Aistė Stancikaitė ir Flurin Bisig: „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejus tradiciškai domisi ne tik istorine, bet ir šiuolaikine diasporos daile. Šiuokart su Berlyne reziduojančia Aiste Stancikaite (g. 1988 m. Lietuvoje) dialogą mezga šveicaras Flurinas Bisigas (g. 1982 m.), kuriantis visiškai kitokiais principais nei Aistė. Tokia tarptautinė paroda liudija, kad išankstiniai teiginiai apie saitus su konkrečia vieta yra sąlyginiai.
Abiejų menininkų kūryba atrodo mįslinga ir nesuprantama… Poetiškai tariant, atrodo, kad Bisigas yra iš praeities – jis derina kanoninius elementus ir asmenines aistras, ieško gairių kaip požiūrio į dabartį. Tuo pačiu metu jis labai gerai išmano techninius ir istorinius principus. Stancikaitė, savo ruožtu, galbūt yra iš ateities, su nuorodomis į nežinomybę ir mokslinę fantastiką. Sužmogintos figūros arba tiesiog kūno fragmentai juda pirmyn ir atgal tarp šešėlių ir priekinio plano. Menininkai dirba prie to, kas sąmoninga, ir to, kas nėra sąmoninga. Abu autoriai savo meninėje praktikoje visų pirma domisi kūno ir žmogiškumo santykiais. Akivaizdžiai vienišos figūros, atrodo, ieško kitų tiesų, bėga nuo normų: meno ir gyvenimo. Kalbant geografiškai ir energetiškai, ši paroda Stancikaitei yra sugrįžimas namo, o Bisigui – nauja teritorija.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 7 d.
„Didybė mažume. Japoniškų kardų meninės detalės, grafika, miniatiūrinė skulptūra“
Japonų meno kūriniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus Kyjive (Ukraina) atspindi Edo arba Tokugavų laikotarpio (1603–1868) samurajų luomo materialųjį pasaulį. Šiai parodai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iš daugiau nei septynių šimtų kolekcijos eksponatų buvo atrinkti tie, kurie geriausiai reprezentuoja kardų puošybos meną, medžio raižinių kūrimo subtilybes bei miniatiūrinių skulptūrinių formų atlikimo virtuoziškumą.
Eksponatų rinkinys atspindi japoniškąją koncepciją „didybė mažume“, kai miniatiūriniame daikte įkūnijami ištisi pasauliai – senosios Japonijos kultūros socialinis ir materialinis matmenys. Pirmiausia tai japoniškų kardų meninių elementų ir miniatiūrinių skulptūrų – necukių – kolekcija. Šaltieji ginklai, kaip neatsiejama japonų ginkluotės dalis, buvo glaudžiai susiję su bušido kodeksu – „kario keliu“, kurio ašis buvo kardo valdymo menas. Miestiečių pamėgtos necukės paplito kaip japonų vyrų, o vėliau ir moterų aprangos aksesuarai. Jos tarnavo kaip sagos, pakabukai ir atsvarai dėklams bei maišeliams, kabinamiems prie diržo. Vertingos miniatiūrinės skulptūros atliko ne tik funkcinį vaidmenį, bet ir pabrėžė savininko individualumą bei statusą. Grožis, tobulumas ir meistriškas atlikimas greitai pavertė jas geidžiamu kolekcionavimo objektu.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Archeologinių radinių paroda „PO ŠIMTS PYPKIŲ“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.
Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti tema, o šiandien, pasibaigus ilgus metus trukusiam moksliniam tyrimui, galime kalbėti ir apie savą žalingų įpročių istoriją: pastarųjų šimtmečių vilniečių rūkymo kultūra iš kitų Europos miestų išsiskiria savo įvairumu ir dinamiškumu. Ją pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!”
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Žemaičių muziejuje „Alka“ (Muziejaus g. 31, Telšiai) veiks iki kovo 1 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Antanas Ingelevičius (1892–1947) – fotografas ir teatro menininkas, gimęs Gikonių dvare (dab. Biržų r.). Sankt Peterburge baigė gimnaziją, o nuo 1919 m. gyveno Kaune. Čia mokėsi Antano Sutkaus Vaidybos studijoje, vaidino ir fotografavo „Vilkolakio“ teatre, dirbo samdomu fotografu M. K. Čiurlionio galerijoje, o laisvalaikiu fiksavo kasdienį Kauno miesto gyvenimą.
Po fotografo mirties jo negatyvų archyvas 1948 m. pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. Dėl susiklosčiusių aplinkybių kūrėjas ilgą laiką buvo primirštas, tačiau šiandien jo fotografijos – medinio, nefasadinio tarpukario Kauno vaizdai – sulaukia didelio susidomėjimo.
Paroda pirmą kartą pristatyta 2022 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Vėliau ji eksponuota M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“, o šiais metais pristatoma Kupiškio muziejuje.
Kupiškio muziejuje (Gedimino g. 2, Kupiškis) veiks iki sausio 18 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks vasario mėn.
Alvydas Lukys: „Banalūs peizažai“
Parodoje „Banalūs peizažai“ eksponuojamos per keletą dešimtmečių susikaupusios šio žanro fotografijos. Pavadinimas pabrėžia nesureikšmintą, kasdienišką jų pobūdį. Vieni peizažai atrodo lyg numanomo veiksmo vietos, kituose galima aptikti kasdienybės filosofijos kodų.
Fotografuoti lankantis įžymiose vietose – sena kelionių fotografijos tradicija. Tai prasidėjo vos tik atsiradus fotografinei technikai, gerokai anksčiau nei kelionės tapo įprastu, masiniu reiškiniu. Atvirukais parodyti tolimų kraštų „stebuklus“ buvo tarsi fotografo misija.
Ką šiandien gali rinktis medijų kultūros paveiktas menininkas? Matyt ne pačias svarbiausias, net atsitiktines, galbūt filmų epizoduose matytas vietas. Kasdieniškas vaizdas gausiai turistų lankomoje vietoje – ne buvimo ten įrodymas, o veikiau dialogas su medialiais vietų vaizdais.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki kovo 7 d.
Vytautė Jankūnaitė: „Taškas“
Ši paroda – tai kvietimas į sąžiningą, galbūt kiek nepatogų dialogą, kvietimas pamatyti ne tik akimis, bet ir pojūčiais. Autorė kviečia stebėti ne tik kūrinius; stabtelkite ties taškų žemėlapiu ant sienos, pajauskite, kur esate šiandien? Tamsa gali įtraukti, bet būtent bendrystėje ir drąsoje išbūtas skausmas gimdo jėgą žengti į priekį.
Dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje Lietuvoje, tarptautiniuose juvelyrikos renginiuose, šįkart Vytautė kuria erdvę, kurioje prabangos ir/ar įvaidžio kūrimo detalė tampa iššūkiu, kvietimu atverti skaudžiausias sielos patirtis, įsiklausyti į savo ir kitų istorijas ir – pakilti. Arba – ne. Kiekvienas laisvas rinktis – tiek parodoje, tiek gyvenime.
Pasak kūrėjos, daugiau nei dešimtmetis savanorystės Všį „Jaunimo linija“, darbas su vaikais ir juvelyrika susijungė į vieną esminį siekį – pamatyti žmogų. Ne besišypsantį dirbtinai mandagiame fone, bet– tikrąjį, kuris išgyvena skausmą, pažeidžiamumą ar tylią kančią.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki kovo 1 d.
Arminė Sargsyan: „KKDST“
„Šią parodą pavadinau kodu KKDST. Toks neaiškus trumpinys vienintelis atrodė pakankamai tvirtas išlaikyti prasmę, kuri nebetilpo į įprastas frazes. Kai pasaulis už lango ėmė griūti, o žodžiai prarado savo svorį, mintyse liko tik šalti techniniai žymėjimai. Viskas prasidėjo nuo to, kad įprasti daiktai pradėjo kalbėti. Virtuvės viryklė šnabždėjo apie tolimus karus dėl dujų. Įkaitęs radiatorius priminė, jog šilta ranka yra privilegija. Pro
metalinės tarkos skydą pamatytas dangus kėlė klausimą apie jų kilmę, o susisukęs vis siaurėjantis ir dusinantis įkrovėjų laidų „lizdas“, tapo gyvu mano baimės atvaizdu. Buvau tame kambaryje ir kaip moteris, ir kaip motina. Viena mano dalis norėjo bėgti, šaukti, ginti. Kita privalėjo užrakinti duris, virti sriubą, glostyti plaukus. Šis vidinis konfliktas kėlė nuolatinį šalčio jausmą net tada, kai namuose šilta. Ir tada karas priartėjo visai šalia. Tuo metu žlugo mano įsitikinimas, kad žmogus gali būti moralinis standartas. Susidūrusi su nežmoniškais žmogaus veiksmais prieš kitą, pajutau, kaip manyje po truputį nyksta tikėjimas pačia žmogiškumo idėja. Pro langą krintanti šviesa pradėjo atrodyti įtartina. Kiekvienas ištartas ar nutapytas „žodis“ skambėjo kaip tuščias aidas griūvančiame pasaulyje.“ (Arminė Sargsyan)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.
Eglė Pilkauskaitė: „Baigiamojo darbo (re)vizija“
Parodoje „Baigiamojo darbo (re)vizija“ tyrinėjamas asmeninis Eglės Pilkauskaitės studijų Londono menų universitete (UAL) baigiamojo darbo santykis ir jo įtaka ateities kūrybiniams jos pasirinkimams. Ieškodama koncepcijos, atkurdama ir imituodama įvairius medžiagų irimo procesus menininkė iki šiol analizuoja atskirties ir medžiagiškumo temas. Kūriniuose integruodama asmeninį ir kultūrinį kontekstą Eglė plečia kūrybinės praktikos eksperimentų lauką įterpdama naujas medijas ir tuo pačiu stengdamasi nenuklysti nuo naratyvo. Praėjus vienuolikai metų po piešimo bakalauro studijų baigimo, ji pirmą kartą kūrinį eksponuoja akademinėje aplinkoje. Paroda konstruojama kaip prisiminimas, kurio ekspozicinė ašis – interaktyvus pasakojimas, įtraukia parodos lankytoją į vidinį autorės dialogą, kuriame ji atkuria įvykius, lėmusius svarbius jos kūrybinės veiklos pasirinkimus.
Galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 5 d.
Matas Gaučas: „Tuščios vietos pildymas“
Keramika Matas neapsiriboja ir įvairiomis medžiagomis užpildo erdvę. Parodoje esančios nenaudojamos dujinės krosnys virsta molio instaliacija. Paroda – sudėliota iš pastarųjų metų darbų, jungiama per linijos ir kvadrato ženklus sudaro savotišką tinklą išraizgantį Kreatoriumo erdvę. Darbų dinamiška raiška koliažuose ir instaliacijose kuria įtraukiančius, ne linijinius siužetus. Autorių domina suvokimo galimybės ir interpretacijos laisvė. Mįslingi parodos darbų aprašymai intriguoja žiūrovą ir pateikia dar vieną žiūrėjimo tašką labai atviriems kūriniams. Parodos svoriu tampa kompiuteryje pristatomas keramikinių objektų instaliavimo mieste Magistrinis kūrybinis projektas „Išgalvoti gyventojai“.
Matas Gaučas (g. 1998 m.) kilęs iš Kauno, nuo 2019 m. gyvena ir kuria Vilniuje. M. Gaučas yra keramikos bakalauras ir magistro studentas Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos keramikos lauko dalyvis, tarptautinių simpoziumų Latvijoje ir Lenkijoje dalyvis, dalyvaujantis Lietuvos šiuolaikinio meno lauke. Specialistas VDA VF keramikos laboratorijoje.
VDA ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.
