Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. gegužės 3 d.
„Šešėliai palieka pėdsakus“
Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūroje Šiaurė paliko ryškų pėdsaką. Menininkai, keliautojai, gamtininkai ir mąstytojai keliavo užpoliarės kryptimi vedami smalsumo ir tapatybės paieškų. Ypač skaudūs sovietų represijų liudijimai – tremtys, įkalinimai, priverstinis darbas ir karinė tarnyba Tolimojoje Šiaurėje.
Parodoje šias patirtis ir istorijas pristatantys nuo XX a. pradžios iki šių dienų sukurti meno kūriniai, archyvinė ir dokumentinė medžiaga iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos yra ne tik mūsų regiono, bet ir Šiaurės istorijos atspindys. Pirmą kartą ši medžiaga susitinka su Suomijos ir Norvegijos menininkų kūriniais, kuriuose Šiaurė atsiveria ne kaip simbolinė ir abstrakti erdvė, bet ryšių su namais, kultūrų įtampų ir savasties išsaugojimo vieta.
Parodoje mezgami ryšiai tarp Baltijos ir Šiaurės regionų kviečia priartėti prie įkūnyto aplinkos patyrimo, vaizduotės, traumos ir (post)atminties temų atsigręžiant į Šiaurės, daugiausia Arkties, kraštovaizdį. Siūlome jį apmąstyti, atsispiriant nuo antropologo Timo Ingoldo idėjos, kaip esantį su mumis, o ne prieš(ais) mus. Kraštovaizdis nėra tik statiškas vaizdas ar pasyvi iliustracija, o praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje esama ir buvimo, ir nebuvimo pėdsakų. Kartu jis primena, kad žmogus yra platesnio biologinio ir kultūrinio audinio dalis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Claudia Heinermann: „Sibiro tremtys“
Claudia Heinermann septynerius metus kūrė fotografijų triptiką, kuriuo iš užmaršties kelia Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Šioje parodoje pristatomos visos trys tyrimo dalys.
Parodoje „Sibiro tremtys“ liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus į atokias Sibiro vietoves, gyvenimą Gulago stovyklose, organizuotą priešinimąsi sovietų okupantui ir Šaltojo karo pradžią. Asmeninės istorijos suteikia erdvės niuansams, leidžia naujai pažvelgti į istoriją ir prabilti pamirštoms ar ignoruojamoms aukoms.
Heinermann derina žodinę istoriją ir vizualinį pasakojimą – šio metodo vis dažniau griebiasi tyrėjai, žurnalistai ir vaizduojamųjų menų kūrėjai. Jos kūryba glaudžiai susijusi su turtinga fotografijos tradicija, tai – dokumentinė, politinė ir socialiai angažuota fotografija, sutelkta į kasdienį gyvenimą ir pasakojimą, tačiau be įspūdingų ar pabrėžtinai dramatiškų efektų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Mindaugas Meškauskas: „Aš esu vilnietis“
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio Wilhelmas Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu Mindaugas Meškauskas fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo procesas lėtas ir reikalaujantis kantrybės: prieš objektyvą sustojęs žmogus keliolika sekundžių turi išbūti sustingęs. Pavadinimą parodai „Aš esu vilnietis“ M. Meškauskas pasirinko perfrazuodamas garsiąją Johno F. Kennedy frazę Ich bin ein Berliner, ištartą kai Berlynas buvo padalintas į Rytų ir Vakarų. Ši frazė virto politiniu laisvės pareiškimu. M. Meškauskas kviečia įvairaus amžiaus, profesijų ir kilmės žmones stoti prieš kamerą ir atsakyti į, regis, paprastą klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“ – taip skatindamas iš naujo apmąstyti, kas iš tiesų kuria miestą.
„Ši paroda – ne apie tai, kas vilnietis buvo, o apie tai, kas juo pasirenka būti šiandien. Portretai – tarsi pareiškimas apie priklausymą miestui ne pagal genealogiją, o pagal atsakomybę. Norėjosi pamatyti ir parodyti miestą per žmonių žvilgsnius, o ne per pastatų fasadus. Aš nefiksuoju vilniečių – aš su jais susitinku ir mes kartu, bendraudami, kuriame portretą.“ – pasakoja fotografas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius“
XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje W. Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes. Šiandien šią temą savaip pratęsia menininkė Dovilė Dagienė, tyrinėdama laiko tėkmę per šviesos kelionę.
„Aštuonios minutės – tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę. Šis laiko tarpas tapo mano kūrybinio proceso pagrindu: tarp dviejų ekspozicijų palieku būtent tokį intervalą. Tokiu būdu viename kadre užfiksuoju ne tik dvi skirtingas akimirkas, bet ir pačią šviesos kelionę, kuri jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu. Sutapimas, kad šio ciklo pradžią inspiravo būtent fotografo Zacharczyko „saulių“ vaizdai – jų meditatyvi nuotaika paskatino mane ieškoti savo santykio su šviesa ir laiku. Man svarbu tyrinėti, kaip suvokiame laiką, šviesą ir tikrovę. Šiuose darbuose jungiasi Vilniaus aplinka ir astronominiai atstumai – artuma ir toluma, matoma ir nematoma.“ – apie kūrybos procesą pasakoja D. Dagienė. Susiedama mokslo ir vaizduotės sritis, parodoje eksponuojamose fotografijose ji akcentuoja ne tik laiką, bet ir erdvę – Vilnių, o kai kuriose nuotraukose renkasi tas pačias vietas, kurias įamžino ir W. Zacharczykas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“
Arbatos ritualuose susilieja skirtingų kultūrų patirtys, istorijos ir pasaulėjautos. Keliaudama iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat ir Lietuvą, arbata įnešė naują kultūrinį skonį – būtent su ja į mūsų žemyną atėjo rafinuota stalo kultūra: prabangūs indai, išpuoselėtas etiketas, bendravimo ritualai.
Kviesdama arbatos kultūrą patirti per meno kūrinius, parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė pasakoja: „Parodoje arbatos kultūros istorija atsiskleidžia per įvairias meno kūrinių formas. Lankytojai gali tyrinėti žymiose pasaulio dirbtuvėse pagamintus spindinčio sidabro indus, subtilius keramikos dirbinius, spalvingą porcelianą ir rafinuotą tekstilę – šiuose daiktuose atsispindi tiek gamybos tradicijos, tiek estetiniai idealai. Tapybos kūriniai, graviūros ir archyvinės fotografijos dokumentuoja arbatos gėrimo praktikas bei kadaise veikusias arbatines, atskleisdami tiek vizualinę kalbą, tiek kultūrinius ir socialinius ritualus, susijusius su arbatos vartojimu.“
Parodos lankytojai galės nerti į dar menkai pažintą Lietuvos arbatos kultūros istoriją – sekti jos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų. Ekspozicijoje atsiskleis įvairios arbatos tradicijos ir skoniai: nuo didikų rūmų papročių ir XX amžiaus miestiečių „arbatėlių“ iki subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia suvokiama kaip gyvenimo menas, mokantis dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 30 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. rugsėjo 13 d.
„Praleistas susitikimas“
Parodoje „Praleistas susitikimas“ 8 lietuvių menininkių kūriniai tyrinėja laiko ir psichikos sveikatos sąsajas. Pasaulyje, kurį vis labiau valdo tvarkaraščiai ir terminai, atliepti norminius produktyvumo lūkesčius yra vis sudėtingiau. Lyg nėra laiko stabtelėti ar negaluoti. O jei negaluojame, tai tik su pasveikimo, laikinumo imperatyvu.
Tarpdisciplininė grupinė paroda į kasdienybę – rutiną, motinystę, rūpestį, psichikos sveikatos sunkumus, traumą – žiūri per laiko prizmę. Ekspozicijoje bandoma suardyti dominuojančius tempo lūkesčius, vietoje to kuriant alternatyvią, lyg negaluojančią laiko tėkmę. Tokiam laikui būdingi pasikartojimai, pauzės, nuotrupos. Paroda nagrinėja, kaip pavienės psichikos sveikatos sunkumų patirtys gali tapti kolektyvine parama ir siekia pati tokia tapti.
„Praleistas susitikimas“ – psichikos sveikatos menų festivalio RYŠIAI dalis. Paroda ir ją lydinti renginių programa kelia klausimus, kaip laiko ir psichikos sveikatos sąsajas formuoja platesni darbo, švietimo, visuomenės, politikos ir istorijos kontekstai. Festivalis kviečia ieškoti, ką bendruomenės, menų ir sveikatos laukas gali padaryti drauge, siekiant struktūrinių pokyčių, reikalingų gerinti psichikos sveikatą visuomenėje, ir mažinti su ja susijusią stigmą.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2026 m. balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 22 d.
Algimantas Žižiūnas: „Muzika > Politika“
Kaip ir dauguma fotografų, Algimantas Žižiūnas (1940–2023) buvo įvykių centre ir dokumentavo laisvėjimo procesą, kurio baigtis tada irgi nebuvo aiški. Kaip ir dabar, pasipriešinimo sovietų priespaudai bangą įsiūbavo kultūrininkai – menininkai, menotyrininkai, filosofai. Jų kalbos per mitingus kvietė vėl pasijusti tauta, o ne beveide sovietine liaudimi. Svaigino pati galimybė viešai išsakyti savo nuomonę. Vilniuje, Konstantino Sirvydo skvere net buvo sukurtas „Haid Parkas“, kur galėjo pasisakyti bet kas. Bundanti pilietinė visuomenė vis gausiau rinkosi į aikštes išreikšti savo valią. Visi vienu balsu skanduodavo brangų žodį „Lietuva“ ir okupantams pataikaujančiai vietos valdžiai skirtą žodį „gėda“. O virš susirinkusios minios galvų iškelti plakatai išreiškė žmonių mintis ir siekius, kurių pagrindinis buvo: „laisva Lietuva – Europos tautų šeimoje“.
