Aurelija Maknytė: „Kanalai“
„Radau!“ galėtų būti ir Aurelijos Maknytės kūrybos, ir šios parodos kūrimo formulė. Tai pirmasis išsamus menininkės darbų pristatymas, kuriame šalia geriau žinomų rastų objektų instaliacijų eksponuojami videodarbai, ankstyvųjų kūrinių fragmentai ir asmeninio archyvo medžiaga atskleidžia menininkės dėmesį šviesai ir ekranams.
Šioje parodoje Maknytės kūryba skleidžiasi kaip intensyvi nuolatinė kelis dešimtmečius trunkanti praktika, kur gyvenimas neatpinamai susivijęs su menu, neužbaigtumas vertinamas ir vertingas, o kūriniai ne visada yra kūriniai, bet tokie gali tapti, kaip ir vėl panirę atgal į buitį, į archyvus laukti ateities perkūrimų ir atkūrimų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 18 d.
Archeologinių radinių paroda „Po šimts pypkių!“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.
Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti tema, o šiandien, pasibaigus ilgus metus trukusiam moksliniam tyrimui, galime kalbėti ir apie savą žalingų įpročių istoriją: pastarųjų šimtmečių vilniečių rūkymo kultūra iš kitų Europos miestų įvairumu ir dinamiškumu. Ją pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!“
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Kėdainių krašto muziejuje (Didžioji g. 19, Kėdainiai) veiks iki spalio 4 d.
„Iš avilio“
Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.
Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos aktualijoms. Į simbolinius avilių korius sunešta informacija pati įvairiausia – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros tradicijų atspindžių. Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti edukacinio avilio koriai palengvins pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2024 m. gegužės 15 d.
Kino paviljonas „Ožkabalių ąžuolynas“
Jono Basanavičiaus gimtinėje lankytojams pristatomas dokumentinis filmas „Ožkabalių ąžuolynas“ (rež. Rimantas Oičenka, Audrius Antanavičius). Šis autorinis kūrinys papildo ekspoziciją „Kalbantys ąžuolai“, kurios įrengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Filmas skirtas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno 35-mečiui. 1989 m. balandžio 1 d. Vilkaviškio rajone esančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje oras pasitaikė nekoks žmogui, tačiau puikus sodinti ąžuolams. Filme pasakojama apie Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėjos pradžią, jos įgyvendinimą ir kaip ši – ąžuolo kaip laisvės – vizija atrodo šiandien.
Nacionalinis atgimimas Lietuvoje subrandino daug istorinės atminties iniciatyvų. Viena gražiausių iš jų – 1989 metų pavasarį pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Jį sodino žmonės iš visos Lietuvos. Šiandien 40 hektarų užimančiame Ąžuolyne auga beveik 7000 ąžuolų, nemaža dalis jų vardiniai, yra 14 giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti. Šis kultūros paminklas yra gyvas svarbiausių šalies istorinių įvykių liudininkas, jame persipin laisvės siekis, patriotiškumas, tautiškumas ir nuo seno mūsų protėviams būdinga meilė gamtai.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2023 m. gruodžio 6 d.
„Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) ir Barboros Radvilaitės (1522/1523–1551) meilės istorija yra vienas romantiškiausių istorinių pasakojimų, įkvėpęs daugelį grožinės literatūros, muzikos kūrinių, paveikslų, filmų. Žygimantas Augustas Vilniaus Žemutinėje pilyje statė savo ir pirmųjų dviejų žmonų atilsiui skirtą mauzoliejų – Šv. Onos ir Barboros bažnyčią, kuri nebuvo užbaigta. Barbora Radvilaitė, kaip ir pirmoji valdovo sutuoktinė Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), liko palaidota Vilniaus katedroje.
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“, kurioje galima susipažinti su asmenine Žygimanto Augusto relikvija – nešiojamu altorėliu su abiejų sutuoktinių portretais.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
„Restart“
Grupinė paroda išryškina trapų santykį tarp realybės, atminties ir fikcijos – tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu. Joje susipina istorinės, politinės ir asmeninės naratyvų formos, kuriose „tiesa“ nuolat kinta, skyla į fragmentus ir yra perrašoma.
Parodos ašimi tampa klausimas, ar tiesa apskritai yra pasiekiama, ar ji visada egzistuoja kaip interpretacijų, ideologijų ir vaizdinių produktas. Nuo Šaltojo karo propagandos ir dezinformacijos iki šiuolaikinių karų vaizdinės dokumentacijos – kūriniai analizuoja, kaip vaizdai formuoja mūsų suvokimą ir kaip lengvai jie gali tapti manipuliacijos įrankiais. Atmintis čia suprantama kaip nestabili struktūra: ji priklauso nuo archyvų, liudijimų, medijų ir net technologinių sistemų, kurios lemia, kas išlieka, o kas išnyksta.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Augustė Verikaitė ir Saulė Šmidtaitė: „Prisiminimai“
Parodoje eksponuojama menininkių Augustės Verikaitės ir Saulės Šmidtaitės kūrinių visuma atsiskleidžia kaip kasdienis tyrimas apie laiką ir atmintį. Skirtingomis kūrybinėmis kalbomis menininkės nagrinėja svetimus ir asmeninius atsiminimus, taip pat juos kaupiančius daiktus, ritualus bei įpročius.
Saulė Šmidtaitė (g. 2001) kuria videokūrinius ir instaliacijas, kuriose telkiasi dešimtojo dešimtmečio ir šio amžiaus pradžios fotografijų, kino filmų bei videomeno archyvus. Menininkė ieško laikotarpių persidengimų – kaip individualūs išgyvenimai susikerta su kolektyvine atmintimi ir primestomis sisteminėmis, okupacinėmis ar religinėmis normomis. Gilindamasi į intensyvių patirčių iškrovos formas ji svarsto, kurie elgesio modeliai yra paveldėti ar veikia iš inercijos, o kurie randasi kaip sąmoningi pasirinkimai.
Augustė Verikaitė (g.2000) kūryboje daug dėmesio skiria daiktams, saugantiems prisiminimus. Jos kūrinių motyvais neretai tampa šeimos archyvuose rastų siuvimo lekalų maketai, nuotraukų albumų atvartai, teatro rekvizitai ir kiti objektai. Pasitelkdama fotografiją, šilkografiją ir videomeno bei skulptūros priemones, tuos daiktus ji paverčia monumentais, įamžinančiais atminties nepastovumą, trapumą bei įtaką žmogaus gyvenimui ir kasdienybei.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
Mindaugas Navakas: „Apie žalią“
Šiltuoju vasaros laikotarpiu pristatoma personalinė Mindaugo Navako paroda „Apie žalią“ atveria mažiau įprastą skulptoriaus kūrybinės raiškos pusę, kurioje autorius tarsi atsisako jam būdingo monumentalumo ir atsigręžia į rastus objektus bei organiškas formas. Parodoje yra permąstomas kultūros ženklų universalumas bei dialogas tarp skirtingų tradicijų, istorijų ir vietinio konteksto. Menininkas analizuoja istorijos interpretacijas, pasitelkdamas jam būdingą subtilią ironiją bei sarkazmą. Čia žalia spalva iškyla ne tik kaip vizualinis leitmotyvas, bet ir kaip įrankis, jungiantis skirtingus kontekstus bei atveriantis nuorodas į įvairialypį pasaulio suvokimą.
Parodos ašimi tampa ant bambukinių džiovyklų eksponuojami didžiausi Lietuvoje šaukščio lapai, kuriantys drabužių ir istorinio nuogumo maskuotės aliuziją. Taip autorius kvestionuoja seną meno istorijos paradoksą – tradicinį religinį vaizdavimą, kuriame anatomiją ir estetiką saugantis miniatiūrinis figos lapelis veikia tik kaip nuodėmės ženklas, ignoruojantis visą kūną paslėpti galėjusią rojaus augmeniją.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 26 d.
„Grifados“
Grifados – pirmykščių žmonių ant uolų, akmens ar medžio užbrauktos linijos, kurios yra nusižiūrėtos ir imituoja lokių, galandančių nagus, paliktus rėžius ant medžių kamienų. Paroda „Grifados“ tai bandymas apmąstyti ir aktualizuoti tai, kas lieka anapus atvaizdo – nematomą vaizdinio atsiradimo momentą, kai linija, ženklas ar pėdsakas gimsta dar iki sąmoningo sprendimo. Kai vaizdas grafinėmis priemonėmis srautiškai kuriasi paviršiuje, tačiau jo ištakos slypi gilesnėje, iracionalioje plotmėje. Tai paroda apie piešimo procesą kaip eksperimentą, apie jo takumą, pasąmoninį aktyvumą ir nuolatinį vaizdo poreikį ištrūkti į realybę skirtingais pavidalais, nepaisant jų tiesioginio referentiškumo.
Ši paroda kalba apie klaidą, pirmapradę ekspresiją, naivumą ir seismografinę kūrybiškumo skalę, kai laisva ranka kartais nugali sąmoningą kontrolę, o į atvaizdą perkelta mintis atskleidžia jo universalumą. Piešinys čia tampa ne vien vaizdo kūrimo priemone, bet ir mąstymo, jutimo bei atradimo procesu.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Kęstutis Zapkus: „Tapyba ir piešiniai“
Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, abstrakcionizmo atstovas.
Per dešimtmečius Kęstutis Zapkus kritiškai nagrinėjo tapybą kaip nehierarchinį, semiotinį lauką, pabrėždamas struktūrinį paveikslo sudėtingumą, koncepto vienalaikiškumą ir jo patyrimo gilumą. Menininko darbai yra apkeliavę prestižines pasaulio galerijas – Bruklino muziejų, Vašingtone esantį Smithsonian, Čikagos meno institutą, Carnegie institutą Pitsburge. 2014 m. darbų retrospektyva pirmą kartą surengta Lietuvoje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) Vilniuje. 2023–2024 m. m. galerija „Meno parkas“ Kęstučio Zapkaus kūrinius pristatė Torunės šiuolaikinio meno centre, Latvijos meno akademijoje Rygoje, šiuolaikinio meno mugėse „Artissima“ (Turinas), „Vienna Contemporary“ (Viena), 9-joje Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje. 2025 m. menininko kūriniai papildė Nacionalinio M. K. Čiurlionio kolekciją.
Parodoje pristatomuose vėlyvesniuose jo darbuose grįžtama prie temų, kurios jau dešimtmečius yra svarbios menininko praktikoje. Galerijos „Meno parkas“ tikslas – tiek šia paroda, tiek būsimų parodų ateityje metu, palaipsniui atskleisti kūrinių rinkinį, suteikiant galimybę susipažinti su naujausiais Kęstučio Zapkaus meniniais tyrinėjimais.
„Baroti“ galerijoje (Didžioji vandens g. 2 / Aukštoji g. 1, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„Šv. Elmo liepsnos beieškant. In memoriam Kęstučiui Lupeikiui“
Galerijos „Meno parkas“ organizuojamame projekte susitinka grupės „Angis“ menininkai Henrikas Čerapas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas ir Ričardas Nemeikšis, kartu prisimindami 2023 metais anapilin iškeliavusį bendražygį Kęstutį Lupeikį.
