„Gen Z. Viskas vienu metu“
Parodoje dalyvauja dvidešimt jaunų menininkų, gyvenančių vienuolikoje Rytų Europos valstybių – regione, kurį formuoja ne bendra atmintis, o paveldėti pertrūkiai, atidėtos ateitys ir nuolatinė pereinamoji būsena. Šie menininkai nelaiko istorijos užbaigtu pasakojimu ir nesiekia jos išspręsti. Veikiau jie gyvena nestabilumo paženklintoje dabartyje.
Darbo žinutės, atostogų asmenukės, karščiausios dienos naujienos, karo reportažai, apsipirkimas internetu – sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos ir dažnai laikomos nesuderinamomis, dabar sklandžiai susipina kasdieniame skaitmeniniame gyvenime. Troškimai, baimė, malonumas, empatija ir išsiblaškymas gyvuoja viename ekrane, dažnai tuo pat metu.
Lengvai persijungdami iš vieno vaidmens, profilio ir tapatybės į kitą, šie menininkai išlaiko priešybių įtampą, užuot ją išsklaidę: skaitmeninė ir fizinė erdvė, materialumas ir nematerialumas, protas ir emocijos, pažeidžiamumas ir kontrolė. Tapatybė nebėra stabilus branduolys, bet nesibaigiantis savęs kūrimas sąveikaujant su kitais. Savastis yra kolektyvinė, pagrįsta santykiais, įsitvirtinusi dėmesio ir afekto tinkluose. Viskas vienu metu.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Nematomi darbai“
Paroda „Nematomi darbai“ ir ją lydinti renginių programa siūlo šiuos technologinius ir socialinius klausimus tyrinėti tarpdiscipliniškai – iš šiuolaikinio meno ir kritinės architektūros perspektyvos. Parodos kūriniuose skleidžiasi energijos vaizduotės persipynimas su kasdienybės mitologija, nostalgija futurizmui ir šmaikščia sistemine kritika. O per jų skirtingus formatus galima patirti tai, kas dažnai lieka nepastebėta, tačiau iš esmės palaiko mūsų buvimą kartu.
Čia kuriamas fragmentiškas naratyvas, kuriame atskiri kūriniai jungiasi į daugiabalsį pokalbį. Kviečiame sekti laikinus saulės atspindžių piešinius ant galerijos sienos ir leistis į refleksiją apie pagrindinį pasaulio energijos šaltinį, jo svarbą mūsų kasdienybėje ir mitologijoje. Sklęsdami su palydovais patirsite aukštesniuose atmosferos sluoksniuose vykstančius šio dangaus kūno sukeliamus reiškinius, tokius kaip elektros išlydžiai. O nusileidę ant žemės iš naujo atrasite dar visai neseniai romantiško progreso įkrautą elektrifikacijos procesą, kuriame urbanistinė aplinka ir vietos gyventojų kūnai tapo vientisos modernistinės choreografijos dalimi.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki balandžio 19 d.
„Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“
Ši paroda – išskirtinė galimybė susitikti su ypatingą reikšmę Lietuvai, Ukrainai ir Lenkijai turinčiu šventuoju atvaizdu prieš jam sugrįžtant į tikruosius namus – savo vardo altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio (toliau – Bernardinų) bažnyčioje.
Pasak legendos, paveikslo pirmavaizdį nutapė XIV a. pabaigoje Jogailos dvare dirbęs lietuvių kilmės dailininkas Žalčiukas, po krikšto gavęs Jokūbo vardą. Paveikslas buvo nugabentas į Sokalį (dab. Ukraina), kur 1599 m. pateko į vietos bernardinų globą ir ėmė garsėti stebuklais, o 1724 m buvo karūnuotas popiežiaus karūnomis. Deja, originalus kūrinys pražuvo XIX a. gaisro metu. Jo dvasinį kelią toliau tęsė kopijos. Vieną tokių – nutapytą dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje – ir matote. Vilniaus Bernardinų dokumentuose šis paveikslas paminėtas 1713 m., todėl neabejotinai ji yra viena iš seniausių žinomų minėto atvaizdo kartočių.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Mindaugas Navakas: „Vakar ir dar seniau“
Per savo karjerą menininkas išlaikė kritišką ir neretai ironišką santykį su mus supančia aplinka, tačiau plastinė raiška, nors jau daugeliui atpažįstama, kinta. Jo kūryboje nuosekliai plėtojami eksperimentai su skulptūros technikomis ir medžiagomis: nuo tradicinių žaliavų – metalo, medžio, akmens – iki ready made’ų ar objet trouvé. Parodoje „Vakar ir dar seniau“ Mindaugas Navakas ir toliau eksperimentuoja – naudoja kietąjį porcelianą, o jo paviršių formuoja iš standartinių, banalių statybinių medžiagų, taip pabrėždamas ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, Kinijoje porcelianas yra siejamas su dekoratyviomis vazomis, servizais ar indais, o Vakaruose jis plačiai naudojamas sanitarinės keramikos objektams ir tampa higienos infrastruktūros dalimi.
Menininko naudotas porcelianas buvo tiekiamas iš fabriko Slovjansko mieste, Donecko srityje, šiandien nebeveikiančio dėl karo. Paroda aktyvuoja ne tik porceliano kultūrinį bei istorinį, bet ir dabartinį geopolitinį kontekstą ir veikia kaip vieno kūrybinio ciklo retrospektyva. Ne atsitiktinai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejaus pietinio korpuso didžiojoje salėje – būtent ši rūmų dalis liko nepastatyta iki XX a. pradžios dėl vis pasikartojančių karinių konfliktų. Prašmatnumo atsisakantis porcelianas šioje erdvėje permąsto santykį su istorija ir laiku, išsklaidydamas prabangių rūmų ilgesio mitą.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks balandžio mėn.
„The Spaces In Between. Dizainas, kuris yra tarp“
Dizainas mus sujungia. Jis tampa tarpininku fizinėse ir skaitmeninėse erdvėse, kur mezgasi žmonių tarpusavio ryšiai. Kartu jis meta iššūkį kurti tikrą bendrystę, atsisakant efektyvumo ir šiandienai taip būdingo skubėjimo. Dizainas nėra vien tai, ką sukuriame, jis yra ir tai, kas vyksta tarp mūsų. Jis egzistuoja tarpinėje erdvėje ir slenksčiuose, kur kilusios idėjos tampa įgyvendintomis patirtimis, o susitikę nepažįstamieji – bendruomenėmis.
Šių metų Tarptautinės dizaino dienos tema The Spaces In Between kviečia pažvelgti plačiau nei įprasti dizaino objektai, tokie kaip logotipai, plakatai ar baldai, ir atkreipti dėmesį į patirtis, kurios mus jungia ir lemia tai, kaip jaučiamės, bendraujame ir sugyvename kartu. Nuo plakato, informuojančio apie artėjantį renginį, iki gatvės ženklo, perspėjančio ar palydinčio nepažįstamąjį namo. Nuo muziejaus, sužadinančio norą pažinti, iki drabužio, atskleidžiančio žmogaus tapatybę. Nuo produkto, prisidedančio prie gyvenimo patogumo, iki skaitmeninės erdvės, kuri kviečia įsitraukti – dizainas mums padeda kurti ryšius ir bendrystę.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
„Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“
XX a. pradžioje Stanisławas Filibertas Fleury vaikščiojo po Vilnių su kamera ir fotografavo miestą – jo gatves, kalvas, tiltus, kasdienybę. Šviesa, kadaise užfiksuota stiklo negatyvuose, mus pasiekia ir po daugiau nei šimto metų.
Po daugiau nei šimto metų Sigitas Parulskis ateina į tą pačią vietą. Pastato didelio formato kamerą ant trikojo, ilgai fokusuodamas žiūri į tą patį vaizdą. Tas pats miestas. Kita šviesa. Kiti žmonės. Kitas laikas.
Ši paroda nėra dviejų menininkų dialogas. Tai dviejų laikų susitikimas toje pačioje miesto vietoje. Žiūrovas mato atitikimus ir neatitikimus – vietas, kurios išliko, ir tas, kurios pranyko. Taip miestas čia tampa daugiau nei architektūra. Jis gyvena, sensta, keičiasi. Pastatai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Fotografija trumpam sukuria iliuziją, kad laiką galima sulaikyti. Tačiau iš tiesų ji tik leidžia jį pamatyti.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“
Tarptautinėje parodoje „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ pristatomos išskirtinės lituanistinės vertybės – gobelenai su heraldiniais ženklais iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Krokuva, Lenkija). Šie audiniai – ypatingas dailės, kultūros paveldo, mecenatystės, reprezentacijos fenomenas, neįkainojamos Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijos – visuomenei rodomi pirmą kartą.
Parodoje eksponuojami gobelenai su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą, kupiną paslapčių Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Jie atskleidžia didikų, sekusių valdovo pavyzdžiu, reprezentacijos užmojus, norą pabrėžti giminės garbingą kilmę ir siekį įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Gobelenai, vieni prabangiausių ir labiausiai vertinamų meno kūrinių, didikams padėjo šį tikslą įgyvendinti. Tikėtina, kad taip mąstė ir herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius) XVII a. antroje pusėje užsakęs Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682). Svarbiausias audinių, vaizduojančių panoraminius miško peizažus su gyvūnais, akcentas turėjo būti jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Toks herbas 1650–1680 m. naudotas ir užsakovo herbiniame antspaude.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 12 d.
