Vsevolod Seva Kovalevskij: „Paribiai. Stebuklai“
Pasitelkdamas asmeninį archyvą, fragmentiškus atsiminimus ir žiniasklaidoje cirkuliavusius vaizdinius, Vsevolod Seva Kovalevskij atskleidžia atotrūkį tarp realios queer žmonių patirties, institucinės atminties ir medijuotos tiesos. Queer egzistavimas neatskiriamas nuo miesto viešųjų erdvių – ten, kur matomumas gali reikšti ir bendruomenę, ir pavojų.
Monumentalus piešinys-komiksas veda Vilniaus, Londono ir Oslo gatvėmis. Pirmosios lietuviškos „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai jungiami į grafinę istoriją apie gyvenimą nuolat kintančio nesaugumo sąlygomis. Piešinyje užfiksuoti deklaratyvūs plakatai, nebylūs politikai ir „užkadrinis“ menininko balsas grąžina tai, kas įprastai lieka už oficialaus pasakojimo ribų.
Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams. Ryškiu parodos elementu tampa V. Kovalevskio gestas – rožinio trikampio atsiėmimas. Prievartos ir stigmos simbolis, nacių koncentracijos stovyklose naudotas žymėti homoseksualiems vyrams, čia virsta platforma queer balsams, kur buvimas kartu ir poilsis tampa pasipriešinimo forma.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
„(Ne)saugumo ribos“
Parodoje tyrinėjamos šiandien vis labiau išsitrinančios geografinių, meteorologinių ir nacionalinių ribų sampratos, jų santykis su skaitmenine tikrove ir biologiniu pasauliu.
„Kurį laiką man nedavė ramybės grobuoniškumo tema, pasaulinių megastruktūrų kompleksiškumas. Deja, vyksta penktieji karo metai. Ukrainos žemę toliau niokoja rusija, o karo frontas driekiasi ne tik per teritorijas ir dangų – jis įsiterpia į televiziją, radijo stotis, socialinius tinklus ar kitas skaitmenizuotas realybes. Kasdienybėje spėliojame orų prognozes, tačiau žmonijai vis dar sunku suvokti globalesnį klimato krizės mastą. Kažkur nuolat vyksta kataklizmai, bet „blogų orų“ poveikį nelengva tinkamai įvertinti, nes mus kasdien pasiekiantis informacijos srautas yra fragmentiškas, trūkinėjantis“, – apie parodos idėjos atsiradimą pasakoja jos kuratorė Skaidra Trilupaitytė.
„Lietuvos šiuolaikinių menininkų darbus pristatanti paroda nedidelė, bet labai talpi, įvairiais aspektais nušviečianti saugumo sampratos poslinkius dabarties pasaulyje. Kartu ji susisieja su kitomis šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančiomis parodomis – Mindaugo Navako skulptūrų ekspozicija ir Charkivo fotografijos mokyklos retrospektyva, kuriose taip pat išryškėja karo ženklai, galios struktūrų kontrolės ir geopolitinių lūžių temos, ir pasiūlo dar kitokį žvilgsnį į neramų mūsų laiką, kviečia jį apmąstyti“, – sako Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Ta gėlė atrodo kaip dronas“
Parodos „Ta gėlė atrodo kaip dronas“ paveikslai sukurti tapybos dirbtuvių sesijoje, kurią danų menininkas Eske Touborgas Kyjive surengė ukrainiečių vaikams, išlaisvintiems iš Rusijos okupuotų teritorijų. Sesijoje buvo išvyniota 20 metrų drobė ir padėta akrilinių ir purškiamų dažų. Laikas prie drobės vaikams virto gyvybingomis, džiaugsmingomis kūrybos sesijomis, kuriose jie galėjo bent trumpam vėl būti vaikais.
Po dirbtuvių Touborgas parsigabeno drobę į Daniją ir iškirpo iš jos dešimt keturkampių fragmentų, juos užtempė ant porėmių ir užbaigė paveikslus, nutapydamas išplaukusius vaikų portretus ant jų pačių sukurtų fonų.
Kūriniuose susilieja vaikų žaismingi ryškių spalvų fonai ir Touborgo nutapyti neryškūs portretai. Taip sukurtas stiprus kontrastas tarp ištrintų tapatybių, formuotų metų metus trukusios Rusijos indoktrinacijos, ir vaikystės, kuri neišvengiamai nustumiama į antrą planą.
Išplaukę veidai tampa vizualia sistemingo daugelio pagrobtų vaikų tapatybės naikinimo metafora: jiems suteikiami nauji vardai, primetamos naujos kalbos ir lojalumai. Laikotarpiu, kai tapatybė Ukrainoje tampa kovos lauku, vaikų sukurti džiaugsmingi fonai skamba kaip atkaklus priminimas apie jų teisę būti tiesiog vaikais.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Caravaggio. Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“
Šioje tarptautinėje parodoje pristatomas nuo pat XVII a. pradžios dingusiu laikytas paveikslas Šv. Marijos Magdalietės ekstazė. Veikiausiai būtent jį Karavadžas pasiėmė vykdamas į paskutinę savo kelionę, į Romą, vildamasis, kad popiežius Paulius V suteiks jam, nuteistam mirties bausme už žmogžudystę, malonę. Tačiau Romos dailininkui pasiekti nepavyko – kelionėje išsekęs nuo ligos jis netoli Porto Erkolės miestelio mirė.
Du iš trijų paveikslai, kuriuos Karavadžas šioje kelionėje gabeno kaip dovanas globėjams, laikyti dingusiais. Parodoje eksponuojamas kūrinys Šv. Marijos Magdalietės ekstazė 2014 m. buvo atrastas vienoje privačioje kolekcijoje, Šveicarijoje, kur savininkų buvo perduodamas iš kartos į kartą, nežinant tikrosios jo vertės ir autorystės. Žymiausi Karavadžo kūrybos specialistai prof. Mina Gregori ir prof. Bertas Trefersas nedvejodami įvardijo, kad tai vienas šio genijaus darbų, dingęs 1610 m. jam keliaujant į Romą.
Šis atradimas sukėlė milžinišką menotyrininkų ir kultūros bendruomenės susidomėjimą. Paveikslas buvo restauruotas ir per keletą metų eksponuotas daugelyje šalių, jam skirtos parodos surengtos net Tokijuje, Naujajame Delyje ir kt., o dabar kūrinys pasiekė Vilnių. Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje galima susipažinti su šio genijaus kūryba.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Kamilė Ginelevičiūtė: „Kai sąmoningos mintys susipina su pasąmoningais sapnais“
„Kai sąmoningos mintys susipina su pasąmoningais sapnais“ – fotografijų, video ir scenografinės instaliacijos paroda, kurioje remiantis sapnų dokumentavimu, atskleidžiama, kaip asmeninės patirtys, emociniai išgyvenimai ir traumos atsispindi sapnų vaizdiniuose, simboliuose ir personažuose.
Instaliacijoje kuriama intuityvi aplinka tarp miego ir pabudimo: sapnų personažai perkeliami ant su miegu asocijuojamų paviršių, kurie įsigeria į audinius ir palieka pasąmonės pėdsakus.
Parodoje autorė kviečia patirti būseną tarp sapno ir realybės, per simbolius atpažinti ir interpretuoti savo sapnus bei patirtis.
Kamilė Ginelevičiūtė – Vilniaus dailės akademijos MA scenografijos katedros studentė.
Darbo vadovės – doc. Jurgita Gerdvilaitė, doc. dr. Deima Katinaitė.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
Šalnė Balčiūnaitė: „Devyni žmogaus polinkiai klysti“
Ši paroda kviečia pažvelgti į žmogaus klaidą ne kaip į galutinį nuosprendį, o kaip į sudėtingą, jautrią ir dažnai iš šalies nematomą patirtį. Tai bandymas kalbėti apie klystantį žmogų neskubant smerkti ir įsiklausyti istorijų, kurios dažnai lieka neišgirstos.
Instaliaciją sudaro devyni vitražai, sukurti remiantis anoniminėmis istorijomis. Jose žmonės dalijasi savo klaidomis, nuopuolio akimirkomis, to pasekmėmis, kaltės jausmu, atgaila ir bandymu suprasti, kas slypi už jų pačių veiksmų. Kiekvienas vitražas tampa tarsi atskira išpažintimi – ne tam, kad būtų teisiama, o tam, kad būtų išgirsta ir pamatyta.
Kūrinyje susitinka sakrali vitražo tradicija, klasikinės tapybos fragmentai bei grafičių ,,tagai”. Šių elementų santykis kuria įtampą tarp kontrolės bei spontaniškumo, tarp kultūrinės normos ir individualaus veiksmo. Vitražas čia tampa ne tikėjimo iliustracija, o žmogaus vidinės būsenos atspindžiu.
Tai paroda apie klaidą, kuri nėra pabaiga. Apie žmogų, kuris nėra vien tik savo blogiausias poelgis. Apie istorijas, kuriose galbūt atpažinsime ne tik kitus, bet ir save.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
Jonė Dūdaitė ir Rokas Bilinskas: „prokr-u-stinacijos“
Ekspozicija yra VDA Baigiamųjų darbų „Graduation Show 2026“ parodos dalis.
Brutali Prokrusto mito vienodinimo metafora, kurioje keliautojas prievarta „pritaikomas“ prie lovos matmenų, sufleruoja absurdišką siekį kūrybinę energiją įkalinti į rėmus. Šiai prievartai priešinama prokrastinacija, kaip pasyvumas, nuolatinis vilkinimas ir vengimas „įsirėminti“. Šios dvi būsenos tampa atspirties taškais apmąstant šiuolaikinio meno ribas.
Parodoje du meninininkai ieško atsakymų į chrestomatinius meno lauko keliamus klausimus: kas yra meno kūrinys? kur yra meno ribos? ar kūriniui būtinas fizinis kūnas? kas padaro meno kūrinį paveikiu? ar gali citavimas tapti nauju kūriniu? ar kito kūrinio korekcijos veiksmas, tampa meniniu gestu?
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 12 d.
Dijuota Žilytė: „non-ergodic“
Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą naktinės kultūros kaip subjektyvaus mikropasaulio, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas.
