Virgilijus Šonta (1952–1992)
Virgilijus Šonta gyveno visuomenėje, kuriai socialines „normas“ diktavo primityvi ir brutali sovietų valdžia. Menininkas tyrinėjo kasdienybę, išbandė savo atsparumą sistemai ir takumą joje, tikrino „sienų“ tvarumą. Jo kelias driekėsi tarp institucinių struktūrų nuostatų ir asmeninių pasirinkimų, tarp represyvaus režimo spaudimo ir vidinių laisvės paieškų. Santvarka lėmė Šontos neišsikalbėjimą, nutylėjimus, slėpinius ir jo trumpo, audringo, tragiško (nužudytas 40 metų amžiaus) likimo dėlionę. Tačiau fotografo palikimas didžiulis. Jo kūryba skleidžiasi per melancholiškas nuotaikas, per nuostabą žmogumi, per archajišką ryšį su gamta, per ekscentrišką santykį su aplinka, per humanistinį dokumentalizmą ir eksperimentavimą mene, per jautrią fotografijos estetiką. Paradoksalus, nenuspėjamas, neįmenamas, genialus.
Parodoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA). Čia, kaip ir menininko gyvenime, gausu paslapčių, galvosūkių, „tarp eilučių“ slypinčių nuorodų ir pakeliui kylančių klausimų, o atsakymai plaikstosi vėjyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
Arnas Špaka: „Persikeitimai“
Arno Špakos fotografinių atspaudų ciklas „Persikeitimai“ gimė iš ilgų pasivaikščiojimų miškuose. Aktyviai stebėdamas aplinką ir pasikliaudamas fiziniu kūno nuovargiu autorius ieškojo vidinių būsenų niuansų ir sąmonės srauto pokyčių. Po ilgo ėjimo su sunkia didelio formato fotografijos technika kojos neretai stabtelėdavo pačios, o kūnas nurodydavo kryptį — taip iššaukiant koncentruotą žvilgsnį į tam tikrą kompoziciją, tarsi laukiančią būti pastebėtą. Šis veiksmas tapo rituališkas — intuicija grįsta neapibrėžto, bet juntamai esančio subjekto paieška. Gamtovaizdis, paprastai suvokiamas kaip kontrastas trumpalaikiam žmogaus gyvenimui, taip pat neša žmogaus įtakos pėdsakus — subtilius, nepastebimus ar ryškius — liudijančius jo pokyčius ir transformacijas. Sidabro atspaudų serijoje plėtojamos laiko, trapumo ir pasąmonės temos, prie kurių priartėjama per sustingimo būseną, nejaukaus garso užrašymą.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki kovo 21 d.
Matas Janušonis: „Žvaigždžių ritmu“
Parodoje „Žvaigždžių ritmu“ vienas aktyviausių jaunosios kartos menininkų, šiuolaikinės skulptūros atstovas Matas Janušonis kuria erdvinę struktūrą, kurioje garsas, forma ir vaizdas veikia kaip lygiavertės, viena kitą formuojančios sistemos. Skulptūriniai objektai čia ne tiek reprezentuoja, kiek paklūsta ritmui – pasikartojimui, vibracijai, pulsavimui. Garsas suvokiamas ne kaip fonas ar nuoroda, bet kaip organizacinis principas, įgaunantis fizinį pavidalą.
Menininko instaliacijose forma elgiasi tarsi muzikinė struktūra: ji kartojasi, varijuoja, fragmentuojasi. Siluetas, detalė ir fragmentas tampa pagrindiniais vaizdo vienetais, leidžiančiais kalbėti apie judėjimą, įtampą ir laukimą. Dažnai pasikartojantis apskritimo ir skritulio motyvas veikia kaip struktūrinė ašis – ritmą, tvarką ir cikliškumą žymintis elementas, siejantis kosmines ir kultūrines prasmes. Tuo pačiu šios, tobulybę simbolizuojančios geometrinės figūros kontrasto principu kritiškai išryškina antropomorfinį pažeidžiamumą.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 21 d.
Romualdas Inčirauskas: „Nuo Abraomo iki Čiurlionio“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose eksponuojamos dviejų garsių paveikslų reprodukcijos – Rembranto „Dovydas ir Ūrija“ bei M. K. Čiurlionio „Angelas“. Šie paveikslai tapo idėjine atrama naujausiam menininko Romualdo Inčirausko kūrybos ciklui.
Bibliniai motyvai ir religinės temos yra svarbios tiek Rembranto, tiek Čiurlionio kūryboje. Rembranto paveikslų siužetuose dominuoja Šventojo Rašto istorijos, o Čiurlionio darbuose ryški religinei ikonografijai būdinga simbolika. Šios dvi skirtingos, bet artimos meninės raiškos Romualdo Inčirausko darbuose transformuojamos į skulptūrinę formą. Jis savaip interpretuoja biblinius personažus, kurdamas asmenišką, originalią jų viziją.
Parodoje pristatomos naujausios metalo skulptūros, dominuoja Biblijos herojai: Abraomo sūnūs Izaokas ir Izmaelis, išminčius Saliamonas, karžygys Dovydas, Trys Karaliai. Greta jų atsiranda ir ženklų, skirtų mūsų epochos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui.
Parodos ašimi tampa skulptūrinis triptikas „Trys Karaliai“ – šiuolaikiškai interpretuoti išminčiai „trimituoja“ apie kūdikėlio atėjimą į pasaulį. Trys Karaliai nešini įvairiausiomis dovanomis: arkliais, raiteliais, vežimais, net kulkomis – fragmentais iš skirtingų autoriaus kūrybos etapų, kuriuose susipina biblinė simbolika ir istoriniai motyvai.
VDA Telšių galerijoje(Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki kovo 14 d.
„Nuoširdžiai pažadinti širdies šypseną“
Paroda „Nuoširdžiai pažadinti širdies šypseną“ pristato tekstilę kaip mediją, peržengiančią funkcinius ir estetinius apibrėžimus ir tampančią asmeninės bei kultūrinės raiškos terpe. Joje nagrinėjama, kaip tekstilės menas gali būti naudojamas tapatybės kintamumui, santykiui su kūnu, tradicijos vaidmeniui bei kultūrinės atminties reikšmei tyrinėti. Tekstilė čia suvokiama ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip pasakojimų nešėja – vizualinė kalba, jungianti individualią patirtį su kolektyvine istorija.
Parodoje pasitelkiamos įvairios vizualinės raiškos formos – instaliacija, objektas, vaizdo įrašai ir archyvinė medžiaga – kurios sujungia šiuolaikinį meninį mąstymą su istoriniais kontekstais. Kuratorinė inspiracija kyla iš Luiso Kerolio (Lewis Carroll) pasakojimo „Alisa stebuklų šalyje“, atskleidžiančio galimybę realybę suvokti kitaip – kaip kintančią, nestabilią, tačiau atvirą savęs pažinimui erdvę.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
Liudvikas Kesminas: „Full Metal Shell DLC“
„DLC tai downloadable content. Papildomas turinys, išleistas jau sukurtam video žaidimui.
Parodos kontekste galėčiau įvardinti DLC, kaip sąvoką, nuo kurios atsispyriau: mano kūrybinio indėlio formatas, jau anksčiau nagrinėtų temų papildinys ar mano bei skaitmeninio pasaulių samplaika.
Paroda apie populiariąją kultūrą. Tuo pačiu ir apie mano sąveiką su popkultūra – jaučiu, jog ji man padeda išgyventi daug negatyvo šiandienos realybėje. Tai tarsi Escape mygtukas, žvilgsnis per rožinius akinius, savi-hipnozė…
Skulptūros yra labai statiškos, tačiau pačios, kaip nejudantys ir nekinetiniai objektai, imponuoja veiksmą, judesį bei sekundės sąstingį laike. Turbūt paroda ne vien apie popkultūrą, bet ir apie laiką. Atrodo, kad mano vaizduojamieji subjektai yra aktualūs, tačiau būtent aktualumas juos ir apibrėžia laike. Hatsune Miku jau tampa liūdnu, pasenusiu trendu, o parodoje šmėžuojančiai Lana del Rey norisi pasiūlyti prisėsti ir pailsėti.“ (Liudvikas Kesminas)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 20 d.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Trapu šiurkštu“
Parodą menininkė pristato kaip sensorinę laboratoriją, kurioje eksperimentinė grafika tampa priemone stebėti procesus ir fiksuoti jų nepastovumą. Technologinis neapibrėžtumas Kovieraitės kūryboje leidžia atsisakyti nugludintų instrukcijų ir susitelkti į dialogą su materija: atsitiktinė klaida ar dažo nutekėjimas čia traktuojami ne kaip techninės nesėkmės, o kaip „tikrumo pėdsakai“. Tikrovės pažeidžiamumas trasformuojamas į jėgą, leidžiančią kūriniui atsiverti ir „kvėpuoti“.
Ekspozicijoje tyrinėjama įtampa tarp šiurkštumo ir trapumo, kurie nuolat kinta ir sąveikauja. Šiurkštumas čia interpretuojamas kaip intuityvus veikimas, brutalus prisilietimas prie paviršiaus, o trapumas pasireiškia per vaizdo efemeriškumą. Linijas, tonus, kompozicijas, plokštumas mūsų žvilgsnis praryja, tikrovės atvaizdas blunka ir, regis, išsisklaido ore.
