Lida Meškaitytė ir Igoris Piekuras: „Neįprastai daug šakelių“
Parodoje kviečiama iš naujo pažvelgti į du, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusius kūrėjus. Tačiau tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių besimezgančiame dialoge išryškėja juos jungiantis lėtas, atidus ir kupinas pagarbos dailininkų žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.
Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti kūrinių istorija atskleidžia laikotarpį nuo 1944 iki 2001 m. Per šį laiką Lietuvos kraštovaizdis ištvėrė didžiulius pasikeitimus – jame rado vietą karo ir pokario ženklai, ir masinė melioracija, ir beatodairiška tarša. Nors menininkams buvo primetamos taisyklės, kaip „tinkamai” vaizduoti gamtą, Meškaitytė ir Piekuras kiekvienas rado būdą išsaugoti savitą žvilgsnį. Peizažas jiems tapo ir dokumentu, ir romantišku pabėgimu nuo slogios sovietmečio tikrovės.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 15 d.
Adomas Danusevičius, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Alina Melnikova: „Suaugę sapnai“
Gamta ir kultūra ilgai veikė kaip opozicija, stichijas norėta pažaboti, tačiau jau kurį laiką šis santykis permąstomas iš esmės. Keturių Lietuvoje gerai žinomų autorių vizualiai skirtingoje kūryboje gamta ir žmogus – neatskiriami. Juos traukia, veda, plaka ir glosto tas pats gaivalas, kuris augina grybą, kelia augmeniją, „šokdina“ gyvūnus ar žmogaus pavidalu budriai stebi, nuščiūva mėnulio šviesoje.
Parodos stimulai buvo du. Pirma, norėta tamsiuoju metų laiku kaip sapną pasišaukti spalvingą gamtos gyvastį, sujaukti jausmus neapibrėžtomis tapatybėmis, džiuginti akis įvairove, nuotykio nuojauta. Antra, siekta dar kartą apmąstyti šiuolaikinio išeivio sampratą.
Pasirinkti autoriai yra iš skirtingų kartų, kontekstų ir aplinkybių: Eglė Gineitytė ir Eglė Kuckaitė kuria Lietuvoje, Adomas Danusevičius – čia ir Danijoje, Alina Melnikova – Ispanijoje. Visi studijavo tapybą, viena jų – dar ir grafiką. Visų stilistika skirtinga, tačiau juos jungia posthumanistinė pasaulėvoka, taip pat matome siejančių motyvų (kerojanti augmenija, įdėmesnis žvilgsnis, ausis, atsukta nugara, hibridiški veikėjai), atidumo formų (neapibrėžtumas, akimirkos įtampa), technikų (tapyba ir molis, mišrios technikos). Žvelgiant į šiuos autorius vienoje erdvėje, gali apimti jausmas tarsi jie sapnuotų bendrus sapnus.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2026 m. balandžio 26 d.
Vieno paveikslo paroda: Vincentas Slendzinskis (1838–1909). Vaidilutė
XIX a. antroje pusėje Lietuvai susidūrus su egzistenciniais išbandymais, itin aktualios tapo dar amžiaus pradžioje susiformavusios tautos šaknis, kultūrą bei praeitį aukštinusios romantinės idėjos, dažnai atsispindėdavusios ir dailininkų darbuose. Tremtyje gyvenęs ir namų išsiilgęs Slendzinskis savo kūryboje taip pat atsigręžė į gimtojo krašto dvasia ir laisve alsuojantį senąjį lietuvių pasaulį. Vaidilutė – vienas ankstyviausių darbų, kuriuose tapytojas plėtojo istorinius ir mitologinius siužetus.
1873 m. paveikslą tiesiai iš dailininko dirbtuvės nusipirko įtakingi žemvaldžiai ir meno mecenatai grafai Mieczysławas (1833–1918) ir Maria (1837–1924) Kwileckiai. Kilmingus savininkus ir jiems nuo 1875 m. priklausiusį Grodzeco dvarą, kuriame kūrinys ir atsidūrė, mena įrašas kitoje drobės pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo kūrinys jau fiksuojamas kaip su Kwileckiais artimai bendravusio Grodzeco parapijos kunigo, kurio vardas nugrimzdo užmarštyje, nuosavybė. Apie 1972–1973 m. paveikslo savininkas vėl keitėsi – jį iš dvasininko įsigijo Vloclaveke tarnavęs kunigas Wojciechas Krzywańskis. Jo kolekcijoje Vaidilutė praleido daugiau nei penkis dešimtmečius. Per šį laikotarpį net du kartus paveikslą bandė įsigyti dailininko sūnus Liudomiras Slendzinskis (1889–1980), Vaidilutę laikęs geriausiu tėvo kūriniu, tačiau abu bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai drobė pateko į dabartinių savininkų Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės rankas, kurie 2025 m. įsigytą paveikslą parvežė į Lietuvą. Čia restauravimo technologijų specialistas Rapolas Vedrickas atliko fizikinius paveikslo tyrimus, o unikali drobė ir autentiškas paveikslo rėmas restauratorių Lino Lukoševičiaus ir Virginijos Murmaitės dirbtuvėse atgavo pirminį spindesį ir buvo paruoštas susitikimui su parodos lankytojais.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
Oscar Chan Yik Long: „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“
Pirmą kartą muziejaus erdvėse rengiamoje menininko personalinėje parodoje pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai. Paroda sumanyta kaip vizualinė kelionė po keturias erdvias Vilniaus centre esančių XVII a. rūmų pirmojo aukšto sales.
Parodos pavadinimas sutampa su laikinos freskos, nutapytos ant lubų skliauto vienoje iš rūmų salių, pavadinimu – „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“ (2025). Kas tie „jie“ – nebūtinai aišku, Chanas to neatskleidžia. Jis taip pat nepaaiškina, kodėl „aukštybė“ yra „įsivaizduojama“ (nors aiškiai matoma skliaute). Po freska menininkas įkomponavo „Kosminį kiaušinį“ (2021) – minkštą juodos ir baltos spalvos vilnonį kilimą. Tai aliuzija į pasaulio sukūrimo mitą, tačiau išsamiau ji neaiškinama. Gretima mažesnė erdvė – pritemdyta, joje ant sienų ir lubų projektuojamas darbas „Patruliavimas“ (2025), kurio pagrindą sudaro tušu ant popieriaus atliktų piešinių serija. Čia neaiškiomis aplinkybėmis ir vėl pasirodo „jie“ – pirmykštės žmogaus skeletą primenančios figūros.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
Jurga Barilaitė: „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“
„Ginklai ir slėptuvės“ yra paskutinė ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje, kaip ir visame cikle, amžinosios būties ir sunykimo temos susipina su įvairiomis aktualijomis (karo, išlikimo temomis) ir sapnų, fantastinių pasakojimų, neiššifruojamų ritualų fragmentais.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė, kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jurga Barilaitė.
Parodoje menininkė kuria postapokaliptinės slėptuvės aplinką, kurioje susipina civilizacijos progreso ir regreso ženklai, seni ir naujai sukurti darbai, karo, skaitmeninės gotikos, mirties ir gaivališkumo motyvai. Su humoru, viltimi ir neišsenkančia energija reflektuodama aštriausias šiandienos temas, menininkė sukuria gyvą ir aktyvią aplinką joms atspindėti.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
5-oji tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2025“
Šių metų ekspozicija suburia 58 autorius iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Graikijos ir Ukrainos. Parodoje dalyvauja tiek tarptautiniu mastu pripažinti keramikos menininkai, tiek jaunosios kartos kūrėjai ir studentai, pristatantys šiuolaikinės mažųjų formų keramikos įvairovę.
Šių metų paroda kviečia pažvelgti į puodelį kaip į intymų kasdienybės palydovą, kuris, patekęs į menininko rankas, įgauna metaforinį, konceptualų ar net ritualinį charakterį. Tai suteikia žiūrovui sąlygas pastebėti, kaip kūrinio medžiagiškumas, paviršius ir forma konstruoja jo prasminę struktūrą. Puodelio tema tampa atspirties tašku tiek funkcionaliai, tiek skulptūrinei meninei raiškai, atskleidžiančiai kūrėjų individualumą ir jų santykį su medžiaga.
Ekspozicijoje atskleidžiamas platus keramikos medžiagų ir technologijų spektras: nuo subtilaus kaulinio porceliano iki šamoto, akmens masės bei balto ir raudono molio. Žiūrovai išvys archainio raugo, raku, anagamos, malkinių sodos ir elektrinių degimų pavyzdžius, leidžiančius susipažinti su skirtingų tradicijų ir šiuolaikinių eksperimentų dermėmis. Technologijų įvairovė išryškina puodelio formos gebėjimą tapti tiek funkcionaliu daiktu, tiek meniniu objektu, kupinu konceptualios ir estetinės įtampos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
„Didžiajam Vilniaus Seimui – 120 metų“
Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių suvažiavimas buvo didžiulės reikšmės įvykis, liudijantis stiprų tautos norą ir valią susivienyti vardan geresnės politinės ateities. Šis neįtikėtinai gausus dalyvių skaičiumi renginys tapo svaria paskata veikti siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
Didysis Vilniaus Seimas, sutelkęs įvairias visuomenės grupes, suvienijo lietuvių tautą politiniais tikslais. Jame iškelta Lietuvos autonomijos idėja buvo įgyvendinta 1918 m. vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, taip pat Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose saugomų rinkinių.
Lietuvos nacionalinė filharmonijoje (Aušros Vartų g. 5, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 11 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Henrikas Gaičevskis: „Dangos“
Parodoje atveriami du skirtingi autoriaus akiračiai – dokumentiniai pastebėjimai besimokant kunigų seminarijoje, keliaujant į Vatikaną ir minimalistinė tipologinės fotografijos serija, kurią pats autorius 1995 m. pristatė kaip parodą „Dievo ženklai“. Autorius domėjosi paveldo objektais – savo nuotraukose fiksuodavo piliakalnius, dvarus, sodybas, bažnyčias. Didelio Henriko dėmesio susilaukė ir požemių dangos. Jas autorius fotografavo Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Kaune. Dangtis menininkui buvo kaip amžinybės simbolis. Dvasinga prigimtis Henriką atvedė ir į kunigų seminariją. Nors ir pasirinkęs pasauliečio gyvenimą, jis išliko tikintis žmogus. Visgi tikėjimas kartais yra tik ėjimas, o einant svarbu žiūrėti sau po kojomis.
H. Gaičevskio kūrybos pradžia siejasi su studijų metais Kauno kunigų seminarijoje devintajame dešimtmetyje. Unikali patirtis studijuojant seminarijoje leido puikiai išmanyti religines šventes ir apeigas. Šis laikotarpis taip pat žymėjo jo asmeninių ieškojimų ir institucinės aplinkos sąveiką. Galbūt būtent čia formavosi jo gebėjimas įsiklausyti į tylą, šviesos pulsą, daiktų buvimą ir ieškoti sakralumo ne tik bažnytiniuose simboliuose, bet ir kasdienybėje. Autoriaus nuotraukose atsiskleidžia asmeninis gyvenimas – ritualai ir kasdienybė, tačiau kartais juose įsiamžina ir neįprastos emocijos.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
„Mobilumai kadre ir už kadro“
Paroda „Mobilumai kadre ir už kadro“ „Prospekto“ galerijoje pristato to paties pavadinimo leidinį, kuriame nėra hierarchinės sekos ar kanono, pradedančiųjų skyrelio, geros ar blogos fotografijos, meno ar nemeno, kūriniai veikia kaip tarpusavyje susiję prasmių ir idėjų mazgai, kviečiantys Lietuvos fotografiją mąstyti kaip mobilų, neužbaigtą tinklą, kuriame istorija, geografija ir technologijos kinta kartu su mūsų judėjimais, sustojimais ir gebėjimu kritiškai žiūrėti į pasaulį.