Naktinio klubo ekosistema parodoje atsiskleidžia kaip patirties erdvė, kurioje išnyksta algoritmais, veiklos rodikliais ir dopamino mikrostimulais valdomas „dienos režimas“ – nuolatinis veiklumas, tikslingumas ir nesibaigiantis savęs optimizavimo ciklas. Čia atsiveria neprognozuojamų asmeninių kelionių trajektorijų, kognityvinio ir sensorinio išsilaisvinimo galimybė. Tai – narstymas aplinkoje fiksuojamais erdvės vidurkiais: bendru judančios minios sinchroniškumu, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimu, akių kontaktais, prisilietimais bei fragmentiškais apsikeitimais žodžiais. Šios patirtys galiausiai sukuria negrįžtamus lūžius, suspenduojančius visa apimančias kontrolės architektūras bei kūnus ir protus kuruojančias sistemas.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
Kristijonas Gurčinas: „Fantasmagorija“
Kaukolės, kipšai, kryžiai, vampyrai, erškėčių vainikai – stebuklingo žibinto orbitoje skriejantys mitų, krikščioniškos ikonografijos ir ezoterinių prietarų pavidalai. Šešėliai buvusių prasmių, nuo bažnyčios skliautų ir metafizinių apmąstymų persikraustę į siaubo filmus, pirmąsias paaugliškas tatuiruotes ir, galiausiai, į Kristijono Gurčino režisuotą „Fantasmagoriją“. Parodos pavadinimas nurodo į XVIII amžiuje atsiradusią siaubo teatro formą, kurioje, naudojant „stebuklingą žibintą“ (ankstyvą projektoriaus prototipą), tamsiose erdvėse buvo projektuojami anapusinio pasaulio būtybių atvaizdai. Dūmų užsklandų, veidrodžių, paslaptingų garsų apsuptyje žiūrovams rodėsi, kad apvaizdai juda ir materializuojasi erdvėje. Šiandien šis spektaklis persikelia į skaitmeną – į nuolat besikeičiančių, fragmentuotų vaizdų srautą. Nebėra aiškios naratyvo pradžios ar pabaigos, tik nuolatinė atvaizdų cirkuliacija, kurioje prasmė dyla taip pat greitai, kaip gimsta naujos variacijos.Fantasmagorijoje reikšmiškai išblyškusius egzistencinės kontempliacijos simbolius autorius sulaiko dialogui. Teatro dekoracijas atstoja gotišką atmosferą sufleruojantys tapybos darbai, kuriuose transcendencija ir tuštybė egzistuoja vienu metu. Siužeto išsišakojimus jungia sakralumo tema, kuri nebeatrodo stabili ar nekintanti – veikiau šmėžuojanti tarsi atminties fragmentas, nuoroda į prarastą statusą reikšmių hierarchijoje.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
„#FAMM.BA.2026 / Po tiesos, prieš miegą“
Ekspozicija išsisklaido per skirtingas miesto erdves – galeriją „Atletika“, „Studium P“, „Užupio meno inkubatorių“ ir Vilniaus dailės akademijos patalpas. 28-ių jaunųjų medijų menininkų nuojautos, simptomai ir ieškojimai virto labai skirtingais kūriniais – nuo intymių savirefleksijų ar kolektyvinių ritualų iki postinternetinių vaizdinių ir ateities vizijų.
Judančiame vaizde, animacijoje, virtualioje realybėje, dirbtinio intelekto užklausoje, garsinėse kompozicijose, objektuose, tamsoje, veiksme ir tapytose drobėse formuojasi būsena, pakibusi laike po tiesos ir prieš miegą. Čia pasaulis nebetaisomas, tik stebimas – su ironija, nuovargiu, kartais žavesiu ar nuostaba, atsisakant iliuzijos, kad viską dar įmanoma išspręsti ir sukontroliuoti. Galbūt tai pastanga rasti būdą įsitaisyti ir išbūti – priimant tapatybės fragmentiškumą, technologinį triukšmą, tarpusavio ryšių trapumą ir asmeninių patirčių svorį. Pasaulis nėra nei aiškus, nei teisingas, bet tame vėlyvame būvyje, tarp ekrano šviesos ir užsimerkimo, palinkime labos ir iki ryt.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki birželio 20 d.
VDA Graduation Show. Tapyba
Galerija „Arka“ kviečia apsilankyti Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros bakalaurų ir magistrų baigiamųjų darbų parodoje VDA Graduation Show.
Ievos Rinkevičiūtės (BA) projekte „Nematoma Piešinio Dalis“ svarbus matomo ir nematomo santykis: siūti piešiniai ant drobės tampa būdu piešinio liniją pratęsti kita medžiaga, o siūlo jungtys ir nutrūkimai kitoje drobės pusėje atskleidžia nematomą piešinio dalį.
Gytis Sarapinas (BA) kūrinių serijoje „Neužpirktos mišios“ analizuoja tikėjimo sampratą šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje, ypatingą dėmesį skirdamas asmeninės religinės patirties fragmentacijai. Jis remiasi prielaida, kad tikėjimas nūdienoje ne tiek išnyksta, kiek transformuojasi, prarasdamas savo tradicines formas, tačiau išlikdamas kaip vidinė įtampa individo egzistencijoje.
Faustas Semėnas (BA) projekte „Vidaus imperija” nagrinėja organinio ir neorganinio medžiagiškumo susipynimą, ribų tarp jų išnykimą.
Julijos Abrasonytės (MA) projektas „Pagaulės“ – tai trumpi momentai, kai kasdienis judėjimas netikėtai sulėtėja, o žvilgsnis ilgiau sustoja ties iš pirmo žvilgsnio nereikšmingu daiktu.
Inga Ponomarenko (MA) projekte „Kilpa“ tyrinėja individo ir institucijos santykį, remdamasi asmenine darbo savivaldybės administracijoje patirtimi.
Audrės Tylienės (MA) projektas „Atsibudimų palata“ nurodo ligoninės operacinių bloke esančią palatą, į kurią atvežami pacientai po operacijų.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
„iškiliagiliaplokščia“
„iškiliagiliaplokščia“ – tai paroda, skirta atkreipti dėmesį į jauną, augančią grafikos meną kuriančią kartą bei besiplečiančią šiuolaikinės grafikos raišką, talpinančią savyje tiek tradicinės grafikos kūrimo metodus, tiek vis ryškiau besimezgantį grafinio vaizdo / reiškinio ryšį su tarpdisciplininiu lauku.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje pristatomi trijų jaunų kūrėjų – Vėjūnės Leškytės, Justinos Tamulevičiūtės bei Lauros Valiūnaitės bakalauro baigiamieji projektai – giliaspaudės, šilkografijos ir litografijos technologijomis kurtos estampų instaliacijos. Pasitelkdamos skirtingas grafikos technologijas menininkės tyrinėja ir per vizualumą kuria ryšį su pasauliu, estampą naudoja kaip komunikacijos ir minties perteikimo įrankį.
Vėjūnės giliaspaudės projektas „Pieštukas turi du galus“ – tai grafito, kaip medžiagos ir „paprasto” grafitinio pieštuko tyrimas. Pagrindine kūrinio naratyvo linija tampa pieštukas kaip galios pozicijos ekvivalentas.
Justina projekte „Žmogaus ir vaizdo ryšys“, tarsi žaisdama, tiria apskaičiuotus, bet, tuo pačiu, intuityvius vaizdo suvokimo procesus žmogaus vaizduotėje, pasitelkdama spalvą, formą, kompoziciją.
Laura savo meninėje praktikoje ir baigiamajame projekte „iš arti“ įveiklina gamtoje rastus augalus, mikroskopu tyrinėja miško organiką, siekdama išryškinti nepastebimas formas ir kurti abstrakčius kraštovaizdžius.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
Gedvilė Tamošiūnaitė: „Vaizduokliai“
„Klampūs obsidiano lavos srautai virsta natūraliu stiklu – obsidianu, paprastai juodos spalvos. Iš gelmių kylantis dar nuo Senojo pasaulio laikų, obsidianinis stiklas buvo naudojamas gaminant pjovimo ir dūrimo įrankius, ginklus, papuošalus, chirurginius skalpelius ir ritualinius objektus. Tačiau manoma, kad būtent senosiose Mezoamerikos civilizacijose, konkrečiai ikikolumbinėse actekų žemėse, obsidianas pirmą kartą buvo poliruotas, atskleidžiant jo itin atspindintį paviršių. Susižavėję actekų šventikai tikėjo, kad tokie juodieji veidrodžiai yra jų dievybės Tezcatlipocos („Lemties dievo”) apraiškos ir tarnauja kaip portalai tarp pasaulių, atveriantys neišvengiamas lemtis, suteikiantys atsakymus apie pomirtinį gyvenimą ir kitas visatos paslaptis. Gedvilės Tamošiūnaitės tamsiųjų ekranų fotografija – vaizduokliai – siūlo šiuolaikinę kristalomantijos patirtį. Šilkografijos atspaudai tiesiogiai spausdinami ant veidrodinio ar tamsinto stiklo, montuojami ant plieninių trikojų arba įkurdinami masyviuose metaliniuose rėmuose; popieriniai atspaudai tarsi apgaubti šydu po tamsintu stiklu, apibrėžti juodu paspartu. Atspindintys paviršiai kinta priklausomai nuo šviesos ir žiūrovo padėties, paversdami reprodukcijos bandymus autoportretais. Paklydę žvilgsniai, žemos raiškos tekstūros, lūžtantys pikselių paviršiai ir žiūrovų atspindžiai kužda apie suskilusius intymumus – „sveiką egzistencinį siaubą būti gyvam”. Gedvilės kūryba tampa šiuolaikinės postmedijos būklės dienoraščiu, per kurį pirminė, tamsioji materija vėl randa kelią prabilti.“ (Eglė Ambrasaitė)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
Agate Apkalne ir Kristaps Grasis: „Visatos prisilietimas“
„Visatos prisilietimas“ – tai tapybos, garso ir vidinės patirties susitikimas. Šioje parodoje Agate Apkalne gamtos didybę materializuoja drobėje, o Kristaps Grasis ją pratęsia garsu, kurdami erdvę, kurioje lankytojas kviečiamas tapti visatos jėgos, tylos ir harmonijos dalimi. Menas čia suvokiamas ne tik kaip stebimas objektas – jis tampa aplinka, į kurią galima panirti, kur gamtos ir garso impulsai susilieja su žmogaus sąmone, atmintimi ir asmenine patirtimi.
Naujausiuose Agate Apkalne kūriniuose vis ryškiau atsiskleidžia sąmonės, pasaulio sandaros, vidinės transformacijos ir žmogaus ryšio su gamta temos. Fotorealizmo talentu Latvijoje ir Vakarų Europoje pripažinta menininkė savo darbuose plėtoja simboliškus, daugiasluoksnius siužetus ir vaizdinius. Kruopščiai nutapyti kalnai, žvaigždėtas dangus, vandens stichija ir atspindžiai tampa ne tik gamtos vaizdais, bet ir vidinių būsenų, sielos kelionės bei sąmonės pokyčių metaforomis.
Kristaps Grasis – muzikantas, kompozitorius ir prodiuseris, kuriantis įvairiuose žanruose: nuo klasikinės muzikos ir džiazo iki folk ir roko. Pastaraisiais metais menininkas vis daugiau dėmesio skiria gamtos garsams ir meditacinėms garso praktikoms. Parodoje jo kuriamas skambesys papildo tapybinę patirtį ir kviečia lankytoją tapti ne tik stebėtoju, bet ir bendros erdvės, garso bei harmonijos dalimi.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki birželio 30 d.