Ribinės būsenos čia nėra pabaiga, o veikiau terpė naujai raiškai. Paroda „Trapu šiurkštu“ – tai kvietimas stabtelėti ties slenksčiu, nuo kurio vaizdas dar tik bunda, veriasi ir brėkšta, bei pajusti kūrybinių procesų dinamiką, kurioje koegzistuoja visos įmanomos regimos ir patiriamos tikrovės priešybės.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
Julija Pociūtė: „Šabakštynas“
Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“ simboliškai nurodo terpę, per kurią reikia brautis – trumpam išminant ir nulenkiant augalus bei sudarant sau erdvę praėjimui, kuris netrukus vėl išnyksta vertikalėn grįžtančių augalų tankmėje. Tai patirtis, artima buvimui aplinkoje, kuri nėra iki galo pažini ar paaiškinama. Šabakštynas čia pasirodo ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip mąstymo bei jutimo būsena, kurioje pinasi persidengiantys pasakojimai ir raizgosi (ne)pažinios istorijos.
Vienoje iš parodos dalių eksponuojami darbai atliepia šiaurės kraštovaizdžius: nuo Islandijoje aptikto susirangiusio beržyno, kuriame sunku prasibrauti pro tankiai sužėlusius krūmokšnius, užpildytus bruknių laukymėmis, iki Laplandijoje besidriekiančių retų pušynų, įsitaisusių įvairiaspalvių kerpių paklotėje. Tyrinėjant šiaurės kraštovaizdžius, ieškota būdų aplinką patirti kaip procesą, per buvimą ir vyksmą, intuityvų reagavimą į vietovės ritmus ir dialogus su sutiktais žmonėmis. Peizažas čia veikia ne tik kaip įkvėpimo šaltinis, bet ir kaip aktyvus kūrybinės tėkmės dalyvis, lemiantis darbo laiką, medžiagiškumą, veiksmus, kūno judesius ir sprendimus. Dėmesys sutelkiamas į augimo, irimo, persidengiančių paviršių procesus – į erdves, kuriose žmogaus kuriama tvarka susiduria su natūraliais, nekontroliuojamais ciklais. Neprižiūrėtos, savaime besiformuojančios aplinkos vaizdiniai tampa būdu kalbėti apie gamtos ir žmogaus santykį, apie ribas tarp kontrolės ir laisvės vykti.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
Gustas Jagminas ir Thomas Putze: „Svečių namai 2“
Štutgarte gyvenančio skulptoriaus ir performanso menininko Thomo Putze bei vilniečio tapytojo Gusto Jagmino bendradarbiavimas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai T. Putze virtualiai pamatė ir įsigijo keletą Gusto kūrinių. Tuo ši meno draugystė nesibaigė, menininkai nuolat bendrauja per socialinius tinklus, o 2024 metais Thomas pakvietė lietuvių menininką surengti bendrą parodą Štutgarte. Taip gimė pirmasis jų kūrybinis projektas „Svečių namai“ (vok. „Gasthaus“), tapęs atspirties tašku tolesnei meninei partnerystei.
Šiandien jų dialogas tęsiasi Vilniuje. T. Putze jau yra sukaupęs daugiau G. Jagmino kūrinių, o Gustas kviečia jį patirti Lietuvą – ir kartu savo kūrybą – per jam asmeniškai įprasmintas vietas, kraštovaizdžius ir patirtis.
Abiejų menininkų sąlyčio taškai ryškiausiai atsiskleidžia anarchiškame požiūryje į formą, spalvą ir medžiagą. Pankiška darbų dvasia čia leidžia žiūrovui ne tik matyti meną, bet jį patirti ir tapti kūrybinio bei tarpkultūrinio proceso dalimi.
Paroda „Svečių namai 2“ tampa kūrybiniu procesu – buvimu kito erdvėje, svetingumu ir tarpkultūriniu pasitikėjimu. Tai paroda apie santykį: su vieta, su kitu menininku, su kito pasauliu.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
„Vidiniai kambariai“
Brūkšniavimas, gretinimas, struktūros išgyvenimas, panirimas į ritmą, eksperimentavimas ir panašios (meninės) praktikos – realybės išplėtimas į vidinę erdvę – visada suteikia pusiausvyros sudėtingais laikais ir atradimo džiaugsmo geraisiais. Į „vidinius kambarius“ einame, kai norime atkurti savo vientisumą, rasti reikšmingų niuansų ar prasmės.
Paroda, subūrusi keturias ryškias skirtingų kartų ir kūrybinių strategijų autores: grafikes Lidą Dubauskienę ir Eleną Grudzinskaitę, tapytojas Eglę Gineitytę ir Aureliją Zaburaitę, leidžia patyrinėti kūrybos procesą kaip prasmingo atsitraukimo, gal net atsparumo formą. Atidus dėmesys kūrybos procesui, jo refleksija tampa tarsi atskiru vidiniu kambariu, kur pasišalinama apmąstyti ir pasirinkti, kaip regėti pasaulį.
Šias autores vienija įdėmus dėmesys detalėms ir visumai, o jų veikla primena lėtą įsišaknijimą ar vandens tekėjimą: lėtai skverbdamasi drėgmė randa geriausią kelią ir sukuria nelengvai įžiūrimas, bet gyvastį saugančias sistemas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
„Ištakos“
Parodoje eksponuojami Vilniaus aukciono ir Vilniaus dailės akademijos 2025 m. įsteigtos premijos konkurso laureatų darbai: Angelė Šyvokaitė (III vieta), Benas Utkevičius (II vieta), Liepa Sofija Vareikaitė (I vieta), Nestor Tyryškin (Paskatinamoji premija). Paroda yra VA & VDA premijos prizinio fondo dalis – joje pristatomi laureatų darbai, sukurti jau po konkurso finalininkų ekspozicijos. Konkursas dedikuotas M. K. Čiurlionio kūrybos permąstymui ir aktualizavimui.
„Pradžia dažnai būna nematoma. Ji slypi gilumoje – ten, kur tvirtai ir organiškai susiraizgiusios šaknys, vanduo dar neprisijaukino formos, o žmogus – triukšmo. Po žeme šaknys juda kryptimis, kurių nematome: jos pasuka ten, kur tamsa tankiausia, sustoja ties akmeniu, apsiveja aplink kitą šaknį, sukuria mazgų sistemą, kuri atrodo chaotiška, bet iš tiesų slepia vidinę logiką, augimo žemėlapį. „Ištakose“ kūriniai veikia tarsi požeminė sistema: vaizdai jungiasi, viena faktūra papildo kitą mintį, sluoksniai mezgasi į bendrą tinklą. Nors technikos, rankos skirtingos, jos lyg šaknys, susipynusios tarpusavyje ima šnabždėti tą patį naratyvą. Istoriją apie grįžimą. Iš spalvotų ekranų pripildytos kasdienybės grįžtama į juodai baltus piešinius. Iš stimuliuojančio miesto triukšmo į plenero tylą. Nuo ekonomiškumo prisotintų masinio vartojimo produktų pereinama prie laiko bei pastangų reikalaujančių archaiškų technikų: juodosios keramikos degimo, kuriame glazūra neatneša blizgesio, o tamsa atskleidžia medžiagos esmę. Tai kūryba, gimusi ne iš greičio, o iš įsišaknijimo. „Ištakose“ nėra nostalgijos, veikiau tai – bandymas išgirsti pirminį pulsą, neišnykstantį net tada, kai virš jo sluoksniuojasi metų, medžiagų ir patirčių nuogulos. Ir vis dėlto, kad ir kaip toli nueitume, kad ir kiek būtume pažengę, kažkas mumyse visada traukia atgal – į ten, kur prasideda kilimas. Į ištakas.“ (Emilija Lipska)
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 7 d.
Arūnė Tornau: „Prieglobstis“
Aistė Kisarauskaitė: „Ši paroda yra ne pirmas Arūnės Tornau takelis per mišką, ji nuolat ir įvairiai siūlo stebėti smulkiausius medžių kenkėjus – amarus, kirvarpas, kandis, erkes (paroda „Svetimkūniai“ 2022), nerti į girios tankmės šešėlius, pajusti lėtus gamtos ciklus (paroda „Pabaiga yra pradžia“ 2018), bristi į pelkynus, išgirsti traškančias sudžiūvusias šakas.
Kartais nuolatinis žmogiškas nerimas, nuovargis, absurdo pojūtis nuslūgsta, bet tik laikinai. Norisi pasislėpti nuo kankinančios nežinios, beprasmybės, bejėgiškumo ką nors pakeisti. Ilgimės saugaus prieglobsčio, kur gyvenimo ritmas įprastas, aiškus, nepriklausomas nuo pasaulio kataklizmų. Todėl kūryboje vis grįžtu prie savo pamėgtų motyvų – gamtos, miško, kur jaučiuosi saugiai.
