melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba“
Paroda kviečia susitikti su viena išskirtiniausių Lietuvos tekstilės kūrėjų – Marija Švažiene (g. 1930 m.). Nuo ankstyvųjų kūrinių ji kryptingai laužė nusistovėjusias gobeleno tradicijas ir šiai kūrybos formai suteikė dinamišką, erdvinę raišką. Netikėtos gobelenų savybės atsinaujinančios, iš socialistinio realizmo slogučio bundančios dailės kontekste buvo greitai pastebėtos, o menininkės kūriniai netrukus tapo nuolatiniais respublikinių, sąjunginių ir Europoje rengiamų parodų eksponatais.
Parodoje pristatomi svarbiausi M. Švažienės įkvėpimo šaltiniai ir jų atgarsiai kūryboje. Reikšmingą vietą užima jūra ir Palanga, nuo pirmo apsilankymo sužavėjusi menininkę – ji dažnai čia sugrįždavo kurti ir ilsėtis.
Kita parodos ašis – kūrybinis dialogas su menininkės vyru, tapytoju Jonu Švažu (1925–1976 m.). Jų darbuose susitinka panašios temos – miestas, kosmosas, gamta, tačiau kiekvienas jas plėtoja savitai.
Parodoje pristatoma ir netikėta, penkis dešimtmečius trukusi istorija, sujungusi M. Švažienę ir italų kilmės šveicarų kompozitorių Gaetano Giuffrè.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks gegužės mėn.
Rimaldas Vikšraitis: „Laimingi, nes vaikai“
Parodoje pristatomi etnografiniai žaislai ir vieno įtakingiausių Lietuvos vizualinės kultūros reiškinių – Rimaldo Vikšraičio fotografija. Šio autoriaus kūriniai – tarsi kvietimas pažvelgti į dažnai ignoruojamą tikrovę, pažinti fotografo ir atrasti savo pačių asmeninį santykį su kitaip kvėpuojančia būtimi, socialinėmis dramomis ir kasdienybės absurdiškumu. Rimaldo Vaikšraičio kūryba – atvira, be pagražinimų ir sentimentalumo – veda į socialinio gyvenimo užkulisius, į kasdienybę.
Parodos „Laimingi, nes vaikai“ metu keliausime po Rimaldo Vikšraičio fotografijų ir etnografinių žaislų kuriamą vaikystės teritoriją, nukeliančius į vaikystę, kurioje ir paprasti dalykai atrodė stebuklingi. R. Vikšraitis geba įtaigiai perteikti ne tik vaiko pasaulio grožį, bet ir jo santykį su aplinka, šeima, kasdienybe. Kartais režisuodamas, kartais ironizuodamas, jis visada išlieka nuoširdus ir empatiškas. Jo vaizdai nepalieka abejingų – kiekvienas juose atpažįsta dalelę savęs.
Užpalių dvare (Vytauto g. 11, Užpaliai, Utenos r.) veiks iki gegužės 29 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks gegužės mėn.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks gegužės mėn.
Viktorija Makauskaitė: „Peršlapę kojos“
Pirmojoje Lietuvoje autorinėje fotografės Viktorijos Makauskaitės parodoje pristatomos dvi darbų serijos. Įvadinėje salėje autorė pristato ciklo „Patvoriai“ nespalvotus atspaudus, o pagrindinėje erdvėje – „Peršlapę kojos“. Parodoje taip pat eksponuojamos V. Makauskaitės kuriamos autorinės knygos bei zinai.
„Patvoriai“. Šioje serijoje stebimas buvęs danči sklypas vidiniame Tokijuje. Nugriovus gyvenamuosius namus, nukirtus senuosius medžius ir teritoriją aptvėrus tvora, ši vieta keleriems metams liko tuščia. Netrukus čia sužėlė aukšta žolė, krūmokšniai, vieta tapo vabzdžių, paukščių ir smulkių gyvūnų buveine. Perimetru apjuosta tvora šį plotą kartu ir ribojo, ir saugojo nuo aplinkinio miesto.
„Peršlapę kojos“. Ši serija gimė pandemijos metu, kai vienintele vieta kur nors ištrūkti tapo kaimynystėje esantis parkas. Autorė jį ypač pamėgo prastu oru – per liūtis, vėtras, retas Tokijo pūgas, smėlio audras ir karščio bangas, kai aplinka tarsi sutirštėja, knibžda, kvėpuoja, o visi lankytojai pasislepia savo jaukiuose namuose. Blogo oro neišsigandusi fotografė šalo rankas, šlapo kojas, klimpo sniege. Šie nepatogumai atvėrė naujas matymo ir girdėjimo galimybes. Užuot kruopščiai fiksavusi „teisingas“ kompozicijas, ji intuityviai fotografavo slidžias, šlamančias, blizgias augalų tekstūras, objektyvą kreipė į parko infrastruktūros objektus, didmiesčio paukščius ar kažkur skuodžiančius dviratininkus. Stebėti tekančią ir mirgančią parko aplinką tapo aktyvia, nuo įkyrių minčių išlaisvinančia meditacija.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 23 d.
Kotryna Saje: „Po oda“
Savo parodoje „Po oda“ menininkė Kotryna Saje atvirai kalba apie giliai po pleistrais slėptas žaizdas ir atstūmimo jausmą. Tai asmeniškas pasakojimas apie išgyvenimo mechanizmus. Per asmeninę patirtį autorė veda prie išsilaisvinimo ir suvokimo: nė vienas iš mūsų nenusipelno slėptis ir gėdytis to, ką patyrėme.
Ši paroda – atvira autorės kelionė po savo pačios patirtis, susiduriant su nemokėjimu brėžti ribas ir baime būti pažeidžiamai ne tik saugioje terpėje, bet ir prieš visus. Ilgą laiką slėpusi tai, kas kėlė nerimą, menininkė nusprendė nebebijoti ir tai, kas kelia didžiausią gėdą, išdidinti bei drąsiai pakabinti ant sienos.
Lankytojus pasitiks speciali instaliacija ir daugybė autorinės šilkografijos darbų. Renginio metu bus galima įsigyti menininkės kurtų šilkografijos kūrinių. Dalis surinktų lėšų bus skirta „Ribologijai“ – organizacijai, aktyviai edukuojančiai apie asmenines ribas, seksualinio smurto prevenciją ir teikiančiai palaikymą.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki gegužės 23 d.
„Šlapelis – kalbos daktaras“
„Šlapelis – kalbos daktaras“ – paroda, kviečianti permąstyti kalbos reikšmę ir ryšį su tapatybe.
Kalba dažniausiai suvokiama kaip priemonė – būdas perduoti mintis ar informaciją. Tačiau ji yra kur kas daugiau: tai sistema, jungianti ženklus, pojūčius, veiksmus ir santykius, per kurią kuriame ryšį su pasauliu ir vieni su kitais.
Kalba formuoja mūsų mąstymą, savivoką ir kultūrą. Ji yra neatsiejama tapatybės dalis ir kartu – gyvas audinys, perduodamas iš kartos į kartą.
Paroda „Šlapelis – kalbos daktaras“ skirta Jurgio Šlapelio 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Šlapelio darbai primena, kad kalba nėra savaime duota – ji reikalauja pastangų, dėmesio ir sąmoningo pasirinkimo.
Paroda „Šlapelis – kalbos daktaras“ kviečia pažvelgti į kalbą kaip į gyvą organizmą, kuris gali būti stiprinamas, apleidžiamas ar pažeidžiamas. Tai patyriminė erdvė, skatinanti lankytoją reflektuoti savo santykį su kalba ir suvokti asmeninę atsakomybę už jos būklę.
Parodos tikslas – suartinti žmogų su kalbos kultūra, išryškinant supratimą, kad kalba nėra išorinė sistema. Ji kuriama per kiekvieną mūsų veiksmą – ir būtent tai lemia, kokia ji bus perduota toliau.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki birželio 20 d.
Adomas Jacovskis: „(ne)retrospektyva“
Adomo Jacovskio tapyba Lietuvos dailėje išsiskiria nuosekliai plėtojama, lengvai atpažįstama vaizdine kalba. Jo darbuose žmogaus figūra įgauna savitą, fragmentišką formą, kurioje dėmesys skiriamas ne išorinei tikrovei, o vidinei būsenai.
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ pristatoma paroda „(ne)retrospektyva“, kurią kuruoja Karolis Gužas. Ji sąmoningai atsisako aprėpti visą kūrybą – vietoje to susitelkiama į pasikartojančius motyvus ir jų kaitą, išlaikant harmoniją tarp formos ir emocijos.
„Šioje parodoje svarbus ne apibendrinimas, o sugrįžimas prie esminių motyvų ir jų kaitos. Tai procesas, kuris atsiskleidžia per laiką“, – sako parodos kuratorius K. Gužas.
Parodą papildo naujai išleistas katalogas, skirtas Adomo Jacovskio tapybai. Leidinio dailininkas ir vienas iš sudarytojų – Jokūbas Jacovskis.
A. Jacovskio drobės laikosi atokiai nuo kasdienybės įvykių srauto, veikdamos autoriaus kuriamame sulėtintame laike. Tapyba čia tampa savarankiška erdve, kurioje vaizdas egzistuoja be pareigos komentuoti aktualijas.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 23 d.
Marija Marcelionytė-Paliukė: „Po__ledinė__“
„Galvojant apie kūrinius VDA galerijai Artifex, jie natūraliai susivėrė į vientisą pasakojimą per tekstilinį gestą: adata, siuvinėjimas, medžiaga, gniutulas, drobė, balinimas, ritmas, ritualas, laiko matmuo – trukmė, garsas, rezginė, rietimas, širma, raštas, pasikartojimas, vanduo, saulė. Šias sąsajas atrasti buvo įdomu, smalsu ir kiek netikėta.
Parodos pavadinimas „Po__ledinė__“ yra nuoroda į laiką, o gal tiksliau – laikus. Ir dar – būsenas. Paliktos pauzės primena laiką, kai, pramokus skaityti, prasideda kalbos turtinimo užduotys. Mokaisi mąstyti, ir čia jau nėra vieno teisingo atsakymo. Daugeliu atveju skaitysis tiesiog „poledinė“, ir net nespėsi pajausti, kaip smigtels žinojimas – „žūklė“. Užšalęs ežeras, išgręžta eketė lede, laikas sekant beveik nematomo žvejybinio valo virpesius, o aplink – begalinė erdvė ir tyla – mano pastarojo laiko nušvitimai ir gelbėtojai.
Lietuvos politinės realijos, o ypač kultūros atžvilgiu, kaustė mane taip, kad vienintelis būdas išbūti tapo absoliučiai kasdienis darbas rankomis, medžiagų maigymas, nes visos mintys ir dėmesys buvo Kultūros proteste. Monotoniškas, šimtus kartų braukiamas šilkografijos tinklas, piešinys po piešinio anglimi, dešimtys monotipijų, o kad galėtum negaišti kaldamas prie sienos vis naują drobę – tapai. Ji kantri, leidžia naikinti vakar dienos nervą išrėkiant šiandienos. Fone nuolatos įjungtas LRT radijas, diskusijų ir aktualijų kanalai… – kaustanti poledinė būsena. Ir dar, lyg būtų maža, gaminau ledo lytį.“ (Parodos kuratorė Laima Kreivytė)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 8 d.
