„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. balandžio 27 d.
„Dviveidžiai“
Tai VDA Restauravimo katedros studentų paroda. Galerijos erdvėje eksponuojami paveikslai iš Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Paroda kiek netikėtu kampu jungia dvipusius religinius paveikslus ir Vilniaus dailės akademijos studentų tapybos darbus, taip kviesdama pažvelgti į dvipusį vaizdą kaip į universalų sprendimą, kylantį iš skirtingų poreikių. Kai dvylipumas atliepia aiškias praktines ir simbolines funkcijas ir kai dvipusiškumas kyla iš medžiagų, laiko ir priemonių taupymo strategijų.
Paroda skatina žiūrovą patirti šį dvilypumą fiziškai – judėti, apžiūrėti ir suvokti, kaip viename objekte gali susitikti skirtingi pasakojimai bei skirtingi poreikiai. Kartu kviečia pažvelgti į dvipusį paveikslą kaip į unikalų technologinį reiškinį, kur restauravimas reikalauja kitokio atsakingo požiūrio – būtina išsaugoti abi kūrinio puses, išlaikant konstrukcinį stabilumą, užtikrinant galimybę jas eksponuoti ir išryškinti jų meninę, ikonografinę ir edukacinę vertę.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki sausio 10 d.
Jonas Vaitekūnas: Tapyba, etiudai
Kartais taip susiklosto įvykiai, kad atsiminimai, atmintis ima dominuoti. Tai netrukdo kasdieniams reikalingiems veiksmams, darbams. Netgi padeda jiems vykti tvarkingai, nuosekliai. Atmintis tarsi suteikia (ir laipsniuoja) dabartinei esačiai svarbos lygmenį. (Gal tai asmeniška) spalvotas aliejumi tapytas etiudas laiko didesnę atminčių sankaupą už bet kokią fotografiją ir netgi už piešinį. Meninė prasmė čia irgi dalyvauja, bet nuolankiai.
Ekspozicijoje rodomi etiudai ir maži paveikslėliai yra tarsi atsiminimų kaupyklos. Štai vaizdas pro Gedimino pr. 43 gatvės langą („Lukiškių kalėjimas“) buvo kiek kitoks nei šiandieną. Dar nebuvo Istorijos instituto, 1994 m. pastatyto Ankštosios ir Kražių gatvių susikirtime. Tuomet matėsi pietinis Lukiškių kalėjimo tvoros kampas su sargybos bokšteliu ir sargybiniu. Kražių g. 7 name gyveno beprotis, pagal atrodymą draugiškas ir romus, tačiau rankoje laikydavo peilį. Miesto sociumas sovietmečiu kartais atrodė dramatiškai irgi pašiurpintai, taip sakant, „forma neatitikdavo turinio“. Bažnyčiose kartais būdavo arbūzų sandėliai, kartais dirbtinis žemės palydovas, kartais dailės muziejus („Katedra“) Provincijos kryptimi peizažuose buvo mažiau dramos, tik gal kiek skurdo, liūdesio, truputis viltingos šviesos. (Jonas Vaitekūnas)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki sausio 9 d.
Indrė Svirplytė: „Paslaptingas gyvenimo sodas“
Parodoje „Paslaptingas gyvenimo sodas“ menininkė kuria įtraukiančius mitologinius pasaulius, kuriuose siurrealūs, simboliniai veikėjai klajoja po švytinčius, sapniškus peizažus. Remdamasi religine ikonografija, įsivaizduojamais rojaus vaizdiniais, paskutinio teismo vizijomis ir asmeninių sapnų fragmentais, ji nagrinėja mirtingumo, tikėjimo ir nuolatinės transformacijos temas.
Šio pasaulio centre iškyla monumentali Gyvybės Medžio figūra, sukurta lėtu, kontempliatyviu kilpelių siuvinėjimo ritmu. Aplink ją išnyra švytintys vaisiai ir gyvatiškos formos – augimo, gydymo ir ciklinio atsinaujinimo ženklai. Per šiuos taktilinius, rankomis kurtus elementus paroda seka slaptus persipynusius pasaulius, jungiančius visas gyvas būtybes, ir atskleidžia sakralų gyvybės pulsą kiekvienoje kilpoje, mazge ir siūlo gijoje.
Kvestionuodama įprastas dvasinio tikėjimo sampratas, menininkė atsigręžia į saulę kaip metaforinę dievybę – matomą, gyvybę teikiančią ir pastovią. Ji tampa emociniu visatos branduoliu, kuriame groteskiškos sapnų būtybės gyvena tarpinėje erdvėje tarp dangaus ir pragaro. Pasitelkdama simbolinę vaizdinių kalbą, paroda kviečia žiūrovus į tykią šventovę, kur susilieja mitas, atmintis ir materialumas, suteikdama erdvės apmąstyti atsinaujinimą, virsmą ir neišsprendžiamas egzistencijos paslaptis.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki sausio 9 d.
Saulius Jankauskas: „Įaudrinti“
„Dėstau studentams žiedimą ir dažnai tenka atsakinėti į jų klausimus, ar verta išsaugoti žiestą, bet abejotinai pavykusį indelį. Pirmieji studentų kūriniai būna šiek tiek ar net smarkiai nesimetriški, pakrypę, pakiužę. Atsakau, kad, nors kūrinys aiškiai byloja apie žiedimo įgūdžių stoką, vis tik dažnai nesimetriškas yra unikalesnis, nepakartojamas, žaismingesnis, turintis įdomių atsitiktinumų, jį pamatai tik apžiūrėjęs iš įvairių pusių. Kartais būna net pavydu stebint, kaip studentas be įgūdžių „išsuka“ įspūdingai ekspresyvią formą, ir būna, širdį suspaudžia, kai sunaikina tokį savo perliuką, o vėliau mokosi nedaryti panašių klaidų.
Mano objektai – žiestos, bet nesimetriškos, vietomis smarkiai deformuotos – išcentruotos, rieviuotos ir kartu sriegiuotos formos. Tai vėjo įsukėjai. Kartais danguje bandau ieškoti didžiųjų oro sūkurių, kurie nuolat mus supa. Jie nematomi. Tik stebėdamas aukštybėse dideliais ratais sklendžianančius paukščių būrius, suvokiu erdvę, su į ją įsigręžusiais besisukančiais galingais srautais. Besisukantis oras padeda paukščiams lyg liftu pakilti į norimą aukštį. Bet tie dariniai juk prasideda nuo kažkokio mažyčio postūmio – kaip ir gaisrai nuo kibirkšties. Mano objektai gali įsukti orą. Oro srautas, pakliuvęs į žiestą sriegiuotą cilindrą, pamažu ima suktis ir iš ten išnyra jau besisukantis. Tereikia palankių aplinkybių sūkurį užauginti.“ (Saulius Jankauskas)
VDA lauko galerijoje +1000 (Maironio g. 6, prie VDA Senųjų rūmų, Vilnius) veiks iki sausio 26 d.
Eglė Valentinavičienė: „Būsena: Nulis. Jau ne padaras, dar ne žmogus“
Ant galerijos fasado ropojantys metaliniai vabalai – tarsi pasimetusių sielų fragmentai, virtę primityviosiomis, instinktų valdomomis būtybėmis, kviečia sugrįžti į šviesą, iš kurios visi esame atėję. Aptakios, tirpstančios, beveik plastiškos galerijos viduje eksponuojamų E. Valentinavičienės kūrinių formos liudija būseną, kai virsmas nesibaigia net virtus žmogumi. Tai ne užbaigti kūnai, o gyvi procesai – skulptūros, kurios vis dar prisimena, kad kažkada buvo molis.
Ši paroda šiuolaikinė Kalėdų misterija be sentimentų, be angelų, be dovanų popieriaus. Tai kvietimas sugrįžti į nulinę būseną, kurioje kiekvienas gali iš naujo prisiminti, kad žmogumi tampama ne kartą – o tiek kartų, kiek kartų išdrįsti išlįsti iš kiauto.
„Būsena: Nulis. Jau ne padaras, dar ne žmogus“ – tai atvirkštinė F. Kafkos „Metamorfozė“, kelionė ne į žmogiškumo praradimą, o į jo atgimimą – iš primityvaus ropojimo į sąmoningą judėjimą šviesos link. Paroda pasakoja apie būseną, kai iš instinkto ima dygti supratimo daigas, kai siela, dar būdama ribota ir netobula, girdi kvietimą tapti žmogumi.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki sausio 16 d.
Raimondas Savickas: „(Pa)likimas“
Raimondo drobėse vaizduojami klajojantys nesvoriški, materialumą praradę personažai dažniausiai iškeliami į pirmąjį planą miestovaizdžių fone. Jie nėra naratyviniai veikėjai; tai buvimo būsena – sustabdyta, lėta, persmelkta įtampos. Šiuose paveiksluose ribos tarp tikrovės ir vaizduotės nyksta ne kaip iliuzija, o kaip tapybinė strategija: erdvė organizuojama taip, kad dabartis susidurtų su atmintimi, o laikas būtų patiriamas per praradimo pjūvį, meilę ir neišvengiamą susitikimų bei išsiskyrimų trapumą.
Ši paroda – vaizdinis pasakojimas apie dvasinės pareigos, kylančios iš paveldėtos meninės ir kultūrinės tradicijos, ir laisvos meninės interpretacijos santykį kūryboje. Ji atveria menininkų Savickų dinastijos istoriją kaip unikalų reiškinį, kuriame šeimos tradicijos tęstinumas susipina su nuolatiniu prasminiu dialogu tarp kartų. Šiame dialoge susitinka racionali struktūra ir jausminė ekspresija, istoriškai susiformavęs palikimas ir asmeninės, individualiai formuojamos vizijos, leidžiančios tradicijai ne tik tęstis, bet ir kisti.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki sausio 24 d.
Marija Sučilaitė-Šiukšta ir Justė Kuliešaitė: „Susiliejimai“
Marijos Sučilaitės-Šiukštos ir Justės Kuliešaitės paroda „Susiliejimai“ – tai kūrybinis dialogas, analizuojantis šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta ir aplinka per asmeninę atmintį, fizinę patirtį ir emocinį įsitraukimą. Menininkės kviečia pažvelgti į gamtą ne kaip į foną ar resursą, bet kaip į lygiavertį subjektą, emocinį ar kultūrinį palydovą, kartu ieškoti vietos šiame pasaulyje, kelti klausimus apie žmogaus ir gamtos santykio pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje ir iš naujo permąstyti šiuos ryšius.
Greitai besikeičiančio pasaulio kontekste, kuriame žmogus kaip niekad intensyviai siekia gyventi kuo patogiau ir lengviau, ima ryškėti egzistencinio neužtikrintumo pojūtis, persmelkianti vidinė įtampa. Į nugaras alsuojančios ekologinės krizės, karo žiaurumas ir grėsmė atsidurti taikinyje prašmėžuoja kasdieninio gyvenimo momentuose. Parodos autorės siūlo atsigręžti į gamtą, empatiškai pažvelgti, nurimti, paleisti nerimą ir drąsiai ją tyrinėti. Pasitelkdamos tradicines ir šiuolaikines medijas – grafiką, piešimą, tekstilę, objektų meną – jos analizuoja vaikystės prisiminimus, ritualus, šeimos ryšius, neatsiejamai susisaisčiusius su gamta, kurie kviečia žiūrovą susitapatinti ir susimąstyti apie baimes, galios troškimą, empatišką susitaikymą gamtos akivaizdoje.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
„Pereinamos būsenos“
Paroda „Pereinamos būsenos“ atspindi erdvę ir nuolat kintančius kūrybinius procesus. Buvę Gureckių rūmai, kuriuose šiandien įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos Tamošaičių galerija „Židinys“, yra nuo XV a. pabaigos savo istoriją skaičiuojantis pastatas, ne kartą keitęs paskirtį ir šeimininkus. Kardinaliai rūmai pasikeitė sovietmečiu, juose veikė drabužių siuvimo fabrikas „Ramunė“, vėliau gyveno radijo komiteto darbuotojai ir t.t. Kaip prisimena galerijos iniciatorė Laimutė Lukoševičienė, pastatas buvo visiškai apgriuvęs, o sienos baltos nuo siūlų. Šiandien galeriją aplanko namų jausmas, nes po restauracijos fragmentiškai atkurtas buvusių rūmų sienų dekoras ir perkeltas už Atlanto saugotas Tamošaičių audinių archyvas, surinktas iš įvairių Lietuvos vietovių ir sukurtas pačių menininkų. Šiai vietai yra sunku priskirti vieną aiškią formą, įvairių stilių sienų fragmentai, atidengti dekoro sluoksniai ir restauruoti kambariai, tik patvirtina nuolatinę erdvės kaitą.
