Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.
Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai –  tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.

Indrė Biekšaitė-Vilčinskienė užduoda klausimą, kas atsitinka, kai į šiuolaikinę XXI a. visatą perkeliame mažą, individualią kūrėjos pasaulį, kuriame ji audžia rankų darbo klasikinį gobeleną, panaudodama specifinę itin kruopščią ir lėtą XVI a. audimo techniką, su kadaise būtinais griežtais reikalavimais ir komponavimo elementais?
Parodoje eksponuojami darbai Microcosm (2023) ir Shield pl.007 (2021) sukuria dabartinį kasdienio, buitinio kūrėjos gyvenimo ir istorinių sąsajų tinklą. Darbe Micrososm, kurio tik atlikimui autorė skyrė virš 800 valandų, ji prezentuoja mažą asmeninę visatą, tarsi zoom‘o funkcija pritraukia žmogaus, sėdinčio kambaryje kasdienybę, o gobelene Shield pl.007 atitraukia žiūrovo žvilgsnį pamatyti platesnę visatą.
Autorės konstruojamame vaizdų ir taktilinės, haptinės patirtės pasaulyje mikroschemų dalys išsiardo, pradeda chaotiškai ir tuo pačiu metu itin tikslingai judėti, sukurdamos dar vieną atskirą mikrokosmosą – filtrą, per kurį mes matome ir patiriame pasaulį. Indrė parodo savo kuriamo pasaulio versiją, pilną netikėtumų, prieštaravimų, kuriame ji jungia skirtingus žmonijos istorinius laikotarpius su praeities pėdsakais ir ateities vizijos blyksniais.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 10 d.

Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.

Vilniaus Pilies kalnas ir jo papėdė Neries bei Vilnios upių santakoje, kur kūrėsi Žemutinė pilis su valdovų rezidencija, yra vienas vertingiausių istorinių ir archeologinių kompleksų Lietuvoje. Dėl ypatingos vietovės geologinės sandaros ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens gana gerai išsilaikė itin reti, laiko tėkmei neatsparūs organinės kilmės radiniai ir ši teritorija virto tikru organinės kilmės radinių lobynu. Būtent čia, Vilniaus pilių teritorijoje, prasidėjo Vilniaus – Lietuvos valstybės centro ir jos amžinosios sostinės – istorija, kurios pradžią liudija iki šių dienų išlikę unikalūs archeologiniai artefaktai, datuojami XIII a. antra puse: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentai, auksinis žiedas, unikalus medinis balnas, apeiginė lazda, avalynės pora ir kiti radiniai.
Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų sukaktį, nutarta šiuos radinius konservuoti, restauruoti ir pristatyti visuomenei, simboliškai susiejant seniausio išlikusio medinio pastato istoriją su pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 700-mečiu.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.

Parodos pavadinimą įkvėpė valdovės laiškai artimiesiems. Juose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė dažnai pasirašydavo ne priderančia iškilminga forma, bet paprastai: „Barbora etc.“. Tai paskatino parodoje lankytojams suteikti galimybę iš naujo atrasti itin populiarią istorijos figūrą, paraginti į ją pažvelgti ne per gerai žinomą meilės istorijos su Žygimantu Augustu naratyvą, bet pasitelkus žaidimo formą per lytėjimą ir uoslę pažinti įvairius pačios Barboros asmenybės, jos kasdienio gyvenimo aspektus – nuo sveikatos, mitybos iki garderobo, raštingumo ir geografijos.
Bene garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą parodoje pristato stilizuota komoda. Dvidešimt keturi stalčiai parodys perlus ir drabužių audinius, galėjusius puošti valdovę, leis pauostyti jai ruoštas vaistines, kvapiąsias medžiagas, patyrinėti, kaip jos epochos žmonės rūpinosi burnos higiena. Skaitydami laiškus, lankytojai galės pasvarstyti, koks galėjo būti karalienės būdas, kam ji atskleisdavo savo rūpesčius ir norus, kokį skanumyną ypač mėgo. Galės pasiimti nuo XVI amžiaus žinomą jo receptą ir Kalėdų laikotarpiu galbūt net pasigaminti skanėstą namuose.
Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.

Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.

Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Parodoje pristatomi XVI–XVIII a. Ukrainos sakralinio meno kūriniai iš didžiausio Ukrainos muziejų komplekso – Nacionalinio Kijivo Pečerų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.
Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kijivo Pečerų vienuolyno – daugiamečio Ukrainos tautos dvasingumo centro – kultūros paveldą. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis, išskirtiniai Ukrainos ir Europos meistrų meno kūriniai. Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, stengdamiesi, kad jos būtų užmirštos, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo būdingus tautinio meno pavyzdžius.
Ikona yra didžiausias Ukrainos sakralinio meno pasiekimas. Būtent ikonose geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio savęs identifikavimo idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau Ukrainos ikonų tapybą paveikė Europos menas, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius. Tai iškalbingai liudija parodoje pristatomi darbai.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.

Parodos rengėjai kviečia į kelionę, prasidedančią XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius, sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat ir apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
Šios parodos tikslas – paskatinti visuomenę domėtis šalies saugumo ir gynybos strategija, krašto apsauga, tarptautiniu bendradarbiavimu užtikrinant nacionalinį ir viso Aljanso saugumą. Taip pat apmąstyti gyvenamąjį laikotarpį, jo iššūkius ir grėsmes, galimą kiekvieno įnašą į bendrą Aljanso ir savo šalies saugumą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20) veiks iki kovo 29 d. 

Krikščioniškuose Velykų papročiuose yra įsipynę senovėje švęstų pavasario sutikimo švenčių apeigų ir simbolių. Pirmiausia – verbos ir margučiai, kuriems naudoti gyvybingi medžiai ir dažyti kiaušiniai; taip pat – lankymasis vienų pas kitus, apeiginis sveikinimasis ir bendros linksmybės, tikintis privilioti sėkmę ir gėrį visiems metams.
Anksčiau buvo sakoma: Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi, – būsi stiprus ir vikrus per visus metus.
Paroda „Kelkis, kelkis, jau Velykos!“ skirta supažindinti lankytojus su turtingais liaudiškais šios šventės papročiais, apeigomis. Tikslas bus pasiektas, jeigu Velykų tradicija bus suvokta giliau ir permąstyta. Iš kartos į kartą perimami senieji papročiai nėra sustabarėjęs darinys. Kiekviena karta juos gali kūrybiškai praturtinti pagal savo pasaulėžiūrą ir padaryti suprantamus bei priimtinus labai pasikeitusiame pasaulyje.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.

Ieva Grigienė 2017 m. baigė metalo meno ir juvelyrikos BA studijas, o 2021 m. – Taikomojo meno MA studijas su atžymėjimu „Už konceptualų amato įprasminimą“ (Vilniaus dailės akademija, Telšių fakultetas). Menininkė kuria šiuolaikinę juvelyriką tiek iš tauriųjų metalų, tiek iš netradicinių medžiagų – medžio, akmens, rastų objektų. Ievos juvelyrika – masyvi, spalvota, pilna istorijų, kartais skirta kasdieniam naudojimui, o kartais virstanti skulptūriniais kūriniais ir instaliacijomis.
Autorė leidžia turiniui ir formai nevaržomai grumtis, todėl kai kurie kūriniai gimsta pagal pirminę idėją, ieškant materialios išraiškos jai įgyvendinti. O kiti darbai, priešingai, atsiranda iš įsiklausymo į medžiagą – akmenį, medį, metalą, kurios būdamos labai skirtingos diktuoja savas taisykles.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 31 d.