„Kur yra Nemunas“
XX amžiaus II pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginame Nemuną susigrąžinti. Tarytum klausdami: kur yra Nemunas? Šioje ekspozicijoje atsakymo ieškome dairydamiesi po prieškario Lietuvą. Nekuriame prarasto rojaus mito, bet siūlome pamatyti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas – tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas – tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas – tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas. Nemunas – tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas – tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbstinti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, kviečiame jo ieškoti ne žemėlapyje, o mūsų vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Nijolė Šivickas de Mockus: „Visata iš spiralės“
Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius, emigracijos patirtį ir išskirtinį meninį kelią.
Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų, tapusį jos vyru. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. Pirmaisiais metais menininkė dirbo iliustruotoja, sukurdama daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams ir laikraščiams. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas. Jos kūryba išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys. Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką ir spirališką reiškinį.
2026 m. Nijolės Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai (skulptūra, tapyba, grafika ir piešiniai) iš įvairių laikotarpių.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
Yuge Kurt ir Egmontas Geras: „Aš esu daugiskaita“
Paroda jungia du menininkus – Yuge Kurt (Vilnius) ir Egmontą Gerą (Londonas), kurių bendradarbiavimas gimė ne fizinėje erdvėje, o hibridiniame skaitmeniniame lauke. Gyvendami skirtingose šalyse, jie daugiau nei trejus metus dalijasi kūrybinėmis idėjomis, tačiau iki šiol nėra susitikę gyvai. Todėl parodą galima suvokti kaip šio neįprasto dialogo materializaciją.
Pasitelkdami šiuolaikines technologijas ir dirbtinį intelektą, abu menininkai tyrinėja šiuolaikinės tapatybės būvį ir kviečia permąstyti, kokiomis formomis šiandien egzistuojame. Menininkai yra pakeitę savo vardus: Vilniuje gyvenanti Yuge Kurt vardą adaptavo kūrybai už Lietuvos ribų, o Londone gyvenantis Egmontas Geras – Lietuvos kontekstui. Tapatybė jiems yra ne stabilus taškas, bet nuolat kintanti konfigūracija – gyvenu čia, kuriu į ten; gyvenu ten, kuriu į čia.
Skaitmeninių ir fizinių erdvių susitikimuose atsiveria nauja suvokimo zona, kurioje tapatybė, technologijos ir menas veikia kaip lygiaverčiai partneriai. Paroda klausia ne to, kas aš esu, o keliomis ir kokiomis formomis aš egzistuoju ir ar ši daugiskaita jau tampa mūsų naująja realybe?
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“
Linija buvo pirmasis žmogaus gestas, kuriuo jis mėgino suvokti ir kurti pasaulį. Kaip tik piešinys tapo žvilgsnio, minties ir rankos judesio jungtimi. Ši paroda pristato piešinio kelią – nuo akademinės disciplinos iki laisvo, konceptualaus mąstymo, nuo kruopštaus stebėjimo iki vidinio impulso išraiškos.
Aštuoniose salėse glaustai išskleidžiama Lietuvos piešinio tradicija ir jos pokyčiai laikui bėgant. Paroda prasideda Vilniaus universiteto dailės katedrų akademinio piešinio pavyzdžiais ir tęsiasi per Vilniaus piešimo mokyklos ir tarpukario modernizmo laikotarpį iki XX a. II p. ir šiuolaikinių menininkų kūrinių. Penki teminiai parodos pjūviai – „Kantrybė ir polėkis“, „Atradimai kasdienybėje“, „Asmenybės štrichai“, „Idėjų kontūrai“ ir „Nenubrėžtos ribos“ – siekia ne tik apžvelgti piešinio istoriją, bet ir aktualizuoti jo reikšmę, išskleisti platų galimybių spektrą.
Paroda kviečia pažvelgti į piešinį kaip į universalią meninės raiškos formą, gyvo kūrybos proceso rezultatą.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 10 d.
Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“
1603-ieji. Roma. Ciriaco Mattei žvelgė į dar vieną rūmų sienas papuošusį paveikslą. Bruzdesys, iš tamsos išnyrantys veidai, desperatiškas Jono riksmas ir tylus susitaikymas – emocinė įtampa ir fizinis veikėjų artumas beveik juntami kūnu, lyg pats būtum ten, Getsemanės soduose, ir bandytum patraukti nuo Jo veido išdaviką. Darbas ir vėl atliktas nepriekaištingai. 125 skudai – tiek už „Kristaus suėmimą“ jis sumokėjo Michelangelo da Caravaggio, bet nė nenumanė, kad trumpa eilutė jo sąskaitų knygose po kelių šimtmečių taps vienu didžiausių meno pasaulio atradimų.
Po daugiau nei dešimties metų, kai tarp gyvųjų nebebuvo nei paties Ciriaco, nei jo globotinio, užsakovo brolis Astrubale Mattei dailininkui Giovanni di Attilio užsakė kūrinio kopiją, pažadėjęs už ją vos 12 skudų atlygį. Kartotė ir originalas Mattei šeimos rinkiniuose buvo bent iki 1729 m., kol galiausiai jų keliai išsiskyrė.
Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ kopijų. Netyla ir mokslininkų diskusijos, kiek kiekvienoje iš jų yra tikrojo Caravaggio. Viena populiariausių versijų – laikyti Odesoje esantį paveikslą pačia pirmąja di Attilio atlikta kopija. Ne į visus klausimus pavyks atsakyti ir šį kartą, bet paroda atveria retą galimybę matyti, kaip „rašoma“ meno istorija.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. gegužės 2 d.
„Caravaggio. Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“
Šioje tarptautinėje parodoje pristatomas nuo pat XVII a. pradžios dingusiu laikytas paveikslas Šv. Marijos Magdalietės ekstazė. Veikiausiai būtent jį Karavadžas pasiėmė vykdamas į paskutinę savo kelionę, į Romą, vildamasis, kad popiežius Paulius V suteiks jam, nuteistam mirties bausme už žmogžudystę, malonę. Tačiau Romos dailininkui pasiekti nepavyko – kelionėje išsekęs nuo ligos jis netoli Porto Erkolės miestelio mirė.
Du iš trijų paveikslai, kuriuos Karavadžas šioje kelionėje gabeno kaip dovanas globėjams, laikyti dingusiais. Parodoje eksponuojamas kūrinys Šv. Marijos Magdalietės ekstazė 2014 m. buvo atrastas vienoje privačioje kolekcijoje, Šveicarijoje, kur savininkų buvo perduodamas iš kartos į kartą, nežinant tikrosios jo vertės ir autorystės. Žymiausi Karavadžo kūrybos specialistai prof. Mina Gregori ir prof. Bertas Trefersas nedvejodami įvardijo, kad tai vienas šio genijaus darbų, dingęs 1610 m. jam keliaujant į Romą.
Šis atradimas sukėlė milžinišką menotyrininkų ir kultūros bendruomenės susidomėjimą. Paveikslas buvo restauruotas ir per keletą metų eksponuotas daugelyje šalių, jam skirtos parodos surengtos net Tokijuje, Naujajame Delyje ir kt., o dabar kūrinys pasiekė Vilnių. Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje galima susipažinti su šio genijaus kūryba.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Danas Aleksa: „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“
Ši paroda – vientisas šiuolaikinio menininko Dano Aleksos kūrinys, interpretuojantis Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istoriją, architektūrą ir statybas. Tam pasitelkiami specifiniai terminai, iš kurių pagrindinis – arka. Ji apsupta inžinerinių atradimų, karinių pergalių ar sakralinių pastatų aura, o atkurtų arkų linkius galime stebėti ir salės, kurioje vyksta paroda, architektūroje. Danas Aleksa primena, kad pėda, kakta ir gomurys yra primiršti statybininkų, mūrijusių arkas, terminai, nes arkos statybose tapo retenybe. Kas kita – betono maišyklės, kurios taip pat tampa svarbia parodos dalimi. Jos vis aktyviau zuja po miestą, trindamos ir išplėsdamos statybų ribas, tapdamos miestiečių kasdienybės dalimi. Betono maišyklės vidus primena kriauklę ir sraigtą, aukso pjūvius ir brutalistus, kurie visa gerkle dainavo odes grynam betonui, tiesa, ne balsu, o savo kurta architektūra.
Tačiau svarbiausias parodos raktas – Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istorija. Jis įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo didžiajame, arba rytų, korpuse. Renesansiniai rūmai ant gotikinių gynybinių Žemutinės pilies mūrų XVI a. viduryje pastatyti kaip Žygimanto Augusto žmonos, karalienės Elžbietos Habsburgaitės, rezidencija. Po jos mirties Senasis arsenalas tapo viena didžiausių regione ir pagrindine Lietuvos ginklų bei amunicijos saugykla, aprūpinusia ginkluote visas valstybės tvirtoves.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
„Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“
Šioje parodoje dėmesys skiriamas mažai žinomai dr. Jono Basanavičiaus archeologinei ir antropologinei veiklai. Joje aptariami svarbiausi daktaro gyvenimo etapai, formavę jo požiūrį į lietuvių praeitį. Ekspozicijoje pristatomi J. Basanavičiaus tyrinėti Lietuvos archeologijos paminklai bei formuotos lietuvių kilmės teorijos. Asmenybę siekiama atskleisti remiantis asmeniniais daiktais, o mokslinę veiklą, pasižymėjusią atkaklumu ir smalsumu, – archeologiniais radiniais bei iš senkapių surinkta kaukolių kolekcija.
Basanavičiaus tyrimai buvo reikšmingi XIX a. pab. – XX a. pradž. besikuriančiai Lietuvos mokslinei archeologijai, tad neliko nepastebėti ir to meto archeologų. Jų vertinimai pristatomi parodoje, papildyti šių dienų mokslininkų požiūriu į daktaro archeologinę ir antropologinę veiklą.
Basanavičiaus tyrimų pavyzdžiu siekiama atskleisti Lietuvos tarpukario archeologinių tyrimų metodiką, kuri liudija to laikotarpio dvasią.
LNM Signatarų namų galerijoje (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Kasdienybės pradžios“
Atidžiau žvelgdami į archeologinius radinius, liudijančius žmonių kasdienybę priešistorėje, atpažįstame žvejybą, medžioklę, indų lipdymą, gintaro rinkimą ir apdirbimą. Radiniai iš Nidos, Šventosios ir kitų senovės gyvenviečių rodo, kaip iš kasdienės praktikos pamažu gimsta ženklai, ritualai ir tradicijos.
Ypatingą vietą pajūrio žmonių gyvenime užima ruonis – gyvūnas, įsiterpęs tarp vandens ir sausumos. Neperšlampama jo oda virsta apsiaustais ir apavu, kaulai – įrankiais, o riebalai tampa pirmuoju dirbtinės šviesos ir šilumos šaltiniu. Apdirbtos ruonių kaukolės ir dantų amuletai sukuria prielaidą ypatingai reikšmei, susijusiai su pagarba gyvūnui, sėkmingos medžioklės viltimi ar santykiu su nematoma pasaulio puse. Ši reikšmė lieka atvira – kažkur tarp kasdienės veiklos ir ritualo.
Keramikoje aptinkami pirmieji siužetinės dailės pavyzdžiai Lietuvoje. Kartojami judesiai, formos ir raštai sukuria ritmą bei pirmuosius estetinius, optinius patyrimus. Apeiginiai indai ir simboliniai motyvai liudija, kad žmogus save suvokia gamtos ciklų kontekste.
Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose (Pamario g. 20A, Nida) veiks iki rugpjūčio 10 d.
Audiovizualinė instaliacija „Es humanus“
Muziejų naktį, Jono Basanavičiaus gimtinėje pristatyta tautos patriarcho 175-osioms gimimo metinėms sukurta instaliacija „Es humanus“ bei šokio performansas.
Tarpdisciplininio projekto baigtinis rezultatas – tūrinė audiovizualinė instaliacija, apjungianti tekstilę, kinetines projekcijas, muziką bei šiuolaikinį šokį. Projektas tampa jungtimi tarp tradicijos, istorijos ir šiuolaikinio meno. Kuriamas kitoks menininkų pasakojimas apie J. Basanavičiaus asmenybę, pasitelkiant žmogaus leitmotyvą: nuo pirmojo širdies dūžio iki mąstančios asmenybės ir visą tautą jungiančio vedlio – Lietuvos patriarcho daktaro, kurio darbai aprėpė tautiškumo ir gyvybės puoselėjimo temas. Šiais laikais J. Basanavičius tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu kuriantiems Lietuvai ir kalbantiems apie žmogiškąsias vertybes.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“
Muziejus „Širvintos kampelis“ radosi iš asmeninio prisilietimo prie istorijos, iš įspūdžio apie kadaise už upės plytėjusį ir be pėdsakų išnykusį miestą. Mokytojas ir kraštotyrininkas Antanas Spranaitis gimė ir augo Kudirkos Naumiestyje. Atsiminimai iš vaikystės ir tėvų pasakojimai apie Širvintos miestą visad kėlė susidomėjimą ir nuostabą. Būtent dėl to su žmona Irena daug keliavo po Kaliningrado sritimi pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sovietmečiu nesustabdomai nyko, o ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškasis paveldas. Sutuoktiniai rinko išlikusius, bet niekam anuomet nereikalingus vokiškus daiktus (indus, namų apyvokos reikmenis, įrankius ir kt.). Spranaičiai juos kaupė ir saugojo savo namuose, viename iš kambarių. 1997 m. bičiulių paskatinti surengė parodą „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirtą miestų dvynių draugystei atminti. Parodą aplankė gausus būrys besidominčių dingusio miesto istorija. Po šios parodos atsiliepė Širvintos miesto išeiviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo repatrijavo į Vokietiją. Užsimezgė bičiulystė su Spranaičių šeima, kurios dėka Širvintos ainiai savo išsaugotas relikvijas dovanojo muziejui.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis) veiks nuo liepos 8 d.