Jau trisdešimt penkerius metus esame laisva Lietuva Europos tautų šeimoje. Ir nepavyks sugrąžinti mus ten, kur buvome. Ši paroda primena, kokia galinga yra laisvų žmonių valia – viskas tampa įmanoma, kai palaikome vieni kitus ir drąsiai sakome tiesą.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Artūras Jendovickis: „Laisvamaniai“
Daugiau nei trys dešimtmečiai laisvės ir kelios kartos „laisvamanių“, laisvai riedančių laisvuose Lietuvos miestuose. Artūro Jendovickio fotografija fiksuoja ne tik jaunus ir nebe tokius jaunus Lietuvos riedlentininkų veidus, bet ir unikalų istorinį erdvėlaikį, kurį jie kūrė ir tebekuria. Tikrąją miesto istoriją rašo ją išgyvenantys žmonės, o gatvės kultūra yra kone intymiausio išgyvenimo terpė tokio tipo pasakojimui. Griuvus hipernormatyviam režimui, diktavusiam, kokiame laike, erdvėje ir kaip reikia gyventi, riedlenčių kultūra miesto jaunimui tapo priemone tyrinėti, pažinti ir perkurti Lietuvos gatves ir viešąsias erdves, o kartu paversti jas viena didele žaidimo ir laisvės riedėti aikštele.
Pats buvęs riedlentininkas, projekto autorius tampa metraštininku, istoriku, autobiografu, kūrėju ir režisieriumi vienu metu. Šiuo projektu A. Jendovickis pasakoja ne tik asmeninę, bet ir laikmečio, Lietuvos, kartų, subkultūros istoriją. Tai – ne kasdienės gatvės fotografijos projektas, o tekančio, kintančio laiko ir erdvės dokumentacija. Todėl jo kompozicijos tikslingai ir apgalvotai sukomponuotos. Jo pasakojimo personažai – draugai, pažįstami, autoriui svarbūs žmonės. Jo perspektyva – asmeninė, nostalgiška, naratyvas – entuziastingas ir emocionalus. Kiekviena fotografija yra istorija, kiekviena detalė – pasakojimas, kiekviena kompozicija – autoriaus pagarbos gestas savai gatvių kultūrai ir ją kuriantiems žmonėms.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki lapkričio 29 d.
Saulius Paukštys: „Dangiškasis dvelksmas“
„Sauliaus Paukščio paroda nukelia mus į netikėtą pajautimo lygmenį. Šilkinės skraistės plaikstosi salės vėjelio gūsiuose, slėpdamos savo grafikoje magiškus Vatikano vaizdus. Fotografuota ten, kur nėra prašalaičių, kur tik susitelkimas ir plevenantis Dangiškasis Dvelksmas.
Architektūra, kuri formuota šimtmečiais, simboliai, ornamentai ir ženklai, sustingę akimirkos begalybėje. Panašius Dangiško Dvelksmo atgarsius galime pajusti ir Vilniuje, kai randame laiko užmirštą senos gatvės fragmentą ar rakursą, kuris nepasikeitė per epochas, tik ruduo čia pažymi laiko tėkmę. Ar ilgai visa tai tęsis? Ar kažkas pasikeis? Kuo visa tai pavirs? Kur nuves laiko tėkmė? Visokie spėjimai ir slėpiningos, vos girdimos nuojautos plevena šilko skraisčių klostėse, lyg burėse, begaudančiose Dangiško Dvelksmo atodūsius.
Sauliaus Paukščio užfiksuoti Vatikano sodų vaizdai – savotiškas uždraustas vaisius mūsų kasdienėje rutinoje, sukuria ramybės, smalsumo ir keistumo nuotaiką. Šilko skraistės, plevendamos parodų salėje, dar papildo tvarų ir jautrų meistriškai užfiksuotą vaizdų kaleidoskopą.“ (Dr. Jacek Wolsky, 2025 m. rugsėjis, Londonas–Roma)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki lapkričio 15 d.
„Beveik ramybė“
„Apie tekstilės meno kūrimą galvoju kaip apie lėtą ir ritmingą veiksmą, lydimą ramybės ir susikaupimo. Ir kaip apie išsitęsiantį menininkių vienumos laiką, nežinia kada pasibaigsiantį, nes audimo procesai visada labai ilgi. Net audžiant kompiuterinėmis staklėmis, kai idėjas ir vaizdus reikia paversti pikseliais, prie darbo stalo tenka ilgokai parymoti. Galvoju ir apie laiką be datų. Ir vėl tai Zimblytės mintis. Laikas be datų, amžinasis laikas gyvena archajiškuose audinių ornamentuose. Jie reikšmingi šios parodos dalyvėms. Svarbu joms ir fotografija kaip tikrovės liudijimas, ir kompiuterinis spaudas, ir pikseliai, ir adata su siūlu. Bet technologijos tėra instrumentarijus. Meno kūrinį sudaro prasmių ir reikšmių jungtys. Šiai parodai atrinkti kūriniai susiję prasminiais ryšiais, jie kalbasi tarpusavyje. Tikiuosi, žiūrovas tai pajus ir supras, nors kuratoriaus žvilgsnis šįkart tikrai subjektyvus.
Parodai sukviečiau menininkes, kurios yra amatų ir technologijų virtuozės, o jų kūriniai – ne tiek vaizdai, kiek vaizdiniai. Juose sluoksniuojasi daugiaprasmės asociacijos, esama nemažai interpretavimo galimybių. Mano akimis, juose rusena lėto buvimo, lėto kūrybinio proceso magijos ženklai. Šios tekstilės meistrės gimę tarp 1959 ir 1967 metų, visi kūriniai sukurti sąryšyje su Kaunu, kur laikas lėtesnis.“ (Rasa Žukienė)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
„Varpai ir patrankos“
Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.
okiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. lapkričio 20 d.
Raminta Dirsytė-Urbonienė: „Užlaikomi“
„Ramintos parodos projektą atsirinkome dėl išskirtinio gebėjimo per tapybą perteikti subtilias būsenas ir vaizdinius, įkrautus asmeninėmis patirtimis. Jos kūryba jungia konceptualų mąstymą su jautria, daugiasluoksne vaizdine kalba, kuri kviečia žiūrovą stabtelėti ir įsižiūrėti. Ramintos paroda natūraliai įsilieja į galerijos programą, siekiančią pristatyti šiandien ypač aktualias jaunųjų menininkų parodas“, – pasakojo galerijos direktorė Diana Stomienė.
Parodoje „Užlaikomi“ menininkė pristato kūrinių, tapybos ir objektų kolekciją, kurios centre – lokalaus peizažo elementai ir ženkliški gestai, reflektuojantys fragmentišką būvį ir saugumo paieškas.
Pasak menininkės, tapyba – pernelyg lėta aktualiems įvykiams, tačiau ji gana lėta giliai nutikusiems. „Parodoje vaizdai užlaikomi transformacinėje būsenoje, jų stebėjimo laikas išsitęsia, kol kūrinys palaiko santykį su žiūrovu. Tai – dar vienas įvykis, kurį pasitelkus bent suvokimo momentui sulaikomas kūnu keliaujantis laikinumo pojūtis. Tiesa, įsižiūrėjus ir pastebėjus vaizdų struktūras, pasidaro aiškiau, kodėl vaizdai taip gerai pažįstami, gal jie ne laikini, o jau seniai už laiko.“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Kristijonas Žungaila: „Šurfas“
Parodoje pažįstama galerijos architektūra laužoma ir kuriama autonominė erdvė. Galerijoje sudarytas kiautas atstovauja šurfo duobei, kuri veikia kaip kultūrinio pjūvio iškasenų talpykla. Ši erdvė veikia ir kaip kripta – tarsi ta apsivalymo vieta, kurioje reikėtų liekanas uždaryti, palikti ir gal primiršti, tačiau nepavyksta. Tai atvira sumaišties teritorija, kurioje jau mirti turėję apkratai toliau tūno, liudydami lėtą nyksmą.
Erdvėje eksponuojami kūriniai talpina dar vieną persipinančių kontekstų sluoksnį. Tarpusavyje persilieja reprodukuotų tekstūrų – ne vienąkart perdažytų, surūdijusių, nusklembtų, neaiškios kilmės rašliavų, piešinių ir kitokių žymių perkrautų paviršių – fragmentai. Vis pasikartojanti nušiurusi Jėzaus figūra tampa dar vienu nuasmenintu sluoksniu, liudijančiu krytį primenantį vyksmą. Per redukuojančią kartotę, įvairius linkius, lūžius ir trintį iš jo dieviškumo belikęs birus prasminis kiautas.