Juozas Kazlauskas savo fotografijose judėjimą parodo kaip egzistencinę būtinybę patirti ir suprasti ribines žmogiškosios būties situacijas, jis juda ne tik geografiškai, bet ir politiškai, nuo Arkties iki Sausio įvykių.
Istorinius, politinius ir poetinius mobilumo sluoksnius randu ne tik J. Kazlausko, bet ir Romualdo Augūno darbuose.
Rūtos Spelskytės fotografija seka paskui magnetito trajektorijas ir tiria neracionalius orientacijos būdus, kuriuose kelionė kaip tyrimas generuoja jutiminį, o ne naratyvinį žinojimą.
Technologinis ir kosminis mobilumas atsiveria Artūro Medvedevo astrofotografijoje, kur žmogaus žvilgsnis, medijuotas technologijų, tampa kyborgo žvilgsniu ir pamato ūkuose įstrigusį gilujį laiką. Dominykos Kaselytės mikroistorijoje, fotografija, kadras po kadro, juda ne tik įvykio akimirkomis, bet ir emocijomis, kuria afektinę, intersubjektyvią erdvę, kuri nebeleidžia jos pamiršti, kokia paprasta, buitiška ir nereikšminga bebūtų. Vego Šimbelio (Das Vegas) „Step by Step“ ne tik grąžina žmogiškojo judėjimo tyrimą į vizualų pasakojimą, bet ir demaskuoja reprezentacijos sistemą kaip nepajėgią iki galo suvaldyti mobilumo patirties.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Vadim Šamkov: „10 minučių prieš didįjį sprogimą“
Parodoje eksponuojami nuo 2017 metų Vadim Šamkov vystomi fotografijų ciklai „Supakuota“ ir „Dirba žmonės“ registruoja muziejų, galerijų, parodų salių būsenas ikireprezentaciniame būvyje. Autorius, pats būdamas ekspozicijų dizaineriu ir techniku, toje erdvėje ir tame laike yra betarpiškas dalyvis, muziejaus ekspozicijos ir parodos ištakų stebėtojas ir kūrėjas. Kas jam atrodo kaip kasdienio gyvenimo rutina ir mechaniniai veiksmai, prašaliečiui gali atrodyti dar neartikuliuotų ir nevizualizuotų pranešimų aibė. Bet tas betarpiškumas ir kasdienybės rutina nesąlygoja V. Šamkov žvilgsnio abejingumo, o leidžia ramiai sustoti ir visame nenutrūkstančiame procese užfiksuoti nedidelius ir žavius niuansus – šviesotamsos ritmus, įvykio nuojautas, atsitiktinai susidarančias mizanscenas. Žvelgdamas į nespalvotas fotografijas supranti, kad tai insaiderio žvilgsnis. Toje terpėje kasdien veikiančio stebėtojo sustabdyti visumos fragmentai. Pats V. Šamkov yra sakęs „Darbas lėtas ir nuobodus.“ Bet tiems žiūrovams, kurie nesusiduria su šia kasdienybe, fotografijos bent metonimiškai gali papasakoti apie sudėtingus ir daugiasluoksnius parodų surengimo procesus, galutinio, geriausio meno kūrinio eksponavimo paieškas. Tad parodoje „10 minučių prieš didįjį sprogimą“ autorius žiūrovui atskleidžia ir apnuogina tai, kas paprastai nematoma, bet yra ilgas ir kruopštumo reikalaujantis procesas, leidžiantis pakviesti žiūrovus į parodų erdves.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė: „Gelmė“
„Grafikos kūrinių parodoje „Gelmė“ tyrinėju paviršinį žemės sluoksnį, kuris sufleruoja apie po juo esančias gelmes. Beribė šaknų sampyna paviršiun siunčia mokytojus, kurių stebėjimas veda prie suvokimo, jog visa, kas gyva, yra nedaloma ciklo dalis. Augalų karalystės tyrinėjimas sulėtina laiką, pasaulis atrodo būtent toks, koks ir turėtų būti.
Gelmė, iš kur ateiname ir sugrįžtame, vilioja savo neapčiuopiamybe, kurios mažoji dalis matoma paviršiuje, o likusioji, kažkur anapus – nepažįstama, nesuvokiama. Gyvastis, kylanti bendrame visatos lopšyje, kuriuo tikima visur, visada ir visų.
Metalinė klišė, kaip atspaudo kilmė, savyje talpina gylį, kurio dėka popieriaus paviršiuje nugula vaizdas. Jaudulio paslaptis slypi žiūrint į pilnai išėsdintos klišės juodulį, kuomet gelmė tampa artimesnė, ne suvokiama, o nujaučiama.“ (Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki gruodžio 14 d.
Ona Grigaitė: „Negali būti"
Ši paroda – stebėjimo ir stebėjimosi rezultatas. Padriki įsiminę vaizdai, idėjų užuominos patys tapo vieninga idėja, įgijo molio kūną. Jie tiesiogine ir netiesiogine prasme čia nerimsta, juda, rodo pirštu – kaip ir idėjos, užsimezgusios iš nuostabos – taip personalinę parodą „Negali būti“ pristato jos autorė O. Grigaitė.
„Aš išeities tašku laikau stebėjimą, pastebėjimą, nuostabą. Kartais savęs klausiu, ar būtina belstis į kitą pasaulio kraštą, aišku, ten tave aplankys nušvitimas, bet gal tiesiog užtenka prisėsti ant suoliuko netoli namų. Ir šioje parodoje, kitose stengiuosi, siekiu truputį suklaidinti žiūrovą, iš pradžių leisti jam sekti mano mintį, vėliau šiek tiek apgaunu, kad jis pats nejučia leistųsi į matytų kasdieniškų situacijų refleksijas“, – sako keramikė.
Parodos pristatyme užrašytos menininkės mintys apie kūrinius taip pat lyg atskiri kūriniai, kuriuose autorė ieško atsakymo, iš kur imasi idėjos, kodėl vienos kankina ir nepalieka, o kitos užgęsta minčių stalčiuose.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki gruodžio 5 d.
Rūta Šipalytė: „Nesugrįžtamai / Irreversible“
Šis kūrinys — apie staigią skaudžią netektį, kuri užklupo netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus. Apie mylimus artimuosius, apie karius, gynusius savo tėvynę nuo svetimos šalies argesyvios invazijos ir praradusius galimybę įgyvendinti savo svajones, norus, tikslus — nuo paprasčiausio noro pasodinti gėlytę iki aukso medalio olimpinėse varžybose.
Rūta Šipalytė yra gimusi ir augusi Vilniuje. 1998 m. ji baigė Vilniaus dailės akademiją, gavo magistro laipsnį. Nuo 1997 dalyvauja parodose bei simpoziumuose Airijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Kinijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Taivane ir Vokietijoje. Nuo 1999 m. ji – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2019 m. tarptautinės keramikos akademijos Ženevoje (IAC) narė. Menininkė pelnė nemažai apdovanojimų.
Paklausta, ar keramika – jos pragyvenimo šaltinis, Rūta Šipalytė nusišypsojo: „Iš meno pragyventi sunku“, tačiau tuo pačiu paminėjo, kad šiam projektui yra gavusi Kultūros tarybos individualią stipendiją. Keramikė anksčiau trejus metus dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu ji dirba tik savo studijoje ir yra pasinėrusi į meninę kūrybą. R. Šipalytė teikia ir privačias pamokas, tačiau, anot jos, pagrindinės pajamos – darbas su architektais, viešais ir privačiais interjerais, dekoracijomis.
VDA lauko galerijoje +1000 (Maironio g. 6, prie VDA Senųjų rūmų, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
Dainius Trumpis: „Laiko švaistymas“
Tarp mechaninio darbo gamykloje ir kūrybos studijoje vis iškildavo tas pats klausimas: „ką aš čia veikiu?“ Stebint, kaip laikas tirpsta tarp beprasmių veiksmų ir sunkiai apibrėžiamos kūrybos, ilgą laiką atsakymas buvo vienareikšmis – „švaistau laiką“. Nesvarbu, ar tai būtų metalo apdirbimas, ar drobės tapymas, ar instaliacijos konstravimas – pojūtis buvo panašus: sugaištas laikas, menkai kieno pastebėti rezultatai, dažnai pasiklydę tarp intencijos ir atviro laiko, dažnai pradingstantys tarp to, ką norėjau pasakyti, ir to, kas iš tiesų liko.
Ši paroda – tai ne nostalgija ar industrinės estetikos dokumentacija. Tai bandymas permąstyti „laiko švaistymą“ kaip kūrybos pradžią – kaip tylų, lėtą, be krypties vykstantį procesą, kuriame svarbiausia ne rezultatas, o buvimo aktas.
Vizualiai parodos darbai balansuoja tarp buvimo ir irimo. Medžiagos kalba ne tik apie savo paviršius, bet ir apie laiką – kaip jos keičiasi, nyksta, kaip prisitaiko ar pasiduoda. Man svarbiau ne medžiagos forma, o jos gyvenimas: nuo gimimo iki irimo, nuo kūniškumo iki nebūties. Kaip prisiminimai keičiasi, blanksta, transformuojasi – taip ir fizinė materija čia kinta. Ši kaita atsiskleidžia per struktūrinius nestabilumus, paviršių įtrūkimus, fragmentus, kuriuose įrašytas ne tik laikas, bet ir abejonė, ir ilgesys.
Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki gruodžio 6 d.
Jaunųjų menininkių paroda „Kailis“
Parodoje pristatomos jaunosios kartos menininkės: Karolina Latvytė‐Bibiano, Karolina Ūla Valentaitė, Laima Kulbytė ir Indrė Mikašauskaitė.
„Žmogaus genomas sudaro tik apie 10 procentų visų ląstelių, esančių mano kūne; likę 90 procentų užima bakterijų, grybų, protistų ir kitų organizmų genomas, kai kurie iš jų atlieka simfoniją, būtiną mano gyvybei, o kai kurie tiesiog keliauja ir nedaro man žalos.“ – Donna Haraway.
Menininkių darbai kuria erdvę, kurioje žmogaus ir gyvūno santykis nebeatrodo kaip atskirų pasaulių konfliktas, o kaip organiška bendrystė, suteikianti naujus tarpusavio kūrybos ryšius ir patirtis. Kūriniai veikia kaip gyvas organizmas – jų sąveika, potėpiai, judesiai ir objektai kuria pulsavimą, kuriame žiūrovas įtraukiamas į patyrimą, į kurį įeina tiek egzistencinė jautrumo dimensija, tiek mitologinė vaizduotė.
Paroda tyrinėja trapų santykį tarp žmogaus ir gyvūno, išryškindama jų bendrą buvimą ne kaip atskirtų pasaulių, bet kaip susipinančių patirčių. Fikcija ir mitologija čia veikia kaip ribų peržengimo instrumentai: gyvūnas ir žmogus nustoja būti skiriami, jie tampa vienas kito pratęsimais, vienas kitą konstituojančiais kūnais. Per gyvūno mirties išgyvenimą atsiveria galimybė apmąstyti pažeidžiamumą ir neišvengiamumą, priartėti prie susitaikymo su mirtimi ir patirti bendrą, dalinę egzistencijos patirtį.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki gruodžio 6 d.