Mykolas Sauka: „Koplytstulpis“
Medinis skulptūrinis objektas šiuolaikiškai interpretuoja lietuviško koplytstulpio tradiciją. Trijų metrų aukščio kūrinyje vaizduojama vaiko figūra, laikanti kaukę. Šis motyvas atveria klausimus apie tapatybę, savęs pažinimą ir vaidmenis, kuriuos žmogus prisiima bendruomenėje.
Skulptūra sukurta Jono Basanavičiaus 175-ųjų gimimo metinių proga. J. Basanavičius buvo daugialypė asmenybė – jam rūpėjo mokslas, medicina, tautosaka ir lietuvių kultūros savivoka. M. Saukos kūrinyje, jungiančiame istorinės atminties, tautosakos ir šiuolaikinio meno laukus, šios temos interpretuojamos per simbolinį, atvirą ir žiūrovą patraukiantį vaizdinį.
Į tradicinės mažosios architektūros formą įkomponuota skulptūra nevaizduoja konkretaus šventojo, mito ar pasakos personažo. Ji palieka erdvės naujiems pasakojimams rastis. Kaip folkloras, pasakos ir mitai gimsta iš žodinės tradicijos bei kolektyvinės kūrybos, taip ir šis kūrinys kviečia lankytojus tapti jo prasmių bendraautoriais.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks nuo birželio 24 d.
„Gražiausios 2025 m. latviškos knygos“
Nuo gegužės 28 d. gražiausių čekiškų ir lietuviškų knygų parodas papildo gražiausios 2025 m. latviškos knygos.
Latvijos leidėjų asociacija knygos meno konkursą „Aukso obelis“ organizuoja 33 kartą – nuo 1993 metų. Ir pirmą kartą gražiausios latviškos knygos eksponuojamos Kazio Varnelio namuose-muziejuje!
Šį kartą 35 Latvijos leidėjai konkursui pateikė 113 knygų, traukiančių akį savo dizainu, kūrybiškumu, spalvų ir formų įvairove. Parodoje eksponuojami 25 leidiniai. Knygos nominuotos aštuoniose kategorijos: poezija, proza, vaikų ir paauglių literatūra, dokumentiniai, mokslo ir meno leidiniai, mokomosios knygos. Pagrindinė konkurso idėja – knyga yra daugelio sričių profesionalų kūrinys, atskleidžiantis turinio ir formos meninę visumą, šiuolaikines dizaino, poligrafijos ir popieriaus gamintojų galimybes.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
„Keliaujantis kovotojas“
Minėdami 175-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, kviečiame Jus į kelionę, kurioje patriarchą pažinsime kaip drąsų tautinio atgimimo organizatorių, lietuvių kultūros ir mokslo veikėją, ryšių su pasauliu kūrėją, o tuo pačiu – itin jautrios sielos, empatišką, rūpestingą gydytoją. Kelionę pagyvins išlikę dar niekur neeksponuoti jo asmeniniai daiktai.
Paroda „Keliaujantis kovotojas“ primena: tapatybė ir laisvė auginamos kasdieniais veiksmais, atkaklumu ir gebėjimu sujungti pasaulį su namais, idėjas – su darbu, o kelionę – su atsakomybe.
Tai pasakojimas apie žmogų, kurio kelionės po pasaulį buvo darbas ir misija Lietuvai. Jo kasdienybė atsiskleidžia per keliautojo daiktų rinkinį – higienos reikmenų lagaminėlį su šepečiais, rankogalių sąsagas, standžią baltą apykaklę. Tai tarsi drausmės, reprezentacijos ir „visada pasirengusio“ inteligento ženklai. Čia svarbus ne tik išorinis įspūdis: veltinių, šlepečių, kojinių ir dantų šepetėlio susidėvėjimas primena nuovargį, patirtą per šalčius, lietų ir laukimą stotyse.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo vasario 20 d.
„Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“
Valdovų rūmų muziejus kartu su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki) ir Lenkijos institutu Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) pristato tarptautinę parodą „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ bei kviečia lankytojus atrasti tolimą ir iki šiol politiškai, kultūriškai ir istoriškai mažai pažintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pietų kaimynę – Osmanų imperiją. Parodos pavadinimas atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius permainingus šių valstybių santykius, kurie visų pirma reiškėsi karybos, diplomatijos, kultūros ir prekybos srityse. Daug dėmesio parodoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos kovoms su Osmanų imperija. Tai įkūnija pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje eksponuojamas unikalus tekstilės kūrinys – įspūdinga dvistiebė turkiška palapinė.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Mindaugas Gabrėnas: „Tykus vanduo“
Fotografijų paroda „Tykus vanduo“ – tai refleksija apie mus supantį pasaulį ir jo nepastebimas slinktis. Kitaip nei pirminis fotografijos siekis fiksuoti aiškų, atpažįstamą vaizdą, šiame cikle autorius sutelkia dėmesį į efemeriškas būsenas – į tai, kas slysta pro mūsų žvilgsnį ir sąmonę. Kartais tai išnyksta greičiau, nei spėjame įvardyti, kartais išlieka ilgiau, nepaisant kasdienos triukšmo.
Ilga ekspozicija negatyve fiksuoja ištęstą laiką – jis tampa beveik apčiuopiamas. Tuo pat metu žmonių siluetai nyksta, formos tirpsta, erdvė tampa beribė. Sustingusiame vandenyje ryškėjantis vaizdas – ne tiek pasaulio, kiek mūsų pačių vidinis peizažas.
Autorius renkasi analoginę techniką – kiekviena fotografija lėtai atspausta jo paties rankomis. Čia net pelėsis ant seno negatyvo tampa organišku filtru, apsaugančiu nuo informacijos šurmulio. „Tykiame vandenyje“ tyla nustelbia garsus – paroda kviečia ne tiek žiūrėti, kiek būti. Kaip yra sakęs Katonas, žmogus niekada nebūna aktyvesnis nei tada, kai atrodo, kad nieko neveikia; niekada nėra mažiau vienišas nei būdamas vienas su savimi.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.
Jurgita Wru: „Hadaka“
Parodoje „Hadaka“ (jap. 裸 – nuoga) autorė Jurgita Wru kalba apie kasdienybės dokumentiką ir netobulumo grožį. Tai asmeninis tyrimas, kasdienis ritualas, disciplina ir mokymasis pastebėti grožį paprastuose kasdieniuose dalykuose, fiksuojant tikrovę be filtrų ir išankstinio pasiruošimo.
Ši paroda – tai intymus ir atviras dienoraštis, kurį autorė (ne)drąsiai palieka atverstą žiūrovui. Jame susipina ne tik fizinio kūno dokumentavimas, bet ir vidinis apsinuoginimas, atvirumas, drąsa įsileisti stebėtoją į privačiausias savo erdves bei nepagražintą kasdienybės buitį.
Parodos „Hadaka“ ekspoziciją menininkė dalija į dvi atskiras, tačiau viena kitą papildančias dalis. Pirmoji – tai kasdienybės dokumentacija: gryna, nefiltruota, nepatogi ir netobula buitis, buvimas be pastangų atrodyti. Kamera čia tampa dalyve, įrašančia atsitiktinius dienų fragmentus. Antrojoje dalyje autorė kviečia į labiau koncentruotą santykį su vaizdu. Čia nepavykę Polaroid autoportretai emulsijomis nugula popieriuje, gaudami antrą šansą būti – sąmoningai palikti netobuli, įplyšę, pagauti atsitiktinumo.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 1 d.
Yael Brotman ir Derek Michael Besant: „The Tolling of Reminiscent Bells“
Kanados menininkų Yael Brotman ir Derek Michael Besant paroda, kurios pavadinimas pasiskolintas iš T. S. Elioto poemos „The Waste Land“, kviečia į kelionę po atminties, laiko bei žmogaus santykio su aplinka sluoksnius. Abiejų menininkų kūryboje susitinka grafika, koliažas, instaliacija ir vizualūs pasakojimai, kuriuose asmeniniai prisiminimai persipina su kolektyvine patirtimi, o vaizdai tampa trapiais ryšiais tarp praeities ir dabarties.
Yael Brotman darbuose tyrinėjamos laikinos buveinės, žmogaus kuriamos struktūros ir subtilios kultūros bei gamtos sąveikos.
Derek Michael Besant kūryboje svarbios atminties, atpažinimo, miesto kaitos ir žmogaus poveikio aplinkai temos. Kartu jų kūriniai kuria jautrų pasakojimą apie tai, kas išlieka, kai laikas keičia vietas, žmones ir istorijas.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki liepos 29 d.
Saulė Budriūnaitė: „Ruošiuosi jaustis laiminga“
„Laidojimo namai ,,Pas Virginiją“. Rakinamos durys į anapus. Rankose laiko raktus nuo daug paslapčių. Ir savos tarp jų – gal vakare parimus, vienišas žvilgsnis per ilgai glosto saldžias figūrėles – savus liudininkus.
Skęsdama minkštuose pataluose, dekoratyvinių raštų sūkury, kur visos formos liūliuoja savo primityvumu, ji beveik gali užsimiršti, kad kasdienybė glūdi šaltam granito luite. Nėra kaltės tame rožiniame pūkelyje, kuris švelniai kutena nosį, jokios kaltės. Butaforija apkamšo duobę, kurioje galėtų būti kažkas tikro, bet tuo pačiu sulaiko nuo kritimo į bedugnę. Kiekvienas randa savo tuštumos malšinimo receptą. Nėra vieno būdo grožėtis, vieno būdo gyventi, vieno būdo gedėti. Reikia būti pasiruošus.“ (Parodos kuratorė Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė)
Saulė Budriūnaitė (g. 2003) – pirmąja personaline paroda „Ruošiuosi jaustis laiminga“ baigia grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje (vadovė doc. Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė). Jaunoji menininkė savo kūryboje nagrinėja ir domisi kičo estetika, žmonių santykiu su dirbtinumu, bandymu sušvelninti sunkių patirčių išgyvenimą. Kūrinių išpildymui pasitelkia piešinį, leidinio maketą, objektus.
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
Gintaras Palemonas Janonis: „Arkadija“
„Žiūrovui gali kilti klausimų, kodėl pasirinktas toks parodos pavadinimas, o ir pagrindinė tema bei potemės.
Paaiškinimas galėtų būti itin paprastas. Visuotino nerimo, chaotinių veiksmų, globalinių nelaimių bei karų apimtame pasaulyje taip trūksta harmonijos ir atokvėpio nuo nerimastingo bruzdesio, taip trūksta nors menamo idilės pojūčio, priebėgos iliuzijos, ne priebėgos nuo oro pavojų, o priebėgos nuo netikrų vertybių, simuliakrų kuriamo vizualinio, garsinio ir kitokio triukšmo. Eteris (plačiaja prasme) tiesiog pritvinkęs netikrų, adaptuotų vaizdinių, daug vizualinio šlamšto ir jau minėto triukšmo, DI visuotinas siautulys vargina ir neramina, nes visai nesinori atsidurti susimuliuotame, tarsi matrica, pripildytame algoritmų bei diagramų pasaulyje. <…> (Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-L.)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
Irina Gheorghe: „Dabarties pabaigos partitūros“
Dabarties pabaigos partitūros – tai kūrinių serija, kurioje siekiama susieti tokias skirtingas laiko dimensijas, erdves ir buvimo būdus. Jų paskirtis – sujungti nesuderinamas laiko linijas ir užfiksuoti tai, ką teorinės fizikos atstovas Carlo Rovelli savo knygoje Laiko tvarka(2018) vadina „dabarties pabaiga“: žemiškąjį „dabar“, kuris platesniame kosminiame kontekste neturi jokios reikšmės. Iš pradžių sumanytos kaip pagalbinė priemonė performansams – meninei išraiškos formai, labiausiai susijusiai su buvimo ir dabarties sąvokomis, – šios partitūros iš tiesų yra vizualūs ir konceptualūs užrašai. Jie gali tapti atspirties tašku kitoms meninėms praktikoms, iš įprasto nedidelio puslapio formato išsiplėsdami į kitas medijas ir dydžius: trimatę instaliaciją, nejudantį ar judantį vaizdą, garsą.