Grupė „Angis” įsikūrė 1990 metais. Nuo pat savo susikūrimo pradžios grupė atrodė kaip mobilus, progresyviai veiklai nusiteikęs menininkų junginys. Tuometinės kultūros fone „Angis” aktyviai oponavo Lietuvoje plačiai paplitusiai kamerinei tapybai, ryžtingai keitė ir tuo pačiu papildė lietuviškojo ekspresionizmo tradiciją neoekspresionistine. Naudodami naujus plastinius atradimus, netradiciniu paveikslų turiniu menininkai dekonstravo klasikinį ekspresionistinį palikimą. Paveiksluose ir objektuose individualiai perpasakotos mintys atskleidė socialinio nihilizmo, hipių idėjų, roko poezijos, tuo metu aktualios ūmios tapybos įtakas. Naudodami neįprastus tam laikui paveikslų formatus bei medžiagas jie priartėjo prie daugiasluoksnio pasakojimo. Išsilaisvinimas iš tradicinių raiškos formų ir formatų sutapo su Atgimimo procesais.
Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) ir galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Gyvos Rasos“
1801 metais įkurtos Rasos yra seniausios išlikusios Vilniaus kapinės. Nauji Europos miestų plėtros principai skatino kapinėms skirti nuo miesto aiškiai atskirtas teritorijas. Šios nuostatos galiojo ir Rusijos imperijoje. Todėl Rasos yra pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje „modernios“ kapinės, imperinės valdžios įsteigtos už miesto ribų, atokiau nuo parapinės bažnyčios, tuščioje kalvotoje vietovėje.
Netrukus Rasos tapo čia gyvenusių lietuvių, lenkų ir baltarusių panteonu, architektūros paminklu, tautinių-politinių manifestacijų vieta, taip pat unikalia žaliąja miesto erdve. Kapinėse nesustoja augalų, vabzdžių, grybų ir paukščių gyvenimas.
Paroda apima laikotarpį nuo kapinių įkūrimo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Joje pasakojame apie kapinių įkūrimą ir raidą, antkapinius paminklus ir jų simboliką, kai kuriuos Rasose amžinojo poilsio atgulusius žmones, taip pat pristatome šiandienius kapinių gyventojus. Kviečiame prisiminti, pažinti, saugoti trapią atminties ir biologinės įvairovės buveinę.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 7 d.
„Slėpti savyje“
Slėptas, beveik šimtmetį laukęs, kol bus surastas, palaipsniui sugrįžtantis į istoriją Vilniaus katedros lobynas pirmą kartą visuomenei pristatomas kaip visuma. Paroda apžvelgia dinamišką ir dramatišką Katedros vertybių slėpimo ir atradimo procesą ir atliepia visuomenės lūkestį susipažinti su ilgai dingusiais laikytais Bažnyčios ir Lietuvos istorijai itin reikšmingais objektais. Sukurtos liturgijai, valdovų įkapėms, vyskupų konsekracijai, Katedros puošybai, aukotos meldžiant, dėkojant, viliantis, lobyno vertybės parodoje pateikiamos kaip Lietuvos istorijos dalyvės, kaip įtampų, grėsmių ir nerimo kupinų įvykių epochos liudininkės.
Paroda kviečia į kelionę laiku per lobyno atradimą 1931, 1985 ir 2024 metais, kurioje įsiterpia pasakojimai apie slėpimą 1655, 1939 ir 1991 metais. Kai kurie radiniai eksponuojami tokie, kokie buvo iškelti iš slaptavietės, vien stabilizavus irimo procesus. Taigi sudaroma galimybė ne tik pamatyti istoriškai unikalius, meniškai vertingiausius auksakalystės ir sidabrakalystės dirbinius, bet ir patirti radinių autentiškumą, tarsi tapti pastarojo atradimo liudininkais.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 30 d.
„Alio, alio. Kalba Kaunas“
1926 m. birželio 12 d. Kaune nuskambėję Petro Spaičio žodžiai „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ pažymėjo lietuviškojo radijo pradžią. Nuo šios datos skaičiuojamas Lietuvos radijo šimtmetis – istorija, pakeitusi žmonių kasdienybę, informacijos sklaidą ir ryšį su pasauliu. Nors pirmųjų transliacijų metu šalyje buvo registruoti vos 323 radijo imtuvai, radijo bangos netrukus pasiekė vis daugiau žmonių. Radijas tapo daugiau nei technologiniu laimėjimu – jo skleidžiami balsai, istorijos ir garsai, lydintys kasdienybėje, tapo neatsiejama visuomenės gyvenimo dalimi.
Minint šią svarbią sukaktį Kauno rotušėje pristatome lempinį radijo imtuvą „Philips Deutschland 456A“, gamintą 1936–1937 metais. Šiuo aparatu norime parodyti technologinę pažangą ir radijo kultūros augimą Lietuvoje. Tarpukariu radijo imtuvai tapo svarbiu informacijos, muzikos ir naujienų šaltiniu. Tuo metu Nyderlandų bendrovė „Philips“ Lietuvoje garsėjo kaip moderni ir patikima radijo imtuvų gamintoja, o jos produkcija buvo platinama per Kaune veikusią Lietuvos „Philips“ akcinę bendrovę, įsikūrusią Laisvės al. 17.
Čia matote vieną radijo imtuvą, o jau gruodžio 10 d. pakviesime visus leistis į platesnę pažintį su radijo istorija būsimoje parodoje „Radijo kalnas“. Paroda pasakos apie radijo raidą Lietuvoje, technologijų įtaką kauniečiams, kūrusiems bei klausiusiems radijo garsų. Tai bus proga iš arčiau pamatyti autentiškus eksponatus ir patirti istoriją, kuri jau šimtą metų jungia Lietuvą radijo bangomis.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki gruodžio 9 d.
Virgilijus Šonta: „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“
Parodos pavadinimas pasiskolintas iš Bobo Dylano dainos „Blowin’ in the Wind“ – kūrinio, tapusio kovos už pilietines teises himnu. Jo žodžiai primena, kad atsakymai į svarbiausius klausimus dažnai lieka neužbaigti, sklendantys istorijoje ir asmeninėse patirtyse.
Virgilijus Šonta kūrė represyvios sovietinės sistemos suformuotoje visuomenėje, savo fotografijose ieškodamas būdų išlikti savimi ideologinio spaudimo sąlygomis. Jo biografiją gaubia neatsakyti klausimai, KGB šešėlis, sudėtingas santykis su savo tapatybe ir tragiška gyvenimo baigtis – menininkas žuvo sulaukęs vos keturiasdešimties metų.
Nepaisant trumpo gyvenimo, Šonta paliko įvairialypį kūrybinį palikimą – melancholišką, jautrų. Jo darbuose susilieja dokumentinis žvilgsnis, eksperimentas ir subtili fotografijos estetika.
Ši paroda – Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos V. Šontos retrospektyvos fragmentas, atskleidžiantis pagrindines menininko kūrybos ir biografijos gaires: analoginę fotografiją, studijas Kauno politechnikos institute, dalyvavimą Lietuvos fotografijos meno draugijos veikloje, slepiamą LGBTQ+ tapatybę, JAV pilietybę ir kelionę į šalį, kurią laikė sava.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 23 d.
Miglė Kosinskaitė: „Bestia urbis“
Vaizduotės būtybės Miglės Kosinskaitės paveiksluose kartais primena paminklus, o nežmogiškieji šio pasaulio gyventojai iš bronzos, akmens ar betono atgyja nakčia. Alegorinės sargų ar totemų figūros, gyvūnų pavidalo heraldiniai ženklai nuo seno yra svarbi miestų architektūros ir fasadų puošybos dalis. Jie tokie įprasti, kad jų nė nepastebime. Todėl į juos ir krypsta tapytojos žvilgsnis.
Bestia urbis padermė – gausi ir įvairi. Vienus žvėris menininkė atsitiktinai randa keliaudama, kiti – gerai žinomi jos gyvenamojo miesto bendruomenės nariai. Nuo 1979 m. Ąžuolyno parke besiganantis Dalios Matulaitės bronzinis „Stumbras“ – heraldinis Kauno miesto simbolis, atvirtęs į stambų žinduolį. Garsieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtai, iki 1938 m. budėję Astravo dvare prie Biržų, buvo išlieti iš ketaus XIX a. Sankt Peterburge grafo Jono Tiškevičiaus užsakymu. Muziejui juos padovanojo grafo sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius – paskutinis dvaro paveldėtojas. Astravo dvaro rūmų portalą dabar sergsti jų betoniniai antrininkai. Kauniečiai prie muziejaus mėgsta fotografuoti ant liūtų užsėdusius vaikus. Miglės Kosinskaitės paveikslas „Užtemimas“ primena fotografijos negatyvą. Menininkė neslepia tapydama besinaudojanti nuotraukomis, nors metaliniai žvėrys turbūt yra kantriausi pozuotojai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 5 d.
Arvydas Ališanka: „Migruojantys dialogai“
Skulptūros turi savo likimus ir istorijas. Jos keliauja per galerijų erdves, randa prieglobstį miško tankmėje ar parke, o kartais – per ritualus iškeliauja į dausas.
Galerija „Laiptai“ tampa nauja, laikinąja šių keliaujančių kūrinių stotele. Tai erdvė, kurioje susitinka skirtingų laikotarpių skulptūros, megzdamos gyvą dialogą ne tik tarpusavyje, bet ir su kiekvienu parodos lankytoju.
Vilniaus dailės akademijos profesorius, skulptorius Arvydas Ališanka Lietuvoje yra surengęs 11 personalinių parodų. Nuo 1988 m. jis dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir jau viešėjęs dvidešimtyje pasaulio šalių. A. Ališanka yra gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, o 2006 m. įvertintas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“.
Pagrindinis kūrybos motyvas – gamta ir žmogus. Kūrinių kompozicija asociatyvi, metaforiška, paradoksali, forma konstruktyvi, abstrahuota, būdinga išryškinta medžiagos faktūra, archajiško apdorojimo įspūdis. Kūriniai archajiškų, gamtai artimų formų, ryškus pagoniškas pasaulėvaizdis.
Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Litvakų meno keliai. Paryžius“
Parodoje pristatomi išskirtiniai litvakų kilmės menininkų kūriniai iš Shmuelio Tatzo kolekcijos.
XX amžiaus pradžioje daugelio litvakų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos keliai susijungė Paryžiuje. Čia jie tapo legendinės Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dalimi ir kartu formavo vieną ryškiausių modernizmo reiškinių. Paryžius litvakų menininkams tapo vieta, kurioje susitiko skirtingi gyvenimo keliai, kūrybinės patirtys ir bendra kultūrinė atmintis.