Gabija Ratkevičiūtė: „Paviršiumi drumsti“
Kūrybiniame cikle „Paviršiumi drumsti“ per tapybinę raišką tyrinėjami dichotominiai ryšiai drobėse virsta daugiasluoksniais, nepažiniais ir neapibrėžtais vaizdiniais. Analizuojant moters kūno bei gamtos cikliškumą, asmeninė – intymi patirtis čia transformuojama į universalų pajautimą, kurį sukuria ir atskleidžia technologinė priešprieša tarp akrilo ir aliejaus sluoksnių. Juos dengiant konkretus figūratyvus vaizdas pamažu virsta abstrakčia ir neįvardijama paveikslo visuma. Kūrinių ciklas atspindi nepaliaujamą ir trapų virsmą tarp atpažįstamo ir neapibrėžto, kur rasti „laumių“ motyvai gamtoje leidžia išreikšti nujaučiamą susiliejimą, o konkretumas galutinai ištirpsta peizažinėje darnoje.
Gabija Ratkevičiūtė (2003 m.) – Vilniaus dailės akademijos (VDA) tapybos studijų programos ketvirto kurso studentė (Vadovas lekt. Vita Opolskytė), šiuo metu baigianti bakalauro studijas. Autorės kūrybinėje biografijoje – 2025 m. vasarą surengta personalinė paroda „Akmenės krašto muziejuje“. Menininkė aktyviai gilina profesinius įgūdžius kūrybinėse praktikose: dalyvauja tapybos pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse bei simpoziumuose. Studijų procesą autorė sėkmingai derina su pedagogine veikla – dirba tapybos mokytoja ir veda praktinius užsiėmimus vaikams bei suaugusiesiems.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
Elinga Garuolytė: „Nėra laiko kūrybiniam žaidimui“
Žaidimas – ir kūrybinis metodas, ir kvietimas kitiems suvokti kūrinius žaidžiant. Nebūtinai rimtai, nebūtinai vėjavaikiškai. Pasikliaujant procesu ir taisyklėmis. Sakydama „Nėra laiko kūrybiniam žaidimui“, siūlau žiūrovui susimąstyti, ar jo nėra, ar jis visada buvo.
Parodoje kiekvienas kūrinys yra laiko atkarpos įspaudas. Tuo laikotarpiu veikusios įtakos tiesiogiai siejasi su autorės kasdienybe ir žaidimo (materija, tekstine informacija, performatyviu veiksmu, filosofinėmis idėjomis, stebėtojo pozicija) pritaikymu kūrybiniame procese.
Gyvenant visuomenėje, paženklintoje „laiko trūkumo“ nuotaikos, žmogus turi priimti daugybę sprendimų. Svarbu suprasti, kad egzistuojantis kritinis mąstymas tampa informacijos filtru, svarbiausiu ir reikalingiausiu įrankiu siekiant asmeniškai reikšmingų rezultatų. Parodos kūriniai tampa apdorotos informacijos išdava.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki birželio 12 d.
„Peizažo kaita: nuo Žmuidzinavičiaus iki šiandien“
Vilniaus dailės festivalio metu vyks tapybos paroda „Peizažo kaita: nuo Žmuidzinavičiaus iki šiandien“, skirta Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) – iškilaus Lietuvos dailininko, pedagogo, 1944–59 LDS pirmininko 150-ųjų gimimo metinių jubiliejui. Joje bus pristatytas šiuolaikinių tapytojų peizažų rinkinys – simboliška dedikacija neoromantinei Lietuvos tapybos tradicijai.
Peizažo temos apžvalgai pasirinktas A. Žmuidzinavičiaus paveikslas „Reginys nuo Birutės kalno Palangoje“ – lyg maža savo krašto idilė, kurioje sutelktos menamos erdvės ir laiko koordinatės, išgauta apibendrinanti atmosfera, ramus ir giedras gamtos pojūtis. Šis plenere nutapytas vaizdas, nuo atviro saulėlydžio pasisukus į pajūrio slėnin nuvilnijantį mišką ir tolumas, kartu yra netikėta peizažo motyvo – kaip savos intymios topografijos atradimo išdava. Tai akimirka, kai vėsių tonų kuriamoje ūkanoje tartum iš savęs sušvyti pušų kamienų oranžas, pagyvėja jų siluetai, o šakų „rankų“ raizginys atliepia stilizuotoms debesų formoms. Atsiveria nenuspėjama, tapytoją viliojanti regimybė – tartum belaikis, virš fenomeninių gamtos atšvaitų besikuriantis vaizdas.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Projektų erdvė“ (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 15 d.
„Baltupiai: nuo Cedrono iki betono“
Prieš beveik penkiasdešimt metų ant žole apaugusios kalvos ir jos šlaitų iškilo naujas rajonas – Baltupiai. Žemumoje, prie platinamos dabartinės Kalvarijų gatvės, liko tik nedidelė nugriauto kaimo dalis. Naujieji gyventojai ėmė kurti savus Baltupių istorijos sluoksnius, o rajonui vardą suteikęs kaimas liko paraštėse.
Senasis Baltupių kaimas buvo gana tipiškas Vilniaus apylinkėms, tačiau viena aplinkybė jį išskyrė iš kitų. Dėl to „kalti“ dominikonų vienuoliai, 340 metų valdę Baltupių žemes. Jų įkurtos Šv. Kryžiaus kelio stotys – Vilniaus Kalvarijos – nulėmė ypatingą Baltupių raidą. Religinės šventės ir į Kalvarijas plūstantys maldininkai keitė kaimo gyvenimą. Kol Vilniaus miesto plėtra pasiekė šias vietoves, nutekėjo nemažai Cedrono upelio vandens.
Šioje parodoje muziejus drauge su baltupiečiais pasakoja apie dvi labai skirtingas rajono dalis – senuosius ir naujuosius Baltupius, juos jungiančią istoriją, gyventojus, gamtą. Kviečiame baltupiečius parodoje pasidalinti savo mintimis ir prisiminimais apie rajoną, susipažinti su buvusiais ir esamais kaimynais, o kitus lankytojus – pažinti ir pamėgti Baltupius.
Baltupiuose (Ateities g. 10A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Eglė Ridikaitė: „Nuėmimai“
Eglės Ridikaitės paroda savitu meniniu gestu sujungia skirtingas tikėjimo vietas, skaudžias istorines patirtis ir dabarties pažeidžiamumo jausmą. „Nuėmimai“ atsiskleidžia kaip tylus, bet konceptualiai tankus pasakojimas apie miestą, vienu metu patiriant ikikarinio žydiškojo ir krikščioniškojo Vilniaus sluoksnius, tyrinėjant išlikimo ir išnykimo, buvusio gyvenimo ir atminties bei užmaršties procesus.
Impulsu menininkės kūrybai tapo sovietmečiu nugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai.
Nuo 2019 iki 2025 m. menininkė jau yra „perkėlusi“ į savo drobes vienuolika archeologų atrastų Vilniaus Didžiosios sinagogos ornamentinių grindų fragmentų atvaizdų, kuriuos norėjo surinkti vienoje išskirtinai sakralioje erdvėje. Menininkė pasirinko Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, nežiūrint uždarymo sovietmečiu, išlaikiusią savo barokinio interjero visumą ir grožį.
Parodos centre – gigantiška bažnyčios erdvėje kabanti konstrukcija iš į vieną darinį sujungtų dailininkės drobių su „nuimtais“ sunaikintos Didžiosios sinagogos erdvės fragmentais, natūralaus mastelio sinagogos bimos ir mikvos grindimis, mėnulius primenančiomis kolonų pėdomis ir kitomis atodangomis.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje (K. Sirvydo g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Elly Valk-Verheijen ir Ekkehard Neumann: „Bendras – Split and Shared“
Per pastaruosius kelerius metus menininkai kuravo ne vieną grupinę vokiečių autorių parodą ir pristatė galerijoje „Meno parkas“. Šįkart bendrame projekte jie pristato savo pačių menines koncepcijas.
Pirmojo aukšto galerijos erdvėje kuriamas ištisinis sienų frizas. Parodoje „Bendras – Split and Shared“ susijungia Elly Valk-Verheijen sienų tapyba ir Ekkehard Neumann „sienų struktūros“. Skirtingi meninės raiškos principai – sienų struktūrų linijiškumas ir tapybos plokštuminis pobūdis – atskleidžia individualų menininkų požiūrį į paviršiaus ir erdvės santykį. Tapyba ir objektai čia sukuria daugiasluoksnę patyriminę aplinką, o frizo forma ir abiejų požiūrių persipynimas tampa jungiamuoju instaliacijos elementu. Keičiantis žiūrovo stebėjimo taškui, detalės ir visuma atsiveria vis kitaip, sukurdamos nuolat kintančią, įtraukiančią erdvę.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Šarūnas Baltrukonis: „Paralaksas“
Matant vaizdus kaip nuolatos spartėjančios skaitmeninės apytakos dalį, keičiasi ir kaip žiūrime į juos ir kokio santykio su vaizdais apskritai tikimės. Jau kurį laiką šiuolaikinio meno diskurse vyravo tendencija vaizdą paversti objektu, kuris komunikuoja poziciją, idėją ar aiškiai artikuliuotą turinį, bet postskaitmeninėje eroje materialumas, aura, atmosfera tampa vis svarbesni. Esminiai mūsų gyvenimo aspektai jau yra suskaitmeninti, tačiau grįžtame prie analoginių medijų ir fizinių formatų – kartais su paralyžiuojančia nostalgija, ar tiksliau, kaip lėto ateities stabdymo simptomu.
Ankstesniuose cikluose vyravęs skaitmeniškumas iš Šarūno Baltrukonio tapybos, nors ir buvo labiau apčiuopiamas, neišnyksta. Menininkas kompozicijas konstruoja virtualiais eskizais, o tapyboje išlaiko ekraninį žvilgsnį – priartintą, fragmentišką, judantį tarp skirtingų mastelių. Naujuose darbuose šis konfliktas tampa subtilesnis ir labiau ištirpęs pačiame tapybos procese. Veikiau matyti, kaip pats technologinis žvilgsnis jau yra įaugęs į mūsų santykį su aplinka. Dėl to gamtos motyvai šiuose darbuose neatrodo romantiški ar nostalgiški.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Severina Venckutė: „kaip tapti erdve“
Pirmoji personalinė Severinos Venckutės paroda kuriama pagal menininkės besitęsiantį įerdvinto kūno tyrimą, plėtotą fotografijos magistrantūros metu. Joje pristatomi fotografijos ir stiklo kūriniai, kuriuose svarstoma, kaip kūnas patiria aplinką ir kaip fizinė erdvė veikia ir transformuoja laikyseną, pojūčius, svajones.
Parodoje autoportretai tęsiasi per stiklo objektus, paviršius ir erdvinę raišką. Savas kūnas čia tampa medžiaga, kurią galimą perrinkti, atitraukti nuo tiesioginio pasakojimo ir leisti jai rastis per atspindžius, klostes ir kintantį santykį su erdve.