Parodoje pastarųjų metų objektai iš tekstilės jungiami su tapyba. Joje nervingi vertikalūs peilio ar mastichino rėžiai drobės paviršiuje atlikti lyg kovojant su nematomu priešu, bergždžiai tikintis sunaikinti blogį ir atverti nematomą tapybinį paviršių, kur slypi kitoks pasaulis.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 31 d.
Miglė Kosinskaitė: „Bestia urbis“
Vaizduotės būtybės Miglės Kosinskaitės paveiksluose kartais primena paminklus, o nežmogiškieji šio pasaulio gyventojai iš bronzos, akmens ar betono atgyja nakčia. Alegorinės sargų ar totemų figūros, gyvūnų pavidalo heraldiniai ženklai nuo seno yra svarbi miestų architektūros, fasadų puošybos dalis. Jie tokie įprasti, kad jų nė nepastebime. Todėl į juos ir krypsta tapytojos žvilgsnis.
Bestia urbis padermė – gausi ir įvairi. Vienus žvėris menininkė atsitiktinai randa keliaudama, kiti – gerai žinomi jos gyvenamojo miesto bendruomenės nariai. Nuo 1979-ųjų Ąžuolyno parke besiganąs Dalios Matulaitės bronzinis „Stumbras“ – heraldinis Kauno miesto simbolis, atvirtęs į stambų žinduolį. Garsieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtai, iki 1938-ųjų budėję Astravo dvare prie Biržų, išlieti iš ketaus XIX a. Peterburge grafui Jonui Tiškevičiui užsakius. Muziejui juos padovanojo grafo sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius, paskutinis dvaro paveldėtojas. Astravo dvaro rūmų portalą dabar sergsti jų betoniniai antrininkai. Kauniečiai mėgsta prie muziejaus fotografuoti raitus ant liūtų vaikus. Miglės „Užtemimas“ primena fotografijos negatyvą. Menininkė neslepia, kad tapydama naudojasi nuotraukomis, nors metaliniai žvėrys turbūt kantriausi pozuotojai.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
Kristupas Ališauskas: „Silent Key LY2FX“
Parodoje „Silent Key LY2FX“ pristatomi naujausi Kristupo Ališausko tapybos darbai, kuriuose autorius nagrinėja santykį su istoriniais naratyvais, ateinančiais iš skirtingų šaltinių: švietimo institucijų, šeimos narių pasakojimų ir asmeninės patirties. Pirmapradžiai paveikslų motyvai, padiktuoti santykio su praeitimi, sukrenta į bendrą visumą – archyvą. Permąstydamas šias patirtis, autorius vienas naratyvo dalis paryškina, o kitas užtildo, subjektyviai atsirinkdamas tapybos motyvus.
Parodos pavadinime vartojamas terminas „Silent Key“ yra radijo mėgėjų sąvoka, žyminti kolegą radistą, kuris nebeprisijungs prie eterio – jo stotis amžiams nutilusi. LY2FX (arba LY2BFX) buvo autoriaus senelio radijo šaukinys. Archyvo kontekste tapytojas į senelį žvelgia dvejopai: viena vertus – kaip į artimą, pažįstamą, kita vertus – kaip į indeksą ar kodą, įrašytą archyvo sistemoje.
O tyla čia tampa būsena arba atminties forma, kurioje praeities pėdsakai išlieka fragmentiški, painūs ir kartais sunkiai suprantami.
LDS Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4) veiks iki kovo 27 d.
Daina Pupkevičiūtė: „Žuvų raudos“
Ši paroda prasidėjo kaip dalis tęstinio meninio tyrimo, kurio centre – sužeisti, neatpažįstamai ekstraktyvistinių praktikų pakeisti kraštovaizdžiai. Per performatyvias, etnografines, klausymo, garso ir vaizdo kūrimo bei rašymo praktikas siekiau ir tebesiekiu suprasti kas lieka po to, kai brutalia jėga nutraukomi santykiai tarp įvairių būtybių, susiformavę ir palaikyti amžiais ar tūkstantmečiais, per ištisas epochas. Trūkiai, stygius ir neįprasta tyla – ta, iš kurios nenuskambės kvietimas atsiliepti – gaubia ekstraktyvistinius kraštovaizdžius. Lygiai taip pat – ir karo kraštovaizdį.
Žuvų raudos nutyla užtvenkus upę, užtvanką susprogdinus, rūšiai išnykus, raudonajai knygai pasipildžius nauju vardu. Per žuvų raudų metaforą kalbu apie gedulą ir sielvartą, eižėjančias jungtis, nebeatmenamas dainas, nebeišmoksimą kalbą. Kalbu ir apie tuos, kurių kalbos nesuprantame, ar kuriuos manėme nekalbant, išnykstančius į gilesnę tylą. Drauge, galvoju apie poreikį likti ryšyje ir vieni kitų pasauliuose.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
„Šiaudinė architektūra“
Jau 37-erius metus Architektūros studentų klubo organizuojama alternatyva edukacijai – SIKON – šiemet įvyko visai kitu formatu. SIKON 37 „Resursai ateičiai“ buvo skirta aplinkai draugiškos statybos temai – dalyviai praktiškai išbandė darbą su šiaudais. Kūrybinės dirbtuvės susidėjo iš dviejų etapų, vyko ilgiau nei įprastai, o rezultatas – pačių dalyvių rankomis suprojektuotas ir pastatytas šiaudų kitkų paviljonas Aleknaičių kaime, Akee rezidencijoje.
Paviljono dizainas ir konstrukcija buvo kuriami atsižvelgiant į aplinką ir bendruomeniškumą. Formą padiktavo teritorijoje augantys medžiai, numatytos sėdėjimo vietos skatino lankytojus žvelgti į tolumoje plytinčius laukus, o esamas lauko laužas buvo integruotas į erdvę ir statybų metu neliečiamas. Medžiagos surinktos bendruomenišku principu – jos buvo įsigytos iš vietos ūkininkų, miestelio lentpjūvės ir paaukotos geranoriškų rėmėjų. Pagrindas sukurtas prisitaikant prie esamo dirvožemio, nesikišant į šaknis, panaudojant molingą gruntą ir perdirbtas molio atliekas. Pasirinkta bekarkasė konstrukcija leido paviljoną statyti lengvai, o ateityje – išardyti, kompostuoti arba pakeisti kitkas naujomis. Sėdimoji dalis pagaminta iš medžio ir apsaugota, kad ją būtų galima panaudoti ir vėliau, arba pernaudoti kituose projektuose. Kuriant skulptūrinį suolelio „balną“, dalyviai taip pat susipažino, kaip šiaudas reaguoja į tinką ir dažus, gilindamiesi į medžiagos savybes.
Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Kas lieka delne“
Paroda jungia atviro kvietimo metu atrinktų penkių menininkų darbus, reflektuojančius nykstantį kūną, trapias akimirkas, tarpusavio ryšius, kolekciją, menančią priešistorinius laikus bei dusliai aidinčius garsus. Daiktai, garsai, prisiminimai ir santykiai čia suvokiami kaip tai, ką galime laikyti – fiziškai ar simboliškai – savo delne. Paroda siūlo lėtą žvilgsnį į tai, kas lieka tada, kai viskas aplinkui keičiasi, ir klausia: ką pasirenkame paleisti, o ką laikome su savimi (savo delne) net tada, kai atrodo, jog nyksta.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 28 d.
Darius Jaruševičius ir Ina Šilina: „Figūralumas“
„Polyrabbit.Duplicate“ kūrėjų duetas – Darius Jaruševičius ir Ina Šilina – perleidžia filmų ir tapybos autorystę animaciniam veikėjui, kuriančiam dokumentines istorijas įvairialypiais tapybos pavidalais. „Polyrabbit.Duplicate“ – tai ranka atliktos mokumentinės (fikcinės dokumentikos) animacijos serialo „Polyrabbit.Duplicate“ herojus, įkūnijantis šiuolaikinį medijų vartotoją, išorinį pasaulį patiriantį ir suvokiantį per ekranus. Daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtas personažas, anachronistinis savo forma, tapo analoginiu Jaruševičiaus ir Šilinos sugeneruotu virtualiu tapybiniu tarpininku (agentu).
Remdamasis filosofo Jean-François Lyotard figūralumo sąvoka, skiriančia juslišką, neartikuliuojamą patirtį (figūralumą) nuo ženklų ir reprezentacijos sistemos (figūratyvumo), Polyrabbit siekia reprezentacijos įveikos. Animacinio vaizdo projekcija ant rastų, išmestų kilimų tampa modeliu, kuris vėliau lėtai ir grubiai pertapomas. Šis procesas – tarp momentinės skaitmeninės projekcijos ir tankaus fizinio tapymo akto – sukuria įtampą ir savitą „creepy“ (liet. nejaukumo) estetiką. Bufonada ir naratyvų deformavimas išlaisvina afektą, kuris figūras paverčia figūraliomis – veikiančiomis žiūrovą ne per supratimą, o per jutimus.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 14 d.
Audrius Janušonis: „DARBAI DU“
„Paroda apie liniją, kuri yra ir priemonė, ir tikslas – fiksuota judesio trajektorija, objekto siluetas ir siužeto vingis, forma, kuri yra turinys. Skirtingos medžiagos diktuoja savo taisykles. Graviruota juoda plytelė primena antkapių plokštes, taip pat turi stilistinių sąsajų su tatuiruočių pasauliu. Nenuostabu, nes jų atlikimo būdas toks pats – liniją kalanti adata.