Parodoje eksponuojami kūriniai gali būti laikomi šios įvairialypės partitūros sampratos dalimi. Instaliacija, kurią sudaro serija naujų 16 mm trumpametražių filmų ir specialiai „Titaniko“ erdvei, reaguojant į jos architektūrą, sukurta intervencija ant grindų, – tai erdvėje išdidinta notacija. Ant grindų prilipdytų juostų vizualinė kalba lydi lankytojus – judėjimas erdvėje virsta vaikščiojimo performansu. Erdvėje išsibarsčiusios trumpos tekstinės instrukcijos siūlo skirtingus scenarijus, apsilankymą galerijoje paversdamos akimirka iš neįvardyto mokslinės fantastikos pasakojimo.
VDA Parodų salės „Titanikas“ II aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.
Rasa Justaitė-Gecevičienė: „Toksiškas sodas“
„Vienas iš pagrindinių mano kūrybos aspektų – biologijos ir meno sintezė, tačiau šiame projekte ji įgauna filosofiškesnį atspalvį.
Toksiški augalai šiame kontekste nėra vien biologiniai objektai. Nuodingumas čia suvokiamas ne tik kaip cheminė savybė, bet ir kaip kultūrinė bei emocinė būsena.
Aš nuolat dirbu su gipso formomis, kurias nuimu nuo realių augalų ir įvairių daiktų. Gipso formas lieju tam, kad galėtume aiškiai matyti augalo paviršių ir jo tekstūrą. Vėliau naudoju molio štampavimo ir liejimo technikas su skirtingomis molio masėmis, o suformuoti ir multiplikuoti objektai virsta naujais augalais ir peizažais. Šis procesas primena konservavimą – tarsi sustabdyčiau laiką, išsaugodama paviršių, tekstūrą ir augimo pėdsakus. <…>“ (Rasa Justaitė-Gecevičienė)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki liepos 10 d.
Romualdas Inčirauskas: „Vaizdasėjys I“
„Vaizdasėjys“ nurodo į procesą, o ne į rezultatą. Pavadinimą inspiravo skulptūra „Vaizdasėjis“, pasakojanti apie vaizdų sėjimo metą: Inčirauskas ridena ratą su vaizdais, palikdamas atspaudus – pėdsakus visur, kur praeina. Todėl akivaizdu, kad būtent jis ir yra vaizdasėjys. Žmogus, kuris savo skulptūrinius ir grafinius vaizdus sėja Lietuvoje ir už jos ribų – ant bažnyčių durų ir miestų sienų, aikštėse ir privačiose erdvėse. Todėl ir vaizdai išsisėja į skulptūras, reljefus, medalius ir objektus; todėl juos galima atpažinti skirtingose modifikacijose – variacijų skaičius gali būti begalinis. Skirtingos menininko veiklos sritys susijungia į vieną visumą: vizualiojo meno objektus papildo jaunystės laikų piešiniai ir tapyba, piešinius pratęsia trieiliai ir rašytinės istorijos. Romualdas Inčirauskas nesustoja kurti, nesustoja sėti savo vaizdinių į derlingą viso pasaulio dirvą – jie žyra iš jo rankų kaip pjaunamo metalo kibirkštys.
VDA Parodų salėse „Titanikas“ II (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Severija Žukauskytė: „Vidinis reljefas“
Parodos pagrindą sudaro per mikroskopą fotografuotų Lietuvos uolienų vaizdai, kurie transformuojami į tekstilės raštus ir išaudžiami industrinėmis žakardo staklėmis. Keisdami mastelį, geologiniai fragmentai praranda tiesioginį atpažįstamumą ir atsiskleidžia kaip ritmų, spalvų bei struktūrų sistemos, kviečiančios naujai pažvelgti į žemę, kultūrą ir tapatybę.
Ekspoziciją sudaro šešių darbų ciklas: penki žakardo technika austi gobelenai ir kostiuminis objektas – švarkas su liemene, sukurtas bendradarbiaujant su dizaineriu Luku Tomaševičiumi. Nors kūriniai paremti bendru struktūriniu principu, kiekvienas jų siūlo savitą vizualinę patirtį ir interpretacijos galimybę.
Paroda jungia meno ir mokslo metodus, o žemę pasitelkia kaip konceptualų pagrindą gilesnių, dažnai nematomų tapatybės sluoksnių tyrinėjimui. Švarkas ir liemenė čia veikia kaip simboliniai šiuolaikinio žmogaus „šarvai“, perkeldami identiteto temą į kūno ir kasdienybės lauką.
Šiandienos informaciniame ir politiniame kontekste, kai identitetas tampa vis lengviau veikiamas išorinių naratyvų, „Vidinis reljefas“ siūlo erdvę refleksijai, dialogui ir kritiniam mąstymui.
Paroda ne pateikia atsakymus, o kviečia kelti klausimus – apie tai, kas mus formuoja ir kaip suprantame savo tapatybę.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
Henrikas Natalevičius: „(Ne)matomi“
20-ojoje asmeninėje Henriko Natalevičiaus kūrybos parodoje eksponuojami naujausi, per pastaruosius kelerius metus sukurti ir niekad nerodyti tapybos darbai. Dailininko kūrybinės biografijos pradžia siejama su maištingąja bendrakursių penkiuke – viena pirmųjų sovietmečio neformaliųjų grupių, įsiveržusia į meninį gyvenimą XX a. 8-ame dešimtmetyje. Grupės narius vienijo fantastinė, siurrealistinė ir groteskiška pakraipa, pasaulio kaip prieštaringų pradų susidūrimo metafora.
Magiškoje H. Natalevičiaus kūryboje susipina groteskas ir liūdesys, ironijos ir šaržo elementai, padedantys atskleisti pasaulio dvilypumą, nestabilumą, jėgos-bejėgiškumo priešybes. Pastaruoju metu H. Natalevičiaus tapybos maniera tapo ekspresyvesnė, kartais – eskiziškesnė. Tačiau liko svarbi realybės ir paradokso priešprieša, gimdanti naujas prasmes ir potekstes. Parodoje eksponuojamus paveikslus galima suskirstyti į kelias temines grupes – kovos su šešėliais, gyvenimas po čerpiniais lietsargiais, sodo istorijos. Atsiranda laikotarpio aktualijų – natiurmortai su obuoliais ir granatomis, fronto linija, civilinė gynyba. Paveikslus vienija veiksmo vieta – Vilnius, jo senamiestis, gatvelės ir parkai.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki liepos 11 d.
„Susipynę kūnai“
Paroda tyrinėja ekologinį jautrumą kaip žmogaus kūno, atminties, vaizduotės ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Joje žmogus suvokiamas ne kaip gamtos stebėtojas ar valdytojas, bet kaip nuolat kintanti ekologinės sistemos dalis, kurios ribos persipina su kitomis gyvybės ir materijos formomis. Menininkių kūriniuose atsiskleidžia tarpusavio ryšiai, per kuriuos kūnas, aplinka ir kultūrinė atmintis nuolat veikia vieni kitus, formuodami naujus būdus suvokti save ir pasaulį.
Parodoje susitinka ekologinės, mitologinės ir spekuliatyvios ateities perspektyvos. Folkloro motyvai, rituališkumo nuojautos ir hibridinės gyvybės vizijos tampa priemonėmis permąstyti žmogaus santykį su gamta technologinių pokyčių laikais. Čia ekologija suvokiama ne tik kaip aplinkosaugos tema, bet ir kaip kasdienė patirtis, apimanti trapumą, transformaciją ir tarpusavio priklausomybę. Kūriniuose keliami klausimai apie tai, kaip kinta gyvybės samprata, kokias naujas formas gali įgauti ryšys su aplinka ir kokios ateities ekologijos tampa įmanomos pasaulyje, kuriame vis sunkiau atskirti natūralumą nuo dirbtinumo.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
Linas Kaziulionis: „Susitarimų žaidimas“
„Susitarimų žaidimas“ – tai tapybos serija apie žaidimą – golfą – kaip galios erdvę. Šis užsiėmimas lėtas, disciplinuotas, reikalauja koncentracijos. Jame formaliai niekas nevyksta – kamuoliukas, keli smūgiai, žolė. Būtent dėl to jis tapo idealia vieta pokalbiams, kuriuos ne visiems galima girdėti. Sandoriai, aljansai, neformalūs susitarimai tarp tų, kurių draugystės pasaulyje kainuoja daugiau nei privatūs lėktuvai. Žaidimas yra ir galios instrumentas, ir poilsis nuo jos. Abiem atvejais – žmogiskas poreikis, kuriam nėra pakaitalo. Johan Huizinga savo knygoje Homo Ludens (1938) teigė, kad žaidimas yra pirminis kultūros šaltinis: ankstesnis nei menas ar religija. Ritualizuoti žaidimai – nuo olimpiadų iki kortų partijų – visada buvo ne tik pramoga, bet ir būdas priimti sprendimus be formalaus protokolo ir nubrėžti hierarchijas be viešų deklaracijų. Golfas, ypatingai populiarus tarp visų laikų JAV prezidentų, buvo neabejotina scenografija planuojant naująsias pasaulio tvarkas. Liūdna ironija – žaidi ir kalbi apie naujus karo veiksmus tarsi žaidimą.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
Artūras Šimonis: „Liūdnų vaikų miestas“
„Pagrindinis parodos temų ratas kreipiamas į šiuolaikinio trapaus vyriškumo, „vidinio vaiko” tapatumo krizę, psichologines ir emocines traumas, refleksijas ir išorinės aplinkos patirtis. Šiuos ir kitus temų bei problematikos aspektus per scenografijos vaizdavimo išraiškos priemones mėginama atverti parodoje. Techninė ekspozicijos užduotis — įsivaizduojamos realybės, vaizduotės pasaulio bei perkurto scenovaizdžio perteikimas socialiniame kontekste, pasitelkiant instaliacijų kompozicijas, įvairius objektus, teatro rekvizitą bei kitas raiškos priemones. Parodoje siekiama, kad žiūrovas per savo asmeninę patirtį bei traumas galėtų susikurti subjektyvią vaizduotės erdvę, kontempliatyviai įsitraukdamas į bendrą kuriamos vaizduotės naratyvą“. (Dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė)
Dailininkas Artūras Šimonis – vienas produktyviausių lietuvių scenografų, kurio kūryba neapsiriboja teatro scena. Jis aktyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose, parodose, apipavidalina renginius ir kaip daugelis kolektyvinio meno dailininkų kūrybines idėjas išlaisvina tapyboje. Yra ne kartą išbandęs savarankišką kūrybą ir teatre, patikrindamas dailininko teatro ribas: pats rinkosi pjeses, režisavo, kūrė scenovaizdžius, kostiumus ir apšvietimą, taikė kompiuterines technologijas.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 26 d.
„Artists’ Film International 2026: Galios formos“
„Artists’ Film International“ (AFI) yra tarptautinė meninink(i)ų filmų sklaidos platforma, kurią 2008 m. įsteigė Londono „Whitechapel“ galerija. Nuo įkūrimo pradžios prie AFI programos organizavimo prisidėjo 32 tarptautinės meno institucijos. Alternatyvios platformos pagrindas – nehierarchiniai, ribas kvestionuojantys ir bendradarbiavimo pagrindu sukurti kuratoriniai modeliai. Reaguodama į pasaulyje aktualias temas AFI skatina kolektyvinę veiklą ir tarpkultūrinį dialogą, ragina keistis idėjomis ir perspektyvomis, suteikia galimybę menininkams ir menininkėms pristatyti savo kūrinius tarptautinei auditorijai.
Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje nuo birželio 11 d. pristatoma jau 19-oji AFI programa, šiemet nagrinėjanti „Galios formas“ (angl. „A Kind of Power“). Videokūriniai klaus, ką reiškia žiūrėti, liudyti ir būti matomam nuolatinio vaizdų srauto ir stebėjimo sistemų amžiuje. Programoje akcentuojamas žiūros ir galios santykis: kaip žvilgsnis apsaugo ar demaskuoja, teigia ar atmeta; kaip atsakomybė persmelkia kiekvieną kameros, subjekto ir žiūrovo susitikimą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki rugsėjo 7 d.
„Echo Archives“
Keliaudami per parodą lankytojai susidurs su kraštovaizdžiais, kuriuose slypi daugybė neretai prieštaringų istorijų. Jūros, upės, miškai ir teritorijos čia atsiskleidžia kaip gyvi archyvai, saugantys rūpesčio ir konflikto, priklausymo ir atskirties, saugojimo ir išnaudojimo atmintį. Menininkai apmąsto kintančius Baltijos ir Juodosios jūrų ryšius, užterštus vandens telkinius, pramoninės taršos pėdsakus ir senąsias sakytines tradicijas, atskleisdami, kokios trapios gali būti mūsų sampratos apie atstumą, saugumą ir stabilumą. Balsai, kvėpavimas ir gamtinė aplinka susipina tarpusavyje, kviesdami klausymąsi suvokti kaip ekologinį ir politinį veiksmą. Kartu kūriniai kelia klausimą, kaip ateities kartos prisimins mūsų paliekamus pėdsakus – nuo matomų kraštovaizdžio pokyčių iki pavojų, slypinčių giliai po žeme.