Šioje parodoje „svečias“, „būsena“ ir „vaizdinių kambariai” yra raktiniai žodžiai, kurių lydimi menininkai kai kur matomai, kai kur subtiliai įsiterpia į jau esamą patalpų istorinį kontekstą. Vilniaus dailės akademijos grafikos magistrantai šiuose kambariuose pristato baigtinius kūrinius ir besiformuojančius baigiamuosius studijų projektus. Parodos kontekste, kiekvienas atneša savąją būseną ir patirtį, kuri gimsta jau metus laiko trunkančiame meninio tyrimo procese. Eksponuojami darbai tampa laikinais sąlyčio taškais su pastato istorija, kviesdami permąstyti tiek kūrinių atsiradimą, tiek pačią galeriją, kaip vietą, esančią nuolatinėje pereinamoje būsenoje.
Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15-1, Vilnius) vyks iki sausio 17 d.
„Šiurenimai“
Praeities akimirkų, sapnų ir asmeninių istorijų puslapiai susipina į tylius šiurenimus. Drauge jie formuoja vientisą pasakojimą, kurio atspirties taškas – knyga.
Skirtingų sričių menininkai tyrinėja knygos struktūrą ir po ja slypinčias istorijas, taip sukurdami erdvę į knygą pažvelgti naujai. Ši grupinė paroda kviečia įsileisti švelnią nostalgiją, kylančią iš literatūros, pasakojimų ir mūsų santykio su ja.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 23 d.
Monika Gedrimaitė: „Lauko kabinetas“
Lauko kabinetas – tai mineralų, molio ir keramikos objektų rinkinys, kuriame medžiagos įgyja naujų prasmių per artumo, paprastumo ir kasdienybės refleksijas. Šiame projekte nesiekiama mokslinės mineralų analizės ar geologinės klasifikacijos – kūrybos procesas grindžiamas intuicija, o medžiagų rinkimas tampa konceptualiu veiksmu.
Parodoje eksponuojami molis, akmenys, žemės grumstai ir degtų plytų nuotrupos – medžiagos, atsinešančios savitas geologines ir gamybines istorijas bei nuorodas. Dalis jų jau buvo naudotos ankstesniuose projektuose, tarp jų – laikinuose kūriniuose, sukurtuose galerijoje „Arka“ 2020 m. personalinėje parodoje Uola ir vėjas. Erdvės objektuose bei Vilniaus keramikos meno bienalei. Kai kurios glazūros pagamintos iš raudonų plytų nuotrupų, surinktų prie Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus lauko laiptų. Naudojamos marmurinių plytelių dulkės savaip atskleidžia slaptas techninių darbuotojų istorijas, o sena plyta iš Užavos parapijos Latvijoje pratęsia kitą – įsivaizduojamą – pasakojimą.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
„Kolekcijos pradžia“
Ši paroda kalba apie menininką kaip profesiją, kurios pareigybės formaliai neegzistuoja darbo rinkoje, tačiau be kurios neįmanoma nei miesto kultūrinė tapatybė, nei visuomenės vaizduotė. Kūrinio įsigijimas tampa ne tik estetiniu pasirinkimu, bet ir veiksmu, leidžiančiu prisidėti prie kūrybinio darbo tęstinumo. Įsigydamas meno kūrinį, žiūrovas kaupia ne tik savo asmeninę kolekciją – jis kaupia ir kultūrinį kapitalą, stiprina kūrėjo profesinį matomumą, suteikia vertę laikui, talentui ir idėjoms, kurioms dažnai trūksta oficialaus įvardinimo.
Parodoje taip pat akcentuojama kolekcionavimo pradžia – procesas, kuriam nereikia nei didelių investicijų, nei ilgamečių žinių. Tai gera proga žengti pirmą žingsnį, įkvėptam sėkmės pavyzdžių, tokių kaip jaunųjų kolekcionierių stendas tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, kuris kiekvienais metais pritraukia vis daugiau pradedančiųjų meno mylėtojų. Klaipėdos galerijoje šią patirtį galima pratęsti jau dabar, artimai susipažįstant su regione kuriančiais profesionalais ir atrandant kūrinius savo pirmajam (ar dar vienam) kolekcijos sluoksniui.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki sausio 10 d.
Rimantas Tomas Buivydas: „Nematytas Buivydas“
Ši unikali ekspozicija atskleidžia menininko kūrybinio braižo paieškas ir intensyvius eksperimentus septintajame dešimtmetyje. Paroda išsiskiria tuo, kad didžioji dalis darbų niekur anksčiau nebuvo eksponuota, leidžiant žiūrovui pamatyti autoriaus kūrybines laboratorijas ir meninę evoliuciją.
Ekspozicijoje pateikiami lino ir medžio raižiniai, koliažinė spauda ir įvairios eksperimentinės grafikos technikos. Ypatingas dėmesys skiriamas 1972 metais Palangos kūrybos namuose sukurtam ciklui „Jūra“, kuriame atsispindi menininko domėjimasis gamtos motyvais ir naujų formų išraiška.
Rimantas Tomas Buivydas (g. 1939 m. Kaune). 1964 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija). 1970 m. atvyko į Šiaulius ir dirbo dailės mokytoju. 1970–2005 m. dėstė tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Menotyros mokslų daktaras, docentas. Išleido daug diplomantų, kurie tapo žymiais menininkais. Nuo 1963 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja ekslibrisų konkursuose ir parodose.
Galerijoje S_IN (Aušros alėja 41, Šiauliai) veiks iki sausio 4 d.
Paulius Šliaupa: „Stebintis peizažas“
Parodoje menininkas tyrinėja akimirkas, kuriose technologijos, gamta ir žmogaus jutimai persipina. Pristatomi Hanojuje ir Paryžiuje sukurti video darbai bei tapiniai – tai bandymas pajusti gamtą kaip struktūrą, kuri tęsiasi per mus.
Video darbuose objektai ir kūnai panyra į peizažo trauką – be galo krentanti drono kamera, Raudonosios upės srovės nešami plaukikai…
P. Šliaupą domina būsena, kurioje ekranai, garsai ir šviesos mus įtraukia taip giliai, kad atsiranda nesvarumo pojūtis, kai garsas grimzta į aidinčią gelmę, o šviesa, užuot apšvietusi, praryja motyvą.
Paulius Šliaupa (g. 1990) – šiuo metu Belgijoje gyvenantis ir kuriantis jaunosios kartos lietuvių menininkas. Paulius dirba keliose srityse. Pradėjęs nuo tapybos, menininkas kuria video darbus, instaliacijas, bei rašo meno tekstus. Paulius baigė tapybos bakalauro ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir medijų meno magistro studijas KASK, bei HISK poakademinės rezidencijos programą Gente, Belgijoje.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 8 d.
Ringailė Marcinauskaitė: „Švęskim gyvenimą“
Ringailė Marcinauskaitė (g. 1981) – šiuolaikinė kūrėja, atpažįstama iš tapybos, alsuojančios galinga emocine ekspresija ir autentišku žvilgsniu į kasdienybę. Pastaraisiais metais menininkė intensyviai kuria, permąstydama įvairias, neretai kontrastingas temas. Jai svarbus kasdienybės dokumentavimas, socialinių santykių ir procesų refleksija, aplinkos bei atminties išsaugojimas. Marcinauskaitė geba ne tik stebėti, bet ir subtiliai įvardyti žmogaus patyrimo sluoksnius, kuriuos dažnai pamirštame skubėdami. Jos kūryboje atsiveria intymūs kasdienybės ritualai, tampantys universaliomis emocinėmis patirtimis.
Rengiama paroda nėra vien formali ekspozicija, tai gyvas susitikimas, kuriame žiūrovas kviečiamas jaustis tarsi svečiuose pas autorę. Čia svarbiausia – patirtis, atradimo džiaugsmas ir žmogiškas ryšys. Marcinauskaitė sąmoningai kuria aplinkas, kurios padeda sulėtėti, išgirsti save ir kitą.
Pasak pačios menininkės, jos kūrybos centre – žmogus. Ji atsisako požiūrio menas menui, laikydamasi nuostatos, kad menas pirmiausia yra bendravimo, pažinimo ir refleksijos priemonė. Kūrėja teigia, kad grįžimas prie ištakų, prie žmogaus ir jo autentiško santykio su pasauliu padeda nepasiklysti tarp šiuolaikinio gyvenimo temų gausos. Šis santykis jai yra tarsi žemėlapis, vedantis tikresnių patirčių ir gilesnio savęs pažinimo link.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 28 d.
„Litvakai: per laiko upes“
Tai privačios kolekcijos paroda, kurioje galite išvysti skirtingus litvakų kilmės menininkų kūrinius, atskleidžiančių litvakų dailės istoriją, stilistiką ir kultūros paveldą.
Litvakų dailė – tai išskirtinis meno palikimas, kylantis iš žydų bendruomenių, gyvenusių arba glaudžiai susijusių su Lietuva ar Latvija. Būtent šių kūrėjų menas pasižymi ypatingu autentiškumu, savitu stiliumi ir pasaulinį pripažinimą pelniusia vizualine kalba. Greta tradicinės žydų dailės formų litvakų menininkai sukūrė ir ryškią pasaulietinę kryptį, 19–20 a. tapusią modernizmo ir kultūrinio virsmo liudininke.
Šiame laikotarpyje litvakų kūryboje įsitvirtino modernistinės srovės – ekspresionizmas, naujos plastikos ir emocinės raiškos formos. Tačiau net ir pasikeitus meninėms tendencijoms, litvakų dailė išlaikė savo savitumą: kasdienio gyvenimo scenos, miestelių ritmas, tradiciniai papročiai ir žydiškosios tapatybės ženklai atsispindi paveiksluose, skulptūrose. XX a. viduryje, po Holokausto, litvakų menas tapo ir giliu egzistenciniu dokumentu – dramatiškos spalvos, vidinės kovos, kančios ir išlikimo istorijos įgavo ypatingą emocinę vertę.
Parodoje eksponuojami privačios kolekcijos garsiausių pasaulio litvakų kūriniai – tapybos, akvarelė ir skulptūros darbai. Tai menininkai, kurių vardai formavo litvakų tapatybę tarptautinėje meno scenoje ir kurie savo kūryba padėjo išsaugoti bendruomenės dvasią, istoriją bei atminimą.
„Parko“ galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki sausio 10 d.
Girmantas Rudokas: „Epizodai“
„Parodai sukurtą paveikslų ciklą pavadinau „Epizodai“. Mano darbai tiek filosofine, tiek fizine prasme sudėlioti iš mano paties ir gimtojo miesto gyvenimo tėkmės fragmentų. Koliažuose rėmiausi senojo Panevėžio fotografijomis ir, savaip jas interpretuodamas, formavau meninius sprendimus. Siekiau perteikti praeities, dabarties ir galbūt ateities subjektyvias vizijas.
Koliažams panaudojau sugadintų, laiko nurašytų knygų lapus, nepavykusių grafikos darbų atspaudus bei makulatūrai skirtą popierių. Mano koliažai prisotinti architektūrinių vaizdinių elementų, kurie sąveikauja su kadaise gyvenusių ir šiandien gyvenančių žmonių bei alegorinių gyvūnų figūromis.
Norėčiau, kad stebėdami ir analizuodami mano darbus Šiaulių miesto – ir ne tik – gyventojai dažniau pažvelgtų į savo miesto istoriją menančius pastatus, juos saugotų ir brangintų, prisimintų miesto vaizdą bei jo savastį formavusius ir formuojančius žmones. Taip pat – prisimintų savo gimtuosius miestus ir miestelius. Kartu per mano koliažus susipažintų ir su Panevėžio miestu.“ (Girmantas Rudokas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 17 d.
Tomas Rudokas: „RRR“
„RRR“ parodos pavadinimas išsišifruotų kaip Revizija, Rekonstrukcija, Reprezentacija. Kartais ateina noras peržiūrėti savo anksčiau sukurtus paveikslus, pasidaryti tam tikra reviziją, po kurios atsiranda nepasitenkinimas tuo, ką darei prieš du ar tris metus. Todėl tenka imti į rankas teptuką ir ant senų drobių užtapyti naujai. Tokie pertapyti darbai ir sudaro didesnę dalį šios parodos ekspozicijos. Nežinau, ar po kelerių metų jų nepertapysiu dar syki, bet šiuo metu, tai yra tas kūrybinis rezultatas kuris mane, kaip kūrėją pilnai tenkina.
