininkų – Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko – tapybos pasaulį. Žiūrovo laukia kelionė per paveikslus, kuriuose vaizduojama gamta yra tokia, kokią ją matė ir jautė M. K. Čiurlionis, – tartum persmelkta sakmių ir legendų.
Pasitelkdami šiltų ir šaltų tonų dermę, alegorinius dienos ir nakties šviesulių simbolius, šie dailininkai kuria vaizduotę sužadinančius peizažus. J. Bučmytė ir A. Krajinskas, perpindami poetiškus, bet kartu paprastus ir atpažįstamus etninius motyvus, mums tarsi rodo protėvių pasaulio metamorfozę. Šiems kūrėjams itin svarbus galingų gamtos formų ir žmogaus egzistencijos santykis. Simbolių kalba atskleidžiama tiek įtampa, glūdinti tarp žmogaus ir gamtos jėgų, tiek žmogaus ir gamtos stichijos susitaikymas: štai laivai, įkalinti jūros bangų ir nebegalintys judėti į priekį, o štai, audrai nurimus ir vandenims nebegrasinant, karavelės grįžta į uostą. Kaip ir M. K. Čiurlionis, šie du menininkai skiria daug dėmesio jūros temai.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki spalio 30 d.
Živilė Rudzikaitė-Matuzonienė: „Sluoksniai“
Parodoje „SLUOKSNIAI“ autorė pristato kūrybą, pasižyminčią daugiabriauniu požiūriu į meną – spalvas, formas ir siužetus. Pavadinimas atspindi pačią kūrybos esmę: jos darbai yra įvairūs, daugialypiai, susidedantys iš skirtingų stilistinių sluoksnių. Parodoje rasime tiek žaismingų, humoristinių paveikslų, tiek dramatiškų, žmonių tarpusavio santykius gvildenančių kūrinių.
Menotyriniu požiūriu „sluoksniai“ gali būti suprantami ne tik kaip spalvų ar formų gausa, bet ir kaip pačios tikrovės daugialypiškumas. Menininkės kūriniai tarsi leidžia žiūrovui pamatyti, kad gyvenimas nėra vienalytis – jame dera ir džiaugsmas, ir ironija, ir drama. Toks kontrastų derinimas priartina jos darbus prie šiuolaikinio meno tendencijų, kur svarbus ne vien grožis, bet ir gebėjimas kelti klausimus, provokuoti mintis.
Žiūrint į šiuos kūrinius galima pastebėti, kaip autorė jungia skirtingas menines kalbas – nuo atpažįstamų, realistiškų vaizdų iki fantazijos kupinų, kartais groteskiškų motyvų. Šis žaismingas stilių maišymas ne tik vizualiai patrauklus, bet ir atveria galimybę kiekvienam žiūrovui atrasti savąją prasmę: vienam tai gali būti šypseną keliantis vaizdas, kitam – užuomina į gilesnius žmogiškus išgyvenimus.
„Parko“ galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki spalio 28 d.
Vizualaus meno parodos „Trialogue“
„Trialogue” – tai tarptautinė tęstinė trijų Baltijos šalių draugaujančių miestų Parnu, Jelgavos ir Šiaulių menininkų paroda. Šių miestų menininkų parodos jau buvo surengtos Šiauliuose, Parnu ir turi gilias tarptautinio meninio bendradarbiavimo tradicijas. Tęstinio projekto organizavimo ir koordinavimo metu mezgasi tvirti tarpkultūriniai ryšiai, kuriasi ir plėtojasi kontaktų tinkas, veiksmingas bendradarbiavimas, vykdomas kaimyninių šalių šiuolaikinio meno kūrėjų pristatymas kitose šalyse. 2025 m. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma teminė šių miestų menininkų paroda kaip tarpregioninių savivaldybių ilgalaikio kūrybinio bendradarbiavimo ženklas. Į šią parodą buvo deleguoti ryškiausi ir įdomiausi šių miestų menininkai. Šiais metais Šiaulius atstovauja iš užsienio į gimtą miestą grįžusi ir Šiaulių dailės galerijoje dirbanti jauna ir talentinga menininkė ir edukatorė Danutė Vaitekūnaitė. Jelgavos miestą reprezentuos klasikines ir moderniais formas savo tapyboje virtuoziškai derinantis Rasitis Junkers ir konceptualus medijų menininkas iš Parnu Janno Bergmann.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 30 d.
Elvyra Kairiūkštytė: „Sugrįžimas namo“
Ši paroda skirta menininkės 75-osioms gimimo metinėms. Tai dalis Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „360º galerija Elvė sugrįžta namo“, kurį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partnerė – Šiaulių rajono savivaldybė.
Lankytojai išvys grafikos meistrės linoraižinių ciklus, estampų kolekcijas bei monumentalius piešinius, kurių mastelis prilygsta freskoms ar vitražams. Tai unikali proga naujai pažvelgti į vienos originaliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikos kūrėjų palikimą. Biblioteka išleido ir ekspoziciją papildantį kūrinių katalogą, leidžiantį giliau pažinti grafikės kūrybinę viziją.
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė yra pabrėžusi, kad E. Kairiūkštytės darbai neabejotinai atpažįstami: jie kupini autentiškos vizijos, originalių metaforų ir ryškios ekspresijos. Ji vadinama lietuvių grafikos sunkiosios artilerijos kūrėja, drąsia ir žavia linoraižinių akrobate, meno viengungė – asmenybė, kuri sąmoningai rinkosi vienatvę ir visą save atidavė kūrybai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 31 d.
Remigijus Kriukas: „Tarp iliuzijos ir tikrovės“
Į stiklą galima žiūrėti įvairiai: žavėtis, bijoti, saugoti, branginti, nekęsti ir dar daug kaip. Tačiau, sunku paneigti, kad tai – išskirtinė medžiaga, turinti savų paslapčių ir kažkokios magijos. Žinoma, yra tokių, kurie stiklo kūrinių iš toli neprisileidžia, visgi, daugeliui stiklo skulptūrų ar vitražų formų ir spalvų žaismas šviesoje, nekalbant jau apie stiklo kūrinio gimimą aukštoje temperatūroje, apsuptą ugnies ir globojamą kūrėjo rankų, kelia nuostabą, susižavėjimą ar bent jau klausimus. Nors daugelį dalykų galima būtų paaiškinti remiantis mokslu, yra visame tame ir papildomas matmuo – jausminis, apgaunantis akį, bet sužadinantis vaizduotę. Kažkas – tarp tikrovės ir iliuzijos…
Šiuolaikiniame mene aktuali erdvės tema. Meniniame stikle dėl jo skaidrumo ir ketvirtosios dimensijos (optinių reiškinių) erdvė suskamba kaip nė vienoje kitoje medžiagoje. Bet gi, nė kiek nemažiau svarbi ir erdvė, kurioje tas stiklo kūrinys atsiranda. Tikėtina, kad skirtingoje vietoje ir šviesoje atsidūręs kūrinys, dėl skirtingų aplinkos veiksnių ir atsiskleis skirtingai. Todėl, labai svarbu esamai erdvei tikslingai pasirinkti kūrinius ir tinkamai juos eksponuoti, tikintis, kad žiūrovas iš parodos išsineš pačias įvairiausias teigiamas emocijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 4 d.