Tiek parūdijusio garažo sienos, tiek sunykusio Jėzaus ar vos įskaitomų melancholiškų užrašų motyvai yra klampūs, laiko niveliuoti ženklai. Jie reflektuoja prasminį perteklių, nuovargį, ištuštėjimą – suirimą, kurio žymės persekioja paviršiuje. Tai nereikalingos atliekos, nenumatytas balastas, nesėkmingas sulaikymas, sulaužyti pažadai, neišsipildžiusios viltys, yrančios galimybės – tie iškasti, apnuoginti sluoksniai, kurie sudaro prasminį šiuolaikinės būklės nuotrupų pjūvį.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Akvilė Zavišaitė: „Akvilė“
Akvilė kūrė trumpai ir paliko negausų kūrybinį palikimą. Ji tarsi kometa – praskriejo ir sudegė. Tačiau jos kūrybos korpusas yra pilnatviškas – ta prasme, kad jis pilnai atskleidžia jos unikalią stilistiką bei tematiką. Akvilė, tarsi žinodama, kiek nedaug laiko jai atseikėta, kažkokiu būdu peršoko daugeliui dailininkų būdingą ieškojimų, formavimosi etapą, startavo išsyk su grynai akviliška stilistika. Jos darbai, su nedidelėm išimtim, yra koncentruoti, išbaigti ir panašaus stiprumo, o kuriama tuos kelis metus buvo be duobių, tik didinant prasminio intensyvumo krūvį darbuose.
Akvilė turi absoliučią spalvinę klausą. Ji mėgsta dirbti ant juodo paviršiaus, o jos spalviniai deriniai dažnai yra minimalistiniai, subtilūs, pilni pustonių. Net jos taip mėgstama ryškiai raudona spalva niekuomet netampa vulgaria, o veikiau – fiziologine kraujo spalva (e.g. „Raudonas audeklas“). Spalvų tonacija išgaunama lengvais pastelės štrichais, kurie darbe vaizduojamoms figūroms bei audiniams suteikia aksominio švelnumo. Akvilės darbai yra stiprūs kompozicijos požiūriu – ji puikiai apvaldo erdvę, išdėlioja figūras, svorio centrus. Kadangi jos darbai dažnai yra literatūriški, naratyvūs, kompozicija tampa labai svarbi, ji turi tarnauti tam naratyvui – taip ir yra Akvilės darbuose. Be abejo, nedėkinga yra, kad Akvilė bene dažniausiai naudojo pastelę, ir dar ant drobės. Jos darbai trapūs ir efemeriški, juos reikia labai saugoti. Bet drauge galim paklausti: kodėl Akvilė taip mėgo pastelę, neatsispyrė jos žavesiui?
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.
Giedra Purlytė: „Tarp“
Tarp mirties ir gyvenimo
Tarp šviesos ir tamsos,
Tarp įtūžio ir ramybės,
Tarp nerimo ir tylos,
Tarp tapybos ir žolės,
Tarp mūsų ir jūsų
Tarp nakties ir dienos
Tarp meilės ir neapykantos
Antspauduoju. Potėpiu. Spalva.
Tarp Lūkesčių ir realybės
Tarp troškimų
Ir atsitrenkimų
Miglė Križinauskaitė: „tarp-būviai“
Savo kūryboje Miglė Križinauskaitė tyrinėja kūno, vietos ir atminties santykį – tarp matymo ir buvimo. Parodoje „tarp-būviai“ pristatomi skaidrių fotografijos darbai ir Super 8 mm kino juostos fragmentai, mąstantys apie kelionės inerciją, žvilgsnio ribas bei įsižiūrėjimo ir įkūnytos patirties reikšmę. Kelionė per vietovaizdžius prasideda kūne – žingsnių ritme, kvėpavime, akies mirksnyje. Kūnas fiksuoja tai, kas praeina: šešėlius, atspindžius, dulksną, šviesą, atodūsį. Fotografijos ir kino fragmentai virsta analoginiais sapnovaizdžiais – vaizdais, kuriuose laikas slysta, erdvė tirpsta, o atmintis trūkčioja, kol pasaulis tampa beveik permatomas.
Parodoje eksponuojami kūriniai klausia: ką reiškia būti, liudyti, matyti vietovaizdį be troškimo turėti? Ar įmanoma žiūrėti be troškimo priklausyti? La Gomeros laurų miškai – vieta, kur žingsniai ir rūkas tampa beveik neatskiriami; Tbilisio gatvės – įsielektrinusi kasdienybė; Pietų Korėjos greitkeliai – sapno atspindžiai, kuriuose žvilgsnis praranda orientyrus; Vashlovani dykumos – kur tyla ne tiek tuštuma, kiek ritmas, kurį kūnas turi išmokti girdėti, ir kiti vizualiniai kelionių užrašai, kylantys iš tarp-būvio būsenos. Tai liminalios geografijos, erdvės tarp buvimo ir išnykimo. Silbo Gomero švilpesys – vėju virtęs balsas – perskrodžia šią tylą, primindamas, kad kiekvienas žvilgsnis turi atstumą. Ši paroda – bandymas sustoti tame tarpe, tarp troškimo įamžinti ir poreikio paleisti. Tarp žingsnio ir blyksnio, užfiksuoto akies bei aparato.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki lapkričio 22 d.
Aušra Mačiulaitienė: „Lobis / Treasure“
Aušra Mačiulaitienė savo kūrybinėmis priemonėmis drąsiai kalba apie temas, kurios dažnai lieka visuomenės paraštėse – pavyzdžiui, apie moters susidūrimą su vėžio diagnoze ir su tuo susijusį emocinį pasaulį. Ši tema meniniame kontekste mažai nagrinėjama, o viešojoje erdvėje dažnai pateikiama paviršutiniškai ar perdėtai edukaciniu tonu. Paradoksalu, jog tokios temos nesulaukia tokios visuomenės „audros“ – reakcijos ir iš to sekančios prevencijos, kaip, pavyzdžiui, 2023 m. filmas „Barbė“ (rež. Greta Gerwig). Pervargusioje visuomenėje dažniau trokštame rožinės pramogos, nei susitelkimo į savo kūno „rožinį imunitetą“. Aušros kūriniuose rožinė spalva įgauna visą emocinės paletės spektrą – nuo pilkai užgesusio iki sodriai purpurinio tono. Šis spalvinis virsmas tampa simboline moters kelione nuo pažeidžiamumo iki stiprybės. Paroda kuria saugią erdvę refleksijai ir dialogui – ji kviečia moteris ir visą visuomenę atvirai kalbėti, rūpintis savimi bei įsiklausyti į subtilias, bet gyvybiškai svarbias temas. Šiuolaikinės juvelyrikos kalba tam itin tinkama, nes jos mastelis artimas kūnui ir leidžia kūriniams tapti jautriomis žinutėmis be žodžių.
Aušros juvelyriniai objektai – kaklo papuošalai, pakabučiai, žiedai – yra grafinė kalba, kuri išreiškia tai, kas dažnai neištariama. Kūriniuose dominuoja moters kūnas, jo dalys (lūpos, pirštai, krūtinė, plaukai), kurių finkcija jei ne būti ant kūno ir puošti jį, tai bent būti šalia ir nešti žinutę. „Lobis / Treasure“ ne tik plečia juvelyrikos meno ribas, bet ir tampa prasminga platforma diskusijai apie moters patirtis, emocijas ir visuomenės empatijos stiprinimą. Ji kviečia įsiklausyti, kalbėtis ir suprasti – tiek per meną, tiek per gyvenimą.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki lapkričio 22 d.
„KAŽKĄ DAROM“: „2²“
2² – tai keturių jaunų menininkų eksperimentas su žanru, kuris, regis, pažįstamas iki skausmo: dangus, medis, kalnas, horizontas. Bet ši paroda ne apie gražius vaizdus. Pasakojama daugiau apie tai, kas liko iš vaizdo, kai jį paveikia urbanizacija, klimato krizė ar asmeninės dezorientacijos.
Grupė KAŽKĄ DAROM peizažą ima kaip pretekstą – kartais rimtai, kartais kaip žaidimą „kas čia nutapytas: kraštovaizdis ar vidinis vaizdas?“. Keturios pozicijos, keturi žvilgsniai, keturi pasauliai, apimantys nuo išblukusių etninių prisiminimų iki naujų, postantropoceniškų geografijų – tokių, kur žmogus jau nebėra vienintelis ar svarbiausias veikėjas.
2² vaizduoja ne pamokomą žinutę apie tvarumą, bet pojūtį. Tą vos apčiuopiamą nuojautą, kad kažkas slysta iš po kojų, keičiasi. Tačiau visa tai perteikiama ne didžiu mostu ar ekspresyviu šūkiu, o lyg tarp eilučių. O gal tarp potėpių? Visgi tai peizažas, padaugintas iš keturių – ne dėl aiškumo, o dėl dar daugiau klausimų.
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki lapkričio 15 d.
Kalėdinė miniatiūrų paroda „Jau atvažiuoja šventa Kalėda“
Miniatiūros – unikalūs kūriniai, kurie į savo mažą formatą geba sutalpinti dideles idėjas, subtilų grožį ir atskleisti kūrėjo individualumą. Kiekviena miniatiūra tampa savitu pasakojimu, atveriančiu naujus pojūčių bei meninės išraiškos horizontus.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 8 d.