Savo kūrybos etapą įvardiju kaip „konkretumą abstraktume“. „Nutapytuose paveiksluose išlikau tvarkingas ir disciplinuotas. Visiems gerai atpažįstamos geometrinės formos drobėse „susidėliojo“ į tam tikras spalvines kompozicijas, kuriose abstrakčios formos sukuria tam tikrą asociatyvų vaizdą. Darbuose bent jau man taip atrodo, vyksta konkretaus ir abstraktaus sandūra. Abstrakčios formos dėliojasi į asociatyvius vaizdus, kurie laukia atpažinimo.“ (Tomas Rudokas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 17 d.
Žaneta Jasaitytė-Bessonova: „Paslapčių užribiai“
„Parodoje autorė pristatys naujausius savo kūrinius, kurie šiuo metu yra kūrybiniame procese. Tai – objektai ir grafikos technikomis sukurti kūriniai. Parodos idėja – itin atviras pokalbis su žiūrovu. Autorė pakels užsklandą intymiam savęs pažinimui, kuris pasiekiamas tik per ilgus metus ar net visą gyvenimą trunkančius ieškojimus. Čia stebimas ėjimas – vienumoje, kartu su kažkuo – dviese, šeimoje ar bendruomenėje per skirtingus laiko segmentus, nuolat iškylant klausimams, į kuriuos ne visuomet randamas atsakymas. Visa tai – apie ieškojimą ir atradimą. Kaip neišvengiamą, natūralų žmogaus ėjimo per gyvenimą procesą. Autorė šią temą analizuoja per savo asmeninę prizmę. Jos santykį su savimi ir su išoriniu pasauliu, kuriame ji funkcionuoja kaip moteris, motina, menininkė. Apie kasdienybę, rutiną ir apie sąlytį su gamta, kuris savotiškai kompensuoja trūkstamas gyvenimo dalis – laisvę, nepriklausomybę, švelnumą ar meilę, tiesiog – unikalų išgyvenimą ar trumpą užsimiršimą.
Autorės kūriniai – įvietinti gamtos kūnai – debesų sklinktys, jų pareidolijos, siekiančios horizontus. Grafikos atspauduose bus kuriamas balansas tarp vėjo, dangaus, horizonto ir žemės. Šiuose kūriniuose perteikiamas debesų judėjimas – tarsi prabėganti akimirka nupūsta grakščiomis grafikos linijomis.“ (Danguolė Ruškienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 17 d.
Voldemaras Barakauskas: „Lengvas sunkusis vanduo“
„Iš gyvosios tradicijos į muziejaus atmintį: sakraliosios skulptūros keliai“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama kolekcija buvo tikslingai rinkta privataus kolekcininko daugiau kaip trisdešimt metų. Ji yra vertinga keliais aspektais. Didžioji skulptūrų dalis į kolekciją pateko iš Žemaitijos. Kūriniai ne tik saugoti, bet ir tyrinėti. Visos vertybės turi metrikas – jose identifikuoti šventieji ir pažymėtos jų kilmės vietos bei autorystė.
Kolekcijoje 57 vertybės: nukryžiuotieji, pieta, Švenčiausioji Mergelė Marija su kūdikiu, šv. Jurgis, šv. Kazimieras, Švenčiausioji Mergelė Marija Sopulingoji, šv. Antanas, šv. Florijonas ir kt. Ženklūs skulptūrų ikonografiniai ypatumai. Dalies skulptūrų meistrai identifikuoti. Tai žinomi Lietuvos dievdirbiai: Jonas Danauskas (1861–1937), Kazimieras Mockus (1870–1944), Augustinas Potockis (1852–1945), Juozas Paulauskas (1860–1945), Petras Blažys (1864–1924).
Kolekcija reprezentuoja kryždirbystę – itin gilias tradicijas turinčią lietuvių liaudies meno sritį, vieną iš unikaliausių lietuvių liaudies meno ir kultūros reiškinių. Sakralinio turinio mažosios architektūros paminklai – kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir šventųjų skulptūros – yra savitas lietuvio kultūrinės, meninės ir dvasinės raiškos būdas.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki sausio 31 d.
Sigita Milvidienė: „Austi kaklaryšiai. Istorinis naratyvas ir regioniniai ypatumai“
Austi kaklaryšiai ir šiandien laikomi lietuvybės simboliu bei patriotiškumo ženklu – tai mūsų etninės tekstilės dalis, kurios tradicija tęsiasi jau šimtmetį. Šiuos kaklaryšius dažnai vadiname kaklajuostėmis, tad pats žodis rodo, kad tai pirmiausiai yra juosta.
Parodoje eksponuojama unikali, senovišku būdu ant rėmelio austų kaklaryšių kolekcija, kurią sudaro dvi dalys.
Pirmoje – kaklaryšiai, primenantys istoriją ir muziejuje saugomus dar praeitame šimtmetyje tarpukariu surinktus pavyzdžius. Juos tuomet ryšėjo: Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis (1883–1965), filosofas ir rašytojas Vydūnas (Vilhelmas Stórostas, 1868–1953) ir kiti to meto šviesuoliai.
Antroje kolekcijos dalyje – kaklaryšiai, atsispindintys visų 5 Lietuvos regionų rinktinių juostų ypatumus, sukurti pagal pačias įdomiausias ir autentiškiausias senąsias rinktines juostas.
Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje (Architektų g. 73, Šiauliai) veiks iki sausio 6 d.
Virginija Kuosaitė-Knowles: „Miško pasaka“
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje atgyja paslaptingas ir šiltas miško pasaulis – menininkės Virginijos Kuosaitės-Knowles vilnoniukų paroda „Miško pasaka“. Šioje parodoje susitinka miško tyla ir žmogaus rankų šiluma. Kiekvienas su meile pasiūtas žvėrelis, tarsi atkeliavęs iš paslaptingos girios, primena, kokia gyva gali būti kūryba.
„Miško pasakoje“ eksponuojami unikalūs rankų darbo kūriniai iš vilnos ir tekstilės. Tekstilinės skulptūros menas Virginijai jau padėjo sukurti solidžią šių mažų miško gyventojų kolekciją, kuri jau buvo eksponuota ne vienoje Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Šių kūrybinių paslapčių menininkė sužinojo iš pasaulinio garso menininko-tekstilininko Mister Finch ir per palyginti trumpą laiką pati sukūrė gražų būrį spalvingų herojų, įvairių miško gyventojų, kuriais turime galimybę pasidžiaugti. Autorė pati ieško medžiagų, maketuoja, siuva ir apmezga savo herojus. Parodoje eksponuojami gerai visiems žinomi žvėrys, gyvenantys Vidutinių juostų miškų zonoje: lokys, vilkas, lapė, barsukas, ežys ir kiti. Menininkės Virginijos dėka jie įgavo naują savitą pavidalą, tapo jaukiais pasakų veikėjais, kurie kartu susirinko į „Miško pasaką“.
Stiklo galerijoje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki vasario 28 d.
„Angelų vienybė“
Dar ankstyvą rudenį pradėjome ieškoti parodos prieššventiniam laikotarpiui. Norėjosi kažko simboliško, prasmingo, kartu talpinančio gilią mintį. Visai netikėtai pavyko susisiekti su dailininke Nomeda Čiurlionyte, kuri mielai sutiko savo unikalius tapybos darbus eksponuoti mūsų muziejuje. Argi ne simboliška Čiurlionio metus užbaigti Čiurlionytės paroda?
Parodą papildo Angelų muziejaus – Sakralinio meno centro kolekcijos metaliniai angelai. Jie tvirti, sunkūs, iš metalo – simbolizuojantys stiprybę, ištvermę ir dvasinę atramą. Metalas nuo seno laikomas ypatinga, sakralią reikšmę turinčia medžiaga. Jis siejamas su ilgaamžiškumu, atsparumu laikui, gebėjimu atlaikyti smūgius ir transformuotis nepalūžtant. Metaliniai angelai šioje parodoje tampa tarsi dvasiniais sargais – tyliais liudytojais, kurie stovėdami tvirtai saugo, stiprina ir primena apie vidinę žmogaus jėgą. Skirtingai nei trapūs pavidalai, metalas kalba apie pastovumą, tikėjimą ir viltį, kuri nepalūžta net neramiausiais laikais. Metalinių angelų forma jungia žemiškumą ir dvasingumą – šaltą, sunkų metalą ir šviesią, pakylėjančią angelo prasmę. Tai sakralumo ir žmogiškos patirties dialogas, kviečiantis sustoti, susikaupti ir pajusti vidinę ramybę.
Angelų simbolika yra universali – tai tikėjimo, globos, šviesos ir atgimimo ženklas. Todėl ši paroda aktuali ne tik Kalėdų laikotarpiu, bet ir visam šiam neramiam laikui, skirtam susikaupimui, apmąstymui ir naujai pradžiai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki sausio 10 d.
Edita Kušleikienė: „Žiemos pasaka“
Utenio aikštės Stiklo galerijoje apsigyveno tikra pasaka – čia savo rankomis kurtų lėlių parodą „Žiemos pasaka“ uteniškiams ir miesto svečiams dovanoja visiems puikiai pažįstama menininkė, kruopštumo, jautrumo ir subtilumo įsikūnijimas – mieloji Edita Kušleikienė. Tai paroda, prie kurios norisi sustoti ilgam. Stebėti, tyrinėti, grįžti prie detalių ir vėl pasinerti į tylų pasakos pasaulį. Kiekviena lėlė čia tarsi gyva – ji žiūri, kalba, pasakoja savo istoriją per žvilgsnį, veido išraišką, drabužius ir kruopščiai sukurtą aplinką. Atrodo, kad pasaka vyksta čia pat, prieš mūsų akis. Labai džiaugiamės ir dėkojame Editai, kad paroda įsikūrė būtent Utenio aikštės Stiklo galerija – tai leidžia ją aplankyti bet kurią savaitės dieną ir bet kuriuo paros metu. Paroda bus atvira iki 2026 m. sausio 6 d., tad laiko pasinerti į stebuklą tikrai užteks. Editos Kušleikienės darbai atpažįstami iš tolo. Jie išsiskiria ne tik išskirtine estetika, bet ir nepaprastu kruopštumu – viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Kiekvienas siūlas, kiekviena raukšlė, kiekvienas aksesuaras turi savo vietą ir prasmę. Šie kūriniai spinduliuoja šilumą, jaukumą ir ramybę, kuri taip artima pasakoms, kuriomis tikime… arba bent jau tikėjome visi. O gal vis dar tikime? Nes kai lėlės pačios ima pasakoti pasaką – be žodžių, vien savo buvimu – pro šalį praeiti tiesiog neįmanoma.
Stiklo galerijoje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki sausio 6 d.
„Spalvomis kalbame apie Šviesą“
Utenos kraštotyros muziejuje eksponuojama paroda, skirta Sirutėnų krašto menininkams Ramunei Ulevičienei ir Jonui Šimonėliui atminti.
Čia eksponuojami bendro kūrybinio plenero darbai, sukurti Jono Šimonėlio skulptūrų parke Sirutėnuose. Spalvomis ir prisiminimais dalijasi menininkai Vida Navikienė, Aurina Paškevičienė, Jolita Levčenkienė, Angelė Dikmonienė, Airė Andrijauskė, Olga Volkova, Augustas Maniušis, taip pat savo pirmąjį paveikslą sukūrusi Aistė Jankauskaitė. Parodoje galima išvysti ir bendrą visų tą dieną prie tapybos prisijungusių lankytojų sukurtą paveikslą, kurio kūrybinę eigą jautriai vedė dailininkė Ramunė Bivainienė.
Kviečiame prisiminti šiuos iškilius kūrėjus, pasivaikščioti jų kūrybos šviesoje ir pajusti bendrystės dvasią, gimusią tą dieną Sirutėnuose.
Nemiros Statulevičienės miniatiūrinių rankinių paroda
Utenos kraštotyros muziejus jau ne pirmą kartą lankytojams pristato asmeninių kolekcijų parodas. Šį kartą – subtili Nemiros Statulevičienės miniatiūrinių rankinių kolekcijos paroda. Tai unikali galimybė iš arti pamatyti kruopščiai per ilgą laiką kauptus, savitą estetiką bei istorijas slepiančius eksponatus.
Kolekcionavimas – tai ne tik daiktų rinkimas. Tai kūryba, kantrybė ir nuolatinis ieškojimas. Kiekviena kolekcija atspindi jos savininko pomėgius, pasaulėjautą ir gyvenimo patirtį. Miniatiūrinės rankinės, nors mažos apimtimi, tampa dideliais pasakojimais apie madą, dizainą ir kultūrinius laikmečio pokyčius. Tokios parodos skatina iš naujo atrasti smulkmenas, kurios dažnai lieka nepastebėtos, ir įvertinti rankų darbo bei idėjų įvairovę.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki sausio 31 d.