Rimvydas Kepežinskas-Keptas: „Iliustrada“
„Sveiki atvykę į grafiko ir iliustruotojo Rimvydo Kepežinsko-Kepto meno pasaulį! Tas pasaulis kiek kitoks, nei mes esame įpratę matyti retrospektyvinėse jubiliejinėse dailininkų parodose. Pamatyti Kepežinsko parodą tikra šventė – jo kūryba nėra dažnai eksponuojama parodų salėse, nors jo taikomojo pobūdžio kūrinius – plakatus, kaligrafiją, poezijos ar vaikų knygų iliustracijas – matome dažniau. Gal todėl ši paroda pavadinta ILIUSTRADA – nuspėjamu naujadaru, kuriame susipynusios iliustracijos ir (kūrybinio) kelio – reikšmės; neatsitiktinis ir paties žodžio sąskambis su estrada – pakyla artistams, nuo kurios girdime gerai įsimenamas melodijas. Visa tai gana tiksliai atitinka dailininko kūrybos įvaizdį. Jis vienodai atsidėjęs kuria estampus, plakatus, iliustracijas, kaligrafiją, o kai viskas pabosta – ima į rankas teptuką ir kuria draugiškus šaržus – bičiulių, politikų, kino ir muzikos žvaigždžių… Paprastai tų šaržų niekam nerodo, bet kelis juos galima pamatyti šioje parodoje. Visuose savo kūrybos baruose jis laužo nusistovėjusias normas, įnešdamas lengvumo, sąmojo, spalvų, skambesio. Ir turi savo kūrybos hailaitus. Kas nežino Kepto LIFE ar Birštono džiazo festivalio vizualinio skambesio? Kas dar nematė jo akvarelinių „Čipolino“ iliustracijų ar garsiojo šuns takso, laimėjusio Bolonijoje UNICEF prizą ir dėl kurių jam teko ne kartą lankytis Bolonijos vaikų knygų mugėje? Išskirtiniai jo kūryboje yra estampai, minimalistinio vaizdo, bet itin raiškios atlikimo technikos, lyg kontrastas lengvoms, ryškiaspalvėms animalistinėms jo iliustracijoms. Ne mažiau žaisminga yra Rimvydo kaligrafija – be savo žymių laiškų dailininkams, jis kaligrafiškai išrašo poeziją ar medicininę diagnozę. Visa tai galima išvysti šioje parodoje. Sveikiname jubiliatą ir dėkojame jam už retrospektyvos Šventę!“ (Parodos kuratorė Jolita Liškevičienė)
VDA Parodų salėse „Titanikas”, (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 7 d.
Ugnė Brilingaitė: „Dansingas“
„Nuo Šiluvos iki Kauno kelias tiesiasi 91 km. Šį atstumą stebiu tyliai, autobuse šnara maldininkės, begėdiškai neria užgaidų užuolaidas.
Prisagstytų prie autobuso kėdės paklaikusių akių pora mane gąsdina bei žeidžia, nuleidžia kraują iš mano mažojo pirštelio. Išsinarpliojusi naujai atsivertusi jaunuolė ropoja atlošais, kikendama kedena damų plaukus.
Kaistančiu pakaušiu lipa švč. Mergelės Marijos laiptais, artinasi link saulės. Įsielektrinusių plaukų aureolė akina, nuodėmingosios balsas skambus, kuomet ji juokiasi.
Baltame koridoriuje pasimetėlės kūnas laibas ir grakštus. Nuožmaus tango ritmu taškosi vanduo ant sienų, pirštai dreba ir aš matau, kaip aršiai pasileidžia.
Mūsų akys poruojasi, ji klausia manes „Vaikeli, tu bijai?“. Aš atpažįstu tą žydrynę, o mano pasimeta josios žvilgsnyje. Šitaip visu grožiu teka mūsų dansingas.“ (Ugnė Brilingaitė)
VDA lauko galerijoje +1000 (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki kovo 2 d.
Jolanta Mikulskytė: „Už paviršiaus“
Parodoje atsiskleidžia ne vienerius metus menininkės tyrinėjamos povandeninės būsenos: slėginiai pakitimai, gyvūnija, biologija, artefaktai. Povandeniniai vaizdiniai čia virtę didelio formato litografijomis, atspindinčiomis, kaip veikiant vandens stichijai kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis.
Parodos pavadinimas taip pat nurodo į globalius pakitimus, karo situaciją, bet svarbiausi dalykai čia lieka už (vandens) paviršiaus. Pasak autorės, atrodo, jog šiomis dienomis nebeliko drungnos būsenos, tik šalta arba karšta, juoda arba balta.
Povandeniniai vaizdiniai, vaizdų žemėlapiavimas, o gal ir būsenų geografija buvo kolekcionuoti visą pandeminį laikotarpį kaip metodas išlikti, o dabar – pasislėpti, ir vėlgi – išlikti. Litografija* yra neatskiriama šio meninio tyrimo dalis. Ji įkūnija lėtą procesą, perteikia meditacijos būseną, dėliojant tokio keisto ir neužtikrinto mūsų laikmečio nuotrupas.
Litografija, kaip piešinio metodas, tam tinka: porėtas kalkakmenis – organiška gamtos medija, priimanti riebalinį piešinį ir, žinoma, vanduo – be vandens litografija nevyksta. Litografija – lėtas procesas, konceptualiai tinkama raiška šiam laikui, akimirkos sustabdymui, išlikimui, meditacijai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki vasario 15 d.
Vizualiųjų komunikacijų dizaino magistrantų paroda: „Cache“
Paroda „Cache“ prisiminimus vaizduoja kaip skaitmeninius artefaktus: kartais jie pagreitina procesus, kartais užkemša sistemą ir trukdo jos veikimui. Šių artefaktų reikšmė dažniau yra labiau jaučiama, nei iki galo suprantama. Pasitelkdami naująsias medijas ir analogines technikas, menininkai susiduria su atminties trumpalaikiškumu, žymėdami tiek teigiamus, tiek neigiamus prisiminimų fragmentus – nuo nostalgiškų kortų žaidimų, mokyklos, šokių, draugysčių ir važiavimų dviračiu iki tamsesnių atsiminimų, tokių kaip smurtas prieš gyvūnus ir žmones, skaitmeninis perkrovimas ir pati atminties erozija.
Lankytojai kviečiami tyrinėti, sąveikauti ir naujai interpretuoti tipografines instaliacijas, kurdami savo ryšius su psichologinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis temomis. Čia atmintis nėra statiška – tai dinamiškas nykimo ir atsinaujinimo procesas, kuriame kiekvienas prisiminimas egzistuoja tarsi failas, laukiantis, kol bus atidarytas, pakeistas arba prarastas.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki vasario 24 d.
Anton Lukoszevieze: „District (Rajonas)“
Antono Lukoszevieze „District“ („Rajonas“) – tai atidus ir intuityvus miesto tyrinėjimas per rastus, patirtus, užfiksuotus ir įsivaizduotus vaizdus, objektus ir garsus. Vaizdai ir daiktai čia keičiasi vietomis ir materialumais, sluoksniuojasi, atsispindi, virsta vienas kitu: objektai tampa atvaizdais, kurie tampa objektais, kurie tampa garsais, kurie tampa vaizdais, kurie vėl tampa objektais. Parodos pavadinimas paimtas iš prancūzų rašytojo Tony Duvert novelės „District“, kurioje aprašomas niūrus, anoniminis miesto rajonas, o kūriniai atsirado iš ilgų betikslių pasivaikščiojimų po Vilniaus Naujamiesčio rajoną. Parodą sudaro fotografijos, piešiniai, piešiniai ant fotografijų, koliažai, objektai, judantys vaizdai ir garso kūriniai, per kuriuos tarsi konkrečiojoje poezijoje susijungia melancholiškos šiandieninio miesto gyvenimo nuolaužos. Visos fotografijos yra menininko sidabro želatinos atspaudai iš fotojuostos negatyvų.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g.1, Vilnius) veiks iki vasario 6 d.
VDA Telšių fakulteto studentų paroda: „Tarp seno ir naujo arba trys gyvenimo filosofijos (II)“
Tai tęstinio Tarpdisciplininio projekto (pirmą kartą vykusio 2024 m.) paroda „išsiskleidusi“ bendradarbiaujant teologei Aušrai Mizgirienei bei VDA Telšių fakulteto vyresniųjų kursų (Metalo meno ir juvelyrikos bei Taikomosios skulptūros programų) studentams.
Iki pat XX a. pabaigos Biblija ir jos tekstai darė didžiulę įtaką vakarų kultūros menui. Bibliniai įvaizdžiai ir motyvai dažnai pasitelkti literatūros kūriniuose, teatro pastatymuose, vaizduojamojo bei taikomojo meno kūriniuose. Kiekvieno laikmečio ar epochos menininkai stengėsi „savitai“ atvaizduoti savojo laiko pasaulį ir tai dažnai darė pasitelkdami biblinius įvaizdžius ar simboliką. XX a. pabaigoje bei XXI a. pradžioje, kintant pasaulėžiūrinėms „sistemoms“, kinta ir menininkų (o kartu ir meno) santykis su šiais tekstais. Jie lyg ir nukeliauja į kūrybos paraštes, bet nežiūrint to, vienaip ar kitaip vis pasirodo šiuolaikinio meno kontekstuose (iliustruojami, imituojami, interpretuojami, transformuojami, deformuojami (atsisakant pradinio konteksto), ironizuojami, ar kaip tik priešingai, stengiamasi atrasti šių tekstų aktualumą ir atliepiamumą šiandienos pasaulyje bei įvykiuose).
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki vasario 7 d.
„Dulkių sukilimas“
Paroda kviečia pastebėti darbuotojų įsipynimą institucijų pinklėse. Praskleidus sukauptų darbų ir patirčių rinktines, nuo institucinių ir asmeninių archyvų su rūpesčiu nupučiamos dulkės. Ore pasklidusios praėjusio laiko ir primirštų svajonių užuominos pažadina detektyvinį smalsumą. Dulkės – tarsi įkalčiai, išsiblaškymo ir užmaršties liudininkai, šokantys atokių užkampių prieblandoje. Srautai ir skersvėjai, nešantys pasakojimus ir išgyvenimus, persipina vieni su kitais. Istorijose apie kasdienybės darbus nugula bendrystės, savos kalbos ir įkvėpimo smiltelės. Neakivaizdūs trapumai šį kartą – dėmesio centre. Tai, ką tik permetame akimis, tampa neišvengiamomis užuominomis. Įvairiais medžiagiškumais iš paslaptingų dėžių prisikeliantys kūriniai nubraukia sueižėjusių ir nuvargusių paviršių keteras, lengvai pašalindami menamo sukilimo pėdsakus. Šie migloti liudijimai, nešantys dulkeles gilyn į institucijų plyšelius, atskleidžia vidinius procesus. Bestebint irimą, vykstantį po dulkių plėvele, vaidenasi rūpestingas belaikybės stebėjimas, atskleidžiantis tuščių siekių ir beprasmių užduočių paliktus rėžius.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki kovo 14 d.
Vladas Urbanavičius: „Tarp struktūrų“
Parodoje „Tarp struktūrų“ pristatomi naujausi Vlado Urbanavičiaus kūriniai, kuriuose skulptūra suvokiama ne kaip savarankiškas objektas, bet kaip procesas, kurio visumą papildo žiūrovo dalyvavimas. Čia judėjimas erdvėje, pozicijų kaita bei mastelio ir atstumo pajautimas tampa neatsiejama patirties dalimi, įtraukiančia lankytoją į nuolat kintantį santykį su kūriniais bei juos supančiu kontekstu. Parodoje eksponuojamos monumentalios abstrakčių formų skulptūros formuoja dinamišką erdvę, kurioje Urbanavičius sąmoningai kurdamas fizines kliūtis ir judėjimo trajektorijas apmąsto aplinkos įtaką žmogaus būsenai bei sąmoningumui. Autorius kelia klausimą kiek mūsų suvokimą ir kasdienę patirtį lemia susidūrimas su mus ribojančiomis fizinėmis ir nematerialiomis struktūromis.