Žilvinas Kropas: „Įkūnytas išnykimas“
Žilvinas Kropas savo fotografijos praktikoms renkasi alternatyvius vaizdų kūrimo procesus. Serija „Įkūnytas išnykimas“ sukurta naudojantis išskirtine fotografijos šaka – gamtos procesų veikiamą techniką, atskirą terminą turinčia – chlorofilija. Tai saulės ir natūralios gamtos augalų santykyje gimstantys trapūs ir ne visada autoriaus sumanymui paklūstantys atvaizdai. Ž. Kropas, nuosekliai gilindamasis į įvairius alternatyvius procesus, taip pat yra pirmasis Lietuvoje pradėjęs eksploatuoti chlorofilijos metodą, jį tyrinėti bei pristatyti parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Serijos „Įkūnytas išnykimas“ darbuose organiškai ir konceptualiai susijungia natūralioji gamta ir žmogaus siekis tą gamtą apibrėžti ir įrėminti. Pasitelkdamas saulės šviesą ir augalų lapus, menininkas rekonstruoja žmogaus apibrėžtas, jei nepasakytume, pasisavintas teritorijas. Žemėlapių fragmentai ir griežtai saugomos valstybių ribos vėl tampa efemeriškais savo paties atvaizdais. Menotyrininkas prof. dr. Remigijus Venckus pastebi: „Demonstruojami lapų atvaizdai (galime teigti metaforiškai) išbando pasaulio, valstybių, miestų laikinumą, kur, galiausiai, pats pasaulis pasirodo esąs tik laikina stotelė. Galvoti apie laikinumą Ž. Kropui padeda magiškas ir tarytum cheminiu užkratu grindžiamas chlorofilo fotografavimo procesas, kurio metu atvaizdas tarytum persikelia į augalo vidų ir jį užvaldo be jokio fotoaparato, jokios įprastos fotochemijos ir net fotopopieriaus; taip fotografija pati lieka kažkur už foto…“.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 25 d.
Ramūnas Danisevičius: „Stebėjimai ir pastebėjimai“
Ramūnas Danisevičius fotografijos mėgėjams ir žinovams gerai žinomas ir atpažįstamas autorius, visų pirma tapatinamas su taikliais, tik akimirką trunkančiais pastebėjimais. Iš įvykiais ir vaizdais perpildytos aplinkos išskiriantis tokias mizanscenas, kurios atsitinka tik tam tikroms aplinkybėms sugulus į nepaaiškinamą seką, kuri greičiausiai niekada nebepasikartos. Anot Eglės Deltuvaitės, „kūrybinis ir profesinis kelias autorių pavertė iš tiesų pasaulį matančiu akimirkų genijumi, iš kasdienybės ištraukiančiu netikėtai tikėtinus, ne iš karto, bet atpažįstamus kadrus.“ Ir šis unikalus gebėjimas mus supantį pasaulį autoriaus fotografijose perkelia į kasdienybėje neakcentuotą, bet esančią ir mus lydinčią tikrovę. „R. Danisevičiaus niekada negalėjai priskirti negatyviesiems, perdėm dramatiškiems, realybe manipuliuojantiems autoriams. Priešingai, meistriškai valdydamas kompoziciją, šviesą, pagaudamas akimirkos trapumą, jis tiesiog palieka mums tai, kas iš tiesų visada buvo, yra ir liks būtinybe – šypseną, greičiausiai melancholišką ir trumpą, bet svarbiausia – viltį.“ – sako E. Deltuvaitė.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki balandžio 18 d.
Žilvinas Kriaučiūnas: „Artefaktai“
„2024 m. pagalbos Ukrainai misija – „Misija Kalėdos” – įkvėpė sukurti „Artefaktus”. Vairavome virš 40 automobilių konvojų Ukrainos kariams.
Ukraina mus pasitiko sudegusia, padengta rūdimis žemės ūkio technika, palikta laukuose lyg paminklai. Ir žuvusių karių portretais kiekviename mieste ir miestelyje. Ir Ukrainos karo medikės, nusižudžiusios po rusų nelaisvės, istorija. Daug tokių istorijų…
Paroda apie tai, kas lieka po mūsų. Ieškau estetikos, kur turbūt jos nėra. Skiriu Ukrainos moterims, žuvusioms už mūsų laisvę.“ (Žilvinas Kriaučiūnas)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Kęstutis Vasiliūnas: „Goya 1808-2026“
Madrido (Ispanija) El Prado muziejuje kabo Francisko Goya paveikslas „1808 gegužės trečioji Madride“ nutapytas 1814 m., jau pasibaigus Napoleon Bonaparte kariuomenės invazijai ir žiaurumams engiant ispanus.
Šis tragiškos tematikos ir dramatiškas, itin ekspresyvus paveikslas įamžino Madrido sukilimo prieš okupantus dalyvių egzekuciją. Kokios emocijos neįtikėtinai įtaigiai pasitinka žiūrovą? Napoleono karių žiaurumą simbolizuoja egzekutorių nuasmeninimas, visas dėmesys kreipiamas į sušaudomus didvyrius, kurių figūrose atsispindi baimė, ryžtas kovoti ir malda pirieš paskutinį atodūsį. Centre sukilėlis baltais marškiniais, ištiesęs rankas kaip nukryžiuotasai Jėzus Kristus. Jis pasitinka mirtį, bet nepraranda tikėjimo ir tiki atpirkimu…
Parodoje pamatysime ir konkrečią nuorodą į šį programinį kūrinį, kuris kaip inspiracijos šaltinis buvo pradžia K. Vasiliūno savitai karo žiaurumų interpretacijai. Moderniai ekipiruoti kariai vėl nusitaiko į Nukryžiuotąjį, kuris simbolizuoja visus kenčiančius neteisinguose ir brutaliuose karuose, kenčiančius, bet neprarandančius vilties, kad tai pasibaigs. Ukrainoje invaideriai žudo nekaltus žmones, degina cerkves ir tiesiogine prasme šaudo į Nukryžiuotąjį jau sugriautų cerkvių altoriuose. Tokia dabartis, kurią galima “iliustruoti” ir 1814 m.paveikslu, nes niekas nesikeičia, nesikeičia per amžius, nes brutali, laukinė jėga taikosi į viską, net ir į šventus paveikslus, moteris, vaikus. Tai mums, XXI a. žmonėms, neleidžia užmigti, nes mintyse įkyriai sukasi ratu bėgančios mintys, kad karas, karas, nesibaigiantis karas, žūsta žmonės ir itin baugu dėl ateities…
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Danas Aleksa: „Namas prie upės“
„Turbūt kaip ir daugelis iš savo gyvenimo atsimenat kažką susijusio su upe. Iš vaikystės pamenu maudynes kaime upelio gylėje, pamenu seklumoje įsibridusius tėvus, sumerkusius rankas tarp žolių ir mėtančius sugautas žuvis į krantą. Pamenu, kaip pastatė užtvanką ir kaimo centre atsirado tvenkinys. Pamenu karštas vasaros dienas Valakampių paplūdimyje. Pamenu, kaip iš mokyklos Žirmūnuose užšalusios Neries ledu parėjau namo į Antakalnį. Vilnelė mane lydėjo nuolat studentavimo metu ar einant į paskaitas, ar po paskaitų parke išsitiesus ant žolės. Vėliau maždaug už kilometro nuo tos vietos, kur Vilnelė įteka į Nerį, pastatė naują tiltą, o pievą šalia tilto pavertė laisvalaikio zona, kuri ilgainiui virto miestiečių mėgstama susibūrimo vieta. Netrukus po tuo tiltu visų stebimas praskrido Jurgis Kairys. Kiek vėliau, įkvėptas to skrydžio, niekieno nestebimas, išskyrus Evaldo Janso videokamerą, toje vietoje perplaukiau iš vieno kranto į kitą – tokiu būdu jau kaip menininkas ieškodamas ryšio su upe ištakų.“ (Danas Aleksa)
Galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„VDA: vitražas, dizainas, architektūra“
Vilniaus dailės akademijos muziejus pristato parodą, kurioje eksponuojami vitražo, dizaino ir architektūros darbai, objektai, piešiniai, eskizai bei brėžiniai iš Akademijos rinkinių. Rodoma kolekcija aprėpia laikotarpį nuo XX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Paroda atskleidžia studijų procesą ir kūrybines paieškas, tradicijas bei Mokyklos (plačiąja prasme) formavimąsi aptariamu laikotarpiu vienoje seniausių meno mokyklų regione.
Ekspozicijoje galima pamatyti XX a. šeštojo–dešimtojo dešimtmečių vitražo projektus ir jų eskizus, sukurtus tuometinio Dailės instituto (vėliau – Akademijos) vitražo studijoje (veikusioje nuo 1948 m. – Tapybos, po 1989 m. – įkurtoje Monumentaliosios dailės katedroje). Taip pat eksponuojami Dizaino katedros studentų darbai nuo katedros įsteigimo 1961 m. iki Nepriklausomybės pradžios. Parodoje pristatomi ir architektūros studijų diplominių projektų ritiniai – tai XX a. trečiojo ketvirčio studentų darbai, kurių autoriai vėliau tapo modernios Lietuvos architektūros klasikais.
Paroda kviečia pažvelgti į kūrybinį procesą – nuo pirmojo eskizo ir studijų užduoties iki idėjų, kurios formavo Lietuvos architektūros, dizaino ir monumentaliosios dailės raidą ir, galima drąsiai sakyti, – savitą veidą.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 18 d.