„Markučių dvaro relikvijos: atgimusios ikonos“
Muziejuje bus galima pamatyti vieninteles išlikusias Šv. Barboros koplyčios ikonostaso ikonas, vaizduojančias šventąjį Grigalių Nazianzietį ir arkangelą Gabrielių. Originaliame mediniame trijų eilių ikonostase iš viso buvo 31 ikona, todėl šių eksponuojamų kūrinių išsaugojimas itin svarbus ne tik Markučių dvaro rinkiniui, bet ir ikonostaso paveldo liudijimų išsaugojimui.
Šventojo Grigaliaus Nazianziečio ikona buvo antrajame ikonostaso eilės aukšte, o arkangelo Gabrieliaus atvaizdas – vienintelis išlikęs karališkųjų vartų elementas. Žinoma, kad šiuos vartus sudarė šešios ikonos: Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai scena ir keturi evangelistai.
Parodoje ypatingas dėmesys skiriamas ir restauravimo procesui – ją atidarys restauratoriaus Manto Motuizos pasakojimas apie ikonų atnaujinimą. Visos parodos metu lankytojai galės apžiūrėti ikonų nuotraukas iki restauravimo ir pamatyti jau atkurtus originalus.
Parodą lydės įvairios paskaitos ir edukaciniai užsiėmimai, kurių metu tyrinėsime ikonas, jų tapybos technikas ir plačiau susipažinsime su Šv. Barboros koplyčia. Visą informaciją apie artėjančius renginius kviečiame sekti internetinėje svetainėje arba Markučių dvaro socialiniuose tinkluose.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki gruodžio 17 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. rugsėjo 1 d.
„Svečiuose pas dailininką“
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla kasmet vykdo įvairius kūrybinius projektus. Vienas iš jų, inicijuotas tapytojos, mokytojos metodininkės Aušros Andziulytės, – „Svečiuose pas dailininką“.
Šiais, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejiniais, metais, vykdant projektą parengta paroda kviečia iš naujo pažvelgti į šio iškilaus menininko kūrybą jaunųjų dailininkų akimis.
Mokiniai, susipažinę su Čiurlionio gyvenimu ir darbais, kūrė savo interpretacijas – be tiesmukų kopijų, tačiau kupinas įkvėpimo ir vaizduotės. Vieni pratęsia menininko pamėgtą koloristiką ir kompozicijas, kiti drąsiai kuria savitus, fantazijos kupinus kūrinius, kuriuose ryškiai juntama čiurlioniška dvasia.
Ši paroda – tai jautrus ir spalvingas žvilgsnis į tai, kaip Čiurlionio kūryba gyvena jaunųjų menininkų vaizduotėje.
KMM Kauno pilyje (Pilies g.17) veiks iki lapkričio 20 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. birželio 28 d.
Rūta Katiliūtė: „Atmosfera“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.
Rūtos Katiliūtės kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija – jos drobėse spalva tampa erdvės, švytėjimo ir būties metafora. Mėlyna spalva, tapusi dailininkės vizitine kortele, čia atsiveria įvairiomis nuotaikomis – nuo švelnių dūminių tonų iki sodrių kontrastų. Parodoje pristatomi ir skirtingi kūrybos laikotarpiai, inspiruoti Žemaitijos mitologijos, Neringos peizažų, Rytų filosofijos bei poeto Oskaro Milašiaus idėjų.
„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Rūta Katiliūtė.
Parodoje pristatomi dailininkės kūrybinės erdvės fragmentai, memorabili bei fotografijų instaliacijos leis lankytojams patirti ne tik tapybos kūrinių, bet ir menininkės dirbtuvės atmosferą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Jūratė Vaičiukaitė: „Miesto pasaka“
„Bičiuli, paaiškink man, kaip atrodo žalia spalva?“ – klausiama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio literatūriniame kūrinyje „Pasaka“ (1918 m.). Šis klausimas, ištartas kaitros nukankintame mieste, kviečia į įvairias interpretacijas ir gilesnį pasaulio pajautimą. Įkvėpta šio Čiurlionio kūrinio, menininkė Jūratė Vaičiukaitė savo fotografijų parodoje „Miesto pasaka“, tyrinėja žmogaus ilgesį, persmelktą kitokio gyvenimo, atsinaujinimo ir dvasinės ramybės paieškų.
Fotografijose gausu simbolių ir metaforų: pasiuntinio suoliukas, auksinis bokštas, lelijos žiedas, povandeniniai laiptai, mistinis sodas. Ši vaizdinių seka kuria paslaptingą, sapno atmosferą, kurioje tikrovė persipina su pasaka.
Parodoje autorė kviečia supažindinti su M. K. Čiurlionio literatūriniu palikimu, atverdama naujas galimybes jo kūrybos interpretacijai šiuolaikinėje kultūroje.
Fotografė Jūratė Vaičiukaitė baigė Agnès Varda fotografijos ir vizualiųjų menų mokyklą Briuselyje, Belgijoje, o jos darbai buvo pristatyti įvairiose tarptautinėse parodose Portugalijoje, Belgijoje ir Lietuvoje.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Sigitas Straigis: „Medžio ritmas“
Parodoje „Medžio ritmas“ pristatomi pastarųjų metų kūriniai, kuriuose autorius tęsia gyvo dialogo su medžiu ieškojimus. Per subtilų plastinės raiškos pajautimą šis dialogas virsta organišku judesiu, ritmu ir forma. Ekspozicijoje – įvairaus mastelio skulptūros ir jų serijos, kurias menininkas plėtoja jau daugelį metų. Straigio darbai nėra formalios kompozicijos – tai gyvo santykio su medžiu pėdsakai, kuriuose pati medžio prigimtis, jo formos, išlinkiai ir kiaurymės tampa ritmo dalimi. Menininkas neprimeta kūriniui dirbtinės formos, bet įsiklauso į medžio natūrą, leisdamas išryškėti jo vidiniam pulsui ir archajiškai simbolikai. Ekspoziciją papildo dokumentinė vaizdo apybraiža, atskleidžianti skulptoriaus kūrybinę aplinką, įkvėpimo šaltinius ir meninius pasirinkimus. Kadangi autoriaus kūrybinė biografija glaudžiai susijusi su Žaliakalnio erdve, parodos pristatymas autentiškoje Galaunių namų-muziejaus aplinkoje suteikia ekspozicijai papildomą lokalumo ir kultūrinės atminties kontekstą.
S. Straigio kūryba užima svarbią vietą Lietuvos XX a. II p. ir XXI a. I ketv. skulptūros lauke. Jo kūriniuose modernizmo paieškos persipina su tautinės tradicijos refleksija. Skulptūrose matome motyvus, atpažįstamus iš lietuviškos liaudies ornamentikos, baltiškos pasaulėjautos, tačiau jie vaizduojami ne tiesmukai, o pasirodo kaip užuominos, atminties ar paveldėto kodo fragmentai. Menininkui nėra artima realistinė raiška. Jo kūryboje galima įžvelgti paralelių su XX a. 7–8 deš. Lietuvos skulptorių siekiu derinti liaudišką simboliką su modernios formos ritmika (pvz., Antano Mončio plastiniais ieškojimais), bet S. Straigio braižas išlieka individualus – labiau orientuotas į organišką medžio kalbą.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2026 m. vasario 28 d.
Audronė Petrašiūnaitė: „Moters portretas“
Parodoje „Moters portretas“ grafikė Audronė Petrašiūnaitė tyrinėja moters būsenas, jos vidinį pasaulį, trapumą ir jėgą. Autorė kuria autorinius linoraižinius – subtilius, bet kartu ekspresyvius darbus, kuriuose moters atvaizdas tampa ne tik portretu, bet ir emocijos, gyvenimo istorijos ar vidinės kovos ženklu.
Petrašiūnaitės kūryboje moteris vaizduojama įvairi – išgyvenanti, dainuojanti, mąstanti, tylinti. Parodoje atsiranda ir žinomų bliuzo bei roko dainininkių – tokių kaip Amy Winehouse, Janis Joplin – atspindžiai. Jos čia ne kaip garsenybės, o kaip universalūs moteriškos dvasios, skausmo ir laisvės simboliai.
Autorės pasirinkta linoraižinio technika suteikia kūriniams ritmą ir faktūrą, kurioje linija tampa emocijos gija. Kontrastingi spalvų plotai, išraiškingas piešinys ir simboliški motyvai – akys, rankos, sparnai – kuria vidinio pasaulio kartografiją.
Paroda „Moters portretas“ skirta garsinti Pagalbos moterims liniją, kviečiant kalbėti apie moterų patirtis, pažeidžiamumą ir stiprybę. Tai ne tik meninis pasakojimas, bet ir tylus solidarumo gestas visoms moterims, ieškančioms balso ir vidinės ramybės.
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki lapkričio 24 d.
Snieguolė Michelkevičiūtė ir Gerda Paliušytė: „Lepus“
Pasak kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės, vyriškas kūnas parodoje tampa vieta, kurioje susipina jautrumo paieškos ir jų įtampos, o ne siekis atkurti idealą ar paslaptį. Pats parodos pavadinimas Lepus atveria dvilypę reikšmę – lotyniškai reiškia laukinį kiškį, o lietuviškai žymi lėtumą, švelnumą, trapumą. Šis žodis tampa jungtimi tarp dviejų menininkių žvilgsnių – instinktyviai gyvūniško ir subtiliai reflektuojančio.