Monika Radžiūnaitė: „Mišrūnai pekloj“
Parodoje pristatomas naujausias Monikos Radžiūnaitės tapybos darbų ciklas bei dvejus metus kurtas didelio formato, taftingo technika atliktas tekstilės kūrinys. Parodos koncepcinė ašis remiasi meniniais bestiarijų tyrimais ir krikščioniškosios kultūros ikonografiniais siužetais. Kūriniuose vaizduojami gyviai, mišrūnai ir žmonės tampa šių dienų jausenų bei egzistencinių patirčių alegorijomis, pamokymais, perteikiamais per žaismingą, tačiau intelektualią praeities epochų – viduramžių ir ankstyvojo renesanso estetikos interpretaciją. Ši paroda – tai praeities laikmečių jausenų komparatyvistinė studija, kurioje šiuolaikinės mąstymo tradicijos persipina su būtybių iš praeities perspektyva. Paroda veikia kaip vizualinis tyrimas, kuriame keliami klausimai apie viduramžių kultūros pėdsakus, istorinius praeities reiškinių pasikartojimus šiuolaikinėje visuomenėje, ieškant rezonuojančių paralelių, mąstymo ir vizualinių tradicijų persidengimų. „Mišrūnai pekloj“ kviečia apmąstyti vis ryškėjančius dabarties atgarsius su viduramžių kultūra, keliant prielaidą apie tai, jog dabartyje išnyrantys politiniai, socialiniai, ekologiniai ir technologiniai iššūkiai bei kultūriniai poslinkiai, stebėtinai tiksliai atkartoja viduramžių pasaulėžiūrą formavusius įvykius bei mąstymo modelius.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 31 d.
Bianca Hisse & Laura Cemin: „Jų akys išdegins skyles nakties danguje“
Parodoje pristatomas filmas, kuriame pasakojama apie Suomijoje veikiantį šokio kolektyvą „Al Huriya Dabke“. Jis buria tiek palestiniečius, tiek vietinius suomius, nusprendusius mokytis ir tęsti dabkės šokio tradiciją. Skirtingo amžiaus ir patirčių dalyviai kas savaitę renkasi Helsinkyje bendram juos jungiančiam šokiui, palaikančiam palestiniečių kultūros išsaugojimą.
Ši paroda yra dalis platesnio menininkių tyrimo apie tradicinių judesio praktikų išlikimą ir transformaciją migracijos sąlygomis. Bianca Hisse (Brazilija/Norvegija) ir Laura Cemin (Italija/Suomija) bendradarbiauti pradėjo 2020 m. Jungdamos vizualųjį meną, choreografiją, instaliacijas menininkės savo kūryboje neretai trina ribas tarp kūnų, fizinių objektų ir žodinės kalbos. Jų naujausi darbai apima tarptautinius bendradarbiavimo projektus su migrantais iš įvairių pasaulio šalių. Naujausi kūrėjų projektai buvo rodyti Kiasma šiuolaikinio meno muziejuje (Helsinkyje, Suomijoje), Aerowaves Twenty23 Spring Forward festivalyje (Dubline, Airijoje), Soltumatu Tantsu Lava (Taline, Estijoje) ir Governors Island Arts (Niujorke, JAV).
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Robertas Narkus: „Šokėjai“
Imanto Selenio darbų paroda
„The Rooster Gallery“ pristatyta fotomenininkoImanto Seleniodarbų paroda ir debiutinis fotoalbumas „Nostalgijos sala“.
Pats knygos autorius, fotografas Imantas Selenis akcentuoja ilgą kūrybos kelią ir bendruomenišką knygos gimimą: „Ačiū visiems, kas susirinko, viską dariau iki paskutinės valandos – ne todėl, kad esu tas studentas, kuris viską ruošia paskutinę minutę, o todėl, kad tai labai nemažas projektas, trukęs pusantrų metų. Norėjau, kad albumas būtų ne tiesiog „mūsų rajonų“ dokumentika, o fotografijos kūrinys, kuriame po rajonus galima pasivaikščioti ir vizualiai, ir emocionaliai, todėl į šį fotoalbumą įtraukiau tekstą. Kuriant šį projektą įgyvendinau ir meninę intervenciją su 20 žmonių, augusių Vilniaus rajonuose: rodžiau nuotraukas, klausiau jų prisiminimų, pagal juos kūriau naujus kadrus, o mano geras bičiulis Karolis Kaupinis iš to ir savo asmeninės patirties sukūrė esė“.
„Nostalgijos sala“ – sugrįžimas į Vilniaus miegamuosius rajonus, formavusius devyniasdešimtųjų kartą. Selenio fotografijos ir režisieriaus Karolio Kaupinio tekstas tyrinėja, kaip nostalgija gali tapti ne tik prisiminimų forma, bet ir būdu priimti sudėtingą, ne visada gražią realybę. Keliaujant po dabartines mikrorajonų erdves, spalva čia tampa esė nuotaikų atspindžiu, o pasakojimas apmąsto ambivalentišką ryšį su gimtąja vieta, troškimą ištrūkti ir kelią į susitaikymą su savo tapatybe. „Nostalgijos sala“ siūlo žvilgsnį į mikrorajonus kaip į daugialypės istorijos erdves, kurios formavo ir tebeformuoja mūsų identitetą.
Parodoje žmonės išvys 20 didelio formato darbų, kurie buvo kruopščiai sukuruoti autoriaus į dvi nostalgijos jausmą formuojančias emocines erdves – džiaugsmo ir ilgesio kambarius, kuriuose lankytojai galės patirti fotografijų albume pristatomas idėjas iš arčiau.
„The Rooster gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco 12, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
„Nuoseklumai ir virsmai: dedikacija prof. J. Balčikonio 100-mečiui“
Ši paroda – tai skvarbus žvilgsnis į ilgamečio VDA Tekstilės katedros profesoriaus Juozo Balčikonio (1924-2010) palikimą. Greta iškilios profesinės veiklos J. Balčikonis buvo aistringas keliautojas ir kolekcionierius: vienas pirmųjų Lietuvos menininkų, dokumentavęs savo keliones po Indiją, Egiptą, Iraną ir kt., ieškodamas giluminių ištakų ir sąsajų tarp Lietuvos ir Azijos audinių dizaino. Balčikonis iš kiekvienos kelionės atsiveždavo itin vertingų tekstilės dirbinių, kuriuos pristatydavo studentams, atskleisdamas universalius simbolinius kodus, estetinę raišką, pribloškiančią meistrystę.
Parodoje eksponuojams išplėstinis pasakojimas, aprėpiantis prof. J. Balčikonio monumentalių tapiserijų kartonus, eskizus, kolekcinius audinius, artefaktus, kelionių video dokumentaciją, parengtas profesoriaus anūko, menininko Julijaus Balčikonio.
Taip pat paroda pristato Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose saugomus išskirtinius XX a. antros pusės J. Balčikonio ir jo amžininkų gobelenus, batiką bei tekstilės dizaino projektus. Archyvinę parodos plotmę papildo šio žanro technologinės meistrystės tęsėjų kūriniai iki pat šių dienų. Pristatomi J. Balčikonio mokiniai, bendraminčiai ir jaunieji kūrėjai, inspiruoti jo mokymo metodų, kūrybinės filosofijos ir estetinių vertybių, šiandien įvairiais pavidalais formuojantys tekstilės meno lauką Lietuvoje ir už jos ribų.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 21 d.
Mykolas Valantinas: „Tėvas“
Mykolo Valantino personalinės parodos „Tėvas“ atspirties taškas – tėvo, menininko Ryčio Valantino piešinių ir grafikos archyvas, kurį sūnus transformuoja pasitelkdamas dirbtinį intelektą. Naujųjų technologijų filtras išryškina prieštaringą tėvo ir sūnaus santykį: jame telpa ir adoravimas, ir sūnaus noras perimti tėvo kūrybą. Į archyvą įsiterpiantys DI sugeneruoti kūriniai parodoje susisiekia su kita esmine tėvo kūrybos linija – pinigais.
Rytis Valantinas yra dalies pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pinigų – talonų ir litų – autorius. Jis sukūrė ir niekada į apyvartą nepatekusį tūkstančio litų banknotą. Parodoje pinigai atsiveria dviem pjūviais: kaip politinis, kultūrinis ir ekonominis ženklas – visos tautos paveldas – ir kaip šeimos relikvija, apaugusi prisiminimais bei nuosavybės pretenzijomis. Tūkstančio litų banknoto dekonstravimas į visus klastojimui reikalingus komponentus tampa kūrybiniu gestu, sujungiančiu asmeninį ir mitologinį pasaulius, atveriančiu vertės kūrimo mechanizmus, sujaukiančiu ribas tarp originalo ir kopijos, tikrovės ir fikcijos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Monika Plentauskaitė: „Kol aš laukiau tavo balso“
Šeštojoje, trejus metus brandintoje asmeninėje parodoje menininkė pristatys kūrinius apie motinystės patirtį, atmintį ir tapatybės klausimus.
Pastaruoju metu M. Plentauskaitės tapybai naujų sluoksnių suteikė motinystės patirtis, kuri bus reflektuojama „Meno nišos“ pristatomoje parodoje „Kol aš laukiau tavo balso“. Motinystė į menininkės kūrybą įnešė dar daugiau švelnumo, intymumo ir tylaus vidinio dialogo. M. Plentauskaitės paveikslai tampa savotiškomis atminties scenomis, kuriose realybė susitinka su sapnu, o kasdienybės fragmentai įgauna magiškojo realizmo atspalvį.
Kaip Monikos kūrybą apibūdina menotyrininkė Sonata Baliuckaitė Arlauskienė, jos darbai pasižymi ypatingu vizualiniu jautrumu. Ji tyrinėja atminties ir tapatybės sluoksnius, pasitelkdama simbolinius motyvus – plaukus, užuolaidas, gyvūnus ar šeimos istorijų fragmentus. Šie motyvai leidžia menininkei jungti asmeninę patirtį su universaliomis žmogaus būsenomis: artumu, trapumu, laikinumu.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 9 d.
Tadas Truchill: „Gerki, sesute, gerki“
Parodą sudaro didelio formato suveriamo altoriaus formos paveikslų ciklas, kuriame tapyba veikia ne tik kaip terpė, bet ir kaip ritualas, gebantis kaupti laiką ir istorijas. Altorius čia funkcionuoja ne kaip krikščioniškas atributas, bet kaip vaizdų ir laiko mašina: erdvė, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir ateities trajektorijos. Autorius kuria savo ikonografiją, kylančią iš meno istorijos nuotrupų, asmeninės atminties, sapnų logikos ir kasdienybės fragmentų. Klasikiniai vaizdiniai – nuo Rafaelio iki Velaskeso, nuo mitologinių skulptūrų iki Lietuvos tapybos klasikų paveikslų – įtraukti į menininko vaizduotės erdvę, pradeda šokti, tirpti, virsta viesulu ar vandens raibuliais. Tai paveikslai, kuriuose niekas nėra sustingęs: figūros patenka į nuolatinę kismo būseną, o vaizdas nepaliauja sluoksniuotis, iš naujo kurdamas save.
Tadas Truchill: „Man tapyba yra taurus veiksmas, reikalaujantis nesavanaudiško atsidavimo ir nesuskaičiuojamų dienų. Mano studija tampa sakralia erdve – katedra ar šventykla, kurioje tapymo procesas peržengia kūrybos ribas ir virsta pokalbiu su pačiu laiku. Pastaraisiais metais jaučiu trauką sugrįžti prie ankstesnių darbų, juos transformuoti, sluoksniuoti naujus potėpius ir idėjas. Ši prieiga yra ir konstruktyvi, ir destruktyvi, nes permąstant ankstesnius paveikslus, atsiveria ir vėl pasislepia įvairios patirtys, susikaupusios tiek studijoje, tiek už jos ribų.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 5 d.