„Dedikacijos dizaineriui ir architektui Tadui Baginskui“
Tadas Baginskas gimė 1936 m. balandžio 16 d. Kaune. Šiame mieste prabėgo dvidešimt ketveri jo vaikystės ir jaunystės metai. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Kauno politechnikos institute baigė architektūros studijas. Iki dabar prisimena profesoriaus Stasio Ušinsko paskaitas, kuriose išgirdo garsių Paryžiaus menininkų, tokių kaip Fernandʼas Léger arba Le Corbusier, vardus. Svarbios buvo ir kitų Kauno profesorių pamokos, jas Baginskas vadina „bauhauzistinėmis“. Nuo 1960 m. apsigyvenęs Vilniuje, Baginskas pradėjo dirbti baldų projektavimo biure. Šešių dešimtmečių kūryba apima baldų ir šviestuvų objektus, interjerų projektus, parodų dizaino sprendimus, grafinio dizaino ir architektūrinių brėžinių pavyzdžius. Tačiau svarbiausia jo veiklų ašis buvo ne pavieniai objektai, o požiūris į dizainą kaip sisteminį procesą, jungiantį kūrėjus, žmones ir aplinkas. Dizainerio ir architekto biografijoje susijungia Kaunas ir Vilnius, pirmosios Lietuvos respublikos, vėliau pokario, sovietinės okupacijos ir nepriklausomybės laikotarpių patirtys.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 23 d.
Tomas Vaičaitis: „Miške“
Kas šiandien mums yra miškas – gyva ekosistema, malonus vaizdinys meno kūriniuose ar tik industrinė medžiaga..? Lietuvio identiteto vaizdinys iki šiolei neatsiejamas nuo ošiančių ąžuolų girių, eglynų, šilelių, švelniai šlamančių beržų, drebulių ir liepų, gausiai aprašytų bei apdainuotų tautosakoje. Ar miškas tik medžiai, koks iš tikro mūsų santykis su mišku esti dabar? Šiandien, regis, vis dažniau įtemptas, balansuojantis tarp mitologizuotos atminties ir vartotojiško požiūrio į mišką kaip į medžiagą, industrinį resursą ar laikiną pramogą. Mes vis dar deklaruojame meilę girioms, bet gyvename kitoje realybėje tarp betono ir stiklo.
Ši paroda – bandymas apčiuopti tą kintantį santykį: kur baigiasi gamta ir kur prasideda mūsų noras ją pasisavinti bei „įkainoti“?
Instaliacijos pagrindas – medžio pjūviai (ripkos). Tai, kas paprastai suvokiama kaip šalutinis, „nuasmenintas“, miško kirtimo produktas ar tiesiog malkos, čia įgyja naujus vaidmenis. Parodos erdvėje „ripkos“ jungiamos tarpusavyje sukuriant naujas formas, objektus ar kompozicijas su aliuzijomis į šiuolaikinės civilizacijos realybės vaizdinius, nuorodomis į kasdienio vartojimo objektus. Šalia medžio instaliacijoje linijas brėžia surūdijusi viela, taip pat rasta miške, viena iš mūsų invazijos liudininkių.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki gegužės 23 d.
„Mentalinės erdvės“
Parodoje „Mentalinės erdvės“ pristatomi keturi Lenkijos menininkai, dėstantys Varmijos Mozūrų universiteto Menų fakulteto Dailės institute Olštyne.
Parodoje pristatomi darbai įvairiais aspektais nagrinėja subtilų žmogaus egzistencijos audinį. Menininkų darbų serijos, įgyvendintos skirtingais stiliais ir remiantis individualiomis meninėmis praktikomis, sudaro savitą vizualinę kalbą, kuri leidžia pažvelgti į asmenines kūrybines erdves. Šiuo požiūriu formuojami pasauliai veda žiūrovą sunkių klausimų, abejonių, troškimų ir ilgesių keliais.
Galinga nesutikimo žinutė, išreikšta riksmu, pašaipa ir sarkazmu, tampa jėga Jarosławo Bujny darbuose apie ydingus socialinius konstruktus. Konfrontuojant su žiūrovu siekiama priversti jį pamatyti save be iliuzijų ir melo, bekompromiškai atvirai ir teisingai. Bujny darbuose reiškiamos idėjos yra skausmingos ir nepatogios, tačiau būtinos, kaip sąlyga, leidžianti skleistis kritinei savirefleksijai ir naujų, geresnių kelių paieškai.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gegužės 21 d.
Kadri Toom: „Unlanding“
Yra peizažai, struktūros, raštai ir materija. Yra karai, skausmas ir kančia. Ką tokiame pasaulyje reiškia kurti meną? Galbūt reikia tęsti – ieškoti erdvių, kuriose glūdi ir ramybė, ir potencialas. Erdvių, kuriose galima pasinerti, kuriose išlieka viltis, laisvė ir atvirumas.
Rasti pagrindą – įtrūkį, duobę, niekam nepriklausančią vietovę. Vietą be sienų, be valdžios. Švelniai spindinčias spalvas, kurios ištirpsta ir pasitraukia į tamsą.
Struktūras, kurios užsimena, bet niekada iki galo neatsiskleidžia. Visada jaučiamas atvirumas ir galimybės. Kūriniai atsiskleidžia per procesą: pigmentą, popierių ir spaudimą. Susidaro sluoksniai, kurie keičiasi ir persidengia. Fragmentai kaupiasi ir ištirpsta. Piešiami nepiešiant. Tapomi netapant. Tai – paviršiai / peizažų fragmentai, neturintys tvirto pagrindo. Tik laukai, kuriuose neįmanoma nusileisti. Vietoj to – dreifavimas: judėjimas per sluoksnius, tarp jų ir per juos. Čia veikia atsitiktinumas – nukreiptas, bet niekada iki galo nekontroliuojamas.
Galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
„Zabolis Art Prize 2026“
Vilniaus dailės akademija kartu su investicijų grupe „Zabolis Partners“ pristato Jaunųjų meno kūrėjų konkurso „Zabolis Art Prize“ finalininkus, kurių darbai bus eksponuojami VDA parodų salėse „Titanikas“.
Šiemet konkursas subūrė beveik 70 jaunųjų menininkų, interpretavusių Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ temas šiuolaikinio meno kontekste. Dalyviai savo kūriniuose reflektavo šiuolaikinio žmogaus būsenas, plėtojo individualias menines strategijas ir ieškojo naujų ryšių su literatūriniu tekstu.
Vertinimo komisija atrinko 21 finalininką, kurių darbai pasižymi raiškos įvairove ir skirtingais meniniais sprendimais. Pasak komisijos narės, tapytojos Vitos Opolskytės, „konkurse atsiskleidė skirtingos kūrybinės kryptys, tačiau svarbiausia, kad autoriai bandė ne iliustruoti temą, o ją interpretuoti ir ieškoti asmeninio santykio su ja“.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė: „Ex ovo omnia“
„Ex ovo omnia“ – XVIIa. Viljamo Harvėjaus ištarti žodžiai, liudijantys visos gyvasties bendrą kilmę iš kiaušinio. Šioje grafikos darbų parodoje eksponuojami kūriniai nagrinėja gyvybės sakralumo temą, savęs suvokimo sluoksnius ir iš to kylančius žmogiškos prigimties klausimus. Estampo kalba prisiliečia prie kolektyvinės atminties, kviečia suvokti save laiko juostoje, metant iššūkį apgaulingai svarbiam pažangos siekiančiam išoriniam pasauliui.
Parodoje eksponuojami grafikos kūriniai įtraukia į paslaptingus giliaspaudės užkulisius. Klišė, kaip atspaudo kilmė ir jos vystymasis laike tampantis vaizdą auginančiu procesu, kuris neturi pabaigos. Parodos pavadinimas kilo iš technologijos, kuri išsiskiria savo autentiškumu panaudojant kiaušinio trynį, kaip medžiagą apsaugančią metalo klišę nuo ėsdinimo rūgštyje. To pasekoje kiaušinis besiskleidžiantis vandenyje suformuoja raštus, kuriuos galime matyti atspaudo pavidalu. Gyvastis kylanti iš vienos ląstelės, ab ovo, kurioje telpa visatos modelis, kviečia pasinerti į pasaulio susikūrimo mitą. Autorė sako siekianti sužadinti ilgesį pirmapradžiams instinktams, aktyvuoti jusles, atrasti galimybę pasijausti nedaloma visatos dalimi.
Galerijoje „Muitinė“ (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki gegužės 23 d.
Laurynas Skeisgiela: „Liump! Fitness?“
Fitness – tai nuoroda į prisitaikymo logiką: gebėjimą išlikti, reaguoti į aplinką ir veikti joje pasitelkiant mimikriją, maskuotę ir kitus klaidinimo signalus. Skeisgielos parodoje fitness tampa regimybės strategijų, jautrumo ir išlikimo pajėgumo sąvoka.
Tokie reiškiniai kaip apgaulė ar klaidinimas yra universalūs ne tik tarp žmonių, bet ir tarp kitų organizmų. Transformuodami savo išorines savybes ir apsimesdami kitomis rūšimis ar objektais, organizmai geba prailginti savo išlikimo trukmę. Nenuodingi gyvūnai apsimeta nuodingais, sparnuoti vabzdžiai savo raštais imituoja laukinių žinduolių fiziologines ypatybes, o meškutės, naktinių drugių rūšis, skolinasi zebro, laukinių kačių kailinius ir apsitaško ryškiomis dėmėmis. Mikroorganizmai savo išlikimą užtikrina prisitaikydami prie aplinkos signalų, pasitelkdami mimikriją, medžiagų apykaitos lankstumą ar oportunistines savybes. Panašiai ir naktiniai drugiai reaguoja į aplinkos dirgiklius, kurie lemia jų judėjimą, orientaciją ir elgseną.
Lauryno Skeisgielos „Liump!“ – tai efemeriškų fenomenų stebėjimas ir tęstinė kūrybinė praktika, kuri paskatino naujus tarpdisciplininio tyrimo krypčių atradimus. Viena iš jų – naktinių drugių stebėjimas.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
Lisa Tiemann: „Prisitaikymo būviai“
Parodoje „Prisitaikymo būviai“ nagrinėjama nuolatinio prisitaikymo būsena, kurioje stabilumas tampa laikinu, o pusiausvyra – nesibaigiančiu procesu. Šiandienos pagreitėjusios kaitos kontekste lankstumas atsiskleidžia ne kaip pasirinkimas, bet egzistencinė būtinybė, reikalaujanti nuolat keistis, reaguoti ir išlikti nenutrūkstamame judėjime. Ši būsena išryškėja ne tik per fizinę objektų struktūrą, bet ir per jų nuolat besikeičiantį tarpusavio ryšį. Parodoje pristatomos instaliacijos ir skulptūriniai objektai formuoja erdvę, kurioje susikerta skirtingos fizinės būsenos ir jų įtampos. Metalinės konstrukcijos, kabliai, guminės jungtys ir tekstilės elementai primena treniruočių įrangą, kurioje kiekviena dalis veikia ir kaip atrama, ir kaip įtampos taškas.
Autorė kūriniuose jungia kontrastingas medžiagas, išryškindama kietumo ir elastingumo, svorio ir lengvumo, kontrolės ir jos praradimo priešpriešas. Tai leidžia kurti formas, balansuojančias tarp statiškos ir kintančios būsenos, taip pabrėžiant pastangas išsaugoti stabilumą nuolatinių įtampų fone. Paroda kviečia permąstyti žmogaus santykį su šiuolaikybe, kurioje lankstumas tampa pagrindine būties sąlyga.