Genovaitės Kindurytės Belžakienės tapybos darbų paroda
Dailininkė Genovaitė Kindurytė Belžakienė gimė 1900 m. lapkričio 16 d. Labeikių dvare prie Leliūnų miestelio gausioje Onos ir Silvestro Kindurių šeimoje.
1934 m. Genovaitė baigė Kauno meno mokyklą. Meno dalykus dėstė geriausi Lietuvos menininkai: Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius, Jonas Šileika, Petras Kalpokas, Vladas Didžiokas.
Po meno mokyklos baigimo Genovaitė mokytojavo Linkuvoje, Pasvalyje, Zarasuose, daug tapė, dalyvaudavo dailės parodose, buvo elegantiška, veikli ir sumani dailininkė. Netrukus tapo studijų draugės Veronikos Šleivytės vadovaujamos Lietuvos moterų dailininkių draugijos nare. Liko ištikima tradicinei tapybai – klasikiniam santūriam vaizdavimo būdui.
Sibiro laikotarpio išgyvenimai paliko ryškų pėdsaką Genovaitės gyvenime. Kūryboje vyravo tamsūs dramatiški tonai, skausmo, tragizmo paženklinti veidai, dramatiški siužetai.
G. Belžakienė į Lietuvą grįžo 1957 m. Buvusiai tremtinei nelengva buvo prasiveržti pro sovietinės ideologizuotos dailės užtvaras. Jai nebuvo priimtini socializmo pergales šlovinantys siužetai. Tik kai kuriuose peizažuose blyksteli spalvos, atsiranda impresionistiškai netikėtų derinių. Paskutiniai jos darbai tapyti pastelės technika.
Lida Meškaitytė ir Igoris Piekuras: „Neįprastai daug šakelių“
Parodoje kviečiama iš naujo pažvelgti į du, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusius kūrėjus. Tačiau tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių besimezgančiame dialoge išryškėja juos jungiantis lėtas, atidus ir kupinas pagarbos dailininkų žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.
Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti kūrinių istorija atskleidžia laikotarpį nuo 1944 iki 2001 m. Per šį laiką Lietuvos kraštovaizdis ištvėrė didžiulius pasikeitimus – jame rado vietą karo ir pokario ženklai, ir masinė melioracija, ir beatodairiška tarša. Nors menininkams buvo primetamos taisyklės, kaip „tinkamai” vaizduoti gamtą, Meškaitytė ir Piekuras kiekvienas rado būdą išsaugoti savitą žvilgsnį. Peizažas jiems tapo ir dokumentu, ir romantišku pabėgimu nuo slogios sovietmečio tikrovės.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 15 d.
Adomas Danusevičius, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Alina Melnikova: „Suaugę sapnai“
Gamta ir kultūra ilgai veikė kaip opozicija, stichijas norėta pažaboti, tačiau jau kurį laiką šis santykis permąstomas iš esmės. Keturių Lietuvoje gerai žinomų autorių vizualiai skirtingoje kūryboje gamta ir žmogus – neatskiriami. Juos traukia, veda, plaka ir glosto tas pats gaivalas, kuris augina grybą, kelia augmeniją, „šokdina“ gyvūnus ar žmogaus pavidalu budriai stebi, nuščiūva mėnulio šviesoje.
Parodos stimulai buvo du. Pirma, norėta tamsiuoju metų laiku kaip sapną pasišaukti spalvingą gamtos gyvastį, sujaukti jausmus neapibrėžtomis tapatybėmis, džiuginti akis įvairove, nuotykio nuojauta. Antra, siekta dar kartą apmąstyti šiuolaikinio išeivio sampratą.
Pasirinkti autoriai yra iš skirtingų kartų, kontekstų ir aplinkybių: Eglė Gineitytė ir Eglė Kuckaitė kuria Lietuvoje, Adomas Danusevičius – čia ir Danijoje, Alina Melnikova – Ispanijoje. Visi studijavo tapybą, viena jų – dar ir grafiką. Visų stilistika skirtinga, tačiau juos jungia posthumanistinė pasaulėvoka, taip pat matome siejančių motyvų (kerojanti augmenija, įdėmesnis žvilgsnis, ausis, atsukta nugara, hibridiški veikėjai), atidumo formų (neapibrėžtumas, akimirkos įtampa), technikų (tapyba ir molis, mišrios technikos). Žvelgiant į šiuos autorius vienoje erdvėje, gali apimti jausmas tarsi jie sapnuotų bendrus sapnus.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2026 m. balandžio 26 d.
Vieno paveikslo paroda: Vincentas Slendzinskis (1838–1909). Vaidilutė
XIX a. antroje pusėje Lietuvai susidūrus su egzistenciniais išbandymais, itin aktualios tapo dar amžiaus pradžioje susiformavusios tautos šaknis, kultūrą bei praeitį aukštinusios romantinės idėjos, dažnai atsispindėdavusios ir dailininkų darbuose. Tremtyje gyvenęs ir namų išsiilgęs Slendzinskis savo kūryboje taip pat atsigręžė į gimtojo krašto dvasia ir laisve alsuojantį senąjį lietuvių pasaulį. Vaidilutė – vienas ankstyviausių darbų, kuriuose tapytojas plėtojo istorinius ir mitologinius siužetus.
1873 m. paveikslą tiesiai iš dailininko dirbtuvės nusipirko įtakingi žemvaldžiai ir meno mecenatai grafai Mieczysławas (1833–1918) ir Maria (1837–1924) Kwileckiai. Kilmingus savininkus ir jiems nuo 1875 m. priklausiusį Grodzeco dvarą, kuriame kūrinys ir atsidūrė, mena įrašas kitoje drobės pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo kūrinys jau fiksuojamas kaip su Kwileckiais artimai bendravusio Grodzeco parapijos kunigo, kurio vardas nugrimzdo užmarštyje, nuosavybė. Apie 1972–1973 m. paveikslo savininkas vėl keitėsi – jį iš dvasininko įsigijo Vloclaveke tarnavęs kunigas Wojciechas Krzywańskis. Jo kolekcijoje Vaidilutė praleido daugiau nei penkis dešimtmečius. Per šį laikotarpį net du kartus paveikslą bandė įsigyti dailininko sūnus Liudomiras Slendzinskis (1889–1980), Vaidilutę laikęs geriausiu tėvo kūriniu, tačiau abu bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai drobė pateko į dabartinių savininkų Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės rankas, kurie 2025 m. įsigytą paveikslą parvežė į Lietuvą. Čia restauravimo technologijų specialistas Rapolas Vedrickas atliko fizikinius paveikslo tyrimus, o unikali drobė ir autentiškas paveikslo rėmas restauratorių Lino Lukoševičiaus ir Virginijos Murmaitės dirbtuvėse atgavo pirminį spindesį ir buvo paruoštas susitikimui su parodos lankytojais.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
Oscar Chan Yik Long: „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“
Pirmą kartą muziejaus erdvėse rengiamoje menininko personalinėje parodoje pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai. Paroda sumanyta kaip vizualinė kelionė po keturias erdvias Vilniaus centre esančių XVII a. rūmų pirmojo aukšto sales.
Parodos pavadinimas sutampa su laikinos freskos, nutapytos ant lubų skliauto vienoje iš rūmų salių, pavadinimu – „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“ (2025). Kas tie „jie“ – nebūtinai aišku, Chanas to neatskleidžia. Jis taip pat nepaaiškina, kodėl „aukštybė“ yra „įsivaizduojama“ (nors aiškiai matoma skliaute). Po freska menininkas įkomponavo „Kosminį kiaušinį“ (2021) – minkštą juodos ir baltos spalvos vilnonį kilimą. Tai aliuzija į pasaulio sukūrimo mitą, tačiau išsamiau ji neaiškinama. Gretima mažesnė erdvė – pritemdyta, joje ant sienų ir lubų projektuojamas darbas „Patruliavimas“ (2025), kurio pagrindą sudaro tušu ant popieriaus atliktų piešinių serija. Čia neaiškiomis aplinkybėmis ir vėl pasirodo „jie“ – pirmykštės žmogaus skeletą primenančios figūros.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
Jurga Barilaitė: „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“
„Ginklai ir slėptuvės“ yra paskutinė ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje, kaip ir visame cikle, amžinosios būties ir sunykimo temos susipina su įvairiomis aktualijomis (karo, išlikimo temomis) ir sapnų, fantastinių pasakojimų, neiššifruojamų ritualų fragmentais.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė, kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jurga Barilaitė.
Parodoje menininkė kuria postapokaliptinės slėptuvės aplinką, kurioje susipina civilizacijos progreso ir regreso ženklai, seni ir naujai sukurti darbai, karo, skaitmeninės gotikos, mirties ir gaivališkumo motyvai. Su humoru, viltimi ir neišsenkančia energija reflektuodama aštriausias šiandienos temas, menininkė sukuria gyvą ir aktyvią aplinką joms atspindėti.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
5-oji tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2025“
Šių metų ekspozicija suburia 58 autorius iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Graikijos ir Ukrainos. Parodoje dalyvauja tiek tarptautiniu mastu pripažinti keramikos menininkai, tiek jaunosios kartos kūrėjai ir studentai, pristatantys šiuolaikinės mažųjų formų keramikos įvairovę.
Šių metų paroda kviečia pažvelgti į puodelį kaip į intymų kasdienybės palydovą, kuris, patekęs į menininko rankas, įgauna metaforinį, konceptualų ar net ritualinį charakterį. Tai suteikia žiūrovui sąlygas pastebėti, kaip kūrinio medžiagiškumas, paviršius ir forma konstruoja jo prasminę struktūrą. Puodelio tema tampa atspirties tašku tiek funkcionaliai, tiek skulptūrinei meninei raiškai, atskleidžiančiai kūrėjų individualumą ir jų santykį su medžiaga.
Ekspozicijoje atskleidžiamas platus keramikos medžiagų ir technologijų spektras: nuo subtilaus kaulinio porceliano iki šamoto, akmens masės bei balto ir raudono molio. Žiūrovai išvys archainio raugo, raku, anagamos, malkinių sodos ir elektrinių degimų pavyzdžius, leidžiančius susipažinti su skirtingų tradicijų ir šiuolaikinių eksperimentų dermėmis. Technologijų įvairovė išryškina puodelio formos gebėjimą tapti tiek funkcionaliu daiktu, tiek meniniu objektu, kupinu konceptualios ir estetinės įtampos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
„Didžiajam Vilniaus Seimui – 120 metų“
Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių suvažiavimas buvo didžiulės reikšmės įvykis, liudijantis stiprų tautos norą ir valią susivienyti vardan geresnės politinės ateities. Šis neįtikėtinai gausus dalyvių skaičiumi renginys tapo svaria paskata veikti siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
Didysis Vilniaus Seimas, sutelkęs įvairias visuomenės grupes, suvienijo lietuvių tautą politiniais tikslais. Jame iškelta Lietuvos autonomijos idėja buvo įgyvendinta 1918 m. vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, taip pat Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose saugomų rinkinių.
Lietuvos nacionalinė filharmonijoje (Aušros Vartų g. 5, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 11 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Mobilumai kadre ir už kadro“
Paroda „Mobilumai kadre ir už kadro“ „Prospekto“ galerijoje pristato to paties pavadinimo leidinį, kuriame nėra hierarchinės sekos ar kanono, pradedančiųjų skyrelio, geros ar blogos fotografijos, meno ar nemeno, kūriniai veikia kaip tarpusavyje susiję prasmių ir idėjų mazgai, kviečiantys Lietuvos fotografiją mąstyti kaip mobilų, neužbaigtą tinklą, kuriame istorija, geografija ir technologijos kinta kartu su mūsų judėjimais, sustojimais ir gebėjimu kritiškai žiūrėti į pasaulį.
Juozas Kazlauskas savo fotografijose judėjimą parodo kaip egzistencinę būtinybę patirti ir suprasti ribines žmogiškosios būties situacijas, jis juda ne tik geografiškai, bet ir politiškai, nuo Arkties iki Sausio įvykių.
Istorinius, politinius ir poetinius mobilumo sluoksnius randu ne tik J. Kazlausko, bet ir Romualdo Augūno darbuose.
Rūtos Spelskytės fotografija seka paskui magnetito trajektorijas ir tiria neracionalius orientacijos būdus, kuriuose kelionė kaip tyrimas generuoja jutiminį, o ne naratyvinį žinojimą.