„Ne savo noru“
Paroda „Ne savo noru“ kviečia pažvelgti į Lietuvos menininkų kūrybą, susijusią su patirtimis privalomojoje sovietinėje kariuomenėje, kūriniais įvardinti šį emocinį palikimą ir didinti ryžtą saugoti savo nepriklausomybę.
Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.
Parodos menininkus pagal tarnybos laiką galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – tarnavusieji XX a. 7-uoju dešimtmečiu: Arvydas Šaltenis (1964–1967, Gusevas / Gumbinė, Kaliningrado sritis), a. a. Povilas Ričardas Vaitiekūnas (1964–1965, Duobelė, Latvija) ir a. a. Romanas Vilkauskas (1968–1970, Kaliningrado sritis).
Antroji – būtinąją tarnybą atlikusieji 9-uoju dešimtmečiu, bręstant Lietuvos nepriklausomybės siekiui, kai Baltijos šalių jaunuoliai laikyti vis nepatikimesniais: Saulius Mažylis (1982–1984, Charkivas, Kyjivas, Ukraina), Gintaras Zinkevičius (1983–1985, Tukumas, Latvija), Jonas Vaitekūnas (1984–1986, Vilnius), Ričardas Šileika (1986–1988, Ulan Erge, Kalmukijos autonominė sritis), Darius Žiūra (1988–1990, Chabarovskas, Rusijos Tolimieji Rytai), Aidas Bareikis (1987–1989, Afganistanas).
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Laisvydė Šalčiūtė ir Markas Mäetamm: „Siaubo pasakos“
Parodos idėja gimė organiškai, pačių menininkų iniciatyva. Gyvenantys skirtingose šalyse, asmeniškai nepažįstami kūrėjai ilgokai stebėjo vienas kitą periferine rega. Galiausiai, užsimezgus pokalbiui, autoriai dar kartą pasitvirtino bendrystę – anot Marko, atitiko jų kūrybos DNR.
Parodoje pristatomi Laisvydės Šalčiūtės kūriniai iš tęsiamo ciklo „Bestiariumas“, kuriame interpretuojama mūsų gyvenamą Antropoceno epochą, pasitelkiant viduramžių bestiariumų ir Renesanso įdomybių kabinetų prizmę. Anot autorės: „Mūsų epochoje žmonija tapo radikalia jėga, beatodairiškai keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą ir struktūrą. Žvelgiu į tai (auto)ironiškai, kaip į žmogiškojo GALINGUMO, o ne žmogiškosios galios išraišką. Darbuose pasakoju istorijas inspiruotas ekologinio nerimo, kvestionuoju ir ironiškai vizualizuoju dvinarę kultūros prieš natūrą priešpriešą, provokuoju žiūrovą apmąstyti politikos, karo ir biofilosofijos paradigmas. Mano tikslas – paskatinti „Bestiariumo“ žiūrovą susimąstyti apie nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir galimas etines, moralines bei menines tarpusavio sąsajas.“
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Indrė Rybakovaitė: „Tankis“
Paveikslų ciklo „Pokyčio erdvės“ idėja kilo stebint aktualų šių dienų kontekstą – besikeičiančias, dvidešimto amžiaus istoriją menančias vietas, kurios po truputį praranda paskutinius gyvus istorinių įvykių liudytojus, bei karą Ukrainoje, kurio metu trauminė architektūra ir lokacijos įgavo kitą psichologinį krūvį. Menininkė pastebi, kad būtent šiose erdvėse ji patiria savotišką būseną – nejauką (angl. uncanny, vok. Unheimliche). Nejauka – tai psichologinė būsena, kuriai būdingas neužtikrintumas savimi ir tuo, kas patiriama, derealizacijos ar susvetimėjimo pojūtis – susvyruoja tikėjimas tuo, kas įprasta ir pažįstama.
Menininkė suprato, kad norėdama patirti nejauką, turi keliauti ir fiziškai tyrinėti aplinką. Per trejus projekto metus ji aplankė apie dvidešimt pokyčio erdvių: karo, technikos ir istorijos muziejus, autentiškas lokacijas, kurios buvo paverstos memorialiniais muziejais, taip pat erdves, į kurias suvežti autentiški objektai, ir tokias, kuriose karo architektūra natūraliai įsilieja į peizažą, o institucijos vaidmuo yra minimalus.
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki gruodžio 13 d.
Daina Mattis:„Nuo vieno kvartalo prie kito“
Nuo vieno kvartalo prie kito (block – to – block) tai plačiai vartojama idioma, posakis, apibūdinantis kaip greitai keičiasi aplinka – vos perėjus iš vienos gatvės į kitą – kinta kultūra, klasė ar žmonių įvairovė. Tai akimirka, kai pažįstamas pasaulis virsta svetimu, o svetimas – savuoju.
Parodoje tyrinėjamas mūsų egzistencijos trapumas ir saugumo iliuzija. Kūriniai sukūrti iš nereikalingų buitinių medžiagų: apsauginių vokų, sirenų, jūros kriauklių, mėlyno rašalo ir net musių. Naudojant šias medžiagas norima priminti, jog net tvarkingiausios, proporcingiausios struktūros yra laikinos, o stabilumas – tik miražas.
Parodos šerdyje pakabinti „Atviri namai“ (namų asambliažai) veikia kaip metafora buičiai. Namai iš privatumo ir saugumo simbolio virstą į pažeidžiamą konstrukciją. Kabantys namai pagaminti iš senų apsauginių vokų, kuriuose kadaise buvo sąskaitos už gydymo paslaugas, komunalines sąnaudas, vaikų išlaikymą. Išskleidus vokus jų vidinės pusės atveria anksčiau slėptus apsauginius raštus. Vieninteliai atviri langeliai primena 20 amžiaus pradžios išradimą – raštuotus vokų pamušalus, sukurtus apsaugoti konfidencialią informaciją, slypinčią už popierinių sienų. Parodos kūriniai atskleidžia kasdienybės trapumą ir paverčia jį elegija ištvermei patiriant traumą ir netektį.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Antano Žmuidzinavičiaus: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki 2026 m. balandžio 30 d.
Eglė Ulčickaitė: „Tas, kurio neprisimenu“
Informacinės perkrovos epochoje tapyba atsiduria tarp nenutrūkstančio vaizdų srauto ir asmeninio santykio su tuo, kas lieka už kadro. Ulčickaitė parodoje, ir apskritai savo kūryboje, kalba apie atmintį kaip nestabilią medžiagą, sudarytą iš pradingimų, neatsekamų pradžių, motyvų, kurie išnyra ir vėl atsitraukia. Pavadinimas, pasak tapytojos, nėra vien tik parodos turinio apibrėžimas – tai ir raktas prieigai prie tapymo proceso, kuriame ieškoma vaizdo, kuris kuriant sykiu yra ir prarandamas. Eglė šią formuluotę papildo asmeniniu pripažinimu: dingstantis motyvas yra ir ji pati; tapymo veiksme pasimetanti figūra.
Vaizdo trapumas, pasimetimas ir šviesos skaidymo siekis tampa logika. Švelni, šviesą laužanti, sluoksnius tirpdanti tapymo maniera perkelia dėmesį į motyvą kaip nuolatos besisklaidantį reiškinį.
Laikinoji M.K. Čiurlionio galerijos erdvė čia tampa labai konkrečia aplinkybe. Pastato architektūra išskaido dienos šviesą – ją dalina, išbarsto tarp kampų ir paviršių, paverčia judančiu, minkštu fonu. Šiame pastate taip pat telpa Kauno meno mokyklos pradžios ženklai, mokytojų linijos, tapybos paveldas, kuris menininkei svarbus kaip gyvas laukas. Šią erdvę Ulčickaitė suvokia kaip simbolišką vietą, siedama ją su Kauno meno mokyklos ištakomis ir lietuviškos tapybos tradicija. Surengti čia parodą – tai duoklė tradicijai ir galimybė stebėti, kaip pati tradicija kinta.
Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 30 d.
„Portretas“
Portretas nuo seno yra viena įdomiausių ir reikšmingiausių dailės temų. Jis leidžia pažvelgti į žmogų ne tik iš išorės, bet ir atskleisti jo vidinį pasaulį – jausmus, charakterį, nuotaiką. Kiekvienas portretas tarsi pasakoja istoriją apie žmogų, jo gyvenimą ir emocijas. Menininkai siekia perteikti ne vien fizinį panašumą, bet ir dvasinę būseną. Todėl portretas yra daugiau nei atvaizdas – tai langas į žmogaus sielą.
Vaikų piešiniai šiuo požiūriu – ypatingi. Mažieji menininkai neieško tobulų proporcijų ar tikslių atspalvių – jie kuria iš širdies. Vaikų portretuose dažnai matyti ryškios spalvos, šypsenos, išdidintos akys, spalvoti plaukai – neribotos fantazijos ženklai. Tokie darbai atspindi vaikų pasaulėjautą, nuoširdumą ir kūrybiškumą. Jie ne tik mėgina perteikti žmogų, bet ir išreiškia savo emocijas – meilę, pastabumą, draugiškumą.
Parodoje eksponuojami portretai sukurti Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos 7 klasės mokinių, kurie, vadovaujami mokytojos Astos Butėnienės, išbandė koliažo techniką, leidžiančią iš mažyčių popieriaus skiaučių sudėlioti paveikslą. Vieni mokiniai vaizdavo save, kiti – draugus, dar kiti – įžymius žmones, tad čia matome fiziką Albertą Einšteiną, dailininkę Fridą Kahlo, dainininką Eminemą ir kitas garsenybes. Tačiau spalviškai jautrūs, subtilios nuotaikos yra ir bendraamžių – pačių mokinių – portretai. Koliažo darbai ne tik moko kolorito ir kompozicijos pagrindų, bet ir lavina stebėjimo gebėjimus, kruopštumą, rankos judesių tikslumą.
KMM Kauno pilyje (Pilies g.17) veiks iki 2026 m. sausio 3 d.
J. Kimo Arbas: „Awakening 150 | Pabudimas 150“
Šis J. Kimo Arbas projektas – meditacinė kelionė per keturis pabudimo etapus – nubudimą, atbudimą, prabudimą ir atgimimą – atspindinti transformaciją, sąmonę ir atsinaujinimą. Įkvėptas Čiurlionio kosminės vizijos ir dvasinio jautrumo, Arbas tyrinėja nematomas jėgas, jungiančias gamtą, atmintį ir suvokimą. Instaliacijoje susilieja supančios aplinkos garsai, vaizdai ir ritualinis vyksmas.
Atidarymo metu menininko atliekamas performansas yra specialiai sukurtas muziejaus vidinio kiemelio erdvei. Jis sujungia kamerinei aplinkai pritaikytas vaizdo projekcijas, įtraukų garsinį foną ir žmogaus balsą, perteikdamas transformuojančią, ritualinę patirtį. Baltiškosios kosmogoninės „trijų pasaulių“ koncepcijos ir muziejaus nuolatinės ekspozicijos „Kryžių Lietuva” pagrindu sukurtas kūrinys atspindi senųjų epochų dvasingumą ir šiuolaikines menines inovacijas. Performansas paremtas senovės baltų tikėjimais ir mitologija, integruoja ritualinius elementus, kurie rezonuoja su šventaisiais kryžių simboliais. Šie kryžiai, puošti saulėmis, žvaigždėmis ir kitais pagoniškais motyvais, atspindi ikikrikščioniškojo dvasingumo ir vėlesnių krikščioniškų įtakų susiliejimą, todėl puikiai perteikia performanso metu atliekamus kosminių ir dvasinių temų tyrinėjimus.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Marija Jociūtė, Dalia Mikonytė, Lina Simutytė ir Adomas Žudys: „Buitinė astronomija“
2019-ieji į astronomijos istoriją įrašyti kaip metai, kai pasauliui buvo pristatyta pirmoji juodosios skylės nuotrauka. Fotografija buvo sukurta skirtinguose planetos taškuose išdėsčius duomenis rinkusius teleskopus ir radijo interferomiterijos techniką. Ši technika išgavo efektą, primenantį milžinišką teleskopą: dydžiu prilygstantį atstumui tarp realių teleskopų. Nors vaizdai buvo fiksuojami nuo Havajų salų iki pat Antarktidos, bet atskiri stebėjimai buvo pavesti vientisu objektu. Taip juodoji skylė tapo dar vienu vizualiniu atskaitos centru becentrėje visatoje.