Galerijoje „AV17“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Filipas Rzodkiewicz: „Šurmulys ir mūšis Biedronkoje“
Filipo Rzodkiewicz tapyba į tai atsako per triukšmingą prekybos halės, turgaus ir „parduotuvinių kovų“ vaizdinį, kur ekonomika susilieja su įtampa, kūnais ir geismu. Tai pasaulis, kuriame kainos dar tariamos balsu, o pasirinkimas gimsta ne iš algoritmo, bet iš konflikto.
Parodoje „Šurmulys ir mūšis Biedronkoje“ istorinių mūšių ikonografija susiduria su šiuolaikine vartojimo kultūra – nuo turgaus iki prekybos centro, nuo kasdienybės iki grotesko. Tai tapyba, kurioje vartojimas tampa ne fonu, o įvykiu – kartais juokingu, kartais brutaliu, bet visada per intensyviu, kad liktų neutralus.
Filipas Rzodkiewicz (g. 2000, Gdanskas) – jaunosios kartos tapytojas, kuriantis tarp Gdansko ir tarptautinio šiuolaikinio meno lauko. Jo darbai nagrinėja vartojimo kultūros, vaizdų pertekliaus ir šiuolaikinės minios elgsenos temas, jungdami figūratyvumą, abstrakciją ir vizualinį triukšmą.
Baigęs Gdansko dailės akademijos Tapybos fakultetą, menininkas aktyviai dalyvauja parodose ir rezidencijose Europoje ir už jos ribų – tarp jų Rothko muziejuje (Daugpilis) ir Pietų Korėjoje. Yra W. Fangoro konkurso laureatas bei „99 Future Blue Chip Artists“ finalininkas. Šiuo metu reziduoja WL4 Mleczny Piotr erdvėje, taip pat inicijuoja ir kuratoriauja projektus, skirtus jaunajai tapybai.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
Varkalis: „Pelkė“
„Pelkė lietuvių ir platesnėje Šiaurės Europos mitologijoje nėra vien gamtos vieta – ji suvokiama kaip paslaptinga, pavojinga, „anapusinė“ erdvė. Tai erdvė, kurioje išsikreipia laikas, tirpsta įprasti dėsniai, o tikrovė tampa neapibrėžta. Pelkė čia tampa nežinomybės, baimės, ribos ir pirminio pasaulio chaoso, dar neįgavusio formos, simboliu – perėjimu tarp būsenų: gyvybės ir mirties, saugumo ir grėsmės.
Tapybos paroda „Pelkė“ kalba ne tik apie užstrigimą ar klampią būseną, bet ir subtilų balansą tarp chaoso ir grožio, tarp destrukcijos ir atsinaujinimo. Tapybos darbuose tamsūs tonai kontrastuoja su šviesos blyksniais, tarsi perteikiantys viltį, kuri švyti net karo ir nevilties apsuptyje. Per abstrakčias formas ir sluoksniuotas faktūras analizuoju karo poveikį ir noriu atkreipti dėmesį į žmogaus ir gamtos trapumą. Paroda „Pelkė“ – tai ne tik emocinis atsakas į pasaulinius įvykius, bet ir kvietimas susimąstyti apie destrukciją ir išlikimą, apie beprasmybę ir tikslą.“ (Eugenijus Varkulevičius)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
„Nebūtys ir tylos“
Šios parodos formatas – kūrybinės dirbtuvės ekspozicinėje erdvėje, kurioje formuosis ir vystysis laboratorijai atviro kvietimo būdu atrinktos idėjos. Visas galerijos „Arka“ erdves užpildo laikinosios teatro ir scenovaizdžių kūrėjų grupių studijos, kuriose menininkai dirbs, testuos, instaliuos, bendraus, įvietins, montuos ir kitaip išmėgins idėjas praktiškai. Idėjų pristatymo raiška – vaizdas, tekstas, garsas, objektas, instaliacija, maketas, prototipas ir pan. – bus tarsi repeticija išskleisti Prahos kvadrienalei siūlomas ekspozicijas.
Laboratorija referuoja tam tikrus spektaklius ar performansus, tačiau funkcionuoja kaip jų kūrėjų naujai ir kitoje erdvėje įvietinama vizuali instaliacija. Čia koncentruojamasi į kūrybinį procesą ir refleksiją, o fokusas perkeliamas nuo unifikuoto spektaklio vaizdo į konkretų garso ir vaizdo dermę kuriantį menininką, taip išryškinant scenografiją kaip įvairiaplanę šiuolaikinio meno discipliną.
Šiuo projektu siekiama diskutuoti scenos menų laukui aktualias temas, apmąstant teatro dailės tendencijas, jų integralumą, performatyviasias savybes, atskleidžiant scenografijos autonomiškumą, santykį su žiūrovu bei kintančiomis technologinėmis galimybėmis.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gegužės 24 d.
Sandra Kvilytė: „Nocturnal“
„Nocturnal“ žymi naują etapą menininkės kūryboje – tai posūkis į gilesnį santykio su tapyba ir jos galimybėmis permąstymą. Nors paroda atsispiria nuo nakties temos, ji kalba ir apie vaizdo gimimą, kitimą bei išsisklaidymą tapyboje. Menininkė tiek žiūrovams, tiek kūrėjams siūlo įvairialypį požiūrį į tapybą – kaip į nuolat kintantį vaizdo raiškos, asmeninės būsenos procesą.
Parodoje „Nocturnal“ persipina keli motyvai: naktinės aplinkos fragmentai, šešėliai ir kontūrai, tai, kas lieka nematoma tamsoje, bei kūniškumo ir vidinių būsenų refleksijos. Vandens, peizažo ir kūno paralelėse kūnas atsiskleidžia kaip patirties ir vidinio pasaulio metafora. Menininkė dirba intuityviai, dažnai taikydama a la prima principą – spontaniškas, eskiziškas potėpis ir jautrus paviršiaus traktavimas leidžia išlaikyti vaizdo trapumą, dinamiškumą ir nuolatinio kitimo įspūdį.
Paroda kuria atvirą santykį su žiūrovu, kviesdama ne tik stebėti, bet ir patirti kūrinius per būseną, nuotaiką ir asmenines asociacijas. Kaip teigia pati S. Kvilytė, sapniški, paslaptingi kūriniai atsiskleidžia dvejopai – vieniems jie gali veikti kaip emocinio krūvio laukas, kitiems – kaip rami, kontempliatyvi erdvė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.
„Sodininkų mugė“
Paroda „Sodininkų mugė“ tyrinėja erdvę, kurioje menas auga greta daržo, o užmiesčio gyvenimo ritmas formuoja kūrybines praktikas. Ji atskleidžia menininkų sodininkystę kaip savitą tinklą, kuriame per dalijimąsi, tarpusavio ryšius ir bendras patirtis randasi neformali kūrybos aplinka.
„Nuo seno menininkai traukė į sodybas, kuriose leisdavo ar leidžia vasaras, o kai kurie ir visam laikui persikelia ten gyventi. Vienas garsiausių „pabėgėlių“ iš miesto buvo Vincentas van Goghas. Jo kolega Paulis Gauguinas spruko dar toliau – net į Taitį. Neabejotinai abu, atsitraukę nuo didmiesčio, atrado naujas tapybos formas.
Ši paroda siekia suteikti erdvę menininkams-sodybininkams veikti, ekspozicijos neapribojant vien tuo, ką įprastai vadiname meno kūriniu – kaip to nereikalauja ir pats gyvenimas sodyboje. Kiekvienas gali rinktis: ravėti daržą, genėti medžius ar kurti meno kūrinius. Taip pat – spręsti, ar šiuos kasdienius sodybos darbus laikyti meno praktika.“ (Aistė Kisarauskaitė)
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 2 d.
Solomonas Teitelbaumas: „Tas gyvenimo trapumas“
„Prieš eilę metų, tapydamas prie Baltijos jūros, stebėdavau ribą tarp jūros horizonto ir dangaus.
Dabar, tapant urbanistinėje Vilniaus aplinkoje, kur horizonto dažnai nesimato, ta lemtinga riba atskirianti dangų ir jūrą įgavo gyvenimo anapusybės mistinę reikšmę. Tarytum žmogaus siela, keliaujanti per žemiško gyvenimo audras, jaustų dangiškų jėgų buvimą šalia. Klasikinėje Vakarų Europos dailėje tai vaizduojama visur. Kartais net perdėtai iliustratyviai. Mane visam gyvenimui sukrėtė olandų genijaus Rembrandto vienas ofortas – „Trys medžiai“, datuojamas 1643 metais. Trys vešlūs medžiai pavaizduoti ant nedidelės kalvos. Raižinio apačioje, šešėlyje prie vandens kanalo, žvejai šildosi prie laužo ar verda valgį, o už jų pavaizduotas lygumų ir kanalų kraštovaizdis, nubėgantis į horizontą. Bet graviūros viršutinės dalies kairėje pusėje – dieviški spinduliai, o virš vos tolumoje matomo miesto danguje grumiasi oro masės, primenančios angelų kovą su Šėtonu. Trys seni medžiai – apšviesti anapusinės dieviškos šviesos ir taip jie įgauna sakralinį Švenčiausios Trejybės įspūdį. Šis sudievintas paprastas Nyderlandų peizažas atsispindi Maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytame spektaklyje „Faustas“. Jame Dievas suka ratu sunkų medinę siją tarsi laikrodžio rodyklę ir ginčijasi su Mefistofeliu dėl Fausto. Tai nematoma mūsų pasaulėvaizdžio pusė – gėrio kova su blogiu. Dabar, tapant Vilniuje, man nepaprastai svarbi yra dangaus skliauto reikšmė paveiksle ir jo atspindys vaizduojamuose objektuose. <…>“ (Solomonas Teitelbaumas)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Volodymyr Bezrukyj: „Barkodas ant laiko durų. 2014–2024“
Paroda kviečia susitikti su atmintimi, kuri kalba ne iš istorijos vadovėlių, o iš tikrų karo paliestų daiktų. Ukrainos menininkas ir karys Volodymyr Bezrukyj, kovos vardu Pikaso, kuria ant autentiškų karo artefaktų, paversdamas juos jautriais atminties, pasipriešinimo ir vilties ženklais.
Jo kūryboje drobe tampa sunaikintų namų durys, langinės, seni lentgaliai iš nuniokotų Ukrainos miestų, tarp jų ir Bachmuto. Tai daiktai, kurie matė netektį, bet menininko rankose prabyla apie žmogaus stiprybę, laisvės kainą ir gyvenimą, kuris nepasiduoda.
Parodą Vilniuje pristatysime Vyshyvankos dienos metu, kai šimtai žmonių susirinks dainuoti, būti kartu ir prisiminti Ukrainos paveldą. Šią dieną tradiciniai ukrainietiški raštai, dainos ir bendrystė taps gyvu priminimu, kad kultūra yra ne tik atmintis, bet ir pasipriešinimo forma. „Barkodas ant laiko durų“ natūraliai įsilieja į Vyshyvankos dienos prasmę: ji kalba apie tautos stiprybę, jos istoriją ir laisvę, kurią šiandien gina ne tik kariai, bet ir kultūra, atmintis bei solidarumas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 30 d.