Technologinis ir kosminis mobilumas atsiveria Artūro Medvedevo astrofotografijoje, kur žmogaus žvilgsnis, medijuotas technologijų, tampa kyborgo žvilgsniu ir pamato ūkuose įstrigusį gilujį laiką. Dominykos Kaselytės mikroistorijoje, fotografija, kadras po kadro, juda ne tik įvykio akimirkomis, bet ir emocijomis, kuria afektinę, intersubjektyvią erdvę, kuri nebeleidžia jos pamiršti, kokia paprasta, buitiška ir nereikšminga bebūtų. Vego Šimbelio (Das Vegas) „Step by Step“ ne tik grąžina žmogiškojo judėjimo tyrimą į vizualų pasakojimą, bet ir demaskuoja reprezentacijos sistemą kaip nepajėgią iki galo suvaldyti mobilumo patirties.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Vadim Šamkov: „10 minučių prieš didįjį sprogimą“
Parodoje eksponuojami nuo 2017 metų Vadim Šamkov vystomi fotografijų ciklai „Supakuota“ ir „Dirba žmonės“ registruoja muziejų, galerijų, parodų salių būsenas ikireprezentaciniame būvyje. Autorius, pats būdamas ekspozicijų dizaineriu ir techniku, toje erdvėje ir tame laike yra betarpiškas dalyvis, muziejaus ekspozicijos ir parodos ištakų stebėtojas ir kūrėjas. Kas jam atrodo kaip kasdienio gyvenimo rutina ir mechaniniai veiksmai, prašaliečiui gali atrodyti dar neartikuliuotų ir nevizualizuotų pranešimų aibė. Bet tas betarpiškumas ir kasdienybės rutina nesąlygoja V. Šamkov žvilgsnio abejingumo, o leidžia ramiai sustoti ir visame nenutrūkstančiame procese užfiksuoti nedidelius ir žavius niuansus – šviesotamsos ritmus, įvykio nuojautas, atsitiktinai susidarančias mizanscenas. Žvelgdamas į nespalvotas fotografijas supranti, kad tai insaiderio žvilgsnis. Toje terpėje kasdien veikiančio stebėtojo sustabdyti visumos fragmentai. Pats V. Šamkov yra sakęs „Darbas lėtas ir nuobodus.“ Bet tiems žiūrovams, kurie nesusiduria su šia kasdienybe, fotografijos bent metonimiškai gali papasakoti apie sudėtingus ir daugiasluoksnius parodų surengimo procesus, galutinio, geriausio meno kūrinio eksponavimo paieškas. Tad parodoje „10 minučių prieš didįjį sprogimą“ autorius žiūrovui atskleidžia ir apnuogina tai, kas paprastai nematoma, bet yra ilgas ir kruopštumo reikalaujantis procesas, leidžiantis pakviesti žiūrovus į parodų erdves.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Monika Radžiūnaitė: „Mišrūnai pekloj“
Parodoje pristatomas naujausias Monikos Radžiūnaitės tapybos darbų ciklas bei dvejus metus kurtas didelio formato, taftingo technika atliktas tekstilės kūrinys. Parodos koncepcinė ašis remiasi meniniais bestiarijų tyrimais ir krikščioniškosios kultūros ikonografiniais siužetais. Kūriniuose vaizduojami gyviai, mišrūnai ir žmonės tampa šių dienų jausenų bei egzistencinių patirčių alegorijomis, pamokymais, perteikiamais per žaismingą, tačiau intelektualią praeities epochų – viduramžių ir ankstyvojo renesanso estetikos interpretaciją. Ši paroda – tai praeities laikmečių jausenų komparatyvistinė studija, kurioje šiuolaikinės mąstymo tradicijos persipina su būtybių iš praeities perspektyva. Paroda veikia kaip vizualinis tyrimas, kuriame keliami klausimai apie viduramžių kultūros pėdsakus, istorinius praeities reiškinių pasikartojimus šiuolaikinėje visuomenėje, ieškant rezonuojančių paralelių, mąstymo ir vizualinių tradicijų persidengimų. „Mišrūnai pekloj“ kviečia apmąstyti vis ryškėjančius dabarties atgarsius su viduramžių kultūra, keliant prielaidą apie tai, jog dabartyje išnyrantys politiniai, socialiniai, ekologiniai ir technologiniai iššūkiai bei kultūriniai poslinkiai, stebėtinai tiksliai atkartoja viduramžių pasaulėžiūrą formavusius įvykius bei mąstymo modelius.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 31 d.
Robertas Narkus: „KISS“
Parodoje „KISS“ Robertas Narkus pristato naujausius savo kūrinius, išplėtotus šį rudenį vykusios ISCP rezidencijos Niujorke metu. Nors „KISS“ visų pirma skamba kaip bučinys, parodoje jis taip pat nurodo į inžinerinį ir dizaino principą „Keep it simple, stupid“ (liet. „Daryk paprastai, kvaily“). Šį principą suformavo naikintuvų pramonės kompanijos „Lockheed Martin“ inžinierius Kelly Johnsonas, skatindamas vengti nereikalingo sudėtingumo ir rinktis veiksmingus sprendimus. Menininkas pasitelkia „KISS“ principą kaip strategiją, reaguodamas į kultūroje įsigalėjusią tamsos ir negatyvumo retoriką, paprastumą bei lengvumą paversdamas subtilia kritine pozicija, kviečiančia priimti netobulumą kaip autentišką optimizmo ir atsvaros šaltinį. Parodoje Narkus ieško alternatyvų distopiniu pesimizmu persmelktiems estetiniams režimams ir klausia: kaip atsispirti vis labiau tvyrančiai melancholijai ir vidinei tuštumai, apgaubiančiai šiuolaikinę visuomenę, siekiančiai tobulumo iki (savi)destruktyvios ribos?
Jis kvestionuoja šiandien vyraujančias optimizmo formas, atkreipdamas dėmesį, kad jas dažnai pasisavina reklamos ir momentinės ekonomikos strategijos, skatinančios automatinį vartojimą ir performatyvų pozityvumą. Abstraktūs menininko elementai parodoje įsiveržia į sterilius, muziejinius Liudviko XVI interjerų atvaizdus, kurie tarsi sutrikdo sustabarėjusį tobulumo įvaizdį. Tačiau šis sutrikdymas nėra destrukcija, tai kvietimas atsisakyti iliuzijos, priimti netobulumą, atveriant kelią autentiškai patirčiai.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 15 d.
Mykolas Valantinas: „Tėvas“
Mykolo Valantino personalinės parodos „Tėvas“ atspirties taškas – tėvo, menininko Ryčio Valantino piešinių ir grafikos archyvas, kurį sūnus transformuoja pasitelkdamas dirbtinį intelektą. Naujųjų technologijų filtras išryškina prieštaringą tėvo ir sūnaus santykį: jame telpa ir adoravimas, ir sūnaus noras perimti tėvo kūrybą. Į archyvą įsiterpiantys DI sugeneruoti kūriniai parodoje susisiekia su kita esmine tėvo kūrybos linija – pinigais.
Rytis Valantinas yra dalies pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pinigų – talonų ir litų – autorius. Jis sukūrė ir niekada į apyvartą nepatekusį tūkstančio litų banknotą. Parodoje pinigai atsiveria dviem pjūviais: kaip politinis, kultūrinis ir ekonominis ženklas – visos tautos paveldas – ir kaip šeimos relikvija, apaugusi prisiminimais bei nuosavybės pretenzijomis. Tūkstančio litų banknoto dekonstravimas į visus klastojimui reikalingus komponentus tampa kūrybiniu gestu, sujungiančiu asmeninį ir mitologinį pasaulius, atveriančiu vertės kūrimo mechanizmus, sujaukiančiu ribas tarp originalo ir kopijos, tikrovės ir fikcijos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Monika Plentauskaitė: „Kol aš laukiau tavo balso“
Šeštojoje, trejus metus brandintoje asmeninėje parodoje menininkė pristatys kūrinius apie motinystės patirtį, atmintį ir tapatybės klausimus.
Pastaruoju metu M. Plentauskaitės tapybai naujų sluoksnių suteikė motinystės patirtis, kuri bus reflektuojama „Meno nišos“ pristatomoje parodoje „Kol aš laukiau tavo balso“. Motinystė į menininkės kūrybą įnešė dar daugiau švelnumo, intymumo ir tylaus vidinio dialogo. M. Plentauskaitės paveikslai tampa savotiškomis atminties scenomis, kuriose realybė susitinka su sapnu, o kasdienybės fragmentai įgauna magiškojo realizmo atspalvį.
Kaip Monikos kūrybą apibūdina menotyrininkė Sonata Baliuckaitė Arlauskienė, jos darbai pasižymi ypatingu vizualiniu jautrumu. Ji tyrinėja atminties ir tapatybės sluoksnius, pasitelkdama simbolinius motyvus – plaukus, užuolaidas, gyvūnus ar šeimos istorijų fragmentus. Šie motyvai leidžia menininkei jungti asmeninę patirtį su universaliomis žmogaus būsenomis: artumu, trapumu, laikinumu.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 9 d.
Antano Žmuidzinavičiaus: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki 2026 m. balandžio 30 d.
Eglė Ulčickaitė: „Tas, kurio neprisimenu“
Informacinės perkrovos epochoje tapyba atsiduria tarp nenutrūkstančio vaizdų srauto ir asmeninio santykio su tuo, kas lieka už kadro. Ulčickaitė parodoje, ir apskritai savo kūryboje, kalba apie atmintį kaip nestabilią medžiagą, sudarytą iš pradingimų, neatsekamų pradžių, motyvų, kurie išnyra ir vėl atsitraukia. Pavadinimas, pasak tapytojos, nėra vien tik parodos turinio apibrėžimas – tai ir raktas prieigai prie tapymo proceso, kuriame ieškoma vaizdo, kuris kuriant sykiu yra ir prarandamas. Eglė šią formuluotę papildo asmeniniu pripažinimu: dingstantis motyvas yra ir ji pati; tapymo veiksme pasimetanti figūra.
Vaizdo trapumas, pasimetimas ir šviesos skaidymo siekis tampa logika. Švelni, šviesą laužanti, sluoksnius tirpdanti tapymo maniera perkelia dėmesį į motyvą kaip nuolatos besisklaidantį reiškinį.
Laikinoji M.K. Čiurlionio galerijos erdvė čia tampa labai konkrečia aplinkybe. Pastato architektūra išskaido dienos šviesą – ją dalina, išbarsto tarp kampų ir paviršių, paverčia judančiu, minkštu fonu. Šiame pastate taip pat telpa Kauno meno mokyklos pradžios ženklai, mokytojų linijos, tapybos paveldas, kuris menininkei svarbus kaip gyvas laukas. Šią erdvę Ulčickaitė suvokia kaip simbolišką vietą, siedama ją su Kauno meno mokyklos ištakomis ir lietuviškos tapybos tradicija. Surengti čia parodą – tai duoklė tradicijai ir galimybė stebėti, kaip pati tradicija kinta.
Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 30 d.
„Portretas“
Portretas nuo seno yra viena įdomiausių ir reikšmingiausių dailės temų. Jis leidžia pažvelgti į žmogų ne tik iš išorės, bet ir atskleisti jo vidinį pasaulį – jausmus, charakterį, nuotaiką. Kiekvienas portretas tarsi pasakoja istoriją apie žmogų, jo gyvenimą ir emocijas. Menininkai siekia perteikti ne vien fizinį panašumą, bet ir dvasinę būseną. Todėl portretas yra daugiau nei atvaizdas – tai langas į žmogaus sielą.
Vaikų piešiniai šiuo požiūriu – ypatingi. Mažieji menininkai neieško tobulų proporcijų ar tikslių atspalvių – jie kuria iš širdies. Vaikų portretuose dažnai matyti ryškios spalvos, šypsenos, išdidintos akys, spalvoti plaukai – neribotos fantazijos ženklai. Tokie darbai atspindi vaikų pasaulėjautą, nuoširdumą ir kūrybiškumą. Jie ne tik mėgina perteikti žmogų, bet ir išreiškia savo emocijas – meilę, pastabumą, draugiškumą.
Parodoje eksponuojami portretai sukurti Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos 7 klasės mokinių, kurie, vadovaujami mokytojos Astos Butėnienės, išbandė koliažo techniką, leidžiančią iš mažyčių popieriaus skiaučių sudėlioti paveikslą. Vieni mokiniai vaizdavo save, kiti – draugus, dar kiti – įžymius žmones, tad čia matome fiziką Albertą Einšteiną, dailininkę Fridą Kahlo, dainininką Eminemą ir kitas garsenybes. Tačiau spalviškai jautrūs, subtilios nuotaikos yra ir bendraamžių – pačių mokinių – portretai. Koliažo darbai ne tik moko kolorito ir kompozicijos pagrindų, bet ir lavina stebėjimo gebėjimus, kruopštumą, rankos judesių tikslumą.
KMM Kauno pilyje (Pilies g.17) veiks iki 2026 m. sausio 3 d.