Monotipijos – palyginti švelnūs judėjimo trajektorijų pėdsakai.
Medinius konstruktus iš pradžių narsčiau kaip priemonę eksponuoti keramikai, vėliau jie tapo savarankiški, netgi naudingi – savotiška mažąja architektūra.
Vazoms panaudojau vestuvėms dovanotos stiklinės vazos siluetą. Keraminės figūros, galvos, paukščiai – vis ieškau naujos prieigos prie senų temų; tai pastanga, ne baigtinė būsena.“ (Audrius Janušonis)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 14 d.
„Santykių architektūra istorijos kuluaruose“
Paroda tyrinėja, kaip meilės ir galios, aistros ir pareigos, asmeninio pasirinkimo ir istorinių aplinkybių sandūroje gimsta santykiai, vėliau tapę legendomis. Parodoje pristatomos Europoje XIX a. sukurtos graviūros – plieno raižinio, litografijos ir oleografijos technikomis atlikti kūriniai, anuomet buvę viena dažniausių paveikslų reprodukavimo formų ir leidę vaizdams plačiai sklisti visuomenėje.
Eksponuojamos XIX a. graviūros liudija ne tik garsias meilės istorijas, bet ir pačią intymumo dramaturgiją, vykstančią už oficialiosios istorijos scenos. Romeo ir Džuljeta, Viljamo Šekspyro tragedijos personažai, simbolizuoja jaunos meilės galią prieš lojalumą šeimai ir senąsias tradicijas, o jų tragiška pabaiga įprasmina konfliktą tarp jausmo ir pareigos, kuris Šekspyro kūrinius aktualizuoja ir šiandien. Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija atskleidžia, kaip meilė
ir politika susipina valdovų gyvenimuose – jų jausmai ir sprendimai turėjo įtakos ne tik asmeniniams likimams, bet ir Lietuvos bei Lenkijos dinastijų santykiams. Jausmų subtilybės šiose graviūrose perteikiamos per gestus, personažų pozas ir subtilius vizualinius akcentus. Estera ir Achašveras, biblinė pora, simbolizuoja drąsą ir moralinę atsakomybę – čia meilė ir ištikimybė tampa ne tik asmeniniu išbandymu, bet ir visos bendruomenės likimo klausimu. Kiekviena iš šių istorijų iliustruoja, kaip asmeniniai pasirinkimai tampa istorinių procesų dalimi, formuojančia valdžios struktūras, paveldą, kultūrą ir pačią istorijos pasakojimo eigą.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki kovo 9 d.
Augustas Bidlauskas, Linas Jusionis ir Marija Šnipaitė: „Vilkti ir grūsti“
Parodoje menininkai iš Vilniaus įprastus pokalbius ir skirtingas kūrybines praktikas perkelia į naują erdvę, kurioje santykiai tarp autorių ir kūrinių įgyja naujų sąlyčio taškų bei kitą tvarką.
Augusto Bidlausko grafikos darbuose judėjimas lėtas ir tikslus. Vaizdai – nespalvoti, išskaidyti, tarsi ištraukti iš savo natūralaus konteksto ir sustabdyti baltame fone. Kūnas čia tampa pagrindiniu vaizdavimo objektu – fragmentuotu, stebimu iš arti, susiduriančiu su gamtos elementais, kultūros žymėmis ir žmogaus buvimo pėdsakais, bet niekada nesuvedamu į vientisą pasakojimą.
Lino Jusionio tapyba yra kaip treniruotė. Kasdienybės motyvai – šviežiai iškritęs ar nuo žiemos užsilikęs sniegas, dviračiu įminto kelio serpantinas, šuolių su slidėmis bokštas – vaizduojami ne kaip įvykis, o kaip būsena, atsirandanti kartojant, kaupiant detales ir atminties fragmentus. Tai grūdimas – darbas su vaizdu kaip su erdvine konstrukcija, nuolat perstatoma, balansuojančia tarp pertekliaus ir trūkumo.
Marijos Šnipaitės skulptūrinė praktika šioje parodoje veikia per žaidimą, kuris tik apsimeta lengvu. Eskiziškais, grakščiais gestais formoje ir medžiagoje kuriami erdviniai ryšiai, jungiantys kasdienybės ritualus, vizualines patirtis ir kultūrines nuorodas. Marija kūriniams parinkdama motyvus atsisako jų įprastinių funkcijų, medžiagiškumo, susikoncentruoja į objektų ryšį su jusliniu patyrimu. Kartais tenka vilkti, kartais grūsti.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 29 d.
„Inventorizacija“
Inventorizacija administracinėje veikloje žymi pauzę ir reviziją, o šia paroda – priešingai – siekiama inventorizuoti ne materialųjį, o žmogiškąjį, kūrybinį miesto turtą: suregistruoti tuos, kurie kuria dabar, kad jų kūryba neliktų nepastebėta.
Tradiciniame meno pasaulyje paroda veikia kaip filtras, o kuratorius kaip „vartų sargas“, turintis galią rūšiuoti meną į tinkamą ir netinkamą, profesionalų ir mėgėjišką. Šioje parodoje kaip tik atsisakoma institucinės privilegijos spręsti, kas vertas būti matomas, o kas ne. Ši paroda savotiškas pasipriešinimas galios struktūroms.
Ekspozicijoje trinamos ribos tarp „sãvo“ (akademinį išsilavinimą turinčio profesionalo) ir „kito“ (savamokslio, autsaiderio). Vengiama grupuoti autorius į atskirus getus. Vietoje to, siekiama balsų ir idėjų polifonijos, kurioje individualaus kūrinio prasmę lemia ne autoriaus statusas, o kūrinio vieta tarp ir šalia kitų.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 29 d.
Neringa Poškutė-Jukumienė: „POV“
Menininkė pasitelkia memų kultūroje paplitusią žymą POV (Point of View, lietuviškai: požiūrio taškas) kaip performatyvų įrankį, leidžiantį permąstyti žiūrovo perspektyvą į meną ir pasaulį šiuolaikinės juvelyrikos ir medijų kultūros kontekste.
POV sąvoka parodoje glaudžiai susijusi su kūniškumu ir juvelyrikos medijomis. Atpažįstame selektyviai – vienai auditorijos daliai darbai „suklikina“, kitai lieka nebylūs. Šie du požiūrio taškai atskleidžia ne tik memų veikimo principus, bet ir tai, kad šiuolaikinė juvelyrika dažnai suvokiama konservatyviai, jai iš anksto priskiriamos tam tikros reikšmės, ypač kalbai pasisukus apie tai, kaip juvelyrika nešiojama ar kaip priimama socialiai.
Svarbi parodos ašis yra ironija. Memų kultūroje POV dažnai vartojamas netiksliai: vaizdas nebūtinai atitinka tikrąją „požiūrio taško“ logiką. Šis neatitikimas – ironiškas ir pabrėžia, kad siūloma perspektyva gali būti apsimestinė, o žiūrovo patirtis – iš anksto sukurta. Taip parodoje skatinama kritiškai vertinti medijas, nagrinėjama, kaip vaizdai, tekstai ir objektai formuoja, nukreipia ar net valdo mūsų suvokimą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 29 d.
Aistė Stancikaitė ir Flurin Bisig: „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejus tradiciškai domisi ne tik istorine, bet ir šiuolaikine diasporos daile. Šiuokart su Berlyne reziduojančia Aiste Stancikaite (g. 1988 m. Lietuvoje) dialogą mezga šveicaras Flurinas Bisigas (g. 1982 m.), kuriantis visiškai kitokiais principais nei Aistė. Tokia tarptautinė paroda liudija, kad išankstiniai teiginiai apie saitus su konkrečia vieta yra sąlyginiai.
Abiejų menininkų kūryba atrodo mįslinga ir nesuprantama… Poetiškai tariant, atrodo, kad Bisigas yra iš praeities – jis derina kanoninius elementus ir asmenines aistras, ieško gairių kaip požiūrio į dabartį. Tuo pačiu metu jis labai gerai išmano techninius ir istorinius principus. Stancikaitė, savo ruožtu, galbūt yra iš ateities, su nuorodomis į nežinomybę ir mokslinę fantastiką. Sužmogintos figūros arba tiesiog kūno fragmentai juda pirmyn ir atgal tarp šešėlių ir priekinio plano. Menininkai dirba prie to, kas sąmoninga, ir to, kas nėra sąmoninga. Abu autoriai savo meninėje praktikoje visų pirma domisi kūno ir žmogiškumo santykiais. Akivaizdžiai vienišos figūros, atrodo, ieško kitų tiesų, bėga nuo normų: meno ir gyvenimo. Kalbant geografiškai ir energetiškai, ši paroda Stancikaitei yra sugrįžimas namo, o Bisigui – nauja teritorija.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 7 d.