Evelina Paukštytė: „Mirtis alyvose“
„Tai paroda, apmąstanti laikinumo grožį, gyvenimo trapumą ir mirties neišvengiamybę. Alyvų krūmas – žydėjimo simbolis, dažnai siejamas su atgimimu, šioje parodoje tampa subtiliu fonu egzistenciniams apmąstymams, kur gyvenimo pabaiga nėra priešingybė gyvybei, bet jos natūralus tęsinys. „Mirtis alyvose“ – tai sapniška klajonė, kur tikrovė susilieja su vidiniais vaizdiniais, o gyvenimo pabaiga virsta poetišku, simbolių prisodrintu peizažu. Kai laikas sustoja, prasideda sapnas.
Parodoje rodomas video kūrinys – lėtas alyvų krūmo stebėjimas – tampa tarsi portalas į hipnotizuojančią tylą, kur laikas tirpsta. Jį lydintys tapybos darbai, kuriuose figūros, objektai ir erdvės virsta siurrealistinėmis trapaus būvio alegorijomis. Alyvos čia ne vien augalas – tai atmintis, sapnas, galbūt net paskutinė stotelė prieš išnykimą.
Ši paroda – tylus susitikimas su neišvengiamybe. Su ta gyvenimo dalimi, kurią stumiame į šešėlį, bet kuri visada šalia. Tik šį kartą ji ne gąsdina, o kviečia pažvelgti. Įsižiūrėti. Priimti. Gal net susitaikyti.“ (Evelina Paukštytė)
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
„Įstrigę stalčiuje“
Kiekvieno menininko, rašytojo ar kūrėjo namuose, dirbtuvėje, o kartais tik mintyse būtinai yra stalčiukai, pilni į praeitį nukeliančių pasakojimų, kūrybinių idėjų, užmestų eskizų, pradėtų, bet neužbaigtų kūrybinių projektų, mintis ar sapnus įžodinančių popieriaus skiautelių, užrašų knygelių ar bloknotų.
Stalčiuose kaupiame viską: svajones, mintis, neišsakytus žodžius, neįgyvendintas kūrybines vizijas. Saugiai padedame ten, šventai tikėdami, kad būtinai prie jų sugrįšime, bet nesugrįžtame, nes gyvenimo tėkmė nuplukdo kita vaga. Peržiūrėję savo minčių ir idėjų kaupyklas, permąstę ir sustruktūravę kelerių, o gal tik pastarųjų metų kūrybos archyvą, šioje parodoje LDS Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos nariai pristato pavienius kūrinius ar vizualius grafinius naratyvus, reflektuojančius jūsų patirtis ir emocines būsenas.
Kūrėjų vaizdų archyvai susiformavo iš atmintin įstrigusių vaizdinių, svarbių gyvenimo įvykių, perskaitytų knygų, poezijos posmų, kvapų, menamų ir tikrų išgyvenimų atgarsių, juos lydėjusių apmąstymų ir pamąstymų. Suasmenintas, išieškotos ir išgrynintos vaizdų, idėjų, prisiminimų nuotrupos nugulė medžio, metalo, plastiko klišėse, popieriaus skiautėse, meninėse instaliacijose.
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Arturas Bumšteinas: „Rečitalis“
Parodoje pristatoma nauja menininko garso instaliacija, kuri sykiu yra ir pianistės Julijos Bagdonavičiūtės solo rečitalis.
2025 m. spalį Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyto Arturo Bumšteino projekto „Gerai išardytas fortepijonas“ (kartu su Motiejumi, Mykolu ir Benediktu Bazarais bei Draugų Vardais) metu meistrai Bazarai performatyviai išardė seną koncertinį fortepijoną „Estonia“. Šio fortepijono rezonancinė deka nugulė „Rečitalyje“ ir tapo kūnu, per kurį parodoje skamba pianistės J. Bagdonavičiūtės skaitomas / rečituojamas tekstas – 1868 m. JAV rašytas orų dienoraštis (autorius Peter M. Horn) bei Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos koridoriuose surinkti garso įrašai.
„Rečitalyje“ taip pat eksponuojamos Gintarės Grigėnaitės fotografijos iš performanso „Gerai išardytas fortepijonas“.
Arturas Bumšteinas – kompozitorius ir garso menininkas, nuo 90–jų metų pabaigos dirbantis eksperimentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos bei performanso srityse. Savo kūryboje menininkas skiria daug dėmesio bendradarbiavimams bei tyrinėja atsitiktinumus, pasikartojimus ir paradoksalius rastos medžiagos permąstymus.
Pianistė Julija Bagdonavičiūtė studijavo Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje (prof. A. Žvirblytės klasėje) ir Franso Listo Muzikos Universitete Veimare (prof. B. Szokolay klasėje). Julija įgijo magistro laipsnį Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universitete (prof. E. Kupiec klasėje). Nuo 2023 m. Julija tęsia magistrantūros studijas Vienos muzikos ir scenos menų universitete specializuodamasi kamerinės muzikos atlikimo srityje (prof. A.Kouyoumdjian‘o klasėje). Šiuo metu ji tęsia meninių tyrimų doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
LDS šiuolaikinio meno bei kultūros erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gegužės 23 d.
Rimas Bičiūnas: „Bonvivanas“
Jei reikėtų Rimo Bičiūno kūrybą pristatyti vienu žodžiu, tas žodis būtų „bonvivanas“. Tai žmogus, kuris mėgsta gerą maistą, gražius dalykus, gerą kompaniją ir gyvenimą be perteklinės dramos. Kitaip tariant – žmogus, kuris gyvena su skoniu.
Įžengus į dailininko dirbtuvę, pirmiausia pasitinka jausmas, kad čia gyvenimas vyksta pilnu tempu: moterys šypsosi, linijos šoka, spalvos net nebando būti kuklios. Viskas čia – su lengvu flirtu ir puikia saviironija. Atrodo, kad pats autorius mums sufleruoja: „rimtai žiūrėti galima, bet nebūtina“.
Paroda sudėliota taip, kad žiūrovas galėtų pagauti vieną įdomiausių momentų – virsmą. Piešiniai – lengvi, žaismingi, tarsi eskizai iš gero vakarėlio, o tapyba – jau su „svoriu“, lyg tie patys personažai būtų apsivilkę vakarinius drabužius. Jie gal kiek surimtėja, bet viduje vis dar tie patys – gyvi, šmaikštūs ir pašėlę.
Ir štai čia gimsta pagrindinė asociacija: energijos, gyvenimo džiaugsmo ir spalvų kokteilis. Toks, kurio paragavus nesinori analizuoti – norisi šypsotis. Liūdesio čia nerasite. Bet kokia proza palikta kažkur už galerijos durų, kasdienybės stalčiuje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Ségolène Haehnsen Kan ir Mykolė Ganusauskaitė: „Žemės šnabždėsiai“
Parodoje susitinka du nuo žmogaus buvimo ženklų išvalyti kraštovaizdžio matymo būdai – Ségolène Haehnsen Kan abstrakti, dramatiška tapyba ir Mykolės Ganusauskaitės topografinis, detalus žvilgsnis.
Ségolène Kan (g. 1988, Prancūzija) naujausia kūrinių serija plėtojama, per ekstremalių aplinkos ir geopolitinių salygų formuojamą kraštovaizdį, tęsiant ankstesnius tyrimus Černobylyje ar Kaliningrado pelkės, tačiau nukreipiant žvilgsnį į sausą Vakarų Kazachstano teritoriją. Projektas prasidėjo keliaujant prie Čagano ežero – radioaktyvaus darinio, atsiradusio po sovietinių branduolinių bandymų – ir išsiplėtė į Mangystau regioną, kuriame mirtina tyla ir dezorientacija tampa esminiais patyrimo aspektais. Emocija veikia kaip pagrindinis orientacijos būdas: tapyba perteikia šių aplinkų intensyvumą per tankio, išsiskaidymo ir tonų pokyčius. Dirbdama su akvarele, pigmentais ir judo bitumu didelio formato kūriniuose, Kan kuria vaizdus greitais, sluoksniuotais potėpiais. Toks metodas formuojasi iš dalies atsisakant kontrolės, todėl vaizdas vystosi per intenciją ir medžiagos atsaką.
Tuo tarpu Ganusauskaitė (g. 1987, Lietuva) nagrinėja kraštovaizdžius, kuriuos keičia žmogaus intervencija. Jos kūryboje jungiami figūratyvūs ir abstraktūs elementai, pasitelkiamos geometrinės formos ir ryškios spalvos. Darbai perteikia apmąstantį santykį su kintančiu žmogaus ir gamtos ryšiu, be melancholiškos nuotaikos, būdingos Haehnsen Kan kūrybai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 24 d.
Marta Frėjutė: „Civilizacijų serijos“
Martos Frėjutės parodoje „Civilizacijų serijos“ pristatomi tiek naujai sukurti kūriniai, tiek ankstesniais metais įvairiuose projektuose atsiradę darbai. Paroda remiasi pastaraisiais metais vykdytu meniniu doktorantūros tyrimu tuo pačiu pavadinimu, kurį įkvėpė įtampa atsirandanti tarp to kas tikra ir netikra, tarp falsifikato ir originalo, tarp fantazijos ir to, kas ilgainiui tampa istoriniu įrodymu. Kodėl daiktai, o ypač seni daiktai, mums tokie svarbūs, kodėl tiesiog nesušluojame ir neišmetame į šiukšlių dėžę sudužusios XVII amžiaus keramikinės vazos?
Meninis tyrimas domėjosi kas žmogų lydi civilizacijos procese, kas slepiama po reprezentacinėmis šio proceso formomis, kas palaiko jo struktūras, ir tai, kaip mes žiūrime į kultūrą, meną su šį žiūrėjimą lydinčiais euforijos, pasididžiavimo, susinaikinimo baimės ir smalsumo jausmais. Koks yra žmogaus santykis su neišsemiamais procesais mūsų konceptualiame pasaulyje, apibrėžiamais tokiomis sąvokomis kaip, „mokslas“, „kultūra“, „progresas“ ar „pinigų ekonomika“, – procesais, kuriais individas gyvena ir kuriuos pats nuolat kuria bei daugina?
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 24 d.
Bronius Rudys: „Branio ryzai“
Broniaus Rudžio unikaliosios grafikos, tekstilės ir popieriaus objektų parodoje BRANIO RYZAI žiūrovas patenka į instaliuotą eskizais ir didelio formato piešiniais erdvę tarp pinto popieriaus objektų ir vaizdais papildytų rūbų likučių.
Projekto autorius Bronius Rudys – Branys (arba malonybiškai Braniukas) yra gimęs Aukštaitijoje prie Žaliosios girios kur kalboje nevartojama raidė O. Nors tėvai dokumentuose suteikė Bronislovo vardą, bet Vepų kaime jis augo ir buvo žinomas kaip Branys. Ryzas – audeklas, drabužis dažniausiai sudėvėtas, mažai kam reikalingas ar tinkamas. Autorius prisimena vaikystėje dažnai skambėjusius mamos žodžius „ir vėl visur išmėtyti tavo ryzai, ar gali savo ryzus pasidėti į vietą“. Baigęs dailės studijas ir sulaukęs keturiasdešimties autorius pradėjo savo „ryzus“ pjaustyti, karpyti ir instaliuoti. Popieriniai ryzai yra audiniai iš suvynioto popieriaus juostų supintų į plokštumas.