Paroda siūlo ekologinę atmintį suvokti ne kaip nostalgišką grįžimą į praeitį, bet kaip aktyvią prisiminimo, klausymosi ir rūpesčio praktiką. Ji kviečia iš naujo apmąstyti, ką pasirenkame išsaugoti ir kam leidžiame išnykti. Kaip primena ekologė ir rašytoja Robin Wall Kimmerer, „viskas klesti per tarpusavio ryšius“ (all flourishing is mutual). Ateitis formuojasi atkuriant trapius ryšius tarp bendruomenių, teritorijų ir daugiau-nei-žmogiško pasaulio, kuriame gyvename drauge.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki liepos 29 d.
Anna Reviakina: „Langai į pasaulį“
Parodoje pristatomi naujausi menininkės tapybos darbai, kuriuose svarbia tampa lango, dangaus ir žvilgsnio į pasaulį metafora. Kūriniai žiūrovą kviečia ne tik stebėti šviesos, debesų, aušros ar sutemų vaizdinius, bet ir patirti subtilias emocines būsenas, nuojautas, vidinius pokyčius.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė, pristatydama menininkės kūrybą, pabrėžia, kad A. Reviakinos paveikslai neapsiriboja dangaus peizažo įspūdžiu. Pasak jos, tai – bandymas prisiliesti prie būties metafizikos, prie nepažinaus, bet nuolat žmogų traukiančio pasaulio.
„Kiekvieno iš mūsų žvilgsnis į pasaulį pro langą yra kitoks – kinta mintys, jausmai, nuotaikos. Kaskart pažvelgę pro langą, ar menamą langą, pamatome kitokį pasaulį“, – pažymi V. Brazauskaitė-Lupeikienė.
Pastaraisiais metais menininkė kūrė didelės apimties tapybos ciklą, kurio darbai buvo eksponuoti „Godo“ galerijoje, „Stadium“ galerijoje, Bernardinų bažnyčios palėpės erdvėje. Vilniaus rotušėje pristatoma paroda tęsia šį kūrybinį etapą ir istorinėje miesto erdvėje atveria naujus tapybinius „langus į pasaulį“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 30 d.
„Out of the Box“: platformos „Mistra“ autorių paroda
Mistra šiuo atveju reiškia virtualią dabar kuriančių menininkų platformą, kurioje jie gali susikurti savo galerijas, o meno mylėtojai gali tiesiogiai, internetu įsigyti jų kūrinius. Mistros tinklapyje eksponuojami kūriniai buvo matomi ne galerijos salėje, ne muziejaus ekspozicijoje ir ne kolekcininko namuose. Jie atsirasdavo telefono ar kompiuterio lange – tarp naujienų, laiškų, kasdienių pranešimų ir skubėjimo. Taip šiandien dažnai prasideda pirmasis susitikimas su menu.
Šios parodos nejungia bendra stilistika, tema ar karta. Čia nėra manifesto ir nėra vieningos programos. Tai veikiau šiandienos kūrybinio lauko pjūvis – įvairių meninių kalbų, skirtingų patirčių ir individualių pasaulėžiūrų susitikimas. Naudodamiesi skirtingomis medžiagomis ir technikomis, vieni autoriai stebi kasdienybę, kiti kuria asmenines mitologijas, treti tyrinėja atmintį, vietą ar vaizdo prigimtį. Tačiau visus juos jungia tas pats poreikis: kalbėti apie savo laiką sava kalba.
Galbūt todėl svarbiausias šios parodos kūrinys yra ne kuris nors atskiras eksponatas. Svarbiausia čia pati galimybė susitikti. Kūriniams – vieniems su kitais. Menininkams – su žiūrovais. Virtualiai bendruomenei – su tikra erdve.
Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ (Z. Sierakausko g. 15) veiks iki liepos 10 d.
„Lietuva. Nuo mito iki valstybės“
Lietuvos istorija nėra tik praeitis – tai nuolat perrašomas pasakojimas. Nuo Mindaugo karūnavimo iki šiandienos lūkesčių ir ateities vizijų šioje parodoje ji pristatoma ne kaip chronologinė faktų linija, o kaip konfliktų, interpretacijų ir vaizduotės laukas, kuriame susipina kolektyvinė atmintis, ideologija, kultūriniai mitai ir individualios patirtys.
Vietoje chronologinės linijos paroda siūlo penkių dalių vizualinę ir teminę dramaturgiją, leidžiančią žiūrovui patirti istoriją kaip gyvą ir konfliktišką pasakojimą.
Paroda jungia klasiką ir šiuolaikybę, siekdama ne iliustruoti praeitį, o apmąstyti ją iš naujo. Stiprėjant istorinės tapatybės klausimams ir viešai diskutuojant apie atminties politiką bei kultūrinį paveldą, šis projektas įgauna ypatingą aktualumą. Ekspozicija kviečia žiūrovą kritiškai vertinti Lietuvos istorijos naratyvus – nuo Mindaugo laikų iki šiuolaikinių globalių procesų – ir įsitraukti į dialogą apie tai, kaip formuojasi istorinė savivoka.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Projektų erdvė“ (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
Artūras Žilinskas: „Pavidalai“
Parodoje pristatomi naujausi autoriaus darbai – abstrakčių formų skulptūros, kuriose atsispindi autoriaus pasąmonėje gimę vaizdiniai.
Parodos ekspozicijoje lankytojai išvys bronzines skulptūras, eksponuojamas ant deginto ąžuolo postamentų. Autoriaus kūrybai būdingi gamtos motyvai, sentimentali nuotaika, tradicinių skulptūros medžiagų jungtys. Pasak menininko, ši paroda yra naujas etapas kūryboje, žengiant į abstraktų meną.
„Ši paroda gimė iš noro atsiriboti nuo mene dominuojančių taisyklių, akademinių dogmų, mūsų akiai įprastų kasdienių daiktų, siluetų, įprasto daiktiškumo ir paleisti save, savo kūrybinę vaizduotę, išsilaisvinti iš jau kažkada ir kažkur matytų vaizdinių, galimai užsifiksavusių pasąmonėje, išgryninti tik tai, ką mano esybė šiuo metu jaučia.“ – teigia autorius.
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki liepos 25 d.
Emilija Škarnulytė: „Milky Way“
Parodoje eksponuojami abstraktūs piešiniai iš pirmo žvilgsnio kelia pareidoliškas asociacijas, kurios mintyse iškelia organinius, geologinius, okeanininius ar kosminius vaizdinius. Naujausi jų sukurti 2024–2026 m. Idzu pusiasalyje Japonijoje, Villefranche-sur-Mer miestelyje Prancūzijoje ir Tenerifės saloje. Subtilios, sumi-e (jap. juodo tušo) tapybos įkvėptos piešinių formos išlietos ant karšto presavimo medvilninio popieriaus, šią techniką jungiant su vietoje rastomis medžiagomis: japonišku tušu, grafitu, pigmentais, druska, mineralais, aliejumi ir planktono vandeniu.
Ekspozicijoje šie darbai gretinami su E. Škarnulytės studijų ir vaikystės metais sukurtais piešiniais. Nors šis susitikimas atskleidžia svarbią piešinio vietą menininkės raiškoje, jis nekuria nuoseklios jos istorijos. Veikiau jis leidžia skirtingiems kūrybos momentams veikti vieniems kitus. Ankstyvieji piešiniai čia įgyja autonomiją nuo menininkės biografijos ir grįžta kaip savitos pasaulėjautos formos, kurios kartais atliepia, o kartais ir neigia naujausių darbų logiką.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
„Vakarų vėjai 26/Dažnis“
Jungtinėje parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai – nuo tapybos, skulptūros, grafikos ir mažosios plastikos iki tarpdisciplininio bei taikomojo meno. Pagrindine šių metų parodos ašimi tampa DAŽNIS.
Gyvenantiems prie jūros nieko nėra baigtinio. Vandens lygis, vėjo kryptis, rūko tirštumas – viskas čia gali kisti kas valandą. Pajūrio žmogus neturi prabangos būti statiškas. Jo mentalitetas nuolat yra ir turi būti „kintamo dažnio“ režime: jis turi būti pasiruošęs ir visiškam štiliui, ir staigiam štormui.
Tai ugdo specifinį lankstumą – gebėjimą išlikti stabiliam nuolatiniame gamtos ir emocijų kisme bei judėjime. Šiame krašte riba tarp žemės ir vandens yra sąlyginė. Tai suformuoja laisvą, ne tokį dogmatišką mąstymą, kur pokytis priimamas ne kaip grėsmė, o kaip natūrali būsena ar siekiamybė.
Tokia globalinė aplinka, be abejo, daro įtaką ir mūsų menininkų kūrybai. Šiandien menas nebeieško „amžinų formų“ (sustingusio dažnio). Šiuolaikinė kūryba vis dažniau orientuota į procesą, kuris kinta priklausomai nuo žiūrovo ar aplinkos. Tai menas, kuris turi savo „dažnį“ ir pulsą.
Šis projektas siekia užčiuopti ir atskleisti Klaipėdos menininkų kūrybinį pulsą – jų idėjų ir raiškos virsmus. Ekspozicijos spalvinė gama bei formos banguoja natūraliai kaip potvyniai ir atoslūgiai, įprasmindami nuolatinę autorių minčių transformaciją.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Ričardas Zdanavičius: „Tarp ženklo ir vaizdo“
Tapybos ir koliažo parodoje pristatau kūrybą, gimusią iš asmeninės ir kiek kitoniškos meninių ieškojimų patirties. Geometrizuotų ir schematizuotų formų konstruktai čia tampa vidinių būsenų, lėtų jausminių išgyvenimų ir tylios refleksijos apie šiandienos pasaulį ženklų sistema. Tai jautri kelionė per autentiškumo paieškas, vertybių trapumą ir vaizduojamojo meno prasmės klausimus laike, kuriame emocijos vis dažniau tampa simuliakrais, o žmogiški ryšiai – laikini ir paviršutiniški.
Dalis šių didelio formato kūrinių ilgus metus buvo nematyti arba eksponuoti labai seniai. Jie tyliai gyveno dirbtuvių prieblandoje, palėpių dulkėse, rūsių tamsoje ar buvo užmiršti svetimuose angaruose. Kai kurie trumpam rasdavo prieglobstį pažįstamų namuose, tarsi ieškodami laikinos vietos atmintyje. Atkeliavę į šią parodą – iš tamsos į šviesą – jie atsiveria visu savo spalviniu skambesiu, lyg sugrįžę iš užmaršties. Tai ne tik fiziškai išsaugoti, bet ir emociškai naujam gyvenimui prikelti kūriniai.
„Business Stadium Gallery“ (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) veiks liepos mėn.
Gynt von Kehle (LV): „Kalbėk, smok, atitaisyk!“
Paroda skirta vienai prieštaringiausiai vertinamų Vakarų civilizacijos asmenybių – Romos politikui ir oratoriui Markui Junijui Brutui. Žmogui, kuris pasiryžo pasipriešinti valdžios uzurpavimui ir egoistiškam mesianizmui. Vis dėlto kolektyvinėje sąmonėje Bruto vardas didele dalimi tebėra siejamas su negarbingos išdavystės aktu, tuo tarpu jo oponentas Gajus Julijus Cezaris – pirmojo Romos triumvirato narys – ir toliau aukštinamas už savo karines pergales, meistrišką politinį elgesį bei Romos vienybės stiprinimą. Tačiau Bruto poelgio motyvai yra nepalaužiamai aiškūs ir garbingi. Jie kyla iš atsakomybės už Romos Respubliką ir teisinius visuomenės idealus. Vardan šių idealų Brutas yra pasirengęs susitepti rankas krauju.
Parodos autorius nagrinėja asmeninę Bruto tragediją – savo paties gyvenimo paaukojimą ir sugriovimą vardan aukštesnių idealų. Amžinas abejones, nuolatinį kaltės jausmą, taip būdingą kiekvienam žmogui. Pastangas, kurios jų kūrėjui niekada neatneša nei atlygio, nei dėkingumo.
Konfliktas tarp tironijos ir demokratijos šiandien išlieka toks pat aktualus kaip ir visada – kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje šalyje, kiekviename žemyne. Kai jėgos, pasiryžusios atimti iš mūsų laisvę apgaulėmis, saldžialiežuvavimais ar brutalia jėga, galiausiai sujudės, ar mes bejėgiškai stebėsime, kaip griaunama mūsų civilizacija? Ar visgi atsiliepsime į šauksmą, Shakespeare’o plunksna įrašytą Brutui skirtame laiške: „Kalbėk, smok, atitaisyk!“.
LDS Šiaulių skyriaus galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) vyks iki liepos 17 d.