„Didybė mažume. Japoniškų kardų meninės detalės, grafika, miniatiūrinė skulptūra“
Japonų meno kūriniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus Kyjive (Ukraina) atspindi Edo arba Tokugavų laikotarpio (1603–1868) samurajų luomo materialųjį pasaulį. Šiai parodai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iš daugiau nei septynių šimtų kolekcijos eksponatų buvo atrinkti tie, kurie geriausiai reprezentuoja kardų puošybos meną, medžio raižinių kūrimo subtilybes bei miniatiūrinių skulptūrinių formų atlikimo virtuoziškumą.
Eksponatų rinkinys atspindi japoniškąją koncepciją „didybė mažume“, kai miniatiūriniame daikte įkūnijami ištisi pasauliai – senosios Japonijos kultūros socialinis ir materialinis matmenys. Pirmiausia tai japoniškų kardų meninių elementų ir miniatiūrinių skulptūrų – necukių – kolekcija. Šaltieji ginklai, kaip neatsiejama japonų ginkluotės dalis, buvo glaudžiai susiję su bušido kodeksu – „kario keliu“, kurio ašis buvo kardo valdymo menas. Miestiečių pamėgtos necukės paplito kaip japonų vyrų, o vėliau ir moterų aprangos aksesuarai. Jos tarnavo kaip sagos, pakabukai ir atsvarai dėklams bei maišeliams, kabinamiems prie diržo. Vertingos miniatiūrinės skulptūros atliko ne tik funkcinį vaidmenį, bet ir pabrėžė savininko individualumą bei statusą. Grožis, tobulumas ir meistriškas atlikimas greitai pavertė jas geidžiamu kolekcionavimo objektu.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks kovo mėn.
Alvydas Lukys: „Banalūs peizažai“
Parodoje „Banalūs peizažai“ eksponuojamos per keletą dešimtmečių susikaupusios šio žanro fotografijos. Pavadinimas pabrėžia nesureikšmintą, kasdienišką jų pobūdį. Vieni peizažai atrodo lyg numanomo veiksmo vietos, kituose galima aptikti kasdienybės filosofijos kodų.
Fotografuoti lankantis įžymiose vietose – sena kelionių fotografijos tradicija. Tai prasidėjo vos tik atsiradus fotografinei technikai, gerokai anksčiau nei kelionės tapo įprastu, masiniu reiškiniu. Atvirukais parodyti tolimų kraštų „stebuklus“ buvo tarsi fotografo misija.
Ką šiandien gali rinktis medijų kultūros paveiktas menininkas? Matyt ne pačias svarbiausias, net atsitiktines, galbūt filmų epizoduose matytas vietas. Kasdieniškas vaizdas gausiai turistų lankomoje vietoje – ne buvimo ten įrodymas, o veikiau dialogas su medialiais vietų vaizdais.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki kovo 7 d.
Eglė Pilkauskaitė: „Baigiamojo darbo (re)vizija“
Parodoje „Baigiamojo darbo (re)vizija“ tyrinėjamas asmeninis Eglės Pilkauskaitės studijų Londono menų universitete (UAL) baigiamojo darbo santykis ir jo įtaka ateities kūrybiniams jos pasirinkimams. Ieškodama koncepcijos, atkurdama ir imituodama įvairius medžiagų irimo procesus menininkė iki šiol analizuoja atskirties ir medžiagiškumo temas. Kūriniuose integruodama asmeninį ir kultūrinį kontekstą Eglė plečia kūrybinės praktikos eksperimentų lauką įterpdama naujas medijas ir tuo pačiu stengdamasi nenuklysti nuo naratyvo. Praėjus vienuolikai metų po piešimo bakalauro studijų baigimo, ji pirmą kartą kūrinį eksponuoja akademinėje aplinkoje. Paroda konstruojama kaip prisiminimas, kurio ekspozicinė ašis – interaktyvus pasakojimas, įtraukia parodos lankytoją į vidinį autorės dialogą, kuriame ji atkuria įvykius, lėmusius svarbius jos kūrybinės veiklos pasirinkimus.
Galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 5 d.
Rimvydas Kepežinskas-Keptas: „Iliustrada“
„Sveiki atvykę į grafiko ir iliustruotojo Rimvydo Kepežinsko-Kepto meno pasaulį! Tas pasaulis kiek kitoks, nei mes esame įpratę matyti retrospektyvinėse jubiliejinėse dailininkų parodose. Pamatyti Kepežinsko parodą tikra šventė – jo kūryba nėra dažnai eksponuojama parodų salėse, nors jo taikomojo pobūdžio kūrinius – plakatus, kaligrafiją, poezijos ar vaikų knygų iliustracijas – matome dažniau. Gal todėl ši paroda pavadinta ILIUSTRADA – nuspėjamu naujadaru, kuriame susipynusios iliustracijos ir (kūrybinio) kelio – reikšmės; neatsitiktinis ir paties žodžio sąskambis su estrada – pakyla artistams, nuo kurios girdime gerai įsimenamas melodijas. Visa tai gana tiksliai atitinka dailininko kūrybos įvaizdį. Jis vienodai atsidėjęs kuria estampus, plakatus, iliustracijas, kaligrafiją, o kai viskas pabosta – ima į rankas teptuką ir kuria draugiškus šaržus – bičiulių, politikų, kino ir muzikos žvaigždžių… Paprastai tų šaržų niekam nerodo, bet kelis juos galima pamatyti šioje parodoje. Visuose savo kūrybos baruose jis laužo nusistovėjusias normas, įnešdamas lengvumo, sąmojo, spalvų, skambesio. Ir turi savo kūrybos hailaitus. Kas nežino Kepto LIFE ar Birštono džiazo festivalio vizualinio skambesio? Kas dar nematė jo akvarelinių „Čipolino“ iliustracijų ar garsiojo šuns takso, laimėjusio Bolonijoje UNICEF prizą ir dėl kurių jam teko ne kartą lankytis Bolonijos vaikų knygų mugėje? Išskirtiniai jo kūryboje yra estampai, minimalistinio vaizdo, bet itin raiškios atlikimo technikos, lyg kontrastas lengvoms, ryškiaspalvėms animalistinėms jo iliustracijoms. Ne mažiau žaisminga yra Rimvydo kaligrafija – be savo žymių laiškų dailininkams, jis kaligrafiškai išrašo poeziją ar medicininę diagnozę. Visa tai galima išvysti šioje parodoje. Sveikiname jubiliatą ir dėkojame jam už retrospektyvos Šventę!“ (Parodos kuratorė Jolita Liškevičienė)
VDA Parodų salėse „Titanikas”, (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 7 d.
Anna Chostegian, Saulė Noreikaitė, Monika Pakerytė, Neda Rimaitė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Jurga Šarapova: „Dulkių sukilimas“
Paroda kviečia pastebėti darbuotojų įsipynimą institucijų pinklėse. Praskleidus sukauptų darbų ir patirčių rinktines, nuo institucinių ir asmeninių archyvų su rūpesčiu nupučiamos dulkės. Ore pasklidusios praėjusio laiko ir primirštų svajonių užuominos pažadina detektyvinį smalsumą. Dulkės – tarsi įkalčiai, išsiblaškymo ir užmaršties liudininkai, šokantys atokių užkampių prieblandoje. Srautai ir skersvėjai, nešantys pasakojimus ir išgyvenimus, persipina vieni su kitais. Istorijose apie kasdienybės darbus nugula bendrystės, savos kalbos ir įkvėpimo smiltelės. Neakivaizdūs trapumai šį kartą – dėmesio centre. Tai, ką tik permetame akimis, tampa neišvengiamomis užuominomis. Įvairiais medžiagiškumais iš paslaptingų dėžių prisikeliantys kūriniai nubraukia sueižėjusių ir nuvargusių paviršių keteras, lengvai pašalindami menamo sukilimo pėdsakus. Šie migloti liudijimai, nešantys dulkeles gilyn į institucijų plyšelius, atskleidžia vidinius procesus. Bestebint irimą, vykstantį po dulkių plėvele, vaidenasi rūpestingas belaikybės stebėjimas, atskleidžiantis tuščių siekių ir beprasmių užduočių paliktus rėžius.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki kovo 14 d.