J. Kimo Arbas: „Awakening 150 | Pabudimas 150“
Šis J. Kimo Arbas projektas – meditacinė kelionė per keturis pabudimo etapus – nubudimą, atbudimą, prabudimą ir atgimimą – atspindinti transformaciją, sąmonę ir atsinaujinimą. Įkvėptas Čiurlionio kosminės vizijos ir dvasinio jautrumo, Arbas tyrinėja nematomas jėgas, jungiančias gamtą, atmintį ir suvokimą. Instaliacijoje susilieja supančios aplinkos garsai, vaizdai ir ritualinis vyksmas.
Atidarymo metu menininko atliekamas performansas yra specialiai sukurtas muziejaus vidinio kiemelio erdvei. Jis sujungia kamerinei aplinkai pritaikytas vaizdo projekcijas, įtraukų garsinį foną ir žmogaus balsą, perteikdamas transformuojančią, ritualinę patirtį. Baltiškosios kosmogoninės „trijų pasaulių“ koncepcijos ir muziejaus nuolatinės ekspozicijos „Kryžių Lietuva” pagrindu sukurtas kūrinys atspindi senųjų epochų dvasingumą ir šiuolaikines menines inovacijas. Performansas paremtas senovės baltų tikėjimais ir mitologija, integruoja ritualinius elementus, kurie rezonuoja su šventaisiais kryžių simboliais. Šie kryžiai, puošti saulėmis, žvaigždėmis ir kitais pagoniškais motyvais, atspindi ikikrikščioniškojo dvasingumo ir vėlesnių krikščioniškų įtakų susiliejimą, todėl puikiai perteikia performanso metu atliekamus kosminių ir dvasinių temų tyrinėjimus.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Marija Jociūtė, Dalia Mikonytė, Lina Simutytė ir Adomas Žudys: „Buitinė astronomija“
2019-ieji į astronomijos istoriją įrašyti kaip metai, kai pasauliui buvo pristatyta pirmoji juodosios skylės nuotrauka. Fotografija buvo sukurta skirtinguose planetos taškuose išdėsčius duomenis rinkusius teleskopus ir radijo interferomiterijos techniką. Ši technika išgavo efektą, primenantį milžinišką teleskopą: dydžiu prilygstantį atstumui tarp realių teleskopų. Nors vaizdai buvo fiksuojami nuo Havajų salų iki pat Antarktidos, bet atskiri stebėjimai buvo pavesti vientisu objektu. Taip juodoji skylė tapo dar vienu vizualiniu atskaitos centru becentrėje visatoje.
Projekte „Buitinė astronomija“ analizuojamas juodosios skylės vizualumo fenomenas, jis interpretuojamas ir perkuriamas. Menininkai savo asmenines kosmologijas fiksuoja pasitelkdami point cloud estetiką, analoginės fotografijos, fotokoliažo, fotogrametrijos ir kitas 3D technikas, poetinės prozos bei garsinių peizažų elementus. Tokiu būdu mus kasdien tarsi ozono sluoksnis supanti buities aplinka paverčiama nepažįstamais astronominiais artefaktais. Artimiausio akiračio objektai dematerializuojami tam, kad netrukus jiems būtų suteiktos naujos gyvybės formos: modifikuodami daiktus, parodos menininkai flirtuoja su buitimi ir būtimi.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 17 d.
Fotogrãfijos salònas
Šventiniu laikotarpiu pristatoma plati fotografijos kolekcija – nuo Lietuvos fotografijos kanoninių kūrinių iki šiuolaikinių eksperimentų, plečiančių pačios medijos supratimą ir ribas. Fotogrãfijos salòne eksponuojami ir siūlomi įsigyti Violetos Bubelytės, Gintaro Česonio, Vito Luckaus, Ramūno Danisevičiaus, Ingos Dingos, Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus, Andriaus Mamontovo, Dmitrijaus Matvejevo, Igno Maldžiūno, Andrew Mikšio, Andriaus Repšio, Donato Stankevičiaus, 8ART, Artūro Šeštoko, Virgilijaus Usinavičiaus, Rimaldo Vikšraičio ir kitų autorių darbai.
Be autorinių fotografijų, lankytojų laukia pasirašytos knygos, atvirukai bei kiti autentiški meno artefaktai. Plati kainų amplitudė leidžia kolekcionavimą suvokti ne kaip uždarą ir svetimą teritoriją, o kaip atvirą ir prasmingą procesą – tiek pirmą kartą į jį žengiantiems, tiek jau kryptingai formuojantiems savo kolekciją.
Fotogrãfijos salònas veikia kaip gyva fotografijos kultūros platforma, kur susitinka žvilgsnis, pasirinkimas ir vertė.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 18 d.
Knygos meno festivalis – atrask knygos grožį!
Festivalio metu KKKC Parodų rūmuose vyks tarptautinė knygos meno paroda, kurios akcentas šiemet – iliustracijos, o KMSVB Kalnupės padalinyje – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojų ir studentų paroda. Kaip ir kasmet, menininkai ves kūrybines dirbtuves įvairioms amžiaus grupėms, vyks leidinių pristatymai, ekskursijos, edukacijos bei knygos meno forumas. Praeitais metais pristatyta festivalio naujovė – rezidencijos programa – šiemet buvo išplėsta.
Šių metų išskirtinumas – plati ir įvairi festivalio dalyvių geografija: Austrija, Latvija, Australija, Kanada, Olandija, Lenkija, Prancūzija ir, žinoma, Lietuva. Iliustratoriai, dizaineriai, grafikai, dailininkai, kinematografai ir rašytojai Knygos meno festivalyje pristatys savo knygų iliustracijas, o visuomenė turės progą prie jų prieiti, apžiūrėti, paliesti, taip pat su profesionalų pagalba įsigilinti į knygos meną ir patys tapti kūrėjais.
Knygos meno festivalio tikslas – populiarinti knygos meną, ugdyti žiūrovų ir skaitytojų pastabumą knygos detalėms ir meniniams sprendimams bei puoselėti knygos, kaip kultūrinės vertybės, svarbą. Pasaulyje, kuriame tikrovė praranda savo galią, spausdintinė, „gyva“ knyga – tai būdas iš naujo atrasti ryšį su tikrove.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Laura Matukonytė ir Emilija Višinskaitė: „Užtrunka“ / “Takes Time“
Žodis užtrunka yra nuoroda į pojūtį, tarpininkavimą ir medžiagą. Lauros Matukonytės ir Emilijos Višinskaitės paroda – pokalbis per medžiagas ir antrasis jų susitikimas bendroje ekspozicijoje. Šių menininkių duete medžiagos yra jų tyrimo objektai.
Užtrunka, kol transformuojasi. Lauros Matukonytės objektai kviečia būti stebimi intymiu žvilgsniu. Kvestionuodama ir rekonstruodama popieriaus prigimtį, autorė veda medžiagos ir erdvės dialogą, tiria (ne)buvimo, troškimo ir sensualumo pojūtį.
Užtrunka, kol įsijaučiame. Emilija Višinskaitė savo praktikoje kalba apie medžiagos sudėtį, jos savybes ir tai, kaip ji reaguoja su aplinka. Porolono užpildas (poliuretaninis akytasis plastikas) yra be galo ilgai yranti medžiaga.
Užtrunka, kol pamatome. Autorių „mąstančios rankos“ kuria savarankiškai egzistuojančias formas, sekdamos medžiagų diktuojamas savybes. Popierius, porolonas ir dirbtinė oda kelia klausimus apie įtampą tarp vidaus ir išorės, pažeidžiamumą ir prisitaikymą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
Edvardas Malinauskas: „O, jūra, motule“
Ši paroda – tai pagarbos išraiška Klaipėdos menininkui, Klaipėdos miesto garbės piliečiui, Klaipėdos miesto kultūros magistrui, tapytojui-marinistui Edvardui Malinauskui.
Tai legendinė asmenybė, kurio darbai ir kūriniai yra įrašyti Klaipėdos atmintyje, vizualiuose miesto prisiminimuose. Autoriaus 88 metai – du amžinybės, begalybės ir cikliškumo simboliai, išsilieję kaip jūra ir banguojantys. Nekasdienė Edvardo Malinausko paroda „O, jūra, motule“ kviečia klaipėdiečius ir miesto svečius patirti menininko jūrą ir iš naujo pažinti jį kaip ypatingą asmenybę, paliekančią ryškų pėdsaką mieste.
Didžiojoje salėje – absoliučios stichijos patirtis – jūra, kuri yra tapusi svarbiausia E. Malinausko kūrybos tema ir branduoliu. Čia tvyro nenusakomas gaivalas, pažintas per ilgą stebėjimo, patyrimo ir tapymo kelionę. Jo tapyba – tai emocinė būsena, kurioje menininkas „garbina“ jūrą, o ne ją „piešia“. Autorius atmeta antraeiles detales, susikoncentruodamas ties epine vandens ir dangaus akistata. Čia regime jūros nuotaikų ir būsenų skalę, supriešinančią ekspresiją ir ramybę. Meistriškai nutapytos bangos kviečia pasinerti į laisvę, plaukti, pajausti tą turtą ir grožį, kurį turime, ko ir siekia kūrėjas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
VDA Klaipėdos fakulteto dizaino studijų programos paroda „Knyga kitaip“
Tai jau kasmečiu tapusio Knygos meno festivalio dalis. Šioje parodoje bus galima išvysti platų spektrą kūrinių knygos ir rašto meno temomis. Nuo knygos kaip meno objekto ir kaligrafijos meno iki šiuolaikinėmis moderniosiomis technologijomis sukurtų knygų.
Pagrindinė parodos idėja – knygų, kaip meno objektų, interpretacijos. Grafinio dizaino studentai interpretuoja knygą kaip tam tikrą meninį objektą. Jie bando išeiti iš tradicinės knygos kaip objekto rėmų ir sukurti meninius objektus, taip perdarydami knygą ir suteikdami jai visai naują formą, parodydami, kad knyga nėra vien tik popierius ir jame atspausdintas tekstas. Knyga, kaip savarankiškas ir nepriklausomas vienetas, gali būti laikoma meno kūriniu. Knygos kuriamos pasitelkiant įvairiausias technologijas: nuo tradicinio rankų darbo iki cheminių procesų, lazerio technologijų ir pan.
Knygos meno festivalio tikslas – populiarinti knygos meną, ugdyti žiūrovų ir skaitytojų pastabumą knygos detalėms ir meniniams sprendimams bei puoselėti knygos, kaip kultūrinės vertybės, svarbą. Pasaulyje, kuriame tikrovė praranda savo galią, spausdintinė, „gyva“ knyga – tai būdas iš naujo atrasti ryšį su tikrove.
Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Kalnupės padalinyje (Kalnupės g. 13) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Unikalus indas“
Kas antrus metus vykstanti tradicinė respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda „Unikalus indas“ jau atveria duris lankytojams Vytauto Valiušio keramikos muziejuje.
Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
„Pievos ir akys“ sumanyta kaip dviguba ekspozicija: menininkių darbai pristatomi individualiai, tačiau siejant vienus su kitais. Parodoje ne tik sekame, iš kur randasi kiekvienos jų kūrybos ypatybės, bet ir sudarome sąlygas naujiems, galbūt netikėtiems įspūdžių susikryžiavimams: tapyba gali pasirodyti kinematografiška, o kino kūrinys – tapybiškas, gal net suaustas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. gegužės 3 d.
„Šešėliai palieka pėdsakus“
Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūroje Šiaurė paliko ryškų pėdsaką. Menininkai, keliautojai, gamtininkai ir mąstytojai keliavo užpoliarės kryptimi vedami smalsumo ir tapatybės paieškų. Ypač skaudūs sovietų represijų liudijimai – tremtys, įkalinimai, priverstinis darbas ir karinė tarnyba Tolimojoje Šiaurėje.
Parodoje šias patirtis ir istorijas pristatantys nuo XX a. pradžios iki šių dienų sukurti meno kūriniai, archyvinė ir dokumentinė medžiaga iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos yra ne tik mūsų regiono, bet ir Šiaurės istorijos atspindys. Pirmą kartą ši medžiaga susitinka su Suomijos ir Norvegijos menininkų kūriniais, kuriuose Šiaurė atsiveria ne kaip simbolinė ir abstrakti erdvė, bet ryšių su namais, kultūrų įtampų ir savasties išsaugojimo vieta.