Barbara Kasten: „Post-abstrakcija“
Paroda „Post-abstrakcija“ apžvelgia beveik šešis Barbaros Kasten kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje pristatoma apie 80 kūrinių – fotografijos, skulptūros ir instaliacijos, leidžiančios iš arti susipažinti su nuoseklia menininkės šviesos, spalvos, struktūros ir suvokimo tyrimų raida.
Parodos pavadinimas nurodo į Kasten dialogą su avangardo istorija, konstruktyvizmu, modernistine ir postmodernistine architektūra. Menininkė nekartoja abstrakcijos kalbos – ji ją perrašo, išbando ir susieja su žiūrovo patirtimi. Jos kūriniai egzistuoja tarp fotografijos, skulptūros, architektūros ir instaliacijos, o žiūrovas tampa ne pasyviu stebėtoju, bet aktyviu vaizdo dalyviu.
Kasten kūryboje šviesa nėra priemonė kažkam apšviesti – ji pati tampa medžiaga. Veidrodžių atspindžiai, spalviniai filtrai ir geometrinės struktūros kuria vizualias situacijas, kuriose išnyksta ribos tarp realios ir įsivaizduojamos erdvės, tarp matymo ir suvokimo.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
Goda Lukaitė: „Amžinesnis miškas“
„Amžinesnis miškas“ – šviesos ir peizažo instaliacija, tyrinėjanti miško atmintį, virsmą ir trapų santykį tarp gamtos cikliškumo ir žmogaus paliekamų pėdsakų.
Šioje parodoje miškas suvokiamas ne kaip sustabdytas peizažas, o kaip gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Instaliaciją sudaro ant plastiko sluoksnių kuriami darbai, jungiami tapybos, raižymo ir šviesos technologijomis. Keičiantis apšvietimui, vaizdas niekada nelieka toks pats – vieni sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, tarsi miškas pats kvėpuotų ir nuolat keistų savo būseną.
„Amžinesnis miškas“ kalba ne tik apie ekologinę įtampą ar žmogaus paliekamus pėdsakus, bet ir apie atmintį, laiko tėkmę bei trapų žmogaus santykį su gamta. Tai miškas, kuris nuolat nyksta ir kartu niekada visiškai neišnyksta.
Goda Lukaitė – vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tapybos, instaliacijos, įvietinto meno ir eksperimentinių medijų srityse. Jos kūryboje svarbią vietą užima gamtos, peizažo ir žmogaus psichologijos temos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Laima Kulbytė: „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“
Paroda „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ tyrinėja žmogaus ryšį su Žeme ir gilaus laiko pojūtį, kviesdama žiūrovą į patirtinę kelionę po geologinius sluoksnius, kur susilieja mitas, tikrovė ir vaizduotė.
Projektas jungia videofilmus, skulptūrą ir instaliaciją, pasitelkdamas bičių vašką, žuvies odą, kitas organines medžiagas ir lavos akmens atliejas. Jis kviečia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame žmogus nebėra centrinė ašis. Laikas čia patiriamas kaip gyvas, tekantis ir besikartojantis procesas, kuriame praeitis nuolat įsilieja į dabartį.
Šio projekto idėja gimė SÍM rezidencijos Islandijoje metu, kur Laima Kulbytė tyrinėjo salos priešistorę ir bandė įsivaizduoti, kas galėjo gyventi joje dar iki pirmųjų naujakurių.
Ši paroda – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje nematoma tampa matoma, o neapčiuopiama – apčiuopiama.
Laima Kulbytė – tarpdisciplininio meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2024 m. dalyvavo SÍM rezidencijoje Islandijoje, kurios metu pradėtas tyrimas tapo parodos „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ pagrindu.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Ieva Butkutė: „Keružis sąvartoje“
Išmaniajame telefone menininkė naršo po ortofotografinius ir palydovinius žemėlapius. Priartinus ekraną, greta Kėdainių išryškėja valstybinis sklypas pramonės teritorijoje – cheminių atliekų, fosfogipso sąvarta, vadinamieji „Lifosos fosfogipso kalnai“. Ištekliai iš Šiaurės Afrikos keliauja į Lietuvą, trąšos eksportuojamos svetur, o gamybos metu susidariusios atliekos pasilieka Kėdainiuose. Todėl sąvarta atrodo svetima ir atskirta nuo kasdienio gyvenimo, nors jos didžiulis siluetas matomas net gerokai nutolus nuo miesto.
Sąvarta menininkei tampa lyg išvirkščias išteklių kasybos kraštovaizdis, geologinio laiko likučiai ir nenorima didžiulio gamybos bei logistikos tinklo dalis. Kėdainių sąvartoje surinktose atliekose ji sodina į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus beržo keružio (lot. Betula nana) sodinukus. Menininkė svajoja, kad išeikvotas kraštovaizdis vėl taptų gamtos dalimi.
Ieva Butkutė – architektė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Jos tyrimuose persipina planetos tinkliškumo ir cikliškumo klausimai. Pramonės teritorijų ir kraštovaizdžių tyrimu ji ieško nedestruktyvaus santykio tarp miestus palaikančių, bet nuo jų atskirtų ir nenorimų pramoninių struktūrų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Aria Shahrokhshahi: „Wet Ground“
Shahrokhshahi fotografijos nukreipia žvilgsnį nuo įprastų karo vaizdinių į kasdienes, kartais absurdiškas ar netikėtas situacijas. Sekdamas jaunimo ir subkultūrų gyvenimą, autorius atskleidžia, kaip šiuolaikinėje Ukrainoje kuriami gyvenimo būdai nepaisant nuolatinės grėsmės. Čia netektis ir laukimas persipina su pasipriešinimo, maišto ir džiaugsmo akimirkomis.
Projekto pavadinimas „Wet Ground“ (liet. „Drėgna žemė“) kilo iš asmeninės autoriaus patirties. Padėdamas evakuoti civilius iš fronto linijoje esančio miestelio po raketos smūgio, jis susidūrė su situacija, kai į drėgną žemę įsmigusi raketa nesprogo. Šis įvykis tapo Ukrainos būsenos metafora – šaliai, gyvenančiai nuolatinių ir smurtinių pokyčių akivaizdoje, kur saugumas ir pavojus egzistuoja greta, o pagrindas po kojomis atrodo trapus ir nestabilus. Projektą papildo dokumentinis filmas „While We Heal“ (liet. „Kol gyjame“), taip pat Ukrainoje kuriamos skulptūros ir instaliacijos, pasakojančios apie šalį, kuri priešinasi ištrynimui iš atminties ir tęsia gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki liepos 19 d.
Danutė Vaitekūnaitė: „daiktas atvyksta kaip sužadėtinė“
Ši paroda gali pakeisti jūsų požiūrį į kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, ar žmogus naudoja daiktą, ar daiktas naudoja žmogų? Ar atpažįstame tai, kas naudojasi mūsų pažeidžiamumu? Kada esame grobuonis, o kada – grobis?
Paroda „daiktas atvyksta kaip sužadėtinė“ yra muziejus, altorius, scena. Čia masinės gamybos, rasti ir rankų darbo objektai atskleidžia galios dinamikas pasaulyje, kuriame išnaudojimas tampa norma.
Danutė Vaitekūnaitė (g. 1998 m.) – vizualiojo meno kūrėja ir edukatorė. Kūryboje ji derina instaliaciją, tapybą, skulptūrą, tekstą, dizainą, videomeną, performansą ir pedagogiką. Naudodama rastas medžiagas ir procesus, ji tyrinėja objektų, vaizdų, žmonių ir būtybių santykius bei sistemas, kurios naudojasi žmogaus pažeidžiamumu.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 1 d.
Vytautas Dubauskas: „Kaukaza belaisvis“
„Kai tolimais 1974 metais išvažiavau iš gimtųjų Šiaulių studijuoti į Kauną, pagavau save, kad esu kažkoks kaip „belaisvis“ biški, ka negaliu pamiršt (i nenuoriu) tuo sava miesta, sava chebros i sava panikių… Prasidėja visai kits etaps, susivokima i branduos, bet gimtųjų Šiaulių, sava rajuona Kaukaza su prūdelia pliažu i kompeliu, žydkapiais, metala gamykla, Talšuos ežera i 10 vidurinės mokyklas pamiršt negaliu i nenuoriu, nes supratau, kad čia viskas i prasidieja.
Menus studijavau ilgus dešimt metų, vis grįždavau i namus pas Tievus i pas Bruoli, kurie mani palaikė i fiziškai, i morališkai, tode nuoriu skirt šia paruodą Jų šviesiam atminimui, o taip pat visiem brangiem i mieliem šiauliečiam, su kuriais teka gyvenime susitikt. Ačiū Jiem! <…>
O plastikoj irgi etapais reikieja eit. Turiejau daug gerų mokytojų i bendraminčių (pvz., 2 metus gyvenau su šviesios atminties šiauliškiu keramiku Gintaru Martinioniu ant buta Kaune). Visų pirma ARS grupė, nuo Jų palikima atsispyriau i variau sava ekspresionizma i abstrakcionizma. Nuoriu būt laisvas i nepriklausoms. Teist Jum. (Nors i lieku sava Kaukaza belaisvis). (Vytautas Dubauskas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 1 d.
„Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“
Parodoje „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“ pristatomos pagrindinės S. Šalkauskio idėjos. Daugelis jų gimė prie parodoje eksponuojamo filosofo darbo stalo, kuris ilgus dešimtmečius buvo saugomas Šalkauskių šeimos namuose Vilniuje ir dabar, specialiai šiai parodai, buvo atgabentas į Šiaulius. Parodoje – ir asmeniniai filosofo daiktai, kurių išliko labai mažai. Ir, žinoma, S. Šalkauskio knygos, kuriose išdėstytos jo mintys, idėjos, apmąstymai ir konkretūs siūlymai Lietuvai, kaip kurti stiprią, pilietišką, demokratišką valstybę.
Parodoje paliečiama ir kita svarbi filosofo pasaulio pusė – jo artimieji, šeima. Žmona Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, tapusi pačia artimiausia, labiausiai palaikančia bendražyge, jo atminimo puoselėtoja. Parodoje sudaryta išskirtinė, ko gero, pirmoji, galimybė pamatyti autentiškus Julijos ir Stasio – tuo metu dar sužadėtinių – laiškus vienas kitam. Parodoje pristatomos ir S. Šalkauskio tėvų Julijono Šalkauskio ir Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bei brolių ir seserų istorijos. Julijonas Šalkauskis dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, 1915 metų, vadovavo Šiaulių miestui, ėjo burmistro pareigas.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2027 m. sausio 3 d.
Stanislovas Žvirgždas: „Lietuvos peizažai“
S. Žvirgždas, fiksuodamas peizažus, leidžiasi į keliones gamtoje pėsčiomis, dviračiu ar valtimi, kantriai išlaukia reikalingos akimirkos, nevengia grįžti į tą pačią vietovę po daugelio metų. Kartais menininkas fotografijų siužetus sukuria net neišeidamas iš namų: štai Vilniaus peizažus fotografijose „Laiko slinktis“ (1999–2002 m.) autorius įamžino tiesiog iš savo namų Antakalnyje. S. Žvirgždo peizažai perteikia tikrovę, nenutolsta nuo jos, nepretenduoja į abstrakcijas. Jie spinduliuoja ramybę ir subtilumą.
S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Parodoje kviečiama susipažinti su peizažais iš svarbiausių menininko kurtų darbų serijų, kurios nors buvo pradėtos prieš kelis dešimtmečius, tęsiamos iki šiol: „Lietuviški peizažai“ (1973–), „Vilniaus panoramos“ (1997–) ir kt.
Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Žilvinas Landzbergas: „Pasakyk man savo vardą Sese“
Parodos lankytojai kviečiami žengti į menininko sukurtą kasdienybės erdvę, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad ji primins kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Vis dėlto į šią erdvę patekti bus galima ne iš karto – muziejaus kasoje lankytojai turės gauti užrakto kodą, tarsi būtų pakviesti į svečius ir įleidžiami už privačių namų durų. Tačiau namams reikia gyventojų, o ekspozicijai – lankytojų. Ž. Landzbergas sąmoningai žaidžia šiuo ryšiu, kurdamas įtraukią erdvę, kurioje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir tapti pasakojimo dalimi.
Ž. Landzbergas pasakoja, kad parodą sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę. Tokias dėžutes paprastai saugo mergaitės. Į jas kartais leidžiama pažvelgti ir kitiems, tačiau tik laikantis pagarbos ir mandagumo taisyklių – taip ir šioje parodoje. Tai skatina suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių teisę jaustis saugiai. Ekspozicijoje siūloma išbandyti apvalią minkštą platformą, išduodančią, kad šeimos erdvę lankytojai stebi dukros akimis. Paroda kviečia įvertinti šeimos laisvadienio ir kasdienės rutinos estetiką, o aplink vykstantys karai ir įvairūs neramumai primena, kad tai nėra savaime suprantama ar garantuota.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2027 m. vasario 28 d.