Menininko darbuose naudojamos industrinės medžiagos, kurių svoris, grubi tekstūra ir monumentali forma tampa ne tik vizualiais, bet ir tiesioginiais patyriminiais elementais. Iš surūdijusio plieno suformuotos skulptūros kuria įtampą tarp kūno ir erdvės, o jų mastelis bei fizinis pasipriešinimas veikia kaip metafora platesnėms, už galerijos ribų egzistuojančioms struktūroms. Paroda „Tarp struktūrų“ kviečia permąstyti kiek mūsų buvimą lemia išorinės aplinkybės, o kiek tai formuojame ir transformuojame mes patys.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
„Ką sapnuoja menininkai“
Sapnai būna visokie. Iš vienų skubi kuo greičiau pabusti, kiti, norisi, kad niekada nesibaigtų. Vieni pasiduoda ezoteriniams išaiškinimams, kiti tarnauja psichoanalizei. Dar kitiems turime dėkoti už žiedinę benzeno molekulės sandarą, periodinę elementų lentelę ir kitus mokslo atradimus.
Vienuolika menininkų, dešimt pasaulių, vienas sapnas. Ar jis pranašiškai atskleis ateitį, ar paklaidins tarpusavyje nesusijusiuose vaizdiniuose? Ar suteiks malonią užmarštį ar dar labiau suaštrins dabarties nerimą? Kaip prieš užmiegant nežinai, ką sapnuosi, taip neturiu atsakymų į nė vieną iš šių klausimų. Žinau tik tai, kad šitas sapnas bus spalvotas. Visa kita paaiškės tik išdrįsus kartu į jį panirti.
Būtų galima sakyti, kad šiuo metu yra daug svarbesnių ir aktualesnių dalykų už sapnus, bet reikia nepamiršti, kad paroda vyksta iš sapno gimusiame mieste. Tai reiškia, kad bent iš dalies sapnai kuria mūsų realybę. Tad kyla klausimas ką, šiandien sapnuoja menininkai ir ką gimdo jų sapnai? O ką sapnuojate jūs?
Parodoje pristatomi menininkų Ramintos Blaževičiūtės – Mozūraitienės, Kazimiero Brazdžiūno, Tomo Daukšos, Eglės Karpavičiūtės, Vytauto Kumžos, Eglės Norkutės, Vitos Opolskytės, Sandros Strėlės, Ievos Trinkūnaitės, Andriaus Zakarausko bei dueto Vasarė + Lukas kūriniai.
„The Rooster gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco 12, Vilnius) veiks iki kovo 1 d.
Gretė Labanauskaitė: „Jausmas“
Paroda kviečia madą suvokti kitaip – pasitelkiant ne vien regą, bet ir lytėjimą, klausą bei uoslę. Ekspozicija jungia neregių ir reginčių patirtis, kviesdama pažinti jų jutiminius skirtumus ir panašumus beipermąstyti įprastą mados suvokimą.
Drabužiai čia atsiskleidžia per formas, tekstūras, audinių skleidžiamus garsus ir kvapus, o fotografijos pasakoja kūrybos procesą ir kelia klausimą – ar mada gali egzistuoti be vizualo?
Dizainerės Gretės Labanauskaitės sukurti mados objektai tęsia jos kūrybinę praktiką, kurioje drabužis tampa komunikacijos ir patyrimo įrankiu. Nacionaliniuose dizaino apdovanojimuose įvertinti, Lietuvoje iružsienyje pristatyti tyrimai šioje ekspozicijoje susijungia į parodų ciklą, tyrinėjantį madą kaip pojūtinę, visiems prieinamą patirtį.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Dalia Kasčiūnaitė: „Mėlyna rūdžių lyrika“
„Ženklai, tai vizualinė meditacija, kurioje mėlyna spalva atsiveria gylio ir tobulėjimo simboliu, o rūdžių atspalviai įneša laiko pėdsaką, primenanti apie nyksmą ir transformaciją. Ženklai, išnirę drobėje, veikia kaip pasąmonės kodai, nuorodos į kažką pirminio, užmiršto arba labai įprasto ir todėl nepastebimo. Ciklas balansuoja tarp stabilumo ir tobulų formų bei struktūrų paieškos. Tai tapyba, kurioje sugula vaizdai ir pojūčiai.
Mano tapyba, tai vizualūs pasakojimai apie tai, kas išnyksta iš regos lauko, bet lieka įspausta vidinėje erdvėje. Mano sukurti ciklai kalba apie tą patį jausmą, būties paslaptį, trapumą, laikinumo jausmus. Tai lyg kelionė per prisiminimų peizažus – pro langą praslenkantys vaizdai, kuriuos bandome prisiminti dar kartą, dėžutėse slepiamos istorijos. Fragmentai, kurie niekada nesudėlioja pilno vaizdo. Abstrakčios formos, nutylėjimai, netikėti spalvų deriniai – visa tai kuria erdvę, kas pažįstama ir to, kas dar laukia būti atpažinta.“ (Dalia Kasčiūnaitė)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Tata Frenkel ,,Kaip tapti Didžiojo sprogimo likučiu“
„Supratau, kad kaskart, kai bandydavau kalbėti, mąstyti ar tiesiog būti su savo mintimis, galvoje girdėdavau vien statinį triukšmą. Rašydavau, skaičiuodavau, stebėdavau, išeidavau pasivaikščioti, sėdėdavau namuose, pasakydavau ką nors paprasto, kasdieniško, o fone visada šnypšdavo jis – statinis triukšmas. Ne spengimas ausyse, ne migrena, ne spaudimas kaukolėje, ne kylantis lėktuvas ir ne važiavimas į kalną. Jis buvo aštrus ir grubus – lyg svyruojanti įtampa, nepageidaujamas radijo dažnis, interferencija, pastovus atmosferinis fonas. Keičiau lokacijas, bet jis niekur nedingo: šnypštė kaip šnypštęs. Šnypštimas prasidėjo suvokus, kad visi mano pasakojimai, schemos, kurias braižiau mėgindama suprasti, kas vyksta mano gyvenime, ir istorijos, kurias laikiau fikcija, pasirodė esančios tikros – skausmingai tikros. Tai sudaužė pačią šerdį, širdies branduolį: pro įtrūkius it burbulai ėmė veržtis smulkios dalelės. Ta pati širdis pradėjo pulsuoti tada, kai turėjo išnykt. Prisiminiau, kad, kai iš televizoriaus ar radijo imtuvo sklinda statinis triukšmas, gali būti, kad pagauni dalelytę realaus kosminio mikrobangų fono. Todėl pamaniau, jog triukšmas, kurį girdžiu, turbūt yra Didžiojo sprogimo likutis. Ne mažiau.“ (Tata Frenkel)
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
„6.0. Dublis 2“
2012 m. Vilniaus grafikos meno centre buvo surengta piešinių paroda pavadinimu „Paroda 6.0.“, suvienijusi šešis, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje dirbančius menininkus – Lidą Dubauskienę, Vytautą Dubauską, Vygantą Paukštę, Eglę Vertelkaitę, Joną Vaitekūną ir Birutę Zokaitytę. Anot parodos iniciatorės Eglės Vertelkaitės, tąkart paroda nekėlė nei teminių, nei medijų problematikos, tiesiog draugiškai ir kolegialiai sutelkė menininkus. Šiandien kiekvienas iš jų dirba savo kūrybos lauke, dailės mokykloje tebedėsto tuos pačius dalykus – tik nuo buvusios parodos praėjo keturiolika metų. Menininkai nutarė darkart surengti piešinių parodą, vėl kolegialią, nenarpliojančią jokių temų, neieškančią bendrumų ar skirtumų, nenagrinėjančią piešinio problematikos ar tendencijų. Anuomet visi autoriai parodos plakatui nusifotografavo prie dailės mokyklos sienos, kur buvo žymuo „6.0“, padiktavęs ir parodos pavadinimą.
2026-ųjų parodai „6.0. Dublis 2“ fotografija pakartota prie to paties istorinio žymens, kuris stebėtinai išliko po penkerius metus trukusio mokyklos remonto. Dailėtyrininkė Rita Mikučionytė šią parodą apibūdina kaip numanomą ir nenuspėjamą, suprantamą ir neįprastą, natūralią ir paslaptingą.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Gintaras Znamierowskis: „Vidinis balsas“
Gintaras Znamierowskis – vienas iš ekscentriškiausių dabartinės Lietuvos tapybos atstovų. Savo kūrybinį kelią pradėjo dar XX a. 10 dešimtmetyje su avangardistiniais konceptualiais koliažais, kurie buvo it antimenas greta jo mokytojo Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje Vytauto Pečiukonio (pseud. Agnus Elegras) mistifikuotos simbolistinės kūrybos. Savo paletę komponuodamas iš neoninių, reklaminių, vientisų spalvų (rožinė, „elektrik“, turkio, salotų ir pan.) Gintaras Znamierowskis demonstruoja nostalgiją kelių bazinių spalvų Pieto Mondriano spalvinei gamai, ir ne tik gamai, bet dažnai ir pačiai kompozicijai su puristinėmis linijomis. Tik sterilius Mondriano darbus jis panaudoja kaip foną kažkam, kas yra nebe abstrakcija, bet konkreti detalė, virstanti nuoroda į kažką. Parodoje yra dvi nedidelės tokios mondrianiškos kompozicijos: vienoje ant juodų linijų įkurdinamas čiulptukas, o kitoje… Kaip pasakoja pats autorius – Hitlerio kaukolės fragmentas, kuris pateko sovietams į rankas ir dabar saugomas kažkur Rusijoje. Gintarą nuo pat kūrybinio kelio pradžios domina ideologinis, cenzūruotas totalitarinių valstybių (nacių, sovietų) menas bei simbolika. Kodėl Hitlerio kaukolės fragmentas talpinamas steriliame Mondriano fone? Tai labai įdomus klausimas, į kurį atsakymą surasti pakviesčiau pačius žiūrovus. Tuo tarpu čiulptuko, kaip metaforos, semantinis prasmių laukas mus vedžioja nuo Froido „oralinės stadijos“ iki čiulptuko kaip cenzūros, kaip būdo užkimšti burną ir balsą bei čiulptuko, kaip visuomenės infantilėjimo, simbolio.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
Valdimaras Kalninis: „Kviečiu vakarienės“
Kalninio grafika – tai savita kosmologija, kurioje plokštumos virsta erdvėmis, o figūros – ženklų, ritualų ir vidinių būsenų talpyklomis. Visiems labiau pažįstamos Kalninio monotipijos. Autorius daug dėmesio skyrė trafaretinės grafikos technikai, kadangi pastaroji atveria galimybes vienu metu dirbti prie didelio kiekio lakštų. Spiralinės vijos, laiptuotos spalvinių plotų pakopos, trupantis siluetų kontūras, pseudofaktūrinis grūdėtumas kurdavo paslapties atmosferą. Nelinkęs filosofuoti ar kitaip sureikšminti darbuose teigiamą harmoniją, Kalninis tiesiog mėgavosi tonine polifonija.
Šioje parodoje pristatoma kelios dešimtys darbų, sukurtų XX a. pabaigoje, daugiausia 9-ajame dešimtmetyje, kai autorius intensyviai tyrinėjo piešinio kaip savarankiško reiškinio galimybes. Tai labai preciziški darbai, kuriuose jungiasi keli sluoksniai: figūratyvumas ir abstrakcija, siurrealizmas ir architektūrinis konstruktyvumas, gamta ir mechanika, žmogaus buitis ir mitologiniai įvaizdžiai. Ši paroda išskleidžia keletą Kalninio kūrybos vektorių: nuo siurrealistinių elementų iki stilizuoto teatrališko kūno, nuo monumentalių peizažų iki ekspresyviai, bet geometriškai „standžių“ kompozicijų su aiškiomis pieštuko brėžių kryptimis, keistų detalių – akių, apskritimų, medžio šakų nuopjovų ir linijinių figūrų, kuriose schematiškai atvaizduojama gamta: šaknų raizginiai, statiški miško pjūviai, debesų formacijos.
Klaipėdos galerijoje, Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki kovo 5 d.
Susanna Wallin: „Triksterio budynės“
Kokių gudrybių ar magiškų triukų prireikia, kad pavyktų sudėlioti pasakojimą, apie nugyventą gyvenimą? Wallin gilinasi į laiko struktūravimą ir į kieno rankas patenka pasakojimų kūrimas, su kokiais pasakojimais mes galime gyventi.