Parodoje mezgami ryšiai tarp Baltijos ir Šiaurės regionų kviečia priartėti prie įkūnyto aplinkos patyrimo, vaizduotės, traumos ir (post)atminties temų atsigręžiant į Šiaurės, daugiausia Arkties, kraštovaizdį. Siūlome jį apmąstyti, atsispiriant nuo antropologo Timo Ingoldo idėjos, kaip esantį su mumis, o ne prieš(ais) mus. Kraštovaizdis nėra tik statiškas vaizdas ar pasyvi iliustracija, o praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje esama ir buvimo, ir nebuvimo pėdsakų. Kartu jis primena, kad žmogus yra platesnio biologinio ir kultūrinio audinio dalis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Claudia Heinermann: „Sibiro tremtys“
Claudia Heinermann septynerius metus kūrė fotografijų triptiką, kuriuo iš užmaršties kelia Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Šioje parodoje pristatomos visos trys tyrimo dalys.
Parodoje „Sibiro tremtys“ liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus į atokias Sibiro vietoves, gyvenimą Gulago stovyklose, organizuotą priešinimąsi sovietų okupantui ir Šaltojo karo pradžią. Asmeninės istorijos suteikia erdvės niuansams, leidžia naujai pažvelgti į istoriją ir prabilti pamirštoms ar ignoruojamoms aukoms.
Heinermann derina žodinę istoriją ir vizualinį pasakojimą – šio metodo vis dažniau griebiasi tyrėjai, žurnalistai ir vaizduojamųjų menų kūrėjai. Jos kūryba glaudžiai susijusi su turtinga fotografijos tradicija, tai – dokumentinė, politinė ir socialiai angažuota fotografija, sutelkta į kasdienį gyvenimą ir pasakojimą, tačiau be įspūdingų ar pabrėžtinai dramatiškų efektų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
Mindaugas Meškauskas: „Aš esu vilnietis“
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio Wilhelmas Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu Mindaugas Meškauskas fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo procesas lėtas ir reikalaujantis kantrybės: prieš objektyvą sustojęs žmogus keliolika sekundžių turi išbūti sustingęs. Pavadinimą parodai „Aš esu vilnietis“ M. Meškauskas pasirinko perfrazuodamas garsiąją Johno F. Kennedy frazę Ich bin ein Berliner, ištartą kai Berlynas buvo padalintas į Rytų ir Vakarų. Ši frazė virto politiniu laisvės pareiškimu. M. Meškauskas kviečia įvairaus amžiaus, profesijų ir kilmės žmones stoti prieš kamerą ir atsakyti į, regis, paprastą klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“ – taip skatindamas iš naujo apmąstyti, kas iš tiesų kuria miestą.
„Ši paroda – ne apie tai, kas vilnietis buvo, o apie tai, kas juo pasirenka būti šiandien. Portretai – tarsi pareiškimas apie priklausymą miestui ne pagal genealogiją, o pagal atsakomybę. Norėjosi pamatyti ir parodyti miestą per žmonių žvilgsnius, o ne per pastatų fasadus. Aš nefiksuoju vilniečių – aš su jais susitinku ir mes kartu, bendraudami, kuriame portretą.“ – pasakoja fotografas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius“
XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje W. Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes. Šiandien šią temą savaip pratęsia menininkė Dovilė Dagienė, tyrinėdama laiko tėkmę per šviesos kelionę.
„Aštuonios minutės – tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę. Šis laiko tarpas tapo mano kūrybinio proceso pagrindu: tarp dviejų ekspozicijų palieku būtent tokį intervalą. Tokiu būdu viename kadre užfiksuoju ne tik dvi skirtingas akimirkas, bet ir pačią šviesos kelionę, kuri jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu. Sutapimas, kad šio ciklo pradžią inspiravo būtent fotografo Zacharczyko „saulių“ vaizdai – jų meditatyvi nuotaika paskatino mane ieškoti savo santykio su šviesa ir laiku. Man svarbu tyrinėti, kaip suvokiame laiką, šviesą ir tikrovę. Šiuose darbuose jungiasi Vilniaus aplinka ir astronominiai atstumai – artuma ir toluma, matoma ir nematoma.“ – apie kūrybos procesą pasakoja D. Dagienė. Susiedama mokslo ir vaizduotės sritis, parodoje eksponuojamose fotografijose ji akcentuoja ne tik laiką, bet ir erdvę – Vilnių, o kai kuriose nuotraukose renkasi tas pačias vietas, kurias įamžino ir W. Zacharczykas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“
Arbatos ritualuose susilieja skirtingų kultūrų patirtys, istorijos ir pasaulėjautos. Keliaudama iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat ir Lietuvą, arbata įnešė naują kultūrinį skonį – būtent su ja į mūsų žemyną atėjo rafinuota stalo kultūra: prabangūs indai, išpuoselėtas etiketas, bendravimo ritualai.
Kviesdama arbatos kultūrą patirti per meno kūrinius, parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė pasakoja: „Parodoje arbatos kultūros istorija atsiskleidžia per įvairias meno kūrinių formas. Lankytojai gali tyrinėti žymiose pasaulio dirbtuvėse pagamintus spindinčio sidabro indus, subtilius keramikos dirbinius, spalvingą porcelianą ir rafinuotą tekstilę – šiuose daiktuose atsispindi tiek gamybos tradicijos, tiek estetiniai idealai. Tapybos kūriniai, graviūros ir archyvinės fotografijos dokumentuoja arbatos gėrimo praktikas bei kadaise veikusias arbatines, atskleisdami tiek vizualinę kalbą, tiek kultūrinius ir socialinius ritualus, susijusius su arbatos vartojimu.“
Parodos lankytojai galės nerti į dar menkai pažintą Lietuvos arbatos kultūros istoriją – sekti jos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų. Ekspozicijoje atsiskleis įvairios arbatos tradicijos ir skoniai: nuo didikų rūmų papročių ir XX amžiaus miestiečių „arbatėlių“ iki subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia suvokiama kaip gyvenimo menas, mokantis dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 30 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. rugsėjo 13 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2026 m. balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 22 d.
„Varpai ir patrankos“
Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.
okiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2026 m. lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. birželio 28 d.
Rūta Katiliūtė: „Atmosfera“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.
Rūtos Katiliūtės kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija – jos drobėse spalva tampa erdvės, švytėjimo ir būties metafora. Mėlyna spalva, tapusi dailininkės vizitine kortele, čia atsiveria įvairiomis nuotaikomis – nuo švelnių dūminių tonų iki sodrių kontrastų. Parodoje pristatomi ir skirtingi kūrybos laikotarpiai, inspiruoti Žemaitijos mitologijos, Neringos peizažų, Rytų filosofijos bei poeto Oskaro Milašiaus idėjų.
„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Rūta Katiliūtė.
Parodoje pristatomi dailininkės kūrybinės erdvės fragmentai, memorabili bei fotografijų instaliacijos leis lankytojams patirti ne tik tapybos kūrinių, bet ir menininkės dirbtuvės atmosferą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
Sigitas Straigis: „Medžio ritmas“
Parodoje „Medžio ritmas“ pristatomi pastarųjų metų kūriniai, kuriuose autorius tęsia gyvo dialogo su medžiu ieškojimus. Per subtilų plastinės raiškos pajautimą šis dialogas virsta organišku judesiu, ritmu ir forma. Ekspozicijoje – įvairaus mastelio skulptūros ir jų serijos, kurias menininkas plėtoja jau daugelį metų. Straigio darbai nėra formalios kompozicijos – tai gyvo santykio su medžiu pėdsakai, kuriuose pati medžio prigimtis, jo formos, išlinkiai ir kiaurymės tampa ritmo dalimi. Menininkas neprimeta kūriniui dirbtinės formos, bet įsiklauso į medžio natūrą, leisdamas išryškėti jo vidiniam pulsui ir archajiškai simbolikai. Ekspoziciją papildo dokumentinė vaizdo apybraiža, atskleidžianti skulptoriaus kūrybinę aplinką, įkvėpimo šaltinius ir meninius pasirinkimus. Kadangi autoriaus kūrybinė biografija glaudžiai susijusi su Žaliakalnio erdve, parodos pristatymas autentiškoje Galaunių namų-muziejaus aplinkoje suteikia ekspozicijai papildomą lokalumo ir kultūrinės atminties kontekstą.
S. Straigio kūryba užima svarbią vietą Lietuvos XX a. II p. ir XXI a. I ketv. skulptūros lauke. Jo kūriniuose modernizmo paieškos persipina su tautinės tradicijos refleksija. Skulptūrose matome motyvus, atpažįstamus iš lietuviškos liaudies ornamentikos, baltiškos pasaulėjautos, tačiau jie vaizduojami ne tiesmukai, o pasirodo kaip užuominos, atminties ar paveldėto kodo fragmentai. Menininkui nėra artima realistinė raiška. Jo kūryboje galima įžvelgti paralelių su XX a. 7–8 deš. Lietuvos skulptorių siekiu derinti liaudišką simboliką su modernios formos ritmika (pvz., Antano Mončio plastiniais ieškojimais), bet S. Straigio braižas išlieka individualus – labiau orientuotas į organišką medžio kalbą.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2026 m. vasario 28 d.
„Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“
Kad ir pasaulio pabaiga, žmogus iki paskutinės sekundės bus linkęs netikėti artėjančia apokalipse ir stengsis slopinti kritinio susinaikinimo grėsmių keliamą baimę kraštovaizdžio toliuose – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, ten, kur egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.
Vieniems fotografams kraštovaizdis yra socialinė terpė, kurioje veikia geologinis, mitologinis, istorinis ir fizinis laikas, dabartis susijungia su praeitimi. Peizažo fotografijos padeda apčiuopti praėjusiame laike tvyrojusių pasaulėžiūrų pulsavimą, ne tik atspindėti vietos istoriją, bet ir pažymėti jos reliatyvumą. Menininkai iškelia kraštovaizdžio simbolines reikšmes, testuodami jas savo gyvenimo arba epochos verčių skalėje.
Kiti fotografai pasitelkia kraštovaizdį (realų arba menamą) naujų prasmių kūrimui. Fotografija sąmoningai arba intuityviai įtvirtina kraštovaizdžio fenomeną – erdves, kurių prasmių sankaupos visuomenės komunikacijoje nuolat kinta, plečiasi. Visų pirma veikia ideologinės nuostatos ir asociatyvumo patirtys, kurias maitina gamtos ir kultūros sintezuotos, „laukinės“ ar antropogenizuotos lokacijos. O šiandien ypač aktualios tampa menininkų nuorodos į antropoceno pasekmes ir civilizacijos ateities perspektyvas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2026 m. kovo 1 d.
„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 15 d.
„Kosminis choras. Peizažai sakralinėje dailėje ir literatūroje“
XVI a. technologiniai pasiekimai, besikeičiančios pamaldumo formos ir geografiniai atradimai keitė pasaulio suvokimą. Žemė staigiai išsiplėtė, atradus Naująjį pasaulį, o dangus tapo nebepažįstamas, Kopernikui pasiūlius naują Visatos modelį. Renesansas tarsi atvertė naują žmogaus galimybių ir pažinimo puslapį, keitusį ir santykio su Dievu sampratą. Žmogus nebetroško suvaldyti gamtos, paversdamas jos tobulai geometrinėmis formomis. Šiuo laikotarpiu atsiradęs susidomėjimas peizažu ir žanro suklestėjimas perteikė naują gamtos ir pasaulio supratimą. Peizažas tarsi kvietė susikoncentruoti į detales ir apmąstyti Šventąjį Raštą, įsivaizduojant ir meditatyviai apmąstant, išgyventi biblines istorijas čia ir dabar. Užteko užsimerkti, pasitelkti vaizduotę ir prieš akis turėjo atsiverti Kristaus gyvenimo ir kančios scenos. Taip kito ir gamtos bei jos vaizdavimo samprata. Peizažas nebebuvo foninis gamtos vaizdinys, bet darniai sukomponuotas kūrinijos atvaizdas, kuriame net smulkiausios detalės turi savo paskirtį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2026 m. rugsėjo 2 d.
„Gyvas miestas“
Paroda „Gyvas miestas“ įkvėpta šiųmetinio Vilniui skirto Europos žaliosios sostinės titulo. Šį titulą gauna miestai, aktyvūs aplinkosauginėje veikloje ir tampantys įkvėpimu kitiems. Europos žaliosios sostinės apdovanojimą gavę miestai yra ne tik įsipareigoję mažinti taršą, bet ir keisti įpročius, kurti ilgalaikius aplinkai draugiškus sprendimus bei kviesti gyventojus būti šio pokyčio dalimi.
Nuo 2010 metų šį titulą jau pelnė šešiolika Europos miestų, o 2026 metais Europos žaliosios sostinės vardą iš Vilniaus perims Portugalijos miestas Guimarães.
Parodos „Gyvas miestas“ metu lankytojai galės susipažinti su įvairiomis Vilniaus ir kitų Europos žaliųjų sostinių iniciatyvomis bei iš arčiau pamatyti tai, kas daro Vilnių tvariu, gyvu ir šurmuliuojančiu miestu.