Ar autorius piešdamas ruošia tarpinius paruošiamuosius eskizus? Ne, man popieriaus lapas – tarytum altorius, kurio aš nenoriu sutepti, bet tenka, teigia B. Rudys. Eskizų lapuose fiksuojami nedetalizuoti vaizdai, gal labiau pirminių impulsų kompozicinės schemos. Pagautas išpildymo proceso autorius dažnokai užbaigia piešinį mažai primenantį pirminį sumanymą. Eskizas padeda startuoti renkantis formatą, išpildymo medžiagas ir jų panaudojimo technologijas. Kartais eskizas įgyvendinamas ne kaip piešinys ar grafikos lakštas, o tampa erdvinės instaliacijos dalimi arba autonomišku objektu.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 24 d.
Aušra Vaitkūnienė: „Paveldas ir vizijos“
Paroda „Paveldas ir vizijos“ kviečia žiūrovus į vizualinę kelionę, į istorinius, mitinius ir alcheminius pasaulius, išreikštus tapybos ant popieriaus, kūrinių ciklais bei koliažų formomis. Inspiracijos iš folkloro, senųjų legendų, Herodoto istorijos bei mistinių simbolių, šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis interpretuoja archetipinius pasakojimus bei jų reikšmę šiandienos kultūroje.
Ekspozicijoje susipina paslaptingos mitologinės būtybės, ezoteriniai ženklai ir metafizinės transformacijos, atgaivindamos užmarštin grimztančias tradicijas bei siūlydamos naujus jų perskaitymo būdus. Didelio formato darbai kuria įtraukiantį, hipnotizuojantį pojūtį, o koliažai, jungiantys netikėtas medžiagas ir formas, pabrėžia alchemijos principą – materijos virsmą į naują būvį.
Paroda konstruojama kaip didelė instaliacija, kai kur papildoma poetiniais tekstais, kurie tampa darbų pavadinimais, tačiau jie taip pat žiūrovui suteikia platesnį asociacijų lauką. Žiūrovas kviečiamas įsitraukti į vizualinį pasakojimą, ieškoti asmeninių sąsajų su praeities paslaptimis bei permąstyti jų vietą dabartiniame pasaulyje.
Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki gegužės 9 d.
Emilija Globytė: „Artì“
Paroda kviečia pasinerti į artumų paieškas dizaino procesuose, atsirandančiuose tarp rezultato ir kismo, medžiagos ir lytėjimo, funkcijos ir estetikos tyrinėjimų. Autorė pasitelkdama piešinį, fotografijas, intuityvų žvilgsnį, fiksuoja tęstinumo, nuolatinės kaitos būsenas, kurios tampa atspirties taškais naujiems dizaino objektams. Tačiau čia objektas suvokiamas ne kaip baigtinis rezultatas, bet kaip atviras reiškinys, įgyjantis nujaučiamas simbolines reikšmes.
Ekspozicijoje artumas atskleidžiamas ir kaip lėtas, glaudus santykis su medžiaga: variu, juodalksniu, betonu. Stebėdama šių medžiagų savybes ir kaitą kūrybinio proceso metu, E. Globytė išlieka atvira materijų padiktuotiems raštams ir linkiams taip įgydama naujas vizualias ir taktilines patirtis.
Emilijos Globytės paroda „Artì“ atveria kontempliatyvų žvilgsnį į kūrybą, kurioje ranka tampa minties tęsiniu, o medžiagų patyrimas iš vidaus leidžia formuotis autentiškoms, grynosioms žinioms. Tai kvietimas sulėtėti ir patirti dizainą kaip artumo, jautrumo ir nuolatinio virsmo lauką.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 9 d.
Renata Murauskaitė: „Ką kalba daiktai“
Parodos centre – daiktas kaip materiali ir prasminė forma, nuosekliai lydinti grafikos kūrinius. Jis veikia ne tik kaip vaizduojamas objektas, bet ir kaip filosofinės žinutės nešėjas. Per daiktus artikuliuojama praeitis, o jų paviršiuje atsiveria laike nusėdę, fragmentiški prisiminimai. Dabartis čia suvokiama per tai, kas buvo sukurta anksčiau.
Atspirties tašku tampa šimtametė prosenelių sodyba – erdvė, kurioje gyveno kelios giminės kartos. Ji veikia kaip jungtis tarp praeities ir dabarties, leidžianti sugretinti skirtingus laikus ir patirtis. Kūriniai plėtojami tyrinėjant giminės istorijos pėdsakus bei praeities fragmentus, kurie išlieka užkoduoti daiktuose.
Kasdienės buities objektai čia įgauna savarankišką reikšmę – jie tampa tyliais informacijos nešėjais. Daiktuose išlikę prisiminimai leidžia nujausti tai, kas nebuvo tiesiogiai patirta ar įvardyta. Svarbus ir bandymas įsivaizduoti laiką, kuriame dar nebuvau, bei mąstymo būdus, kurie šiandien pasiekiami tik per išlikusius objektus.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 9 d.
„Susitinkam kampe“
D. Salingeris viename savo apsakymų pasakoja vaikų pokalbį: vienas klausia kito – „ką viena siena sako kitai sienai?“, šis atsako – „susitiksime kampe“. Šis paprastas, beveik anekdotiškas dialogas savyje slepia esminę bet kokios kūrybos, taigi ir tapybos, raidos struktūrą. Pirmoji siena – tai teiginys, antroji – neiginys; pirmoji – tezė, antroji – antitezė. Kultūros istorijoje ši priešprieša atsiskleidžia tada, kai vienas stilius keičia kitą, kai viena meno kryptis virsta kita. Tą patį principą galime atpažinti ir gamtoje: šviesos ir tamsos kaita, šiltos spalvinės dėmės ir šalto šešėlio sambūvis liudija nuolatinį priešybių susidūrimą.
Šioje parodoje priešpriešinių sienų klausimas iškyla savaime, nes skirtingas sienas čia atstoja skirtingų kartų menininkai ir jų kūryba. Tačiau jos dalyviai taip pat siūlo prisiminti paprastą taisyklę: viena siena gali nepastebimai pereiti į kitą. Tapybos istorijoje tokių perėjimų netrūksta. Pakanka prisiminti El Greco – jo kūryboje atpažįstama bizantinio stiliaus įtaka, tačiau sykiu jis iškyla kaip ypatingas Renesanso tapybos atstovas. O Luc Tuymansas, jo darbuose stebėdamas sudėtingą šviesos ir blyksnių žaismą, įžvelgia net holivudinės estetikos užuomazgas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 9 d.
Irena Shu, Kotryna Misiūnė ir Andrius Kviliūnas: „Markučių kontrastai“
Žengiant per Markučius, akį traukia kontrastai. Vienoje pusėje dangų raižo naujos statybos daugiabučiai, o visai čia pat stūkso mediniai namai. Vilnelė žymi ribą tarp miesto asfalto ir miško pievų. Šiame rajone kontrastai tampa kasdieniu palydovu – jie formuoja ne tik aplinką, bet ir santykį su ja.
Paroda „Markučių kontrastai“ kviečia pažvelgti į šiuos sluoksnius vietos kūrėjų akimis. Čia pristatoma Markučiuose gyvenančių menininkų kūryba: Irenos Shu akvarelės, Kotrynos Misiūnės fotografijos ir Andriaus Kviliūno tapybos darbai. Irena dirba medicinos srityje, laisvalaikiu kurianti įvairiomis technikomis, Kotryna yra žurnalistė ir dokumentinės fotografijos kūrėja, Andrius – tapytojas, videomenininkas. Nors kūriniai nagrinėja skirtingas temas ir pasitelkia skirtingas vizualines kalbas, dvaro erdvėje jie susitinka ir kuria naujus ryšius bei prasmes.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
„Natiurmortas“
Parodoje pristatomi Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių darbai iš mokyklos fondų kviečia pažvelgti į paprastus daiktus naujai – kaip į prasmių, nuotaikų ir istorijų nešėjus.
Natiurmortas – tai dailės žanras, vaizduojantis negyvus objektus: vaisius, gėles, indus, kasdienius ar simbolinius daiktus. Iš pirmo žvilgsnio paprastas, jis tampa erdve menininkui tyrinėti spalvų dermę, kompoziciją, šviesos ir šešėlių santykius bei perteikti daugiasluoksnes prasmes.
Kiekvienas natiurmortas – tai daugiau nei daiktų visuma. Tai vizualus pasakojimas, kuriame slypi nuorodos į laikinumą, gyvenimo trapumą ar, priešingai, klestėjimą ir gausą. Sudžiūvusi gėlė ar užgesusi žvakė gali priminti apie laiko tėkmę, o prinokusių vaisių gausa – apie gyvybės pilnatvę. Šiame žanre daiktai prabyla simbolių kalba, atskleisdami menininko mintis ir emocijas.
Vaikų kūryboje natiurmortas tampa svarbia pažinimo ir meninės raiškos priemone. Stebėdami ir vaizduodami aplinkos objektus, jaunieji kūrėjai mokosi suvokti formą, spalvą, proporcijas ir erdvę. Kartu ugdomas jų pastabumas, kūrybiškumas ir gebėjimas atrasti grožį kasdienybėje.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.
„Arbatos puodelio istorijos“
Stasės ir Juozo Gruodžių namuose arbatos gėrimas buvo ne tik kasdienis įprotis, bet ir svarbi bendravimo forma. Prie arbatos stalo rinkdavosi menininkai, muzikai, intelektualai – čia gimę pokalbiai, idėjos ir tylūs susitikimai šiandien atgyja per autentiškus daiktus, erdves, išlikusius prisiminimus ir jautrias detales.
Parodoje galima iš arti pamatyti originalius arbatos servizus, indus, stalo reikmenis ir namų interjero detales, kurios kadaise buvo kasdienio gyvenimo dalis. Vaistažolių arbatos kvapas bei parodą lydinti ekskursija padeda eksponatams atsiverti per gyvus pasakojimus, leidžiančius dar labiau įsijausti į pristatomą laikmetį ir kasdienybę.
Paroda „Arbatos puodelio istorijos“ kviečia ne tik pamatyti, bet ir patirti – įsivaizduoti save šioje jaukioje namų aplinkoje, tarp žmonių ir pokalbių. Čia arbatos puodelis atsiskleidžia kaip konkretus, rankose laikomas daiktas, kartu tampantis atminties, ryšių ir vidinės kultūros simboliu. Tai kvietimas ne tik pamatyti, bet ir pajusti – įsiklausyti į tai, kas slypi tarp eilučių, tarp daiktų, tarp žmonių.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki birželio 20 d.
„Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaune) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
Mariam Shakarashvili: „Seno židinio prisiminimai“
Parodoje „Seno židinio prisiminimai“ pristatomi šiuolaikinės kartvelų menininkės Mariam Shakarashvili naujausi paveikslai ir objektai. Savo kūryboje ji gilinasi į tapatybės esmę, perteikdama kartvelų raštą vaizdine kalba. Shakarashvili dirba pasitelkdama aseminę rašto formą, t. y. tekstą, kuris nėra skaitomas įprastai, o suvokiamas kaip gestas, ritmas ir energija. Drobių paviršiuose stebime neapibrėžtus ženklus, fragmentiškas raides ir išsibarsčiusias formas; jos neperteikia tiesioginės prasmės, bet atskleidžia vidines būsenas ir atminties pėdsakus.