Severina Venckutė (g. 1997 m.) — menininkė, dirbanti fotografijos ir šiuolaikinio meno laukuose, gyvenanti ir kurianti tarp Vilniaus ir Kauno. Ji dirba su Šiuolaikinio meno centro archyvu, yra daugiametė Antano Sutkaus fotografijų archyvo projektų vadovė ir kuratorė, taip pat menininkų ir tyrėjų kolektyvo „Paveldo institutas“ bendraautorė. Savo praktikoje besidominti miesto, erdvės ir kūniško patyrimo santykiais.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Mantas Maziliauskas: „K i t u r“
Instaliacija „K i t u r“ – tai šešių metrų aukščio statinys iš plieno vamzdelių, suskambančių juos palietus ar pūstelėjus vėjui. Įkvėptas kankliavimo tradicijų, šią instaliaciją sukūrė menininkas Mantas Maziliauskas (g. 1977), savo kūryboje – kamerinėse ir masyviose skulptūrose bei erdvinėse instaliacijose – plėtojantis senųjų baltų kultūrų tematiką. Menininkas žinomas dėl glaudaus ryšio su etnine lietuvių kultūra ir aktyvaus jos puoselėjimo savo kūryboje.
Instaliacija sukurta X-ojo Kauno miesto muziejaus organizuoto tarptautinio kanklių muzikos festivalio „Kanklės mano rankose“ metu. Ji taip pat skirta pažymėti kanklių ir kankliavimo tradicijos Lietuvoje įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos kieme (Didžiosios Rinkos aikštė 5, Kėdainiai) veiks iki liepos 15 d.
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių baigiamųjų darbų paroda
Paskutiniaisiais mokslo metais, kurdami ir viešai pristatydami baigiamuosius darbus, mokiniai tarsi užbaigia visą savo mokymosi procesą ir atskleidžia, kokius meninius įgūdžius įgijo besimokydami. Parodoje eksponuojami įvairių technikų – tapybos, piešimo ir grafikos – darbai.
Moksleivių kūriniai pasižymi originaliomis idėjomis, kompozicijų ir spalvų įvairove bei individualiu požiūriu į meną. Kiekvienas paveikslas perteikia autoriaus emocijas, vaizduotę bei kūrybinius ieškojimus. Parodoje atsispindi ne tik mokinių įgyti meniniai gebėjimai, bet ir jų asmeninis santykis su aplinka, laiko tėkme bei šiuolaikiškumu. Jaunieji menininkai savo darbuose nagrinėja gamtos, žmogaus, gyvūnų, vidinių išgyvenimų ir virsmų temas. Paroda leidžia pamatyti, kaip skirtingai moksleiviai suvokia meną ir perteikia savo mintis vizualine kalba. Baigiamųjų darbų paroda Kauno pilyje atspindi mokinių kūrybiškumą, fantaziją ir meninę saviraišką bei suteikia galimybę jauniesiems kūrėjams pristatyti savo darbus visuomenei.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Vertingas gyvenimas“
Šiemet minime Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 140-ąsias gimimo metines. Rašytojos, pedagogės, aktyvios visuomenininkės gyvenimas nebuvo nei paprastas, nei lengvas: jos kartai teko pažinti tris istorines epochas, skiriamas dviejų pasaulinių karų. Aplinka ne itin palanki puoselėti ir įgyvendinti asmenines vizijas; neretai teko rinktis per prievartą, ieškoti sprendimų ir išeičių labai sudėtingose situacijose. Šviesioji gyvenimo pusė – darni dukters Danutės šeima, bičiuliai ir bendraminčiai, tarpusavio palaikymas ir atkaklus optimizmas.
14-os meninių vinječių rinkinį parodai sukūręs Sofijos Čiurlionienės provaikaitis Džiugas Palukaitis prisimena, kad dar metų pradžioje su pusbroliu Roku svarstė, koks galėtų būti šeimos indėlis minint promočiutės Sofijos sukaktį. Tada ir gimė mintis pabandyti parodyti žinomas, gal ir kai kurias retesnes fotografijas naujai – suteikti joms balsą. Nepasakojant visko apie viską; tekstų fragmentai tegu išnyra iš tylos ir grįžta atgal, užsiminę, priminę. Suteikime spalvų – per gėles. Sofija gėles mėgo: „… tos paslaptingos baltųjų lelijų akys… Atsimeni?“
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„kartu skirtingais keliais“. Grupė „Keturios“
Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.
Paroda „kartu skirtingais keliais“ yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės „Keturios“ istoriją. Čia siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.
Parodoje siūloma priimti nežinią, neapibrėžtumą ir fragmentiškumą. Kaip ir pasirinkimai, ką papasakoti, o ką nutylėti, tai yra neišvengiama kiekvieno autentiško pasakojimo dalis. „kartu skirtingais keliais“ kviečia abejoti viena „teisinga“ istorija ir pamatyti ją kaip gyvą, atvirą, nuolat kintantį procesą.
Parodoje svarbus ir feministinis žvilgsnis. Jis kviečia apmąstyti pirmosios vien moterų menininkių grupės vietą lyčių studijų kontekste, o susibūrimą į grupę interpretuoti kaip moteriškos bendrystės formą ir išlikimo strategiją.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pasauliui apie Lietuvą“
Tarptautinę muziejų dieną Istorinės Prezidentūros Kaune sodelis pasitiko pasipuošęs jubiliejine, dvidešimtąja didelio formato archyvinių fotografijų paroda „Pasauliui apie Lietuvą“.
Paroda pasakoja apie 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę. Archyvinės fotografijos atskleidžia, kaip buvo formuojamas Lietuvos įvaizdis ir kokios asmenybės labiausiai pasižymėjo „išvedant“ Lietuvą į pasaulį.
1918 m. valstybingumą atkūrusiai Lietuvai teko gerokai pasistengti siekiant tapti matoma ir girdima. Šios sudėtingos misijos buvo imtasi tiek valstybiniu mastu, tiek ir individualiomis atkaklių lietuvių pastangomis. Vis tik pirmieji mūsiškių bandymai neretai „prisvildavo“: Lietuvos diplomatai nebūdavo kviečiami į svarbiausias senojo žemyno konferencijas, pirmieji šalies olimpiečiai 1924 m. vos sugebėjo pasiekti Paryžių, o teatro artistai, debiutavę Rygoje, susilaukė ironiškų žinučių kaimynų spaudoje.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Romarika Pikelienė: „Tarp akmens ir šviesos: septynių vyskupijų ženklai“
Parodą sudaro septyni vitražai, reprezentuojantys skirtingų Lietuvos vyskupijų bažnyčių fasadų fragmentus. Kūriniuose išryškinami mūro raštai, plytų ir akmenų dermė, pasitelkiant cianotipijos techniką ant matinio stiklo. Į architektūrinius vaizdus integruojami vitražinio stiklo elementai sukuria daugiasluoksnę struktūrą, kurioje susilieja tradicinė sakralinė architektūra ir šiuolaikinė vitražo raiška. Šis ciklas veikia kaip vizuali refleksija, kviečianti permąstyti bažnyčias ne tik kaip architektūrinius objektus, bet ir kaip tikėjimo, laiko bei kolektyvinės atminties ženklus.
Šis kūrybinis projektas tęsia Lietuvos sakralinės architektūros tyrinėjimus, ypatingą dėmesį skiriant akmens mūro struktūrai ir jos vizualiniams kodams. Įkvėpimo šaltiniu tampa bažnyčių fasadų fragmentai, jų medžiagiškumas bei laiko sluoksniai. Mūro reljefas interpretuojamas kaip simbolinis tiltas tarp fizinės architektūros ir jos dvasinio tęstinumo. Šviesa, prasiskverbianti per matinį stiklą, minkština formas, kuria subtilius šešėlių ir tonų perėjimus, taip atverdama naujas vizualines patirtis ir pabrėždama medžiagos gyvybingumą.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 5 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
Marius Liugaila: „Mikropasaulis“
M. Liugaila gimė ir užaugo Vilniuje. Ir jo santykis su Vilniumi buvo ypatingas. Dienų dienas jis klaidžiodavo gatvėmis su fotoaparatu. Dar ilgiau apžiūrinėdavo nuotraukas, rinkdavo motyvus. Po to vėl eidavo ten pat, piešdavo. Dažnai iš viso to likdavo tik detalės – draperijos, kolonos, sienos gabaliukas. O kartais gimdavo netgi visas siužetas, kaip oforte „Koncertas Užupyje“: keistas orkestras groja ant laiptų, kurie pro studentų ant apgriuvusio namo sienos nupieštą Perkūno trenktą katiną veda į Užupio gatvę.
Marius Liugaila – vienas ryškiausių ir paslaptingiausių Lietuvos grafikų, kurio kūryba buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Jo darbuose susilieja siurrealizmas, preciziška klasikinė grafika, teatro atmosfera ir filosofiški žmogaus būties apmąstymai.
Kviečiame apsilankyti Parko galerijoje vykstančioje parodoje „Mikropasaulis“ ir gyvai pamatyti kūrinius, kuriuose kiekviena detalė tampa atskira istorija.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki birželio 9 d.
Živilė Kairienė: „Harmonija“
Paroda „Harmonija“ kviečia į jutiminį santykį su spalva, forma ir erdve. Živilės Kairienės abstrakčioje tapyboje nėra tiesioginio pasakojimo ar atpažįstamų vaizdinių — kūriniai veikia per nuotaiką, ritmą ir atmosferą. Žemės, ochros, smėlio bei juodos spalvų dermės kuria ramų vaizdą, kuriame svarbia tampa ne interpretacija, o pojūtis.
Didelio formato drobės organiškai įsilieja į šiuolaikinę erdvę, tačiau kartu išlaiko savarankišką meninę įtampą. Autorės kūryboje harmonija suprantama ne kaip tobulas balansas, bet kaip jautrus santykis tarp faktūros ir tuštumos, tarp intensyvesnio gesto ir tylos. Paviršiuose sluoksniuojamos tekstūros, natūralūs tonai ir minimalistinė raiška kuria estetiką, artimą šiuolaikiniam interjerui, tačiau neapsiribojančią vien dekoratyvumu.
„Harmonija“ — tai paroda apie vizualinę estetiką, lėtą žvilgsnį ir vidinę pusiausvyrą. Apie meną, kuris nereikalauja paaiškinimo, bet kviečia būti ir jausti.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki birželio 20 d.
Indrė Liškauskaitė: „Playing“
Tapyba, kaip intuityvi ir meditatyvi praktika Indrės Liškauskaitės kūryboje visada buvo atsvara lėtam, sukauptam ir racionaliam meninio tyrimo procesui. Doktorantūros studijų metu tyrinėjant ir bandant suprasti tarprūšinio žaidimo fenomeną, menininkė žaidimą ir jo principus nejučiomis perkelia ir į savo nedidelius spalvotus piešinius bei skulptūromis erdvėje virstančius tapybos kūrinius.
Žvelgdama į save, kaip į žaidėją, ir į savo studijoje naudojamas priemones, tarsi žaidimo įrankius, Liškauskaitė bando manifestuoti žaidimo (angl. playing) sąvoką abstrakčiomis formomis, ryškiomis spalvomis ir virpančiomis linijomis. Žaidimas, tampa metodu atrasti tapybos mediją iš naujo, susikuriant savo žaidimų aikštelę ir savas taisykles.