Projekte „Buitinė astronomija“ analizuojamas juodosios skylės vizualumo fenomenas, jis interpretuojamas ir perkuriamas. Menininkai savo asmenines kosmologijas fiksuoja pasitelkdami point cloud estetiką, analoginės fotografijos, fotokoliažo, fotogrametrijos ir kitas 3D technikas, poetinės prozos bei garsinių peizažų elementus. Tokiu būdu mus kasdien tarsi ozono sluoksnis supanti buities aplinka paverčiama nepažįstamais astronominiais artefaktais. Artimiausio akiračio objektai dematerializuojami tam, kad netrukus jiems būtų suteiktos naujos gyvybės formos: modifikuodami daiktus, parodos menininkai flirtuoja su buitimi ir būtimi.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Fotogrãfijos salònas
Šventiniu laikotarpiu pristatoma plati fotografijos kolekcija – nuo Lietuvos fotografijos kanoninių kūrinių iki šiuolaikinių eksperimentų, plečiančių pačios medijos supratimą ir ribas. Fotogrãfijos salòne eksponuojami ir siūlomi įsigyti Violetos Bubelytės, Gintaro Česonio, Vito Luckaus, Ramūno Danisevičiaus, Ingos Dingos, Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus, Andriaus Mamontovo, Dmitrijaus Matvejevo, Igno Maldžiūno, Andrew Mikšio, Andriaus Repšio, Donato Stankevičiaus, 8ART, Artūro Šeštoko, Virgilijaus Usinavičiaus, Rimaldo Vikšraičio ir kitų autorių darbai.
Be autorinių fotografijų, lankytojų laukia pasirašytos knygos, atvirukai bei kiti autentiški meno artefaktai. Plati kainų amplitudė leidžia kolekcionavimą suvokti ne kaip uždarą ir svetimą teritoriją, o kaip atvirą ir prasmingą procesą – tiek pirmą kartą į jį žengiantiems, tiek jau kryptingai formuojantiems savo kolekciją.
Fotogrãfijos salònas veikia kaip gyva fotografijos kultūros platforma, kur susitinka žvilgsnis, pasirinkimas ir vertė.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 18 d.
Knygos meno festivalis – atrask knygos grožį!
Festivalio metu KKKC Parodų rūmuose vyks tarptautinė knygos meno paroda, kurios akcentas šiemet – iliustracijos, o KMSVB Kalnupės padalinyje – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojų ir studentų paroda. Kaip ir kasmet, menininkai ves kūrybines dirbtuves įvairioms amžiaus grupėms, vyks leidinių pristatymai, ekskursijos, edukacijos bei knygos meno forumas. Praeitais metais pristatyta festivalio naujovė – rezidencijos programa – šiemet buvo išplėsta.
Šių metų išskirtinumas – plati ir įvairi festivalio dalyvių geografija: Austrija, Latvija, Australija, Kanada, Olandija, Lenkija, Prancūzija ir, žinoma, Lietuva. Iliustratoriai, dizaineriai, grafikai, dailininkai, kinematografai ir rašytojai Knygos meno festivalyje pristatys savo knygų iliustracijas, o visuomenė turės progą prie jų prieiti, apžiūrėti, paliesti, taip pat su profesionalų pagalba įsigilinti į knygos meną ir patys tapti kūrėjais.
Knygos meno festivalio tikslas – populiarinti knygos meną, ugdyti žiūrovų ir skaitytojų pastabumą knygos detalėms ir meniniams sprendimams bei puoselėti knygos, kaip kultūrinės vertybės, svarbą. Pasaulyje, kuriame tikrovė praranda savo galią, spausdintinė, „gyva“ knyga – tai būdas iš naujo atrasti ryšį su tikrove.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Laura Matukonytė ir Emilija Višinskaitė: „Užtrunka“ / “Takes Time“
Žodis užtrunka yra nuoroda į pojūtį, tarpininkavimą ir medžiagą. Lauros Matukonytės ir Emilijos Višinskaitės paroda – pokalbis per medžiagas ir antrasis jų susitikimas bendroje ekspozicijoje. Šių menininkių duete medžiagos yra jų tyrimo objektai.
Užtrunka, kol transformuojasi. Lauros Matukonytės objektai kviečia būti stebimi intymiu žvilgsniu. Kvestionuodama ir rekonstruodama popieriaus prigimtį, autorė veda medžiagos ir erdvės dialogą, tiria (ne)buvimo, troškimo ir sensualumo pojūtį.
Užtrunka, kol įsijaučiame. Emilija Višinskaitė savo praktikoje kalba apie medžiagos sudėtį, jos savybes ir tai, kaip ji reaguoja su aplinka. Porolono užpildas (poliuretaninis akytasis plastikas) yra be galo ilgai yranti medžiaga.
Užtrunka, kol pamatome. Autorių „mąstančios rankos“ kuria savarankiškai egzistuojančias formas, sekdamos medžiagų diktuojamas savybes. Popierius, porolonas ir dirbtinė oda kelia klausimus apie įtampą tarp vidaus ir išorės, pažeidžiamumą ir prisitaikymą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Edvardas Malinauskas: „O, jūra, motule“
Ši paroda – tai pagarbos išraiška Klaipėdos menininkui, Klaipėdos miesto garbės piliečiui, Klaipėdos miesto kultūros magistrui, tapytojui-marinistui Edvardui Malinauskui.
Tai legendinė asmenybė, kurio darbai ir kūriniai yra įrašyti Klaipėdos atmintyje, vizualiuose miesto prisiminimuose. Autoriaus 88 metai – du amžinybės, begalybės ir cikliškumo simboliai, išsilieję kaip jūra ir banguojantys. Nekasdienė Edvardo Malinausko paroda „O, jūra, motule“ kviečia klaipėdiečius ir miesto svečius patirti menininko jūrą ir iš naujo pažinti jį kaip ypatingą asmenybę, paliekančią ryškų pėdsaką mieste.
Didžiojoje salėje – absoliučios stichijos patirtis – jūra, kuri yra tapusi svarbiausia E. Malinausko kūrybos tema ir branduoliu. Čia tvyro nenusakomas gaivalas, pažintas per ilgą stebėjimo, patyrimo ir tapymo kelionę. Jo tapyba – tai emocinė būsena, kurioje menininkas „garbina“ jūrą, o ne ją „piešia“. Autorius atmeta antraeiles detales, susikoncentruodamas ties epine vandens ir dangaus akistata. Čia regime jūros nuotaikų ir būsenų skalę, supriešinančią ekspresiją ir ramybę. Meistriškai nutapytos bangos kviečia pasinerti į laisvę, plaukti, pajausti tą turtą ir grožį, kurį turime, ko ir siekia kūrėjas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
VDA Klaipėdos fakulteto dizaino studijų programos paroda „Knyga kitaip“
Tai jau kasmečiu tapusio Knygos meno festivalio dalis. Šioje parodoje bus galima išvysti platų spektrą kūrinių knygos ir rašto meno temomis. Nuo knygos kaip meno objekto ir kaligrafijos meno iki šiuolaikinėmis moderniosiomis technologijomis sukurtų knygų.
Pagrindinė parodos idėja – knygų, kaip meno objektų, interpretacijos. Grafinio dizaino studentai interpretuoja knygą kaip tam tikrą meninį objektą. Jie bando išeiti iš tradicinės knygos kaip objekto rėmų ir sukurti meninius objektus, taip perdarydami knygą ir suteikdami jai visai naują formą, parodydami, kad knyga nėra vien tik popierius ir jame atspausdintas tekstas. Knyga, kaip savarankiškas ir nepriklausomas vienetas, gali būti laikoma meno kūriniu. Knygos kuriamos pasitelkiant įvairiausias technologijas: nuo tradicinio rankų darbo iki cheminių procesų, lazerio technologijų ir pan.
Knygos meno festivalio tikslas – populiarinti knygos meną, ugdyti žiūrovų ir skaitytojų pastabumą knygos detalėms ir meniniams sprendimams bei puoselėti knygos, kaip kultūrinės vertybės, svarbą. Pasaulyje, kuriame tikrovė praranda savo galią, spausdintinė, „gyva“ knyga – tai būdas iš naujo atrasti ryšį su tikrove.
Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Kalnupės padalinyje (Kalnupės g. 13) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Unikalus indas“
Kas antrus metus vykstanti tradicinė respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda „Unikalus indas“ jau atveria duris lankytojams Vytauto Valiušio keramikos muziejuje.
Valentinas Pečininas: „Inkarnacijų trajektorijos“
Valentinas Pečininas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, žinomas kaip jautraus žvilgsnio autorius, kurio kūryboje dera dokumentinės ir konceptualiosios fotografijos kryptys. Jo darbuose nuosekliai gvildenamos žmogaus tapatybės, laikinumo, dvasinės kaitos ir šviesos bei tamsos temos.
Parodoje „Inkarnacijų trajektorijos“ kiekvienas kadras – tarsi metaforinė stotelė, žyminti naują būties etapą, naują inkarnaciją. Fotografijose susipina realybės atspindžiai ir vidinės kelionės ženklai. Tai vizualus pasakojimas apie žmogaus virsmus, atgimimus ir santykį su laiku.
Parodoje eksponuojami darbai sukurti per pastaruosius kelerius metus. Tai tiek spalvinės, tiek nespalvotos fotografijos, jungiančios peizažo, portreto ir abstrakcijos elementus. Autorius siekia, kad žiūrovas ne tik pamatytų, bet ir pajustų kadrų pulsą – tylų, tačiau giliai rezonojantį su kiekvieno vidiniu pasauliu.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki gruodžio 13 d.
„Maironio namai – pasauliui“
Ši kilnojamoji paroda – 1:20 masteliu atkurto Maironio buto diorama – tai unikalus būdas dalelę muziejaus pasiimti ir pristatyti, kad ir kur bekeliaujama.
Galimybę kalbėti tarptautinei auditorijai užtikrina tai, kad visas dioramos turinys pateikiamas tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis, o siekis apie praeitį kalbėti šiuolaikinei visuomenei aktualiomis formomis išpildomas pasitelkus interaktyvias detales. Dioramoje fizinis Maironio buto modelis papildomas daugialypės terpės patirtimi: galima peržiūrėti tiek panoraminį, tiek stambiu planu pateikiamus Maironio kambarius, peržvelgti archyvines nuotraukas, iš kurių ryškėja socialinės poeto aplinkos niuansai, tarpukario intelektualų susibūrimų įdomybės. Išskirtinę, kone autentišką patirtį leidžiantis į dioramoje atveriamą pasaulį užtikrina audiogidas ir pasakojimas pirmuoju asmeniu: atrodo, pats Maironis veda lankytojus po savo namus, pasakoja atsiminimus, istorijas – apima jausmas, lyg leistumėmės į turiningą, tačiau nevienalytį, sudėtingą vidinį poeto pasaulį ir slapčiausias mintis… Taip dioramoje pateikiamas turinys susilieja į vientisą pasakojimą, iš kurio ryškėja skirtingos Maironio veiklos kryptys ir asmenybės savitumas: poetas, kunigas, profesorius, literatūros mokslininkas, parengęs išskirtinį visuotinės literatūros vadovėlį, entuziastingas Lietuvos istorijos tyrėjęs, mintinai mokėjęs visų J. Mateikos „Žalgirio mūšyje“ pavaizduotų karžygių vardus bei likimo istorijas, rūpestingas brolis ir vaišingas namų šeimininkas, jautrus, kiek uždaras, giliai jaučiantis žmogus.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki gruodžio 31 d.
Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
„Pievos ir akys“ sumanyta kaip dviguba ekspozicija: menininkių darbai pristatomi individualiai, tačiau siejant vienus su kitais. Parodoje ne tik sekame, iš kur randasi kiekvienos jų kūrybos ypatybės, bet ir sudarome sąlygas naujiems, galbūt netikėtiems įspūdžių susikryžiavimams: tapyba gali pasirodyti kinematografiška, o kino kūrinys – tapybiškas, gal net suaustas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. gegužės 3 d.
„Šešėliai palieka pėdsakus“
Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūroje Šiaurė paliko ryškų pėdsaką. Menininkai, keliautojai, gamtininkai ir mąstytojai keliavo užpoliarės kryptimi vedami smalsumo ir tapatybės paieškų. Ypač skaudūs sovietų represijų liudijimai – tremtys, įkalinimai, priverstinis darbas ir karinė tarnyba Tolimojoje Šiaurėje.
Parodoje šias patirtis ir istorijas pristatantys nuo XX a. pradžios iki šių dienų sukurti meno kūriniai, archyvinė ir dokumentinė medžiaga iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos yra ne tik mūsų regiono, bet ir Šiaurės istorijos atspindys. Pirmą kartą ši medžiaga susitinka su Suomijos ir Norvegijos menininkų kūriniais, kuriuose Šiaurė atsiveria ne kaip simbolinė ir abstrakti erdvė, bet ryšių su namais, kultūrų įtampų ir savasties išsaugojimo vieta.
Parodoje mezgami ryšiai tarp Baltijos ir Šiaurės regionų kviečia priartėti prie įkūnyto aplinkos patyrimo, vaizduotės, traumos ir (post)atminties temų atsigręžiant į Šiaurės, daugiausia Arkties, kraštovaizdį. Siūlome jį apmąstyti, atsispiriant nuo antropologo Timo Ingoldo idėjos, kaip esantį su mumis, o ne prieš(ais) mus. Kraštovaizdis nėra tik statiškas vaizdas ar pasyvi iliustracija, o praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje esama ir buvimo, ir nebuvimo pėdsakų. Kartu jis primena, kad žmogus yra platesnio biologinio ir kultūrinio audinio dalis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Claudia Heinermann: „Sibiro tremtys“
Claudia Heinermann septynerius metus kūrė fotografijų triptiką, kuriuo iš užmaršties kelia Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Šioje parodoje pristatomos visos trys tyrimo dalys.
Parodoje „Sibiro tremtys“ liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus į atokias Sibiro vietoves, gyvenimą Gulago stovyklose, organizuotą priešinimąsi sovietų okupantui ir Šaltojo karo pradžią. Asmeninės istorijos suteikia erdvės niuansams, leidžia naujai pažvelgti į istoriją ir prabilti pamirštoms ar ignoruojamoms aukoms.
Heinermann derina žodinę istoriją ir vizualinį pasakojimą – šio metodo vis dažniau griebiasi tyrėjai, žurnalistai ir vaizduojamųjų menų kūrėjai. Jos kūryba glaudžiai susijusi su turtinga fotografijos tradicija, tai – dokumentinė, politinė ir socialiai angažuota fotografija, sutelkta į kasdienį gyvenimą ir pasakojimą, tačiau be įspūdingų ar pabrėžtinai dramatiškų efektų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Mindaugas Meškauskas: „Aš esu vilnietis“
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio Wilhelmas Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu Mindaugas Meškauskas fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo procesas lėtas ir reikalaujantis kantrybės: prieš objektyvą sustojęs žmogus keliolika sekundžių turi išbūti sustingęs. Pavadinimą parodai „Aš esu vilnietis“ M. Meškauskas pasirinko perfrazuodamas garsiąją Johno F. Kennedy frazę Ich bin ein Berliner, ištartą kai Berlynas buvo padalintas į Rytų ir Vakarų. Ši frazė virto politiniu laisvės pareiškimu. M. Meškauskas kviečia įvairaus amžiaus, profesijų ir kilmės žmones stoti prieš kamerą ir atsakyti į, regis, paprastą klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“ – taip skatindamas iš naujo apmąstyti, kas iš tiesų kuria miestą.
„Ši paroda – ne apie tai, kas vilnietis buvo, o apie tai, kas juo pasirenka būti šiandien. Portretai – tarsi pareiškimas apie priklausymą miestui ne pagal genealogiją, o pagal atsakomybę. Norėjosi pamatyti ir parodyti miestą per žmonių žvilgsnius, o ne per pastatų fasadus. Aš nefiksuoju vilniečių – aš su jais susitinku ir mes kartu, bendraudami, kuriame portretą.“ – pasakoja fotografas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius“
XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje W. Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes. Šiandien šią temą savaip pratęsia menininkė Dovilė Dagienė, tyrinėdama laiko tėkmę per šviesos kelionę.
„Aštuonios minutės – tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę. Šis laiko tarpas tapo mano kūrybinio proceso pagrindu: tarp dviejų ekspozicijų palieku būtent tokį intervalą. Tokiu būdu viename kadre užfiksuoju ne tik dvi skirtingas akimirkas, bet ir pačią šviesos kelionę, kuri jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu. Sutapimas, kad šio ciklo pradžią inspiravo būtent fotografo Zacharczyko „saulių“ vaizdai – jų meditatyvi nuotaika paskatino mane ieškoti savo santykio su šviesa ir laiku. Man svarbu tyrinėti, kaip suvokiame laiką, šviesą ir tikrovę. Šiuose darbuose jungiasi Vilniaus aplinka ir astronominiai atstumai – artuma ir toluma, matoma ir nematoma.“ – apie kūrybos procesą pasakoja D. Dagienė. Susiedama mokslo ir vaizduotės sritis, parodoje eksponuojamose fotografijose ji akcentuoja ne tik laiką, bet ir erdvę – Vilnių, o kai kuriose nuotraukose renkasi tas pačias vietas, kurias įamžino ir W. Zacharczykas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“
Arbatos ritualuose susilieja skirtingų kultūrų patirtys, istorijos ir pasaulėjautos. Keliaudama iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat ir Lietuvą, arbata įnešė naują kultūrinį skonį – būtent su ja į mūsų žemyną atėjo rafinuota stalo kultūra: prabangūs indai, išpuoselėtas etiketas, bendravimo ritualai.
Kviesdama arbatos kultūrą patirti per meno kūrinius, parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė pasakoja: „Parodoje arbatos kultūros istorija atsiskleidžia per įvairias meno kūrinių formas. Lankytojai gali tyrinėti žymiose pasaulio dirbtuvėse pagamintus spindinčio sidabro indus, subtilius keramikos dirbinius, spalvingą porcelianą ir rafinuotą tekstilę – šiuose daiktuose atsispindi tiek gamybos tradicijos, tiek estetiniai idealai. Tapybos kūriniai, graviūros ir archyvinės fotografijos dokumentuoja arbatos gėrimo praktikas bei kadaise veikusias arbatines, atskleisdami tiek vizualinę kalbą, tiek kultūrinius ir socialinius ritualus, susijusius su arbatos vartojimu.“
Parodos lankytojai galės nerti į dar menkai pažintą Lietuvos arbatos kultūros istoriją – sekti jos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų. Ekspozicijoje atsiskleis įvairios arbatos tradicijos ir skoniai: nuo didikų rūmų papročių ir XX amžiaus miestiečių „arbatėlių“ iki subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia suvokiama kaip gyvenimo menas, mokantis dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 30 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. rugsėjo 13 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2026 m. balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 22 d.
„Varpai ir patrankos“
Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.
okiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. lapkričio 20 d.
„Markučių dvaro relikvijos: atgimusios ikonos“
Muziejuje bus galima pamatyti vieninteles išlikusias Šv. Barboros koplyčios ikonostaso ikonas, vaizduojančias šventąjį Grigalių Nazianzietį ir arkangelą Gabrielių. Originaliame mediniame trijų eilių ikonostase iš viso buvo 31 ikona, todėl šių eksponuojamų kūrinių išsaugojimas itin svarbus ne tik Markučių dvaro rinkiniui, bet ir ikonostaso paveldo liudijimų išsaugojimui.
Šventojo Grigaliaus Nazianziečio ikona buvo antrajame ikonostaso eilės aukšte, o arkangelo Gabrieliaus atvaizdas – vienintelis išlikęs karališkųjų vartų elementas. Žinoma, kad šiuos vartus sudarė šešios ikonos: Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai scena ir keturi evangelistai.
Parodoje ypatingas dėmesys skiriamas ir restauravimo procesui – ją atidarys restauratoriaus Manto Motuizos pasakojimas apie ikonų atnaujinimą. Visos parodos metu lankytojai galės apžiūrėti ikonų nuotraukas iki restauravimo ir pamatyti jau atkurtus originalus.
Parodą lydės įvairios paskaitos ir edukaciniai užsiėmimai, kurių metu tyrinėsime ikonas, jų tapybos technikas ir plačiau susipažinsime su Šv. Barboros koplyčia. Visą informaciją apie artėjančius renginius kviečiame sekti internetinėje svetainėje arba Markučių dvaro socialiniuose tinkluose.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki gruodžio 17 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. birželio 28 d.
Rūta Katiliūtė: „Atmosfera“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.
Rūtos Katiliūtės kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija – jos drobėse spalva tampa erdvės, švytėjimo ir būties metafora. Mėlyna spalva, tapusi dailininkės vizitine kortele, čia atsiveria įvairiomis nuotaikomis – nuo švelnių dūminių tonų iki sodrių kontrastų. Parodoje pristatomi ir skirtingi kūrybos laikotarpiai, inspiruoti Žemaitijos mitologijos, Neringos peizažų, Rytų filosofijos bei poeto Oskaro Milašiaus idėjų.
„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Rūta Katiliūtė.
Parodoje pristatomi dailininkės kūrybinės erdvės fragmentai, memorabili bei fotografijų instaliacijos leis lankytojams patirti ne tik tapybos kūrinių, bet ir menininkės dirbtuvės atmosferą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Jūratė Vaičiukaitė: „Miesto pasaka“
„Bičiuli, paaiškink man, kaip atrodo žalia spalva?“ – klausiama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio literatūriniame kūrinyje „Pasaka“ (1918 m.). Šis klausimas, ištartas kaitros nukankintame mieste, kviečia į įvairias interpretacijas ir gilesnį pasaulio pajautimą. Įkvėpta šio Čiurlionio kūrinio, menininkė Jūratė Vaičiukaitė savo fotografijų parodoje „Miesto pasaka“, tyrinėja žmogaus ilgesį, persmelktą kitokio gyvenimo, atsinaujinimo ir dvasinės ramybės paieškų.
Fotografijose gausu simbolių ir metaforų: pasiuntinio suoliukas, auksinis bokštas, lelijos žiedas, povandeniniai laiptai, mistinis sodas. Ši vaizdinių seka kuria paslaptingą, sapno atmosferą, kurioje tikrovė persipina su pasaka.