Jubiliejinė Šiaulių regiono dailės mokytojų kūrybos paroda „Prisiminimai“
Prieš du dešimtmečius tuometiniame Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“, buvusiuose mokytojų namuose, pirmą kartą surengta paroda, dedikuota tarptautinei mokytojų dienai. Bėgo metai, o tradicijos nesikeitė – kelios dešimtys dailės pedagogų, aktyviai užsiimančių menine veikla ir toliau kūrė bei savo darbais džiugino meno mylėtojus.
Kasmet paroda turi vis kitą veidą – temą, kuri duoda impulsą saviraiškai. 2021 metais kūryba plaukė vandens tema („Vanduo“). Dar po metų, 2022-aisiais, menininkai žvelgė pro langą („Langas“). 2023 metais jų kūryba atsiskleidė per laiko prizmę („Laikas“), o praėjusiais metais mokytojai buvo kviečiami nusikelti į vaikystę („Vaikystė“).
Šiemet, jubiliejinėje ekspozicijoje, mokytojai kviečia pasinerti į prisiminimų pasaulį. Ką prisimins jie patys? Kas nuguls drobėse – dviejų dešimtmečių parodų kelias ar asmeniniai išgyvenimai? Atsakymus atrasite apsilankę parodoje.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 16 d.
Raimondas Savickas: „Susitikimai“
R. Savickas gimė 1955 m. Vilniuje, garsios menininkų dinastijos šeimoje – jis yra tapybos patriarcho Augustino Savicko (1919–2012) sūnus. Dailės pagrindus perėmė tėvo dirbtuvėje, tačiau studijoms pasirinko Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, kur 1979 m. įgijo bibliotekininko-bibliografo kvalifikaciją. Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1994 m. įkūrė Savicko paveikslų galeriją, o 2000 m. – Savicko dailės mokyklą, kuriai vadovauja iki šiol. Dailininkas surengė daugiau nei 40 parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Autoriaus tapyboje vyrauja ekspresyvus koloritas ir sodrios spalvų dermės, kuriose susipina lietuvių ir litvakų tradicijos, jautri estetika bei poetinė nostalgija. Jo darbai pasakoja istorijas apie žmogų – apie meilę ir bendravimą, miesto gyvenimo pulsą, kasdienybės džiaugsmus.
Žmogus R. Savicko darbuose regimas istorijos tėkmėje, vaikščiojantis po senąjį Vilnių, Neries ar Vilnelės krantinėmis, besiilsintis tarp jaukaus interjero gimtųjų namų sienų. Miesto ir žmogaus tematinė linija be perstojo lydi tapytoją, jo drobėse atpažinsime įsimylėjėlių poras, bohemiškus bičiulių susibūrimus, muzikantus ir, žinoma, angelus – pakylėtus, lyg nusileidusius ant senamiesčio stogų.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 15 d.
„Nemunas – Lietuvos kultūros veidas“
Žurnalo „Nemunas“ viršeliai jau seniai tapo savitu vizualiojo meno reiškiniu. Jie išsiskiria neįprasta forma, ryškiu turiniu, kartais provokuoja, bet visuomet išlieka gyvi ir atviri interpretacijoms – skatina vaizduotę bei kviečia atpažinti save leidinio herojų veiduose.
Žurnalo redaktorės pasakojimas aprėps vieno svarbiausių Lietuvos kultūros leidinių istoriją – maištingojo Kauno situaciją tarp Prahos sukilimo ir Romo Kalantos susideginimo, sovietmečio cenzūrą ir pokyčius atsiradus laisvajai rinkai po nepriklausomybės atgavimo, šiandieninę kultūros situaciją ir spaudos vietą kasdieniame gyvenime. Lankytojai sužinos, kaip dirba leidinio redakcija, kokie nutikimai ir nuotykiai lydi kūrybinę komandą, bus atskleistos ir kai kurių viršelių sukūrimo istorijos.
Šiuolaikinis „Nemunas“ – tai aukštos poligrafinės kokybės leidinys, kuriame gausu originalios kūrybos ir publikacijų apie literatūrą, dailę, fotografiją, teatrą, kiną, muziką, šokį, architektūrą bei kultūros istoriją. Leidinio kūrėjai nevengia eksperimentų ir kartais netgi šokiruoja: čia pasirodė dirbtinio intelekto „sukurta“ trumpoji proza, apsakymas vien jausmaženkliais (emoji), interviu žemaičių ar dzūkų kalbomis, netgi – eilėmis. „Nemunas“ leidžiamas ne dienraščio, o albumo principu: jame nerasite trumpalaikės informacijos ar vienadienių įvykių, todėl turinys išlieka aktualus ir įdomus net po daugelio metų.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 4 d.
Dorothy Bohm: „Regėtas pasaulis“
Parodos „Regėtas pasaulis“ kuratoriai Monica Bohm-Duchen ir Gintaras Česonis pabrėžia, kad ši retrospektyva Šiauliuose yra ne tik tarptautinio lygmens įvykis, bet ir svarbus kultūrinės atminties gestas. Gintaras Česonis teigia: „Dorothy Bohm istorija – tai emigracijos, praradimo ir sugrįžimo pasakojimas, kurį galime skaityti per fotografiją. Ji dažniausiai pristatoma kaip britų fotografijos figūra, tačiau jos šaknys glūdi čia, mūsų krašte, todėl jos kūryba neišvengiamai tampa ir mūsų kultūrinės atminties dalimi. Bohm darbai nėra apie monumentalius įvykius – jie apie kasdienybės fragmentus, žmonių gestus, miestų užkulisius. Būtent tokia fotografija, regis, tyliai, bet tvirtai formuoja tikrąją istorijos medžiagą. Todėl Šiauliuose ši paroda nėra tik retrospektyva – ji kartu ir klausimas: kodėl tokios menininkės dažnai įrašomos į kitų šalių kanoną, o ne į mūsų pačių pasakojimus? Tai proga iš naujo permąstyti, ką laikome sava fotografijos istorijoje.“
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g., 140, Šiauliai) veiks iki spalio 26 d.
Gintaro Gesevičiaus tapybos darbų paroda
Gintaras Gesevičius (g. 1952 m. Kaune) yra pristatomas kaip įvairiapusis kūrėjas – grafikas, plakatų ir iliustracijų autorius, tapytojas. Jis studijavo grafiką Vilniaus dailės institute, o jo kūrybinė veikla nuo pat studijų laikų plėtėsi į skirtingas meno sritis. Parodoje bus galima pamatyti, kaip dailininkas sujungia šias patirtis į savitą vizualinę kalbą.
Žiūrovai parodoje išvys ne realius peizažus, bet išgalvotas, fantazijos sukurtas erdves. Drobėse atsiras simboliai ir metaforos – sapniški kraštovaizdžiai, geometrinės formos, šviesos blyksniai, kurie kurs filosofinių minčių ir vidinės būsenos vaizdinius.