Vsevolod Seva Kovalevskij: „Paribiai. Stebuklai“
Pasitelkdamas asmeninį archyvą, fragmentiškus atsiminimus ir žiniasklaidoje cirkuliavusius vaizdinius, Vsevolod Seva Kovalevskij atskleidžia atotrūkį tarp realios queer žmonių patirties, institucinės atminties ir medijuotos tiesos. Queer egzistavimas neatskiriamas nuo miesto viešųjų erdvių – ten, kur matomumas gali reikšti ir bendruomenę, ir pavojų.
Monumentalus piešinys-komiksas veda Vilniaus, Londono ir Oslo gatvėmis. Pirmosios lietuviškos „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai jungiami į grafinę istoriją apie gyvenimą nuolat kintančio nesaugumo sąlygomis. Piešinyje užfiksuoti deklaratyvūs plakatai, nebylūs politikai ir „užkadrinis“ menininko balsas grąžina tai, kas įprastai lieka už oficialaus pasakojimo ribų.
Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams. Ryškiu parodos elementu tampa V. Kovalevskio gestas – rožinio trikampio atsiėmimas. Prievartos ir stigmos simbolis, nacių koncentracijos stovyklose naudotas žymėti homoseksualiems vyrams, čia virsta platforma queer balsams, kur buvimas kartu ir poilsis tampa pasipriešinimo forma.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
„(Ne)saugumo ribos“
Parodoje tyrinėjamos šiandien vis labiau išsitrinančios geografinių, meteorologinių ir nacionalinių ribų sampratos, jų santykis su skaitmenine tikrove ir biologiniu pasauliu.
„Kurį laiką man nedavė ramybės grobuoniškumo tema, pasaulinių megastruktūrų kompleksiškumas. Deja, vyksta penktieji karo metai. Ukrainos žemę toliau niokoja rusija, o karo frontas driekiasi ne tik per teritorijas ir dangų – jis įsiterpia į televiziją, radijo stotis, socialinius tinklus ar kitas skaitmenizuotas realybes. Kasdienybėje spėliojame orų prognozes, tačiau žmonijai vis dar sunku suvokti globalesnį klimato krizės mastą. Kažkur nuolat vyksta kataklizmai, bet „blogų orų“ poveikį nelengva tinkamai įvertinti, nes mus kasdien pasiekiantis informacijos srautas yra fragmentiškas, trūkinėjantis“, – apie parodos idėjos atsiradimą pasakoja jos kuratorė Skaidra Trilupaitytė.
„Lietuvos šiuolaikinių menininkų darbus pristatanti paroda nedidelė, bet labai talpi, įvairiais aspektais nušviečianti saugumo sampratos poslinkius dabarties pasaulyje. Kartu ji susisieja su kitomis šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančiomis parodomis – Mindaugo Navako skulptūrų ekspozicija ir Charkivo fotografijos mokyklos retrospektyva, kuriose taip pat išryškėja karo ženklai, galios struktūrų kontrolės ir geopolitinių lūžių temos, ir pasiūlo dar kitokį žvilgsnį į neramų mūsų laiką, kviečia jį apmąstyti“, – sako Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Ta gėlė atrodo kaip dronas“
Parodos „Ta gėlė atrodo kaip dronas“ paveikslai sukurti tapybos dirbtuvių sesijoje, kurią danų menininkas Eske Touborgas Kyjive surengė ukrainiečių vaikams, išlaisvintiems iš Rusijos okupuotų teritorijų. Sesijoje buvo išvyniota 20 metrų drobė ir padėta akrilinių ir purškiamų dažų. Laikas prie drobės vaikams virto gyvybingomis, džiaugsmingomis kūrybos sesijomis, kuriose jie galėjo bent trumpam vėl būti vaikais.
Po dirbtuvių Touborgas parsigabeno drobę į Daniją ir iškirpo iš jos dešimt keturkampių fragmentų, juos užtempė ant porėmių ir užbaigė paveikslus, nutapydamas išplaukusius vaikų portretus ant jų pačių sukurtų fonų.
Kūriniuose susilieja vaikų žaismingi ryškių spalvų fonai ir Touborgo nutapyti neryškūs portretai. Taip sukurtas stiprus kontrastas tarp ištrintų tapatybių, formuotų metų metus trukusios Rusijos indoktrinacijos, ir vaikystės, kuri neišvengiamai nustumiama į antrą planą.
Išplaukę veidai tampa vizualia sistemingo daugelio pagrobtų vaikų tapatybės naikinimo metafora: jiems suteikiami nauji vardai, primetamos naujos kalbos ir lojalumai. Laikotarpiu, kai tapatybė Ukrainoje tampa kovos lauku, vaikų sukurti džiaugsmingi fonai skamba kaip atkaklus priminimas apie jų teisę būti tiesiog vaikais.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
Dijuota Žilytė: „non-ergodic“
Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą naktinės kultūros kaip subjektyvaus mikropasaulio, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas.
Naktinio klubo ekosistema parodoje atsiskleidžia kaip patirties erdvė, kurioje išnyksta algoritmais, veiklos rodikliais ir dopamino mikrostimulais valdomas „dienos režimas“ – nuolatinis veiklumas, tikslingumas ir nesibaigiantis savęs optimizavimo ciklas. Čia atsiveria neprognozuojamų asmeninių kelionių trajektorijų, kognityvinio ir sensorinio išsilaisvinimo galimybė. Tai – narstymas aplinkoje fiksuojamais erdvės vidurkiais: bendru judančios minios sinchroniškumu, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimu, akių kontaktais, prisilietimais bei fragmentiškais apsikeitimais žodžiais. Šios patirtys galiausiai sukuria negrįžtamus lūžius, suspenduojančius visa apimančias kontrolės architektūras bei kūnus ir protus kuruojančias sistemas.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
Kristijonas Gurčinas: „Fantasmagorija“
Kaukolės, kipšai, kryžiai, vampyrai, erškėčių vainikai – stebuklingo žibinto orbitoje skriejantys mitų, krikščioniškos ikonografijos ir ezoterinių prietarų pavidalai. Šešėliai buvusių prasmių, nuo bažnyčios skliautų ir metafizinių apmąstymų persikraustę į siaubo filmus, pirmąsias paaugliškas tatuiruotes ir, galiausiai, į Kristijono Gurčino režisuotą „Fantasmagoriją“. Parodos pavadinimas nurodo į XVIII amžiuje atsiradusią siaubo teatro formą, kurioje, naudojant „stebuklingą žibintą“ (ankstyvą projektoriaus prototipą), tamsiose erdvėse buvo projektuojami anapusinio pasaulio būtybių atvaizdai. Dūmų užsklandų, veidrodžių, paslaptingų garsų apsuptyje žiūrovams rodėsi, kad apvaizdai juda ir materializuojasi erdvėje. Šiandien šis spektaklis persikelia į skaitmeną – į nuolat besikeičiančių, fragmentuotų vaizdų srautą. Nebėra aiškios naratyvo pradžios ar pabaigos, tik nuolatinė atvaizdų cirkuliacija, kurioje prasmė dyla taip pat greitai, kaip gimsta naujos variacijos.Fantasmagorijoje reikšmiškai išblyškusius egzistencinės kontempliacijos simbolius autorius sulaiko dialogui. Teatro dekoracijas atstoja gotišką atmosferą sufleruojantys tapybos darbai, kuriuose transcendencija ir tuštybė egzistuoja vienu metu. Siužeto išsišakojimus jungia sakralumo tema, kuri nebeatrodo stabili ar nekintanti – veikiau šmėžuojanti tarsi atminties fragmentas, nuoroda į prarastą statusą reikšmių hierarchijoje.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
Gedvilė Tamošiūnaitė: „Vaizduokliai“
„Klampūs obsidiano lavos srautai virsta natūraliu stiklu – obsidianu, paprastai juodos spalvos. Iš gelmių kylantis dar nuo Senojo pasaulio laikų, obsidianinis stiklas buvo naudojamas gaminant pjovimo ir dūrimo įrankius, ginklus, papuošalus, chirurginius skalpelius ir ritualinius objektus. Tačiau manoma, kad būtent senosiose Mezoamerikos civilizacijose, konkrečiai ikikolumbinėse actekų žemėse, obsidianas pirmą kartą buvo poliruotas, atskleidžiant jo itin atspindintį paviršių. Susižavėję actekų šventikai tikėjo, kad tokie juodieji veidrodžiai yra jų dievybės Tezcatlipocos („Lemties dievo”) apraiškos ir tarnauja kaip portalai tarp pasaulių, atveriantys neišvengiamas lemtis, suteikiantys atsakymus apie pomirtinį gyvenimą ir kitas visatos paslaptis. Gedvilės Tamošiūnaitės tamsiųjų ekranų fotografija – vaizduokliai – siūlo šiuolaikinę kristalomantijos patirtį. Šilkografijos atspaudai tiesiogiai spausdinami ant veidrodinio ar tamsinto stiklo, montuojami ant plieninių trikojų arba įkurdinami masyviuose metaliniuose rėmuose; popieriniai atspaudai tarsi apgaubti šydu po tamsintu stiklu, apibrėžti juodu paspartu. Atspindintys paviršiai kinta priklausomai nuo šviesos ir žiūrovo padėties, paversdami reprodukcijos bandymus autoportretais. Paklydę žvilgsniai, žemos raiškos tekstūros, lūžtantys pikselių paviršiai ir žiūrovų atspindžiai kužda apie suskilusius intymumus – „sveiką egzistencinį siaubą būti gyvam”. Gedvilės kūryba tampa šiuolaikinės postmedijos būklės dienoraščiu, per kurį pirminė, tamsioji materija vėl randa kelią prabilti.“ (Eglė Ambrasaitė)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Baltupiai: nuo Cedrono iki betono“
Prieš beveik penkiasdešimt metų ant žole apaugusios kalvos ir jos šlaitų iškilo naujas rajonas – Baltupiai. Žemumoje, prie platinamos dabartinės Kalvarijų gatvės, liko tik nedidelė nugriauto kaimo dalis. Naujieji gyventojai ėmė kurti savus Baltupių istorijos sluoksnius, o rajonui vardą suteikęs kaimas liko paraštėse.
Senasis Baltupių kaimas buvo gana tipiškas Vilniaus apylinkėms, tačiau viena aplinkybė jį išskyrė iš kitų. Dėl to „kalti“ dominikonų vienuoliai, 340 metų valdę Baltupių žemes. Jų įkurtos Šv. Kryžiaus kelio stotys – Vilniaus Kalvarijos – nulėmė ypatingą Baltupių raidą. Religinės šventės ir į Kalvarijas plūstantys maldininkai keitė kaimo gyvenimą. Kol Vilniaus miesto plėtra pasiekė šias vietoves, nutekėjo nemažai Cedrono upelio vandens.
Šioje parodoje muziejus drauge su baltupiečiais pasakoja apie dvi labai skirtingas rajono dalis – senuosius ir naujuosius Baltupius, juos jungiančią istoriją, gyventojus, gamtą. Kviečiame baltupiečius parodoje pasidalinti savo mintimis ir prisiminimais apie rajoną, susipažinti su buvusiais ir esamais kaimynais, o kitus lankytojus – pažinti ir pamėgti Baltupius.
Baltupiuose (Ateities g. 10A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Eglė Ridikaitė: „Nuėmimai“
Eglės Ridikaitės paroda savitu meniniu gestu sujungia skirtingas tikėjimo vietas, skaudžias istorines patirtis ir dabarties pažeidžiamumo jausmą. „Nuėmimai“ atsiskleidžia kaip tylus, bet konceptualiai tankus pasakojimas apie miestą, vienu metu patiriant ikikarinio žydiškojo ir krikščioniškojo Vilniaus sluoksnius, tyrinėjant išlikimo ir išnykimo, buvusio gyvenimo ir atminties bei užmaršties procesus.
Impulsu menininkės kūrybai tapo sovietmečiu nugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai.
Nuo 2019 iki 2025 m. menininkė jau yra „perkėlusi“ į savo drobes vienuolika archeologų atrastų Vilniaus Didžiosios sinagogos ornamentinių grindų fragmentų atvaizdų, kuriuos norėjo surinkti vienoje išskirtinai sakralioje erdvėje. Menininkė pasirinko Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, nežiūrint uždarymo sovietmečiu, išlaikiusią savo barokinio interjero visumą ir grožį.
Parodos centre – gigantiška bažnyčios erdvėje kabanti konstrukcija iš į vieną darinį sujungtų dailininkės drobių su „nuimtais“ sunaikintos Didžiosios sinagogos erdvės fragmentais, natūralaus mastelio sinagogos bimos ir mikvos grindimis, mėnulius primenančiomis kolonų pėdomis ir kitomis atodangomis.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje (K. Sirvydo g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Elly Valk-Verheijen ir Ekkehard Neumann: „Bendras – Split and Shared“
Per pastaruosius kelerius metus menininkai kuravo ne vieną grupinę vokiečių autorių parodą ir pristatė galerijoje „Meno parkas“. Šįkart bendrame projekte jie pristato savo pačių menines koncepcijas.