Parodoje eksponuojami Marc Chagall, Michel Kikoïne, Pinchus Krémègne, Jacques Chapiro, Théo Tobiasse, Arbit Blatas ir kitų litvakų kilmės kūrėjų darbai. Ši paroda kviečia pažvelgti į litvakų kultūrą kaip į gyvą pasaulį, kuriame susilieja kūryba, atmintis ir tapatybė. Tai pasakojimas apie žmones, kurių menas tapo tiltu tarp Lietuvos ir Paryžiaus, o vėliau – ir viso pasaulio, išsaugodamas litvakiškąją tapatybę net ir toli nuo gimtųjų namų.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 16 d.
Kanklių paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, skirta Kanklių metams
Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.
Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje (Architektų g. 73, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.
„Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) ir jo fotografijos pasaulis“
Netoli Kauno esančio Raudondvario savininkas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius pradėjo fotografuoti apie 1882 m. Fotografija tapo jo aistra, užvaldžiusi jį daugiau nei dviems dešimtmečiams. Daug laiko Paryžiuje gyvenęs B. H. Tiškevičius suvaidino svarbų vaidmenį prancūzų piktorializmo istorijoje ir kartu pelnytai laikomas vienu iš Lietuvos meninės fotografijos pradininkų.
Ilgą laiką apie jo kūrybą buvo žinoma labai mažai, manyta, kad didžioji dalis jo darbų prarasta visiems laikams. Prieš kelerius metus lietuvių kolekcininkas Gediminas Petraitis sukėlė sensaciją, atradęs ir į Lietuvą parvežęs kelis šimtus išlikusių 1892–1898 m. B. H. Tiškevičiaus nuotraukų, o neilgai trukus Algirdas Petraitis, Dominykas Šaudys ir Regina Semiotaitė į Lietuvą sugrąžino dar daugiau fotografo nuotraukų ir jų albumų.
Lankytojai Užutrakio dvaro rūmuose galės pamatyti daugiau kaip 100 kūrinių iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Kauno rajono, Trakų istorijos ir Kretingos muziejų bei privačių Gražinos Petraitienės, Algirdo Petraičio, Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės kolekcijų.
Šiose nuotraukose fotografas Tiškevičius atsiskleidžia kaip keliautojas, portretistas, atidus kaimo realijų stebėtojas, savo gyvenimo dokumentuotojas ir istorinių siužetų kūrėjas.
Užutrakio dvaro sodybos rūmuose (Užutrakio g. 17, Trakai) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Grzegorz Jarmocewicz: „Retrospektyva 1995–2026“
Daugiau nei tris dešimtmečius apimanti retrospektyva atspindi gyvenimą, kuris beveik visas sukosi apie fotografiją. Jo kaip menininko, pedagogo, Bialystòko INTERPHOTO festivalio įkūrėjo ir meno vadovo atsidavimas šiai meninės išraiškos formai peržengia jo paties kūrybos ribas – savo darbu jis nuosekliai kūrė erdves, platformas ir galimybes kitiems. Tačiau savo paties kūryboje autorius nepaliaujamai užduoda tą patį klausimą: kaip laikas, atmintis ir galia formuoja žmogiškąją realybę ir kas galiausiai nusprendžia, ką bet kuris iš jų gali reikšti.
Autoriaus vizualinę kalbą lengva suprasti, tačiau jos gylis slypi tame, ką ji vertina. Peržvelgus tris dešimtmečius, matyti, kad Jarmocewicziaus darbai veikia kaip socialinis barometras, pakaitomis pridedamas prie atminties, istorijos ir šiuolaikinės kontrolės mechanizmų, kad parodytų, kokį poveikį tam tikras momentas padarė jį išgyvenusiems žmonėms ir kokią reakciją jis galėjo sukelti.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 6 d.
Lida Kuzmienė ir Ingė Talmantienė: „Žolinės pas Vytautą Valiušį“
„Kur yra Nemunas“
XX amžiaus II pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginame Nemuną susigrąžinti. Tarytum klausdami: kur yra Nemunas? Šioje ekspozicijoje atsakymo ieškome dairydamiesi po prieškario Lietuvą. Nekuriame prarasto rojaus mito, bet siūlome pamatyti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas – tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas – tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas – tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas. Nemunas – tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas – tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbstinti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, kviečiame jo ieškoti ne žemėlapyje, o mūsų vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Nijolė Šivickas de Mockus: „Visata iš spiralės“
Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius, emigracijos patirtį ir išskirtinį meninį kelią.
Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų, tapusį jos vyru. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. Pirmaisiais metais menininkė dirbo iliustruotoja, sukurdama daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams ir laikraščiams. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas. Jos kūryba išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys. Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką ir spirališką reiškinį.
2026 m. Nijolės Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai (skulptūra, tapyba, grafika ir piešiniai) iš įvairių laikotarpių.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2027 m. vasario 7 d.
Yuge Kurt ir Egmontas Geras: „Aš esu daugiskaita“
Paroda jungia du menininkus – Yuge Kurt (Vilnius) ir Egmontą Gerą (Londonas), kurių bendradarbiavimas gimė ne fizinėje erdvėje, o hibridiniame skaitmeniniame lauke. Gyvendami skirtingose šalyse, jie daugiau nei trejus metus dalijasi kūrybinėmis idėjomis, tačiau iki šiol nėra susitikę gyvai. Todėl parodą galima suvokti kaip šio neįprasto dialogo materializaciją.
Pasitelkdami šiuolaikines technologijas ir dirbtinį intelektą, abu menininkai tyrinėja šiuolaikinės tapatybės būvį ir kviečia permąstyti, kokiomis formomis šiandien egzistuojame. Menininkai yra pakeitę savo vardus: Vilniuje gyvenanti Yuge Kurt vardą adaptavo kūrybai už Lietuvos ribų, o Londone gyvenantis Egmontas Geras – Lietuvos kontekstui. Tapatybė jiems yra ne stabilus taškas, bet nuolat kintanti konfigūracija – gyvenu čia, kuriu į ten; gyvenu ten, kuriu į čia.
Skaitmeninių ir fizinių erdvių susitikimuose atsiveria nauja suvokimo zona, kurioje tapatybė, technologijos ir menas veikia kaip lygiaverčiai partneriai. Paroda klausia ne to, kas aš esu, o keliomis ir kokiomis formomis aš egzistuoju ir ar ši daugiskaita jau tampa mūsų naująja realybe?
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“
Linija buvo pirmasis žmogaus gestas, kuriuo jis mėgino suvokti ir kurti pasaulį. Kaip tik piešinys tapo žvilgsnio, minties ir rankos judesio jungtimi. Ši paroda pristato piešinio kelią – nuo akademinės disciplinos iki laisvo, konceptualaus mąstymo, nuo kruopštaus stebėjimo iki vidinio impulso išraiškos.
Aštuoniose salėse glaustai išskleidžiama Lietuvos piešinio tradicija ir jos pokyčiai laikui bėgant. Paroda prasideda Vilniaus universiteto dailės katedrų akademinio piešinio pavyzdžiais ir tęsiasi per Vilniaus piešimo mokyklos ir tarpukario modernizmo laikotarpį iki XX a. II p. ir šiuolaikinių menininkų kūrinių. Penki teminiai parodos pjūviai – „Kantrybė ir polėkis“, „Atradimai kasdienybėje“, „Asmenybės štrichai“, „Idėjų kontūrai“ ir „Nenubrėžtos ribos“ – siekia ne tik apžvelgti piešinio istoriją, bet ir aktualizuoti jo reikšmę, išskleisti platų galimybių spektrą.
Paroda kviečia pažvelgti į piešinį kaip į universalią meninės raiškos formą, gyvo kūrybos proceso rezultatą.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 10 d.
Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“
1603-ieji. Roma. Ciriaco Mattei žvelgė į dar vieną rūmų sienas papuošusį paveikslą. Bruzdesys, iš tamsos išnyrantys veidai, desperatiškas Jono riksmas ir tylus susitaikymas – emocinė įtampa ir fizinis veikėjų artumas beveik juntami kūnu, lyg pats būtum ten, Getsemanės soduose, ir bandytum patraukti nuo Jo veido išdaviką. Darbas ir vėl atliktas nepriekaištingai. 125 skudai – tiek už „Kristaus suėmimą“ jis sumokėjo Michelangelo da Caravaggio, bet nė nenumanė, kad trumpa eilutė jo sąskaitų knygose po kelių šimtmečių taps vienu didžiausių meno pasaulio atradimų.
Po daugiau nei dešimties metų, kai tarp gyvųjų nebebuvo nei paties Ciriaco, nei jo globotinio, užsakovo brolis Astrubale Mattei dailininkui Giovanni di Attilio užsakė kūrinio kopiją, pažadėjęs už ją vos 12 skudų atlygį. Kartotė ir originalas Mattei šeimos rinkiniuose buvo bent iki 1729 m., kol galiausiai jų keliai išsiskyrė.
Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ kopijų. Netyla ir mokslininkų diskusijos, kiek kiekvienoje iš jų yra tikrojo Caravaggio. Viena populiariausių versijų – laikyti Odesoje esantį paveikslą pačia pirmąja di Attilio atlikta kopija. Ne į visus klausimus pavyks atsakyti ir šį kartą, bet paroda atveria retą galimybę matyti, kaip „rašoma“ meno istorija.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. gegužės 2 d.
„Caravaggio. Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“
Šioje tarptautinėje parodoje pristatomas nuo pat XVII a. pradžios dingusiu laikytas paveikslas Šv. Marijos Magdalietės ekstazė. Veikiausiai būtent jį Karavadžas pasiėmė vykdamas į paskutinę savo kelionę, į Romą, vildamasis, kad popiežius Paulius V suteiks jam, nuteistam mirties bausme už žmogžudystę, malonę. Tačiau Romos dailininkui pasiekti nepavyko – kelionėje išsekęs nuo ligos jis netoli Porto Erkolės miestelio mirė.
Du iš trijų paveikslai, kuriuos Karavadžas šioje kelionėje gabeno kaip dovanas globėjams, laikyti dingusiais. Parodoje eksponuojamas kūrinys Šv. Marijos Magdalietės ekstazė 2014 m. buvo atrastas vienoje privačioje kolekcijoje, Šveicarijoje, kur savininkų buvo perduodamas iš kartos į kartą, nežinant tikrosios jo vertės ir autorystės. Žymiausi Karavadžo kūrybos specialistai prof. Mina Gregori ir prof. Bertas Trefersas nedvejodami įvardijo, kad tai vienas šio genijaus darbų, dingęs 1610 m. jam keliaujant į Romą.