Tata Frenkel: ,,Kaip tapti Didžiojo sprogimo likučiu“
„Supratau, kad kaskart, kai bandydavau kalbėti, mąstyti ar tiesiog būti su savo mintimis, galvoje girdėdavau vien statinį triukšmą. Rašydavau, skaičiuodavau, stebėdavau, išeidavau pasivaikščioti, sėdėdavau namuose, pasakydavau ką nors paprasto, kasdieniško, o fone visada šnypšdavo jis – statinis triukšmas. Ne spengimas ausyse, ne migrena, ne spaudimas kaukolėje, ne kylantis lėktuvas ir ne važiavimas į kalną. Jis buvo aštrus ir grubus – lyg svyruojanti įtampa, nepageidaujamas radijo dažnis, interferencija, pastovus atmosferinis fonas. Keičiau lokacijas, bet jis niekur nedingo: šnypštė kaip šnypštęs. Šnypštimas prasidėjo suvokus, kad visi mano pasakojimai, schemos, kurias braižiau mėgindama suprasti, kas vyksta mano gyvenime, ir istorijos, kurias laikiau fikcija, pasirodė esančios tikros – skausmingai tikros. Tai sudaužė pačią šerdį, širdies branduolį: pro įtrūkius it burbulai ėmė veržtis smulkios dalelės. Ta pati širdis pradėjo pulsuoti tada, kai turėjo išnykt. Prisiminiau, kad, kai iš televizoriaus ar radijo imtuvo sklinda statinis triukšmas, gali būti, kad pagauni dalelytę realaus kosminio mikrobangų fono. Todėl pamaniau, jog triukšmas, kurį girdžiu, turbūt yra Didžiojo sprogimo likutis. Ne mažiau.“ (Tata Frenkel)
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
Valdimaras Kalninis: „Kviečiu vakarienės“
Kalninio grafika – tai savita kosmologija, kurioje plokštumos virsta erdvėmis, o figūros – ženklų, ritualų ir vidinių būsenų talpyklomis. Visiems labiau pažįstamos Kalninio monotipijos. Autorius daug dėmesio skyrė trafaretinės grafikos technikai, kadangi pastaroji atveria galimybes vienu metu dirbti prie didelio kiekio lakštų. Spiralinės vijos, laiptuotos spalvinių plotų pakopos, trupantis siluetų kontūras, pseudofaktūrinis grūdėtumas kurdavo paslapties atmosferą. Nelinkęs filosofuoti ar kitaip sureikšminti darbuose teigiamą harmoniją, Kalninis tiesiog mėgavosi tonine polifonija.
Šioje parodoje pristatoma kelios dešimtys darbų, sukurtų XX a. pabaigoje, daugiausia 9-ajame dešimtmetyje, kai autorius intensyviai tyrinėjo piešinio kaip savarankiško reiškinio galimybes. Tai labai preciziški darbai, kuriuose jungiasi keli sluoksniai: figūratyvumas ir abstrakcija, siurrealizmas ir architektūrinis konstruktyvumas, gamta ir mechanika, žmogaus buitis ir mitologiniai įvaizdžiai. Ši paroda išskleidžia keletą Kalninio kūrybos vektorių: nuo siurrealistinių elementų iki stilizuoto teatrališko kūno, nuo monumentalių peizažų iki ekspresyviai, bet geometriškai „standžių“ kompozicijų su aiškiomis pieštuko brėžių kryptimis, keistų detalių – akių, apskritimų, medžio šakų nuopjovų ir linijinių figūrų, kuriose schematiškai atvaizduojama gamta: šaknų raizginiai, statiški miško pjūviai, debesų formacijos.
Klaipėdos galerijoje, Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki kovo 5 d.
Ineffabilis Deus: „Ziedajs lauku ir giriu Lietuwos“
Popiežius Pijus IX, remdamasis ilga Katalikų Bažnyčios tradicija ir mokymu, 1854 m. bule „Ineffabilis Deus“ paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Pagrindiniai parodos eksponatai – Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje saugomi originalūs bulės „Ineffabilis Deus“ rankraščių albumai lietuvių ir lenkų kalbomis ir bulės įkvėpti liaudiškojo pamaldumo pavyzdžiai Lietuvoje. Lietuviškąjį bulės vertimą iš lotynų kalbos atliko Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Rankraščiuose itin ryškūs valstybiniai motyvai, sukurti albumus meniškai apipavidalinusių Rokiškio grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės (lenkiškasis leidimas) ir Idalijos Sobianskytės-Broel-Platerienės (lietuviškasis leidimas).
Paroda atskleidžia bulės rankraščių vertimų sukūrimo aplinkybes, tautiečių pastangas išsaugoti Lietuvos ir Lenkijos atminimą carinės okupacijos ir spaudos draudimo metais bei liaudiškojo pamaldumo Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai raišką Lietuvoje. Tai reta galimybė iš arti pamatyti dokumentus, kurie paprastai saugomi Vatikano bibliotekos saugyklose, ir kartu naujai įvertinti Motiejaus Valančiaus svarbą Lietuvos kultūros istorijoje.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
Felicija Dudoit: „Įdegis“
Parodoje „Įdegis“ pristatomi Felicijos Dudoit tapybos darbai, kuriuose vaizduojamos atviros, tuščios paplūdimių ir rekreacinių zonų erdvės, kurios yra estetiškai patrauklios, ramios, tačiau taip pat yra persmelktos subtilia melancholija ir įtampa, kuri kelia abejonių dėl akimirkos tikrumo. Šie redukuoti peizažai tampa tarsi fonu veiksmui, įvairių objektų koliažui, kuomet esant intensyviai ir viską išskaidančiai karštos vasaros dienos šviesai laikas tarsi sustoja.
Felicija Dudoit (g. 1999) tapytoja, 2023 m. baigusi Tapybos specialybės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkės darbai pristatyti tarptautinėse parodose tarp kurių „Vilnius Vibes“ Anger muziejuje (Erfurtas, Vokietija), 7-ojoje tapybos bienalėje (Zagrebas, Kroatija) bei šiuolaikinio meno mugėse „EXPO Chicago“ (Čikaga, JAV), „The Others Art Fair“ (Turinas, Italija), „Artvilnius“ (Vilnius, Lietuva).
2023 m. menininkė pelnė „PDA Amore e Colore“ apdovanojimą meno mugėje „The Others Art Fair“ ir 2024 m. dalyvavo meninėje rezidencijoje Turine, Italijoje. Felicijos Dudoit tapybos darbų yra „MO“ muziejaus (Vilnius, Lietuva) kolekcijoje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
Anna Szprynger: „Aidas“
Parodoje eksponuojamos fotografijos, piešiniai ir tapybos darbai, kviečiantys keliauti M. K. Čiurlionio pėdsakais ir priartėti prie jo pasaulio vizijos.
Parodos autorė leidosi į asmeninę patirtinę kelionę, siekdama pabandyti pamatyti pasaulį Čiurlionio akimis – pamatyti tai, ką jis matė, ir pajusti tai, kas jį jaudino bei įkvėpė. Tai nėra mokslinis tyrimas ar istorinė rekonstrukcija, bet jautri vaizduotės kelionė, leidžianti iš naujo atsiverti Čiurlionio menui.
Kelionė vedė į Druskininkus – Čiurlioniui pačią asmeniškiausią ir intymiausią vietą, kur jis augo, mokėsi ir formavo savo pasaulėžiūrą. Taip pat aplankyti Vilnius ir Kaunas – miestai, stiprinę jo ryšį su Lietuva. Maršrutas tęsėsi Plungėje, kur jis tobulino muzikinį meistriškumą, ir Gandingos piliakalnyje, kur įvyko jo kaip kompozitoriaus debiutas. Lietuvos pajūryje svarbia stotele tapo Palanga – vieta, kur Čiurlionio kūryboje atsivėrė jūros begalybės motyvas.
„Kiekvienoje iš šių vietų siekiau prisiderinti prie Čiurlionio jautrumo, ieškodama sąskambių tarp savo pasaulio suvokimo ir to, kaip jį galėjo matyti jis. Ši patirtis paskatino iš naujo pažvelgti į Čiurlionio tapybą ir įsiklausyti į jo muziką“, – sako parodos autorė.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 3 d.
Jaakovas Blumas: „Multivisata“
Jaakovas Blumas išsiskiria ypatingu požiūriu į tapybą ir meno objektą. Savo darbuose jis ne tik atveria iš esmės naujas spalvų atžvilgiu tapybos galimybes, bet dažnai išplečia plokštuminės tapybos sampratą į trimatę ir net suteikia šiam žanrui kinetinės formos.
Tarsi prieštaraudamas vyraujančiam plokščios ir monochrominės tapybos stiliui, kuris savo esme būdingas šiam žanrui, Blumas kuria tapybinę geometrinėmis formomis grįstą paviršiaus tekstūrą, kuri yra dinamiška, netgi taktilinė. Paletėje vyraujantys pirminiai atspalviai, išryškinantys laipsnišką gradaciją ir subtiliausius niuansus, atskleidžia jautrų menininko spalvų pojūtį. Apskritos, kvadratinės ir stačiakampės formos susijungia ir dažnai sukuria trečią dimensiją. Svarbu paminėti, kad daugelį savo kompozicijų Blumas nuolat transformuoja, jas pertvarkydamas ar sukurdamas naujus derinius, netgi kviesdamas ir žiūrovus dalyvauti šiame procese.
Pažymėtina, kad Jaakovo Blumo kūrybą charakterizuoja jo pasirinktas spalvų spektras, kuris svyruoja tarp tamsių, žemės tonų ir spinduliuojančios monochromijos. Visa tai labiau primena ne klasikiniam modernizmui būdingas konkrečiojo konstruktyvizmo meno apraiškas, o prancūzų peizažinės tapybos spalvų paletę. Būtent iš šio virtuoziško sąveikavimo gimsta žavintis Jaakovo Blumo kūrinių poveikis.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 19 d.
Paulius Šliaupa: „Krentant“
„Krentant“ – tai paroda, kurioje kritimas suvokiamas ne kaip žlugimas, o kaip jautrus ryšio su peizažu būdas. Filmuose, instaliacijose ir tapyboje Paulius Šliaupa tyrinėja gamtos jėgas kaip tylius procesus. Jie formuoja mūsų jutimus ir atmintį skirtinguose kraštovaizdžiuose.