Pirmojo aukšto galerijos erdvėje kuriamas ištisinis sienų frizas. Parodoje „Bendras – Split and Shared“ susijungia Elly Valk-Verheijen sienų tapyba ir Ekkehard Neumann „sienų struktūros“. Skirtingi meninės raiškos principai – sienų struktūrų linijiškumas ir tapybos plokštuminis pobūdis – atskleidžia individualų menininkų požiūrį į paviršiaus ir erdvės santykį. Tapyba ir objektai čia sukuria daugiasluoksnę patyriminę aplinką, o frizo forma ir abiejų požiūrių persipynimas tampa jungiamuoju instaliacijos elementu. Keičiantis žiūrovo stebėjimo taškui, detalės ir visuma atsiveria vis kitaip, sukurdamos nuolat kintančią, įtraukiančią erdvę.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Šarūnas Baltrukonis: „Paralaksas“
Matant vaizdus kaip nuolatos spartėjančios skaitmeninės apytakos dalį, keičiasi ir kaip žiūrime į juos ir kokio santykio su vaizdais apskritai tikimės. Jau kurį laiką šiuolaikinio meno diskurse vyravo tendencija vaizdą paversti objektu, kuris komunikuoja poziciją, idėją ar aiškiai artikuliuotą turinį, bet postskaitmeninėje eroje materialumas, aura, atmosfera tampa vis svarbesni. Esminiai mūsų gyvenimo aspektai jau yra suskaitmeninti, tačiau grįžtame prie analoginių medijų ir fizinių formatų – kartais su paralyžiuojančia nostalgija, ar tiksliau, kaip lėto ateities stabdymo simptomu.
Ankstesniuose cikluose vyravęs skaitmeniškumas iš Šarūno Baltrukonio tapybos, nors ir buvo labiau apčiuopiamas, neišnyksta. Menininkas kompozicijas konstruoja virtualiais eskizais, o tapyboje išlaiko ekraninį žvilgsnį – priartintą, fragmentišką, judantį tarp skirtingų mastelių. Naujuose darbuose šis konfliktas tampa subtilesnis ir labiau ištirpęs pačiame tapybos procese. Veikiau matyti, kaip pats technologinis žvilgsnis jau yra įaugęs į mūsų santykį su aplinka. Dėl to gamtos motyvai šiuose darbuose neatrodo romantiški ar nostalgiški.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Severina Venckutė: „kaip tapti erdve“
Pirmoji personalinė Severinos Venckutės paroda kuriama pagal menininkės besitęsiantį įerdvinto kūno tyrimą, plėtotą fotografijos magistrantūros metu. Joje pristatomi fotografijos ir stiklo kūriniai, kuriuose svarstoma, kaip kūnas patiria aplinką ir kaip fizinė erdvė veikia ir transformuoja laikyseną, pojūčius, svajones.
Parodoje autoportretai tęsiasi per stiklo objektus, paviršius ir erdvinę raišką. Savas kūnas čia tampa medžiaga, kurią galimą perrinkti, atitraukti nuo tiesioginio pasakojimo ir leisti jai rastis per atspindžius, klostes ir kintantį santykį su erdve.
Severina Venckutė (g. 1997 m.) — menininkė, dirbanti fotografijos ir šiuolaikinio meno laukuose, gyvenanti ir kurianti tarp Vilniaus ir Kauno. Ji dirba su Šiuolaikinio meno centro archyvu, yra daugiametė Antano Sutkaus fotografijų archyvo projektų vadovė ir kuratorė, taip pat menininkų ir tyrėjų kolektyvo „Paveldo institutas“ bendraautorė. Savo praktikoje besidominti miesto, erdvės ir kūniško patyrimo santykiais.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
Mantas Maziliauskas: „K i t u r“
Instaliacija „K i t u r“ – tai šešių metrų aukščio statinys iš plieno vamzdelių, suskambančių juos palietus ar pūstelėjus vėjui. Įkvėptas kankliavimo tradicijų, šią instaliaciją sukūrė menininkas Mantas Maziliauskas (g. 1977), savo kūryboje – kamerinėse ir masyviose skulptūrose bei erdvinėse instaliacijose – plėtojantis senųjų baltų kultūrų tematiką. Menininkas žinomas dėl glaudaus ryšio su etnine lietuvių kultūra ir aktyvaus jos puoselėjimo savo kūryboje.
Instaliacija sukurta X-ojo Kauno miesto muziejaus organizuoto tarptautinio kanklių muzikos festivalio „Kanklės mano rankose“ metu. Ji taip pat skirta pažymėti kanklių ir kankliavimo tradicijos Lietuvoje įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos kieme (Didžiosios Rinkos aikštė 5, Kėdainiai) veiks iki liepos 15 d.
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių baigiamųjų darbų paroda
Paskutiniaisiais mokslo metais, kurdami ir viešai pristatydami baigiamuosius darbus, mokiniai tarsi užbaigia visą savo mokymosi procesą ir atskleidžia, kokius meninius įgūdžius įgijo besimokydami. Parodoje eksponuojami įvairių technikų – tapybos, piešimo ir grafikos – darbai.
Moksleivių kūriniai pasižymi originaliomis idėjomis, kompozicijų ir spalvų įvairove bei individualiu požiūriu į meną. Kiekvienas paveikslas perteikia autoriaus emocijas, vaizduotę bei kūrybinius ieškojimus. Parodoje atsispindi ne tik mokinių įgyti meniniai gebėjimai, bet ir jų asmeninis santykis su aplinka, laiko tėkme bei šiuolaikiškumu. Jaunieji menininkai savo darbuose nagrinėja gamtos, žmogaus, gyvūnų, vidinių išgyvenimų ir virsmų temas. Paroda leidžia pamatyti, kaip skirtingai moksleiviai suvokia meną ir perteikia savo mintis vizualine kalba. Baigiamųjų darbų paroda Kauno pilyje atspindi mokinių kūrybiškumą, fantaziją ir meninę saviraišką bei suteikia galimybę jauniesiems kūrėjams pristatyti savo darbus visuomenei.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Vertingas gyvenimas“
Šiemet minime Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 140-ąsias gimimo metines. Rašytojos, pedagogės, aktyvios visuomenininkės gyvenimas nebuvo nei paprastas, nei lengvas: jos kartai teko pažinti tris istorines epochas, skiriamas dviejų pasaulinių karų. Aplinka ne itin palanki puoselėti ir įgyvendinti asmenines vizijas; neretai teko rinktis per prievartą, ieškoti sprendimų ir išeičių labai sudėtingose situacijose. Šviesioji gyvenimo pusė – darni dukters Danutės šeima, bičiuliai ir bendraminčiai, tarpusavio palaikymas ir atkaklus optimizmas.
14-os meninių vinječių rinkinį parodai sukūręs Sofijos Čiurlionienės provaikaitis Džiugas Palukaitis prisimena, kad dar metų pradžioje su pusbroliu Roku svarstė, koks galėtų būti šeimos indėlis minint promočiutės Sofijos sukaktį. Tada ir gimė mintis pabandyti parodyti žinomas, gal ir kai kurias retesnes fotografijas naujai – suteikti joms balsą. Nepasakojant visko apie viską; tekstų fragmentai tegu išnyra iš tylos ir grįžta atgal, užsiminę, priminę. Suteikime spalvų – per gėles. Sofija gėles mėgo: „… tos paslaptingos baltųjų lelijų akys… Atsimeni?“
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„kartu skirtingais keliais“. Grupė „Keturios“
Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.
Paroda „kartu skirtingais keliais“ yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės „Keturios“ istoriją. Čia siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.
Parodoje siūloma priimti nežinią, neapibrėžtumą ir fragmentiškumą. Kaip ir pasirinkimai, ką papasakoti, o ką nutylėti, tai yra neišvengiama kiekvieno autentiško pasakojimo dalis. „kartu skirtingais keliais“ kviečia abejoti viena „teisinga“ istorija ir pamatyti ją kaip gyvą, atvirą, nuolat kintantį procesą.
Parodoje svarbus ir feministinis žvilgsnis. Jis kviečia apmąstyti pirmosios vien moterų menininkių grupės vietą lyčių studijų kontekste, o susibūrimą į grupę interpretuoti kaip moteriškos bendrystės formą ir išlikimo strategiją.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pasauliui apie Lietuvą“
Tarptautinę muziejų dieną Istorinės Prezidentūros Kaune sodelis pasitiko pasipuošęs jubiliejine, dvidešimtąja didelio formato archyvinių fotografijų paroda „Pasauliui apie Lietuvą“.
Paroda pasakoja apie 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę. Archyvinės fotografijos atskleidžia, kaip buvo formuojamas Lietuvos įvaizdis ir kokios asmenybės labiausiai pasižymėjo „išvedant“ Lietuvą į pasaulį.
1918 m. valstybingumą atkūrusiai Lietuvai teko gerokai pasistengti siekiant tapti matoma ir girdima. Šios sudėtingos misijos buvo imtasi tiek valstybiniu mastu, tiek ir individualiomis atkaklių lietuvių pastangomis. Vis tik pirmieji mūsiškių bandymai neretai „prisvildavo“: Lietuvos diplomatai nebūdavo kviečiami į svarbiausias senojo žemyno konferencijas, pirmieji šalies olimpiečiai 1924 m. vos sugebėjo pasiekti Paryžių, o teatro artistai, debiutavę Rygoje, susilaukė ironiškų žinučių kaimynų spaudoje.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Romarika Pikelienė: „Tarp akmens ir šviesos: septynių vyskupijų ženklai“
Parodą sudaro septyni vitražai, reprezentuojantys skirtingų Lietuvos vyskupijų bažnyčių fasadų fragmentus. Kūriniuose išryškinami mūro raštai, plytų ir akmenų dermė, pasitelkiant cianotipijos techniką ant matinio stiklo. Į architektūrinius vaizdus integruojami vitražinio stiklo elementai sukuria daugiasluoksnę struktūrą, kurioje susilieja tradicinė sakralinė architektūra ir šiuolaikinė vitražo raiška. Šis ciklas veikia kaip vizuali refleksija, kviečianti permąstyti bažnyčias ne tik kaip architektūrinius objektus, bet ir kaip tikėjimo, laiko bei kolektyvinės atminties ženklus.
Šis kūrybinis projektas tęsia Lietuvos sakralinės architektūros tyrinėjimus, ypatingą dėmesį skiriant akmens mūro struktūrai ir jos vizualiniams kodams. Įkvėpimo šaltiniu tampa bažnyčių fasadų fragmentai, jų medžiagiškumas bei laiko sluoksniai. Mūro reljefas interpretuojamas kaip simbolinis tiltas tarp fizinės architektūros ir jos dvasinio tęstinumo. Šviesa, prasiskverbianti per matinį stiklą, minkština formas, kuria subtilius šešėlių ir tonų perėjimus, taip atverdama naujas vizualines patirtis ir pabrėždama medžiagos gyvybingumą.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 5 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“
1980-ieji laikomi naujos kūrybinės bangos Lietuvos fotografijoje pradžia. Tais metais Vilniuje, Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos (toliau – FMD) parodų salone, surengtoje III Lietuvos jaunųjų fotografų parodoje (eksponuota ir Šiauliuose 1981 m.) išryškėjo naujos estetinės nuostatos, tolusios nuo tuo metu dominavusio dokumentalizmo, humanistinės fotografijos tradicijų ir išryškinusios savitą naujosios fotografų kartos pasaulėvaizdį, kurį jie drąsiai reiškė nauja fotografine kalba, pasižymėjusia konceptualumu, technologiškumu, polinkiu į antiestetiką, savirefleksiją, kasdienybės monotonijos poetiką, fragmentavimą, ironišką santykį su aplinka.
Šias tendencijas atitiko ir parodoje dalyvavusių jaunosios kartos šiauliečių fotografų – Arūno Vileikio (g. 1954 m.) ir Algimanto Vaivados (g. 1953 m.) kūryba. A. Vileikis jau turėjo parodinės patirties, nuo 1979 m. buvo kandidatas į FMD narius (nuo 1982 m. – narys), o A. Vaivadai tai buvo debiutinė paroda. Šiedu kūrėjai reprezentavo Šiauliuose besiformavusią negausią, bet savitą ir progresyvią kūrybinę bendruomenę, nusigręžusią nuo tradicinės fotografijos raiškos ir ieškojusią individualaus kūrybinio kelio. Dauguma jų buvo gimę 6-ajame dešimtmetyje ir dar tik pradėjo savo profesinę bei kūrybinę veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki liepos 26 d.
„Prano Domšaičio Afrika: veidai ir figūros“
Pranas Domšaitis (1880–1965) – tapytojas ekspresionistas, XX a. moderniosios dailės atstovas, vienas garsiausių lietuvių dailininkų, apie kurį sovietinėje Lietuvoje žinojo tik nedaugelis. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma gausiausia ir vertingiausia jo kūrinių kolekcija, kurią 1989–2006 m. padovanojo Lietuvių fondas (Čikaga, JAV).