Šis atradimas sukėlė milžinišką menotyrininkų ir kultūros bendruomenės susidomėjimą. Paveikslas buvo restauruotas ir per keletą metų eksponuotas daugelyje šalių, jam skirtos parodos surengtos net Tokijuje, Naujajame Delyje ir kt., o dabar kūrinys pasiekė Vilnių. Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje galima susipažinti su šio genijaus kūryba.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Danas Aleksa: „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“
Ši paroda – vientisas šiuolaikinio menininko Dano Aleksos kūrinys, interpretuojantis Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istoriją, architektūrą ir statybas. Tam pasitelkiami specifiniai terminai, iš kurių pagrindinis – arka. Ji apsupta inžinerinių atradimų, karinių pergalių ar sakralinių pastatų aura, o atkurtų arkų linkius galime stebėti ir salės, kurioje vyksta paroda, architektūroje. Danas Aleksa primena, kad pėda, kakta ir gomurys yra primiršti statybininkų, mūrijusių arkas, terminai, nes arkos statybose tapo retenybe. Kas kita – betono maišyklės, kurios taip pat tampa svarbia parodos dalimi. Jos vis aktyviau zuja po miestą, trindamos ir išplėsdamos statybų ribas, tapdamos miestiečių kasdienybės dalimi. Betono maišyklės vidus primena kriauklę ir sraigtą, aukso pjūvius ir brutalistus, kurie visa gerkle dainavo odes grynam betonui, tiesa, ne balsu, o savo kurta architektūra.
Tačiau svarbiausias parodos raktas – Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istorija. Jis įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo didžiajame, arba rytų, korpuse. Renesansiniai rūmai ant gotikinių gynybinių Žemutinės pilies mūrų XVI a. viduryje pastatyti kaip Žygimanto Augusto žmonos, karalienės Elžbietos Habsburgaitės, rezidencija. Po jos mirties Senasis arsenalas tapo viena didžiausių regione ir pagrindine Lietuvos ginklų bei amunicijos saugykla, aprūpinusia ginkluote visas valstybės tvirtoves.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
„Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“
Šioje parodoje dėmesys skiriamas mažai žinomai dr. Jono Basanavičiaus archeologinei ir antropologinei veiklai. Joje aptariami svarbiausi daktaro gyvenimo etapai, formavę jo požiūrį į lietuvių praeitį. Ekspozicijoje pristatomi J. Basanavičiaus tyrinėti Lietuvos archeologijos paminklai bei formuotos lietuvių kilmės teorijos. Asmenybę siekiama atskleisti remiantis asmeniniais daiktais, o mokslinę veiklą, pasižymėjusią atkaklumu ir smalsumu, – archeologiniais radiniais bei iš senkapių surinkta kaukolių kolekcija.
Basanavičiaus tyrimai buvo reikšmingi XIX a. pab. – XX a. pradž. besikuriančiai Lietuvos mokslinei archeologijai, tad neliko nepastebėti ir to meto archeologų. Jų vertinimai pristatomi parodoje, papildyti šių dienų mokslininkų požiūriu į daktaro archeologinę ir antropologinę veiklą.
Basanavičiaus tyrimų pavyzdžiu siekiama atskleisti Lietuvos tarpukario archeologinių tyrimų metodiką, kuri liudija to laikotarpio dvasią.
LNM Signatarų namų galerijoje (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Kasdienybės pradžios“
Atidžiau žvelgdami į archeologinius radinius, liudijančius žmonių kasdienybę priešistorėje, atpažįstame žvejybą, medžioklę, indų lipdymą, gintaro rinkimą ir apdirbimą. Radiniai iš Nidos, Šventosios ir kitų senovės gyvenviečių rodo, kaip iš kasdienės praktikos pamažu gimsta ženklai, ritualai ir tradicijos.
Ypatingą vietą pajūrio žmonių gyvenime užima ruonis – gyvūnas, įsiterpęs tarp vandens ir sausumos. Neperšlampama jo oda virsta apsiaustais ir apavu, kaulai – įrankiais, o riebalai tampa pirmuoju dirbtinės šviesos ir šilumos šaltiniu. Apdirbtos ruonių kaukolės ir dantų amuletai sukuria prielaidą ypatingai reikšmei, susijusiai su pagarba gyvūnui, sėkmingos medžioklės viltimi ar santykiu su nematoma pasaulio puse. Ši reikšmė lieka atvira – kažkur tarp kasdienės veiklos ir ritualo.
Keramikoje aptinkami pirmieji siužetinės dailės pavyzdžiai Lietuvoje. Kartojami judesiai, formos ir raštai sukuria ritmą bei pirmuosius estetinius, optinius patyrimus. Apeiginiai indai ir simboliniai motyvai liudija, kad žmogus save suvokia gamtos ciklų kontekste.
Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose (Pamario g. 20A, Nida) veiks iki rugpjūčio 10 d.
Audiovizualinė instaliacija „Es humanus“
Muziejų naktį, Jono Basanavičiaus gimtinėje pristatyta tautos patriarcho 175-osioms gimimo metinėms sukurta instaliacija „Es humanus“ bei šokio performansas.
Tarpdisciplininio projekto baigtinis rezultatas – tūrinė audiovizualinė instaliacija, apjungianti tekstilę, kinetines projekcijas, muziką bei šiuolaikinį šokį. Projektas tampa jungtimi tarp tradicijos, istorijos ir šiuolaikinio meno. Kuriamas kitoks menininkų pasakojimas apie J. Basanavičiaus asmenybę, pasitelkiant žmogaus leitmotyvą: nuo pirmojo širdies dūžio iki mąstančios asmenybės ir visą tautą jungiančio vedlio – Lietuvos patriarcho daktaro, kurio darbai aprėpė tautiškumo ir gyvybės puoselėjimo temas. Šiais laikais J. Basanavičius tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu kuriantiems Lietuvai ir kalbantiems apie žmogiškąsias vertybes.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“
Muziejus „Širvintos kampelis“ radosi iš asmeninio prisilietimo prie istorijos, iš įspūdžio apie kadaise už upės plytėjusį ir be pėdsakų išnykusį miestą. Mokytojas ir kraštotyrininkas Antanas Spranaitis gimė ir augo Kudirkos Naumiestyje. Atsiminimai iš vaikystės ir tėvų pasakojimai apie Širvintos miestą visad kėlė susidomėjimą ir nuostabą. Būtent dėl to su žmona Irena daug keliavo po Kaliningrado sritimi pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sovietmečiu nesustabdomai nyko, o ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškasis paveldas. Sutuoktiniai rinko išlikusius, bet niekam anuomet nereikalingus vokiškus daiktus (indus, namų apyvokos reikmenis, įrankius ir kt.). Spranaičiai juos kaupė ir saugojo savo namuose, viename iš kambarių. 1997 m. bičiulių paskatinti surengė parodą „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirtą miestų dvynių draugystei atminti. Parodą aplankė gausus būrys besidominčių dingusio miesto istorija. Po šios parodos atsiliepė Širvintos miesto išeiviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo repatrijavo į Vokietiją. Užsimezgė bičiulystė su Spranaičių šeima, kurios dėka Širvintos ainiai savo išsaugotas relikvijas dovanojo muziejui.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis) veiks nuo liepos 8 d.
Mykolas Sauka: „Koplytstulpis“
Medinis skulptūrinis objektas šiuolaikiškai interpretuoja lietuviško koplytstulpio tradiciją. Trijų metrų aukščio kūrinyje vaizduojama vaiko figūra, laikanti kaukę. Šis motyvas atveria klausimus apie tapatybę, savęs pažinimą ir vaidmenis, kuriuos žmogus prisiima bendruomenėje.
Skulptūra sukurta Jono Basanavičiaus 175-ųjų gimimo metinių proga. J. Basanavičius buvo daugialypė asmenybė – jam rūpėjo mokslas, medicina, tautosaka ir lietuvių kultūros savivoka. M. Saukos kūrinyje, jungiančiame istorinės atminties, tautosakos ir šiuolaikinio meno laukus, šios temos interpretuojamos per simbolinį, atvirą ir žiūrovą patraukiantį vaizdinį.
Į tradicinės mažosios architektūros formą įkomponuota skulptūra nevaizduoja konkretaus šventojo, mito ar pasakos personažo. Ji palieka erdvės naujiems pasakojimams rastis. Kaip folkloras, pasakos ir mitai gimsta iš žodinės tradicijos bei kolektyvinės kūrybos, taip ir šis kūrinys kviečia lankytojus tapti jo prasmių bendraautoriais.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks nuo birželio 24 d.
„Gražiausios 2025 m. latviškos knygos“
Nuo gegužės 28 d. gražiausių čekiškų ir lietuviškų knygų parodas papildo gražiausios 2025 m. latviškos knygos.
Latvijos leidėjų asociacija knygos meno konkursą „Aukso obelis“ organizuoja 33 kartą – nuo 1993 metų. Ir pirmą kartą gražiausios latviškos knygos eksponuojamos Kazio Varnelio namuose-muziejuje!
Šį kartą 35 Latvijos leidėjai konkursui pateikė 113 knygų, traukiančių akį savo dizainu, kūrybiškumu, spalvų ir formų įvairove. Parodoje eksponuojami 25 leidiniai. Knygos nominuotos aštuoniose kategorijos: poezija, proza, vaikų ir paauglių literatūra, dokumentiniai, mokslo ir meno leidiniai, mokomosios knygos. Pagrindinė konkurso idėja – knyga yra daugelio sričių profesionalų kūrinys, atskleidžiantis turinio ir formos meninę visumą, šiuolaikines dizaino, poligrafijos ir popieriaus gamintojų galimybes.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
„Keliaujantis kovotojas“
Minėdami 175-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, kviečiame Jus į kelionę, kurioje patriarchą pažinsime kaip drąsų tautinio atgimimo organizatorių, lietuvių kultūros ir mokslo veikėją, ryšių su pasauliu kūrėją, o tuo pačiu – itin jautrios sielos, empatišką, rūpestingą gydytoją. Kelionę pagyvins išlikę dar niekur neeksponuoti jo asmeniniai daiktai.
Paroda „Keliaujantis kovotojas“ primena: tapatybė ir laisvė auginamos kasdieniais veiksmais, atkaklumu ir gebėjimu sujungti pasaulį su namais, idėjas – su darbu, o kelionę – su atsakomybe.
Tai pasakojimas apie žmogų, kurio kelionės po pasaulį buvo darbas ir misija Lietuvai. Jo kasdienybė atsiskleidžia per keliautojo daiktų rinkinį – higienos reikmenų lagaminėlį su šepečiais, rankogalių sąsagas, standžią baltą apykaklę. Tai tarsi drausmės, reprezentacijos ir „visada pasirengusio“ inteligento ženklai. Čia svarbus ne tik išorinis įspūdis: veltinių, šlepečių, kojinių ir dantų šepetėlio susidėvėjimas primena nuovargį, patirtą per šalčius, lietų ir laukimą stotyse.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo vasario 20 d.
„Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“
Valdovų rūmų muziejus kartu su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki) ir Lenkijos institutu Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) pristato tarptautinę parodą „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ bei kviečia lankytojus atrasti tolimą ir iki šiol politiškai, kultūriškai ir istoriškai mažai pažintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pietų kaimynę – Osmanų imperiją. Parodos pavadinimas atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius permainingus šių valstybių santykius, kurie visų pirma reiškėsi karybos, diplomatijos, kultūros ir prekybos srityse. Daug dėmesio parodoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos kovoms su Osmanų imperija. Tai įkūnija pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje eksponuojamas unikalus tekstilės kūrinys – įspūdinga dvistiebė turkiška palapinė.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Saulė Budriūnaitė: „Ruošiuosi jaustis laiminga“
„Laidojimo namai ,,Pas Virginiją“. Rakinamos durys į anapus. Rankose laiko raktus nuo daug paslapčių. Ir savos tarp jų – gal vakare parimus, vienišas žvilgsnis per ilgai glosto saldžias figūrėles – savus liudininkus.