Wallin parodoje pristatomi naujausi jos darbai, kuriuos menininkė sukūrė gyvendama ir dirbdama Floridoje. Trys filmai – „Idalia“, „Vilo Hilas“ ir „Lizė“ – tarsi menininkės susitikimas su trimis skirtingomis būtybėmis: uraganu 2023 m. praūžusiu Floridoje, britų lordu, tarnavusiu Šiaurės Amerikos kolonijose nuo 1768 m. iki 1772 m., ir anapilin iškeliavusia kaimyne Lize, kuri paliko Wallin elektrinius vargonėlius ir dėžutę su 8mm kino juostomis. Iš pastarųjų menininkė kuria naują filmą, kurio dalis bus rodoma „Medūzos“ videokapsulėje. Galerijos erdvėse taip pat bus eksponuojami objektai, kurie tarsi išplečia filmą „Lizė“ iš ekrano ribų ir sukuria ryšius su praeitimi bei aplinką triksterio budynėms.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jonų g. 11, Vilnius) veiks iki vasario 21 d.
Benas Matijošaitis: „Pradinis taškas“
Parodoje pristatomi Beno Matijošaičio kūriniai veikia kaip vizualinis archyvas, kuriame atsitiktinai surinkti ir rasti vaizdai yra „išdeginami“ tapybos paviršiuje, transformuojami į šmėkliškus, nykstančius atminties fragmentus. Šie vaizdiniai primena akimirkas, kai intensyvios šviesos pėdsakai trumpam užsilaiko regėjime – tarsi sustabdytos percepcijos likučiai, balansuoją tarp atpažįstamumo ir išnykimo. Menininko naudojamos estetinės strategijos reflektuoja šiuolaikinio informacinio ir vizualinio lauko perteklių bei vis labiau fragmentuojamą pasaulio vaizdinį, kuriame apčiuopiami likučiai tampa dabartinės kultūrinės ir sąmonę formuojančios patirties pėdsakais. Šie pėdsakai liudija nuolatinį individo įsitraukimą į nepertraukiamus vaizdų, signalų ir duomenų srautus, kuriuose prasmė nebe kuriama nuosekliai, o kaupiasi kaip intensyvumo efektas.
Parodoje taip pat pristatomas video darbas, kuriame simuliuojamas atsitiktinių vaizdų srautas, generuojamas iš plataus, tarpusavyje nesusijusių ir iškontekstintų rastų vaizdų archyvo. Šis kūrinys artikuliuoja informacijos pertekliaus dinamiką, virtualių ir fizinių patirčių persidengimą bei ribas, su kuriomis susiduria žmogaus gebėjimas sąmoningai orientuotis, atrinkti ir interpretuoti nuolat gaunamą vizualinę informaciją. Video darbe vaizdų tėkmė tampa ne pasakojimu, o būkle – nuolatine stimuliacijos forma, veikiančia žiūrovo percepciją ir dėmesį.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki vasario 6 d.
Ineffabilis Deus: „Ziedajs lauku ir giriu Lietuwos“
Popiežius Pijus IX, remdamasis ilga Katalikų Bažnyčios tradicija ir mokymu, 1854 m. bule „Ineffabilis Deus“ paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Pagrindiniai parodos eksponatai – Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje saugomi originalūs bulės „Ineffabilis Deus“ rankraščių albumai lietuvių ir lenkų kalbomis ir bulės įkvėpti liaudiškojo pamaldumo pavyzdžiai Lietuvoje. Lietuviškąjį bulės vertimą iš lotynų kalbos atliko Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Rankraščiuose itin ryškūs valstybiniai motyvai, sukurti albumus meniškai apipavidalinusių Rokiškio grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės (lenkiškasis leidimas) ir Idalijos Sobianskytės-Broel-Platerienės (lietuviškasis leidimas).
Paroda atskleidžia bulės rankraščių vertimų sukūrimo aplinkybes, tautiečių pastangas išsaugoti Lietuvos ir Lenkijos atminimą carinės okupacijos ir spaudos draudimo metais bei liaudiškojo pamaldumo Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai raišką Lietuvoje. Tai reta galimybė iš arti pamatyti dokumentus, kurie paprastai saugomi Vatikano bibliotekos saugyklose, ir kartu naujai įvertinti Motiejaus Valančiaus svarbą Lietuvos kultūros istorijoje.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
„Iš šiukšlės į šiukšlę“
„Polyrabbit.Duplicate“ kūrėjų duetas – Darius Jaruševičius ir Ina Šilina – perleidžia filmų ir tapybos autorystę animaciniam veikėjui, kuriančiam dokumentines istorijas įvairialypiais tapybos pavidalais. Polyrabbit.Duplicate – tai ranka atliktas mokumentinės (fikcinės dokumentikos) animacijos serialo „Polyrabbit.Duplicate“ herojus, kuriuo įkūnijamas šiuolaikinis medijų vartotojas, nesusiduriantis su fiziškai apčiuopiamomis žiniasklaidos naujienų srauto grėsmėmis, išorinį pasaulį patiriantis ir suvokiantis iš ekranų. Daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtas personažas, anachronistinis savo forma, tapo analoginiu Jaruševičiaus ir Šilinos sugeneruotu virtualiu agentu. Skaitmeninius virtualius agentus nūdieną nepalyginamai efektyviau generuoja dirbtinis intelektas (toliau – DI). Polyrabbit.Duplicate mokumentinės animacijos mini serijos sukurtos prieš dešimtmetį, gerokai užbėgo už akių dabarties DI sugeneruotų video sukurtų mokumentinių filmų raiškai, kuri savo forma primena Polyrabbit.Duplicate animacines serijas.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki vasario 6 d.
Felicija Dudoit: „Įdegis“
Parodoje „Įdegis“ pristatomi Felicijos Dudoit tapybos darbai, kuriuose vaizduojamos atviros, tuščios paplūdimių ir rekreacinių zonų erdvės, kurios yra estetiškai patrauklios, ramios, tačiau taip pat yra persmelktos subtilia melancholija ir įtampa, kuri kelia abejonių dėl akimirkos tikrumo. Šie redukuoti peizažai tampa tarsi fonu veiksmui, įvairių objektų koliažui, kuomet esant intensyviai ir viską išskaidančiai karštos vasaros dienos šviesai laikas tarsi sustoja.
Felicija Dudoit (g. 1999) tapytoja, 2023 m. baigusi Tapybos specialybės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkės darbai pristatyti tarptautinėse parodose tarp kurių „Vilnius Vibes“ Anger muziejuje (Erfurtas, Vokietija), 7-ojoje tapybos bienalėje (Zagrebas, Kroatija) bei šiuolaikinio meno mugėse „EXPO Chicago“ (Čikaga, JAV), „The Others Art Fair“ (Turinas, Italija), „Artvilnius“ (Vilnius, Lietuva).
2023 m. menininkė pelnė „PDA Amore e Colore“ apdovanojimą meno mugėje „The Others Art Fair“ ir 2024 m. dalyvavo meninėje rezidencijoje Turine, Italijoje. Felicijos Dudoit tapybos darbų yra „MO“ muziejaus (Vilnius, Lietuva) kolekcijoje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
„(NE)ribotas tiražas“
Parodoje pristatomi Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos vyresnių klasių mokinių grafikos darbai iš mokyklos fondų. Mokinių kūriniuose susitinka techninis tikslumas, kūrybinė laisvė ir netikėtumas, būdingas grafikos menui.
Pavadinimas „(NE)ribotas tiražas“ kviečia permąstyti patį tiražo principą. Grafikoje tiražas nėra vien mechaninis kartojimas – kiekvienas atspaudas gimsta iš naujo. Spalviniai sprendimai, sluoksniavimas, eksperimentinis požiūris į spausdinimą lemia, kad net to paties darbo atspaudai tampa saviti ir nepakartojami.
Grafikos kūrimo procesas reikalauja ne tik vaizduotės, bet ir techninių žinių, kruopštumo bei loginio mąstymo. Piešinys, kompozicija, raižymas ir spausdinimas atskleidžia mokinių kantrybę, dėmesį detalėms ir gebėjimą improvizuoti.
„Grafikos menas yra labai magiškas – jis jungia techniką, mąstymą ir spontaniškumą. Spaudos metu kiekvienas atspaudas gali tapti nauju, originaliu kūriniu“, – parodą apibūdina jos rengėjai.
KMM Kauno pilyje (Pilies g.17) veiks iki vasario 24 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
Anna Szprynger: „Aidas“
Parodoje eksponuojamos fotografijos, piešiniai ir tapybos darbai, kviečiantys keliauti M. K. Čiurlionio pėdsakais ir priartėti prie jo pasaulio vizijos.
Parodos autorė leidosi į asmeninę patirtinę kelionę, siekdama pabandyti pamatyti pasaulį Čiurlionio akimis – pamatyti tai, ką jis matė, ir pajusti tai, kas jį jaudino bei įkvėpė. Tai nėra mokslinis tyrimas ar istorinė rekonstrukcija, bet jautri vaizduotės kelionė, leidžianti iš naujo atsiverti Čiurlionio menui.
Kelionė vedė į Druskininkus – Čiurlioniui pačią asmeniškiausią ir intymiausią vietą, kur jis augo, mokėsi ir formavo savo pasaulėžiūrą. Taip pat aplankyti Vilnius ir Kaunas – miestai, stiprinę jo ryšį su Lietuva. Maršrutas tęsėsi Plungėje, kur jis tobulino muzikinį meistriškumą, ir Gandingos piliakalnyje, kur įvyko jo kaip kompozitoriaus debiutas. Lietuvos pajūryje svarbia stotele tapo Palanga – vieta, kur Čiurlionio kūryboje atsivėrė jūros begalybės motyvas.
„Kiekvienoje iš šių vietų siekiau prisiderinti prie Čiurlionio jautrumo, ieškodama sąskambių tarp savo pasaulio suvokimo ir to, kaip jį galėjo matyti jis. Ši patirtis paskatino iš naujo pažvelgti į Čiurlionio tapybą ir įsiklausyti į jo muziką“, – sako parodos autorė.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 3 d.
Jaakovas Blumas: „Multivisata“
Jaakovas Blumas išsiskiria ypatingu požiūriu į tapybą ir meno objektą. Savo darbuose jis ne tik atveria iš esmės naujas spalvų atžvilgiu tapybos galimybes, bet dažnai išplečia plokštuminės tapybos sampratą į trimatę ir net suteikia šiam žanrui kinetinės formos.
Tarsi prieštaraudamas vyraujančiam plokščios ir monochrominės tapybos stiliui, kuris savo esme būdingas šiam žanrui, Blumas kuria tapybinę geometrinėmis formomis grįstą paviršiaus tekstūrą, kuri yra dinamiška, netgi taktilinė. Paletėje vyraujantys pirminiai atspalviai, išryškinantys laipsnišką gradaciją ir subtiliausius niuansus, atskleidžia jautrų menininko spalvų pojūtį. Apskritos, kvadratinės ir stačiakampės formos susijungia ir dažnai sukuria trečią dimensiją. Svarbu paminėti, kad daugelį savo kompozicijų Blumas nuolat transformuoja, jas pertvarkydamas ar sukurdamas naujus derinius, netgi kviesdamas ir žiūrovus dalyvauti šiame procese.
Pažymėtina, kad Jaakovo Blumo kūrybą charakterizuoja jo pasirinktas spalvų spektras, kuris svyruoja tarp tamsių, žemės tonų ir spinduliuojančios monochromijos. Visa tai labiau primena ne klasikiniam modernizmui būdingas konkrečiojo konstruktyvizmo meno apraiškas, o prancūzų peizažinės tapybos spalvų paletę. Būtent iš šio virtuoziško sąveikavimo gimsta žavintis Jaakovo Blumo kūrinių poveikis.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 19 d.
Paulius Šliaupa: „Krentant“
„Krentant“ – tai paroda, kurioje kritimas suvokiamas ne kaip žlugimas, o kaip jautrus ryšio su peizažu būdas. Filmuose, instaliacijose ir tapyboje Paulius Šliaupa tyrinėja gamtos jėgas kaip tylius procesus. Jie formuoja mūsų jutimus ir atmintį skirtinguose kraštovaizdžiuose.