Parodoje autorė kviečia supažindinti su M. K. Čiurlionio literatūriniu palikimu, atverdama naujas galimybes jo kūrybos interpretacijai šiuolaikinėje kultūroje.
Fotografė Jūratė Vaičiukaitė baigė Agnès Varda fotografijos ir vizualiųjų menų mokyklą Briuselyje, Belgijoje, o jos darbai buvo pristatyti įvairiose tarptautinėse parodose Portugalijoje, Belgijoje ir Lietuvoje.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Sigitas Straigis: „Medžio ritmas“
Parodoje „Medžio ritmas“ pristatomi pastarųjų metų kūriniai, kuriuose autorius tęsia gyvo dialogo su medžiu ieškojimus. Per subtilų plastinės raiškos pajautimą šis dialogas virsta organišku judesiu, ritmu ir forma. Ekspozicijoje – įvairaus mastelio skulptūros ir jų serijos, kurias menininkas plėtoja jau daugelį metų. Straigio darbai nėra formalios kompozicijos – tai gyvo santykio su medžiu pėdsakai, kuriuose pati medžio prigimtis, jo formos, išlinkiai ir kiaurymės tampa ritmo dalimi. Menininkas neprimeta kūriniui dirbtinės formos, bet įsiklauso į medžio natūrą, leisdamas išryškėti jo vidiniam pulsui ir archajiškai simbolikai. Ekspoziciją papildo dokumentinė vaizdo apybraiža, atskleidžianti skulptoriaus kūrybinę aplinką, įkvėpimo šaltinius ir meninius pasirinkimus. Kadangi autoriaus kūrybinė biografija glaudžiai susijusi su Žaliakalnio erdve, parodos pristatymas autentiškoje Galaunių namų-muziejaus aplinkoje suteikia ekspozicijai papildomą lokalumo ir kultūrinės atminties kontekstą.
S. Straigio kūryba užima svarbią vietą Lietuvos XX a. II p. ir XXI a. I ketv. skulptūros lauke. Jo kūriniuose modernizmo paieškos persipina su tautinės tradicijos refleksija. Skulptūrose matome motyvus, atpažįstamus iš lietuviškos liaudies ornamentikos, baltiškos pasaulėjautos, tačiau jie vaizduojami ne tiesmukai, o pasirodo kaip užuominos, atminties ar paveldėto kodo fragmentai. Menininkui nėra artima realistinė raiška. Jo kūryboje galima įžvelgti paralelių su XX a. 7–8 deš. Lietuvos skulptorių siekiu derinti liaudišką simboliką su modernios formos ritmika (pvz., Antano Mončio plastiniais ieškojimais), bet S. Straigio braižas išlieka individualus – labiau orientuotas į organišką medžio kalbą.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2026 m. vasario 28 d.
Kęstutis Svirnelis: „Civilizuotas absurdas“
Svirnelio kūryba artima XX a. 7–8 dešimtmečiais Italijoje kilusio avangardinio judėjimo „Arte Povera“ (liet. skurdus menas) principams. Šio judėjimo atstovams buvo svarbus santykis su medžiaga – jos kilmė, estetinės ar antiestetinės savybės, nepriklausomai nuo kainos. Jie teigė, kad menas turi būti politiškas ne turiniu, o transformuojančia žinute. Garsiausi „Arte Povera“ menininkai, tokie kaip graikas Janis Kounellis, eksponavęs gyvus arklius kūrinyje „Be pavadinimo“ (1969), ar italas Michelangelo Pistoletto su garsiąja „Skudurų Venera“ (1967), daugiausia kūrė skulptūras, objektus bei performansus. Menininkai pasisakė prieš meno komercializaciją ir produktinę vertę, akcentavo visuomeninę bei kultūrinę kūrinio reikšmę.
Kęstutis Svirnelis savo kūryboje pasitelkia įvairias medžiagas: dolerius, dėvėtus drabužius, kanalizacijos vamzdžius, gumines pirštines, celofaną, neįgaliųjų vežimėlius, manekenus, o pastaraisiais metais – kailinius ir kailius. Šios medžiagos tampa ir politiniu, ir labai asmeniniu pareiškimu. Pasitelkus judesį, labai pigios (guminiai batai, pirštinės) ar labai brangios (natūralūs kailiniai) medžiagos susijungia į netikėtas vaizdines bei prasmines asociacijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 13 d.
Jūratė Kazakevičiūtė: „Saitai“
Paroda „Saitai“ – retrospektyvus kūrybos pjūvis, apimantis daugiau nei du dešimtmečius menininkės darbo. Čia persipina asmeninė istorija, moters patirtys ir nuolatinė kūrybinė kelionė žmogaus ir gamtos vienovės link.
Parodoje susitinka ankstyvieji darbai: nuo „Marionetės“ (2006), gimusios iš destruktyvių jausmų ir trapumo, iki „Moteris – skruzdė“ (2008), kurioje įkūnijamas veržlumas, daugiasluoksnis moters vaidmuo ir begalinis veiklumo pulsas.
Vilkiškos moters archetipas kūrinyje „Aš esu gamta“ (2009), įkvėptas Clarissos Pinkolos Estés knygos Bėgančios su vilkais, išauga į cikliškumo idėją – „Persikūnijimą“ (2008/2021), nuolat atsinaujinantį darbą, liudijantį gyvenimo ratą.
Toliau atsiveria dangiškos ir žemiškos figūros – „Dangiškoji riterė Virgo“ (2010), „Pasiuntiniai“ (2010), „Žinios nešėja“ (2010), „Herojus“ (2013). Jose susilieja mitologija, archetipai, teatro ir gyvenimo metaforos.
Naujausias darbas – skulptūra „Žiemos motyvas pagal M. K. Čiurlionį“ (2025), dedikuota maestro jubiliejiniams metams. Ji tampa menininkės dialogu su Čiurlionio simbolių kalba. Medžiai su žalčio motyvu čia tampa tiltu į dvasinę patirtį ir būties trapumo metafora.
Parodoje taip pat pristatomi didelio formato fotografijų spaudos kūriniai ant audinio: ciklas „Artimas miškas“ (2021–2024) ir ciklas, skirtas M. K. Čiurlioniui, „Kalnai“ (2025). Kiekviename darbe pasikartoja viena nuotrauka – detalė, atspindinti kaleidoskopo veidrodžiuose.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 13 d.
Ilgvaras Zalano (Ilgvars Zalāns): „Kita dimensija“
I. Zalanas – vienas ryškiausių šiuolaikinių Šiaurės Europos ekspresionistų. Jo kūrybai įtakos turėjo Gutai grupė (Gutai Bijutsu Kyokai – dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje veikęs radikaliojo modernaus meno judėjimas Japonijoje), Fluxus judėjimas ir kiti modernaus meno aktyvistai, todėl jis atsigręžė į veiksmo tapybą.
Pristatydamas parodą Šiauliuose, autorius kviečia mąstyti apie tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta, ir gilintis į subjektyvias patirtis. Ekspozicijoje bus pristatyta 15 didelio formato darbų iš ciklo „Kita dimensija“, sukurto pastaraisiais metais.
I. Zalanas kuria sodrius, ryškius, spalvingus paveikslus, kurie, pasak dailės kritikų, yra nepatogiai gražūs. Tapytojas dėmesį sutelkia į vaizdus ir motyvus, kurie yra fundamentalūs, archetipiniai ir universalūs, o ne į tuos, kurie yra socialiai nulemti. Bet koks objektas, padaras ar vieta, kuriuos dailininkas pasirenka kaip naujo kūrinio temą, tampa dėlionės detale jo atrastame pasaulio vaizdiny – kupiname gyvybės, džiaugsmo ir meilės. Jo aistra spalvoms, energingai liejama ant drobės, žiūrovui gali atrodyti netgi pernelyg spontaniška ir žaisminga, tačiau I. Zalano kūriniai visada yra griežto „akies mąstymo“, sunkaus darbo ir kruopščių studijų rezultatas.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gruodžio 6 d.
Aleksandras Macijauskas: „Gyvenimo ratu“
Personalinėje A. Macijausko fotografijų parodoje „Gyvenimo ratu“ pristatomos keturios autoriaus ikoniškos fotografijų serijos: „Veterinarijos klinika“, „Lietuvos kaimo turguose“, „Vasara“ ir „Demonstracijos“. Šie ciklai, sukurti XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, atskleidžia kasdienybės teatrą, žmogaus būsenas ir bendruomenės gyvenimo ritmą sovietmečio Lietuvoje. Vėliau šie darbai buvo apibendrinti ir išleisti menininko knygoje „My Lithuania“ (išleistoje Londone leidyklos Thames & Hudson) – viename svarbiausių Macijausko kūrybos apibendrinimų.
Macijausko fotografijose susitinka drąsa, ironija ir švelnumas, leidžiantys pamatyti gyvenimą kaip vientisą, nuolat besikartojantį ratą – kupiną šviesos, absurdo ir poezijos. Parodoje eksponuojamos fotografijos liudija ne tik socialinę tikrovę, bet ir menininko gebėjimą atpažinti gyvybės pulsą net pačiuose kasdieniškiausiuose momentuose. Pasak paties menininko, viskas, kas svarbu, jau yra jo fotografijose.
„Gyvenimo ratu“ atsiskleidžia kaip apmąstymas apie tęstinumą, sugrįžimą ir virsmą – gyvenimą, patiriamą tarsi sūkuryje, kuriame susipina ramybės ir sumaišties akimirkos. Tam tikrais šio judėjimo momentais sustojame pažvelgti atgal, įvertinti, kas įvyko, ir atsekti kelius, kurie mus atvedė iki šios vietos.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g., 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 14 d.
„Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“
Kad ir pasaulio pabaiga, žmogus iki paskutinės sekundės bus linkęs netikėti artėjančia apokalipse ir stengsis slopinti kritinio susinaikinimo grėsmių keliamą baimę kraštovaizdžio toliuose – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, ten, kur egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.
Vieniems fotografams kraštovaizdis yra socialinė terpė, kurioje veikia geologinis, mitologinis, istorinis ir fizinis laikas, dabartis susijungia su praeitimi. Peizažo fotografijos padeda apčiuopti praėjusiame laike tvyrojusių pasaulėžiūrų pulsavimą, ne tik atspindėti vietos istoriją, bet ir pažymėti jos reliatyvumą. Menininkai iškelia kraštovaizdžio simbolines reikšmes, testuodami jas savo gyvenimo arba epochos verčių skalėje.
Kiti fotografai pasitelkia kraštovaizdį (realų arba menamą) naujų prasmių kūrimui. Fotografija sąmoningai arba intuityviai įtvirtina kraštovaizdžio fenomeną – erdves, kurių prasmių sankaupos visuomenės komunikacijoje nuolat kinta, plečiasi. Visų pirma veikia ideologinės nuostatos ir asociatyvumo patirtys, kurias maitina gamtos ir kultūros sintezuotos, „laukinės“ ar antropogenizuotos lokacijos. O šiandien ypač aktualios tampa menininkų nuorodos į antropoceno pasekmes ir civilizacijos ateities perspektyvas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
Lin May Saeed: „Nepaliestumas“
„Vieno prisilietimo negana“, – teigė irakiečių kilmės vokiečių menininkė bei gyvūnų teisių aktyvistė Lin May Saeed (1973–2023). Ši platesnio komentaro dalis yra ir mįslinga įžanga į Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje pristatomą Saeed parodą, ir konceptualus joje eksponuojamo menininkės kūrybinio palikimo fragmento apibendrinimas. Saeed kūrybinė ir asmeninė ambicija atsisakyti antropocentristinio santykio su nežmogiška gyvybe nuolat kelia klausimą apie žmogaus galimybių ir žmogiškumo apskritai ribą. Ji menininkės kūriniuose atsiskleidžia per atidų, laike ištęstą darbą su medžiaga bei nuoseklų žmogaus, kitų gyvūnų ir jų santykio reprezentacijos permąstymą, atsigręžiant į senojo pasaulio vaizdavimo tradicijas, tačiau visada įsivaizduojant teisingesnę ateitį. Parodoje eksponuojamos skulptūros, reljefai, tapybos ir grafikos darbai įkūnija šią idėją, akcentuodami prisilietimą kaip įkrautą kūrinių ir žiūrov(i)ų akistatos centrą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 15 d.