Menininko tapyba pasižymės subtilia spalvų dermėmis ir šviesos žaismu. Kiekvienas kūrinys kalbės apie ramybę, apmąstymus ir kartu atvers paslaptingą, mistinę atmosferą.
„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2026 m. rugpjūčio mėn.
Ingrida Mockutė-Pocienė: „Rožės efektas“
Parodoje pristatomas Ingridos Mockutės-Pocienės meninis tyrimas „Rožės efektas“. Autorė nagrinėja, kaip per asmeninį dokumentinį santykį, archyvinius dokumentus, daiktus, atsiminimus, sapnų užrašymus, fotografiją ir videodarbus, poeziją, performansus veikia ta pati vieta (deja vu efektas). Parodoje pristatomi videodarbai, fotografijos, objektai, dokumentinė medžiaga. Meninis tyrimas yra Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomojo meno magistro studijų programos baigiamasis darbas.
Pasak parodos kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės: „Parodos pavadinimas „Rožės efektas“ yra nuoroda į turinį ir priemones. Rožės vardas turi tiesioginių sąsajų su autore, yra jos identiteto dalis. Asmeninis patyrimas pateikiamas kaip meninis objektas, į kurį kviečiama žvelgti per simbolinę prasmę, bet kartu tai yra apnuogintų autorės gyvenimo faktų dūrių atodanga. Tyrimo rezultatas – paroda – “išpažintis” – atliktinis veiksmas, įgalinęs į viską pažvelgti iš šalies ir aktualus tiek autorei, tiek kitiems, taip pat pažeidžiamoms grupėms, visiems.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki spalio 11 d.
„Kol viltis mus išskirs“
Grupinėje Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) narių parodoje „Kol viltis mus išskirs“ pristatomi Austėjos Masliukaitės, Barboros Matonytės, Dariaus Žiūros, Jurgos Juodytės, Lauros Stasiulytės, Jono Meškausko, Agatos Orlovskos kūriniai.
Kiekviena epocha priklauso ryžtingiausiems – kuriantiems taisykles, formuojantiems teisines sistemas bei juridines sutartis, savo detalumu vengiančias bet kokių nesutarimų. Istorijos vingiuose laikotarpių pabaigas neišvengiamai žymi pokyčiai, tačiau žmones išskiria ne konfliktai, bet abejingumas. Skirtingų kartų LTMKS narių paroda „Kol viltis mus išskirs“ – tai apmąstymas apie viltį ir jos tylų, bet ištvermingą buvimą.
Iš siužetų ir objektų, susikūrusių kaip netikėtumai ar net stebuklai, sudėliota paroda žvelgia į viltį ne kaip į silpnumo, bet kaip į paradoksalaus veikimo ženklą – kaip į jėgą, gebančią atlaikyti tiek individualias, tiek kolektyvines krizes. Čia ji – amžinojo variklio iliuzija, kurioje žinojimo ir tikėjimo priešprieša tampa varomąja jėga.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki spalio 11 d.
Mindaugas Šnipas: „Skulptūros“
Mindaugas Šnipas – Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas skulptorius, savo kūryba tęsiantis ilgai brandintą stilių bei savitą raišką. Ilgametėje Lietuvos medinės skulptūros tradicijoje Šnipo kūriniai figūruoja kaip daugiaprasmiai, minimalistiniai tašyto, sendinto medžio objektai. Menininko darbai žinomi dėl rastų objektų ir skulptūrinių elementų jungimo, kas sukuria savotišką paradoksą.
Parodoje „Skulptūros“ tęsiami Šnipo kūrybos motyvai–naujai ir seniau sukurtos medinės skulptūros suteikia galimybę žiūrovams artimiau susipažinti su menininką dominančiomis temomis bei jų išraiškos priemonėmis. Šnipas pristato egzistencinio turinio kupinus kūrinius, nagrinėjančius kūrybai būdingą laiko kaitą ir svarbą, realybės suvokimą, ribą tarp meno ir nemeno. Parodoje didelę reikšmę turi asociacijos, formalios kalbos paradoksai, kviečiantys žiūrovą aktyviai įsitraukti į prasmės konstravimo procesą. Redukuodamas skulptūros sampratą menininkas domisi rastų, minimalistinių objektų santykiais erdvėje arba pačia erdve, kurioje objektai praranda savo svarbą ir prasmę. Šnipo skulptūriniai objektai, nors ir dvelkia kasdienybe, reprezentuoja ir kvestionuoja įvairius kontekstus bei mūsų suvokiamus tikrovės, laiko lygmenis meditaciniame fone. Objektai atrodo pažįstami, bet jų funkcija lieka neišspręsta ir kartu nebereikšminga–šis bruožas provokuoja tylų, introspektyvų žiūrovo susidūrimą su kūriniu. Grubi medžio faktūra ir figūros suponuoja nerežisuotą estetiką bei leidžia formoms kalbėti už save–apielaiko tėkmę, realybės plotmes, o galiausiai ir savirefleksiją.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.
„Kūrybos sujungti“
Paroda „Kūrybos sujungti“ yra savotiškas meninis tyrimas, tiksliau – bandymas pasiaiškinti, kas ir kaip sukuria, suformuoja ir sujungia menininkus, kurie yra dar ir šeimos nariai, artimieji, giminės. Kokios matomos ar nematomos gijos sunarplioja juos į vieną neišraizgomą rezginį, kurį būtų galima pavadinti menininkų planeta ar kūrėjų visata? Pagrindo tam yra suteikusios jau dvi – Kaune ir Šiauliuose – pastaraisiais metais vykusios trijų menininkių (dviejų Emilijų ir Nijolės) parodos. Pastaroji ekspozicija yra šio pasakojimo tęsinys, kurio esminis tikslas yra priminti ir prisiminti, aktualizuoti ir išsaugoti, išlaikyti aktualumą. Kita vertus, visą šį projektą galima traktuoti kaip kūrybišką kūrybingos giminės susitikimą. Šiais metais minime septyniasdešimtąsias netikėto Emilijos Liobytės-Vilutienės išėjimo iš mūsų pasaulio metines. Kaip ir dera, giminės tokiomis progomis labai dažnai, tiesiog besilaikydamos tradicijų, susiburia, kad atmintų ir prisimintų, pagerbtų.
Tad ši paroda yra ir apie Vilniaus legendas bei jų pagimdytą kūrybinę atmosferą, įvairų ir pozityviai skirtingą vienos šeimos, tos pačios giminės kūrybiškumą. Pristatomi šeši Vilučių šeimos atstovai (akivaizdu, kad jų gali būti ir daugiau – tad akstinas bendroms ateities parodoms irgi yra). Vieni plačiau, išsamiau, kiti – lakoniškiau (tikintis ir žinant, kad „vilutizmams“ skirtų parodų dar bus ne viena ir ne dvi). Derama pagarba ir dėmesys atiduodamas Emilijai Liobytei-Vilutienei, visą savo aplinką inspiravusiai ne tik prigimtiniu talentu ir meniniu jautrumu, bet ir kūrybišku įvairiapusiškumu.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Julija Goyd, Ivona Tau: „Dear Eliza“
1966 metais sukurta ELIZA programa – tai pirmoji žmonijos istorijoje aplikacija, imitavusi psichoterapinį pokalbį. Kaip ir dabartiniai pokalbių botai, ELIZA kalbėdavosi su žmonėmis ir taip padėdavo jiems spręsti psichologines problemas. Iš tiesų ELIZA programa tik „apsimesdavo“, jog supranta ar mokosi iš savo pašnekovų, panašiai kaip ir Bernardo Šo „Pigmaliono“ herojė Eliza, įgudusi imituoti aukštesnės visuomenės sluoksnio kalbą. Abiejų Elizų – ir programos, ir pjesės herojės – figūros patriarchalinėje struktūroje sumaniai prisitaikė naudodamos pamėgdžiojimą ir emocinį darbą, kurdamos socialinio „lankstumo“ įspūdį.