Svarbus įkvėpimo šaltinis atsirado Drezdene, kur savo studijos sename židinyje ji aptiko apdegusius laiškus, kurių tekstų beveik nebuvo įmanoma iššifruoti. Praradę savo pirminę prasmę, jie įgijo naują formą. Ši patirtis įtikino menininkę, kad svarbiau už žodžius yra dvasia, energija ir gebėjimas įžvelgti, nes iš jų gimsta visiškai naujos prasmės.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 21 d.
Ievos Stumbraitės iliuminuotų miniatiūrų paroda
Parodoje pristatomos šiuolaikiškai interpretuotos senųjų meistrų miniatiūrų kompozicijos, renesanso ornamentika dekoruotos raidės ir inicialai, taip pat tikslios rankraštinių knygų puslapių kopijos. Paraščių dekorui dažnai naudojami floristiniai ir animalistiniai motyvai. Persipynusiuose akantų lapuose laukinių gėlių žiedai, uogos, prieglobstį randa kiškiai ir vabzdžiai. Siužetinėms kompozicijoms pasirenkamos Valandų knygose taip mėgstamos vaizduoti scenos: Apreiškimas, prakartėlė, išminčių pagarbinimas. Eksponuojamos knygos iš asmeninio archyvo.
Iliuminuotos miniatiūros kūrimas yra ilgas, didelio kruopštumo ir atidumo reikalaujantis procesas. Autorė naudoja autentišką kiaušinio temperos techniką, kai dažo rišamoji medžiaga – kiaušinio trynys, o tapybos pagrindu neretai pasirenkama veršiuko oda. Miniatiūroms švytėjimo įspūdį suteikia iškilus auksavimas ir ryškūs pigmentai. Iš čia ir kilęs terminas iliuminacija.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
„Kolekcininkai: Atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Stasys Eidrigevičius. Hommage à Čiurlionis“
Unikali M. K. Čiurlionio kūryba yra tapusi pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu kitiems menininkams, tačiau Stasio Eidrigevičiaus ir M. K. Čiurlionio kūrybinis santykis kitoks. Stasys M. K Čiurlionį mato kaip savo bendramintį, jam reiškia pagarbą ir padėką už tai, kad taip pasaulį regi ne vienas.
M. K. Čiurlionio kūrybos pagrindas – gamta, pasakų pasaulis, o Stasys per figūras ir daiktus linkęs vaizduoti pasaulį groteskiškai, atskleisdamas jo absurdiškumą ir paradoksalumą. Visgi Stasio ir Čiurlionio darbai yra artimi vizualine prasme. Abiejų kūriniai atliekami panašia technika: pastelė, tempera, akvarelė, pieštukas. Juos sieja vaizdų minimalizmas ir transcendentinis reikšmių neapibrėžtumas. Pavaizduota figūra, daiktas, gyvūnas, paukštis tampa ženklu, sakančiu daugiau, nei matoma akimis. Galbūt dėl šios priežasties tiek M. K. Čiurlionį, tiek Stasį Eidrigevičių ypač vertina ir supranta japonai. Drąsa kurti vadovaujantis savitu pasaulio matymu atvėrė Stasiui duris į meno pasaulį plačiąja prasme. Stasio vardas žinomas nuo Vakarų iki Rytų – nuo JAV iki Japonijos. O Stasys, su Čiurlioniu turėdamas panašų pasaulio suvokimą, bendrauja su juo kaip su lygiu.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 24 d.
Alė Kalėdienė: „Kintantys paviršiai“
„Kintantys paviršiai“ – tai paroda, nagrinėjanti nuolat kintantį suvokimą ir vidines būsenas. Mišria technika atliktuose kūriniuose realybė atsiskleidžia kaip daugiasluoksnis, nestabilus procesas, formuojamas spalvų, struktūrų ir fragmentų sąveikos. Tapybiniai sluoksniai kaupiasi, nyksta ir vėl išryškėja, kurdami būsenas tarp ramybės ir įtampos, stabilumo ir virsmo. Kūriniai kviečia ne tiek ieškoti konkrečių vaizdų, kiek įsiklausyti į nuotaikas, atpažinti asmeniškus išgyvenimus ir emocinius pėdsakus, kurie keičiasi priklausomai nuo žvilgsnio ir buvimo laiko.
Alė Kalėdienė – menininkė iš Druskininkų. Parodose ir pleneruose dalyvauja nuo 2007 metų, yra surengusi daugiau nei dešimt personalinių parodų. Autorė taip pat aktyviai kuria drabužių dizaino srityje, kuriai jaučia ypatingą kūrybinę aistrą. Šiuo metu Alė Kalėdienė dirba kūrybinį ir pedagoginį darbą Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje – dėsto tapybą, animaciją ir dizainą, taip pat vadovauja dvimatės ir trimatės kompozicijos specialybės diplomantams, rengiant jų baigiamuosius darbus.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki gegužės 10 d.
„Laikinai stabilu“
Tarpdisciplininė paroda, kurioje dalyvauja menininkai, atrinkti atviro kvietimo metu, ironiškai, ar per juoko prizmę žvelgia į tai, kokie kasdienybėje atliekami veiksmai, ritualai ar specifiniai objektai yra mums svarbūs šiandienos ekonominių, socialinių, politinių ir ekologinių įtampų kontekste. Menininkų pristatomi kūriniai reflektuoja mūsų fizines praktikas, šešėlius ir monstrus ar dažnai nepastebimus daiktus, kaip išgyvenimo bei saugumo strategijas nuolat kintančiame pasaulyje.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki gegužės 23 d.
Paulius Tautvydas Laurinaitis ir Arvydas Čiukšys: „Kaunas fotografijose 3 (klasiokų paroda)“
Fotografijų paroda „Kaunas fotografijose 3 (klasiokų paroda)“ – tai jau trečiasis šio ciklo projektas, šį kartą pristatantis dviejų bendraamžių ir buvusių klasiokų – architektūrologo Pauliaus Tautvydo Laurinaičio ir fotografo Arvydo Čiukšio – žvilgsnį į miestą.
Paulius Tautvydas Laurinaitis miestą fotografuoja kaip dokumentuotojas – jį traukia ne reprezentaciniai vaizdai, o banalioji miesto pusė: vietos, erdvės ir detalės, apie kurias pernelyg nesusimąstome, nors kasdien pro jas judame. Jo kadrus išprovokuoja epochų, tūrių, spalvų ir tekstūrų sąžaida, fragmentai, pasakojantys istoriją. Ypatingą vietą jo kūryboje užima naktinė fotografija: pro nakties filtrą tas pats gerai pažįstamas Kaunas atsiskleidžia visiškai kitaip – atsiranda erdvių ir šviesos ryšiai, kurių dieną tiesiog nematyti.
Arvydas Čiukšys fotografuoja iš aistringo stebėtojo pozicijos, vaikštinėdamas gatvėmis, jis kuria savotišką miesto metraštį. Jam svarbus pats procesas: akimirkos sustabdymas, šviesos kritimas, dramatiškas apšvietimas. Bet lygiai tiek pat svarbi ir prasmė – išsaugoti tai, kas keičiasi arba visiškai nyksta. Ypač medinė architektūra, kuri tyliai traukiasi iš Kauno vaizdo, jam yra ne tik estetinis, bet ir dokumentinis rūpestis.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki gegužės 24 d.
„Résumé’3“
2026-ieji Šiauliams – išskirtiniai: miestas mini 790 metų jubiliejų. Todėl jau trečioji metinė Šiaulių miesto fotografijos paroda „Résumé‘3“ daug dėmesio skiria fotografiniams Šiaulių vaizdams.
Fotografija išsiskiria savo atminties jėga, vizualinio pasakojimo galia, gebėjimu prikelti praeitį ir suteikti galimybę naujai išgyventi tai, kas buvo pamiršta. Todėl fotografinis vaizdas yra neatsiejama miesto tapatumo, jo apmąstymo ir išgyvenimo sąlyga.
Šioje parodoje bus gausu paskutinių trijų dešimtmečių miesto gyvenimo vaizdų, kuriuose labai aiškiai matyti socialinė ir urbanistinė miesto transformacija. Taip įgyjame galimybę aiškiau suvokti savo gyvenamosios erdvės kismą, miesto raidos kryptį, asmeninės aplinkos pokyčius. Tokioje vizualinio miesto istorijos pasakojimo perspektyvoje atsiskleidžia dabarties prasmė. Tai – vienas didžiausių fotografijos nuopelnų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 6 d.
Egidijus Koviera: „Paklydę žmonės“
„Paklydę žmonės“ – tai daugiau nei du dešimtmečius trunkantis dokumentinės fotografijos projektas, kuriame fiksuojami asmenys, patiriantys benamystę ar gyvenantys socialinės atskirties paribyje. Šiauliuose prasidėjęs projektas ilgainiui išaugo už vieno miesto ribų, išsiplėtė atsispindėdamas situacijas iš skirtingų Lietuvos ir kitų šalių regionų bei atskleisdamas, kad tai nėra vietinis, bet pasikartojantis skirtinguose kontekstuose socialinis reiškinys.
Paroda pristatoma kaip devynių individualių istorijų seka. Kiekviena jų kuriama per nedidelę fotografijų grupę, daugiausia portretų, kuriuose žmogus žiūri tiesiai į kamerą arba yra užfiksuotas savo kasdienėje aplinkoje, lydimoje gyvenimo fragmentų – atvirų ir neišbaigtų. Tai nėra dokumentacija tiesiogine prasme. Tai artumo rezultatas. Greta šių asmeninių trajektorijų pateikiama platesnė fotografijų ekspozicija, fiksuojanti erdves, rutinas ir aplinkybes, formuojančias šių žmonių kasdienybę.
Benamystė visuomenėje dažnai suvokiama stereotipiškai, kaip asmeninės nesėkmės neišvengiama aplinkybė. Šis projektas tokį suvokimą kvestionuoja. Ne retorika, ne statistika, o veidais ir momentais, kurie kviečia sustoti ir iš naujo apsvarstyti, ką iš tikrųjų matome, žiūrėdami į kitą žmogų.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) veiks iki birželio 7 d.
Kęstutis Kasparavičius: „Viskas ateina iš vaikystės“
Kęstučio Kasparavičiaus paroda „Viskas ateina iš vaikystės“ – tarsi dailininko kūrybos teritorija ir laboratorija, kurioje jo sukurti personažai gyvena savo „gyvenimus“.
Menininkas visą gyvenimą išliko ištikimas vienai sričiai – knygai ir vaikų iliustracijai. Jis sukūrė iliustracijas daugeliui vaikų klasikos kūrinių (Milašiaus, Anderseno, Hoffmano, Collodi ir kt.), iliustravo poezijos knygas, o kurdamas iliustracijas Edvardo Learo knygai atrado nonsenso estetiką, kuri vėliau tapo išskirtiniu jo kūrybos bruožu. Iliustravęs daugelio autorių knygas, ryžosi pradėti rašyti pats: jis parašė ir iliustravo 20 knygų vaikams.
Skaidrūs akvareliniai spalvų perėjimai, sužmoginti personažai ir reikšmingų detalių gausa yra būdingi Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos bruožai. Jo tekstų adresatas – ir vaikas, ir suaugęs, o knygų poveikis – išskirtinai terapinis ir ilgam įsimenantis: jo iliustruotos knygos užaugino ne vieną Lietuvos vaikų ir jo kūrybos gerbėjų kartą.