„humor – rumor – clamor“
„humor – rumor – clamor“ (liet. humoras, paskalos, šurmulys) teikia žvilgsnį į vieną iš plačiausių Fluxus, konkrečiosios poezijos ir letrizmo kolekcijų, kurią italų kolekcininkas, leidėjas ir fotografas Francesco Conz (1935–2010) rinko daugiau nei keturis dešimtmečius. Parodoje atsispiriama nuo Robert Burton veikalo „Melancholijos anatomija“ (1621), kurioje jis tyrė Hipokrato humoralinę (lot. humor – drėgmė, skystis) teoriją, kurioje „humoras“ reiškė keturis kūno skysčius, kurių pusiausvyra, kaip buvo tikima, lemia žmogaus sveikatos būseną. Bet koks šių skysčių disbalansas sukelia tam tikrus temperamentus: sangvinišką (kraujas), cholerinį (geltonoji tulžis), flegmatišką (skrepliai) ir melancholišką (juodoji tulžis). Burtonas rašė, kad humoras „išvalo kraują, padarydamas kūną jauną ir gyvybingą“.
Paroda galerijoje Vartai jungia melancholiją, ironiją ir humorą su menininkais: Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Jean Dupuy, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsieck, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Allan Kaprow, Alison Knowles, Milan Knížák, George Maciunas, Walter Marchetti, Nam June Paik, Carolee Schneemann, Mieko Shiomi, Robert Watts, Emmett Williams ir kitais.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki balandžio 16 d.
Dainius Liškevičius: „Judantysis“
Personalinėje Dainiaus Liškevičiaus parodoje „Judantysis“ tęsiami menininko tyrimai apie istorinę atmintį, institucinę erdvę ir galios struktūras, šįkart sutelkiant dėmesį į sakralaus ir sekuliaraus pasaulių persidengimą šiuolaikinėje kultūroje. Ši sankirta parodoje ne įtvirtinama, o kvestionuojama kaip nuolat kintanti būsena, tiesiogiai priklausoma nuo stebėtojo žvilgsnio, erdvės ir judėjimo trajektorijos. Eksponuojami bažnytinio interjero elementai, perkelti į galerijos erdvę, praranda pirminę liturginę funkciją, tačiau išsaugo stiprų simbolinį krūvį, veikdami kaip atminties ir autoriteto ženklai.
Menininkas pasitelkia medines bažnytines baliustradas ir kolonas kaip konceptualią ašį, kuri struktūruoja lankytojo patirtį ir žymi trapią ribą tarp transcendencijos ir kasdienybės. Objektai parodoje transformuojami į kinetines struktūras, judančias skirtingomis kryptimis ir kuriančias įtampą tarp linijinio judėjimo į priekį, siekiančio begalybės, ir cikliško sugrįžimo. Taip išryškėja progreso iliuzijos paradoksas, kuomet kiekvienas žingsnis pirmyn kartu talpina ir sugrįžimo į pradžią galimybę. Paroda kviečia permąstyti, ar technologiškai sąlygotas judėjimas veda į transcendenciją, ar tik grąžina mus į ciklą, kuriame riba tarp sakralumo ir kasdienybės tampa sunkiai apibrėžiama.
Galerijoje „AV17“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 16 d.
Ara Radvilė Juozapaitytė: „Namas magnolijos šešėlyje“
Tapybos paroda „Namas magnolijos šešėlyje“ kviečia įžengti į erdvę, kur žmogus nebėra tik figūra ar portretas. Čia jis tampa architektūra. Laikinu namu, kuriame kaupiasi atmintys, baimės, patirtys ir augimo formos.
Aros Radvilės tapyboje kūnas virsta nuolat perstatoma struktūra: krūtinėse atsiveria ertmės, įsčiose telpa sodai, paviršiai skilinėja ir atidengia vidines konstrukcijas. Tai ne iliustracijos, o vidiniai žemėlapiai, kviečiantys orientuotis ne fizinėje, o asmeninėje teritorijoje – ten, kur išorė tampa vidumi.
Parodoje eksponuojamuose tapybos darbuose regimos sienos, kurias statome tam, kad išgyventume. Jos saugo, bet kartu riboja. Monumentalūs kūnai čia trūkinėja ne iš silpnumo, o iš augimo – iš poreikio peržengti tai, kas kadaise buvo būtina, bet tapo per ankšta.
Po magnolijos šešėliu atsiveria pasąmonės laukas – erdvė iki sistemų ir apibrėžimų. Čia kalba gulbės, undinės, gyvūniški siluetai. Šviesioji salė kviečia patirti būseną prieš formą, tamsioji – šešėlį kaip virsmo etapą, kuriame griūtis tampa naujos struktūros pradžia.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki balandžio 11 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Somnia Urbana“
Parodoje Virginijus Kinčinaitis koncentruojasi į mobiliografinius Vilniaus miesto landšafto tyrinėjimus, kuriuose atsiskleidžia urbanistinė miesto kaitos dinamika. Miesto peizažą kartojančioje horizontalioje linijoje sugrupuotais vaizdais siekiama parodyti smulkias gyvenimiškos erdvės detales, kurios byloja apie kasdienybės migloje vykstančius lemtingus istorinius miesto pokyčius. Perspektyvinių miesto vaizdų sankirtose siekiama pavaizduoti skirtingus kultūrinius miesto sluoksnius, kurie susidėlioja į naują ir netikėtą, dažniau absurdišką ar tragikomišką urbanistinių vizijų kolekciją.
Taip atsiranda galimybė pamatyti miesto kaitą nelauktoje prasminėje perspektyvoje. Kitokią optiką miesto peizažams suteikia meno istorijos ikonografiniai elementai – urbanistikos fragmentuose išsiduodanti klasikinio peizažo estetika, abstrakčios tapybos ar minimalistinės skulptūros elementai, pop-arto spalvos, postmodernistinė ironija, DI estetikos imitacija.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
Vytautas Kibildis: „Objektai“
Baldai – ne baldai. Žmonės – ne žmonės. Ir viena ir kita. Savotiška utilitarinio ir vaizduojamojo meno sintezė.
Baldas nenustoja būti baldu, bet Vytauto Kibildžio valia jis virsta įasmenintu vaizdiniu, nešančiu tam tikrą emocinį krūvį. V. Kibildžio objektai subtiliai abstrahuoti, visi skirtingi, turintys savo charakterį, tarsi komunikuojantys vienas su kitu, tarsi kiekvienas „sulindęs į save”. Kartais tai net ne žmonės – rūbai, klostės, kūno linijos, detalės, ironiškos užuominos į profesiją, į charakterį, į tiesiog buvimą.
„Sarkastas”, „Dainuojanti”, „Baletas”, „Mauduolė”, „Arlekinas“, „Coco“, „Antikinė“, „Dviese“, „Architektonika“, „Technokratas”, „Konstruktyvus“ ir daugelis kitų spintelių įprasmina medžio virsmą baldu, baldo virsmą žmogum ir atvirkščiai. „Idėja sukurti šiuos objektus įkvėpė žmonių išgyvenimai, skirtingi charakteriai, nuotaikos… Jungdamas neįprastas aprangos detales į vieną visumą bandau suteikti baldui antropomorfinį pavidalą, tarsi kurdamas psichologinį portretą…˝, – sako dailininkas.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Marija Gabrielė Karputė: „Virsmas“
Savo kūryboje M. G. Karputė atsispiria nuo aplinkos, buities ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimų kasdienybės detalių. Šie elementai tampa būdu tyrinėti, kaip objektų paviršiai geba kaupti laiko tėkmę, prisiminimus ir žmogaus būties pėdsakus. „Man svarbus atpažinimo momentas – kai žiūrovas kūrinyje pamato kažką artimo asmeninei patirčiai“, – atskleidžia menininkė. Parodos centre – piešinių ciklas „Dekiai“. Patiesalai, audiniai čia suvokiami kaip paviršiai, sugeriantys kūno šilumą ir prisilietimą. Į pasikartojantį pledų naudojimą įrašoma žmogiška patirtis, o bendrumas atsiskleidžia per taktilinį audinio suvokimą, esantį kiekvieno iš mūsų prisiminimuose. Pasak M. G. Karputės, tai – tylioji žmonijos istorija, atsiskleidžianti ne per įvykius, o per subtilius jų pėdsakus.
Kituose parodos kūriniuose tyrinėjami skirtingi virsmo pavidalai. Sendaikčių krautuvėlėje rasti ir kaupti saldainių popierėliai transformuojami į žvilgančius objektus. Jie – kruopščiai saugomi, bet kartu ir kelia klausimus apie kaupimą, vertę ir objektų trapumą. O kiti pastelės piešiniai tampa nuorodomis į virtualųjį pasaulį. Jose reflektuojamas šiuolaikinis santykis su svajonėmis. Žaisminga vaizdinių estetika slepia sudėtingesnį santykį su troškimais, kurie, perkeliami į skaitmeninę aplinką, įgauna naujas, dirbtines formas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Eugenija Martinaitytė: „Vasaros prie jūros“
Tapymo įgūdžius Eugenija Martinaitytė ugdė R. Z. Bičiūno vadovaujamoje studijoje „Paletė“, kurią lankė nuo 1979 metų. Prisijungus prie Vilniaus krašto tautodailininkų ir meno kūrėjų bendrijos (1980 m.) aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje, yra gavusi apdovanojimų konkursinėse parodose. 2015 metais autorei suteiktas meno kūrėjos statusas.
Nemažą E. Martinaitytės kūrybos dalį sudaro medinio Žvėryno siužetai, kurie tapyboje, piešiniuose vaizduoja šio dingusio ar pasikeitusio kraštovaizdžio motyvus. Jos darbai buvo eksponuojami 19 personalinių ir daugybėje grupinių parodų.