Berlyne ir Varšuvoje gyvenančių lietuvių menininkių Julijos Goyd ir Ivonos Tau darbuose DI irgi imituoja, tačiau čia jis atvirai veikia kaip bendraautoris. Menininkių atskiruose ir bendruose meniniuose eksperimentuose susikerta tie patys vaizdai, tačiau jie kinta skirtinga linkme. DI sąlygoti trikdžiai parodo ne vien tik klaidas, bet ir menininkių pokalbio su DI sistema ribas ir specifiškumą. Promptografija* – tai fotografijos perėjimas į kalbos režimą: kamera pakeičiama tekstu, kurio žodžių kombinacijos suformuoja vaizdą. Taip „promptas“ tampa aparato mechanizmu. Autorystė dirbant su DI yra dekonstruojama – ji paskirstoma tarp menininkių, kalbos, duomenų modelių ir sistemos. Tačiau DI nesugeba išlaikyti tobulo kūno vaizdinio, tobulo rūpesčio veido – jis jį sugadina ir atidengia vaizdų ir žodžių imitacijos struktūrą.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Perpetuum Creatrix: moterų linijos“
Frazė perpetuum creatrix jungia perpetuum – „amžiną“ – ir creatrix – moteriškąją „kūrėjo“ (creator) formą, marginalizuotą ir beveik išnykusią iš vartosenos, taigi gali būti verčiama kaip „amžinoji kūrėja“ arba „nenutrūkstama moteriškoji kūrybos galia“. Vadinasi, pasak šios frazės, kūryba nėra atsitiktinis veiksmas ar profesinis pasirinkimas – tai praktinis egzistencinis buvimo pasaulyje būdas, perduodamas iš kartos į kartą.
Paroda atveria vienos šeimos moterų giminystės ryšių vaidmenį formuojantis kūrėjos tapatybei.
Remiantis antropologo Timo Ingoldo „Lines: A Brief History“ (2007), šioje parodoje ryšiai tarp moterų suvokiami ne tik kaip kraujo linija, giminystė, bet ir kaip iš kartos į kartą perduodamas būdas (iš)būti. Ingoldas teigia, kad linijos ne tik nurodo ryšius, bet ir apibrėžia, kaip mes patiriame ir suvokiame pasaulį. Meninė praktika parodos dalyvėms nebėra profesija ar individuali raiška – tai egzistencinė būtinybė, šeimos tradicija, būdas mąstyti, veikti, spręsti problemas ar švęsti. Kūrybinė praktika tampa linija, suteikiančia struktūrą pasauliui.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Antros rankos“
Parodoje dalyvauja menininkai Dominykas Cinauskas, Ieva Černiauskaitė, Viktorija Damerell, Blue Helen, Neda Rimaitė.
„Galima sakyti, kad pirmas žvilgsnis yra mažiau patikimas ir dėl to man primena nuotykį. Meilė iš pirmo žvilgsnio taip pat. Meilė kam? Pirmam žvilgsniui informacijos lemta nuolat ieškoti žiūrinčiojo viduje. Vakarienę sparčiai pasigaminti iš trijų šaldytuve likusių ingredientų prieš išskubant iš namų. Antras žvilgsnis patikimesnis, saugesnis, jis jau geriau žino, apie ką kalba, dėl to iš jo lūpų skambanti tiesa kartais gali pasirodyti nemaloni. Kartais nustebinti. Yra dar trečias, ketvirtas, penktas ir kiti žvilgsniai, tarytum skirti įsigilinti ir pamatyti daugiau, bet jais reikia naudotis atsargiai, kad vėl nepradėtų matytis tai, ko nėra. Esu girdėjusi, kad žvilgsnis kuria fikciją. Galvoju, kelintas.“
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki spalio 18 d.
„Aukštos įtampos tinklas“. „Auksinių ženklelių/Aukso Mūzų“ laureatų kūrybos paroda
„Auksinių ženklelių/Aukso Mūzų“ apdovanojimas yra svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos prizas, teikiamas dailininkams ir dailėtyrininkams už išskirtinius meninius pasiekimus ir veiklą. Parodoje dalyvauja 31 tapybos, grafikos, fotografijos, tekstilės, keramikos kūrėjas. Kadangi Vilniaus Rotušės erdvėse buvo ribotos galimybės rodyti skulptūros, keramikos, stiklo bei kitus erdvinius objektus, buvo apsiribota tik plokštuminių darbų eksponavimu. Šios parodos tikslas yra ne tik atverti žiūrovams ryškiausius meninius kūrėjų atradimus, aktualizuoti menininko statuso reikšmę, bet ir stiprinti organizacijos prestižą, ieškoti naujų talentingų kūrėjų.
Parodos pavadinimas „Aukštos įtampos tinklas“ pasakoja apie koncentruotą, galingą meno kūrinio poveikį žiūrovams, siekia sudominti, inspiruoti, pritraukti, gal net pajusti atstūmimo jausmą? Talentingiausiųjų menininkų kūrybiniai pasiekimai yra ne tik inovatyvūs (dažnai naudojamos naujos, netradicinės medžiagos ir priemonės); jie paveikūs ne tik vietinėje, lokalioje erdvėje, bet ir garsina Lietuvos vardą tarptautiniame kontekste . Šių autorių kūrinių yra įsigiję muziejai ir meno galerijos, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Kūriniai kupini įtampų, iššūkių, juose persipina ribinės būsenos, asmeniniai atsivėrimai, egzistenciniai iššūkiai, o jų visuomenėje ir pačių kūrėjų gyvenime netrūksta. Menininko – kūrėjo vieta visuomenėje, jo išlikimo temos visada yra aukštos įtampos tinkle. Kūrėjo vizualaus mąstymo kodai išlieka aktualūs kūrybos lauke, jie aktyviai veikia visuomenę, skleidžia vertybinius – egzistencinius klausimus/atsakymus(?)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 5 d.
„Gyvas miestas“
Paroda „Gyvas miestas“ įkvėpta šiųmetinio Vilniui skirto Europos žaliosios sostinės titulo. Šį titulą gauna miestai, aktyvūs aplinkosauginėje veikloje ir tampantys įkvėpimu kitiems. Europos žaliosios sostinės apdovanojimą gavę miestai yra ne tik įsipareigoję mažinti taršą, bet ir keisti įpročius, kurti ilgalaikius aplinkai draugiškus sprendimus bei kviesti gyventojus būti šio pokyčio dalimi.