Dailininkas augo, studijavo, kūrė veikiamas vokiečių ir lietuvių kultūrų. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo gerai žinomas Europoje, Vokietijos meno lauke, nuo 1949 m. išgarsėjo Pietų Afrikoje.
Pietų Afrikoje tapytoją stebino neįprasta gamta, apšvietimas, spalvos, vietinių genčių gyvenvietės, jų būstai, darbai ir tradicijos. P. Domšaitis tyrinėjo egzotišką pasaulį, žavėjosi Afrikos žmonėmis, jų aplinka ir viską fiksavo pieštuku popieriuje, dažais kartone. Keliaujant po šalies vietoves dailininkui didžiulį įspūdį paliko Karu ir Transkėjos kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios gentys. Anot dailininko, jis pasijuto tarsi namuose. Tapytojo kūriniuose vaizduojamos šokančios, stovinčios, pozuojančios figūros, vaikai, grūdantys kukurūzus, vandens nešėjos. Figūros grupuojamos ritmiškai, sukuriant aiškią struktūrą ir akcentuojant ryškias aprangos spalvas. Kai kurios figūros vaizduojamos labai apibendrintai, jos beveik geometrinių formų, o juodi nutrūkstantys kontūrai jas dar labiau išryškina.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Klaipėdoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste. Siekdamas supažindinti Lietuvos meno visuomenę su šio unikalaus Australijos lietuvių menininko kūrybiniu palikimu, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia išvysti dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuotą reprezentatyvią ir vertingą Lietuvai padovanotą kolekciją – 68 tapybos ir grafikos darbus bei dalį jo asmeninio archyvo.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 4 d.
Arvydas Ališanka: „Kita vieta. UKC Stiklo galerija“
Utenos KC Stiklo galerijoje apsistos keliaujančios skulptūros – kūriniai, gyvenantys savo gyvenimą tarp miesto šurmulio ir galerijos tylos.
Parodoje susitinka skirtingų laikmečių skulptūros, kviečiančios dialogui su erdve, žiūrovu ir viena kita. Skaidri galerijos architektūra suteikia kūriniams ypatingą būseną – tarsi levitaciją tarp vidaus ir išorės.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugpjūčio 31 d.
melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba“
Paroda kviečia susitikti su viena išskirtiniausių Lietuvos tekstilės kūrėjų – Marija Švažiene (g. 1930 m.). Nuo ankstyvųjų kūrinių ji kryptingai laužė nusistovėjusias gobeleno tradicijas ir šiai kūrybos formai suteikė dinamišką, erdvinę raišką. Netikėtos gobelenų savybės atsinaujinančios, iš socialistinio realizmo slogučio bundančios dailės kontekste buvo greitai pastebėtos, o menininkės kūriniai netrukus tapo nuolatiniais respublikinių, sąjunginių ir Europoje rengiamų parodų eksponatais.
Parodoje pristatomi svarbiausi M. Švažienės įkvėpimo šaltiniai ir jų atgarsiai kūryboje. Reikšmingą vietą užima jūra ir Palanga, nuo pirmo apsilankymo sužavėjusi menininkę – ji dažnai čia sugrįždavo kurti ir ilsėtis.
Kita parodos ašis – kūrybinis dialogas su menininkės vyru, tapytoju Jonu Švažu (1925–1976 m.). Jų darbuose susitinka panašios temos – miestas, kosmosas, gamta, tačiau kiekvienas jas plėtoja savitai.
Parodoje pristatoma ir netikėta, penkis dešimtmečius trukusi istorija, sujungusi M. Švažienę ir italų kilmės šveicarų kompozitorių Gaetano Giuffrè.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki lapkričio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Tadas Baginskas: „Dizaino kontrapunktai“
Paroda skirta architekto ir dizainerio Tado Baginsko 90-ies metų jubiliejui. Ieškant prasminių kūrybinės biografijos jungčių pasirinktas muzikinis kontrapunkto terminas, kuris apima kartu skambančių savarankiškų melodijų junginius. Tokį pasirinkimą lėmė Baginsko plokštelių kolekcija, garso aparatūros pavyzdžiai, įgyvendintų dizaino projektų muzikinės sąsajos, visą gyvenimą lydėję džiazo ir šokio ritmai. Architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai iš Kauno atvykusių jaunų architektų grupę, kuriai priklausė ir Baginskas, buvo pavadinę „Modern Jazz Quartet“.
Šešių dešimtmečių Baginsko kūryba apima baldų ir šviestuvų objektus, interjerų projektus, parodų dizaino sprendimus, grafinio dizaino ir architektūrinių brėžinių pavyzdžius. Kūrybinėje jo biografijoje – masinės gamybos pavyzdžiai ir artdizainui priskiriami dekoratyviniai objektai. Baginskas kūrė pasitelkdamas pačias skirtingiausias medžiagas: nuo medžio, metalo, stiklo ir gintaro iki retųjų brangakmenių. Tačiau svarbiausia jo veiklų ašis buvo ne pavieniai objektai, o požiūris į dizainą kaip sisteminį procesą, jungiantį kūrėjus, žmones ir aplinkas. Dizainerio ir architekto biografijoje susijungia Kaunas ir Vilnius, pirmosios Lietuvos respublikos, vėliau pokario, sovietinės okupacijos ir nepriklausomybės laikotarpių patirtys. Kaip dizaino profesorius, Baginskas sujungia skirtingas dizainerių kartas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 23 d.
„Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
Ievos Stumbraitės iliuminuotų miniatiūrų paroda
Parodoje pristatomos šiuolaikiškai interpretuotos senųjų meistrų miniatiūrų kompozicijos, renesanso ornamentika dekoruotos raidės ir inicialai, taip pat tikslios rankraštinių knygų puslapių kopijos. Paraščių dekorui dažnai naudojami floristiniai ir animalistiniai motyvai. Persipynusiuose akantų lapuose laukinių gėlių žiedai, uogos, prieglobstį randa kiškiai ir vabzdžiai. Siužetinėms kompozicijoms pasirenkamos Valandų knygose taip mėgstamos vaizduoti scenos: Apreiškimas, prakartėlė, išminčių pagarbinimas. Eksponuojamos knygos iš asmeninio archyvo.
Iliuminuotos miniatiūros kūrimas yra ilgas, didelio kruopštumo ir atidumo reikalaujantis procesas. Autorė naudoja autentišką kiaušinio temperos techniką, kai dažo rišamoji medžiaga – kiaušinio trynys, o tapybos pagrindu neretai pasirenkama veršiuko oda. Miniatiūroms švytėjimo įspūdį suteikia iškilus auksavimas ir ryškūs pigmentai. Iš čia ir kilęs terminas iliuminacija.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki liepos 5 d.
„Kolekcininkai: atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Gen Z. Viskas vienu metu“
Parodoje dalyvauja dvidešimt jaunų menininkų, gyvenančių vienuolikoje Rytų Europos valstybių – regione, kurį formuoja ne bendra atmintis, o paveldėti pertrūkiai, atidėtos ateitys ir nuolatinė pereinamoji būsena. Šie menininkai nelaiko istorijos užbaigtu pasakojimu ir nesiekia jos išspręsti. Veikiau jie gyvena nestabilumo paženklintoje dabartyje.
Darbo žinutės, atostogų asmenukės, karščiausios dienos naujienos, karo reportažai, apsipirkimas internetu – sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos ir dažnai laikomos nesuderinamomis, dabar sklandžiai susipina kasdieniame skaitmeniniame gyvenime. Troškimai, baimė, malonumas, empatija ir išsiblaškymas gyvuoja viename ekrane, dažnai tuo pat metu.
Lengvai persijungdami iš vieno vaidmens, profilio ir tapatybės į kitą, šie menininkai išlaiko priešybių įtampą, užuot ją išsklaidę: skaitmeninė ir fizinė erdvė, materialumas ir nematerialumas, protas ir emocijos, pažeidžiamumas ir kontrolė. Tapatybė nebėra stabilus branduolys, bet nesibaigiantis savęs kūrimas sąveikaujant su kitais. Savastis yra kolektyvinė, pagrįsta santykiais, įsitvirtinusi dėmesio ir afekto tinkluose. Viskas vienu metu.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Mindaugas Navakas: „Vakar ir dar seniau“
Per savo karjerą menininkas išlaikė kritišką ir neretai ironišką santykį su mus supančia aplinka, tačiau plastinė raiška, nors jau daugeliui atpažįstama, kinta. Jo kūryboje nuosekliai plėtojami eksperimentai su skulptūros technikomis ir medžiagomis: nuo tradicinių žaliavų – metalo, medžio, akmens – iki ready made’ų ar objet trouvé. Parodoje „Vakar ir dar seniau“ Mindaugas Navakas ir toliau eksperimentuoja – naudoja kietąjį porcelianą, o jo paviršių formuoja iš standartinių, banalių statybinių medžiagų, taip pabrėždamas ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, Kinijoje porcelianas yra siejamas su dekoratyviomis vazomis, servizais ar indais, o Vakaruose jis plačiai naudojamas sanitarinės keramikos objektams ir tampa higienos infrastruktūros dalimi.
Menininko naudotas porcelianas buvo tiekiamas iš fabriko Slovjansko mieste, Donecko srityje, šiandien nebeveikiančio dėl karo. Paroda aktyvuoja ne tik porceliano kultūrinį bei istorinį, bet ir dabartinį geopolitinį kontekstą ir veikia kaip vieno kūrybinio ciklo retrospektyva. Ne atsitiktinai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejaus pietinio korpuso didžiojoje salėje – būtent ši rūmų dalis liko nepastatyta iki XX a. pradžios dėl vis pasikartojančių karinių konfliktų. Prašmatnumo atsisakantis porcelianas šioje erdvėje permąsto santykį su istorija ir laiku, išsklaidydamas prabangių rūmų ilgesio mitą.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“
XX a. pradžioje Stanisławas Filibertas Fleury vaikščiojo po Vilnių su kamera ir fotografavo miestą – jo gatves, kalvas, tiltus, kasdienybę. Šviesa, kadaise užfiksuota stiklo negatyvuose, mus pasiekia ir po daugiau nei šimto metų.
Po daugiau nei šimto metų Sigitas Parulskis ateina į tą pačią vietą. Pastato didelio formato kamerą ant trikojo, ilgai fokusuodamas žiūri į tą patį vaizdą. Tas pats miestas. Kita šviesa. Kiti žmonės. Kitas laikas.
Ši paroda nėra dviejų menininkų dialogas. Tai dviejų laikų susitikimas toje pačioje miesto vietoje. Žiūrovas mato atitikimus ir neatitikimus – vietas, kurios išliko, ir tas, kurios pranyko. Taip miestas čia tampa daugiau nei architektūra. Jis gyvena, sensta, keičiasi. Pastatai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Fotografija trumpam sukuria iliuziją, kad laiką galima sulaikyti. Tačiau iš tiesų ji tik leidžia jį pamatyti.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“
Tarptautinėje parodoje „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ pristatomos išskirtinės lituanistinės vertybės – gobelenai su heraldiniais ženklais iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Krokuva, Lenkija). Šie audiniai – ypatingas dailės, kultūros paveldo, mecenatystės, reprezentacijos fenomenas, neįkainojamos Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijos – visuomenei rodomi pirmą kartą.
Parodoje eksponuojami gobelenai su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą, kupiną paslapčių Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Jie atskleidžia didikų, sekusių valdovo pavyzdžiu, reprezentacijos užmojus, norą pabrėžti giminės garbingą kilmę ir siekį įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Gobelenai, vieni prabangiausių ir labiausiai vertinamų meno kūrinių, didikams padėjo šį tikslą įgyvendinti. Tikėtina, kad taip mąstė ir herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius) XVII a. antroje pusėje užsakęs Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682). Svarbiausias audinių, vaizduojančių panoraminius miško peizažus su gyvūnais, akcentas turėjo būti jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Toks herbas 1650–1680 m. naudotas ir užsakovo herbiniame antspaude.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 12 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo 2024 m. gegužės 18 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veikia nuo 2024 m. kovo 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veikia nuo 2024 m. balandžio 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Deniso Kolomyckio kūryba Lietuvos šiuolaikinio meno lauke užima savitą vietą. Menininkas dirba skirtingose medijose – nuo performanso ir instaliacijos iki tapybos, fotografijos ir objekto. Tačiau svarbiausia jo kūrybos dalis yra gebėjimas per meną kalbėti apie tai, kas dažnai lieka tarp asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties. Jo darbuose asmeniniai išgyvenimai, socialinės patirtys ir kasdienybės fragmentai tampa atspirties tašku platesniems pasakojimams apie žmogaus santykį su savimi, kitais ir jį supančia aplinka. Menininką domina atminties veikimo principas: kaip prisimename, ką pasirenkame išsaugoti, o ką sąmoningai ar nesąmoningai pamirštame.