Menotyrininkė dr. N. Tumėnienė apie autorės Žvėryno motyvus:„Anksčiau lietuvių tautodailėje dominavo kaimo vaizdų primityvioji tapyba. Eugenijos kūryba išskirtinė tuo, kad jos dėka keičiasi tautodailės, kaip kaimo kultūros, samprata. Jos primityvioji tapyba atstovauja miesto kultūrą. Ne todėl, kad ji vaizduoja miestą, ne todėl, kad ji gyvena sostinėje, o todėl, kad ji pamilo Žvėryną kaip neatskiriamą senojo Vilniaus dalį. Ją, kaip mokslininkę, jaudina šios miesto dalies kultūros paveldo likimas, jo archajiškos buities meninis įprasminimas, šios vietovės medinės architektūros, kaip žmogaus sukurtos aplinkos, dvasia. Žiūrint į Eugenijos paveikslus jauti, kad juos sukūrė miestietis, prisirišęs prie miesto kultūros. Ji nevaizduoja miesto kaip grožio idilijos, emocionaliai vaizdingai kelia klausimą dėl Žvėryno „dvasios praradimo“.“
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Simona Rukuižaitė: „Akmuo ir vanduo“
„Ochros paieškos – keliaujant nuo Islandijos fjordų iki Etnos ugnikalnio papėdės – tampa jos susidarymo sąlygų ir struktūrinių niuansų tyrinėjimu. Parodoje šis procesas skleidžiasi per stebėjimo, archyvavimo, smulkinimo bei sijojimo etapus – lėtus ir pasikartojančius, transformacijas įvaizdinančius gestus. Vandeniui veikiant akmenį vyksta lėtas virsmas: uoliena tampa pigmentu, pigmentas – spalva. Dėmesys krypsta į kūrinio materiją – jos ištakas, būsenas ir kaitą. Ochra suvokiama ne tik kaip spalva ar tapybinė priemonė, bet ir kaip žemės istorijos atskala, sugėrusi giliojo laiko procesus bei kultūrinės atminties pėdsakus.
Vienas iš esminių motyvų – laiko patyrimas: geologinis, milijonus metų trunkantis laikas susiduria su žmogiškuoju, fragmentišku ir subjektyviu. Ochra liudija apie Žemės sluoksnių susidarymą, tačiau įgyja prasmę per dabarties gestus – prisilietimą, stebėjimą, atmintį. Geologinis žvilgsnis persipina su poetine prieiga, leidžiančia materiją apmąstyti kaip aktyvią ir kintančią. Objektus supanti erdvė išryškina jų trapumą, juos gaubiančią tylą, kurioje akmuo tampa pasakotoju apie laiką, atmintį ir buvimą Žemėje.
Tyrimas formavosi ketverius metus trukusių meno doktorantūros studijų kontekste, o ypatingas dėmesys buvo skiriamas giliojo laiko ir žmogiškosios atminties santykiui.“ (Simona Rukuižaitė)
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
„Dirbtinis intelektas“
Parodos tema pakvietė Lietuvos dailininkus su humoru ir ironija pažvelgti į dirbtinio intelekto kasdienybę, kuri jau seniai persikėlė iš mokslinės fantastikos į ES dokumentus, darbo vietas ir net mūsų telefonus. Karikatūrose atsirado atpažįstami ES reglamentai, biurokratija, privatumo apsauga, „žalieji“ sprendimai ir skaitmeninimo iniciatyvos, migracija ir kt. Džiugu, kad „Dirbtinio intelekto” tema susidomėjo ir kylantys dailininkai – Vilniaus kolegijos menų ir dizaino fakulteto grafinio dizaino specialybės studentai (vad. Virginija Kalinauskaitė, Rūta Mozūraitė).
Paroda paskatina klausti, kokį pasaulį su dirbtiniu intelektu kuriame ateities kartoms – ar tai bus kūrybiška ir laisva erdvė, ar algoritmų valdomas biuras be humoro jausmo. Humoras čia tampa ne tik juoko šaltiniu, bet ir subtilia kritika baimėms, lūkesčiams bei pertekliniam reguliavimui. Karikatūros veiks kaip veidrodis, kuriame DI kartais atrodo protingesnis už žmogų, o kartais – pavojingai panašus į mus pačius.
LDS Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks balandžio mėn.
„Polėkis XIV“
Pirmą kartą Lietuvos dailės mokytojų asociacijos (DMA) jungtinė kūrybinių darbų paroda peržengia įprastas erdves ir įsikuria prestižinėje Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, III a.). Šis įvykis – tai simbolinis dailės pedagogo misijos vainikavimas, kai kelių Vilniaus dailės mokytojų bendraminčių 2010 metais pradėta iniciatyva 2024 metais, bendradarbiaujant su Lietuvos dailininkų sąjunga, virto galingu kūrybiniu polėkiu. Dailės mokytojo kūryba tampa labiau matoma ir pripažinta, o kūrybinės gijos susilieja į vientisą audinį. Šių metų parodos ypatumas kad joje kartu susitinka ne tik aktyviausi šalies dfailės pedagogai bet ir jų buvę mokiniai, dabar jau VDA absolventai, Puoselėjame viltį, kad LDS dėka DMA veikla stiprės, išlaikys savo tęstinumą. Tikime, kad šios jungtys turės tvarią tąsą, o užsimezgusios bendrystės toliau brandins ateities kūrėjų kartas ir stiprins meno pedagogų bendruomenę.
LDS Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks balandžio 30 d.
Džiulija Sanikidze ir Žydrūnas Šlajus: „Tylos formos“
Parodoje susitinka dviejų valstybių kūrėjų žvilgsniai į moters figūrą – temą, kuri abiejų autorių darbuose tampa pagrindiniu plastikos, šviesos ir egzistencinės patirties laidininku.
Žydrūno Šlajaus kūrybinį procesą ir temos tęstinumą palaikė nuosekli gyvo piešimo praktika – nuo vakarinių sesijų viename Kauno barų iki kūrybinių vakarų kolegos studijoje. Per kelerius metus sukaupta gausi medžiaga, reikalaujanti viešumos ir profesinio dialogo, kryptingai vedė naujo teminio projekto link. Lemiamu postūmiu parodai tapo meno mugė „ArtVilnius“, kurioje Ž. Šlajus atrado kartvelų tapytojos Džiulijos Sanikidzės kūrybą. Išvydus jos kurtus moterų aktus, gimė vizija sujungti dviejų autorių matymą į vientisą estetinę visumą.
Ekspresyvi Džiulijos tapyba ir minimalistiniai, preciziški Žydrūno piešiniai bei monotipijos provokuoja kūrinių dialogą, kuriame skirtingos raiškos priemonės susilieja į bendrą tylos ir formos kalbą. Ši paroda – tai dviejų autorių ieškojimų rezultatas, kviečiantis pajusti moters figūros monumentalumą ir intymios akimirkos laikinumą.
Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki balandžio 11 d.
Dainius Trumpis: „Brangios kaukės ir kiti padarai“
Įtampa tarp geologinio laiko, užfiksuoto marmuro struktūroje, ir efemeriško idėjos blyksnio jaučiama parodoje. Tai procesas, kuriame sunkiasvorė materija dekonstruojama ir pajungiama lengvai, dinamiškai minčiai.
Kaukės ir kiti objektai – nėra tapatinami su posthumanistiniais mutantais ar antropomorfinėmis formomis. Tai veikiau autonomiški dvasiniai subjektai ar animistiniai simboliai. Atsisakant tiesioginės kaukės funkcijos (ji nėra skirta dėvėti žmogui), objektas įgauna savarankiško „padaro“ statusą. Šios formos egzistuoja paralelinėje vertybių sistemoje, kurioje galioja tiesioginio, nuoširdaus santykio taisyklės.
Kūrybinis procesas remiasi sintetinių ir natūralių medžiagų dialogu. Per šią manipuliaciją marmuras netenka savo tradicinio istorinio svorio. Jis nustoja veikti kaip statiškas praeities liudininkas – paminklų, kolonų ar memorialinės rimties įkaitas. Vietoj to, akmuo transformuojamas į plastišką, beveik perregimą fantazijos elementą.
Šis vizualinis konfliktas tarp monumentalios amžinybės ir žaismingų, amorfiškų formų leidžia permąstyti materijos hierarchiją. Akmens monumentalumas čia ne dominuoja, o tampa lanksčia erdve vaizduotės žaidimui, kurioje griežta geologinė struktūra susiduria su takia šiuolaikine estetika.
Galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) vyks iki balandžio 24 d.
Ugnė Žilytė: „Treji metai periskope“
„Treji metai periskope“ – tai Ugnės Žilytės grafikos ciklas apie žvilgsnį iš distancijos, kai gyvenimas stebimas tarsi periskopu ar pro rakto skylutę. Tarp šviesos ir šešėlio, artumo ir atsitraukimo kuriami subtilūs atvaizdai kviečia suabejoti tuo, ką iš tiesų matome, ir paklausti, kas lieka už regos lauko. Dauguma darbų sukurti giliaspaudės technikomis, dalis – Lietuvoje retai taikomos aliuminio litografijos būdu.
Ugnė Žilytė: „Kai dar gyvenau daugiabutyje ir vakarais, jau sutemus, išeidavau pavedžioti Plūdę, stabtelėdavau ant kalnelio priešais mūsų namą paspoksoti į kaimynus. Ryškioje elektros šviesoje gyvenimai plaukia tarsi nebyliojo kino juostoje. Dažnai nesuprasdavau, kas gi ten darosi, kas gi vyksta iš tikrųjų. Bet užtat galėdavau spėlioti ir fantazuoti. Keista, kad daugumos gyventojų langų beveik niekada nedengdavo užuolaidos: buvo paprasta tapti nematomu stebėtoju.