Nuo 2010 metų šį titulą jau pelnė šešiolika Europos miestų, o 2026 metais Europos žaliosios sostinės vardą iš Vilniaus perims Portugalijos miestas Guimarães.
Parodos „Gyvas miestas“ metu lankytojai galės susipažinti su įvairiomis Vilniaus ir kitų Europos žaliųjų sostinių iniciatyvomis bei iš arčiau pamatyti tai, kas daro Vilnių tvariu, gyvu ir šurmuliuojančiu miestu.
Parodą taip pat lydės specialiai parengta edukacinė programa, kurioje bus galima ne tik papildyti interaktyvų žemėlapį ir pasvajoti apie ateities miestą, bet ir nuodugniau susipažinti su vietine bioįvairove bei paragauti įvairiose Europos žaliosiose sostinėse išgaunamą miesto medų.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Svitlana Didukh Romaneneko: „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“
Fotografijų paroda „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“ – tai menininkės Svitlanos Didukh Romaneneko refleksija apie pradžią naujoje vietoje, ieškojimą ir moterų bendrystę. Negalėdama rasti atsakymo į klausimą „kaip pradėti viską iš naujo?“, autorė pradeda jo paieškas bendraudama su kitomis ukrainietėmis.
Parodoje pasakojamos 8 moterų iš Ukrainos istorijos: dalis jų Lietuvoje atsidūrė dar prieš 2022 m., kitos buvo priverstos ieškoti prieglobsčio prasidėjus pilno masto karui Ukrainoje. Vienos turėjo lietuviškų šaknų, kitos niekada nesitikėjo čia atsidurti. Vienos sekė širdies balsu, kitos – traukėsi iš karo zonos.
„Tikiu moterų galia. Ir moterų tarpusavio paramos galia. Pradėti nuo nulio naujoje vietoje, naujoje šalyje, tarp nepažįstamų žmonių – nelengvas iššūkis. Kaip išdrįsti? Nuo ko pradėti? Iš kur semtis jėgų ir tikėjimo savimi? Į šiuos klausimus neturėjau atsakymų. Todėl nusprendžiau paklausti tų, kurios jau nuėjo šį kelią“, – pasakoja parodos autorė Svitlana.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“
Parodoje lankytojai susipažins su jautria, M. K. Čiurlioniui itin svarbia religine tema ir menininkui būdingais išskirtinai savitais pasaulio Kūrėjo vaizdiniais. Dailininko sumanymai perteikiami pasitelkus pagrindinius jo vaizdavimo principus: kinematografiją, šviesos ir tamsos santykį, taip pat garsus ir kvapus. Pirmą kartą Druskininkuose bus pristatomi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai, kuriuos jis siuntė broliui Povilui, kaip savo paveikslų reprodukcijas. Taip pat parodoje bus eksponuojamas vitražų diptikas „Rex“ (1904) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Visą M. K. Čiurlionio dailės kelią nuo pirmųjų piešinių iki didžiojo „Rex“ (1909) lydi Dievo-Kūrėjo-Absoliuto vaizdavimo paieškos. Jis domėjosi įvairiomis senovės Rytų religijomis ir naujomis religinėmis praktikomis, mokslu – istorija, filosofija, astronomija, taip pat hipnoze, spalvų girdėjimu ir kt. Menininkas buvo linkęs į sintetinimą, todėl religinius išgyvenimus bei įgytas žinias dažnai jungdavo į bendrą kompozicinį vaizdinį. M. K. Čiurlionio kūriniuose persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Dailininkas jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2026 m. sausio 14 d.
Lina Straigytė: „Trispalvė virš Čiurlionio kalnų Arktyje“
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Nuotraukų liudijimuose – įspūdingais vaizdiniais ir daugialypiais pavojais išsiskiriančios kelio atkarpos, gyvybę palaikančio ir sušildančio maisto (kurį turi preciziškai skaičiuoti) bei poilsio ritualai, dalį kelio lydėjęs grėsmingas baltasis lokys (tai smalsaujantis, tai tykantis grobio), pūgos, atlydžiai, prarajos. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį Lietuvos žymiausio tapytojo vardu pavadino 1913 m. ekspedicijos į Arktį dalyvis dailininkas N. Pineginas, apstulbęs dėl Arkties vandenyne prieš jų laivą „Šv. Foka“ išnirusio kalno ir neseniai matyto Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ panašumo.
Parodą papildo tuometiniame Telšių institute atlieta Čiurlionio kalnyno atminties lentos replika, žygeivių padovanota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui iškart po ekspedicijos, taip pat žygeivių medalis, meteorologinėse stotyse surinkti antspaudai ir kiti ekspedicijos dalyvių išsaugoti rekvizitai. Į Čiurlionio kalnų aplinką lyg kelione laiku perkelia ir ekspedicijos kino operatoriaus Edmundo Muloko filmuoti kadrai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 25 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.
Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.
Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.
1-oji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“
Tranzitas (lot. transitus – perėjimas) kaip tarpinė kismo ir judėjimo būsena yra esminis būsimos bienalės raktažodis. Tranzito tema parodoje išskleidžiama per įvairias potemes.
Pirma (1), pati bienalė, kaip kas dvejus metus vykstantis reiškinys, yra praeinantis, pasikartojantis, tranzitinis reiškinys. Astronomijoje tranzitas reiškia vieno dangaus kūno judėjimą per kitą. Bienalės pavadinimas „Saulėlydis kas dvejus metus“ poetiškai nurodo ištęsto, sustojusio, desinchronizuoto laiko būseną. Ji siejasi tiek su šiuolaikybe kaip prieštaringu laikotarpiu, jungiančiu skirtingas pasaulėžiūras ir laiką, tiek su Klaipėdos kaip saulėlydžių miesto fenomenu. Bienalė kaip tranzitinis reiškinys suteikia galimybę patirti planetos bei asmeninio laikų ir meno lauko sankirtas.
Antra (2), tranzito figūra čia referuoja į išskirtinės ir dramatiškos didesnio Klaipėdos regiono istorijos erdvę, kuri per pastarąjį šimtmetį patyrė ją neatpažįstamai pakeitusių politinių, urbanistinių ir kitokių transformacijų. Su tuo susijęs bienalės dėmesys praeičiai, istorinei ir kitų rūšių fotografijai.
Trečia (3), Klaipėda yra uostamiestis, logistikos, tranzito ir persikėlimo centras – čia juda kroviniai, keleiviai, keltai. Senovės graikų kalboje žodis „metafora“ (gr. μεταφορά) reiškia pernešimą, per(si)kėlimą – ši reikšmė tampa ir poetine, ir kuratorine strategija. Poetinės kalbos integravimas į kuravimo ir architektūros procesus yra viena iš šios bienalės intencijų. Parodoje išvysime nemažai anksčiau sukurtų ir galbūt jau matytų kūrinių – jų „persikėlimai“, tranzitas bei naujų prasminių ryšių kūrimas yra svarbi bienalės dalis.
KKKC Parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 31 d.