Skęsdama minkštuose pataluose, dekoratyvinių raštų sūkury, kur visos formos liūliuoja savo primityvumu, ji beveik gali užsimiršti, kad kasdienybė glūdi šaltam granito luite. Nėra kaltės tame rožiniame pūkelyje, kuris švelniai kutena nosį, jokios kaltės. Butaforija apkamšo duobę, kurioje galėtų būti kažkas tikro, bet tuo pačiu sulaiko nuo kritimo į bedugnę. Kiekvienas randa savo tuštumos malšinimo receptą. Nėra vieno būdo grožėtis, vieno būdo gyventi, vieno būdo gedėti. Reikia būti pasiruošus.“ (Parodos kuratorė Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė)
Saulė Budriūnaitė (g. 2003) – pirmąja personaline paroda „Ruošiuosi jaustis laiminga“ baigia grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje (vadovė doc. Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė). Jaunoji menininkė savo kūryboje nagrinėja ir domisi kičo estetika, žmonių santykiu su dirbtinumu, bandymu sušvelninti sunkių patirčių išgyvenimą. Kūrinių išpildymui pasitelkia piešinį, leidinio maketą, objektus.
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
Nerijus Erminas: „GINTARMETIS“
Parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti nuo 2003 metų iki šių dienų, atskleidžiantys daugiau nei dviejų dešimtmečių menininko kūrybos raidą.
Gintaras čia tampa ne tik Baltijos regiono simboliu ar gamtos sukurtu lobiu, bet ir šiuolaikinio meno kalba, jungiančia gamtą, žmogų ir atmintį.
Kiekvienas kūrinys kviečia sustoti, įsižiūrėti ir atrasti savąją inertpretaciją, o parodos pavadinimas „GINTARMETIS“ primena, kad kiekvienas metų laikas turi savo spalvą, o gintaras – savo istoriją ir pasakojimą.
Baltijos gintaro meno centre (Šv. Mykolo g. 12, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.
Romualdas Inčirauskas: „Vaizdasėjys I“
„Vaizdasėjys“ nurodo į procesą, o ne į rezultatą. Pavadinimą inspiravo skulptūra „Vaizdasėjis“, pasakojanti apie vaizdų sėjimo metą: Inčirauskas ridena ratą su vaizdais, palikdamas atspaudus – pėdsakus visur, kur praeina. Todėl akivaizdu, kad būtent jis ir yra vaizdasėjys. Žmogus, kuris savo skulptūrinius ir grafinius vaizdus sėja Lietuvoje ir už jos ribų – ant bažnyčių durų ir miestų sienų, aikštėse ir privačiose erdvėse. Todėl ir vaizdai išsisėja į skulptūras, reljefus, medalius ir objektus; todėl juos galima atpažinti skirtingose modifikacijose – variacijų skaičius gali būti begalinis. Skirtingos menininko veiklos sritys susijungia į vieną visumą: vizualiojo meno objektus papildo jaunystės laikų piešiniai ir tapyba, piešinius pratęsia trieiliai ir rašytinės istorijos. Romualdas Inčirauskas nesustoja kurti, nesustoja sėti savo vaizdinių į derlingą viso pasaulio dirvą – jie žyra iš jo rankų kaip pjaunamo metalo kibirkštys.
VDA Parodų salėse „Titanikas“ II (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
„Artists’ Film International 2026: Galios formos“
„Artists’ Film International“ (AFI) yra tarptautinė meninink(i)ų filmų sklaidos platforma, kurią 2008 m. įsteigė Londono „Whitechapel“ galerija. Nuo įkūrimo pradžios prie AFI programos organizavimo prisidėjo 32 tarptautinės meno institucijos. Alternatyvios platformos pagrindas – nehierarchiniai, ribas kvestionuojantys ir bendradarbiavimo pagrindu sukurti kuratoriniai modeliai. Reaguodama į pasaulyje aktualias temas AFI skatina kolektyvinę veiklą ir tarpkultūrinį dialogą, ragina keistis idėjomis ir perspektyvomis, suteikia galimybę menininkams ir menininkėms pristatyti savo kūrinius tarptautinei auditorijai.
Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje nuo birželio 11 d. pristatoma jau 19-oji AFI programa, šiemet nagrinėjanti „Galios formas“ (angl. „A Kind of Power“). Videokūriniai klaus, ką reiškia žiūrėti, liudyti ir būti matomam nuolatinio vaizdų srauto ir stebėjimo sistemų amžiuje. Programoje akcentuojamas žiūros ir galios santykis: kaip žvilgsnis apsaugo ar demaskuoja, teigia ar atmeta; kaip atsakomybė persmelkia kiekvieną kameros, subjekto ir žiūrovo susitikimą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki rugsėjo 7 d.
Emilija Škarnulytė: „Milky Way“
Parodoje eksponuojami abstraktūs piešiniai iš pirmo žvilgsnio kelia pareidoliškas asociacijas, kurios mintyse iškelia organinius, geologinius, okeanininius ar kosminius vaizdinius. Naujausi jų sukurti 2024–2026 m. Idzu pusiasalyje Japonijoje, Villefranche-sur-Mer miestelyje Prancūzijoje ir Tenerifės saloje. Subtilios, sumi-e (jap. juodo tušo) tapybos įkvėptos piešinių formos išlietos ant karšto presavimo medvilninio popieriaus, šią techniką jungiant su vietoje rastomis medžiagomis: japonišku tušu, grafitu, pigmentais, druska, mineralais, aliejumi ir planktono vandeniu.
Ekspozicijoje šie darbai gretinami su E. Škarnulytės studijų ir vaikystės metais sukurtais piešiniais. Nors šis susitikimas atskleidžia svarbią piešinio vietą menininkės raiškoje, jis nekuria nuoseklios jos istorijos. Veikiau jis leidžia skirtingiems kūrybos momentams veikti vieniems kitus. Ankstyvieji piešiniai čia įgyja autonomiją nuo menininkės biografijos ir grįžta kaip savitos pasaulėjautos formos, kurios kartais atliepia, o kartais ir neigia naujausių darbų logiką.
LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d.
„Vakarų vėjai 26/Dažnis“
Jungtinėje parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai – nuo tapybos, skulptūros, grafikos ir mažosios plastikos iki tarpdisciplininio bei taikomojo meno. Pagrindine šių metų parodos ašimi tampa DAŽNIS.
Gyvenantiems prie jūros nieko nėra baigtinio. Vandens lygis, vėjo kryptis, rūko tirštumas – viskas čia gali kisti kas valandą. Pajūrio žmogus neturi prabangos būti statiškas. Jo mentalitetas nuolat yra ir turi būti „kintamo dažnio“ režime: jis turi būti pasiruošęs ir visiškam štiliui, ir staigiam štormui.
Tai ugdo specifinį lankstumą – gebėjimą išlikti stabiliam nuolatiniame gamtos ir emocijų kisme bei judėjime. Šiame krašte riba tarp žemės ir vandens yra sąlyginė. Tai suformuoja laisvą, ne tokį dogmatišką mąstymą, kur pokytis priimamas ne kaip grėsmė, o kaip natūrali būsena ar siekiamybė.
Tokia globalinė aplinka, be abejo, daro įtaką ir mūsų menininkų kūrybai. Šiandien menas nebeieško „amžinų formų“ (sustingusio dažnio). Šiuolaikinė kūryba vis dažniau orientuota į procesą, kuris kinta priklausomai nuo žiūrovo ar aplinkos. Tai menas, kuris turi savo „dažnį“ ir pulsą.
Šis projektas siekia užčiuopti ir atskleisti Klaipėdos menininkų kūrybinį pulsą – jų idėjų ir raiškos virsmus. Ekspozicijos spalvinė gama bei formos banguoja natūraliai kaip potvyniai ir atoslūgiai, įprasmindami nuolatinę autorių minčių transformaciją.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Barbara Kasten: „Post-abstrakcija“
Paroda „Post-abstrakcija“ apžvelgia beveik šešis Barbaros Kasten kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje pristatoma apie 80 kūrinių – fotografijos, skulptūros ir instaliacijos, leidžiančios iš arti susipažinti su nuoseklia menininkės šviesos, spalvos, struktūros ir suvokimo tyrimų raida.
Parodos pavadinimas nurodo į Kasten dialogą su avangardo istorija, konstruktyvizmu, modernistine ir postmodernistine architektūra. Menininkė nekartoja abstrakcijos kalbos – ji ją perrašo, išbando ir susieja su žiūrovo patirtimi. Jos kūriniai egzistuoja tarp fotografijos, skulptūros, architektūros ir instaliacijos, o žiūrovas tampa ne pasyviu stebėtoju, bet aktyviu vaizdo dalyviu.
Kasten kūryboje šviesa nėra priemonė kažkam apšviesti – ji pati tampa medžiaga. Veidrodžių atspindžiai, spalviniai filtrai ir geometrinės struktūros kuria vizualias situacijas, kuriose išnyksta ribos tarp realios ir įsivaizduojamos erdvės, tarp matymo ir suvokimo.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
Goda Lukaitė: „Amžinesnis miškas“
„Amžinesnis miškas“ – šviesos ir peizažo instaliacija, tyrinėjanti miško atmintį, virsmą ir trapų santykį tarp gamtos cikliškumo ir žmogaus paliekamų pėdsakų.
Šioje parodoje miškas suvokiamas ne kaip sustabdytas peizažas, o kaip gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Instaliaciją sudaro ant plastiko sluoksnių kuriami darbai, jungiami tapybos, raižymo ir šviesos technologijomis. Keičiantis apšvietimui, vaizdas niekada nelieka toks pats – vieni sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, tarsi miškas pats kvėpuotų ir nuolat keistų savo būseną.
„Amžinesnis miškas“ kalba ne tik apie ekologinę įtampą ar žmogaus paliekamus pėdsakus, bet ir apie atmintį, laiko tėkmę bei trapų žmogaus santykį su gamta. Tai miškas, kuris nuolat nyksta ir kartu niekada visiškai neišnyksta.
Goda Lukaitė – vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tapybos, instaliacijos, įvietinto meno ir eksperimentinių medijų srityse. Jos kūryboje svarbią vietą užima gamtos, peizažo ir žmogaus psichologijos temos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Laima Kulbytė: „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“
Paroda „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ tyrinėja žmogaus ryšį su Žeme ir gilaus laiko pojūtį, kviesdama žiūrovą į patirtinę kelionę po geologinius sluoksnius, kur susilieja mitas, tikrovė ir vaizduotė.
Projektas jungia videofilmus, skulptūrą ir instaliaciją, pasitelkdamas bičių vašką, žuvies odą, kitas organines medžiagas ir lavos akmens atliejas. Jis kviečia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame žmogus nebėra centrinė ašis. Laikas čia patiriamas kaip gyvas, tekantis ir besikartojantis procesas, kuriame praeitis nuolat įsilieja į dabartį.