„Kosminis choras. Peizažai sakralinėje dailėje ir literatūroje“
XVI a. technologiniai pasiekimai, besikeičiančios pamaldumo formos ir geografiniai atradimai keitė pasaulio suvokimą. Žemė staigiai išsiplėtė, atradus Naująjį pasaulį, o dangus tapo nebepažįstamas, Kopernikui pasiūlius naują Visatos modelį. Renesansas tarsi atvertė naują žmogaus galimybių ir pažinimo puslapį, keitusį ir santykio su Dievu sampratą. Žmogus nebetroško suvaldyti gamtos, paversdamas jos tobulai geometrinėmis formomis. Šiuo laikotarpiu atsiradęs susidomėjimas peizažu ir žanro suklestėjimas perteikė naują gamtos ir pasaulio supratimą. Peizažas tarsi kvietė susikoncentruoti į detales ir apmąstyti Šventąjį Raštą, įsivaizduojant ir meditatyviai apmąstant, išgyventi biblines istorijas čia ir dabar. Užteko užsimerkti, pasitelkti vaizduotę ir prieš akis turėjo atsiverti Kristaus gyvenimo ir kančios scenos. Taip kito ir gamtos bei jos vaizdavimo samprata. Peizažas nebebuvo foninis gamtos vaizdinys, bet darniai sukomponuotas kūrinijos atvaizdas, kuriame net smulkiausios detalės turi savo paskirtį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2026 m. rugsėjo 2 d.
„Gyvas miestas“
Paroda „Gyvas miestas“ įkvėpta šiųmetinio Vilniui skirto Europos žaliosios sostinės titulo. Šį titulą gauna miestai, aktyvūs aplinkosauginėje veikloje ir tampantys įkvėpimu kitiems. Europos žaliosios sostinės apdovanojimą gavę miestai yra ne tik įsipareigoję mažinti taršą, bet ir keisti įpročius, kurti ilgalaikius aplinkai draugiškus sprendimus bei kviesti gyventojus būti šio pokyčio dalimi.
Nuo 2010 metų šį titulą jau pelnė šešiolika Europos miestų, o 2026 metais Europos žaliosios sostinės vardą iš Vilniaus perims Portugalijos miestas Guimarães.
Parodos „Gyvas miestas“ metu lankytojai galės susipažinti su įvairiomis Vilniaus ir kitų Europos žaliųjų sostinių iniciatyvomis bei iš arčiau pamatyti tai, kas daro Vilnių tvariu, gyvu ir šurmuliuojančiu miestu.
Parodą taip pat lydės specialiai parengta edukacinė programa, kurioje bus galima ne tik papildyti interaktyvų žemėlapį ir pasvajoti apie ateities miestą, bet ir nuodugniau susipažinti su vietine bioįvairove bei paragauti įvairiose Europos žaliosiose sostinėse išgaunamą miesto medų.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“
Parodoje lankytojai susipažins su jautria, M. K. Čiurlioniui itin svarbia religine tema ir menininkui būdingais išskirtinai savitais pasaulio Kūrėjo vaizdiniais. Dailininko sumanymai perteikiami pasitelkus pagrindinius jo vaizdavimo principus: kinematografiją, šviesos ir tamsos santykį, taip pat garsus ir kvapus. Pirmą kartą Druskininkuose bus pristatomi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai, kuriuos jis siuntė broliui Povilui, kaip savo paveikslų reprodukcijas. Taip pat parodoje bus eksponuojamas vitražų diptikas „Rex“ (1904) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Visą M. K. Čiurlionio dailės kelią nuo pirmųjų piešinių iki didžiojo „Rex“ (1909) lydi Dievo-Kūrėjo-Absoliuto vaizdavimo paieškos. Jis domėjosi įvairiomis senovės Rytų religijomis ir naujomis religinėmis praktikomis, mokslu – istorija, filosofija, astronomija, taip pat hipnoze, spalvų girdėjimu ir kt. Menininkas buvo linkęs į sintetinimą, todėl religinius išgyvenimus bei įgytas žinias dažnai jungdavo į bendrą kompozicinį vaizdinį. M. K. Čiurlionio kūriniuose persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Dailininkas jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2026 m. sausio 14 d.
Lina Straigytė: „Trispalvė virš Čiurlionio kalnų Arktyje“
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Nuotraukų liudijimuose – įspūdingais vaizdiniais ir daugialypiais pavojais išsiskiriančios kelio atkarpos, gyvybę palaikančio ir sušildančio maisto (kurį turi preciziškai skaičiuoti) bei poilsio ritualai, dalį kelio lydėjęs grėsmingas baltasis lokys (tai smalsaujantis, tai tykantis grobio), pūgos, atlydžiai, prarajos. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį Lietuvos žymiausio tapytojo vardu pavadino 1913 m. ekspedicijos į Arktį dalyvis dailininkas N. Pineginas, apstulbęs dėl Arkties vandenyne prieš jų laivą „Šv. Foka“ išnirusio kalno ir neseniai matyto Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ panašumo.
Parodą papildo tuometiniame Telšių institute atlieta Čiurlionio kalnyno atminties lentos replika, žygeivių padovanota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui iškart po ekspedicijos, taip pat žygeivių medalis, meteorologinėse stotyse surinkti antspaudai ir kiti ekspedicijos dalyvių išsaugoti rekvizitai. Į Čiurlionio kalnų aplinką lyg kelione laiku perkelia ir ekspedicijos kino operatoriaus Edmundo Muloko filmuoti kadrai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 25 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.
Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.
Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.
„Adresatas šiuo metu yra… pasiekiamas“
Kada paskutinį kartą Tavo kišenėje žvangėjo monetos taksofonui, liežuvis slydo voko klijų ruoželiu, išmaniojo telefono ekranas net prilipo prie skruosto? Kiekvienu atveju ketinimas buvo toks pats – susisiekti su žmogumi, kurio tuo metu nebuvo šalia, imtis patikimiausios, lengviausiai prieinamos priemonės, užtikrinančios greičiausiai užmegztą kontaktą.
Kai kurios jų, pavyzdžiui, telegrama, beveik nuėjo užmarštin – juk šiandien mums visada po ranka išmaniosios technologijos, kitas komunikacijos priemones paverčiančios rudimentais. Tačiau ši evoliucija nėra linijinė. Žmonės išranda, mokosi naudotis, įninka, pervargsta, nerimauja dėl privatumo, keičia įpročius ir kartais vis tiek tarpusavyje nesusikalba.
Ekspozicijoje meno kūriniais, istorine medžiaga, įtraukiais sprendimais pristatomos gyvosios atminties laikotarpį apimančios bendravimo technologijos – telegrafas, paštas, laidinis ir mobilusis telefonai, internetas – ir jas lydintys išbandymai bei lūkesčiai. Kiek pastangų esi pasiryžęs įdėti, kad sumažintum komunikacinį atstumą? Paroda veiks iki gruodžio 31 dienos – pakaks laiko susisiekti su savo adresatu bet kuriuo būdu.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Baroko literatūros metams skirta dviejų poeto knygų paroda
Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr. Kęstutis Paulius Žygas (JAV).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Atbuli griaučiai“
„Atbuli griaučiai“ – grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose.
Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) vyks iki gruodžio 31 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
Miglė Anušauskaitė: „Komiksas apie Joną Šliūpą“
Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.
Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Monstrancija“
Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.
Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“
Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „1898 metų „Varpo“ šeštas numeris“
Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.
„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai“
Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!
■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.
■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.
■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.
■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.
■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Signatarų namų balkonas“
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Verpstė“
Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.
Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.
Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Perkūno statulėlė“
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.
Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Fonografas“
Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.
Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.
Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Kreivosios pilies papilys“
Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.
Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Vieno eksponato paroda „Naujojo arsenalo ateities vizija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jubiliejiniams metams skirta paroda prie Arkikatedros
Katedros aikštėje veikia nauja paroda (lauko stendai ant Katedros šoninio fasado), skirta Jubiliejiniams 2025 Bažnyčios metams.
Kviečiame susipažinti su jubiliejinių metų minėjimo istorija, piligrimystės, Šventųjų durų bei kitų ženklų reikšmėmis, sužinoti, kas sieja Lietuvą ir gražiąją Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčia Romoje bei kurioms šventovėms Lietuvoje suteiktas Jubiliejinės bažnyčios statusas.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Žiedas, pasakojantis Pilininko namo istoriją“
Pilininko name, kovo mėnesį mininčiame vienerių metų gimtadienį, pristatomas žiedas, kuris rastas 2021 metais atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą gaisro metu XVIII amžiuje. Žiedo forma ir dekoras panašūs į XVI amžiaus bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtus juvelyrinius dirbinius, dekoruotus emaliu ir juodinimu.
XVI amžiuje pastatytas Pilininko namas turėjo kelias paskirtis: čia buvo ne tik pilininko būstinė; jame veikė ir Pilininko teismas, kanceliarija, archyvas. Viskam reikėjo patalpų. O plečiantis Pilininko teismo funkcijoms ir daugėjant teismo posėdžių, iškilo poreikis dar vienai patalpai, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas. Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai ir rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje XVII amžiuje gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 metais į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio 31 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Metų laikai“
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus.
Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“
Napoleonas Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Paryžiuje jis išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius, jo muzikinius kūrinius ir gebėjimus vertino tokie meistrai kaip Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir Stanislovas Moniuška. N. Orda aktyviai telkė nuo politinių persekiojimų iš Rusijos pasitraukusius asmenis, užsiėmė publicistine veikla, rašė straipsnius, eilėraščius ir poemas, artimai bendravo su žymiausiu to laiko poetu Adomu Mickevičiumi. Vis dėlto vertingiausia ir gausiausia N. Ordos meninio palikimo dalis yra piešiniai ir akvarelės, pristatomos šioje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Krokuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Šioje tarptautinėje parodoje lankytojai kviečiami pirmą kartą gyvai susipažinti su didele dalimi įspūdingiausių N. Ordos darbų, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui įamžinti. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatomas N. Ordos gyvenimas, kūryba ir jos raida; antrojoje – religinės paskirties pastatai, kurie buvo itin svarbūs šiam labai pamaldžiam kūrėjui. Trečiojoje parodos dalyje eksponuojami eskizai ir akvarelės, kuriuose matyti miestų vaizdai, joje puikiai atsiskleidžia ir autoriaus paieškos, bandant išreikšti savo kūrybiškumą, kurti skirtingos spalvų gamos darbus. Didžiausioje, ketvirtojoje, dalyje galima susipažinti su darbais, kuriuose matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai, giminių, kovojusių už Lietuvos valstybingumą, palikimas.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
„Pamėklių giesmės“ – tai AUDROS festivalio ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendra paroda, skirta aktualizuoti ir iš naujo interpretuoti garsiausio Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio kūrybą tarpdisciplininio meno, performanso ir šiuolaikinės muzikos kontekste.