Filmuose naudojama drono kamera praranda kontrolę, tampa pažeidžiama ir pasineria į dreifo, kryčio ir savistabos būsenas. Peizažas veikia ne kaip fonas, o kaip jėga, nešanti kūnus, technologijas ir prisiminimus. Technologijos parodoje tampa jutimo organais, jautriais aplinkai ir jos pokyčiams.
Tapyboje šis matymo būdas tęsiasi per laiko ir erozijos ženklus kaupiantį procesą. Tapiniai ne iliustruoja, o sutelkia dėmesį į mikropeizažus – samanas, užšalusį ledą, kaimo smėlį, jūros raštus – prisilietimus ir laiką.
Paroda kviečia suvokti kritimą kaip vienybės dalį, o peizažą – kaip gyvą struktūrą, kuri mus formuoja.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 4 d.
Kristina Čivilytė: „Čia mūsų žemė“
Mūsų Žemė – tai ne vien teritorija žemėlapyje, bet gyvas savos gamtos pajautimas, sava kultūra, kalba, mąstymas ir tradicijos. Tai aplinka, kurioje gimėme ir augome, kur glūdi mūsų šaknys, protėvių atmintis, asmeniniai ir bendruomeniniai prisiminimai.
Parodoje pristatoma paveikslų kolekcija, sukurta naudojant specialią technologiją – vašką ant drobės ir natūralias medžiagas, kurios tik dar labiau sustiprina ryšį su gamta. Žvilgsnis į savo kraštą per gamtos motyvus – bites, medžius ar pelenus – atskleidžia tiek mūsų Žemės džiaugsmus, tiek jos išgyvenamus vargus. Tai gyvybės ratas, nuolatiniai gamtos ir žmogaus ritmai, kylantys iš tamsos į šviesą ir kviečiantys sustoti bei įsiklausyti.
Kristina Čivilytė (g. 1977) – tapytoja, LDS tapybos sekcijos narė. 2021 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013 m. dalyvauja parodinėje veikloje, meno pleneruose, surengė per 30 personalinių parodų ir dalyvavo 40 jungtinių parodų. 2018 m. lapkritį dalyvavo tarptautiniame menininkų simpoziume Pilanyje, Indijoje, 2019 m. jungtinėje parodoje Atėnuose, Graikijoje. 2022 ir 2024 m. – tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai“.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki vasario 25 d.
„Vakar, šiandien ir rytoj“
Tarpdisciplininė paroda, kurioje dalyvauja menininkai, atrinkti atviro kvietimo metu, nagrinėja, kokie kasdienybėje atliekami veiksmai, ritualai ar specifiniai objektai yra mums svarbūs šiandienos ekonominių, socialinių, politinių ir ekologinių įtampų kontekste. Menininkų pristatomi kūriniai reflektuoja kasdienes rutinas, veiksmus, ritualus, daiktus ar prisiminimus kaip išgyvenimo bei saugumo strategijas nuolat kintančiame pasaulyje.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki vasario 20 d.
„[M] MIESTO FOTOGRAFAS Romas Linionis“
Tai vieno fotografo gyvenimo darbo nedidelis fragmentas apie miestą M – Marę, Majamį, Marijampolę. Fragmentas, kuris ištrūksta iš dokumentinės fotografijos ribų, bet jų visiškai nepalieka. Tai ne miesto portretas klasikine prasme. Greičiau – lėtas, nuoseklus, vietinis žvilgsnis, formavęsis per kelis dešimtmečius, visų pirma per buvimą. Linionis fotografuoja Marijampolę taip, kaip retas fotografas – fiksuodamas savo miesto kismą, laikyseną, bet ne jo paviršių.
Marijampolė jo kadruose nėra reprezentacinė, bet ir ne marginali. Ji neturi nostalgijos patinos. Tai miestas, kintantis, kartais prieštaringas, dažnai likęs už nacionalinės vaizduotės lauko. Linionis nefiksuoja „momentų“, jis leidžia laikui nusėsti į formą. Jo Marijampolė – tai archyvas be aiškios chronologijos, kur istorija gyvena kasdienybėje: praeiviuose, laikysenose, konstrukcijose, šventėse, o galbūt labiausiai – tuščiose pauzėse tarp jų.
Linionis ne tiek stebi, kiek įsistebi. Jo laikas nenuoseklus, bet sluoksniuotas: sovietinė infrastruktūra čia – ne kaip praeitis, o kaip fonas, pereinamojo laikotarpio chaosas – kaip forma, nepriklausomybės pažadai – kaip nejaukus miesto tyvuliavimas. Visas miestas – kaip architektūrinė inversija: be centro, be ašies, bet su nuolatine gyvenimo tėkme. Fotografijos ne dokumentuoja, o analizuoja: kaip miesto kūnas keičiasi, kaip skuba arba vėluoja pokyčiai.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
Stasys Povilaitis: „Arklio metai“
Geriausias sprendimas arklio metus pradėti panevėžiečio fotomenininko Stasio Povilaičio paroda „Arklio metai“. Stasys Povilaitis geriausiai iš visų Lietuvos fotografų perprato arklio esmę, jo plastiką ir psichiką, grožį ir šio gyvūno dramą. Fotomenininkas daug savo kūrybos metų skyrė šio gyvūno fotogeniškumo studijoms. Tačiau arklių stebėjimas prasidėjo daug anksčiau. Kaip pasakoja Stasys Povilaitis:
„Ankstyviausi mano vaikystės prisiminimai susiję su arkliais. Vasaros atostogas paprastai leisdavau pas gimines kaime. Ten išmokau pakinkyti ir iškinkyti žirgą, ten pirmąsyk nusiritau nuo arklio. Mokėjau netgi jodamas peršokti griovį, nors šiandien, be abejo, to žygdarbio jau nebepakartočiau. Labai mėgau lankytis hipodrome. Vėliau ėmiau važinėti į arklides. Taip apkeliavau visą Lietuvą, kol galiausiai ilgėliau neapsistojau Kėdainių rajone, kur atradau didžiausią Lietuvoje sunkiųjų arklių bandą. Ilgainiui kaip tik ji virto nuolatiniu mano stebėjimų taikiniu ir fotografinio įkvėpimo šaltiniu. Ilgai tuos arklius stebėjau. Dar ilgiau juos fotografavau“.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.
Gytis Skudžinskas: „Print of Truth / Truth of Print“
„Juk visi esame patyrę situaciją, kai daina, melodija, frazė nenutrūkstamai ir nevalingai „skamba mūsų galvoje“. Tokios situacijos kartas verčia jaustis nepatogiai, bandant atsikratyti įkyrios informacijos. Mumyse šios vis išnyrančios ir išnyrančios nuotrupos nors ir neturi pragmatinės vertės, tačiau iš „nekontroliuojamos“ nežinios jų yra prisikaupę mūsų pasąmonėje. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mes esame „padaryti“ iš to, kas dėl ne(pa)aiškinamų, jau pamirštų priežasčių buvo išmokta, pasisavinta ir įsisavinta. Tai ilgainiui tapo tarsi ir nereikalingu, bet kartu ir mus „veikiančiu“ kasdieniu mūsų gyvenimo fonu. Paroda „Print of Trth / Trouth of Print“ sukurta „medžiojant“ tuos fragmentus, tekstų ir vaizdų. Tam tikri nevalingai atsiradusios medžiagos šaltiniai gana nesunkiai identifikuojami, bet dalis taip ir lieka kaip informacijos sraute pasiklydę neartikuliuoti duomenys. Apskritai ši paroda tai mano autoportretas ir autobiografinis komiksas.“ (Gytis Skudžinskas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki vasario 28 d.
Donatas Stankevičius: „Legendinė praeitis“
Parodoje pristatomas to paties pavadinimo fotografijų ciklas – vizualinis pasakojimas apie kartą, užaugusią sisteminių Lietuvos lūžių laikotarpiu. Fotografijose kruopščiai atkuriama XX a. 9-ojo deš. pabaigos ir 10-ojo deš. pradžios kasdienybė.
Ciklas pradėtas kurti 2019 m., kaip Vilniaus dailės akademijos magistro darbas. Tai bandymas meninėmis priemonėmis spręsti atminties temos klausimą ir vaizdo antropologams reikalingų kokybiškų kasdienybės vaizdų stygių iš lietuviškojo 9 ir 10 dešimtmečių pradžios.
Kinematografiškuose kadruose autorius rekonstruoja savo vaikystės, paauglystės ir mokyklos baigimo metų patirtis, sutiktus žmones bei išgyventas situacijas. Asmeniniai pasakojimai čia tampa universaliai atpažįstamais būtojo laiko simboliais – vaizduojami žaislai, pirmosios riedlentės, vaizdo kasetės, gumos popierėliai ir kiti laikmečio artefaktai, liudijantys perėjimą nuo sovietinės kasdienybės prie vakarietiškos popkultūros.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki kovo 15 d.
Ana de Almeida ir Leo Trotsenko: „Pakeliama svarbos sunkuma“
Jungdami praeitį, dabartį ir ateitį, menininkai kviečia lankytoją susidurti su dažnai žmogui sunkia patirtimi – istorinėmis neteisybėmis, neįgyvendintomis galimybėmis ir išliekančiais materialiaisiais pėdsakais.
Tiek Ana, tiek Leo gilinasi į praeitį ir dabartį, savo kūriniuose derindami archyvinius dokumentus su šiuolaikine urbanistine ir kraštovaizdžio archeologija. Jų kūryba apima įvairius laikotarpius ir pokyčius sociopolitinėje realybėje, pasitelkiant antropologinį žvilgsnį į žmogiškus ir nežmogiškus elementus.
Parodoje „Pakeliama svarbos sunkuma“ nagrinėjama, kaip svarba kyla iš asmeninio suvokimo ir rūpesčio, klausiant, kas lieka įrašyta kolektyvinėje atmintyje. Kas išties yra svarbu, o ką tik mes patys sureikšminam perleisdami įvykius ir reiškinius per savo subjektyvų ir solipsistinį kūno bei proto filtrą?
Pasitelkdami meno kalbą, Ana de Almeida ir Leo Trotsenko parodoje permąsto ne tik daiktišką, bet ir asmeninę, socialinę ir istorinę tikrovę, taip reflektuodami ir pačias mintis bei savo vietą laike ir erdvėje.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 29 d.
Ernestas Žvaigždinas: „Septynių spalvų žvaigždynas“
Ernesto Žvaigždino tapyba išsiskiria ekspresyvia maniera, drąsiu faktūrų formavimu ir savitu koloritu. Jo drobėse figūros plazdena tarp realybės ir abstrakcijos, dažnai remiantis Klaipėdos krašto motyvais. Kūriniai perteikia autoriaus asmeninį požiūrį, gilių emocijų ir asociacijų istorijas.
Parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“, kaip mums yra įprasta ir artima, dailininkas lieka ištikimas nusistovėjusiam kūrybos stiliui: pastoziniam potėpiui, tiksliai linijai, įvairuojančiai spalvų paletei ir tematikai.
Ernestas Žvaigždinas mėgsta žongliruoti formatais: jo paveikslai gali būti visai mažyčiai, tarsi vizualūs imanentinio dienoraščio eskizai, arba labai dideli, skirti dominuoti erdvėje.
Formatų ir kolorito kaitą parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“ gražiai iliustruoja E. Žvaigždino parengta staigmena: instaliacija iš septynių dešimčių abstrakčių spalvinių miniatiūrų, sudėliotų iš jo paveikslų spalvų žvaigždyno.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 15 d.
Ivaras Veermäe: „Žemlaikiai, vėjėlaižos ir lietliečiai“
Paroda „Žemlaikiai, vėjėlaižos ir lietliečiai“ prasideda bandymu šią idėją kontekstualizuoti. Kas tai per sumanymas? Kokios infrastruktūros jam reikėtų? Kas yra stratosfera – kokia tai vieta ir kur ji yra? Kas ir kaip gali joje veikti? Kokie mentaliniai vaizdiniai su ja siejami?