Snieguolė Michelkevičiūtė, fotografė, gyvenanti ir kurianti Kaune, nuo 8-ojo dešimtmečio aktyviai dalyvauja Lietuvos fotografijos lauke. Jos kūryboje dominuoja žmogaus kūno, ypač vyriškumo ir trapumo temos, o šviesos bei šešėlio dialogas tampa psichologinio jautrumo įrankiu. Beveik tris dešimtmečius kurtas ciklas „Moteris apie vyrus“ – tai daugiabalsis pasakojimas apie žvilgsnio, pasitikėjimo ir pažeidžiamumo santykius.
Gerda Paliušytė, Vilniuje kurianti menininkė, dirba su dokumentinėmis praktikomis, populiariosios kultūros reiškiniais ir jų santykiu su socialine tikrove. Jos filmuose, fotografijose ir instaliacijose dažnai tyrinėjamos intymumo ir kolektyvinio buvimo formos. Ciklas „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ (nuo 2021 m.) tęsia šį jautrumo tyrinėjimą – jame kūnai ir erdvė persipina į vieną pojūčių lauką, kuriame šviesos, dėmių ir spalvų dermės kalba apie artumą ir santykį. Netrukus pasirodys naujas Paliušytės filmas „Laivas“, skirtas choreografui Algirdui Stravinskui. Pastaraisiais metais menininkės parodos surengtos Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), Jeu de Paume erdvėje Tūro pilyje (Prancūzija) ir projektų erdvėje „Editorial“ (Vilnius).
Žaliakalnio erdvėje – buvusio miesto turgaus dalyje (Zanavykų g. 25, Kaunas) veiks iki lapkričio 25 d.
Mariušas Foreckis: „Lenkija permainų sūkuryje“
Parodą sudaro darbai iš žymiausių fotografo serijų apie Lenkiją – „Blue Box“ (Mėlyna dėžutė), „Darbe“ ir „Mechanizmas“. Parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas pastebi, kad Mariušo Foreckio kūryba rezonuoja su šiandienos aktualijomis Lietuvoje, kai ekonomikos augimo užhipnotizuota visuomenė kūrybą, meną ir kultūrą keičia vartojimu, o kultūrai ir kūrybiškumui imamos taikyti verslo, vadybos, pramoninės gamybos taisyklės, normos ir kriterijai.
Serijoje „Blue Box“ Mariušas Foreckis Lenkiją, kuri 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare, perkėlė į naują, europietišką tikrovę.
Serijos „Darbe“ vienas iš įkvėpimų – Poznanėje nuo seno veikusi, tačiau su dideliais sunkumais naujojoje rinkos ekonomikoje susidūrusi gamykla ir jos darbuotojų kasdienybė. Kaip rašo Michał Sita, Mariušo Foreckio fotografijos, sukurtos įvairiose Lenkijos gamyklose, yra lyg mūsų laikų visuomeninių „kolchozų“, darbininkams garantuojančių laimę ir svajonių išsipildymą, dokumentacija.
Didelės apimties fotografinis pasakojimas „Mechanizmas (1988–2019)“ leidžia ne tik pamatyti, bet ir pabandyti suprasti bei įvertinti, kaip Lenkija keitėsi bėgant metams. Tvyrojo nežinomybė: ar plonas dolerių ritinėlis, nupirktas už metinį atlyginimą, taps sudraskytu komunistiniu laikraščiu ir provokacija. Vėliau – kelios dienos eilėje pasui gauti ir pirmieji rinkimai. Ir traukinių stotis, vis dar kvepianti purvinu antros klasės vagonu naktiniame traukinyje iš Ščecino į Pšemyšlį. Istorija prasideda devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai gatvės pilkuma virsta nenuspėjamo dešimtojo dešimtmečio spalvomis – idėjomis, kaip veikti naujoje, besiformuojančioje sistemoje.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki lapkričio 16 d.
Kęstutis Svirnelis: „Civilizuotas absurdas“
Svirnelio kūryba artima XX a. 7–8 dešimtmečiais Italijoje kilusio avangardinio judėjimo „Arte Povera“ (liet. skurdus menas) principams. Šio judėjimo atstovams buvo svarbus santykis su medžiaga – jos kilmė, estetinės ar antiestetinės savybės, nepriklausomai nuo kainos. Jie teigė, kad menas turi būti politiškas ne turiniu, o transformuojančia žinute. Garsiausi „Arte Povera“ menininkai, tokie kaip graikas Janis Kounellis, eksponavęs gyvus arklius kūrinyje „Be pavadinimo“ (1969), ar italas Michelangelo Pistoletto su garsiąja „Skudurų Venera“ (1967), daugiausia kūrė skulptūras, objektus bei performansus. Menininkai pasisakė prieš meno komercializaciją ir produktinę vertę, akcentavo visuomeninę bei kultūrinę kūrinio reikšmę.
Kęstutis Svirnelis savo kūryboje pasitelkia įvairias medžiagas: dolerius, dėvėtus drabužius, kanalizacijos vamzdžius, gumines pirštines, celofaną, neįgaliųjų vežimėlius, manekenus, o pastaraisiais metais – kailinius ir kailius. Šios medžiagos tampa ir politiniu, ir labai asmeniniu pareiškimu. Pasitelkus judesį, labai pigios (guminiai batai, pirštinės) ar labai brangios (natūralūs kailiniai) medžiagos susijungia į netikėtas vaizdines bei prasmines asociacijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 13 d.
Jūratė Kazakevičiūtė: „Saitai“
Paroda „Saitai“ – retrospektyvus kūrybos pjūvis, apimantis daugiau nei du dešimtmečius menininkės darbo. Čia persipina asmeninė istorija, moters patirtys ir nuolatinė kūrybinė kelionė žmogaus ir gamtos vienovės link.
Parodoje susitinka ankstyvieji darbai: nuo „Marionetės“ (2006), gimusios iš destruktyvių jausmų ir trapumo, iki „Moteris – skruzdė“ (2008), kurioje įkūnijamas veržlumas, daugiasluoksnis moters vaidmuo ir begalinis veiklumo pulsas.
Vilkiškos moters archetipas kūrinyje „Aš esu gamta“ (2009), įkvėptas Clarissos Pinkolos Estés knygos Bėgančios su vilkais, išauga į cikliškumo idėją – „Persikūnijimą“ (2008/2021), nuolat atsinaujinantį darbą, liudijantį gyvenimo ratą.
Toliau atsiveria dangiškos ir žemiškos figūros – „Dangiškoji riterė Virgo“ (2010), „Pasiuntiniai“ (2010), „Žinios nešėja“ (2010), „Herojus“ (2013). Jose susilieja mitologija, archetipai, teatro ir gyvenimo metaforos.
Naujausias darbas – skulptūra „Žiemos motyvas pagal M. K. Čiurlionį“ (2025), dedikuota maestro jubiliejiniams metams. Ji tampa menininkės dialogu su Čiurlionio simbolių kalba. Medžiai su žalčio motyvu čia tampa tiltu į dvasinę patirtį ir būties trapumo metafora.
Parodoje taip pat pristatomi didelio formato fotografijų spaudos kūriniai ant audinio: ciklas „Artimas miškas“ (2021–2024) ir ciklas, skirtas M. K. Čiurlioniui, „Kalnai“ (2025). Kiekviename darbe pasikartoja viena nuotrauka – detalė, atspindinti kaleidoskopo veidrodžiuose.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 13 d.
Romualdo Petrausko (1958–2021) tapybos darbų paroda
Romualdas Petrauskas – laikrodininkas-graveris, šį kruopštumą atsinešęs ir į tapybą. Menininko kelias prasidėjo 1982 m., o per kelis dešimtmečius jis surengė parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnė tarptautinius apdovanojimus Antrojoje pasaulinėje miniatiūrų parodoje Tasmanijoje, tarptautinėse miniatiūrų parodose Floridoje, Milburne bei parodoje „Seaside“ (JAV). Panevėžio dienose jis ne kartą buvo išrinktas populiariausiu dailininku.
Dailininkas dažnai tapatinamas su siurrealizmu, mistinėmis, magiškomis temomis, mitologiniais motyvais, sapnų ir realybės sankirtomis. Jo drobėse kartais matomi keisti atributai, simboliai, antropomorfiniai personažai, sroviniai motyvai – elementai, kuriuos jis naudojo kaip simbolius atsinaujinimui, apsivalymui ir įvairioms idėjoms perteikti.
Jo kūryboje jaučiamas jautrumas, tylus užsidarymas ir atsisakymas aiškinti potekstes. „Tiesiog reikia jausti pasaulį. Tiems, kuriems neaišku – neišaiškinsi. Juk neįmanoma išaiškinti paukščio čiulbesio“, – yra sakęs menininkas. Ši pozicija atsispindi ir jo paveiksluose – jie kalba sava kalba, atveria skirtingus pasaulius kiekvienam žiūrovui.
R. Petrausko darbuose vyrauja sodrios, kartais tamsios, žemės, mėlynos, juodos, kraujo raudonio spalvos, kurios stiprina paslapties ir dramatiškumo atmosferą. Ypač unikalūs jo portretai, kur figūros turi panašią tipologiją, o veiduose atsispindi mąslumas, melancholija, dažnai – vidinė drama.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.