Savo vizualioje praktikoje, menininkė dažnai analizuoja gestus ir pasikartojančias formas. Panašiai, kaip Elviros Lind dokumentiniame filme Bobbi Jene, šokėja Bobbi pasirenka tam tikrą judesį ir jį kartoja, kartoja ir kartoja tol, kol jis pasikeičia ir tampa kažkuo kitu, kažkuo nauju. Liškauskaitė panašiai žaidžia su formomis, perpiešdama ir eskizuodama jas tol, kol pastarosios pradeda kurti naujas reikšmes. Įgalinus intuiciją, drobėse, piešiniuose ir objektuose, žaidimo fenomenas paaiškinama ne žodiniais terminais, o sluoksniais dažų, tarprūšinę bendrystę menančiais artefaktais ir įvairiais radiniais.
Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki birželio 27 d.
„FoMAK. Pirmoji karta“
Fotografijos magistrantūros studijų programa Kaune – FoMAK (VDA KF) – šiemet išleidžia pirmąją absolventų laidą.
Ieva Stankutė projekte „Prie ko prilimpu liesdama dulkes“ tiria dulkių mikrokosmosą, susiformavusį močiutės namuose po netekties, kuriame daiktai, dulkės ir prisiminimai tampa vientisa uždara sistema. Dulkės čia veikia kaip atminties archyvas ir pasaulis, sustingęs tarp saugumo ir nykimo, o žiedadulkių–dulkių motyvas siūlo mintį, kad gyvybė ir irimas yra to paties ciklo dalys.
Rytis Šafranauskas „Žemės Ilgesy“ ieško istorijos pėdsakų kaime, kuriame užaugo. Atradus tris apleistas sodybas pradėjo jose lankytis, stebėti aplinką, kraštovaizdį. Nors sodybose kadaise gyvenusių žmonių niekada nepažinojo, namų apleistume atrado nemažai praeities artefaktų, kurie leido įsivaizduoti praeities gyvenimą.
Andrėja Taranda pristato instaliaciją „Dygliai“ – fotografinį tyrimą apie sudėtingą santykį su savo broliu.
Severina Venckutė kūrybiniame projekte „kaip tapti erdve“ gilinasi į žmogaus gebėjimą patirti pasaulį per kūnišką buvimą.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki birželio 14 d.
„Klasicizmas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Klasicizmo stilius Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, paplito XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje. Šis stilius kilo iš Švietimo epochos idėjų, atsigręžus į Antikos kultūrą ir atsisakius barokui bei rokoko būdingo puošnumo, dekoratyvumo ir manieringumo. Klasicizmui būdingas grįžimas prie antikinės architektūros principų – harmonijos, paprastumo, aiškios simetrijos, santūrumo ir monumentalumo.
Klasicizmo meno samprata rėmėsi dviejų svarbiausių vertybių – grožio ir tiesos – darna. Kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip valdomas tvarkos, pusiausvyros ir harmonijos dėsnių, manyta, kad menas turi padėti pažinti šią darną. Todėl klasicizmo menas buvo grindžiamas racionalumu, aiškumu ir tikrovės vaizdavimu, o ne vien fantazija ar išmone.
Parodoje lankytojai išvys įspūdingiausias Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomas graviūras, iliustruojančias XVIII–XIX a. Lietuvos ir vakarų Europos klasicizmo architektūros „perlus“.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 21 d.
„Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“
1980-ieji laikomi naujos kūrybinės bangos Lietuvos fotografijoje pradžia. Tais metais Vilniuje, Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos (toliau – FMD) parodų salone, surengtoje III Lietuvos jaunųjų fotografų parodoje (eksponuota ir Šiauliuose 1981 m.) išryškėjo naujos estetinės nuostatos, tolusios nuo tuo metu dominavusio dokumentalizmo, humanistinės fotografijos tradicijų ir išryškinusios savitą naujosios fotografų kartos pasaulėvaizdį, kurį jie drąsiai reiškė nauja fotografine kalba, pasižymėjusia konceptualumu, technologiškumu, polinkiu į antiestetiką, savirefleksiją, kasdienybės monotonijos poetiką, fragmentavimą, ironišką santykį su aplinka.
Šias tendencijas atitiko ir parodoje dalyvavusių jaunosios kartos šiauliečių fotografų – Arūno Vileikio (g. 1954 m.) ir Algimanto Vaivados (g. 1953 m.) kūryba. A. Vileikis jau turėjo parodinės patirties, nuo 1979 m. buvo kandidatas į FMD narius (nuo 1982 m. – narys), o A. Vaivadai tai buvo debiutinė paroda. Šiedu kūrėjai reprezentavo Šiauliuose besiformavusią negausią, bet savitą ir progresyvią kūrybinę bendruomenę, nusigręžusią nuo tradicinės fotografijos raiškos ir ieškojusią individualaus kūrybinio kelio. Dauguma jų buvo gimę 6-ajame dešimtmetyje ir dar tik pradėjo savo profesinę bei kūrybinę veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki liepos 26 d.
„Prano Domšaičio Afrika: veidai ir figūros“
Pranas Domšaitis (1880–1965) – tapytojas ekspresionistas, XX a. moderniosios dailės atstovas, vienas garsiausių lietuvių dailininkų, apie kurį sovietinėje Lietuvoje žinojo tik nedaugelis. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma gausiausia ir vertingiausia jo kūrinių kolekcija, kurią 1989–2006 m. padovanojo Lietuvių fondas (Čikaga, JAV).
Dailininkas augo, studijavo, kūrė veikiamas vokiečių ir lietuvių kultūrų. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo gerai žinomas Europoje, Vokietijos meno lauke, nuo 1949 m. išgarsėjo Pietų Afrikoje.
Pietų Afrikoje tapytoją stebino neįprasta gamta, apšvietimas, spalvos, vietinių genčių gyvenvietės, jų būstai, darbai ir tradicijos. P. Domšaitis tyrinėjo egzotišką pasaulį, žavėjosi Afrikos žmonėmis, jų aplinka ir viską fiksavo pieštuku popieriuje, dažais kartone. Keliaujant po šalies vietoves dailininkui didžiulį įspūdį paliko Karu ir Transkėjos kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios gentys. Anot dailininko, jis pasijuto tarsi namuose. Tapytojo kūriniuose vaizduojamos šokančios, stovinčios, pozuojančios figūros, vaikai, grūdantys kukurūzus, vandens nešėjos. Figūros grupuojamos ritmiškai, sukuriant aiškią struktūrą ir akcentuojant ryškias aprangos spalvas. Kai kurios figūros vaizduojamos labai apibendrintai, jos beveik geometrinių formų, o juodi nutrūkstantys kontūrai jas dar labiau išryškina.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Klaipėdoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste. Siekdamas supažindinti Lietuvos meno visuomenę su šio unikalaus Australijos lietuvių menininko kūrybiniu palikimu, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia išvysti dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuotą reprezentatyvią ir vertingą Lietuvai padovanotą kolekciją – 68 tapybos ir grafikos darbus bei dalį jo asmeninio archyvo.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 4 d.
Arvydas Ališanka: „Kita vieta. UKC Stiklo galerija“
Utenos KC Stiklo galerijoje apsistos keliaujančios skulptūros – kūriniai, gyvenantys savo gyvenimą tarp miesto šurmulio ir galerijos tylos.
Parodoje susitinka skirtingų laikmečių skulptūros, kviečiančios dialogui su erdve, žiūrovu ir viena kita. Skaidri galerijos architektūra suteikia kūriniams ypatingą būseną – tarsi levitaciją tarp vidaus ir išorės.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Eglė Jesulaitytė: „Gelmių sodai“
Utenos kraštotyros muziejuje eksponuojama tekstilininkės Eglės Jesulaitytės darbų paroda „Gelmių sodai“. Kartu su autorės kūriniais pristatomos ir muziejinės vertybės iš muziejaus fondų, subtiliai papildančios parodos pasakojimą apie tradiciją, atmintį ir tekstilės meno gyvybingumą.
„Gelmių sodai“ – tai sugrįžimas prie rankdarbių ir tekstilės ištakų, kvietimas iš naujo permąstyti klasikinį grožį, spalvos galią bei senųjų amatų vertę. Parodoje meditacinė, lėta tradicinės tekstilės nuotaika susilieja su šiuolaikinio pasaulio tempu, kurdama naujas formas, būsenas ir jautrius išgyvenimus. Autorės darbuose atsiskleidžia trapus ryšys tarp kasdienybės ir amžinybės, o po išoriniu pasaulio šurmuliu ieškoma universalaus grožio ir vidinės harmonijos.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki birželio 27 d.
Jolanta Kvašytė: „Personažai“
J. Kvašytė 1982-aisiais baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), kuriame įgijo dailininkės keramikės specialybę. Ji greitai išsikovojo savo kūrybinę nišą, kurią užpildė išraiškingais, savito charakterio kūriniais. Lietuvos dailės kontekste keramikė išsiskiria ypatingu meninio pasaulėvaizdžio karnavališkumu. Ji tarsi sukoncentravo savyje Lietuvos devintojo dešimtmečio dailėje užgimusius groteskiškumo, kandokos pašaipos ir ironijos impulsus. Keramikė kuria kupinus paradoksų darbus, laužo konvencines normas, laisvai interpretuodama žinomas temas, neįprastai naudodama raiškos priemones.
Parodoje susitinka improvizacija, teatro nuotaika, švelni ironija ir spalvingi autorės sukurti veikėjai, kviečiantys pažvelgti į kasdienybę kitaip.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai, Utenos r.) veiks iki birželio 20 d.
melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba“
Paroda kviečia susitikti su viena išskirtiniausių Lietuvos tekstilės kūrėjų – Marija Švažiene (g. 1930 m.). Nuo ankstyvųjų kūrinių ji kryptingai laužė nusistovėjusias gobeleno tradicijas ir šiai kūrybos formai suteikė dinamišką, erdvinę raišką. Netikėtos gobelenų savybės atsinaujinančios, iš socialistinio realizmo slogučio bundančios dailės kontekste buvo greitai pastebėtos, o menininkės kūriniai netrukus tapo nuolatiniais respublikinių, sąjunginių ir Europoje rengiamų parodų eksponatais.
Parodoje pristatomi svarbiausi M. Švažienės įkvėpimo šaltiniai ir jų atgarsiai kūryboje. Reikšmingą vietą užima jūra ir Palanga, nuo pirmo apsilankymo sužavėjusi menininkę – ji dažnai čia sugrįždavo kurti ir ilsėtis.
Kita parodos ašis – kūrybinis dialogas su menininkės vyru, tapytoju Jonu Švažu (1925–1976 m.). Jų darbuose susitinka panašios temos – miestas, kosmosas, gamta, tačiau kiekvienas jas plėtoja savitai.
Parodoje pristatoma ir netikėta, penkis dešimtmečius trukusi istorija, sujungusi M. Švažienę ir italų kilmės šveicarų kompozitorių Gaetano Giuffrè.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki lapkričio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šlapelis – kalbos daktaras“
„Šlapelis – kalbos daktaras“ – paroda, kviečianti permąstyti kalbos reikšmę ir ryšį su tapatybe.
Kalba dažniausiai suvokiama kaip priemonė – būdas perduoti mintis ar informaciją. Tačiau ji yra kur kas daugiau: tai sistema, jungianti ženklus, pojūčius, veiksmus ir santykius, per kurią kuriame ryšį su pasauliu ir vieni su kitais.