Filmuose naudojama drono kamera praranda kontrolę, tampa pažeidžiama ir pasineria į dreifo, kryčio ir savistabos būsenas. Peizažas veikia ne kaip fonas, o kaip jėga, nešanti kūnus, technologijas ir prisiminimus. Technologijos parodoje tampa jutimo organais, jautriais aplinkai ir jos pokyčiams.
Tapyboje šis matymo būdas tęsiasi per laiko ir erozijos ženklus kaupiantį procesą. Tapiniai ne iliustruoja, o sutelkia dėmesį į mikropeizažus – samanas, užšalusį ledą, kaimo smėlį, jūros raštus – prisilietimus ir laiką.
Paroda kviečia suvokti kritimą kaip vienybės dalį, o peizažą – kaip gyvą struktūrą, kuri mus formuoja.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 4 d.
„[M] MIESTO FOTOGRAFAS Romas Linionis“
Tai vieno fotografo gyvenimo darbo nedidelis fragmentas apie miestą M – Marę, Majamį, Marijampolę. Fragmentas, kuris ištrūksta iš dokumentinės fotografijos ribų, bet jų visiškai nepalieka. Tai ne miesto portretas klasikine prasme. Greičiau – lėtas, nuoseklus, vietinis žvilgsnis, formavęsis per kelis dešimtmečius, visų pirma per buvimą. Linionis fotografuoja Marijampolę taip, kaip retas fotografas – fiksuodamas savo miesto kismą, laikyseną, bet ne jo paviršių.
Marijampolė jo kadruose nėra reprezentacinė, bet ir ne marginali. Ji neturi nostalgijos patinos. Tai miestas, kintantis, kartais prieštaringas, dažnai likęs už nacionalinės vaizduotės lauko. Linionis nefiksuoja „momentų“, jis leidžia laikui nusėsti į formą. Jo Marijampolė – tai archyvas be aiškios chronologijos, kur istorija gyvena kasdienybėje: praeiviuose, laikysenose, konstrukcijose, šventėse, o galbūt labiausiai – tuščiose pauzėse tarp jų.
Linionis ne tiek stebi, kiek įsistebi. Jo laikas nenuoseklus, bet sluoksniuotas: sovietinė infrastruktūra čia – ne kaip praeitis, o kaip fonas, pereinamojo laikotarpio chaosas – kaip forma, nepriklausomybės pažadai – kaip nejaukus miesto tyvuliavimas. Visas miestas – kaip architektūrinė inversija: be centro, be ašies, bet su nuolatine gyvenimo tėkme. Fotografijos ne dokumentuoja, o analizuoja: kaip miesto kūnas keičiasi, kaip skuba arba vėluoja pokyčiai.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
Donatas Stankevičius: „Legendinė praeitis“
Parodoje pristatomas to paties pavadinimo fotografijų ciklas – vizualinis pasakojimas apie kartą, užaugusią sisteminių Lietuvos lūžių laikotarpiu. Fotografijose kruopščiai atkuriama XX a. 9-ojo deš. pabaigos ir 10-ojo deš. pradžios kasdienybė.
Ciklas pradėtas kurti 2019 m., kaip Vilniaus dailės akademijos magistro darbas. Tai bandymas meninėmis priemonėmis spręsti atminties temos klausimą ir vaizdo antropologams reikalingų kokybiškų kasdienybės vaizdų stygių iš lietuviškojo 9 ir 10 dešimtmečių pradžios.
Kinematografiškuose kadruose autorius rekonstruoja savo vaikystės, paauglystės ir mokyklos baigimo metų patirtis, sutiktus žmones bei išgyventas situacijas. Asmeniniai pasakojimai čia tampa universaliai atpažįstamais būtojo laiko simboliais – vaizduojami žaislai, pirmosios riedlentės, vaizdo kasetės, gumos popierėliai ir kiti laikmečio artefaktai, liudijantys perėjimą nuo sovietinės kasdienybės prie vakarietiškos popkultūros.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki kovo 15 d.
Ana de Almeida ir Leo Trotsenko: „Pakeliama svarbos sunkuma“
Jungdami praeitį, dabartį ir ateitį, menininkai kviečia lankytoją susidurti su dažnai žmogui sunkia patirtimi – istorinėmis neteisybėmis, neįgyvendintomis galimybėmis ir išliekančiais materialiaisiais pėdsakais.
Tiek Ana, tiek Leo gilinasi į praeitį ir dabartį, savo kūriniuose derindami archyvinius dokumentus su šiuolaikine urbanistine ir kraštovaizdžio archeologija. Jų kūryba apima įvairius laikotarpius ir pokyčius sociopolitinėje realybėje, pasitelkiant antropologinį žvilgsnį į žmogiškus ir nežmogiškus elementus.
Parodoje „Pakeliama svarbos sunkuma“ nagrinėjama, kaip svarba kyla iš asmeninio suvokimo ir rūpesčio, klausiant, kas lieka įrašyta kolektyvinėje atmintyje. Kas išties yra svarbu, o ką tik mes patys sureikšminam perleisdami įvykius ir reiškinius per savo subjektyvų ir solipsistinį kūno bei proto filtrą?
Pasitelkdami meno kalbą, Ana de Almeida ir Leo Trotsenko parodoje permąsto ne tik daiktišką, bet ir asmeninę, socialinę ir istorinę tikrovę, taip reflektuodami ir pačias mintis bei savo vietą laike ir erdvėje.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 29 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
Lida Meškaitytė ir Igoris Piekuras: „Neįprastai daug šakelių“
Parodoje kviečiama iš naujo pažvelgti į du, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusius kūrėjus. Tačiau tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių besimezgančiame dialoge išryškėja juos jungiantis lėtas, atidus ir kupinas pagarbos dailininkų žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.
Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti kūrinių istorija atskleidžia laikotarpį nuo 1944 iki 2001 m. Per šį laiką Lietuvos kraštovaizdis ištvėrė didžiulius pasikeitimus – jame rado vietą karo ir pokario ženklai, ir masinė melioracija, ir beatodairiška tarša. Nors menininkams buvo primetamos taisyklės, kaip „tinkamai” vaizduoti gamtą, Meškaitytė ir Piekuras kiekvienas rado būdą išsaugoti savitą žvilgsnį. Peizažas jiems tapo ir dokumentu, ir romantišku pabėgimu nuo slogios sovietmečio tikrovės.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Adomas Danusevičius, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Alina Melnikova: „Suaugę sapnai“
Gamta ir kultūra ilgai veikė kaip opozicija, stichijas norėta pažaboti, tačiau jau kurį laiką šis santykis permąstomas iš esmės. Keturių Lietuvoje gerai žinomų autorių vizualiai skirtingoje kūryboje gamta ir žmogus – neatskiriami. Juos traukia, veda, plaka ir glosto tas pats gaivalas, kuris augina grybą, kelia augmeniją, „šokdina“ gyvūnus ar žmogaus pavidalu budriai stebi, nuščiūva mėnulio šviesoje.
Parodos stimulai buvo du. Pirma, norėta tamsiuoju metų laiku kaip sapną pasišaukti spalvingą gamtos gyvastį, sujaukti jausmus neapibrėžtomis tapatybėmis, džiuginti akis įvairove, nuotykio nuojauta. Antra, siekta dar kartą apmąstyti šiuolaikinio išeivio sampratą.
Pasirinkti autoriai yra iš skirtingų kartų, kontekstų ir aplinkybių: Eglė Gineitytė ir Eglė Kuckaitė kuria Lietuvoje, Adomas Danusevičius – čia ir Danijoje, Alina Melnikova – Ispanijoje. Visi studijavo tapybą, viena jų – dar ir grafiką. Visų stilistika skirtinga, tačiau juos jungia posthumanistinė pasaulėvoka, taip pat matome siejančių motyvų (kerojanti augmenija, įdėmesnis žvilgsnis, ausis, atsukta nugara, hibridiški veikėjai), atidumo formų (neapibrėžtumas, akimirkos įtampa), technikų (tapyba ir molis, mišrios technikos). Žvelgiant į šiuos autorius vienoje erdvėje, gali apimti jausmas tarsi jie sapnuotų bendrus sapnus.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 26 d.
Oscar Chan Yik Long: „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“
Pirmą kartą muziejaus erdvėse rengiamoje menininko personalinėje parodoje pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai. Paroda sumanyta kaip vizualinė kelionė po keturias erdvias Vilniaus centre esančių XVII a. rūmų pirmojo aukšto sales.