Pirmąsias kompozicijas sudėliojau prasidėjus karui. Įvykiai pasaulyje sutapo su mano asmeninio gyvenimo permainomis. Karo grėsmė ir nerimas dėl ateities kėlė desperaciją, taigi asmeninių pokyčių srovės stabdyti jau nebebuvo jėgų. Ir nesipriešinau. Po metų pradėjau ofortus. Pirmuosius slėptuvėje, slaptai, tik sau. Ir greitai supratau, kad tai tampa mano žiūrėjimo į naująjį pasaulį perspektyva visam raižinių ciklui.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
Rūta Jusionytė: „Mano vidinis gyvūnas“
Rūtos Jusionytės drobės ir skulptūros – tai momentai, liudijantys taikią būtį. Šioje palaimingoje ramybėje išryškėja pagrindinė menininkės kūrybos tema – santarvė. Santykiai tarp žmogaus ir gyvūno, arba gyvūno žmoguje, šių ryšių emocinė ir intuityvi struktūra tampa centrine kūrybos ašimi. Juk kur baigiasi gyvūnas ir prasideda žmogus?
Rūtos Jusionytės kūryba kviečia ieškoti pusiausvyros ir susitaikymo. Užuot primetusi žmogaus dominavimą ar pranašumą, menininkė savo veikėjus persmelkia empatija, skatindama žiūrovą mąstyti apie kiekvienos būtybės vidinį orumą ir įgimtą vertę. Bent vienas personažas paveiksle žvelgia tiesiai į mus atviru, romiu, išmintingu žvilgsniu – tarsi žinys, šamanas ar psichoterapeutas lauktų, kol patys rasime savo atsakymus.
Akcentuodama gyvybingumą ir harmoniją, Rūta Jusionytė per savo kūrinius akimirkai kilsteli nuo žiūrovo krūtinės pasaulio svorį ir vietoj jo pasiūlo alternatyvą – stiprią antitezę cinizmui ir nevilčiai, kurie dažnai vyrauja šiuolaikiniame diskurse. Šios drobės paliečia mumyse kažką giliai pirmykščio ir instinktyvaus – pažįstamo ir suprantamo, galbūt kolektyvinės pasąmonės dėka. Šis susitikimas su savimi pačiu ir yra didžioji meno galia – kilstelėti, įkvėpti ir padovanoti mums akimirką taikos.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 11 d.
Kristina Danilevičienė: „Pamiršti daiktai“
„K. Danilevičienės smėlio paveikslai neturi nei trupučio įsivaizduojamos pajūrio šilumos, saldaus peizažų romantizmo. Kūriniai šaltai monochromiški, žiemiški ir monumentalūs, tarsi žvelgtumėm į akmens plokštėje kaligrafiškai išraižytą mįslingą kodą, persmelktą archetipiškos žmogaus istorijos.
Šį „ne tik peizažai“ įspūdį sukelia ir pats kūrinių medžiagiškumas. Akmuo, smėlis, vanduo, ugnis… iš žemės kilęs menas neatsiejamas nuo žmonijos pradžios ir savimonės. Kaip garsusis amerikiečių mitologas Džozefas Kambelas rašė, nuo pat tų laikų, iki kurių atsekame sutrupėjusius, išsibarsčiusius ankstyviausius mūsų giminės pasirodymo liudijimus, rasta ženklų, rodančių, kad menus ir Homo sapiens pasaulį jau formavo mitologiniai tikslai ir rūpesčiai. Bandymas suvokti dvasinį lygmenį, jį įprasminti. Žvelgiant į dailininkės K. Danilevičienės abstrahuotus peizažus šis archaiškas archetipiškumas juntamas gana intensyviai. Paveikslai nėra tik vizualinis aplinkos perteikimas. Jie kupini egzistencialistinio gylio, kurį sunku išreikšti žodžiais, tačiau forma į žiūrovą kreipiasi išmedituotų jutimų ir suvokimų įkrova. Tolimu dežavu jausmu, tarsi stebėtumėm begarsius praeities sapnų kadrus su spengiančia tyla.” (Kamilė Pirštelytė)
„Business Stadium gallery“ erdvėje (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) veiks balandžio mėn.
Romualdas Inčirauskas: „Nuo Abraomo iki Čiurlionio“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose eksponuojamos dviejų garsių paveikslų reprodukcijos – Rembranto „Dovydas ir Ūrija“ bei M. K. Čiurlionio „Angelas“. Šie paveikslai tapo idėjine atrama naujausiam menininko Romualdo Inčirausko kūrybos ciklui.
Bibliniai motyvai ir religinės temos yra svarbios tiek Rembranto, tiek Čiurlionio kūryboje. Rembranto paveikslų siužetuose dominuoja Šventojo Rašto istorijos, o Čiurlionio darbuose ryški religinei ikonografijai būdinga simbolika. Šios dvi skirtingos, bet artimos meninės raiškos Romualdo Inčirausko darbuose transformuojamos į skulptūrinę formą. Jis savaip interpretuoja biblinius personažus, kurdamas asmenišką, originalią jų viziją.
Parodoje pristatomos naujausios metalo skulptūros, dominuoja Biblijos herojai: Abraomo sūnūs Izaokas ir Izmaelis, išminčius Saliamonas, karžygys Dovydas, Trys Karaliai. Greta jų atsiranda ir ženklų, skirtų mūsų epochos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui.
Parodos ašimi tampa skulptūrinis triptikas „Trys Karaliai“ – šiuolaikiškai interpretuoti išminčiai „trimituoja“ apie kūdikėlio atėjimą į pasaulį. Trys Karaliai nešini įvairiausiomis dovanomis: arkliais, raiteliais, vežimais, net kulkomis – fragmentais iš skirtingų autoriaus kūrybos etapų, kuriuose susipina biblinė simbolika ir istoriniai motyvai.
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki balandžio 18 d.
Agnė Jonkutė: „Judanti Žemė yra vanduo“
„Pagrindinis parodos veikėjas yra vanduo. Kodėl? Gal todėl, kad vanduo yra dominantė tiek Žemės paviršiaus, tiek žmogaus kūno? Gal todėl, kad turiu daug vandeninių atsiminimų ir patirčių?
Daug vandens: ežere, kuomet pirštų galiukai vos siekia dugną, turiu plaukti, o tiksliau kabarotis, link kranto.
Mažai vandens: Tenerės (Nigeris) dykumoje, kuomet sugedus džipui neaišku iš kur atsiradę vietiniai vaikai prašo vandens, o gali duoti labai nedaug, nes galvoji: kiek išgyvenimui jo reikės sau?
Neskanus vanduo: vaikystėje pajūryje iš krano bėgdavo vanduo, kurio skonis skyrėsi nuo vandens, kurį gerdavome namie.
Svarbus vanduo: gyvenant šalia karo, kuomet girdime apie susprogdintas hidroelektrines, apie elektros tiekimo nutraukimą, kuris taip pat susijęs su vandens kelione iki namų ir šiluma šaltą žiemą. Rūsyje vis dar turiu pandeminio ir karo pradžios vandens. Buvo visiškai neaišku kas bus. Žinojau tik viena: jei kažkas nutiks geriamam vandeniui – bus blogai. Todėl, kad būtų ramiau, kaupiau vandenį.
Stebiu ir fiksuoju vandens pėdsakus: bėgioju su šviesai jautriais popieriaus lapais ir renku krentančio lietaus ar sniego žymes, susidariusių pusnių grožį. Tada lapus džiovinu, laikau šviesoj, plaunu vandeny, stebiu spalvą, kartais ją keičiu (tonuoju).
Parodoje pristatysiu vandens (sniego, lietaus, pusnių) fotogramas ir vandens skaidrių projekcijas.“ (Agnė Jonkutė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 12 d.
Andrėja Puskunigytė ir Saulė Šmidtaitė: „Atoslūgis“
Parodoje pristatomi kūriniai tyrinėja sankirtas tarp kolektyvinių, savitų bei suasmenintų būdų atrasti ramybę šiuolaikinio nerimo fone. Menininkės balansuoja tarp sakytinių archaiškų ir industrinių dabarties mitologijų, nukeliančių į nuomojamą būstą, močiutės svetainę ar SPA procedūrų erdves. At/kuriamos saugumą žadančios vietos ir namų samprata praplečiama į nuolat kintantį santykį su aplinka ir savimi.
Parodos centre – į nerimastingą terpę reaguojantis ir poilsio ieškantis kūnas. Bandant atkurti pusiausvyrą ir atgauti savikontrolę, kartojami iš lūpų į lūpas ar iš ekrano į ekraną perduodami veiksmai, primenantys pratimus, kartais net burtus. Atkartojantys praeities ir dabarties pasakojimus, jie tampa baimių išvarymo gestais. Taip pat kliaujamasi industriniuose peizažuose simuliuojamu ir nuo žemės paviršiaus atplėšiančiu lengvumu. Net steriliose, blizgiose terapinėse erdvėse jis sukuria asmeniškumo iliuziją, primindamas apie pirminį ir iš visų pusių apkabinantį artumą. Žvelgiant į pažįstamas vietas iš netikėtų rakursų, ieškoma naujų ir savitų technikų, besislepiančių pamirštuose kampeliuose, pasakojimuose, nuogirdose, ir tikimasi, kad jos atves prie skirtingų būdų būti.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 12 d.
Andrius Makare Makarevičius: „Portalas 2.0“
Portalas – vienas iš stoties rajono fizinių simbolių, žymioji instaliacija, tiesiogine transliacija sujungianti Vilnių ir Liubliną, – autoriaus kūryboje išplečiamas iki metafizinės reikšmės: tai slenkstis, jungtis tarp Vilniaus stoties rajono ir anapusybės, tarp dabarties aktualijų ir praeities šešėlių, tarp faktinės tikrovės ir nuojautų. Naujausiuose tapybos darbuose išlieka atpažįstama Andriaus Makarevičiaus raiški potėpio maniera ir stoties rajono gyventojų motyvai, tačiau dar ryškiau atsiskleidžia siurrealumo įtampą kurianti erdvės (ar tuštumos) ir tikrovės (ar iliuzijos) dimensija, o keistumo ir neapibrėžtumo jausmą sustiprina dar intensyvesnė, beveik neoninė spalvinė paletė.