Kalba formuoja mūsų mąstymą, savivoką ir kultūrą. Ji yra neatsiejama tapatybės dalis ir kartu – gyvas audinys, perduodamas iš kartos į kartą.
Paroda „Šlapelis – kalbos daktaras“ skirta Jurgio Šlapelio 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Šlapelio darbai primena, kad kalba nėra savaime duota – ji reikalauja pastangų, dėmesio ir sąmoningo pasirinkimo.
Paroda „Šlapelis – kalbos daktaras“ kviečia pažvelgti į kalbą kaip į gyvą organizmą, kuris gali būti stiprinamas, apleidžiamas ar pažeidžiamas. Tai patyriminė erdvė, skatinanti lankytoją reflektuoti savo santykį su kalba ir suvokti asmeninę atsakomybę už jos būklę.
Parodos tikslas – suartinti žmogų su kalbos kultūra, išryškinant supratimą, kad kalba nėra išorinė sistema. Ji kuriama per kiekvieną mūsų veiksmą – ir būtent tai lemia, kokia ji bus perduota toliau.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki birželio 20 d.
Tadas Baginskas: „Dizaino kontrapunktai“
Paroda skirta architekto ir dizainerio Tado Baginsko 90-ies metų jubiliejui. Ieškant prasminių kūrybinės biografijos jungčių pasirinktas muzikinis kontrapunkto terminas, kuris apima kartu skambančių savarankiškų melodijų junginius. Tokį pasirinkimą lėmė Baginsko plokštelių kolekcija, garso aparatūros pavyzdžiai, įgyvendintų dizaino projektų muzikinės sąsajos, visą gyvenimą lydėję džiazo ir šokio ritmai. Architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai iš Kauno atvykusių jaunų architektų grupę, kuriai priklausė ir Baginskas, buvo pavadinę „Modern Jazz Quartet“.
Šešių dešimtmečių Baginsko kūryba apima baldų ir šviestuvų objektus, interjerų projektus, parodų dizaino sprendimus, grafinio dizaino ir architektūrinių brėžinių pavyzdžius. Kūrybinėje jo biografijoje – masinės gamybos pavyzdžiai ir artdizainui priskiriami dekoratyviniai objektai. Baginskas kūrė pasitelkdamas pačias skirtingiausias medžiagas: nuo medžio, metalo, stiklo ir gintaro iki retųjų brangakmenių. Tačiau svarbiausia jo veiklų ašis buvo ne pavieniai objektai, o požiūris į dizainą kaip sisteminį procesą, jungiantį kūrėjus, žmones ir aplinkas. Dizainerio ir architekto biografijoje susijungia Kaunas ir Vilnius, pirmosios Lietuvos respublikos, vėliau pokario, sovietinės okupacijos ir nepriklausomybės laikotarpių patirtys. Kaip dizaino profesorius, Baginskas sujungia skirtingas dizainerių kartas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 23 d.
Sandra Kvilytė: „Nocturnal“
„Nocturnal“ žymi naują etapą menininkės kūryboje – tai posūkis į gilesnį santykio su tapyba ir jos galimybėmis permąstymą. Nors paroda atsispiria nuo nakties temos, ji kalba ir apie vaizdo gimimą, kitimą bei išsisklaidymą tapyboje. Menininkė tiek žiūrovams, tiek kūrėjams siūlo įvairialypį požiūrį į tapybą – kaip į nuolat kintantį vaizdo raiškos, asmeninės būsenos procesą.
Parodoje „Nocturnal“ persipina keli motyvai: naktinės aplinkos fragmentai, šešėliai ir kontūrai, tai, kas lieka nematoma tamsoje, bei kūniškumo ir vidinių būsenų refleksijos. Vandens, peizažo ir kūno paralelėse kūnas atsiskleidžia kaip patirties ir vidinio pasaulio metafora. Menininkė dirba intuityviai, dažnai taikydama a la prima principą – spontaniškas, eskiziškas potėpis ir jautrus paviršiaus traktavimas leidžia išlaikyti vaizdo trapumą, dinamiškumą ir nuolatinio kitimo įspūdį.
Paroda kuria atvirą santykį su žiūrovu, kviesdama ne tik stebėti, bet ir patirti kūrinius per būseną, nuotaiką ir asmenines asociacijas. Kaip teigia pati S. Kvilytė, sapniški, paslaptingi kūriniai atsiskleidžia dvejopai – vieniems jie gali veikti kaip emocinio krūvio laukas, kitiems – kaip rami, kontempliatyvi erdvė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.
„Sodininkų mugė“
Paroda „Sodininkų mugė“ tyrinėja erdvę, kurioje menas auga greta daržo, o užmiesčio gyvenimo ritmas formuoja kūrybines praktikas. Ji atskleidžia menininkų sodininkystę kaip savitą tinklą, kuriame per dalijimąsi, tarpusavio ryšius ir bendras patirtis randasi neformali kūrybos aplinka.
„Nuo seno menininkai traukė į sodybas, kuriose leisdavo ar leidžia vasaras, o kai kurie ir visam laikui persikelia ten gyventi. Vienas garsiausių „pabėgėlių“ iš miesto buvo Vincentas van Goghas. Jo kolega Paulis Gauguinas spruko dar toliau – net į Taitį. Neabejotinai abu, atsitraukę nuo didmiesčio, atrado naujas tapybos formas.
Ši paroda siekia suteikti erdvę menininkams-sodybininkams veikti, ekspozicijos neapribojant vien tuo, ką įprastai vadiname meno kūriniu – kaip to nereikalauja ir pats gyvenimas sodyboje. Kiekvienas gali rinktis: ravėti daržą, genėti medžius ar kurti meno kūrinius. Taip pat – spręsti, ar šiuos kasdienius sodybos darbus laikyti meno praktika.“ (Aistė Kisarauskaitė)
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 2 d.
„Įstrigę stalčiuje“
Kiekvieno menininko, rašytojo ar kūrėjo namuose, dirbtuvėje, o kartais tik mintyse būtinai yra stalčiukai, pilni į praeitį nukeliančių pasakojimų, kūrybinių idėjų, užmestų eskizų, pradėtų, bet neužbaigtų kūrybinių projektų, mintis ar sapnus įžodinančių popieriaus skiautelių, užrašų knygelių ar bloknotų.
Stalčiuose kaupiame viską: svajones, mintis, neišsakytus žodžius, neįgyvendintas kūrybines vizijas. Saugiai padedame ten, šventai tikėdami, kad būtinai prie jų sugrįšime, bet nesugrįžtame, nes gyvenimo tėkmė nuplukdo kita vaga. Peržiūrėję savo minčių ir idėjų kaupyklas, permąstę ir sustruktūravę kelerių, o gal tik pastarųjų metų kūrybos archyvą, šioje parodoje LDS Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos nariai pristato pavienius kūrinius ar vizualius grafinius naratyvus, reflektuojančius jūsų patirtis ir emocines būsenas.
Kūrėjų vaizdų archyvai susiformavo iš atmintin įstrigusių vaizdinių, svarbių gyvenimo įvykių, perskaitytų knygų, poezijos posmų, kvapų, menamų ir tikrų išgyvenimų atgarsių, juos lydėjusių apmąstymų ir pamąstymų. Suasmenintas, išieškotos ir išgrynintos vaizdų, idėjų, prisiminimų nuotrupos nugulė medžio, metalo, plastiko klišėse, popieriaus skiautėse, meninėse instaliacijose.
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Irena Shu, Kotryna Misiūnė ir Andrius Kviliūnas: „Markučių kontrastai“
Žengiant per Markučius, akį traukia kontrastai. Vienoje pusėje dangų raižo naujos statybos daugiabučiai, o visai čia pat stūkso mediniai namai. Vilnelė žymi ribą tarp miesto asfalto ir miško pievų. Šiame rajone kontrastai tampa kasdieniu palydovu – jie formuoja ne tik aplinką, bet ir santykį su ja.
Paroda „Markučių kontrastai“ kviečia pažvelgti į šiuos sluoksnius vietos kūrėjų akimis. Čia pristatoma Markučiuose gyvenančių menininkų kūryba: Irenos Shu akvarelės, Kotrynos Misiūnės fotografijos ir Andriaus Kviliūno tapybos darbai. Irena dirba medicinos srityje, laisvalaikiu kurianti įvairiomis technikomis, Kotryna yra žurnalistė ir dokumentinės fotografijos kūrėja, Andrius – tapytojas, videomenininkas. Nors kūriniai nagrinėja skirtingas temas ir pasitelkia skirtingas vizualines kalbas, dvaro erdvėje jie susitinka ir kuria naujus ryšius bei prasmes.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
„Arbatos puodelio istorijos“
Stasės ir Juozo Gruodžių namuose arbatos gėrimas buvo ne tik kasdienis įprotis, bet ir svarbi bendravimo forma. Prie arbatos stalo rinkdavosi menininkai, muzikai, intelektualai – čia gimę pokalbiai, idėjos ir tylūs susitikimai šiandien atgyja per autentiškus daiktus, erdves, išlikusius prisiminimus ir jautrias detales.
Parodoje galima iš arti pamatyti originalius arbatos servizus, indus, stalo reikmenis ir namų interjero detales, kurios kadaise buvo kasdienio gyvenimo dalis. Vaistažolių arbatos kvapas bei parodą lydinti ekskursija padeda eksponatams atsiverti per gyvus pasakojimus, leidžiančius dar labiau įsijausti į pristatomą laikmetį ir kasdienybę.
Paroda „Arbatos puodelio istorijos“ kviečia ne tik pamatyti, bet ir patirti – įsivaizduoti save šioje jaukioje namų aplinkoje, tarp žmonių ir pokalbių. Čia arbatos puodelis atsiskleidžia kaip konkretus, rankose laikomas daiktas, kartu tampantis atminties, ryšių ir vidinės kultūros simboliu. Tai kvietimas ne tik pamatyti, bet ir pajusti – įsiklausyti į tai, kas slypi tarp eilučių, tarp daiktų, tarp žmonių.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki birželio 20 d.
„Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
Mariam Shakarashvili: „Seno židinio prisiminimai“
Parodoje „Seno židinio prisiminimai“ pristatomi šiuolaikinės kartvelų menininkės Mariam Shakarashvili naujausi paveikslai ir objektai. Savo kūryboje ji gilinasi į tapatybės esmę, perteikdama kartvelų raštą vaizdine kalba. Shakarashvili dirba pasitelkdama aseminę rašto formą, t. y. tekstą, kuris nėra skaitomas įprastai, o suvokiamas kaip gestas, ritmas ir energija. Drobių paviršiuose stebime neapibrėžtus ženklus, fragmentiškas raides ir išsibarsčiusias formas; jos neperteikia tiesioginės prasmės, bet atskleidžia vidines būsenas ir atminties pėdsakus.