Parodą taip pat lydės specialiai parengta edukacinė programa, kurioje bus galima ne tik papildyti interaktyvų žemėlapį ir pasvajoti apie ateities miestą, bet ir nuodugniau susipažinti su vietine bioįvairove bei paragauti įvairiose Europos žaliosiose sostinėse išgaunamą miesto medų.
Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“
Parodoje lankytojai susipažins su jautria, M. K. Čiurlioniui itin svarbia religine tema ir menininkui būdingais išskirtinai savitais pasaulio Kūrėjo vaizdiniais. Dailininko sumanymai perteikiami pasitelkus pagrindinius jo vaizdavimo principus: kinematografiją, šviesos ir tamsos santykį, taip pat garsus ir kvapus. Pirmą kartą Druskininkuose bus pristatomi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai, kuriuos jis siuntė broliui Povilui, kaip savo paveikslų reprodukcijas. Taip pat parodoje bus eksponuojamas vitražų diptikas „Rex“ (1904) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Visą M. K. Čiurlionio dailės kelią nuo pirmųjų piešinių iki didžiojo „Rex“ (1909) lydi Dievo-Kūrėjo-Absoliuto vaizdavimo paieškos. Jis domėjosi įvairiomis senovės Rytų religijomis ir naujomis religinėmis praktikomis, mokslu – istorija, filosofija, astronomija, taip pat hipnoze, spalvų girdėjimu ir kt. Menininkas buvo linkęs į sintetinimą, todėl religinius išgyvenimus bei įgytas žinias dažnai jungdavo į bendrą kompozicinį vaizdinį. M. K. Čiurlionio kūriniuose persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Dailininkas jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2026 m. sausio 14 d.
Lina Straigytė: „Trispalvė virš Čiurlionio kalnų Arktyje“
Parodoje eksponuojamos unikalios Linos Straigytės fotografijos, darytos šalčiui kaustant ne tik pirštus, bet ir fotoobjektyvo užraktus. Nuotraukų liudijimuose – įspūdingais vaizdiniais ir daugialypiais pavojais išsiskiriančios kelio atkarpos, gyvybę palaikančio ir sušildančio maisto (kurį turi preciziškai skaičiuoti) bei poilsio ritualai, dalį kelio lydėjęs grėsmingas baltasis lokys (tai smalsaujantis, tai tykantis grobio), pūgos, atlydžiai, prarajos. Paskutiniai ekspedicijos kilometrai prieš buvusią poliarinę stotį, poilsio akimirka, ir štai – atminimo lenta ir Trispalvė įkurdinama Čiurlionio kalnyne, kurį Lietuvos žymiausio tapytojo vardu pavadino 1913 m. ekspedicijos į Arktį dalyvis dailininkas N. Pineginas, apstulbęs dėl Arkties vandenyne prieš jų laivą „Šv. Foka“ išnirusio kalno ir neseniai matyto Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ panašumo.
Parodą papildo tuometiniame Telšių institute atlieta Čiurlionio kalnyno atminties lentos replika, žygeivių padovanota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui iškart po ekspedicijos, taip pat žygeivių medalis, meteorologinėse stotyse surinkti antspaudai ir kiti ekspedicijos dalyvių išsaugoti rekvizitai. Į Čiurlionio kalnų aplinką lyg kelione laiku perkelia ir ekspedicijos kino operatoriaus Edmundo Muloko filmuoti kadrai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 25 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.
„Romantizmai“
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Nešventieji radiniai“
Praskleiskite XVI–XVII a. Vilniaus paslapčių šydą ir patirkite išskirtinę, laisva renesanso dvasia alsuojančią Vilniaus istoriją, kuriai nesvetimas ir paprastasis buitiškas gyvenimas, ir rafinuoti žaidimai bei šelmiškos alegorijos.
Sunku įsivaizduoti, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmų parke prieš keletą šimtų metų virė visai kitoks gyvenimas. Šalia tuo metu buvusių Vyskupų rūmų veikė atskiras, tik jų reikmėms skirtas amatininkų kvartalas, o kasdienį dvasininkų gyvenimą papildė iš užsienio šalių atėję dirbiniai ir idėjos.
Vyskupų rūmų teritorijos radinių lobynas net 30 metų laukė savo prisistatymo valandos. Dalis itin pikantiškų radinių pasirodo dienos šviesoje tam, kad išsklaidytų mitus apie tų laikų visuomenės šventumą.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 29 d.
„Karalienė, karalystė ir jausmai“
Dvi moterys prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Lenkijoje ir Švedijoje. Jos aiškiai suprato, kad tai yra jų misija, pareiga – atstovauti savo valstybei, skleisti jos kultūrą ir padėti savo žmonėms. Gavusios išskirtinį išsilavinimą jos tęsė šeimos tradicijas, bet kartu žvelgė ir į naujus horizontus. Taip, kaip anuomet galėjo ir sugebėjo.
Dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės skaudžiu, permainingu, didingu ir kvapą gniaužiančiu gyvenimo keliu vedantis parodos pasakojimas atskleis ne tik jų, bet ir mūsų šalies gyvavimo bei išlikimo istoriją. Parodos lankytojus užburs autentiški eksponatai, gyvas, įtraukiantis, atmosferiškas garso pasakojimas, moterų likimų permainingumą atskleidžianti parodos architektūra.
Matysime dinastijų, šeimų įtaką valstybės raidai, galios stiprinimui, moterų aktyvios veiklos istoriją, 500 metų trunkančius geopolitinius iššūkius, diplomatijos ir karų istoriją, asmenines tragedijas, atsiskleidžiančias per meno ir dizaino kūrinius. Kūrinius, auginančius ir kuriančius legendas.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 4 d.
„Vargonai ir Čiurlioniai“
Švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimimo jubiliejų, pristatome Čiurlionių šeimos atminimo įamžinimui svarbią memorialinę vertybę – vargonus iš Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad šis instrumentas kadaise buvo įrengtas senojoje Ratnyčios bažnyčioje, kurioje 1876–1877 m. vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. Unikalus artefaktas siejamas su garsaus menininko vaikyste, Ratnyčios ir Kabelių istorija.
Dabar Ratnyčia – Druskininkų rajonas. Jos pavadinimas kilo nuo Ratnyčėlės upelio, o istorija prasidėjo daug anksčiau nei Druskininkų: ji paminėta jau 1589 metais. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega apie 1650 m. fundavo pirmąją Ratnyčios bažnyčią, o ją aptarnavo Merkinėje įsikūrę jėzuitai. Ratnyčioje įrengtos ir pirmosios mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai poilsiautojams (1838), deja, plėtrą sustabdė stichinė nelaimė – 1841-ųjų potvynis.
Dabartinė mūrinė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – jau ketvirtoji katalikų šventovė Ratnyčioje. Ją 1905–1910 m. statė karštas lietuvių patriotas, Čiurlionių šeimos bičiulis kunigas Pranas Bernotas. Pradėjus statyti naują bažnyčią, aplinkinių kaimų tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyresnybę Vilniuje, prašydami Ratnyčios parapijiečiams priklausiusią senąją bažnyčią perkelti į Kabelių kaimą. Leidimas gautas ir medinė bažnyčia su visu jos inventoriumi bei vargonais nugabenta į Kabelius, esančius už 20 km.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2026 m. lapkričio 1 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos dalis kviečia pažinti Lietuvos dailės istoriją nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ji suskirstyta į keturis teminius skyrius – „Tikrovė, lūkesčiai ir vizijos“, „Dailė ir valstybė“, „Kas mes esame“ ir „Įtampos“. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Ekspozicija pradedama nuo XX a. pr. Vilniuje kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Atsispiriant nuo šio permainingo istorinio laikotarpio lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu besiformavusį Lietuvos meno lauką: kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma Lietuva. Greta valstybės remiamo oficialaus dailės stiliaus pavyzdžių ekspozicijoje pristatomi drąsūs meniniai eksperimentai, išryškinamos ir to meto įtampos, rūpėjusios dailininkams.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika. Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas – kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis atrasti vis naujas temas, autorius ir kūrinius. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 1 d.
„Miesto atmintis: archeologai“
Kaunas, kaip ir kiekvienas miestas, pilnas istorijos ir istorijų. Jų pėdsakus galima pastebėti gatvėse, pastatuose, atminimo lentose, tačiau didelė dalis vis dar slypi giliai po žeme ir čia ją atrasti padeda archeologo kastuvas.
Per visą miesto istoriją Kauną tyrinėjo daugybė mokslininkų. Du iš jų – tos pačios archeologų kartos atstovai, pradėję savo karjeras XX a. 9 deš. pr., Dainius Balčiūnas ir Mindaugas Bertašius – tyrė daugeliui miestiečių gerai pažįstamus objektus. Bene garsiausi – D. Balčiūno tirti T. Daugirdo gatvės rūsiai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien, bei M. Bertašiaus tyrinėtas Marvelės kapinynas – vienas didžiausių Baltijos šalyse.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. sausio 11 d.
„Buvau keleivis. Jeruzalė, Roma, Santjago de Kompostela“
Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami įvairiausių tikslų: norėdami aplankyti tikėjimui svarbias vietas, paliesti šventųjų relikvijas, atgailaudami už nuodėmes, maldaudami stebuklo ar sveikatos, siekdami gauti visuotinius atlaidus.
Parodoje žaismingai pristatomi maldininkų maršrutai ir su kelione susijusios įdomybės, atskleidžiami tikslai, kvietę piligrimus į tolimą ir pavojingą kelią. Didžiuliame žemėlapyje parodos lankytojai mobiliomis figūrėlėmis galės judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, taip pat paskambinti varpu kviesdami bendrakeleivius, užuosti tikrų smilkalų kvapą, užsidėti aplankytos vietovės antspaudą, įsižiūrėti į Jubiliejinių metų bazilikų duris, sužinoti, ką piligrimai imdavo į kelią, kokie pavojai ir poilsio stotelės jų laukdavo. Mažieji parodos lankytojai galės gauti „Piligrimo pasą“, kuriame yra ne tik vietos antspaudams, bet ir galvosūkių bei užduočių.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2026 m. sausio 10 d.
Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“
2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį. Metų trukmės šventė prasidės Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – LNM Gedimino pilies bokšte. Nuo sausio 1 d. lankytojai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą, kurioje eksponuojama okupacijos metu, 1989 m. spalio 7 d., Bokšte iškelta trispalvė.
1919 m. sausio 1 d., vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, dešimties savanorių būrys, pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Vakare savanoriai atžygiavo prie Gedimino kalno. Saulei leidžiantis, trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Iškeltąją vėliavą kariai pagerbė trimis salvėmis iš revolverių. Prie vėliavos buvo palikta garbės sargyba.
1919 m. sausio 1 d. iškelta vėliava plevėsavo tik keletą dienų. Sargyba budėjo iki sausio 5-osios vakaro. Sausio 6 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija ir ant bokšto stiebo paliko tik raudonos spalvos atplaišą. Lietuviška trispalvė būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Paskutinį kartą ji iškelta 1988 m. spalio 7 d. ir plevėsuoja iki mūsų dienų.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks sausio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks sausio mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. kovo 8 d.
„Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“
Napoleonas Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Paryžiuje jis išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius, jo muzikinius kūrinius ir gebėjimus vertino tokie meistrai kaip Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir Stanislovas Moniuška. N. Orda aktyviai telkė nuo politinių persekiojimų iš Rusijos pasitraukusius asmenis, užsiėmė publicistine veikla, rašė straipsnius, eilėraščius ir poemas, artimai bendravo su žymiausiu to laiko poetu Adomu Mickevičiumi. Vis dėlto vertingiausia ir gausiausia N. Ordos meninio palikimo dalis yra piešiniai ir akvarelės, pristatomos šioje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Krokuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Šioje tarptautinėje parodoje lankytojai kviečiami pirmą kartą gyvai susipažinti su didele dalimi įspūdingiausių N. Ordos darbų, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui įamžinti. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatomas N. Ordos gyvenimas, kūryba ir jos raida; antrojoje – religinės paskirties pastatai, kurie buvo itin svarbūs šiam labai pamaldžiam kūrėjui. Trečiojoje parodos dalyje eksponuojami eskizai ir akvarelės, kuriuose matyti miestų vaizdai, joje puikiai atsiskleidžia ir autoriaus paieškos, bandant išreikšti savo kūrybiškumą, kurti skirtingos spalvų gamos darbus. Didžiausioje, ketvirtojoje, dalyje galima susipažinti su darbais, kuriuose matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai, giminių, kovojusių už Lietuvos valstybingumą, palikimas.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2026 m. vasario 8 d.