Dailininko knygos pelnė daugybę apdovanojimų ir įvertinimų Lietuvoje ir užsienyje.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 7 d.
Gretė Labanauskaitė: „Jausmas“
Ar galima madą suvokti tik lytėjimo, garso ar kvapo pavidalu? Ar rega iš tiesų yra vienintelis būdas suprasti vaizdą? Šiuos klausimus kelia dizainerė G. Labanauskaitė ir kviečia permąstyti įprastą drabužio ir mados suvokimo santykį.
Parodoje mada atsiskleidžia ne kaip vizualus objektas, bet kaip pojūtis. Drabužis čia nėra vien matomas – jis patiriamas per prisilietimą, judesį, garsą ir kvapą. Lankytojas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir įsitraukti: liesti audinius, klausytis jų skleidžiamų garsų, sekti kvapų kuriamą atmosferą. Tokiu būdu kūriniai tampa ne statiškais eksponatais, o įvykiais, kurie kiekvienam lankytojui atsiskleidžia individualiai.
Ekspozicija jungia reginčiųjų ir neregių patirtis, leisdama skirtingiems suvokimo būdams persipinti. Tai, kas vienam yra vaizdas, kitam gali tapti tekstūra, garsu ar kvapu. Vizualinė parodos dalis – mados fotografijos – pristatomos kartu su aprašais Brailio raštu ir specialiomis taktilinėmis nuotraukomis, kviečiančiomis vaizdą patirti per prisilietimą ir žodį.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 7 d.
Knygos meno konkurso parodos
Knygos meno konkurso parodos: 2025 metų nugalėtojų paroda bei paroda „Istorinė atmintis ir tapatybės paieškos 20xx–202x m. Knygos meno konkurso leidiniuose“. Parodos yra Knygos meno festivalio dalis.
Konkurso tikslas – puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje, išrinkti profesionaliausiai apipavidalintas knygas, apdovanoti ir skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus. Išleidžiamas kasmetis dvikalbis konkurso katalogas.
Konkurse buvo vertinamos Lietuvos leidyklų 2025 metais išleistos knygos, premijomis ir diplomais paskatinami knygas apipavidalinantys knygos dailininkai (dizaineriai), iliustruotojai, maketuotojai, knygų leidėjai ir spaustuvininkai.
Tuo tarpu ekspozicijoje „Istorinė atmintis ir tapatybės paieškos 20xx–202x m. Knygos meno konkurso leidiniuose“ susitelkiama į tai, kaip šiuolaikinė knygos meno praktika artikuliuoja santykį su istorija, kuri dažniausiai tragiška ir nevientisa.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 7 d.
„Konkurso KLAIPĖDOS KNYGA kelias 2006–2026 m.“
Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka švenčia konkurso „Klaipėdos knyga“ 20-metį. Šia proga biblioteka surinko visų 20-ties metų knygas nugalėtojas, kurios pateko į knygų parodą „Konkurso KLAIPĖDOS KNYGA kelias 2006–2026 m.“
Joje kviečiama prisiminti GRAŽIAUSIOS, POPULIARIAUSIOS ir KLAIPĖDIETIŠKOS knygos nominacijų nugalėtojas, pažvelgti į dvidešimties metų Klaipėdos leidybinio gyvenimo raidą. Per šį laikotarpį konkursas tapo reikšmingu kultūriniu reiškiniu, telkiančiu miesto kūrėjus, leidėjus ir skaitytojus, o kartu – įprasminančiu Klaipėdos istoriją, tapatybę ir kūrybinę dvasią. Per dvidešimt metų čia sugulė Klaipėdos istorijos, prisiminimai, vaizdai ir balsai – nuo senųjų atvirukų iki šiuolaikinių tekstų ir meninių albumų.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 7 d.
Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda
Parodoje pristatoma daugiau kaip 200 kūrybos darbų: juostos, tapyba, drožyba, keramika, riešinės, veltiniai, kalviški darbai, siuviniai, karpiniai, medžio raižiniai, floristika, šiaudiniai sodai, margučiai ir dar daugybė kitų.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki gegužės 6 d.
„Gen Z. Viskas vienu metu“
Parodoje dalyvauja dvidešimt jaunų menininkų, gyvenančių vienuolikoje Rytų Europos valstybių – regione, kurį formuoja ne bendra atmintis, o paveldėti pertrūkiai, atidėtos ateitys ir nuolatinė pereinamoji būsena. Šie menininkai nelaiko istorijos užbaigtu pasakojimu ir nesiekia jos išspręsti. Veikiau jie gyvena nestabilumo paženklintoje dabartyje.
Darbo žinutės, atostogų asmenukės, karščiausios dienos naujienos, karo reportažai, apsipirkimas internetu – sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos ir dažnai laikomos nesuderinamomis, dabar sklandžiai susipina kasdieniame skaitmeniniame gyvenime. Troškimai, baimė, malonumas, empatija ir išsiblaškymas gyvuoja viename ekrane, dažnai tuo pat metu.
Lengvai persijungdami iš vieno vaidmens, profilio ir tapatybės į kitą, šie menininkai išlaiko priešybių įtampą, užuot ją išsklaidę: skaitmeninė ir fizinė erdvė, materialumas ir nematerialumas, protas ir emocijos, pažeidžiamumas ir kontrolė. Tapatybė nebėra stabilus branduolys, bet nesibaigiantis savęs kūrimas sąveikaujant su kitais. Savastis yra kolektyvinė, pagrįsta santykiais, įsitvirtinusi dėmesio ir afekto tinkluose. Viskas vienu metu.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“
Ši paroda – išskirtinė galimybė susitikti su ypatingą reikšmę Lietuvai, Ukrainai ir Lenkijai turinčiu šventuoju atvaizdu prieš jam sugrįžtant į tikruosius namus – savo vardo altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio (toliau – Bernardinų) bažnyčioje.
Pasak legendos, paveikslo pirmavaizdį nutapė XIV a. pabaigoje Jogailos dvare dirbęs lietuvių kilmės dailininkas Žalčiukas, po krikšto gavęs Jokūbo vardą. Paveikslas buvo nugabentas į Sokalį (dab. Ukraina), kur 1599 m. pateko į vietos bernardinų globą ir ėmė garsėti stebuklais, o 1724 m buvo karūnuotas popiežiaus karūnomis. Deja, originalus kūrinys pražuvo XIX a. gaisro metu. Jo dvasinį kelią toliau tęsė kopijos. Vieną tokių – nutapytą dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje – ir matote. Vilniaus Bernardinų dokumentuose šis paveikslas paminėtas 1713 m., todėl neabejotinai ji yra viena iš seniausių žinomų minėto atvaizdo kartočių.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Mindaugas Navakas: „Vakar ir dar seniau“
Per savo karjerą menininkas išlaikė kritišką ir neretai ironišką santykį su mus supančia aplinka, tačiau plastinė raiška, nors jau daugeliui atpažįstama, kinta. Jo kūryboje nuosekliai plėtojami eksperimentai su skulptūros technikomis ir medžiagomis: nuo tradicinių žaliavų – metalo, medžio, akmens – iki ready made’ų ar objet trouvé. Parodoje „Vakar ir dar seniau“ Mindaugas Navakas ir toliau eksperimentuoja – naudoja kietąjį porcelianą, o jo paviršių formuoja iš standartinių, banalių statybinių medžiagų, taip pabrėždamas ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, Kinijoje porcelianas yra siejamas su dekoratyviomis vazomis, servizais ar indais, o Vakaruose jis plačiai naudojamas sanitarinės keramikos objektams ir tampa higienos infrastruktūros dalimi.
Menininko naudotas porcelianas buvo tiekiamas iš fabriko Slovjansko mieste, Donecko srityje, šiandien nebeveikiančio dėl karo. Paroda aktyvuoja ne tik porceliano kultūrinį bei istorinį, bet ir dabartinį geopolitinį kontekstą ir veikia kaip vieno kūrybinio ciklo retrospektyva. Ne atsitiktinai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejaus pietinio korpuso didžiojoje salėje – būtent ši rūmų dalis liko nepastatyta iki XX a. pradžios dėl vis pasikartojančių karinių konfliktų. Prašmatnumo atsisakantis porcelianas šioje erdvėje permąsto santykį su istorija ir laiku, išsklaidydamas prabangių rūmų ilgesio mitą.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„The Spaces In Between. Dizainas, kuris yra tarp“
Dizainas mus sujungia. Jis tampa tarpininku fizinėse ir skaitmeninėse erdvėse, kur mezgasi žmonių tarpusavio ryšiai. Kartu jis meta iššūkį kurti tikrą bendrystę, atsisakant efektyvumo ir šiandienai taip būdingo skubėjimo. Dizainas nėra vien tai, ką sukuriame, jis yra ir tai, kas vyksta tarp mūsų. Jis egzistuoja tarpinėje erdvėje ir slenksčiuose, kur kilusios idėjos tampa įgyvendintomis patirtimis, o susitikę nepažįstamieji – bendruomenėmis.
Šių metų Tarptautinės dizaino dienos tema The Spaces In Between kviečia pažvelgti plačiau nei įprasti dizaino objektai, tokie kaip logotipai, plakatai ar baldai, ir atkreipti dėmesį į patirtis, kurios mus jungia ir lemia tai, kaip jaučiamės, bendraujame ir sugyvename kartu. Nuo plakato, informuojančio apie artėjantį renginį, iki gatvės ženklo, perspėjančio ar palydinčio nepažįstamąjį namo. Nuo muziejaus, sužadinančio norą pažinti, iki drabužio, atskleidžiančio žmogaus tapatybę. Nuo produkto, prisidedančio prie gyvenimo patogumo, iki skaitmeninės erdvės, kuri kviečia įsitraukti – dizainas mums padeda kurti ryšius ir bendrystę.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
„Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“
XX a. pradžioje Stanisławas Filibertas Fleury vaikščiojo po Vilnių su kamera ir fotografavo miestą – jo gatves, kalvas, tiltus, kasdienybę. Šviesa, kadaise užfiksuota stiklo negatyvuose, mus pasiekia ir po daugiau nei šimto metų.
Po daugiau nei šimto metų Sigitas Parulskis ateina į tą pačią vietą. Pastato didelio formato kamerą ant trikojo, ilgai fokusuodamas žiūri į tą patį vaizdą. Tas pats miestas. Kita šviesa. Kiti žmonės. Kitas laikas.
Ši paroda nėra dviejų menininkų dialogas. Tai dviejų laikų susitikimas toje pačioje miesto vietoje. Žiūrovas mato atitikimus ir neatitikimus – vietas, kurios išliko, ir tas, kurios pranyko. Taip miestas čia tampa daugiau nei architektūra. Jis gyvena, sensta, keičiasi. Pastatai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Fotografija trumpam sukuria iliuziją, kad laiką galima sulaikyti. Tačiau iš tiesų ji tik leidžia jį pamatyti.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“
Tarptautinėje parodoje „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ pristatomos išskirtinės lituanistinės vertybės – gobelenai su heraldiniais ženklais iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Krokuva, Lenkija). Šie audiniai – ypatingas dailės, kultūros paveldo, mecenatystės, reprezentacijos fenomenas, neįkainojamos Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijos – visuomenei rodomi pirmą kartą.