Svarbus įkvėpimo šaltinis atsirado Drezdene, kur savo studijos sename židinyje ji aptiko apdegusius laiškus, kurių tekstų beveik nebuvo įmanoma iššifruoti. Praradę savo pirminę prasmę, jie įgijo naują formą. Ši patirtis įtikino menininkę, kad svarbiau už žodžius yra dvasia, energija ir gebėjimas įžvelgti, nes iš jų gimsta visiškai naujos prasmės.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 21 d.
Ievos Stumbraitės iliuminuotų miniatiūrų paroda
Parodoje pristatomos šiuolaikiškai interpretuotos senųjų meistrų miniatiūrų kompozicijos, renesanso ornamentika dekoruotos raidės ir inicialai, taip pat tikslios rankraštinių knygų puslapių kopijos. Paraščių dekorui dažnai naudojami floristiniai ir animalistiniai motyvai. Persipynusiuose akantų lapuose laukinių gėlių žiedai, uogos, prieglobstį randa kiškiai ir vabzdžiai. Siužetinėms kompozicijoms pasirenkamos Valandų knygose taip mėgstamos vaizduoti scenos: Apreiškimas, prakartėlė, išminčių pagarbinimas. Eksponuojamos knygos iš asmeninio archyvo.
Iliuminuotos miniatiūros kūrimas yra ilgas, didelio kruopštumo ir atidumo reikalaujantis procesas. Autorė naudoja autentišką kiaušinio temperos techniką, kai dažo rišamoji medžiaga – kiaušinio trynys, o tapybos pagrindu neretai pasirenkama veršiuko oda. Miniatiūroms švytėjimo įspūdį suteikia iškilus auksavimas ir ryškūs pigmentai. Iš čia ir kilęs terminas iliuminacija.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
„Kolekcininkai: Atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Résumé’3“
2026-ieji Šiauliams – išskirtiniai: miestas mini 790 metų jubiliejų. Todėl jau trečioji metinė Šiaulių miesto fotografijos paroda „Résumé‘3“ daug dėmesio skiria fotografiniams Šiaulių vaizdams.
Fotografija išsiskiria savo atminties jėga, vizualinio pasakojimo galia, gebėjimu prikelti praeitį ir suteikti galimybę naujai išgyventi tai, kas buvo pamiršta. Todėl fotografinis vaizdas yra neatsiejama miesto tapatumo, jo apmąstymo ir išgyvenimo sąlyga.
Šioje parodoje bus gausu paskutinių trijų dešimtmečių miesto gyvenimo vaizdų, kuriuose labai aiškiai matyti socialinė ir urbanistinė miesto transformacija. Taip įgyjame galimybę aiškiau suvokti savo gyvenamosios erdvės kismą, miesto raidos kryptį, asmeninės aplinkos pokyčius. Tokioje vizualinio miesto istorijos pasakojimo perspektyvoje atsiskleidžia dabarties prasmė. Tai – vienas didžiausių fotografijos nuopelnų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 6 d.
Egidijus Koviera: „Paklydę žmonės“
„Paklydę žmonės“ – tai daugiau nei du dešimtmečius trunkantis dokumentinės fotografijos projektas, kuriame fiksuojami asmenys, patiriantys benamystę ar gyvenantys socialinės atskirties paribyje. Šiauliuose prasidėjęs projektas ilgainiui išaugo už vieno miesto ribų, išsiplėtė atsispindėdamas situacijas iš skirtingų Lietuvos ir kitų šalių regionų bei atskleisdamas, kad tai nėra vietinis, bet pasikartojantis skirtinguose kontekstuose socialinis reiškinys.
Paroda pristatoma kaip devynių individualių istorijų seka. Kiekviena jų kuriama per nedidelę fotografijų grupę, daugiausia portretų, kuriuose žmogus žiūri tiesiai į kamerą arba yra užfiksuotas savo kasdienėje aplinkoje, lydimoje gyvenimo fragmentų – atvirų ir neišbaigtų. Tai nėra dokumentacija tiesiogine prasme. Tai artumo rezultatas. Greta šių asmeninių trajektorijų pateikiama platesnė fotografijų ekspozicija, fiksuojanti erdves, rutinas ir aplinkybes, formuojančias šių žmonių kasdienybę.
Benamystė visuomenėje dažnai suvokiama stereotipiškai, kaip asmeninės nesėkmės neišvengiama aplinkybė. Šis projektas tokį suvokimą kvestionuoja. Ne retorika, ne statistika, o veidais ir momentais, kurie kviečia sustoti ir iš naujo apsvarstyti, ką iš tikrųjų matome, žiūrėdami į kitą žmogų.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) veiks iki birželio 7 d.
Kęstutis Kasparavičius: „Viskas ateina iš vaikystės“
Kęstučio Kasparavičiaus paroda „Viskas ateina iš vaikystės“ – tarsi dailininko kūrybos teritorija ir laboratorija, kurioje jo sukurti personažai gyvena savo „gyvenimus“.
Menininkas visą gyvenimą išliko ištikimas vienai sričiai – knygai ir vaikų iliustracijai. Jis sukūrė iliustracijas daugeliui vaikų klasikos kūrinių (Milašiaus, Anderseno, Hoffmano, Collodi ir kt.), iliustravo poezijos knygas, o kurdamas iliustracijas Edvardo Learo knygai atrado nonsenso estetiką, kuri vėliau tapo išskirtiniu jo kūrybos bruožu. Iliustravęs daugelio autorių knygas, ryžosi pradėti rašyti pats: jis parašė ir iliustravo 20 knygų vaikams.
Skaidrūs akvareliniai spalvų perėjimai, sužmoginti personažai ir reikšmingų detalių gausa yra būdingi Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos bruožai. Jo tekstų adresatas – ir vaikas, ir suaugęs, o knygų poveikis – išskirtinai terapinis ir ilgam įsimenantis: jo iliustruotos knygos užaugino ne vieną Lietuvos vaikų ir jo kūrybos gerbėjų kartą.
Dailininko knygos pelnė daugybę apdovanojimų ir įvertinimų Lietuvoje ir užsienyje.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 21 d.
Gretė Labanauskaitė: „Jausmas“
Ar galima madą suvokti tik lytėjimo, garso ar kvapo pavidalu? Ar rega iš tiesų yra vienintelis būdas suprasti vaizdą? Šiuos klausimus kelia dizainerė G. Labanauskaitė ir kviečia permąstyti įprastą drabužio ir mados suvokimo santykį.
Parodoje mada atsiskleidžia ne kaip vizualus objektas, bet kaip pojūtis. Drabužis čia nėra vien matomas – jis patiriamas per prisilietimą, judesį, garsą ir kvapą. Lankytojas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir įsitraukti: liesti audinius, klausytis jų skleidžiamų garsų, sekti kvapų kuriamą atmosferą. Tokiu būdu kūriniai tampa ne statiškais eksponatais, o įvykiais, kurie kiekvienam lankytojui atsiskleidžia individualiai.
Ekspozicija jungia reginčiųjų ir neregių patirtis, leisdama skirtingiems suvokimo būdams persipinti. Tai, kas vienam yra vaizdas, kitam gali tapti tekstūra, garsu ar kvapu. Vizualinė parodos dalis – mados fotografijos – pristatomos kartu su aprašais Brailio raštu ir specialiomis taktilinėmis nuotraukomis, kviečiančiomis vaizdą patirti per prisilietimą ir žodį.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 21 d.
Knygos meno konkurso parodos
Knygos meno konkurso parodos: 2025 metų nugalėtojų paroda bei paroda „Istorinė atmintis ir tapatybės paieškos 20xx–202x m. Knygos meno konkurso leidiniuose“. Parodos yra Knygos meno festivalio dalis.
Konkurso tikslas – puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje, išrinkti profesionaliausiai apipavidalintas knygas, apdovanoti ir skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus. Išleidžiamas kasmetis dvikalbis konkurso katalogas.
Konkurse buvo vertinamos Lietuvos leidyklų 2025 metais išleistos knygos, premijomis ir diplomais paskatinami knygas apipavidalinantys knygos dailininkai (dizaineriai), iliustruotojai, maketuotojai, knygų leidėjai ir spaustuvininkai.
Tuo tarpu ekspozicijoje „Istorinė atmintis ir tapatybės paieškos 20xx–202x m. Knygos meno konkurso leidiniuose“ susitelkiama į tai, kaip šiuolaikinė knygos meno praktika artikuliuoja santykį su istorija, kuri dažniausiai tragiška ir nevientisa.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 21 d.
„Konkurso KLAIPĖDOS KNYGA kelias 2006–2026 m.“
Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka švenčia konkurso „Klaipėdos knyga“ 20-metį. Šia proga biblioteka surinko visų 20-ties metų knygas nugalėtojas, kurios pateko į knygų parodą „Konkurso KLAIPĖDOS KNYGA kelias 2006–2026 m.“
Joje kviečiama prisiminti GRAŽIAUSIOS, POPULIARIAUSIOS ir KLAIPĖDIETIŠKOS knygos nominacijų nugalėtojas, pažvelgti į dvidešimties metų Klaipėdos leidybinio gyvenimo raidą. Per šį laikotarpį konkursas tapo reikšmingu kultūriniu reiškiniu, telkiančiu miesto kūrėjus, leidėjus ir skaitytojus, o kartu – įprasminančiu Klaipėdos istoriją, tapatybę ir kūrybinę dvasią. Per dvidešimt metų čia sugulė Klaipėdos istorijos, prisiminimai, vaizdai ir balsai – nuo senųjų atvirukų iki šiuolaikinių tekstų ir meninių albumų.
(KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 21 d.
„Gen Z. Viskas vienu metu“
Parodoje dalyvauja dvidešimt jaunų menininkų, gyvenančių vienuolikoje Rytų Europos valstybių – regione, kurį formuoja ne bendra atmintis, o paveldėti pertrūkiai, atidėtos ateitys ir nuolatinė pereinamoji būsena. Šie menininkai nelaiko istorijos užbaigtu pasakojimu ir nesiekia jos išspręsti. Veikiau jie gyvena nestabilumo paženklintoje dabartyje.
Darbo žinutės, atostogų asmenukės, karščiausios dienos naujienos, karo reportažai, apsipirkimas internetu – sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos ir dažnai laikomos nesuderinamomis, dabar sklandžiai susipina kasdieniame skaitmeniniame gyvenime. Troškimai, baimė, malonumas, empatija ir išsiblaškymas gyvuoja viename ekrane, dažnai tuo pat metu.
Lengvai persijungdami iš vieno vaidmens, profilio ir tapatybės į kitą, šie menininkai išlaiko priešybių įtampą, užuot ją išsklaidę: skaitmeninė ir fizinė erdvė, materialumas ir nematerialumas, protas ir emocijos, pažeidžiamumas ir kontrolė. Tapatybė nebėra stabilus branduolys, bet nesibaigiantis savęs kūrimas sąveikaujant su kitais. Savastis yra kolektyvinė, pagrįsta santykiais, įsitvirtinusi dėmesio ir afekto tinkluose. Viskas vienu metu.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“
Ši paroda – išskirtinė galimybė susitikti su ypatingą reikšmę Lietuvai, Ukrainai ir Lenkijai turinčiu šventuoju atvaizdu prieš jam sugrįžtant į tikruosius namus – savo vardo altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio (toliau – Bernardinų) bažnyčioje.