Didžioji parodos dalis skirta Ivar Veermäe savarankiškiems ribos tarp žemės paviršiaus ir stratosferos tyrinėjimams. Pasitelkęs meteorologinius balionus – technologiją, kuri pastaruoju metu Lietuvoje sulaukė ypatingo dėmesio, – menininkas siuntė įvairius objektus į maždaug 30 kilometrų aukštį. Ten balionai sprogdavo, o objektai nukrisdavo atgal į žemę.
Antroji instaliacija paremta menininko pokalbiais su mokslininkais ir akademikais, dirbančiais klimato modifikavimo srityje. Joje aprėpiamas platus temų spektras: vizualiniai modeliai ir jų poveikis realiam pasauliui, su geoinžinerija susiję neaiškumai, galios ir CO₂ mažinimo klausimai, taip pat spekuliacijos apie klimato atšilimą ir stratosferos aerozolių injekcijų taikymo galimybę.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 15 d.
„Užsienio profesionalai – Lietuvai“
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kilnojamoji paroda „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ Utenos kraštotyros muziejuje.
Tai 28 įvairių tautybių žmonės, pagal profesiją arba išsilavinimą simboliškai sugrupuoti į vienuolika teminių stendų. Parodoje supažindinama su lakūnais, architektais, medikais, teisininkais, gamtininkais, istorikais, kalbininkais, bibliotekininkais, matematikais, ekonomistais ir kultūros atstovais. Ekspozicijoje pateikiama vizualioji informacija, trumpa personalijos biografija, svarbiausi nuopelnai Lietuvai, įdomiausias biografijos faktas ir citata – asmens mintys arba mintys apie asmenį. Parodoje publikuojamos iliustracijos iš įvairių Lietuvos ir pasaulio atminties saugojimo institucijų, o eksponuojamos knygos yra atkeliavusios iš Nacionalinės bibliotekos fondų. Parodos lankytojai įgytas žinias galės pasitikrinti žaisdami stalo žaidimą „Lietuvon!“, jo žaidėjų tikslas yra kuo greičiau pasiekti Lietuvą, pakeliui teisingai atsakant į klausimus apie parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ herojus ir sritis, kuriose jie dirbo.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki vasario 28 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
Marija Sučilaitė-Šiukšta ir Justė Kuliešaitė: „Susiliejimai“
Marijos Sučilaitės-Šiukštos ir Justės Kuliešaitės paroda „Susiliejimai“ – tai kūrybinis dialogas, analizuojantis šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta ir aplinka per asmeninę atmintį, fizinę patirtį ir emocinį įsitraukimą. Menininkės kviečia pažvelgti į gamtą ne kaip į foną ar resursą, bet kaip į lygiavertį subjektą, emocinį ar kultūrinį palydovą, kartu ieškoti vietos šiame pasaulyje, kelti klausimus apie žmogaus ir gamtos santykio pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje ir iš naujo permąstyti šiuos ryšius.
Greitai besikeičiančio pasaulio kontekste, kuriame žmogus kaip niekad intensyviai siekia gyventi kuo patogiau ir lengviau, ima ryškėti egzistencinio neužtikrintumo pojūtis, persmelkianti vidinė įtampa. Į nugaras alsuojančios ekologinės krizės, karo žiaurumas ir grėsmė atsidurti taikinyje prašmėžuoja kasdieninio gyvenimo momentuose. Parodos autorės siūlo atsigręžti į gamtą, empatiškai pažvelgti, nurimti, paleisti nerimą ir drąsiai ją tyrinėti. Pasitelkdamos tradicines ir šiuolaikines medijas – grafiką, piešimą, tekstilę, objektų meną – jos analizuoja vaikystės prisiminimus, ritualus, šeimos ryšius, neatsiejamai susisaisčiusius su gamta, kurie kviečia žiūrovą susitapatinti ir susimąstyti apie baimes, galios troškimą, empatišką susitaikymą gamtos akivaizdoje.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Monika Gedrimaitė: „Lauko kabinetas“
Lauko kabinetas – tai mineralų, molio ir keramikos objektų rinkinys, kuriame medžiagos įgyja naujų prasmių per artumo, paprastumo ir kasdienybės refleksijas. Šiame projekte nesiekiama mokslinės mineralų analizės ar geologinės klasifikacijos – kūrybos procesas grindžiamas intuicija, o medžiagų rinkimas tampa konceptualiu veiksmu.
Parodoje eksponuojami molis, akmenys, žemės grumstai ir degtų plytų nuotrupos – medžiagos, atsinešančios savitas geologines ir gamybines istorijas bei nuorodas. Dalis jų jau buvo naudotos ankstesniuose projektuose, tarp jų – laikinuose kūriniuose, sukurtuose galerijoje „Arka“ 2020 m. personalinėje parodoje Uola ir vėjas. Erdvės objektuose bei Vilniaus keramikos meno bienalei. Kai kurios glazūros pagamintos iš raudonų plytų nuotrupų, surinktų prie Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus lauko laiptų. Naudojamos marmurinių plytelių dulkės savaip atskleidžia slaptas techninių darbuotojų istorijas, o sena plyta iš Užavos parapijos Latvijoje pratęsia kitą – įsivaizduojamą – pasakojimą.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Paulius Šliaupa: „Stebintis peizažas“
Parodoje menininkas tyrinėja akimirkas, kuriose technologijos, gamta ir žmogaus jutimai persipina. Pristatomi Hanojuje ir Paryžiuje sukurti video darbai bei tapiniai – tai bandymas pajusti gamtą kaip struktūrą, kuri tęsiasi per mus.
Video darbuose objektai ir kūnai panyra į peizažo trauką – be galo krentanti drono kamera, Raudonosios upės srovės nešami plaukikai…
P. Šliaupą domina būsena, kurioje ekranai, garsai ir šviesos mus įtraukia taip giliai, kad atsiranda nesvarumo pojūtis, kai garsas grimzta į aidinčią gelmę, o šviesa, užuot apšvietusi, praryja motyvą.
Paulius Šliaupa (g. 1990) – šiuo metu Belgijoje gyvenantis ir kuriantis jaunosios kartos lietuvių menininkas. Paulius dirba keliose srityse. Pradėjęs nuo tapybos, menininkas kuria video darbus, instaliacijas, bei rašo meno tekstus. Paulius baigė tapybos bakalauro ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir medijų meno magistro studijas KASK, bei HISK poakademinės rezidencijos programą Gente, Belgijoje.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks vasario 28 d.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2026 m. lapkričio 8 d.
Ringailė Marcinauskaitė: „Švęskim gyvenimą“
Ringailė Marcinauskaitė (g. 1981) – šiuolaikinė kūrėja, atpažįstama iš tapybos, alsuojančios galinga emocine ekspresija ir autentišku žvilgsniu į kasdienybę. Pastaraisiais metais menininkė intensyviai kuria, permąstydama įvairias, neretai kontrastingas temas. Jai svarbus kasdienybės dokumentavimas, socialinių santykių ir procesų refleksija, aplinkos bei atminties išsaugojimas. Marcinauskaitė geba ne tik stebėti, bet ir subtiliai įvardyti žmogaus patyrimo sluoksnius, kuriuos dažnai pamirštame skubėdami. Jos kūryboje atsiveria intymūs kasdienybės ritualai, tampantys universaliomis emocinėmis patirtimis.
Rengiama paroda nėra vien formali ekspozicija, tai gyvas susitikimas, kuriame žiūrovas kviečiamas jaustis tarsi svečiuose pas autorę. Čia svarbiausia – patirtis, atradimo džiaugsmas ir žmogiškas ryšys. Marcinauskaitė sąmoningai kuria aplinkas, kurios padeda sulėtėti, išgirsti save ir kitą.
Pasak pačios menininkės, jos kūrybos centre – žmogus. Ji atsisako požiūrio menas menui, laikydamasi nuostatos, kad menas pirmiausia yra bendravimo, pažinimo ir refleksijos priemonė. Kūrėja teigia, kad grįžimas prie ištakų, prie žmogaus ir jo autentiško santykio su pasauliu padeda nepasiklysti tarp šiuolaikinio gyvenimo temų gausos. Šis santykis jai yra tarsi žemėlapis, vedantis tikresnių patirčių ir gilesnio savęs pažinimo link.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 28 d.
Voldemaras Barakauskas: „Lengvas sunkusis vanduo“
Virginija Kuosaitė-Knowles: „Miško pasaka“
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje atgyja paslaptingas ir šiltas miško pasaulis – menininkės Virginijos Kuosaitės-Knowles vilnoniukų paroda „Miško pasaka“. Šioje parodoje susitinka miško tyla ir žmogaus rankų šiluma. Kiekvienas su meile pasiūtas žvėrelis, tarsi atkeliavęs iš paslaptingos girios, primena, kokia gyva gali būti kūryba.
„Miško pasakoje“ eksponuojami unikalūs rankų darbo kūriniai iš vilnos ir tekstilės. Tekstilinės skulptūros menas Virginijai jau padėjo sukurti solidžią šių mažų miško gyventojų kolekciją, kuri jau buvo eksponuota ne vienoje Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Šių kūrybinių paslapčių menininkė sužinojo iš pasaulinio garso menininko-tekstilininko Mister Finch ir per palyginti trumpą laiką pati sukūrė gražų būrį spalvingų herojų, įvairių miško gyventojų, kuriais turime galimybę pasidžiaugti. Autorė pati ieško medžiagų, maketuoja, siuva ir apmezga savo herojus. Parodoje eksponuojami gerai visiems žinomi žvėrys, gyvenantys Vidutinių juostų miškų zonoje: lokys, vilkas, lapė, barsukas, ežys ir kiti. Menininkės Virginijos dėka jie įgavo naują savitą pavidalą, tapo jaukiais pasakų veikėjais, kurie kartu susirinko į „Miško pasaką“.
Stiklo galerijoje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki vasario 28 d.
Lida Meškaitytė ir Igoris Piekuras: „Neįprastai daug šakelių“
Parodoje kviečiama iš naujo pažvelgti į du, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusius kūrėjus. Tačiau tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių besimezgančiame dialoge išryškėja juos jungiantis lėtas, atidus ir kupinas pagarbos dailininkų žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.
Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti kūrinių istorija atskleidžia laikotarpį nuo 1944 iki 2001 m. Per šį laiką Lietuvos kraštovaizdis ištvėrė didžiulius pasikeitimus – jame rado vietą karo ir pokario ženklai, ir masinė melioracija, ir beatodairiška tarša. Nors menininkams buvo primetamos taisyklės, kaip „tinkamai” vaizduoti gamtą, Meškaitytė ir Piekuras kiekvienas rado būdą išsaugoti savitą žvilgsnį. Peizažas jiems tapo ir dokumentu, ir romantišku pabėgimu nuo slogios sovietmečio tikrovės.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 15 d.
Adomas Danusevičius, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Alina Melnikova: „Suaugę sapnai“
Gamta ir kultūra ilgai veikė kaip opozicija, stichijas norėta pažaboti, tačiau jau kurį laiką šis santykis permąstomas iš esmės. Keturių Lietuvoje gerai žinomų autorių vizualiai skirtingoje kūryboje gamta ir žmogus – neatskiriami. Juos traukia, veda, plaka ir glosto tas pats gaivalas, kuris augina grybą, kelia augmeniją, „šokdina“ gyvūnus ar žmogaus pavidalu budriai stebi, nuščiūva mėnulio šviesoje.
Parodos stimulai buvo du. Pirma, norėta tamsiuoju metų laiku kaip sapną pasišaukti spalvingą gamtos gyvastį, sujaukti jausmus neapibrėžtomis tapatybėmis, džiuginti akis įvairove, nuotykio nuojauta. Antra, siekta dar kartą apmąstyti šiuolaikinio išeivio sampratą.