Ilgvaras Zalano (Ilgvars Zalāns): „Kita dimensija“
I. Zalanas – vienas ryškiausių šiuolaikinių Šiaurės Europos ekspresionistų. Jo kūrybai įtakos turėjo Gutai grupė (Gutai Bijutsu Kyokai – dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje veikęs radikaliojo modernaus meno judėjimas Japonijoje), Fluxus judėjimas ir kiti modernaus meno aktyvistai, todėl jis atsigręžė į veiksmo tapybą.
Pristatydamas parodą Šiauliuose, autorius kviečia mąstyti apie tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta, ir gilintis į subjektyvias patirtis. Ekspozicijoje bus pristatyta 15 didelio formato darbų iš ciklo „Kita dimensija“, sukurto pastaraisiais metais.
I. Zalanas kuria sodrius, ryškius, spalvingus paveikslus, kurie, pasak dailės kritikų, yra nepatogiai gražūs. Tapytojas dėmesį sutelkia į vaizdus ir motyvus, kurie yra fundamentalūs, archetipiniai ir universalūs, o ne į tuos, kurie yra socialiai nulemti. Bet koks objektas, padaras ar vieta, kuriuos dailininkas pasirenka kaip naujo kūrinio temą, tampa dėlionės detale jo atrastame pasaulio vaizdiny – kupiname gyvybės, džiaugsmo ir meilės. Jo aistra spalvoms, energingai liejama ant drobės, žiūrovui gali atrodyti netgi pernelyg spontaniška ir žaisminga, tačiau I. Zalano kūriniai visada yra griežto „akies mąstymo“, sunkaus darbo ir kruopščių studijų rezultatas.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gruodžio 6 d.
Aleksandras Macijauskas: „Gyvenimo ratu“
Personalinėje A. Macijausko fotografijų parodoje „Gyvenimo ratu“ pristatomos keturios autoriaus ikoniškos fotografijų serijos: „Veterinarijos klinika“, „Lietuvos kaimo turguose“, „Vasara“ ir „Demonstracijos“. Šie ciklai, sukurti XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, atskleidžia kasdienybės teatrą, žmogaus būsenas ir bendruomenės gyvenimo ritmą sovietmečio Lietuvoje. Vėliau šie darbai buvo apibendrinti ir išleisti menininko knygoje „My Lithuania“ (išleistoje Londone leidyklos Thames & Hudson) – viename svarbiausių Macijausko kūrybos apibendrinimų.
Macijausko fotografijose susitinka drąsa, ironija ir švelnumas, leidžiantys pamatyti gyvenimą kaip vientisą, nuolat besikartojantį ratą – kupiną šviesos, absurdo ir poezijos. Parodoje eksponuojamos fotografijos liudija ne tik socialinę tikrovę, bet ir menininko gebėjimą atpažinti gyvybės pulsą net pačiuose kasdieniškiausiuose momentuose. Pasak paties menininko, viskas, kas svarbu, jau yra jo fotografijose.
„Gyvenimo ratu“ atsiskleidžia kaip apmąstymas apie tęstinumą, sugrįžimą ir virsmą – gyvenimą, patiriamą tarsi sūkuryje, kuriame susipina ramybės ir sumaišties akimirkos. Tam tikrais šio judėjimo momentais sustojame pažvelgti atgal, įvertinti, kas įvyko, ir atsekti kelius, kurie mus atvedė iki šios vietos.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g., 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 14 d.
„Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“
Kad ir pasaulio pabaiga, žmogus iki paskutinės sekundės bus linkęs netikėti artėjančia apokalipse ir stengsis slopinti kritinio susinaikinimo grėsmių keliamą baimę kraštovaizdžio toliuose – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, ten, kur egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.
Vieniems fotografams kraštovaizdis yra socialinė terpė, kurioje veikia geologinis, mitologinis, istorinis ir fizinis laikas, dabartis susijungia su praeitimi. Peizažo fotografijos padeda apčiuopti praėjusiame laike tvyrojusių pasaulėžiūrų pulsavimą, ne tik atspindėti vietos istoriją, bet ir pažymėti jos reliatyvumą. Menininkai iškelia kraštovaizdžio simbolines reikšmes, testuodami jas savo gyvenimo arba epochos verčių skalėje.
Kiti fotografai pasitelkia kraštovaizdį (realų arba menamą) naujų prasmių kūrimui. Fotografija sąmoningai arba intuityviai įtvirtina kraštovaizdžio fenomeną – erdves, kurių prasmių sankaupos visuomenės komunikacijoje nuolat kinta, plečiasi. Visų pirma veikia ideologinės nuostatos ir asociatyvumo patirtys, kurias maitina gamtos ir kultūros sintezuotos, „laukinės“ ar antropogenizuotos lokacijos. O šiandien ypač aktualios tampa menininkų nuorodos į antropoceno pasekmes ir civilizacijos ateities perspektyvas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Akvarelininkų plenero Antazavėje dalyvių kūrybos paroda
Rasuolė Andriukaitienė: „Etnografinio audinio metamorfozės“
Rasuolė lietuvių menininkė ir tekstilininkė, žinoma dėl savo indėlio į tradicinio audimo amatą ir šiuolaikinio dizaino kūrinius. Ji yra internetinės parduotuvės „ERČIA / Audimo namai“ įkūrėja, kur pristato ir parduoda rankų darbo lininius gaminius – kilimus, stalo takelius, pagalvėles.
Menininkė apie save sako: „Pajautimas, kad manyje gyvena amatas (būtent audimo), matyt, seniai gyslomis tekėjo. Užteko pamatyti senuosius meistrus, kurie audžia, kad atgytų praeities kodai, kuriuos atspindi protėvių mums palikti audiniai. Taip užsikrėčiau gerąja bacila, kuria gyvenu ir su jumis dalinuosi.“ Rasuolės Andriukaitienės darbai išsiskiria aukšta kokybe ir unikaliu dizainu, kuriame susipina tradicijos ir šiuolaikinės tendencijos, taip išlaikant ir puoselėjant lietuviško audimo paveldą.
Rasuolės Andriukaitienės tikslas – puoselėti tradicinį audimo meną, dalintis juo ir praturtinti kultūrinį paveldą.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki lapkričio 26 d.
Eglūnas Židonis: „Miesto paukščiai“
Utenos miesto Stiklo galerijoje „nutūpė“ „Miesto paukščiai“ – subtilūs, iš medžio sukurti menininko Eglūno Židonio darbai. Nors ruduo ir gamta ruošiasi žiemai, šiems paukščiams gera Utenoje – jie džiugina praeivius, tarsi primindami apie kūrybos, meistrystės ir gyvybės tęstinumą.
Eglūnas Židonis – tradicinių amatų meistras, senojo kryždirbystės amato puoselėtojas, savo kūriniuose sujungiantis liaudies meno tradicijas ir šiuolaikinės skulptūros estetiką. Jo darbams būdingas ypatingas dėmesys medžiui – kiekvienas kūrinys tarsi išsaugo natūralią medžio dvasią, faktūrą ir gyvumą.
Benjaminas Pakenis: „Fotografija – tai kuo gyvenu“
Ši paroda – tai tarsi jautrus pasivaikščiojimas per Utenos krašto peizažus, miesto gatves ir kasdienybės akimirkas, kurias Benjaminas geba sustabdyti laike. Jo nuotraukose gamta atsiveria ne tik kaip fone esanti aplinka, bet kaip gyvas, nuolat kintantis personažas – rytmečio rūkas, ant žemės nusileidžiantis šalčio prisilietimas ar ramiai virš ežero nusileidžianti saulė. Kiekvienas kadras – lyg tapybos drobė, atskleidžianti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą.
Benjaminas pasižymi ypatinga akimi, leidžiančia atrasti grožį net ten, kur kasdienybė atrodo pilka. Jo darbai išsiskiria gebėjimu ne tik parodyti, bet ir pajusti – žvelgiant į nuotraukas žiūrovas tarytum įtraukiamas į akimirkos tylą, gamtos kvėpavimą ar miesto šurmulį.
Fotografas aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime – jis nuolat fiksuoja miesto renginius, šventes, susibūrimus, taip sukūręs savitą Utenos metraštį. Šiose fotografijose juntama pagarba žmogui ir jo istorijai, nuoširdus noras išsaugoti praeinančias akimirkas ateities kartoms.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki lapkričio 7 d.