A. Makarevičius yra surengęs per 30 personalinių parodų ir dalyvavęs daugiau kaip 40 grupinių parodų. Menininko kūriniai sulaukė pripažinimo įvairiose šalyse: Lietuvoje, JAV, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Danijoje, Vokietijoje, kt.
2024 m. šiuolaikinėje meno mugėje ArtVilnius‘24 „GODÒ galerijos“ pristatyta A. Makarevičiaus solo ekspozicija pelnė komisijos apdovanojimą „TOP 7 GALERIJA“ (viena iš septynių geriausių galerijų).
Audiovizualiųjų menų centre (Kauno g. 9, Alytus) vyks iki balandžio 18 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Fragmentas arba portreto improvizacija“
Parodoje pristatomi Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių darbai, sukurti atliekant „Kūrybinio piešimo“ užduotį „Portreto improvizacijos“.
Užduoties pagrindu tapo per pusę padalinta juodai balta portreto fotografija, kurios trūkstamą veido dalį mokiniai kūrė savarankiškai, naudodami spalvotas piešimo priemones. Realus atvaizdas čia tampa atspirties tašku interpretacijai, jungiančiai stebėjimą, vaizduotę ir individualų meninį sprendimą.
Kūrybinį procesą lydėjo pagyvenusių žmonių portretų analizė ir diskusijos apie senatvę lydinčius iššūkius – vienišumą, socialinę izoliaciją, skurdą bei bendruomeniškumo ir empatijos svarbą. Šios temos paskatino ieškoti savito vizualinio pasakojimo ir kurti naujas portreto tapatybes.
Parodoje atsiskleidžia skirtingos meninės strategijos: nuo realistinių interpretacijų iki fantazinių personažų ir aplinkų kūrimo. Darbuose taikoma piešimo ir koliažo technika, akcentuojama piešinio plastika, kompozicija, meninė visuma ir kūrybinė vaizduotė.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki balandžio 7 d.
Arūnas Daujotas: „Nežiūrėk per ilgai“
Parodoje „Nežiūrėk per ilgai“ eksponuojami skirtingų laikotarpių ir periodų autoriaus darbai. Visa tai liudija apie autoriaus gebėjimą sujungti nesuderinamus elementus į vientisą, hipnotizuojantį pasakojimą. Ekspozicija leidžia stebėti autoriaus evoliuciją, nuo pirminių ieškojimų, kurie atskleidžia tvirtus tapybos pamatus iki siurrealistinės kūrybos, kur žmogaus figūra dažnai dekonstruojama, o erdvė tampa beribė, primenanti metafizinį vandenyną ar dangų. Pagrindinė autoriaus kūrybos kalba – simbolių ir dvasinių išgyvenimų raiška, kur kiekviena detalė – ar tai būtų augalas, ar mechaninis laikrodis danguje – tarnauja kaip raktas į sudėtingą vidinį menininko pasaulį. Ši paroda – tai ne tik priminimas apie ryškią ir stiprią siurrealizmo srovę bet ir dailininko atminimo ženklas. Eksponuojami kūriniai yra iš šeimos bei privačios kolekcijos, kurie atveria duris į tas kūrėjo erdves, kurios anksčiau retai pasiekdavo plačiąją visuomenę. Tai galimybė iš naujo atrasti Arūną Daujotą ne tik kaip meistrišką techniką, bet ir kaip filosofą, drįsusį pažvelgti į tai, kas lengvai nenusakoma.
„Parko“ galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki balandžio 7 d.
„Liekamoji būsena“
Tarpdisciplininė paroda, kurioje dalyvauja menininkai, atrinkti atviro kvietimo metu, nagrinėja, kas lieka, kai dalis informacijos buvo ištrinta, kokie procesai vyksta, kai esame nuolatiniame sraute, kiek mums svarbios yra gamybinio proceso liekanos ir kaip skirtingos medžiagos gali talpinti viena kitą. Menininkų pristatomi kūriniai reflektuoja kasdienius procesus ar mūsų aplinkoje sutinkamus daiktus, kaip svarbius žymenis ieškant išgyvenimo ir saugumo strategijų šiandien.
Parodoje dalyvauja: Alvė Skauronaitė, Armine Sargsyan, Cillian Johnson, Emilija Višinskaitė, Nida Shah ir Orinta Politaitė.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki balandžio 25 d.
Valentyn Odnoviun: „Kas išlieka: suvokimo ribos“
Paroda sujungia kūrinius, kuriuose keliami istoriniai ir socialiniai klausimai. Jie nagrinėjami per vaizdus, besipriešinančius tiesioginiam vaizdavimui. Užuot rekonstravusi priespaudą dokumentiniu aiškumu, paroda tyrinėja tai, kas išlieka, kai jos regimi mechanizmai pasitraukia: kontrolės tęstinumą, pėdsakų išlikimą ir institucinės logikos pasikartojimą skirtinguose politiniuose režimuose. Parodoje pristatomuose darbuose tos pačios vietos ir struktūros pasirodo ne kaip stabilūs istoriniai įrodymai, bet kaip erdvės, kuriose smurto, stebėjimo ir izoliacijos padariniai išlieka aktyvūs. Jie išlieka tiek materialiame, tiek konceptualiame lygmenyse.
Valentyn Odnoviun – menininkas, kuratorius ir tyrėjas, gyvenantis ir kuriantis Lietuvoje. Autoriaus projektai siejami su istoriniais ir socialiniais įvykiais, plėtojami santūria vizualine kalba, kurioje vaizdai veikia kaip pėdsakai ir struktūros, kviečiantys interpretacijai bei refleksijai apie suvokimo ribas. Valentyn yra Vilniaus dailės akademijos lektorius ir Šiaulių fotografijos muziejaus kuratorius. Šiuo metu baigia doktorantūros studijas, tyrinėdamas Ukrainos ir Baltijos šalių meninės fotografijos sąsajas.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki balandžio 19 d.
Māris Čačka: „Satelitai“
„Kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje asmeninę „visatą“, suformuotą žmonių, prisiminimų, įvykių ir pojūčių, apibrėžiančių mūsų vidinį ir išorinį pasaulius. Vieni visada buvo su mumis, kiti sužimba lyg meteorai ir išnyksta, palikdami neišdildomą pėdsaką. Taip pat yra tokių, kurie, patekę į mūsų orbitą, metų metus sukasi mūsų gravitaciniame lauke – kartais tampa beveik nepastebimi, bet niekada visiškai neišnyksta.
Šie „palydovai“ – mūsų matomi ir nematomi palydovai – užpildo ir formuoja mūsų gyvenimo orbitas bei trajektorijas. Šią parodą skiriu visiems, kurie vienaip ar kitaip buvo šalia manęs ir paliko prasmingus, ilgalaikius pėdsakus mano gyvenime.
Parodos erdvėje tapybiški ir grafiniai palydovai kuria simbolinį tiltą tarp buvimo ir nebuvimo, tarp gyvojo ir kadaise gyvojo, tarp apčiuopiamos išorinės realybės ir vidinių jausmų srovių. Spalvų laukai, pulsuojančios linijos ir vaizdinių fragmentai tampa aido bangomis, sugrįžtančiomis pas mane iš šių palydovų. Kiekvienas kūrinys – tarsi radijo signalas, išsiųstas į kosmosą, tikintis sulaukti atsako.“ (Māris Čačka)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 11 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos
John Angerson: „Šią dieną“ („On This Day“)
Projektas „Šią dieną“ primena svarbiausius Europos kultūros ir politikos istorijos momentus nuo 1900 m. Kiekvienas vaizdas žymi vietą, kurioje nutiko kažkas nepaprasto ir dažnai negrįžtamo – įvykiai, kurie baigėsi akimirksniu, tačiau jų pasekmės pakeitė Europą.
Bendradarbiaujant su istoriku profesoriumi Ian McBride, sukurtas projektas remiasi išsamiais istoriniais tyrimais. Archyvinės nuotraukos, artefaktai ir liudininkų pasakojimai kruopščiai ištirti, siekiant nustatyti tikslias vietas ir kontekstus, užtikrinant, kad šiuolaikiniai vaizdai būtų tiesiogiai susiję su istoriniu momentu, kurį jie nurodo.
Kai kurios vietos išlieka vizualiai pažįstamos – tiltas Sarajeve ar Didžiosios Britanijos ministro pirmininko rezidencijos (Downing g. 10, Londonas) durys. Tačiau kūriniuose vietovės neatsiejamos nuo ten vykusių įvykių. Vaizdai, užfiksuoti tam tikroje vietoje, tikslią įvykio metinių dieną, kūriniuose sukuria dialogą tarp praeities ir dabarties. Fotografijos ragina žiūrovus apmąstyti, kaip istorija įsiskverbia į kasdienį kraštovaizdį, o akimirkos, kadaise sudrebinusios Europos vientisumą, dabar egzistuoja, regis, įprastose erdvėse.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 3 d.