Pasirinkti autoriai yra iš skirtingų kartų, kontekstų ir aplinkybių: Eglė Gineitytė ir Eglė Kuckaitė kuria Lietuvoje, Adomas Danusevičius – čia ir Danijoje, Alina Melnikova – Ispanijoje. Visi studijavo tapybą, viena jų – dar ir grafiką. Visų stilistika skirtinga, tačiau juos jungia posthumanistinė pasaulėvoka, taip pat matome siejančių motyvų (kerojanti augmenija, įdėmesnis žvilgsnis, ausis, atsukta nugara, hibridiški veikėjai), atidumo formų (neapibrėžtumas, akimirkos įtampa), technikų (tapyba ir molis, mišrios technikos). Žvelgiant į šiuos autorius vienoje erdvėje, gali apimti jausmas tarsi jie sapnuotų bendrus sapnus.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 26 d.
Vieno paveikslo paroda: Vincentas Slendzinskis (1838–1909). Vaidilutė
XIX a. antroje pusėje Lietuvai susidūrus su egzistenciniais išbandymais, itin aktualios tapo dar amžiaus pradžioje susiformavusios tautos šaknis, kultūrą bei praeitį aukštinusios romantinės idėjos, dažnai atsispindėdavusios ir dailininkų darbuose. Tremtyje gyvenęs ir namų išsiilgęs Slendzinskis savo kūryboje taip pat atsigręžė į gimtojo krašto dvasia ir laisve alsuojantį senąjį lietuvių pasaulį. Vaidilutė – vienas ankstyviausių darbų, kuriuose tapytojas plėtojo istorinius ir mitologinius siužetus.
1873 m. paveikslą tiesiai iš dailininko dirbtuvės nusipirko įtakingi žemvaldžiai ir meno mecenatai grafai Mieczysławas (1833–1918) ir Maria (1837–1924) Kwileckiai. Kilmingus savininkus ir jiems nuo 1875 m. priklausiusį Grodzeco dvarą, kuriame kūrinys ir atsidūrė, mena įrašas kitoje drobės pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo kūrinys jau fiksuojamas kaip su Kwileckiais artimai bendravusio Grodzeco parapijos kunigo, kurio vardas nugrimzdo užmarštyje, nuosavybė. Apie 1972–1973 m. paveikslo savininkas vėl keitėsi – jį iš dvasininko įsigijo Vloclaveke tarnavęs kunigas Wojciechas Krzywańskis. Jo kolekcijoje Vaidilutė praleido daugiau nei penkis dešimtmečius. Per šį laikotarpį net du kartus paveikslą bandė įsigyti dailininko sūnus Liudomiras Slendzinskis (1889–1980), Vaidilutę laikęs geriausiu tėvo kūriniu, tačiau abu bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai drobė pateko į dabartinių savininkų Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės rankas, kurie 2025 m. įsigytą paveikslą parvežė į Lietuvą. Čia restauravimo technologijų specialistas Rapolas Vedrickas atliko fizikinius paveikslo tyrimus, o unikali drobė ir autentiškas paveikslo rėmas restauratorių Lino Lukoševičiaus ir Virginijos Murmaitės dirbtuvėse atgavo pirminį spindesį ir buvo paruoštas susitikimui su parodos lankytojais.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 22 d.
Oscar Chan Yik Long: „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“
Pirmą kartą muziejaus erdvėse rengiamoje menininko personalinėje parodoje pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai. Paroda sumanyta kaip vizualinė kelionė po keturias erdvias Vilniaus centre esančių XVII a. rūmų pirmojo aukšto sales.
Parodos pavadinimas sutampa su laikinos freskos, nutapytos ant lubų skliauto vienoje iš rūmų salių, pavadinimu – „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“ (2025). Kas tie „jie“ – nebūtinai aišku, Chanas to neatskleidžia. Jis taip pat nepaaiškina, kodėl „aukštybė“ yra „įsivaizduojama“ (nors aiškiai matoma skliaute). Po freska menininkas įkomponavo „Kosminį kiaušinį“ (2021) – minkštą juodos ir baltos spalvos vilnonį kilimą. Tai aliuzija į pasaulio sukūrimo mitą, tačiau išsamiau ji neaiškinama. Gretima mažesnė erdvė – pritemdyta, joje ant sienų ir lubų projektuojamas darbas „Patruliavimas“ (2025), kurio pagrindą sudaro tušu ant popieriaus atliktų piešinių serija. Čia neaiškiomis aplinkybėmis ir vėl pasirodo „jie“ – pirmykštės žmogaus skeletą primenančios figūros.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Jurga Barilaitė: „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“
„Ginklai ir slėptuvės“ yra paskutinė ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje, kaip ir visame cikle, amžinosios būties ir sunykimo temos susipina su įvairiomis aktualijomis (karo, išlikimo temomis) ir sapnų, fantastinių pasakojimų, neiššifruojamų ritualų fragmentais.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė, kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jurga Barilaitė.
Parodoje menininkė kuria postapokaliptinės slėptuvės aplinką, kurioje susipina civilizacijos progreso ir regreso ženklai, seni ir naujai sukurti darbai, karo, skaitmeninės gotikos, mirties ir gaivališkumo motyvai. Su humoru, viltimi ir neišsenkančia energija reflektuodama aštriausias šiandienos temas, menininkė sukuria gyvą ir aktyvią aplinką joms atspindėti.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
„Didžiajam Vilniaus Seimui – 120 metų“
Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių suvažiavimas buvo didžiulės reikšmės įvykis, liudijantis stiprų tautos norą ir valią susivienyti vardan geresnės politinės ateities. Šis neįtikėtinai gausus dalyvių skaičiumi renginys tapo svaria paskata veikti siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
Didysis Vilniaus Seimas, sutelkęs įvairias visuomenės grupes, suvienijo lietuvių tautą politiniais tikslais. Jame iškelta Lietuvos autonomijos idėja buvo įgyvendinta 1918 m. vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, taip pat Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose saugomų rinkinių.
Lietuvos nacionalinė filharmonijoje (Aušros Vartų g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 11 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks vasario mėn.
Mykolas Valantinas: „Tėvas“
Mykolo Valantino personalinės parodos „Tėvas“ atspirties taškas – tėvo, menininko Ryčio Valantino piešinių ir grafikos archyvas, kurį sūnus transformuoja pasitelkdamas dirbtinį intelektą. Naujųjų technologijų filtras išryškina prieštaringą tėvo ir sūnaus santykį: jame telpa ir adoravimas, ir sūnaus noras perimti tėvo kūrybą. Į archyvą įsiterpiantys DI sugeneruoti kūriniai parodoje susisiekia su kita esmine tėvo kūrybos linija – pinigais.
Rytis Valantinas yra dalies pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pinigų – talonų ir litų – autorius. Jis sukūrė ir niekada į apyvartą nepatekusį tūkstančio litų banknotą. Parodoje pinigai atsiveria dviem pjūviais: kaip politinis, kultūrinis ir ekonominis ženklas – visos tautos paveldas – ir kaip šeimos relikvija, apaugusi prisiminimais bei nuosavybės pretenzijomis. Tūkstančio litų banknoto dekonstravimas į visus klastojimui reikalingus komponentus tampa kūrybiniu gestu, sujungiančiu asmeninį ir mitologinį pasaulius, atveriančiu vertės kūrimo mechanizmus, sujaukiančiu ribas tarp originalo ir kopijos, tikrovės ir fikcijos.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki kovo 1 d.
Antano Žmuidzinavičiaus: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Eglė Ulčickaitė: „Tas, kurio neprisimenu“
Informacinės perkrovos epochoje tapyba atsiduria tarp nenutrūkstančio vaizdų srauto ir asmeninio santykio su tuo, kas lieka už kadro. Ulčickaitė parodoje, ir apskritai savo kūryboje, kalba apie atmintį kaip nestabilią medžiagą, sudarytą iš pradingimų, neatsekamų pradžių, motyvų, kurie išnyra ir vėl atsitraukia. Pavadinimas, pasak tapytojos, nėra vien tik parodos turinio apibrėžimas – tai ir raktas prieigai prie tapymo proceso, kuriame ieškoma vaizdo, kuris kuriant sykiu yra ir prarandamas. Eglė šią formuluotę papildo asmeniniu pripažinimu: dingstantis motyvas yra ir ji pati; tapymo veiksme pasimetanti figūra.
Vaizdo trapumas, pasimetimas ir šviesos skaidymo siekis tampa logika. Švelni, šviesą laužanti, sluoksnius tirpdanti tapymo maniera perkelia dėmesį į motyvą kaip nuolatos besisklaidantį reiškinį.
Laikinoji M.K. Čiurlionio galerijos erdvė čia tampa labai konkrečia aplinkybe. Pastato architektūra išskaido dienos šviesą – ją dalina, išbarsto tarp kampų ir paviršių, paverčia judančiu, minkštu fonu. Šiame pastate taip pat telpa Kauno meno mokyklos pradžios ženklai, mokytojų linijos, tapybos paveldas, kuris menininkei svarbus kaip gyvas laukas. Šią erdvę Ulčickaitė suvokia kaip simbolišką vietą, siedama ją su Kauno meno mokyklos ištakomis ir lietuviškos tapybos tradicija. Surengti čia parodą – tai duoklė tradicijai ir galimybė stebėti, kaip pati tradicija kinta.
Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki vasario 17 d.
Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
„Pievos ir akys“ sumanyta kaip dviguba ekspozicija: menininkių darbai pristatomi individualiai, tačiau siejant vienus su kitais. Parodoje ne tik sekame, iš kur randasi kiekvienos jų kūrybos ypatybės, bet ir sudarome sąlygas naujiems, galbūt netikėtiems įspūdžių susikryžiavimams: tapyba gali pasirodyti kinematografiška, o kino kūrinys – tapybiškas, gal net suaustas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gegužės 3 d.
„Šešėliai palieka pėdsakus“
Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūroje Šiaurė paliko ryškų pėdsaką. Menininkai, keliautojai, gamtininkai ir mąstytojai keliavo užpoliarės kryptimi vedami smalsumo ir tapatybės paieškų. Ypač skaudūs sovietų represijų liudijimai – tremtys, įkalinimai, priverstinis darbas ir karinė tarnyba Tolimojoje Šiaurėje.
Parodoje šias patirtis ir istorijas pristatantys nuo XX a. pradžios iki šių dienų sukurti meno kūriniai, archyvinė ir dokumentinė medžiaga iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos yra ne tik mūsų regiono, bet ir Šiaurės istorijos atspindys. Pirmą kartą ši medžiaga susitinka su Suomijos ir Norvegijos menininkų kūriniais, kuriuose Šiaurė atsiveria ne kaip simbolinė ir abstrakti erdvė, bet ryšių su namais, kultūrų įtampų ir savasties išsaugojimo vieta.
Parodoje mezgami ryšiai tarp Baltijos ir Šiaurės regionų kviečia priartėti prie įkūnyto aplinkos patyrimo, vaizduotės, traumos ir (post)atminties temų atsigręžiant į Šiaurės, daugiausia Arkties, kraštovaizdį. Siūlome jį apmąstyti, atsispiriant nuo antropologo Timo Ingoldo idėjos, kaip esantį su mumis, o ne prieš(ais) mus. Kraštovaizdis nėra tik statiškas vaizdas ar pasyvi iliustracija, o praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje esama ir buvimo, ir nebuvimo pėdsakų. Kartu jis primena, kad žmogus yra platesnio biologinio ir kultūrinio audinio dalis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Claudia Heinermann: „Sibiro tremtys“
Claudia Heinermann septynerius metus kūrė fotografijų triptiką, kuriuo iš užmaršties kelia Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Šioje parodoje pristatomos visos trys tyrimo dalys.
Parodoje „Sibiro tremtys“ liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus į atokias Sibiro vietoves, gyvenimą Gulago stovyklose, organizuotą priešinimąsi sovietų okupantui ir Šaltojo karo pradžią. Asmeninės istorijos suteikia erdvės niuansams, leidžia naujai pažvelgti į istoriją ir prabilti pamirštoms ar ignoruojamoms aukoms.