Šio projekto idėja gimė SÍM rezidencijos Islandijoje metu, kur Laima Kulbytė tyrinėjo salos priešistorę ir bandė įsivaizduoti, kas galėjo gyventi joje dar iki pirmųjų naujakurių.
Ši paroda – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje nematoma tampa matoma, o neapčiuopiama – apčiuopiama.
Laima Kulbytė – tarpdisciplininio meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2024 m. dalyvavo SÍM rezidencijoje Islandijoje, kurios metu pradėtas tyrimas tapo parodos „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ pagrindu.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Ieva Butkutė: „Keružis sąvartoje“
Išmaniajame telefone menininkė naršo po ortofotografinius ir palydovinius žemėlapius. Priartinus ekraną, greta Kėdainių išryškėja valstybinis sklypas pramonės teritorijoje – cheminių atliekų, fosfogipso sąvarta, vadinamieji „Lifosos fosfogipso kalnai“. Ištekliai iš Šiaurės Afrikos keliauja į Lietuvą, trąšos eksportuojamos svetur, o gamybos metu susidariusios atliekos pasilieka Kėdainiuose. Todėl sąvarta atrodo svetima ir atskirta nuo kasdienio gyvenimo, nors jos didžiulis siluetas matomas net gerokai nutolus nuo miesto.
Sąvarta menininkei tampa lyg išvirkščias išteklių kasybos kraštovaizdis, geologinio laiko likučiai ir nenorima didžiulio gamybos bei logistikos tinklo dalis. Kėdainių sąvartoje surinktose atliekose ji sodina į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus beržo keružio (lot. Betula nana) sodinukus. Menininkė svajoja, kad išeikvotas kraštovaizdis vėl taptų gamtos dalimi.
Ieva Butkutė – architektė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Jos tyrimuose persipina planetos tinkliškumo ir cikliškumo klausimai. Pramonės teritorijų ir kraštovaizdžių tyrimu ji ieško nedestruktyvaus santykio tarp miestus palaikančių, bet nuo jų atskirtų ir nenorimų pramoninių struktūrų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“
Parodoje „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“ pristatomos pagrindinės S. Šalkauskio idėjos. Daugelis jų gimė prie parodoje eksponuojamo filosofo darbo stalo, kuris ilgus dešimtmečius buvo saugomas Šalkauskių šeimos namuose Vilniuje ir dabar, specialiai šiai parodai, buvo atgabentas į Šiaulius. Parodoje – ir asmeniniai filosofo daiktai, kurių išliko labai mažai. Ir, žinoma, S. Šalkauskio knygos, kuriose išdėstytos jo mintys, idėjos, apmąstymai ir konkretūs siūlymai Lietuvai, kaip kurti stiprią, pilietišką, demokratišką valstybę.
Parodoje paliečiama ir kita svarbi filosofo pasaulio pusė – jo artimieji, šeima. Žmona Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, tapusi pačia artimiausia, labiausiai palaikančia bendražyge, jo atminimo puoselėtoja. Parodoje sudaryta išskirtinė, ko gero, pirmoji, galimybė pamatyti autentiškus Julijos ir Stasio – tuo metu dar sužadėtinių – laiškus vienas kitam. Parodoje pristatomos ir S. Šalkauskio tėvų Julijono Šalkauskio ir Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bei brolių ir seserų istorijos. Julijonas Šalkauskis dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, 1915 metų, vadovavo Šiaulių miestui, ėjo burmistro pareigas.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2027 m. sausio 3 d.
Stanislovas Žvirgždas: „Lietuvos peizažai“
S. Žvirgždas, fiksuodamas peizažus, leidžiasi į keliones gamtoje pėsčiomis, dviračiu ar valtimi, kantriai išlaukia reikalingos akimirkos, nevengia grįžti į tą pačią vietovę po daugelio metų. Kartais menininkas fotografijų siužetus sukuria net neišeidamas iš namų: štai Vilniaus peizažus fotografijose „Laiko slinktis“ (1999–2002 m.) autorius įamžino tiesiog iš savo namų Antakalnyje. S. Žvirgždo peizažai perteikia tikrovę, nenutolsta nuo jos, nepretenduoja į abstrakcijas. Jie spinduliuoja ramybę ir subtilumą.
S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Parodoje kviečiama susipažinti su peizažais iš svarbiausių menininko kurtų darbų serijų, kurios nors buvo pradėtos prieš kelis dešimtmečius, tęsiamos iki šiol: „Lietuviški peizažai“ (1973–), „Vilniaus panoramos“ (1997–) ir kt.
Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Žilvinas Landzbergas: „Pasakyk man savo vardą Sese“
Parodos lankytojai kviečiami žengti į menininko sukurtą kasdienybės erdvę, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad ji primins kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Vis dėlto į šią erdvę patekti bus galima ne iš karto – muziejaus kasoje lankytojai turės gauti užrakto kodą, tarsi būtų pakviesti į svečius ir įleidžiami už privačių namų durų. Tačiau namams reikia gyventojų, o ekspozicijai – lankytojų. Ž. Landzbergas sąmoningai žaidžia šiuo ryšiu, kurdamas įtraukią erdvę, kurioje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir tapti pasakojimo dalimi.
Ž. Landzbergas pasakoja, kad parodą sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę. Tokias dėžutes paprastai saugo mergaitės. Į jas kartais leidžiama pažvelgti ir kitiems, tačiau tik laikantis pagarbos ir mandagumo taisyklių – taip ir šioje parodoje. Tai skatina suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių teisę jaustis saugiai. Ekspozicijoje siūloma išbandyti apvalią minkštą platformą, išduodančią, kad šeimos erdvę lankytojai stebi dukros akimis. Paroda kviečia įvertinti šeimos laisvadienio ir kasdienės rutinos estetiką, o aplink vykstantys karai ir įvairūs neramumai primena, kad tai nėra savaime suprantama ar garantuota.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2027 m. vasario 28 d.
Vsevolod Seva Kovalevskij: „Paribiai. Stebuklai“
Pasitelkdamas asmeninį archyvą, fragmentiškus atsiminimus ir žiniasklaidoje cirkuliavusius vaizdinius, Vsevolod Seva Kovalevskij atskleidžia atotrūkį tarp realios queer žmonių patirties, institucinės atminties ir medijuotos tiesos. Queer egzistavimas neatskiriamas nuo miesto viešųjų erdvių – ten, kur matomumas gali reikšti ir bendruomenę, ir pavojų.
Monumentalus piešinys-komiksas veda Vilniaus, Londono ir Oslo gatvėmis. Pirmosios lietuviškos „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai jungiami į grafinę istoriją apie gyvenimą nuolat kintančio nesaugumo sąlygomis. Piešinyje užfiksuoti deklaratyvūs plakatai, nebylūs politikai ir „užkadrinis“ menininko balsas grąžina tai, kas įprastai lieka už oficialaus pasakojimo ribų.
Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams. Ryškiu parodos elementu tampa V. Kovalevskio gestas – rožinio trikampio atsiėmimas. Prievartos ir stigmos simbolis, nacių koncentracijos stovyklose naudotas žymėti homoseksualiems vyrams, čia virsta platforma queer balsams, kur buvimas kartu ir poilsis tampa pasipriešinimo forma.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
„(Ne)saugumo ribos“
Parodoje tyrinėjamos šiandien vis labiau išsitrinančios geografinių, meteorologinių ir nacionalinių ribų sampratos, jų santykis su skaitmenine tikrove ir biologiniu pasauliu.
„Kurį laiką man nedavė ramybės grobuoniškumo tema, pasaulinių megastruktūrų kompleksiškumas. Deja, vyksta penktieji karo metai. Ukrainos žemę toliau niokoja rusija, o karo frontas driekiasi ne tik per teritorijas ir dangų – jis įsiterpia į televiziją, radijo stotis, socialinius tinklus ar kitas skaitmenizuotas realybes. Kasdienybėje spėliojame orų prognozes, tačiau žmonijai vis dar sunku suvokti globalesnį klimato krizės mastą. Kažkur nuolat vyksta kataklizmai, bet „blogų orų“ poveikį nelengva tinkamai įvertinti, nes mus kasdien pasiekiantis informacijos srautas yra fragmentiškas, trūkinėjantis“, – apie parodos idėjos atsiradimą pasakoja jos kuratorė Skaidra Trilupaitytė.
„Lietuvos šiuolaikinių menininkų darbus pristatanti paroda nedidelė, bet labai talpi, įvairiais aspektais nušviečianti saugumo sampratos poslinkius dabarties pasaulyje. Kartu ji susisieja su kitomis šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančiomis parodomis – Mindaugo Navako skulptūrų ekspozicija ir Charkivo fotografijos mokyklos retrospektyva, kuriose taip pat išryškėja karo ženklai, galios struktūrų kontrolės ir geopolitinių lūžių temos, ir pasiūlo dar kitokį žvilgsnį į neramų mūsų laiką, kviečia jį apmąstyti“, – sako Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Ta gėlė atrodo kaip dronas“
Parodos „Ta gėlė atrodo kaip dronas“ paveikslai sukurti tapybos dirbtuvių sesijoje, kurią danų menininkas Eske Touborgas Kyjive surengė ukrainiečių vaikams, išlaisvintiems iš Rusijos okupuotų teritorijų. Sesijoje buvo išvyniota 20 metrų drobė ir padėta akrilinių ir purškiamų dažų. Laikas prie drobės vaikams virto gyvybingomis, džiaugsmingomis kūrybos sesijomis, kuriose jie galėjo bent trumpam vėl būti vaikais.
Po dirbtuvių Touborgas parsigabeno drobę į Daniją ir iškirpo iš jos dešimt keturkampių fragmentų, juos užtempė ant porėmių ir užbaigė paveikslus, nutapydamas išplaukusius vaikų portretus ant jų pačių sukurtų fonų.
Kūriniuose susilieja vaikų žaismingi ryškių spalvų fonai ir Touborgo nutapyti neryškūs portretai. Taip sukurtas stiprus kontrastas tarp ištrintų tapatybių, formuotų metų metus trukusios Rusijos indoktrinacijos, ir vaikystės, kuri neišvengiamai nustumiama į antrą planą.
Išplaukę veidai tampa vizualia sistemingo daugelio pagrobtų vaikų tapatybės naikinimo metafora: jiems suteikiami nauji vardai, primetamos naujos kalbos ir lojalumai. Laikotarpiu, kai tapatybė Ukrainoje tampa kovos lauku, vaikų sukurti džiaugsmingi fonai skamba kaip atkaklus priminimas apie jų teisę būti tiesiog vaikais.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Baltupiai: nuo Cedrono iki betono“
Prieš beveik penkiasdešimt metų ant žole apaugusios kalvos ir jos šlaitų iškilo naujas rajonas – Baltupiai. Žemumoje, prie platinamos dabartinės Kalvarijų gatvės, liko tik nedidelė nugriauto kaimo dalis. Naujieji gyventojai ėmė kurti savus Baltupių istorijos sluoksnius, o rajonui vardą suteikęs kaimas liko paraštėse.