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Vaikystės pėdsakais“
Kilnojamoje parodoje „Vaikystės pėdsakais“ išvysite išeivių rašytojų: Henriko Nagio, Liūnės Sutemos (Zinaidos Veros Nagytės-Katiliškienės), Vytauto Aleksandro Jonyno, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Birutės Pūkelevičiūtės, Alfonso Nykos-Niliūno, Algirdo Landsbergio, Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės charakteringas vaikystės nuotraukas. Kas gali būti gražiau už nerūpestingą vaiko šypseną ir nuostabos kupinas akis, žvelgiančias į pasaulį…
Praskleiskime istorijos šydą ir pažvelkime į būsimų rašytojų, vertėjų, literatūros kritikų, mokslininkų vaikystę.
Kviečiame užsukti į šią jaukią vietą – pasivaikščioti tarp pavasarėjančios gamtos, trumpam sustoti, prisiminti vaikystės akimirkas ir pasigrožėti paroda.
Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje (Juknėnų kaimas) veiks balandžio mėn.
Genutės Vaičikauskienės keramikos darbų paroda
Benas Narbutas: „Balti ženklai“
Benas Narbutas gimė 1959 m. Klaipėdos rajone. 1971–1978 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1984 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įgijo skulptūros specialybę ir pradėjo dirbti piešimo dėstytoju Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1987 m. Vilniaus dailės akademijoje dėsto vizualiąją raišką įvairių katedrų studentams.
„Dirbdamas šį darbą, privalau nuolat kelti savo paties kvalifikaciją, tobulinti piešimo įgūdžius, todėl nuolat domiuosi įvairių šalių meno akademijų piešimo metodikomis, įvairiomis vizualinės raiškos tradicijomis ir naujovėmis. Daug dėmesio skiriu ne tik plastinės anatomijos piešimo teorinėms žinioms, bet ir nuolatinei piešimo praktikai,“ – teigia docentas B. Narbutas.
B. Narbutas dalyvauja įvairiose parodose, piešia, kuria didesnių ir mažesnių mastelių skulptūras iš akmens, medžio, šamoto, balto molio, taip pat medalius, reljefus, ekslibrisus.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki gegužės 25 d.
Virgilijus Šonta (1952–1992)
Virgilijus Šonta gyveno visuomenėje, kuriai socialines „normas“ diktavo primityvi ir brutali sovietų valdžia. Menininkas tyrinėjo kasdienybę, išbandė savo atsparumą sistemai ir takumą joje, tikrino „sienų“ tvarumą. Jo kelias driekėsi tarp institucinių struktūrų nuostatų ir asmeninių pasirinkimų, tarp represyvaus režimo spaudimo ir vidinių laisvės paieškų. Santvarka lėmė Šontos neišsikalbėjimą, nutylėjimus, slėpinius ir jo trumpo, audringo, tragiško (nužudytas 40 metų amžiaus) likimo dėlionę. Tačiau fotografo palikimas didžiulis. Jo kūryba skleidžiasi per melancholiškas nuotaikas, per nuostabą žmogumi, per archajišką ryšį su gamta, per ekscentrišką santykį su aplinka, per humanistinį dokumentalizmą ir eksperimentavimą mene, per jautrią fotografijos estetiką. Paradoksalus, nenuspėjamas, neįmenamas, genialus.
Parodoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA). Čia, kaip ir menininko gyvenime, gausu paslapčių, galvosūkių, „tarp eilučių“ slypinčių nuorodų ir pakeliui kylančių klausimų, o atsakymai plaikstosi vėjyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
Gustas Jagminas ir Thomas Putze: „Svečių namai 2“
Štutgarte gyvenančio skulptoriaus ir performanso menininko Thomo Putze bei vilniečio tapytojo Gusto Jagmino bendradarbiavimas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai T. Putze virtualiai pamatė ir įsigijo keletą Gusto kūrinių. Tuo ši meno draugystė nesibaigė, menininkai nuolat bendrauja per socialinius tinklus, o 2024 metais Thomas pakvietė lietuvių menininką surengti bendrą parodą Štutgarte. Taip gimė pirmasis jų kūrybinis projektas „Svečių namai“ (vok. „Gasthaus“), tapęs atspirties tašku tolesnei meninei partnerystei.
Šiandien jų dialogas tęsiasi Vilniuje. T. Putze jau yra sukaupęs daugiau G. Jagmino kūrinių, o Gustas kviečia jį patirti Lietuvą – ir kartu savo kūrybą – per jam asmeniškai įprasmintas vietas, kraštovaizdžius ir patirtis.
Abiejų menininkų sąlyčio taškai ryškiausiai atsiskleidžia anarchiškame požiūryje į formą, spalvą ir medžiagą. Pankiška darbų dvasia čia leidžia žiūrovui ne tik matyti meną, bet jį patirti ir tapti kūrybinio bei tarpkultūrinio proceso dalimi.
Paroda „Svečių namai 2“ tampa kūrybiniu procesu – buvimu kito erdvėje, svetingumu ir tarpkultūriniu pasitikėjimu. Tai paroda apie santykį: su vieta, su kitu menininku, su kito pasauliu.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
„Šiaudinė architektūra“
Jau 37-erius metus Architektūros studentų klubo organizuojama alternatyva edukacijai – SIKON – šiemet įvyko visai kitu formatu. SIKON 37 „Resursai ateičiai“ buvo skirta aplinkai draugiškos statybos temai – dalyviai praktiškai išbandė darbą su šiaudais. Kūrybinės dirbtuvės susidėjo iš dviejų etapų, vyko ilgiau nei įprastai, o rezultatas – pačių dalyvių rankomis suprojektuotas ir pastatytas šiaudų kitkų paviljonas Aleknaičių kaime, Akee rezidencijoje.
Paviljono dizainas ir konstrukcija buvo kuriami atsižvelgiant į aplinką ir bendruomeniškumą. Formą padiktavo teritorijoje augantys medžiai, numatytos sėdėjimo vietos skatino lankytojus žvelgti į tolumoje plytinčius laukus, o esamas lauko laužas buvo integruotas į erdvę ir statybų metu neliečiamas. Medžiagos surinktos bendruomenišku principu – jos buvo įsigytos iš vietos ūkininkų, miestelio lentpjūvės ir paaukotos geranoriškų rėmėjų. Pagrindas sukurtas prisitaikant prie esamo dirvožemio, nesikišant į šaknis, panaudojant molingą gruntą ir perdirbtas molio atliekas. Pasirinkta bekarkasė konstrukcija leido paviljoną statyti lengvai, o ateityje – išardyti, kompostuoti arba pakeisti kitkas naujomis. Sėdimoji dalis pagaminta iš medžio ir apsaugota, kad ją būtų galima panaudoti ir vėliau, arba pernaudoti kituose projektuose. Kuriant skulptūrinį suolelio „balną“, dalyviai taip pat susipažino, kaip šiaudas reaguoja į tinką ir dažus, gilindamiesi į medžiagos savybes.
Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Aistė Stancikaitė ir Flurin Bisig: „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejus tradiciškai domisi ne tik istorine, bet ir šiuolaikine diasporos daile. Šiuokart su Berlyne reziduojančia Aiste Stancikaite (g. 1988 m. Lietuvoje) dialogą mezga šveicaras Flurinas Bisigas (g. 1982 m.), kuriantis visiškai kitokiais principais nei Aistė. Tokia tarptautinė paroda liudija, kad išankstiniai teiginiai apie saitus su konkrečia vieta yra sąlyginiai.
Abiejų menininkų kūryba atrodo mįslinga ir nesuprantama… Poetiškai tariant, atrodo, kad Bisigas yra iš praeities – jis derina kanoninius elementus ir asmenines aistras, ieško gairių kaip požiūrio į dabartį. Tuo pačiu metu jis labai gerai išmano techninius ir istorinius principus. Stancikaitė, savo ruožtu, galbūt yra iš ateities, su nuorodomis į nežinomybę ir mokslinę fantastiką. Sužmogintos figūros arba tiesiog kūno fragmentai juda pirmyn ir atgal tarp šešėlių ir priekinio plano. Menininkai dirba prie to, kas sąmoninga, ir to, kas nėra sąmoninga. Abu autoriai savo meninėje praktikoje visų pirma domisi kūno ir žmogiškumo santykiais. Akivaizdžiai vienišos figūros, atrodo, ieško kitų tiesų, bėga nuo normų: meno ir gyvenimo. Kalbant geografiškai ir energetiškai, ši paroda Stancikaitei yra sugrįžimas namo, o Bisigui – nauja teritorija.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 7 d.
„Didybė mažume. Japoniškų kardų meninės detalės, grafika, miniatiūrinė skulptūra“
Japonų meno kūriniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus Kyjive (Ukraina) atspindi Edo arba Tokugavų laikotarpio (1603–1868) samurajų luomo materialųjį pasaulį. Šiai parodai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iš daugiau nei septynių šimtų kolekcijos eksponatų buvo atrinkti tie, kurie geriausiai reprezentuoja kardų puošybos meną, medžio raižinių kūrimo subtilybes bei miniatiūrinių skulptūrinių formų atlikimo virtuoziškumą.