Evaldas Jansas: „Ekstrapoliacija“
Evaldas Jansas – vienas iš nedaugelio menininkų, kurių vardai yra tapę bendriniais. Jis ne tik neramios sielos bohemininkas ‒ tai amžių sandūros Vilniaus šiuolaikinio meno sistemos „enfant terrible“ ir ryškus interdisciplinininkas. Jansas ‒ taip pat ir sociokultūrinis reiškinys, legenda ir ikona, simbolizuojanti estetinių ir socialinių konvencijų laužymą, menines transgresijas ir visas kitas (ne)įmanomas ribines patirtis, kurias vadinamoji „respektabili visuomenė“ linkusi ignoruoti.
Taigi, šios parodos lankytojų „estetinio skonio“ ir apskritai nervų sistemos laukia rimtas išbandymas ‒ specifiniu rupios kasdienybės grožiu, peraugančiu į agresyvų socialumą ir savižalą, nuogu kūnu ir jo syvais, netgi menininko žarnyne subrandintais „meniniais objektais“! O kartu ir sarkastiškomis kultūrinėmis citatomis ties prasto skonio, karikatūros riba balansuojančioje postpankiškoje tapyboje ir autoportretais, persmelktais aštria (savi)ironija, bet kartu ir nuoširdžiai skaudžia savistaba.
LNDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Akvilė Anglickaitė: „Kisdama rymo“
„Kisdama rymo“ sujungia kelerius metus specialiai šiai parodai kurtus menininkės Akvilės Anglickaitės kūrinius: analogines fotografijas, videofilmus, piešinius. Parodos pavadinimas – tai Herakleito „Fragmentų“ (VI a. pr. Kr.) eilutė, mįslinga ir daugiaprasmė, paradoksaliai teigianti pasaulio bei visų reiškinių nuolatinę kaitą ir vienovę.
Šią parodą galima suprasti kaip tikrovę (savo aplinką, gamtą, laiką, kontekstą) ir kūrybines medijas tiriantį kūrinį. Menininkė jame išsigrynina tam tikrus kiekvienai temai ir atvejui esminius elementus (motyvus, parametrus), tikėdamasi, kad tai leis iš naujo pamatyti objektą ir pačią mediją.
Vingiuota, trūkinėjanti piešinių linija atkartoja natūralias gamtos formas, ornamentus (medžio rievių, vandens telkinių ir kt.) ir kuria parodos ekspozicijai reikšmingą ėjimo ratu motyvą. Tai deformuotos, netobulos simetrijos, į labirintą pavirstantis ratas, sutinkamas ir dviejuose parodos videofilmuose, stebėtoją lėtai paklaidinantis arba sugrąžinantis atgal į ten, kur pradėjai, į pradžią. Paradoksus mėgstančioje heraklitiškoje sąmonėje viskas įgauna apskritimo formą – šviesa ir tamsa, pradžia ir pabaiga yra bendri taškai.
LNDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
Gintaras Makarevičius: „Apkabink save manimi“
Gintaras Makarevičius – dailininkas, scenografas, videomenininkas, dokumentinio kino kūrėjas. Pradžioje studijavo architektūrą, bet susidomėjęs tapyba, tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje Tapybos katedroje (1988–1994). XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kaip ir daugelis jo kartos dailininkų, iškeitė teptuką į vaizdo kamerą (nors piešimo ir tapybos neapleido iki šiol) ir meno lauke debiutavo kaip šiuolaikinių medijų menininkas – instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas, tapo vienu pirmųjų 1997 m. įkurtos Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Nuo 1995 m. dėsto VDA. 2017 m. menininkas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Gintaras Makarevičius apie tapybą: „Kelerius pastaruosius metus tapau abstrakčius darbus, tapau turėdamas omeny, kad abstrakti ekspresionistinė tapyba yra kilusi XX a. Bet būtent tokioje tapybinėje raiškoje radau sau prasmę išreikšti tai, kas mane šiandien jaudina vaizduojamajame mene. Tapau abstrakčius įvaizdžius, kurie mane savaip išlaisvino iš vaizdavimo prievartos. Tapydamas abstrakčius įvaizdžius naudoju keletą metodų, tokių kaip kompozicinis zonavimas – žemėlapiavimas, pasikartojimas ir pasikartojančios ritmikos dekonstravimas, akcionistinė gesto tapyba, meditacinis „piešimas“ ant jau esančios kompozicijos…“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Adresatas šiuo metu yra… pasiekiamas“
Kada paskutinį kartą Tavo kišenėje žvangėjo monetos taksofonui, liežuvis slydo voko klijų ruoželiu, išmaniojo telefono ekranas net prilipo prie skruosto? Kiekvienu atveju ketinimas buvo toks pats – susisiekti su žmogumi, kurio tuo metu nebuvo šalia, imtis patikimiausios, lengviausiai prieinamos priemonės, užtikrinančios greičiausiai užmegztą kontaktą.
Kai kurios jų, pavyzdžiui, telegrama, beveik nuėjo užmarštin – juk šiandien mums visada po ranka išmaniosios technologijos, kitas komunikacijos priemones paverčiančios rudimentais. Tačiau ši evoliucija nėra linijinė. Žmonės išranda, mokosi naudotis, įninka, pervargsta, nerimauja dėl privatumo, keičia įpročius ir kartais vis tiek tarpusavyje nesusikalba.
Ekspozicijoje meno kūriniais, istorine medžiaga, įtraukiais sprendimais pristatomos gyvosios atminties laikotarpį apimančios bendravimo technologijos – telegrafas, paštas, laidinis ir mobilusis telefonai, internetas – ir jas lydintys išbandymai bei lūkesčiai. Kiek pastangų esi pasiryžęs įdėti, kad sumažintum komunikacinį atstumą? Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos – pakaks laiko susisiekti su savo adresatu bet kuriuo būdu.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) grafystės“
Ši paroda sumanyta minint dailininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus 90-metį. Siūlome susipažinti su Grafo (taip ji vadino bičiuliai) grafystėmis – kūrybos sritimis: estampais, teatro scenovaizdžiais, monumentaliąja daile, plakatais, knygomis, ekslibrisais, projektų eskizais ir kt. Gibavičius buvo vienas ryškiausių XX a. 7-9 dešimtmečių dailininkų, raiškiai prisidėjęs prie Lietuvos dailės modernėjimo. Platus jo kūrybos spektras išsišakojo įvairiomis kryptimis: jis kūrė grafikos estampus, ekslibrisus, herbus, plakatus, iliustravo poeziją, maketavo knygas ir dailės katalogus, dirbo teatre, kūrė scenografiją ir kostiumus. Labiausiai išgarsėjo sienų tapyba – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto holuose jis sukūrė sgrafitus „Devynios mūzos“ (1969) ir „Istoriniai portretai“ (pastaruosiuose įamžino 14 garsių Lietuvos istorinių asmenybių) (1990). Gibavičius buvo ne tik tuometinio Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) absolventas, bet ir Grafikos katedros profesorius: plačių pažiūrų, eruditas, estetas, komunikabilus, mėgtas draugų ir studentų, nors buvo itin reiklus sau ir kitiems. Didžiausio rezonanso dailėje sulaukė jo grafikos kūrinių ciklas „Vilnius“ – tai skirtingi perspektyviniai žvilgsniai į miestą. Daugelyje dailės sričių jis paliko ryškų pėdsaką, jo kūryba iki šiol nėra praradusi aktualumo, joje įžvelgiama daugelio sovietmečiu draustų dailės krypčių atspindžių – oparto, poparto, abstrakčiosios dailės, minimalizmo ir kt.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Laimingi, nes vaikai“
Parodoje pristatomi etnografiniai žaislai ir fotografo Rimaldo Vikšraičio kūryba byloja nykstančią praeitį. Vakardiena dar gyva atmintyje, tačiau vis labiau nuo jos tolstame, beveik nepastebėdami ir neįvertindami joje sukauptos išminties. Turėtume džiaugtis, o ne stebėtis, kiek laimės vaikams atneša rankų darbo žaislai ar tiesiog taškymasis baloje, neturėtume baimintis, kai vaikai mokosi išgyventi liūdesį − ta artimųjų rūpesčio, vaikiškos išmonės ir netikėtumų įvairovė visais laikais buvo įrankis tvirtam asmenybės pamatui suręsti.