„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
Andrius Erminas: „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“
Naujausioje A. Ermino parodoje „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ kvestionuojama grožio ir estetikos samprata. Grožis čia tampa ne tik estetiniu pojūčiu, bet ir provokacija, menininkui tyrinėjant ribą tarp puošnumo ir funkcijos. Menininkas aproprijuoja dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusias erdves – Rodeno muziejaus ekspoziciją Paryžiuje ir sporto salę – atskleisdamas kaip kultūriniai ir socialiniai kontekstai įtvirtina grožio sampratas, reprezentacijos modelius ir kultūrines praktikas. Muziejuje grožis siejamas su tradicija, skulptūros kanonais ir estetiniais idealais, o sporto salė – su fizinės formos disciplina ir nuolatiniu savęs tobulinimu. Skirtingos erdvės parodoje tampa metaforomis, atskleidžiančiomis kaip grožio samprata nuolat balansuoja tarp estetinio įvaizdžio ir funkcijos, tarp idealo ir realybės. Šių priešpriešų kontekste menininkas performuoja ir išpuošia erdves, o jose esantys objektai netenka savo pirminės paskirties, įgydami estetinę simbolinę vertę. A. Ermino kūriniuose išryškėja kontrastai, medžiagų bei funkcijų transformacijos bei ironijos elementai. Paroda kviečia į grožio ir estetikos sampratą pažvelgti kaip į nuolat kintantį, kultūrinių ir socialinių įtampų formuojamą reiškinį.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
Lin May Saeed: „Nepaliestumas“
„Vieno prisilietimo negana“, – teigė irakiečių kilmės vokiečių menininkė bei gyvūnų teisių aktyvistė Lin May Saeed (1973–2023). Ši platesnio komentaro dalis yra ir mįslinga įžanga į Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje pristatomą Saeed parodą, ir konceptualus joje eksponuojamo menininkės kūrybinio palikimo fragmento apibendrinimas. Saeed kūrybinė ir asmeninė ambicija atsisakyti antropocentristinio santykio su nežmogiška gyvybe nuolat kelia klausimą apie žmogaus galimybių ir žmogiškumo apskritai ribą. Ji menininkės kūriniuose atsiskleidžia per atidų, laike ištęstą darbą su medžiaga bei nuoseklų žmogaus, kitų gyvūnų ir jų santykio reprezentacijos permąstymą, atsigręžiant į senojo pasaulio vaizdavimo tradicijas, tačiau visada įsivaizduojant teisingesnę ateitį. Parodoje eksponuojamos skulptūros, reljefai, tapybos ir grafikos darbai įkūnija šią idėją, akcentuodami prisilietimą kaip įkrautą kūrinių ir žiūrov(i)ų akistatos centrą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 15 d.
Tarptautinė paroda „Kartu“
Trakų Vokės dvare atidaroma tarptautinė paroda „Kartu“, skirta Žalgirio mūšio 615 metų sukakčiai paminėti. Joje savo tapybos kūrinius demonstruoja 20 tapytojų iš Lenkijos ir Lietuvos. Po to ši paroda bus rodoma Lenkijoje, Griunvaldo muziejuje.
Žalgirio mūšis primena laikus, kai Lenkijos ir Lietuvos valstybės, veikdamos drauge, siekė bendrų tikslų bei sukūrė politinę ir karinę sąjungą, kuri turėjo lemiamą reikšmę regiono ateičiai. Šiandien naujose geopolitinėse realijose istorija įgauna papildomą prasmę. Įvykis išpopuliarintas mūsų sąmonėje per Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“ kalba apie tai, kad lemiamu momentu mes mokame susivienyti ir pasipriešinti. Šiandien tapytojai drobėse turi atrasti savo interpretaciją. Didžiausias iššūkis – nesikartoti, nesižvalgyti į kitų kūrybą, o prisiminus LDK istoriją, išjausti ją savaip.
Parodoje pristatomi menininkai Žalgirio mūšį savo kūriniuose perteikia pasitelkdami šiuolaikines vizualines formas, heraldinius motyvus, istorines asmenybes, Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo ženklus ir simbolius.
Trakų Vokės dvare (Žalioji g. 2a, Vilnius) veiks iki lapkričio 5 d.
Šiuolaikinio meno paroda „Karališkoji dekonstrukcija“
Paroda „Karališkoji dekonstrukcija” kviečia pažvelgti į Lietuvos valstybingumo ženklus ne tik kaip į statiškus paminklus, bet kaip į kintančius, perinterpretuojamus ir aktualius simbolius, kalbančius šiuolaikinio meno kalba.
Turtinga ir dramatiška Lietuvos valstybingumo istorija skatina kelti klausimus: ką menininkui reiškia pilietinė pareiga, drąsa, kūryba? Ar kūrinys gali būti ne tik asmeninės raiškos forma, bet ir atsakas į kolektyvinės atminties iššūkius?
Šie klausimai tampa atspirties tašku atvirai diskusijai apie meno galią formuoti mūsų ryšį su praeitimi – gyvą, daugiasluoksnį, kupiną simbolių ir nutylėjimų.
Parodoje pristatomi menininkai karališkojo dėmens genezę savo kūriniuose perteikia pasitelkdami šiuolaikines vizualines formas, heraldinius motyvus, istorines asmenybes ir individualias interpretacijas. Tai Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, turintys ilgametę patirtį istorinės atminties lauke: Bronius Leonavičius, Žygimantas Augustinas, Aleksandras Vozbinas, Augustinas Savickas, Raimondas Savickas, Viktoras Binkis, Giedrius Kazimierėnas, Danutė Jonkaitytė, Silvija Drebickaitė, Valdas Gurskis.
„Business Stadium Gallery“ erdvėje (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
„Kosminis choras. Peizažai sakralinėje dailėje ir literatūroje“
XVI a. technologiniai pasiekimai, besikeičiančios pamaldumo formos ir geografiniai atradimai keitė pasaulio suvokimą. Žemė staigiai išsiplėtė, atradus Naująjį pasaulį, o dangus tapo nebepažįstamas, Kopernikui pasiūlius naują Visatos modelį. Renesansas tarsi atvertė naują žmogaus galimybių ir pažinimo puslapį, keitusį ir santykio su Dievu sampratą. Žmogus nebetroško suvaldyti gamtos, paversdamas jos tobulai geometrinėmis formomis. Šiuo laikotarpiu atsiradęs susidomėjimas peizažu ir žanro suklestėjimas perteikė naują gamtos ir pasaulio supratimą. Peizažas tarsi kvietė susikoncentruoti į detales ir apmąstyti Šventąjį Raštą, įsivaizduojant ir meditatyviai apmąstant, išgyventi biblines istorijas čia ir dabar. Užteko užsimerkti, pasitelkti vaizduotę ir prieš akis turėjo atsiverti Kristaus gyvenimo ir kančios scenos. Taip kito ir gamtos bei jos vaizdavimo samprata. Peizažas nebebuvo foninis gamtos vaizdinys, bet darniai sukomponuotas kūrinijos atvaizdas, kuriame net smulkiausios detalės turi savo paskirtį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
15-osios Kauno bienalės lydinti paroda „Aidai tarp miškų ir kalnų“
„Aidai tarp miškų ir kalnų“ – tai lietuvių ir italų menininkų dialogas, tyrinėjantis sudėtingą gamtos, mitų, technologijų ir žmogaus poveikio dinamiką. Įsišakniję savo kraštovaizdžiuose – nuo Lietuvos miškų iki Alpių slėnių – menininkai pristato skulptūrines ir jutimines patirtis, atspindinčias bendrą rūpestį mūsų santykiu su gamtos pasauliu ir jo transformacijomis. Į konceptualų kraštovaizdį susilieja skulptūros, kinas, instaliacijos ir garsas, jame pinasi ekologiniai procesai, žmonių istorijos ir ateities versijos.
Daugelio darbų pagrindą sudaro organinės medžiagos – surinktos, perkurtos arba modeliuotos skaitmeniniu būdu. Jos atspindi daugialypę gyvybės prigimtį ir jos nuolatinę kaitą. Medžiagos, anksčiau sietos su trapumu ar laikinumu, čia perkonstruojamos į atsparumo simbolius, o tylūs organizmai kaip kerpės tampa metafora, padedančia permąstyti žmogiškojo ir nežmogiškojo pasaulių santykį. Per šią prizmę paroda kviečia tyrinėti alternatyvius suvokimo būdus ir iš naujo apsvarstyti antropocentrinės pasaulėžiūros dominavimą.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) ir Kauno miesto muziejuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 9 d.
„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2026 m. rugpjūčio mėn.
„Gyvas miestas“
Paroda „Gyvas miestas“ įkvėpta šiųmetinio Vilniui skirto Europos žaliosios sostinės titulo. Šį titulą gauna miestai, aktyvūs aplinkosauginėje veikloje ir tampantys įkvėpimu kitiems. Europos žaliosios sostinės apdovanojimą gavę miestai yra ne tik įsipareigoję mažinti taršą, bet ir keisti įpročius, kurti ilgalaikius aplinkai draugiškus sprendimus bei kviesti gyventojus būti šio pokyčio dalimi.
Nuo 2010 metų šį titulą jau pelnė šešiolika Europos miestų, o 2026 metais Europos žaliosios sostinės vardą iš Vilniaus perims Portugalijos miestas Guimarães.
Parodos „Gyvas miestas“ metu lankytojai galės susipažinti su įvairiomis Vilniaus ir kitų Europos žaliųjų sostinių iniciatyvomis bei iš arčiau pamatyti tai, kas daro Vilnių tvariu, gyvu ir šurmuliuojančiu miestu.
Parodą taip pat lydės specialiai parengta edukacinė programa, kurioje bus galima ne tik papildyti interaktyvų žemėlapį ir pasvajoti apie ateities miestą, bet ir nuodugniau susipažinti su vietine bioįvairove bei paragauti įvairiose Europos žaliosiose sostinėse išgaunamą miesto medų.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Svitlana Didukh Romaneneko: „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“
Fotografijų paroda „TABULA RASA. Moterų iš Ukrainos balsai“ – tai menininkės Svitlanos Didukh Romaneneko refleksija apie pradžią naujoje vietoje, ieškojimą ir moterų bendrystę. Negalėdama rasti atsakymo į klausimą „kaip pradėti viską iš naujo?“, autorė pradeda jo paieškas bendraudama su kitomis ukrainietėmis.