Eksponatų rinkinys atspindi japoniškąją koncepciją „didybė mažume“, kai miniatiūriniame daikte įkūnijami ištisi pasauliai – senosios Japonijos kultūros socialinis ir materialinis matmenys. Pirmiausia tai japoniškų kardų meninių elementų ir miniatiūrinių skulptūrų – necukių – kolekcija. Šaltieji ginklai, kaip neatsiejama japonų ginkluotės dalis, buvo glaudžiai susiję su bušido kodeksu – „kario keliu“, kurio ašis buvo kardo valdymo menas. Miestiečių pamėgtos necukės paplito kaip japonų vyrų, o vėliau ir moterų aprangos aksesuarai. Jos tarnavo kaip sagos, pakabukai ir atsvarai dėklams bei maišeliams, kabinamiems prie diržo. Vertingos miniatiūrinės skulptūros atliko ne tik funkcinį vaidmenį, bet ir pabrėžė savininko individualumą bei statusą. Grožis, tobulumas ir meistriškas atlikimas greitai pavertė jas geidžiamu kolekcionavimo objektu.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
Tata Frenkel: ,,Kaip tapti Didžiojo sprogimo likučiu“
„Supratau, kad kaskart, kai bandydavau kalbėti, mąstyti ar tiesiog būti su savo mintimis, galvoje girdėdavau vien statinį triukšmą. Rašydavau, skaičiuodavau, stebėdavau, išeidavau pasivaikščioti, sėdėdavau namuose, pasakydavau ką nors paprasto, kasdieniško, o fone visada šnypšdavo jis – statinis triukšmas. Ne spengimas ausyse, ne migrena, ne spaudimas kaukolėje, ne kylantis lėktuvas ir ne važiavimas į kalną. Jis buvo aštrus ir grubus – lyg svyruojanti įtampa, nepageidaujamas radijo dažnis, interferencija, pastovus atmosferinis fonas. Keičiau lokacijas, bet jis niekur nedingo: šnypštė kaip šnypštęs. Šnypštimas prasidėjo suvokus, kad visi mano pasakojimai, schemos, kurias braižiau mėgindama suprasti, kas vyksta mano gyvenime, ir istorijos, kurias laikiau fikcija, pasirodė esančios tikros – skausmingai tikros. Tai sudaužė pačią šerdį, širdies branduolį: pro įtrūkius it burbulai ėmė veržtis smulkios dalelės. Ta pati širdis pradėjo pulsuoti tada, kai turėjo išnykt. Prisiminiau, kad, kai iš televizoriaus ar radijo imtuvo sklinda statinis triukšmas, gali būti, kad pagauni dalelytę realaus kosminio mikrobangų fono. Todėl pamaniau, jog triukšmas, kurį girdžiu, turbūt yra Didžiojo sprogimo likutis. Ne mažiau.“ (Tata Frenkel)
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
Anna Szprynger: „Aidas“
Parodoje eksponuojamos fotografijos, piešiniai ir tapybos darbai, kviečiantys keliauti M. K. Čiurlionio pėdsakais ir priartėti prie jo pasaulio vizijos.
Parodos autorė leidosi į asmeninę patirtinę kelionę, siekdama pabandyti pamatyti pasaulį Čiurlionio akimis – pamatyti tai, ką jis matė, ir pajusti tai, kas jį jaudino bei įkvėpė. Tai nėra mokslinis tyrimas ar istorinė rekonstrukcija, bet jautri vaizduotės kelionė, leidžianti iš naujo atsiverti Čiurlionio menui.
Kelionė vedė į Druskininkus – Čiurlioniui pačią asmeniškiausią ir intymiausią vietą, kur jis augo, mokėsi ir formavo savo pasaulėžiūrą. Taip pat aplankyti Vilnius ir Kaunas – miestai, stiprinę jo ryšį su Lietuva. Maršrutas tęsėsi Plungėje, kur jis tobulino muzikinį meistriškumą, ir Gandingos piliakalnyje, kur įvyko jo kaip kompozitoriaus debiutas. Lietuvos pajūryje svarbia stotele tapo Palanga – vieta, kur Čiurlionio kūryboje atsivėrė jūros begalybės motyvas.
„Kiekvienoje iš šių vietų siekiau prisiderinti prie Čiurlionio jautrumo, ieškodama sąskambių tarp savo pasaulio suvokimo ir to, kaip jį galėjo matyti jis. Ši patirtis paskatino iš naujo pažvelgti į Čiurlionio tapybą ir įsiklausyti į jo muziką“, – sako parodos autorė.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 3 d.
Jaakovas Blumas: „Multivisata“
Jaakovas Blumas išsiskiria ypatingu požiūriu į tapybą ir meno objektą. Savo darbuose jis ne tik atveria iš esmės naujas spalvų atžvilgiu tapybos galimybes, bet dažnai išplečia plokštuminės tapybos sampratą į trimatę ir net suteikia šiam žanrui kinetinės formos.
Tarsi prieštaraudamas vyraujančiam plokščios ir monochrominės tapybos stiliui, kuris savo esme būdingas šiam žanrui, Blumas kuria tapybinę geometrinėmis formomis grįstą paviršiaus tekstūrą, kuri yra dinamiška, netgi taktilinė. Paletėje vyraujantys pirminiai atspalviai, išryškinantys laipsnišką gradaciją ir subtiliausius niuansus, atskleidžia jautrų menininko spalvų pojūtį. Apskritos, kvadratinės ir stačiakampės formos susijungia ir dažnai sukuria trečią dimensiją. Svarbu paminėti, kad daugelį savo kompozicijų Blumas nuolat transformuoja, jas pertvarkydamas ar sukurdamas naujus derinius, netgi kviesdamas ir žiūrovus dalyvauti šiame procese.
Pažymėtina, kad Jaakovo Blumo kūrybą charakterizuoja jo pasirinktas spalvų spektras, kuris svyruoja tarp tamsių, žemės tonų ir spinduliuojančios monochromijos. Visa tai labiau primena ne klasikiniam modernizmui būdingas konkrečiojo konstruktyvizmo meno apraiškas, o prancūzų peizažinės tapybos spalvų paletę. Būtent iš šio virtuoziško sąveikavimo gimsta žavintis Jaakovo Blumo kūrinių poveikis.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 19 d.
Paulius Šliaupa: „Krentant“
„Krentant“ – tai paroda, kurioje kritimas suvokiamas ne kaip žlugimas, o kaip jautrus ryšio su peizažu būdas. Filmuose, instaliacijose ir tapyboje Paulius Šliaupa tyrinėja gamtos jėgas kaip tylius procesus. Jie formuoja mūsų jutimus ir atmintį skirtinguose kraštovaizdžiuose.
Filmuose naudojama drono kamera praranda kontrolę, tampa pažeidžiama ir pasineria į dreifo, kryčio ir savistabos būsenas. Peizažas veikia ne kaip fonas, o kaip jėga, nešanti kūnus, technologijas ir prisiminimus. Technologijos parodoje tampa jutimo organais, jautriais aplinkai ir jos pokyčiams.
Tapyboje šis matymo būdas tęsiasi per laiko ir erozijos ženklus kaupiantį procesą. Tapiniai ne iliustruoja, o sutelkia dėmesį į mikropeizažus – samanas, užšalusį ledą, kaimo smėlį, jūros raštus – prisilietimus ir laiką.
Paroda kviečia suvokti kritimą kaip vienybės dalį, o peizažą – kaip gyvą struktūrą, kuri mus formuoja.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 4 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
Adomas Danusevičius, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Alina Melnikova: „Suaugę sapnai“
Gamta ir kultūra ilgai veikė kaip opozicija, stichijas norėta pažaboti, tačiau jau kurį laiką šis santykis permąstomas iš esmės. Keturių Lietuvoje gerai žinomų autorių vizualiai skirtingoje kūryboje gamta ir žmogus – neatskiriami. Juos traukia, veda, plaka ir glosto tas pats gaivalas, kuris augina grybą, kelia augmeniją, „šokdina“ gyvūnus ar žmogaus pavidalu budriai stebi, nuščiūva mėnulio šviesoje.
Parodos stimulai buvo du. Pirma, norėta tamsiuoju metų laiku kaip sapną pasišaukti spalvingą gamtos gyvastį, sujaukti jausmus neapibrėžtomis tapatybėmis, džiuginti akis įvairove, nuotykio nuojauta. Antra, siekta dar kartą apmąstyti šiuolaikinio išeivio sampratą.
Pasirinkti autoriai yra iš skirtingų kartų, kontekstų ir aplinkybių: Eglė Gineitytė ir Eglė Kuckaitė kuria Lietuvoje, Adomas Danusevičius – čia ir Danijoje, Alina Melnikova – Ispanijoje. Visi studijavo tapybą, viena jų – dar ir grafiką. Visų stilistika skirtinga, tačiau juos jungia posthumanistinė pasaulėvoka, taip pat matome siejančių motyvų (kerojanti augmenija, įdėmesnis žvilgsnis, ausis, atsukta nugara, hibridiški veikėjai), atidumo formų (neapibrėžtumas, akimirkos įtampa), technikų (tapyba ir molis, mišrios technikos). Žvelgiant į šiuos autorius vienoje erdvėje, gali apimti jausmas tarsi jie sapnuotų bendrus sapnus.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 26 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks balandžio mėn.
Antano Žmuidzinavičiaus: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė: „Pievos ir akys“
Parodoje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos bus pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės Rose Lowder (1941 m.) eksperimentiniai filmai. Paroda supažindins su skirtingose Geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstraktaus meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai. Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų. Parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą bei sekti šių meno praktikų dialogo metu gimstančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
„Pievos ir akys“ sumanyta kaip dviguba ekspozicija: menininkių darbai pristatomi individualiai, tačiau siejant vienus su kitais. Parodoje ne tik sekame, iš kur randasi kiekvienos jų kūrybos ypatybės, bet ir sudarome sąlygas naujiems, galbūt netikėtiems įspūdžių susikryžiavimams: tapyba gali pasirodyti kinematografiška, o kino kūrinys – tapybiškas, gal net suaustas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gegužės 3 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“
1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas. Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo Lietuvos pliažas redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą.
Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu, jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje. Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų. Spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, tai – sportas ir sportininkai. Iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė dalis. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo tarpukario Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki balandžio 26 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 28 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“
Paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“ skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms paminėti.
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose ar dienoraščiuose, istorijų, t. y. iš pirmų lūpų.
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) ir Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 5 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks balandžio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks balandžio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks balandžio mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