Parodoje eksponuojami gobelenai su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą, kupiną paslapčių Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Jie atskleidžia didikų, sekusių valdovo pavyzdžiu, reprezentacijos užmojus, norą pabrėžti giminės garbingą kilmę ir siekį įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Gobelenai, vieni prabangiausių ir labiausiai vertinamų meno kūrinių, didikams padėjo šį tikslą įgyvendinti. Tikėtina, kad taip mąstė ir herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius) XVII a. antroje pusėje užsakęs Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682). Svarbiausias audinių, vaizduojančių panoraminius miško peizažus su gyvūnais, akcentas turėjo būti jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Toks herbas 1650–1680 m. naudotas ir užsakovo herbiniame antspaude.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 12 d.
Vytautas Kibildis: „Objektai“
Baldai – ne baldai. Žmonės – ne žmonės. Ir viena ir kita. Savotiška utilitarinio ir vaizduojamojo meno sintezė.
Baldas nenustoja būti baldu, bet Vytauto Kibildžio valia jis virsta įasmenintu vaizdiniu, nešančiu tam tikrą emocinį krūvį. V. Kibildžio objektai subtiliai abstrahuoti, visi skirtingi, turintys savo charakterį, tarsi komunikuojantys vienas su kitu, tarsi kiekvienas „sulindęs į save”. Kartais tai net ne žmonės – rūbai, klostės, kūno linijos, detalės, ironiškos užuominos į profesiją, į charakterį, į tiesiog buvimą.
„Sarkastas”, „Dainuojanti”, „Baletas”, „Mauduolė”, „Arlekinas“, „Coco“, „Antikinė“, „Dviese“, „Architektonika“, „Technokratas”, „Konstruktyvus“ ir daugelis kitų spintelių įprasmina medžio virsmą baldu, baldo virsmą žmogum ir atvirkščiai. „Idėja sukurti šiuos objektus įkvėpė žmonių išgyvenimai, skirtingi charakteriai, nuotaikos… Jungdamas neįprastas aprangos detales į vieną visumą bandau suteikti baldui antropomorfinį pavidalą, tarsi kurdamas psichologinį portretą…˝, – sako dailininkas.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
Benas Narbutas: „Balti ženklai“
Benas Narbutas gimė 1959 m. Klaipėdos rajone. 1971–1978 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1984 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įgijo skulptūros specialybę ir pradėjo dirbti piešimo dėstytoju Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1987 m. Vilniaus dailės akademijoje dėsto vizualiąją raišką įvairių katedrų studentams.
„Dirbdamas šį darbą, privalau nuolat kelti savo paties kvalifikaciją, tobulinti piešimo įgūdžius, todėl nuolat domiuosi įvairių šalių meno akademijų piešimo metodikomis, įvairiomis vizualinės raiškos tradicijomis ir naujovėmis. Daug dėmesio skiriu ne tik plastinės anatomijos piešimo teorinėms žinioms, bet ir nuolatinei piešimo praktikai,“ – teigia docentas B. Narbutas.
B. Narbutas dalyvauja įvairiose parodose, piešia, kuria didesnių ir mažesnių mastelių skulptūras iš akmens, medžio, šamoto, balto molio, taip pat medalius, reljefus, ekslibrisus.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki gegužės 25 d.
Virgilijus Šonta (1952–1992)
Virgilijus Šonta gyveno visuomenėje, kuriai socialines „normas“ diktavo primityvi ir brutali sovietų valdžia. Menininkas tyrinėjo kasdienybę, išbandė savo atsparumą sistemai ir takumą joje, tikrino „sienų“ tvarumą. Jo kelias driekėsi tarp institucinių struktūrų nuostatų ir asmeninių pasirinkimų, tarp represyvaus režimo spaudimo ir vidinių laisvės paieškų. Santvarka lėmė Šontos neišsikalbėjimą, nutylėjimus, slėpinius ir jo trumpo, audringo, tragiško (nužudytas 40 metų amžiaus) likimo dėlionę. Tačiau fotografo palikimas didžiulis. Jo kūryba skleidžiasi per melancholiškas nuotaikas, per nuostabą žmogumi, per archajišką ryšį su gamta, per ekscentrišką santykį su aplinka, per humanistinį dokumentalizmą ir eksperimentavimą mene, per jautrią fotografijos estetiką. Paradoksalus, nenuspėjamas, neįmenamas, genialus.
Parodoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA). Čia, kaip ir menininko gyvenime, gausu paslapčių, galvosūkių, „tarp eilučių“ slypinčių nuorodų ir pakeliui kylančių klausimų, o atsakymai plaikstosi vėjyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Aistė Stancikaitė ir Flurin Bisig: „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejus tradiciškai domisi ne tik istorine, bet ir šiuolaikine diasporos daile. Šiuokart su Berlyne reziduojančia Aiste Stancikaite (g. 1988 m. Lietuvoje) dialogą mezga šveicaras Flurinas Bisigas (g. 1982 m.), kuriantis visiškai kitokiais principais nei Aistė. Tokia tarptautinė paroda liudija, kad išankstiniai teiginiai apie saitus su konkrečia vieta yra sąlyginiai.
Abiejų menininkų kūryba atrodo mįslinga ir nesuprantama… Poetiškai tariant, atrodo, kad Bisigas yra iš praeities – jis derina kanoninius elementus ir asmenines aistras, ieško gairių kaip požiūrio į dabartį. Tuo pačiu metu jis labai gerai išmano techninius ir istorinius principus. Stancikaitė, savo ruožtu, galbūt yra iš ateities, su nuorodomis į nežinomybę ir mokslinę fantastiką. Sužmogintos figūros arba tiesiog kūno fragmentai juda pirmyn ir atgal tarp šešėlių ir priekinio plano. Menininkai dirba prie to, kas sąmoninga, ir to, kas nėra sąmoninga. Abu autoriai savo meninėje praktikoje visų pirma domisi kūno ir žmogiškumo santykiais. Akivaizdžiai vienišos figūros, atrodo, ieško kitų tiesų, bėga nuo normų: meno ir gyvenimo. Kalbant geografiškai ir energetiškai, ši paroda Stancikaitei yra sugrįžimas namo, o Bisigui – nauja teritorija.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 7 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
Tata Frenkel: ,,Kaip tapti Didžiojo sprogimo likučiu“
„Supratau, kad kaskart, kai bandydavau kalbėti, mąstyti ar tiesiog būti su savo mintimis, galvoje girdėdavau vien statinį triukšmą. Rašydavau, skaičiuodavau, stebėdavau, išeidavau pasivaikščioti, sėdėdavau namuose, pasakydavau ką nors paprasto, kasdieniško, o fone visada šnypšdavo jis – statinis triukšmas. Ne spengimas ausyse, ne migrena, ne spaudimas kaukolėje, ne kylantis lėktuvas ir ne važiavimas į kalną. Jis buvo aštrus ir grubus – lyg svyruojanti įtampa, nepageidaujamas radijo dažnis, interferencija, pastovus atmosferinis fonas. Keičiau lokacijas, bet jis niekur nedingo: šnypštė kaip šnypštęs. Šnypštimas prasidėjo suvokus, kad visi mano pasakojimai, schemos, kurias braižiau mėgindama suprasti, kas vyksta mano gyvenime, ir istorijos, kurias laikiau fikcija, pasirodė esančios tikros – skausmingai tikros. Tai sudaužė pačią šerdį, širdies branduolį: pro įtrūkius it burbulai ėmė veržtis smulkios dalelės. Ta pati širdis pradėjo pulsuoti tada, kai turėjo išnykt. Prisiminiau, kad, kai iš televizoriaus ar radijo imtuvo sklinda statinis triukšmas, gali būti, kad pagauni dalelytę realaus kosminio mikrobangų fono. Todėl pamaniau, jog triukšmas, kurį girdžiu, turbūt yra Didžiojo sprogimo likutis. Ne mažiau.“ (Tata Frenkel)
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
Anna Szprynger: „Aidas“
Parodoje eksponuojamos fotografijos, piešiniai ir tapybos darbai, kviečiantys keliauti M. K. Čiurlionio pėdsakais ir priartėti prie jo pasaulio vizijos.
Parodos autorė leidosi į asmeninę patirtinę kelionę, siekdama pabandyti pamatyti pasaulį Čiurlionio akimis – pamatyti tai, ką jis matė, ir pajusti tai, kas jį jaudino bei įkvėpė. Tai nėra mokslinis tyrimas ar istorinė rekonstrukcija, bet jautri vaizduotės kelionė, leidžianti iš naujo atsiverti Čiurlionio menui.
Kelionė vedė į Druskininkus – Čiurlioniui pačią asmeniškiausią ir intymiausią vietą, kur jis augo, mokėsi ir formavo savo pasaulėžiūrą. Taip pat aplankyti Vilnius ir Kaunas – miestai, stiprinę jo ryšį su Lietuva. Maršrutas tęsėsi Plungėje, kur jis tobulino muzikinį meistriškumą, ir Gandingos piliakalnyje, kur įvyko jo kaip kompozitoriaus debiutas. Lietuvos pajūryje svarbia stotele tapo Palanga – vieta, kur Čiurlionio kūryboje atsivėrė jūros begalybės motyvas.
„Kiekvienoje iš šių vietų siekiau prisiderinti prie Čiurlionio jautrumo, ieškodama sąskambių tarp savo pasaulio suvokimo ir to, kaip jį galėjo matyti jis. Ši patirtis paskatino iš naujo pažvelgti į Čiurlionio tapybą ir įsiklausyti į jo muziką“, – sako parodos autorė.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 10 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Plyta prie plytos“
Žiūrėdami į mūrą, retai kada atkreipiame dėmesį į plytą, nes ji, net ir senovinė, atrodo paprasta ir nekelianti nuostabos, nes yra tik viena iš daugybės visiškai vienodų sienos dalelių. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad plytos ne tokios jau ir vienodos.
Šioje parodoje siūloma pažvelgti į plytą iš arčiau ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos, kodėl įgydavo vienokią ar kitokią formą ir kokios informacijos šiandien gali suteikti apie ją pagaminusių žmonių kasdienę aplinką.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomos XIII–XVIII a. plytos rastos Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Plytų gamybos procesas pristatomas pasitelkiant inkonografinę bei videomedžiagą.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gegužės 17 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re / kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 28 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gegužės mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gegužės mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gegužės mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„(ne)manifestai ir kasdienybė meniniuose gestuose“ – tai meninis projektas apie kasdienybės ir meninių praktikų sankirtas. Parodos formatu pristatoma autorinė knyga, kuri yra magistrantūros studijų metu atlikto meninio tyrimo dokumentacija. Knyga suskirstyta į keturias dalis: kasdienybės filosofijos apžvalgą, dienoraščius bei (ne)manifestus, videoperformansą ir vizualų tyrimą, kuriame gretinami įvairūs meno kūriniai su kasdieniais vaizdais. Knygos tikslas – atskleisti, kaip kasdienybė virsta potencialiu meninio tyrimo šaltiniu.
Paroda „Sonarium“ tyrinėja sinestezijos fenomeną, kai skirtingi pojūčiai susilieja į vieną daugiasluoksnę patirtį. Čia garsas iš akustinės bangos virsta vizualine, skulptūrine ir emocine struktūra, o menų ribos tampa neapibrėžtos.