Parodos pavadinimas sutampa su laikinos freskos, nutapytos ant lubų skliauto vienoje iš rūmų salių, pavadinimu – „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“ (2025). Kas tie „jie“ – nebūtinai aišku, Chanas to neatskleidžia. Jis taip pat nepaaiškina, kodėl „aukštybė“ yra „įsivaizduojama“ (nors aiškiai matoma skliaute). Po freska menininkas įkomponavo „Kosminį kiaušinį“ (2021) – minkštą juodos ir baltos spalvos vilnonį kilimą. Tai aliuzija į pasaulio sukūrimo mitą, tačiau išsamiau ji neaiškinama. Gretima mažesnė erdvė – pritemdyta, joje ant sienų ir lubų projektuojamas darbas „Patruliavimas“ (2025), kurio pagrindą sudaro tušu ant popieriaus atliktų piešinių serija. Čia neaiškiomis aplinkybėmis ir vėl pasirodo „jie“ – pirmykštės žmogaus skeletą primenančios figūros.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
Jurga Barilaitė: „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“
„Ginklai ir slėptuvės“ yra paskutinė ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje, kaip ir visame cikle, amžinosios būties ir sunykimo temos susipina su įvairiomis aktualijomis (karo, išlikimo temomis) ir sapnų, fantastinių pasakojimų, neiššifruojamų ritualų fragmentais.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė, kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jurga Barilaitė.
Parodoje menininkė kuria postapokaliptinės slėptuvės aplinką, kurioje susipina civilizacijos progreso ir regreso ženklai, seni ir naujai sukurti darbai, karo, skaitmeninės gotikos, mirties ir gaivališkumo motyvai. Su humoru, viltimi ir neišsenkančia energija reflektuodama aštriausias šiandienos temas, menininkė sukuria gyvą ir aktyvią aplinką joms atspindėti.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
„Didžiajam Vilniaus Seimui – 120 metų“
Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių suvažiavimas buvo didžiulės reikšmės įvykis, liudijantis stiprų tautos norą ir valią susivienyti vardan geresnės politinės ateities. Šis neįtikėtinai gausus dalyvių skaičiumi renginys tapo svaria paskata veikti siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
Didysis Vilniaus Seimas, sutelkęs įvairias visuomenės grupes, suvienijo lietuvių tautą politiniais tikslais. Jame iškelta Lietuvos autonomijos idėja buvo įgyvendinta 1918 m. vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, taip pat Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose saugomų rinkinių.
Lietuvos nacionalinė filharmonijoje (Aušros Vartų g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 11 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks kovo mėn.
Antano Žmuidzinavičiaus: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
„Pievos ir akys“ sumanyta kaip dviguba ekspozicija: menininkių darbai pristatomi individualiai, tačiau siejant vienus su kitais. Parodoje ne tik sekame, iš kur randasi kiekvienos jų kūrybos ypatybės, bet ir sudarome sąlygas naujiems, galbūt netikėtiems įspūdžių susikryžiavimams: tapyba gali pasirodyti kinematografiška, o kino kūrinys – tapybiškas, gal net suaustas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gegužės 3 d.
Mindaugas Meškauskas: „Aš esu vilnietis“
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio Wilhelmas Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu Mindaugas Meškauskas fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo procesas lėtas ir reikalaujantis kantrybės: prieš objektyvą sustojęs žmogus keliolika sekundžių turi išbūti sustingęs. Pavadinimą parodai „Aš esu vilnietis“ M. Meškauskas pasirinko perfrazuodamas garsiąją Johno F. Kennedy frazę Ich bin ein Berliner, ištartą kai Berlynas buvo padalintas į Rytų ir Vakarų. Ši frazė virto politiniu laisvės pareiškimu. M. Meškauskas kviečia įvairaus amžiaus, profesijų ir kilmės žmones stoti prieš kamerą ir atsakyti į, regis, paprastą klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“ – taip skatindamas iš naujo apmąstyti, kas iš tiesų kuria miestą.
„Ši paroda – ne apie tai, kas vilnietis buvo, o apie tai, kas juo pasirenka būti šiandien. Portretai – tarsi pareiškimas apie priklausymą miestui ne pagal genealogiją, o pagal atsakomybę. Norėjosi pamatyti ir parodyti miestą per žmonių žvilgsnius, o ne per pastatų fasadus. Aš nefiksuoju vilniečių – aš su jais susitinku ir mes kartu, bendraudami, kuriame portretą.“ – pasakoja fotografas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius“
XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje W. Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes. Šiandien šią temą savaip pratęsia menininkė Dovilė Dagienė, tyrinėdama laiko tėkmę per šviesos kelionę.
„Aštuonios minutės – tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę. Šis laiko tarpas tapo mano kūrybinio proceso pagrindu: tarp dviejų ekspozicijų palieku būtent tokį intervalą. Tokiu būdu viename kadre užfiksuoju ne tik dvi skirtingas akimirkas, bet ir pačią šviesos kelionę, kuri jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu. Sutapimas, kad šio ciklo pradžią inspiravo būtent fotografo Zacharczyko „saulių“ vaizdai – jų meditatyvi nuotaika paskatino mane ieškoti savo santykio su šviesa ir laiku. Man svarbu tyrinėti, kaip suvokiame laiką, šviesą ir tikrovę. Šiuose darbuose jungiasi Vilniaus aplinka ir astronominiai atstumai – artuma ir toluma, matoma ir nematoma.“ – apie kūrybos procesą pasakoja D. Dagienė. Susiedama mokslo ir vaizduotės sritis, parodoje eksponuojamose fotografijose ji akcentuoja ne tik laiką, bet ir erdvę – Vilnių, o kai kuriose nuotraukose renkasi tas pačias vietas, kurias įamžino ir W. Zacharczykas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
„Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“
Arbatos ritualuose susilieja skirtingų kultūrų patirtys, istorijos ir pasaulėjautos. Keliaudama iš Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat ir Lietuvą, arbata įnešė naują kultūrinį skonį – būtent su ja į mūsų žemyną atėjo rafinuota stalo kultūra: prabangūs indai, išpuoselėtas etiketas, bendravimo ritualai.
Kviesdama arbatos kultūrą patirti per meno kūrinius, parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė pasakoja: „Parodoje arbatos kultūros istorija atsiskleidžia per įvairias meno kūrinių formas. Lankytojai gali tyrinėti žymiose pasaulio dirbtuvėse pagamintus spindinčio sidabro indus, subtilius keramikos dirbinius, spalvingą porcelianą ir rafinuotą tekstilę – šiuose daiktuose atsispindi tiek gamybos tradicijos, tiek estetiniai idealai. Tapybos kūriniai, graviūros ir archyvinės fotografijos dokumentuoja arbatos gėrimo praktikas bei kadaise veikusias arbatines, atskleisdami tiek vizualinę kalbą, tiek kultūrinius ir socialinius ritualus, susijusius su arbatos vartojimu.“
Parodos lankytojai galės nerti į dar menkai pažintą Lietuvos arbatos kultūros istoriją – sekti jos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų. Ekspozicijoje atsiskleis įvairios arbatos tradicijos ir skoniai: nuo didikų rūmų papročių ir XX amžiaus miestiečių „arbatėlių“ iki subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia suvokiama kaip gyvenimo menas, mokantis dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 28 d.
Rūta Katiliūtė: „Atmosfera“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas tapybos darbų, atvežtų iš menininkės buto-dirbtuvės Vilniuje, taip pat iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus bei privačių kolekcijų.
Rūtos Katiliūtės kūryba išsiskiria subtilia šviesos ir spalvų dermės poezija – jos drobėse spalva tampa erdvės, švytėjimo ir būties metafora. Mėlyna spalva, tapusi dailininkės vizitine kortele, čia atsiveria įvairiomis nuotaikomis – nuo švelnių dūminių tonų iki sodrių kontrastų. Parodoje pristatomi ir skirtingi kūrybos laikotarpiai, inspiruoti Žemaitijos mitologijos, Neringos peizažų, Rytų filosofijos bei poeto Oskaro Milašiaus idėjų.
„Atmosfera – tai erdvė, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių“, – sako Rūta Katiliūtė.
Parodoje pristatomi dailininkės kūrybinės erdvės fragmentai, memorabili bei fotografijų instaliacijos leis lankytojams patirti ne tik tapybos kūrinių, bet ir menininkės dirbtuvės atmosferą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki kovo 8 d.
„Amžinai laikina“
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 5 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks kovo mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks kovo mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks kovo mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius “
Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.
Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.
„Man buvo septyneri su puse metų, kai įvyko Černobylio branduolinė katastrofa. Prisimenu šiltą ir saulėtą balandį, ilgas dienas, praleistas močiutės namų sode pietryčių Lenkijoje. Kodėl tai prisimenu? Ar tikrai tai prisimenu? Galbūt tikslūs vaizdiniai nėra svarbūs – daug ryškesni išliko to meto jausmai ir įtampos prisodrinta atmosfera. Valdantysis elitas delsė informuoti visuomenę apie tai, kas nutiko, ir apie su tuo susijusius pavojus sveikatai. Buvo žinoma, kad veiksmingas būdas apsaugoti skydliaukę nuo radioaktyviųjų izotopų yra kalio jodido vartojimas. Komunistų partijos narių ir policijos vaikams jis buvo duotas anksčiau nei likusiai visuomenės daliai. Mano močiutė nusivedė mane ir seserį į vietinę polikliniką išgerti rudo skysčio. Ji atsinešė vaisių sulčių, kad sušvelnintų baisų kartų skonį. Tai kartojome kelias dienas iš eilės, ir visada buvo saulėta. Tų šiltų pavasario dienų nerimas visam laikui įsirėžė į mano atmintį.