Pasak legendos, paveikslo pirmavaizdį nutapė XIV a. pabaigoje Jogailos dvare dirbęs lietuvių kilmės dailininkas Žalčiukas, po krikšto gavęs Jokūbo vardą. Paveikslas buvo nugabentas į Sokalį (dab. Ukraina), kur 1599 m. pateko į vietos bernardinų globą ir ėmė garsėti stebuklais, o 1724 m buvo karūnuotas popiežiaus karūnomis. Deja, originalus kūrinys pražuvo XIX a. gaisro metu. Jo dvasinį kelią toliau tęsė kopijos. Vieną tokių – nutapytą dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje – ir matote. Vilniaus Bernardinų dokumentuose šis paveikslas paminėtas 1713 m., todėl neabejotinai ji yra viena iš seniausių žinomų minėto atvaizdo kartočių.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Mindaugas Navakas: „Vakar ir dar seniau“
Per savo karjerą menininkas išlaikė kritišką ir neretai ironišką santykį su mus supančia aplinka, tačiau plastinė raiška, nors jau daugeliui atpažįstama, kinta. Jo kūryboje nuosekliai plėtojami eksperimentai su skulptūros technikomis ir medžiagomis: nuo tradicinių žaliavų – metalo, medžio, akmens – iki ready made’ų ar objet trouvé. Parodoje „Vakar ir dar seniau“ Mindaugas Navakas ir toliau eksperimentuoja – naudoja kietąjį porcelianą, o jo paviršių formuoja iš standartinių, banalių statybinių medžiagų, taip pabrėždamas ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, Kinijoje porcelianas yra siejamas su dekoratyviomis vazomis, servizais ar indais, o Vakaruose jis plačiai naudojamas sanitarinės keramikos objektams ir tampa higienos infrastruktūros dalimi.
Menininko naudotas porcelianas buvo tiekiamas iš fabriko Slovjansko mieste, Donecko srityje, šiandien nebeveikiančio dėl karo. Paroda aktyvuoja ne tik porceliano kultūrinį bei istorinį, bet ir dabartinį geopolitinį kontekstą ir veikia kaip vieno kūrybinio ciklo retrospektyva. Ne atsitiktinai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejaus pietinio korpuso didžiojoje salėje – būtent ši rūmų dalis liko nepastatyta iki XX a. pradžios dėl vis pasikartojančių karinių konfliktų. Prašmatnumo atsisakantis porcelianas šioje erdvėje permąsto santykį su istorija ir laiku, išsklaidydamas prabangių rūmų ilgesio mitą.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“
XX a. pradžioje Stanisławas Filibertas Fleury vaikščiojo po Vilnių su kamera ir fotografavo miestą – jo gatves, kalvas, tiltus, kasdienybę. Šviesa, kadaise užfiksuota stiklo negatyvuose, mus pasiekia ir po daugiau nei šimto metų.
Po daugiau nei šimto metų Sigitas Parulskis ateina į tą pačią vietą. Pastato didelio formato kamerą ant trikojo, ilgai fokusuodamas žiūri į tą patį vaizdą. Tas pats miestas. Kita šviesa. Kiti žmonės. Kitas laikas.
Ši paroda nėra dviejų menininkų dialogas. Tai dviejų laikų susitikimas toje pačioje miesto vietoje. Žiūrovas mato atitikimus ir neatitikimus – vietas, kurios išliko, ir tas, kurios pranyko. Taip miestas čia tampa daugiau nei architektūra. Jis gyvena, sensta, keičiasi. Pastatai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Fotografija trumpam sukuria iliuziją, kad laiką galima sulaikyti. Tačiau iš tiesų ji tik leidžia jį pamatyti.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“
Tarptautinėje parodoje „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ pristatomos išskirtinės lituanistinės vertybės – gobelenai su heraldiniais ženklais iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Krokuva, Lenkija). Šie audiniai – ypatingas dailės, kultūros paveldo, mecenatystės, reprezentacijos fenomenas, neįkainojamos Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijos – visuomenei rodomi pirmą kartą.
Parodoje eksponuojami gobelenai su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą, kupiną paslapčių Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Jie atskleidžia didikų, sekusių valdovo pavyzdžiu, reprezentacijos užmojus, norą pabrėžti giminės garbingą kilmę ir siekį įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Gobelenai, vieni prabangiausių ir labiausiai vertinamų meno kūrinių, didikams padėjo šį tikslą įgyvendinti. Tikėtina, kad taip mąstė ir herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius) XVII a. antroje pusėje užsakęs Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682). Svarbiausias audinių, vaizduojančių panoraminius miško peizažus su gyvūnais, akcentas turėjo būti jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Toks herbas 1650–1680 m. naudotas ir užsakovo herbiniame antspaude.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 12 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
Virgilijus Šonta (1952–1992)
Virgilijus Šonta gyveno visuomenėje, kuriai socialines „normas“ diktavo primityvi ir brutali sovietų valdžia. Menininkas tyrinėjo kasdienybę, išbandė savo atsparumą sistemai ir takumą joje, tikrino „sienų“ tvarumą. Jo kelias driekėsi tarp institucinių struktūrų nuostatų ir asmeninių pasirinkimų, tarp represyvaus režimo spaudimo ir vidinių laisvės paieškų. Santvarka lėmė Šontos neišsikalbėjimą, nutylėjimus, slėpinius ir jo trumpo, audringo, tragiško (nužudytas 40 metų amžiaus) likimo dėlionę. Tačiau fotografo palikimas didžiulis. Jo kūryba skleidžiasi per melancholiškas nuotaikas, per nuostabą žmogumi, per archajišką ryšį su gamta, per ekscentrišką santykį su aplinka, per humanistinį dokumentalizmą ir eksperimentavimą mene, per jautrią fotografijos estetiką. Paradoksalus, nenuspėjamas, neįmenamas, genialus.
Parodoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA). Čia, kaip ir menininko gyvenime, gausu paslapčių, galvosūkių, „tarp eilučių“ slypinčių nuorodų ir pakeliui kylančių klausimų, o atsakymai plaikstosi vėjyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Aistė Stancikaitė ir Flurin Bisig: „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejus tradiciškai domisi ne tik istorine, bet ir šiuolaikine diasporos daile. Šiuokart su Berlyne reziduojančia Aiste Stancikaite (g. 1988 m. Lietuvoje) dialogą mezga šveicaras Flurinas Bisigas (g. 1982 m.), kuriantis visiškai kitokiais principais nei Aistė. Tokia tarptautinė paroda liudija, kad išankstiniai teiginiai apie saitus su konkrečia vieta yra sąlyginiai.
Abiejų menininkų kūryba atrodo mįslinga ir nesuprantama… Poetiškai tariant, atrodo, kad Bisigas yra iš praeities – jis derina kanoninius elementus ir asmenines aistras, ieško gairių kaip požiūrio į dabartį. Tuo pačiu metu jis labai gerai išmano techninius ir istorinius principus. Stancikaitė, savo ruožtu, galbūt yra iš ateities, su nuorodomis į nežinomybę ir mokslinę fantastiką. Sužmogintos figūros arba tiesiog kūno fragmentai juda pirmyn ir atgal tarp šešėlių ir priekinio plano. Menininkai dirba prie to, kas sąmoninga, ir to, kas nėra sąmoninga. Abu autoriai savo meninėje praktikoje visų pirma domisi kūno ir žmogiškumo santykiais. Akivaizdžiai vienišos figūros, atrodo, ieško kitų tiesų, bėga nuo normų: meno ir gyvenimo. Kalbant geografiškai ir energetiškai, ši paroda Stancikaitei yra sugrįžimas namo, o Bisigui – nauja teritorija.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 7 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
„Artistas iš Brodo“
„Jei kada nors buvai Brodo vaikas – tai jau visam gyvenimui.“ V. K.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kernagio fenomenas slypi jo asmenybės ir talento daugiasluoksniškume – jo kūryboje kiekvienas randa ką nors artimo. Kernagis suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos – jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Kernagio kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuometinio Lenino, dab. Gedimino prospekto. Tai vieta, kur 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje rinkosi hipuojantis, kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru. Aplink atkurtą Kernagio kambarį sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas “Tarp girnų”, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 28 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Naujai atrastas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas“
Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio portretas į parodą Valdovų rūmų muziejuje atkeliauja iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos ir Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) kolekcijos.
Mikalojus Radvilaitis padėjo savo giminės iškilimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą pagrindus. Jo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Mikalojus Radvilaitis buvo garsiausios kunigaikščių Radvilų kartos atstovų – Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros Radvilaitės – senelis.
Pagrindinės Mikalojaus Radvilaičio valdos driekėsi Kernavės, Anykščių, Užpalių apylinkėse, jis titulavosi Musninkų ir Upninkų ponu. Buvo dosnus mecenatas, po gaisro padėjęs atkurti ir gausiai apdovanojęs Jogailaičių statytą Vilniaus bernardinų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje ir buvo palaidotas. Skyrė fundaciją tėvoninei Upninkų bažnyčiai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“
Daugialypis parodos pavadinimas – talpus ir provokuojantis. Tekstais, vaizdais, daiktais apie kunigystę, valstybės kūrimą, vėliau prisiekusio vertėjo darbą ir, žinoma, nenumaldomą aistrą kolekcionuoti mąsto jos centre esantis Vladas Daumantas-Dzimidavičius. Kartu į šią nepaprastą kelionę kviečiami leistis parodos lankytojai.
Bent maža dalele parodoje pristatoma daugelis Daumanto kolekcijų – biblioteka, vaizduojamojo, taikomojo meno ir kitos vertybės, kurios XX a. viduryje – antroje pusėje įvairiomis aplinkybėmis pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų arba buvo saugomos Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose. Daumanto kolekcijų paieškos, tyrimai ir rekonstrukcija tik įsibėgėjo.
Simboliška, kad parodoje pirmą kartą dera anksti, dar Žemaičių kunigų seminarijos metais (1905–1911) Daumanto įgytos vertybės, ypač turtingos jo Fribūro, Lozanos, Berno ir Kauno laikotarpio kolekcijos (1912–1944); nepaprastu būdu, tarpininkaujant Kaziui Varneliui, kartu eksponuojami ir 1951–1977 m. Čikagos laikotarpio Daumanto kolekcijos kūriniai ir leidiniai.
Gyvenimo saulėlydyje vieninteliame interviu lietuvių išeivių auditorijai Daumantas, be kita ko, pasakė norįs, kad jo kolekcijomis ir kiti taip džiaugtųsi, kaip jis pats. Praėjus jau daugiau kaip pusšimčiui metų, reikšdami pagarbą ir padėką Daumantui, šį jo norą siekiame išpildyti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 28 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks birželio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks birželio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks birželio mėn.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Paroda „Sonarium“ tyrinėja sinestezijos fenomeną, kai skirtingi pojūčiai susilieja į vieną daugiasluoksnę patirtį. Čia garsas iš akustinės bangos virsta vizualine, skulptūrine ir emocine struktūra, o menų ribos tampa neapibrėžtos.