Heinermann derina žodinę istoriją ir vizualinį pasakojimą – šio metodo vis dažniau griebiasi tyrėjai, žurnalistai ir vaizduojamųjų menų kūrėjai. Jos kūryba glaudžiai susijusi su turtinga fotografijos tradicija, tai – dokumentinė, politinė ir socialiai angažuota fotografija, sutelkta į kasdienį gyvenimą ir pasakojimą, tačiau be įspūdingų ar pabrėžtinai dramatiškų efektų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Mindaugas Meškauskas: „Aš esu vilnietis“
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio Wilhelmas Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu Mindaugas Meškauskas fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo procesas lėtas ir reikalaujantis kantrybės: prieš objektyvą sustojęs žmogus keliolika sekundžių turi išbūti sustingęs. Pavadinimą parodai „Aš esu vilnietis“ M. Meškauskas pasirinko perfrazuodamas garsiąją Johno F. Kennedy frazę Ich bin ein Berliner, ištartą kai Berlynas buvo padalintas į Rytų ir Vakarų. Ši frazė virto politiniu laisvės pareiškimu. M. Meškauskas kviečia įvairaus amžiaus, profesijų ir kilmės žmones stoti prieš kamerą ir atsakyti į, regis, paprastą klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“ – taip skatindamas iš naujo apmąstyti, kas iš tiesų kuria miestą.
„Ši paroda – ne apie tai, kas vilnietis buvo, o apie tai, kas juo pasirenka būti šiandien. Portretai – tarsi pareiškimas apie priklausymą miestui ne pagal genealogiją, o pagal atsakomybę. Norėjosi pamatyti ir parodyti miestą per žmonių žvilgsnius, o ne per pastatų fasadus. Aš nefiksuoju vilniečių – aš su jais susitinku ir mes kartu, bendraudami, kuriame portretą.“ – pasakoja fotografas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius“
XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje W. Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes. Šiandien šią temą savaip pratęsia menininkė Dovilė Dagienė, tyrinėdama laiko tėkmę per šviesos kelionę.
„Aštuonios minutės – tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę. Šis laiko tarpas tapo mano kūrybinio proceso pagrindu: tarp dviejų ekspozicijų palieku būtent tokį intervalą. Tokiu būdu viename kadre užfiksuoju ne tik dvi skirtingas akimirkas, bet ir pačią šviesos kelionę, kuri jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu. Sutapimas, kad šio ciklo pradžią inspiravo būtent fotografo Zacharczyko „saulių“ vaizdai – jų meditatyvi nuotaika paskatino mane ieškoti savo santykio su šviesa ir laiku. Man svarbu tyrinėti, kaip suvokiame laiką, šviesą ir tikrovę. Šiuose darbuose jungiasi Vilniaus aplinka ir astronominiai atstumai – artuma ir toluma, matoma ir nematoma.“ – apie kūrybos procesą pasakoja D. Dagienė. Susiedama mokslo ir vaizduotės sritis, parodoje eksponuojamose fotografijose ji akcentuoja ne tik laiką, bet ir erdvę – Vilnių, o kai kuriose nuotraukose renkasi tas pačias vietas, kurias įamžino ir W. Zacharczykas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
„Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“
Arbatos ritualuose susilieja skirtingų kultūrų patirtys, istorijos ir pasaulėjautos. Keliaudama iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat ir Lietuvą, arbata įnešė naują kultūrinį skonį – būtent su ja į mūsų žemyną atėjo rafinuota stalo kultūra: prabangūs indai, išpuoselėtas etiketas, bendravimo ritualai.
Kviesdama arbatos kultūrą patirti per meno kūrinius, parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė pasakoja: „Parodoje arbatos kultūros istorija atsiskleidžia per įvairias meno kūrinių formas. Lankytojai gali tyrinėti žymiose pasaulio dirbtuvėse pagamintus spindinčio sidabro indus, subtilius keramikos dirbinius, spalvingą porcelianą ir rafinuotą tekstilę – šiuose daiktuose atsispindi tiek gamybos tradicijos, tiek estetiniai idealai. Tapybos kūriniai, graviūros ir archyvinės fotografijos dokumentuoja arbatos gėrimo praktikas bei kadaise veikusias arbatines, atskleisdami tiek vizualinę kalbą, tiek kultūrinius ir socialinius ritualus, susijusius su arbatos vartojimu.“
Parodos lankytojai galės nerti į dar menkai pažintą Lietuvos arbatos kultūros istoriją – sekti jos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų. Ekspozicijoje atsiskleis įvairios arbatos tradicijos ir skoniai: nuo didikų rūmų papročių ir XX amžiaus miestiečių „arbatėlių“ iki subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia suvokiama kaip gyvenimo menas, mokantis dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
„Varpai ir patrankos“
Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.
okiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki kovo 1 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 28 d.
Rūta Katiliūtė: „Atmosfera“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.
Rūtos Katiliūtės kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija – jos drobėse spalva tampa erdvės, švytėjimo ir būties metafora. Mėlyna spalva, tapusi dailininkės vizitine kortele, čia atsiveria įvairiomis nuotaikomis – nuo švelnių dūminių tonų iki sodrių kontrastų. Parodoje pristatomi ir skirtingi kūrybos laikotarpiai, inspiruoti Žemaitijos mitologijos, Neringos peizažų, Rytų filosofijos bei poeto Oskaro Milašiaus idėjų.
„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Rūta Katiliūtė.
Parodoje pristatomi dailininkės kūrybinės erdvės fragmentai, memorabili bei fotografijų instaliacijos leis lankytojams patirti ne tik tapybos kūrinių, bet ir menininkės dirbtuvės atmosferą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
Sigitas Straigis: „Medžio ritmas“
Parodoje „Medžio ritmas“ pristatomi pastarųjų metų kūriniai, kuriuose autorius tęsia gyvo dialogo su medžiu ieškojimus. Per subtilų plastinės raiškos pajautimą šis dialogas virsta organišku judesiu, ritmu ir forma. Ekspozicijoje – įvairaus mastelio skulptūros ir jų serijos, kurias menininkas plėtoja jau daugelį metų. Straigio darbai nėra formalios kompozicijos – tai gyvo santykio su medžiu pėdsakai, kuriuose pati medžio prigimtis, jo formos, išlinkiai ir kiaurymės tampa ritmo dalimi. Menininkas neprimeta kūriniui dirbtinės formos, bet įsiklauso į medžio natūrą, leisdamas išryškėti jo vidiniam pulsui ir archajiškai simbolikai. Ekspoziciją papildo dokumentinė vaizdo apybraiža, atskleidžianti skulptoriaus kūrybinę aplinką, įkvėpimo šaltinius ir meninius pasirinkimus. Kadangi autoriaus kūrybinė biografija glaudžiai susijusi su Žaliakalnio erdve, parodos pristatymas autentiškoje Galaunių namų-muziejaus aplinkoje suteikia ekspozicijai papildomą lokalumo ir kultūrinės atminties kontekstą.
S. Straigio kūryba užima svarbią vietą Lietuvos XX a. II p. ir XXI a. I ketv. skulptūros lauke. Jo kūriniuose modernizmo paieškos persipina su tautinės tradicijos refleksija. Skulptūrose matome motyvus, atpažįstamus iš lietuviškos liaudies ornamentikos, baltiškos pasaulėjautos, tačiau jie vaizduojami ne tiesmukai, o pasirodo kaip užuominos, atminties ar paveldėto kodo fragmentai. Menininkui nėra artima realistinė raiška. Jo kūryboje galima įžvelgti paralelių su XX a. 7–8 deš. Lietuvos skulptorių siekiu derinti liaudišką simboliką su modernios formos ritmika (pvz., Antano Mončio plastiniais ieškojimais), bet S. Straigio braižas išlieka individualus – labiau orientuotas į organišką medžio kalbą.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki vasario 28 d.
„Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“
Kad ir pasaulio pabaiga, žmogus iki paskutinės sekundės bus linkęs netikėti artėjančia apokalipse ir stengsis slopinti kritinio susinaikinimo grėsmių keliamą baimę kraštovaizdžio toliuose – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, ten, kur egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.
Vieniems fotografams kraštovaizdis yra socialinė terpė, kurioje veikia geologinis, mitologinis, istorinis ir fizinis laikas, dabartis susijungia su praeitimi. Peizažo fotografijos padeda apčiuopti praėjusiame laike tvyrojusių pasaulėžiūrų pulsavimą, ne tik atspindėti vietos istoriją, bet ir pažymėti jos reliatyvumą. Menininkai iškelia kraštovaizdžio simbolines reikšmes, testuodami jas savo gyvenimo arba epochos verčių skalėje.
Kiti fotografai pasitelkia kraštovaizdį (realų arba menamą) naujų prasmių kūrimui. Fotografija sąmoningai arba intuityviai įtvirtina kraštovaizdžio fenomeną – erdves, kurių prasmių sankaupos visuomenės komunikacijoje nuolat kinta, plečiasi. Visų pirma veikia ideologinės nuostatos ir asociatyvumo patirtys, kurias maitina gamtos ir kultūros sintezuotos, „laukinės“ ar antropogenizuotos lokacijos. O šiandien ypač aktualios tampa menininkų nuorodos į antropoceno pasekmes ir civilizacijos ateities perspektyvas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 1 d.
„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
„Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Atpažinusi gotikinį kūrinį, ji suprato – net jei nieko daugiau šiame gyvenime nenuveiktų, vien tokio atradimo pakaktų!
Skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje.
Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba bei gerai išlikusi polichromija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki vasario 22 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 5 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks vasario mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks vasario mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks vasario mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
„Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“
Napoleonas Orda (1807–1883) – vienas įvairiapusiškiausių XIX a. Lietuvos kūrėjų, visuomenininkų. Paryžiuje jis išgarsėjo kaip pianistas ir kompozitorius, jo muzikinius kūrinius ir gebėjimus vertino tokie meistrai kaip Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir Stanislovas Moniuška. N. Orda aktyviai telkė nuo politinių persekiojimų iš Rusijos pasitraukusius asmenis, užsiėmė publicistine veikla, rašė straipsnius, eilėraščius ir poemas, artimai bendravo su žymiausiu to laiko poetu Adomu Mickevičiumi. Vis dėlto vertingiausia ir gausiausia N. Ordos meninio palikimo dalis yra piešiniai ir akvarelės, pristatomos šioje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Krokuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Šioje tarptautinėje parodoje lankytojai kviečiami pirmą kartą gyvai susipažinti su didele dalimi įspūdingiausių N. Ordos darbų, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui įamžinti. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatomas N. Ordos gyvenimas, kūryba ir jos raida; antrojoje – religinės paskirties pastatai, kurie buvo itin svarbūs šiam labai pamaldžiam kūrėjui. Trečiojoje parodos dalyje eksponuojami eskizai ir akvarelės, kuriuose matyti miestų vaizdai, joje puikiai atsiskleidžia ir autoriaus paieškos, bandant išreikšti savo kūrybiškumą, kurti skirtingos spalvų gamos darbus. Didžiausioje, ketvirtojoje, dalyje galima susipažinti su darbais, kuriuose matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai, giminių, kovojusių už Lietuvos valstybingumą, palikimas.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
„Man buvo septyneri su puse metų, kai įvyko Černobylio branduolinė katastrofa. Prisimenu šiltą ir saulėtą balandį, ilgas dienas, praleistas močiutės namų sode pietryčių Lenkijoje. Kodėl tai prisimenu? Ar tikrai tai prisimenu? Galbūt tikslūs vaizdiniai nėra svarbūs – daug ryškesni išliko to meto jausmai ir įtampos prisodrinta atmosfera. Valdantysis elitas delsė informuoti visuomenę apie tai, kas nutiko, ir apie su tuo susijusius pavojus sveikatai. Buvo žinoma, kad veiksmingas būdas apsaugoti skydliaukę nuo radioaktyviųjų izotopų yra kalio jodido vartojimas. Komunistų partijos narių ir policijos vaikams jis buvo duotas anksčiau nei likusiai visuomenės daliai. Mano močiutė nusivedė mane ir seserį į vietinę polikliniką išgerti rudo skysčio. Ji atsinešė vaisių sulčių, kad sušvelnintų baisų kartų skonį. Tai kartojome kelias dienas iš eilės, ir visada buvo saulėta. Tų šiltų pavasario dienų nerimas visam laikui įsirėžė į mano atmintį.