Senasis Baltupių kaimas buvo gana tipiškas Vilniaus apylinkėms, tačiau viena aplinkybė jį išskyrė iš kitų. Dėl to „kalti“ dominikonų vienuoliai, 340 metų valdę Baltupių žemes. Jų įkurtos Šv. Kryžiaus kelio stotys – Vilniaus Kalvarijos – nulėmė ypatingą Baltupių raidą. Religinės šventės ir į Kalvarijas plūstantys maldininkai keitė kaimo gyvenimą. Kol Vilniaus miesto plėtra pasiekė šias vietoves, nutekėjo nemažai Cedrono upelio vandens.
Šioje parodoje muziejus drauge su baltupiečiais pasakoja apie dvi labai skirtingas rajono dalis – senuosius ir naujuosius Baltupius, juos jungiančią istoriją, gyventojus, gamtą. Kviečiame baltupiečius parodoje pasidalinti savo mintimis ir prisiminimais apie rajoną, susipažinti su buvusiais ir esamais kaimynais, o kitus lankytojus – pažinti ir pamėgti Baltupius.
Baltupiuose (Ateities g. 10A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Eglė Ridikaitė: „Nuėmimai“
Eglės Ridikaitės paroda savitu meniniu gestu sujungia skirtingas tikėjimo vietas, skaudžias istorines patirtis ir dabarties pažeidžiamumo jausmą. „Nuėmimai“ atsiskleidžia kaip tylus, bet konceptualiai tankus pasakojimas apie miestą, vienu metu patiriant ikikarinio žydiškojo ir krikščioniškojo Vilniaus sluoksnius, tyrinėjant išlikimo ir išnykimo, buvusio gyvenimo ir atminties bei užmaršties procesus.
Impulsu menininkės kūrybai tapo sovietmečiu nugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai.
Nuo 2019 iki 2025 m. menininkė jau yra „perkėlusi“ į savo drobes vienuolika archeologų atrastų Vilniaus Didžiosios sinagogos ornamentinių grindų fragmentų atvaizdų, kuriuos norėjo surinkti vienoje išskirtinai sakralioje erdvėje. Menininkė pasirinko Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, nežiūrint uždarymo sovietmečiu, išlaikiusią savo barokinio interjero visumą ir grožį.
Parodos centre – gigantiška bažnyčios erdvėje kabanti konstrukcija iš į vieną darinį sujungtų dailininkės drobių su „nuimtais“ sunaikintos Didžiosios sinagogos erdvės fragmentais, natūralaus mastelio sinagogos bimos ir mikvos grindimis, mėnulius primenančiomis kolonų pėdomis ir kitomis atodangomis.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje (K. Sirvydo g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių baigiamųjų darbų paroda
Paskutiniaisiais mokslo metais, kurdami ir viešai pristatydami baigiamuosius darbus, mokiniai tarsi užbaigia visą savo mokymosi procesą ir atskleidžia, kokius meninius įgūdžius įgijo besimokydami. Parodoje eksponuojami įvairių technikų – tapybos, piešimo ir grafikos – darbai.
Moksleivių kūriniai pasižymi originaliomis idėjomis, kompozicijų ir spalvų įvairove bei individualiu požiūriu į meną. Kiekvienas paveikslas perteikia autoriaus emocijas, vaizduotę bei kūrybinius ieškojimus. Parodoje atsispindi ne tik mokinių įgyti meniniai gebėjimai, bet ir jų asmeninis santykis su aplinka, laiko tėkme bei šiuolaikiškumu. Jaunieji menininkai savo darbuose nagrinėja gamtos, žmogaus, gyvūnų, vidinių išgyvenimų ir virsmų temas. Paroda leidžia pamatyti, kaip skirtingai moksleiviai suvokia meną ir perteikia savo mintis vizualine kalba. Baigiamųjų darbų paroda Kauno pilyje atspindi mokinių kūrybiškumą, fantaziją ir meninę saviraišką bei suteikia galimybę jauniesiems kūrėjams pristatyti savo darbus visuomenei.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). Vertingas gyvenimas“
Šiemet minime Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 140-ąsias gimimo metines. Rašytojos, pedagogės, aktyvios visuomenininkės gyvenimas nebuvo nei paprastas, nei lengvas: jos kartai teko pažinti tris istorines epochas, skiriamas dviejų pasaulinių karų. Aplinka ne itin palanki puoselėti ir įgyvendinti asmenines vizijas; neretai teko rinktis per prievartą, ieškoti sprendimų ir išeičių labai sudėtingose situacijose. Šviesioji gyvenimo pusė – darni dukters Danutės šeima, bičiuliai ir bendraminčiai, tarpusavio palaikymas ir atkaklus optimizmas.
14-os meninių vinječių rinkinį parodai sukūręs Sofijos Čiurlionienės provaikaitis Džiugas Palukaitis prisimena, kad dar metų pradžioje su pusbroliu Roku svarstė, koks galėtų būti šeimos indėlis minint promočiutės Sofijos sukaktį. Tada ir gimė mintis pabandyti parodyti žinomas, gal ir kai kurias retesnes fotografijas naujai – suteikti joms balsą. Nepasakojant visko apie viską; tekstų fragmentai tegu išnyra iš tylos ir grįžta atgal, užsiminę, priminę. Suteikime spalvų – per gėles. Sofija gėles mėgo: „… tos paslaptingos baltųjų lelijų akys… Atsimeni?“
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„kartu skirtingais keliais“. Grupė „Keturios“
Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.
Paroda „kartu skirtingais keliais“ yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės „Keturios“ istoriją. Čia siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.
Parodoje siūloma priimti nežinią, neapibrėžtumą ir fragmentiškumą. Kaip ir pasirinkimai, ką papasakoti, o ką nutylėti, tai yra neišvengiama kiekvieno autentiško pasakojimo dalis. „kartu skirtingais keliais“ kviečia abejoti viena „teisinga“ istorija ir pamatyti ją kaip gyvą, atvirą, nuolat kintantį procesą.
Parodoje svarbus ir feministinis žvilgsnis. Jis kviečia apmąstyti pirmosios vien moterų menininkių grupės vietą lyčių studijų kontekste, o susibūrimą į grupę interpretuoti kaip moteriškos bendrystės formą ir išlikimo strategiją.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pasauliui apie Lietuvą“
Tarptautinę muziejų dieną Istorinės Prezidentūros Kaune sodelis pasitiko pasipuošęs jubiliejine, dvidešimtąja didelio formato archyvinių fotografijų paroda „Pasauliui apie Lietuvą“.
Paroda pasakoja apie 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę. Archyvinės fotografijos atskleidžia, kaip buvo formuojamas Lietuvos įvaizdis ir kokios asmenybės labiausiai pasižymėjo „išvedant“ Lietuvą į pasaulį.
1918 m. valstybingumą atkūrusiai Lietuvai teko gerokai pasistengti siekiant tapti matoma ir girdima. Šios sudėtingos misijos buvo imtasi tiek valstybiniu mastu, tiek ir individualiomis atkaklių lietuvių pastangomis. Vis tik pirmieji mūsiškių bandymai neretai „prisvildavo“: Lietuvos diplomatai nebūdavo kviečiami į svarbiausias senojo žemyno konferencijas, pirmieji šalies olimpiečiai 1924 m. vos sugebėjo pasiekti Paryžių, o teatro artistai, debiutavę Rygoje, susilaukė ironiškų žinučių kaimynų spaudoje.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Romarika Pikelienė: „Tarp akmens ir šviesos: septynių vyskupijų ženklai“
Parodą sudaro septyni vitražai, reprezentuojantys skirtingų Lietuvos vyskupijų bažnyčių fasadų fragmentus. Kūriniuose išryškinami mūro raštai, plytų ir akmenų dermė, pasitelkiant cianotipijos techniką ant matinio stiklo. Į architektūrinius vaizdus integruojami vitražinio stiklo elementai sukuria daugiasluoksnę struktūrą, kurioje susilieja tradicinė sakralinė architektūra ir šiuolaikinė vitražo raiška. Šis ciklas veikia kaip vizuali refleksija, kviečianti permąstyti bažnyčias ne tik kaip architektūrinius objektus, bet ir kaip tikėjimo, laiko bei kolektyvinės atminties ženklus.
Šis kūrybinis projektas tęsia Lietuvos sakralinės architektūros tyrinėjimus, ypatingą dėmesį skiriant akmens mūro struktūrai ir jos vizualiniams kodams. Įkvėpimo šaltiniu tampa bažnyčių fasadų fragmentai, jų medžiagiškumas bei laiko sluoksniai. Mūro reljefas interpretuojamas kaip simbolinis tiltas tarp fizinės architektūros ir jos dvasinio tęstinumo. Šviesa, prasiskverbianti per matinį stiklą, minkština formas, kuria subtilius šešėlių ir tonų perėjimus, taip atverdama naujas vizualines patirtis ir pabrėždama medžiagos gyvybingumą.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 5 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Prano Domšaičio Afrika: veidai ir figūros“
Pranas Domšaitis (1880–1965) – tapytojas ekspresionistas, XX a. moderniosios dailės atstovas, vienas garsiausių lietuvių dailininkų, apie kurį sovietinėje Lietuvoje žinojo tik nedaugelis. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma gausiausia ir vertingiausia jo kūrinių kolekcija, kurią 1989–2006 m. padovanojo Lietuvių fondas (Čikaga, JAV).
Dailininkas augo, studijavo, kūrė veikiamas vokiečių ir lietuvių kultūrų. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo gerai žinomas Europoje, Vokietijos meno lauke, nuo 1949 m. išgarsėjo Pietų Afrikoje.
Pietų Afrikoje tapytoją stebino neįprasta gamta, apšvietimas, spalvos, vietinių genčių gyvenvietės, jų būstai, darbai ir tradicijos. P. Domšaitis tyrinėjo egzotišką pasaulį, žavėjosi Afrikos žmonėmis, jų aplinka ir viską fiksavo pieštuku popieriuje, dažais kartone. Keliaujant po šalies vietoves dailininkui didžiulį įspūdį paliko Karu ir Transkėjos kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios gentys. Anot dailininko, jis pasijuto tarsi namuose. Tapytojo kūriniuose vaizduojamos šokančios, stovinčios, pozuojančios figūros, vaikai, grūdantys kukurūzus, vandens nešėjos. Figūros grupuojamos ritmiškai, sukuriant aiškią struktūrą ir akcentuojant ryškias aprangos spalvas. Kai kurios figūros vaizduojamos labai apibendrintai, jos beveik geometrinių formų, o juodi nutrūkstantys kontūrai jas dar labiau išryškina.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Klaipėdoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste. Siekdamas supažindinti Lietuvos meno visuomenę su šio unikalaus Australijos lietuvių menininko kūrybiniu palikimu, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia išvysti dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuotą reprezentatyvią ir vertingą Lietuvai padovanotą kolekciją – 68 tapybos ir grafikos darbus bei dalį jo asmeninio archyvo.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 4 d.