Pasitelkdami praeities liudijimus − autentiškus daiktus ir fotografijas − sužadinkime prisiminimus ir ilgesį, atverkime duris pokalbiui apie praeitį ir žmogiškąsias vertybes. Tai gali būti nebylus pokalbis su savimi. Tai gali virsti dialogu siaurame šeimos rate. Tai gali išsivystyti į daugiabriaunę diskusiją tarp įvairių kartų ir įvairios praeities pašnekovų, nelygu kas ir ką pamatys, atpažins ir kiek liks sujaudintas. Galimybė prisiliesti prie vienu ar kitu pavidalu išsaugotų artefaktų leidžia patikėti, kad kelias į laimingą vaikystę visų pirma matuojamas vaiko vidinės laisvės ir vaizduotės matais.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks spalio mėn.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Baroko literatūros metams skirta dviejų poeto knygų paroda
Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr. Kęstutis Paulius Žygas (JAV).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Tania Mouraud: „Atgimusiam skausmui pagerbti“
Parodoje naujausi menininkės kūriniai pratęsia ankstesnius jos tyrimus, skirtus jidiš rašmenų plastikai. Pasitelkusi popierių, audinius ir plieną, menininkė aktualizuoja istorinių traumų projekcijas dabartyje per vizualinę deformuotų juodų raidžių kalbą: „Druskingam žmonijos raudų vandenyne“ (In zaltsikn yam fun di mentshlekhe trern, 2024), „Pokalbis“ (Shmues, 2020), ciklai „Glissando“ (Glitshn, 2023), „Paslėpti žodžiai“ (Mots Mêlés, 2015), pagal J. Peerce՚o „Kurgi ta gatvelė?“ (Vu iz dus gesele?) ir prancūzų dainininkės Barbaros dainą „Perlimpinpin“, frizas IV „Man iš akių rieda dvi ašaros“ (Deux larmes sont suspendues à mes yeux) pagal Wang Wei (2011–2012) citatą, ciklai „Kontūrai“ (Pasik, 2024), „Įspaudai“ (Gaufrage, nuo 2023), „Sudužusios raidės“ (Les lettres éclatées), Ghandi՚io citatų įkvėptas „Kodėl tu užsimerki?“ (Why Do You Close Your Eyes? – WDYCYE, 2016) ir „Ar tai turi tęstis amžinai?“ (Should It Go on Forever? – SIGOF, 2016). Ekspoziciją papildo videofilmas „Kadaise“ (Once Upon a Time, 2012), skirtas žudynių Panerių miškuose refleksijai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 23 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks spalio mėn.
„RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“
Parodos pavadinimas referuoja ne tik į vokiečių prodiuserio DJ Hooligan track’ą „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia tai – troškimas būti tauta naujai gimusioje valstybėje ir ja džiaugtis, bet kartu noras tapti globalaus pasaulio dalimi, t. y. bendruomene be sienų. Reivas Lietuvoje pasirodo iškart po Nepriklausomybės paskelbimo ir veikia tarsi jos kultūrinė pasąmonė – ne verslo plano, o garso, malonumų ir eksperimentavimo projektas. Jaunajai kartai tai buvo naujo tipo laisvė – ne konstitucinė, bet vibruojanti, ritminė, bendrai išjaučiama, kurianti savo erdves, savo potyrius, savo madą, savo „pasidaryk pats“ taisykles.
Paroda susideda iš kelių sluoksnių. Branduolys – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m., kai reivas iš posovietinio reiškinio tampa vakarietišku modeliu. Vienose salėse rodomi artefaktai, kurie leidžia užfiksuoti procesus: skrajutės, fotografijos ir kiti dokumentai ir objektai apie didžėjų judėjimą, klubinę kultūrą, šokio ir psichoaktyviųjų medžiagų sandūras, keliaujant per miestus: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai. Istorinę medžiagą papildo šiuolaikinio meno kūriniai: tiek sukurti specialiai šiai parodai, tiek atskleidžiantys reivą kaip vaizduotės, kūno, garso ir bendrumo pažinimo lauką.
Lukiškių kalėjime 2.0 (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
„Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“
Paroda „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ – kvietimas susipažinti ne tik su Šnipiškių rajono praeitimi, bet ir pačių gyventojų istorijomis. Tai taip pat šiltas muziejaus pasisveikinimas su rajono gyventojais besiruošiant čia įkurti bendrą šnipiškiečių ir Vilniaus muziejaus susitikimų erdvę.
Lauko parodoje atgimsta pačių šnipiškiečių muziejui patikėtos istorijos. Praeitų metų birželio mėnesį dvi dienas Šnipiškių rajone veikė fotoatelje, į kurią šnipiškiečiai nešė savo namuose ir kiemuose rastus daiktus, kurie jiems patiems siejasi su gyvenimu Šnipiškėse. Dalis šnipiškiečių pasidalintų istorijų ir fototelje įamžintų daiktų tapo parodos „Pašnipinėkim: namai ir istorijos Šnipiškėse“ eksponatais. Su šių daiktų ir kitomis rajono istorijomis susipažinti kviečiame lauko parodoje ant Giedraičių gatvės namų tvorų ir Gedimino prospekto 18 vitrinoje.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 sausio 10 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
Antanas Gudaitis: „Kompozicijos“
Ši paroda svarbi dėl kelių priežasčių – tai Antano Gudaičio kūrybos fondo, kuris rūpinasi menininko kūrybiniu palikimu bei jo sklaida, prisistatymas ir kvietimas bendradarbiauti. Taip pat ji ypatinga ir dėl to, kad didesnių menininko parodų nerengta jau bent keletą dešimtmečių. Paskutinė retrospektyvinė menininko gimimo šimtmečiui skirta A. Gudaičio paroda „Išsilaisvinimas“ Lietuvos dailės muziejuje vyko prieš dvidešimt vienerius metus (kuratorės – J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė).
Naujojoje parodoje „Kompozicijos“ atskleidžiamas gyvybingiausias ir paties A. Gudaičio ypač vertintas kūrybinis laikotarpis, prasidėjęs maždaug nuo 1959 m. ir tęsęsis iki jo mirties 1989 m.
A. Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Jis gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.
Parodoje pristatoma Algimanto Kunčiaus fotografija bei archyvinė 16 mm juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės, kultūrinė to meto aplinka ir jo artimieji bei geriausi draugai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 5 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Neabejingos“
storinė Prezidentūra kviečia į dar vieną pusmetinę istorijos pamoką. Šį kartą žvelgsime, kokias formas tarpukariu įgavo prigimtinis moterų polinkis rūpintis kitais. Parodoje „Neabejingos“ eksponuojamos nuotraukos pasakos apie moteris, kurios savo rūpestingumą realizavo dirbamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti.
Kodėl mums šiandien tai turėtų rūpėti? Visų pirma, gyvenimas šalia neprognozuojamos valstybės reikalauja didesnės moterų mobilizacijos, jungimosi į įvairias organizacijas ir pasirengimo vėl dengti tam tikras socialines sferas, jei valstybei tektų gintis nuo priešo. Visų antra, žvilgsnis į tarpukario moterų veiklos pamokas labai akivaizdžiai parodo, kad ne viską turi ir gali spręsti valstybė, labai daug ką gali nuveikti aktyvūs kartu veikiantys žmonės. Ir, trečia, tarpukario moterys savo darbais tikrai nusipelnė atminimo ženklų, vietos istorijos vadovėliuose ir mūsų atmintyje. O kiek tokių atminimo ženklų moterims viešoje erdvėje matote jūs?
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
„Istorija vizgina uodegą“
Nuo šuns, besiglaudžiančio prie ugniakuro piliakalnio gyvenvietėje iki gulinčio Lietuvos valdovui prie kojų ar glostomo partizano rankos. Kaip atrodė šunų kelionė Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki šiandienos?
Šuo buvo pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas. Per ilgus tūkstantmečius laukinis padaras tapo nepakeičiamu žmogaus bendradarbiu ir draugu, universalia žmogaus būties dalimi.
Galima manyti, kad mūsų dienomis šuns būtis yra geriausia jo istorijoje. Medžioklė nebėra pagrindinis prasimaitinimo šaltinis, ji tapo pramoga. Nebegresia mirtini sužeidimai kovoje su žvėrimi ar pjautynėse tarpusavyje. Susirgusiu šuniu atsakingai rūpinasi šeimininkai ir profesionalūs veterinarai. Mitybos įpročiai pakitę neatpažįstamai: vietoj akmens amžiaus medžioklės likučių ar kaulų nuo šeimininko stalo šiandien šuo gauna kokybiškos šviežios mėsos ar visaverčio sauso ėdalo. Naminių augintinių humanizacija nepaliauja stebinti: nuo specialiai pritaikytos dietos iki spalvotos šukuosenos, sporto treniruočių ir pasivaikščiojimų vežimėlio. Dažno augintinio užsiėmimas tėra pasitikti vakare grįžusį šeimininką ar pasivaikščioti su juo parke.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 26 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus švęs ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – įvairūs šiai progai skirti renginiai nuvilnis per daugelį pasaulio šalių: nuo Pietų Afrikos iki Švedijos, nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos. Tačiau didžiausias Čiurlionio kūrybinis palikimas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kurį menininko jubiliejinio gimtadienio proga nuspalvinsime įspūdinga tarptautine paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Kūriniai atvyks iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus bei kt. Ekspozicijoje Čiurlionio kūriniai sužibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Parodoje lankytojai išvys daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų. Ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių.
Paroda suskirstyta į tris dalis: „Jūra“, „Kosmosas“ ir „Navigacija“. Pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama jūrai kaip idėjai bei jos prasmei. Nuo antropomorfinių iki išskirtinai mokslinių, nuo eteriškų iki politinių kūrinių – šioje parodos dalyje tyrinėjamos daugialypės emocijos, kurias jūra šimtmečiais žadino tiek mumyse, tiek ir menininkuose.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 12 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks lapkričio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“
Napoleonas Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Paryžiuje jis išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius, jo muzikinius kūrinius ir gebėjimus vertino tokie meistrai kaip Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir Stanislovas Moniuška. N. Orda aktyviai telkė nuo politinių persekiojimų iš Rusijos pasitraukusius asmenis, užsiėmė publicistine veikla, rašė straipsnius, eilėraščius ir poemas, artimai bendravo su žymiausiu to laiko poetu Adomu Mickevičiumi. Vis dėlto vertingiausia ir gausiausia N. Ordos meninio palikimo dalis yra piešiniai ir akvarelės, pristatomos šioje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Krokuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Šioje tarptautinėje parodoje lankytojai kviečiami pirmą kartą gyvai susipažinti su didele dalimi įspūdingiausių N. Ordos darbų, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui įamžinti. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatomas N. Ordos gyvenimas, kūryba ir jos raida; antrojoje – religinės paskirties pastatai, kurie buvo itin svarbūs šiam labai pamaldžiam kūrėjui. Trečiojoje parodos dalyje eksponuojami eskizai ir akvarelės, kuriuose matyti miestų vaizdai, joje puikiai atsiskleidžia ir autoriaus paieškos, bandant išreikšti savo kūrybiškumą, kurti skirtingos spalvų gamos darbus. Didžiausioje, ketvirtojoje, dalyje galima susipažinti su darbais, kuriuose matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai, giminių, kovojusių už Lietuvos valstybingumą, palikimas.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Laba Nebula (Kristina Švenčionytė ir Artūras Ustinovas): „Aftershock“
Paroda „Aftershock“ kviečia patirti laiką, garsą ir atmintį jų sutrikdytu pavidalu. Menininkai parodoje kuria postapokaliptinį kraštovaizdį, kuriame schemos, diagramos, skaičiavimai ir technologiniai įrankiai tik dar aiškiau atskleidžia mūsų pačių pažeidžiamumą.
Vienas iš parodos eksponatų „Danse macabre (A23a): when the wind blows“ Laba Nebula 2024 m. pristatytas kūrinys Venecijos Renesanso epochos rūmų Palazzo Albrizzi-Capello tarptautinėje parodoje „Bodyspaces – Canvas International Art Fair 2024“. Ši instaliacija – video, vinilas, maketas ir mantra – jungiasi į vientisą patyrimą, tyrinėjantį mirties nuojautos formas ir kasdienybės danse macabre apraiškas.
Visus parodos kūrinius jungia įstrigimo, sukinio, trapumo naratyvai. Žiūrovas kviečiamas į patirtį, kurioje nuosekliai griaunamas pasitikėjimas mūsų įprastais orientaciniais kompasais, o laikas, atmintis ir informacija nebeatrodo stabilūs. Tai paroda, kurioje griūties akimirkos paverčiamos estetiniais objektais, o katastrofos nuojautos padiktuota jos įsivaizduojamybė tampa menine medžiaga.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki lapkričio 1 d.
„Pamėklių giesmės“ – tai AUDROS festivalio ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendra paroda, skirta aktualizuoti ir iš naujo interpretuoti garsiausio Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio kūrybą tarpdisciplininio meno, performanso ir šiuolaikinės muzikos kontekste.