Parodoje pasakojamos 8 moterų iš Ukrainos istorijos: dalis jų Lietuvoje atsidūrė dar prieš 2022 m., kitos buvo priverstos ieškoti prieglobsčio prasidėjus pilno masto karui Ukrainoje. Vienos turėjo lietuviškų šaknų, kitos niekada nesitikėjo čia atsidurti. Vienos sekė širdies balsu, kitos – traukėsi iš karo zonos.
„Tikiu moterų galia. Ir moterų tarpusavio paramos galia. Pradėti nuo nulio naujoje vietoje, naujoje šalyje, tarp nepažįstamų žmonių – nelengvas iššūkis. Kaip išdrįsti? Nuo ko pradėti? Iš kur semtis jėgų ir tikėjimo savimi? Į šiuos klausimus neturėjau atsakymų. Todėl nusprendžiau paklausti tų, kurios jau nuėjo šį kelią“, – pasakoja parodos autorė Svitlana.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“
Parodoje lankytojai susipažins su jautria, M. K. Čiurlioniui itin svarbia religine tema ir menininkui būdingais išskirtinai savitais pasaulio Kūrėjo vaizdiniais. Dailininko sumanymai perteikiami pasitelkus pagrindinius jo vaizdavimo principus: kinematografiją, šviesos ir tamsos santykį, taip pat garsus ir kvapus. Pirmą kartą Druskininkuose bus pristatomi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai, kuriuos jis siuntė broliui Povilui, kaip savo paveikslų reprodukcijas. Taip pat parodoje bus eksponuojamas vitražų diptikas „Rex“ (1904) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Visą M. K. Čiurlionio dailės kelią nuo pirmųjų piešinių iki didžiojo „Rex“ (1909) lydi Dievo-Kūrėjo-Absoliuto vaizdavimo paieškos. Jis domėjosi įvairiomis senovės Rytų religijomis ir naujomis religinėmis praktikomis, mokslu – istorija, filosofija, astronomija, taip pat hipnoze, spalvų girdėjimu ir kt. Menininkas buvo linkęs į sintetinimą, todėl religinius išgyvenimus bei įgytas žinias dažnai jungdavo į bendrą kompozicinį vaizdinį. M. K. Čiurlionio kūriniuose persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Dailininkas jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2026 m. sausio 14 d.
Lina Straigytė: „Trispalvė virš Čiurlionio kalnų Arktyje“
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Nuotraukų liudijimuose – įspūdingais vaizdiniais ir daugialypiais pavojais išsiskiriančios kelio atkarpos, gyvybę palaikančio ir sušildančio maisto (kurį turi preciziškai skaičiuoti) bei poilsio ritualai, dalį kelio lydėjęs grėsmingas baltasis lokys (tai smalsaujantis, tai tykantis grobio), pūgos, atlydžiai, prarajos. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį Lietuvos žymiausio tapytojo vardu pavadino 1913 m. ekspedicijos į Arktį dalyvis dailininkas N. Pineginas, apstulbęs dėl Arkties vandenyne prieš jų laivą „Šv. Foka“ išnirusio kalno ir neseniai matyto Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ panašumo.
Parodą papildo tuometiniame Telšių institute atlieta Čiurlionio kalnyno atminties lentos replika, žygeivių padovanota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui iškart po ekspedicijos, taip pat žygeivių medalis, meteorologinėse stotyse surinkti antspaudai ir kiti ekspedicijos dalyvių išsaugoti rekvizitai. Į Čiurlionio kalnų aplinką lyg kelione laiku perkelia ir ekspedicijos kino operatoriaus Edmundo Muloko filmuoti kadrai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 25 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.
Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.
Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.
„Adresatas šiuo metu yra… pasiekiamas“
Kada paskutinį kartą Tavo kišenėje žvangėjo monetos taksofonui, liežuvis slydo voko klijų ruoželiu, išmaniojo telefono ekranas net prilipo prie skruosto? Kiekvienu atveju ketinimas buvo toks pats – susisiekti su žmogumi, kurio tuo metu nebuvo šalia, imtis patikimiausios, lengviausiai prieinamos priemonės, užtikrinančios greičiausiai užmegztą kontaktą.
Kai kurios jų, pavyzdžiui, telegrama, beveik nuėjo užmarštin – juk šiandien mums visada po ranka išmaniosios technologijos, kitas komunikacijos priemones paverčiančios rudimentais. Tačiau ši evoliucija nėra linijinė. Žmonės išranda, mokosi naudotis, įninka, pervargsta, nerimauja dėl privatumo, keičia įpročius ir kartais vis tiek tarpusavyje nesusikalba.
Ekspozicijoje meno kūriniais, istorine medžiaga, įtraukiais sprendimais pristatomos gyvosios atminties laikotarpį apimančios bendravimo technologijos – telegrafas, paštas, laidinis ir mobilusis telefonai, internetas – ir jas lydintys išbandymai bei lūkesčiai. Kiek pastangų esi pasiryžęs įdėti, kad sumažintum komunikacinį atstumą? Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos – pakaks laiko susisiekti su savo adresatu bet kuriuo būdu.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Baroko literatūros metams skirta dviejų poeto knygų paroda
Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr. Kęstutis Paulius Žygas (JAV).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
Tania Mouraud: „Atgimusiam skausmui pagerbti“
Parodoje naujausi menininkės kūriniai pratęsia ankstesnius jos tyrimus, skirtus jidiš rašmenų plastikai. Pasitelkusi popierių, audinius ir plieną, menininkė aktualizuoja istorinių traumų projekcijas dabartyje per vizualinę deformuotų juodų raidžių kalbą: „Druskingam žmonijos raudų vandenyne“ (In zaltsikn yam fun di mentshlekhe trern, 2024), „Pokalbis“ (Shmues, 2020), ciklai „Glissando“ (Glitshn, 2023), „Paslėpti žodžiai“ (Mots Mêlés, 2015), pagal J. Peerce՚o „Kurgi ta gatvelė?“ (Vu iz dus gesele?) ir prancūzų dainininkės Barbaros dainą „Perlimpinpin“, frizas IV „Man iš akių rieda dvi ašaros“ (Deux larmes sont suspendues à mes yeux) pagal Wang Wei (2011–2012) citatą, ciklai „Kontūrai“ (Pasik, 2024), „Įspaudai“ (Gaufrage, nuo 2023), „Sudužusios raidės“ (Les lettres éclatées), Ghandi՚io citatų įkvėptas „Kodėl tu užsimerki?“ (Why Do You Close Your Eyes? – WDYCYE, 2016) ir „Ar tai turi tęstis amžinai?“ (Should It Go on Forever? – SIGOF, 2016). Ekspoziciją papildo videofilmas „Kadaise“ (Once Upon a Time, 2012), skirtas žudynių Panerių miškuose refleksijai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 23 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„GamePlay. Žaidžiant pasaulį“
Videožaidimai – neatsiejami nuo šiuolaikinės kultūros: jie atspindi ženklią visuomenės dalį, nuolat susiduriančią su skaitmenizuota realybe. Pirmą kartą Lietuvoje meno muziejuje į videožaidimus pažvelgsime kaip į vizualinę kultūrą, plėtojančią savitą raišką ir turinčią savo unikalią istoriją.
Parodoje bus tyrinėjama pasakojimo evoliucija žaidimuose – juos pamatysime ne tik kaip atsipalaidavimo ar laisvalaikio praleidimo formą, bet ir kaip galingą pasakojimo priemonę, kuri jungia literatūrą, kiną, garsą ir vaidmenį. Nagrinėsime, kokiu būdu videožaidimai gali stiprinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, kaip galime juos pasitelkti kuriant ryšius tarp asmeninių patirčių ir platesnių visuomenės problemų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks lapkričio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“
Napoleonas Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Paryžiuje jis išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius, jo muzikinius kūrinius ir gebėjimus vertino tokie meistrai kaip Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir Stanislovas Moniuška. N. Orda aktyviai telkė nuo politinių persekiojimų iš Rusijos pasitraukusius asmenis, užsiėmė publicistine veikla, rašė straipsnius, eilėraščius ir poemas, artimai bendravo su žymiausiu to laiko poetu Adomu Mickevičiumi. Vis dėlto vertingiausia ir gausiausia N. Ordos meninio palikimo dalis yra piešiniai ir akvarelės, pristatomos šioje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Krokuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Šioje tarptautinėje parodoje lankytojai kviečiami pirmą kartą gyvai susipažinti su didele dalimi įspūdingiausių N. Ordos darbų, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui įamžinti. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatomas N. Ordos gyvenimas, kūryba ir jos raida; antrojoje – religinės paskirties pastatai, kurie buvo itin svarbūs šiam labai pamaldžiam kūrėjui. Trečiojoje parodos dalyje eksponuojami eskizai ir akvarelės, kuriuose matyti miestų vaizdai, joje puikiai atsiskleidžia ir autoriaus paieškos, bandant išreikšti savo kūrybiškumą, kurti skirtingos spalvų gamos darbus. Didžiausioje, ketvirtojoje, dalyje galima susipažinti su darbais, kuriuose matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai, giminių, kovojusių už Lietuvos valstybingumą, palikimas.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
„Pamėklių giesmės“ – tai AUDROS festivalio ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendra paroda, skirta aktualizuoti ir iš naujo interpretuoti garsiausio Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio kūrybą tarpdisciplininio meno, performanso ir šiuolaikinės muzikos kontekste.