Arvydas Ališanka: „Kita vieta. UKC Stiklo galerija“
Utenos KC Stiklo galerijoje apsistos keliaujančios skulptūros – kūriniai, gyvenantys savo gyvenimą tarp miesto šurmulio ir galerijos tylos.
Parodoje susitinka skirtingų laikmečių skulptūros, kviečiančios dialogui su erdve, žiūrovu ir viena kita. Skaidri galerijos architektūra suteikia kūriniams ypatingą būseną – tarsi levitaciją tarp vidaus ir išorės.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugpjūčio 31 d.
melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba“
Paroda kviečia susitikti su viena išskirtiniausių Lietuvos tekstilės kūrėjų – Marija Švažiene (g. 1930 m.). Nuo ankstyvųjų kūrinių ji kryptingai laužė nusistovėjusias gobeleno tradicijas ir šiai kūrybos formai suteikė dinamišką, erdvinę raišką. Netikėtos gobelenų savybės atsinaujinančios, iš socialistinio realizmo slogučio bundančios dailės kontekste buvo greitai pastebėtos, o menininkės kūriniai netrukus tapo nuolatiniais respublikinių, sąjunginių ir Europoje rengiamų parodų eksponatais.
Parodoje pristatomi svarbiausi M. Švažienės įkvėpimo šaltiniai ir jų atgarsiai kūryboje. Reikšmingą vietą užima jūra ir Palanga, nuo pirmo apsilankymo sužavėjusi menininkę – ji dažnai čia sugrįždavo kurti ir ilsėtis.
Kita parodos ašis – kūrybinis dialogas su menininkės vyru, tapytoju Jonu Švažu (1925–1976 m.). Jų darbuose susitinka panašios temos – miestas, kosmosas, gamta, tačiau kiekvienas jas plėtoja savitai.
Parodoje pristatoma ir netikėta, penkis dešimtmečius trukusi istorija, sujungusi M. Švažienę ir italų kilmės šveicarų kompozitorių Gaetano Giuffrè.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki lapkričio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Tadas Baginskas: „Dizaino kontrapunktai“
Paroda skirta architekto ir dizainerio Tado Baginsko 90-ies metų jubiliejui. Ieškant prasminių kūrybinės biografijos jungčių pasirinktas muzikinis kontrapunkto terminas, kuris apima kartu skambančių savarankiškų melodijų junginius. Tokį pasirinkimą lėmė Baginsko plokštelių kolekcija, garso aparatūros pavyzdžiai, įgyvendintų dizaino projektų muzikinės sąsajos, visą gyvenimą lydėję džiazo ir šokio ritmai. Architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai iš Kauno atvykusių jaunų architektų grupę, kuriai priklausė ir Baginskas, buvo pavadinę „Modern Jazz Quartet“.
Šešių dešimtmečių Baginsko kūryba apima baldų ir šviestuvų objektus, interjerų projektus, parodų dizaino sprendimus, grafinio dizaino ir architektūrinių brėžinių pavyzdžius. Kūrybinėje jo biografijoje – masinės gamybos pavyzdžiai ir artdizainui priskiriami dekoratyviniai objektai. Baginskas kūrė pasitelkdamas pačias skirtingiausias medžiagas: nuo medžio, metalo, stiklo ir gintaro iki retųjų brangakmenių. Tačiau svarbiausia jo veiklų ašis buvo ne pavieniai objektai, o požiūris į dizainą kaip sisteminį procesą, jungiantį kūrėjus, žmones ir aplinkas. Dizainerio ir architekto biografijoje susijungia Kaunas ir Vilnius, pirmosios Lietuvos respublikos, vėliau pokario, sovietinės okupacijos ir nepriklausomybės laikotarpių patirtys. Kaip dizaino profesorius, Baginskas sujungia skirtingas dizainerių kartas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 23 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
„Kolekcininkai: atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Gen Z. Viskas vienu metu“
Parodoje dalyvauja dvidešimt jaunų menininkų, gyvenančių vienuolikoje Rytų Europos valstybių – regione, kurį formuoja ne bendra atmintis, o paveldėti pertrūkiai, atidėtos ateitys ir nuolatinė pereinamoji būsena. Šie menininkai nelaiko istorijos užbaigtu pasakojimu ir nesiekia jos išspręsti. Veikiau jie gyvena nestabilumo paženklintoje dabartyje.
Darbo žinutės, atostogų asmenukės, karščiausios dienos naujienos, karo reportažai, apsipirkimas internetu – sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos ir dažnai laikomos nesuderinamomis, dabar sklandžiai susipina kasdieniame skaitmeniniame gyvenime. Troškimai, baimė, malonumas, empatija ir išsiblaškymas gyvuoja viename ekrane, dažnai tuo pat metu.
Lengvai persijungdami iš vieno vaidmens, profilio ir tapatybės į kitą, šie menininkai išlaiko priešybių įtampą, užuot ją išsklaidę: skaitmeninė ir fizinė erdvė, materialumas ir nematerialumas, protas ir emocijos, pažeidžiamumas ir kontrolė. Tapatybė nebėra stabilus branduolys, bet nesibaigiantis savęs kūrimas sąveikaujant su kitais. Savastis yra kolektyvinė, pagrįsta santykiais, įsitvirtinusi dėmesio ir afekto tinkluose. Viskas vienu metu.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Mindaugas Navakas: „Vakar ir dar seniau“
Per savo karjerą menininkas išlaikė kritišką ir neretai ironišką santykį su mus supančia aplinka, tačiau plastinė raiška, nors jau daugeliui atpažįstama, kinta. Jo kūryboje nuosekliai plėtojami eksperimentai su skulptūros technikomis ir medžiagomis: nuo tradicinių žaliavų – metalo, medžio, akmens – iki ready made’ų ar objet trouvé. Parodoje „Vakar ir dar seniau“ Mindaugas Navakas ir toliau eksperimentuoja – naudoja kietąjį porcelianą, o jo paviršių formuoja iš standartinių, banalių statybinių medžiagų, taip pabrėždamas ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, Kinijoje porcelianas yra siejamas su dekoratyviomis vazomis, servizais ar indais, o Vakaruose jis plačiai naudojamas sanitarinės keramikos objektams ir tampa higienos infrastruktūros dalimi.
Menininko naudotas porcelianas buvo tiekiamas iš fabriko Slovjansko mieste, Donecko srityje, šiandien nebeveikiančio dėl karo. Paroda aktyvuoja ne tik porceliano kultūrinį bei istorinį, bet ir dabartinį geopolitinį kontekstą ir veikia kaip vieno kūrybinio ciklo retrospektyva. Ne atsitiktinai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejaus pietinio korpuso didžiojoje salėje – būtent ši rūmų dalis liko nepastatyta iki XX a. pradžios dėl vis pasikartojančių karinių konfliktų. Prašmatnumo atsisakantis porcelianas šioje erdvėje permąsto santykį su istorija ir laiku, išsklaidydamas prabangių rūmų ilgesio mitą.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“
XX a. pradžioje Stanisławas Filibertas Fleury vaikščiojo po Vilnių su kamera ir fotografavo miestą – jo gatves, kalvas, tiltus, kasdienybę. Šviesa, kadaise užfiksuota stiklo negatyvuose, mus pasiekia ir po daugiau nei šimto metų.
Po daugiau nei šimto metų Sigitas Parulskis ateina į tą pačią vietą. Pastato didelio formato kamerą ant trikojo, ilgai fokusuodamas žiūri į tą patį vaizdą. Tas pats miestas. Kita šviesa. Kiti žmonės. Kitas laikas.
Ši paroda nėra dviejų menininkų dialogas. Tai dviejų laikų susitikimas toje pačioje miesto vietoje. Žiūrovas mato atitikimus ir neatitikimus – vietas, kurios išliko, ir tas, kurios pranyko. Taip miestas čia tampa daugiau nei architektūra. Jis gyvena, sensta, keičiasi. Pastatai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Fotografija trumpam sukuria iliuziją, kad laiką galima sulaikyti. Tačiau iš tiesų ji tik leidžia jį pamatyti.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“
1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.
Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“
Parodą pradeda garsaus italų dailininko, Bolonijos ir Veronos akademijos nario Saverijaus Dala Rozos (Saverio Dalla Rosa, 1745–1821) įstabus paveikslas „Šv. Kazimieras, garbinantis Dievo Motiną“, jį autorius yra pasirašęs. Šis tapytojas dirbo Polocko ir Vitebsko jėzuitams, todėl neatmestina versija, kad Lietuvos dangiškąjį globėją vaizduojantis kūrinys kažkada priklausė vienai šių miestų bažnyčių.
Religinę tematiką parodoje reprezentuoja dar du kiti paveikslai. Tai nežinomo talentingo italų menininko, dirbusio Montičeli d’Ondžinos mieste, apie 1640 m. nutapytas kūrinys „Kristus ir svetimautoja“ bei Milano dailininkui Melkiorei Gerardiniui, vadintam Čeraninu (Melchiorre Gherardini, detto il Ceranino, 1607–1678), priskiriamas darbas, vaizduojantis stebuklingą šv. apaštalo Jokūbo pasirodymą 844 m. Klavicho mūšyje, kuriame šventasis padėjęs ispanams įveikti saracėnus.
Didžiausią parodos dalį sudaro portretai. Čia dominuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdai.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 16 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“
Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), gimęs Zalavo dvare, Lietuvos lenkų šeimoje, prisistatydavęs ne tik lenku, bet ir žemaičiu bei lietuviu, buvo atsidavęs muziejininkas, tyrinėtojas, palikęs stulbinančių šios veiklos rezultatų. Per 15 metų trukusią tremtį Sachaline tapo žymiausiu ainų tautos etnografu ir antropologu. Jo vardą gerai žino Japonijos ainai ir Šiaurės bei Rytų Azijos kalbas ir tautas tyrinėjantys antropologai.
Šioje parodoje, skirtoje Bronislovo Petro Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomi jo darbai, supažindinama su ainų istorija bei kultūra ir padedama suprasti, ką šiandien reiškia būti ainu.
Vis daugiau žmonių atgaivina ir atkuria senąsias tradicijas, jas pritaiko savo laikmečiui ir kuria naujas, dalyvaudami judėjime už ainų kultūrą ir jų kaip vietinių gyventojų teises.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“
Kiek muziejaus įprastai esate linkę pamatyti? O kiek galite? Akys nekantrauja įsibrauti per duris, aprėpti skliautus, sales ir koridorius, apžvelgti ir ištyrinėti kiekvieną artefaktą. Prisimerkus, iš arti nagrinėti po krislelį, ir priešingai – atsipalaidavus nužvelgti visumą. Muziejus, rodos, negalėtų egzistuoti be žvilgsnio, ar bent jau jaustis gyvas, reikalingas ir aktualus.
Ši ekspozicija pirmą kartą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio, istorijoje atspindi atviros lankomos saugyklos (angl. visitable / open storage) koncepciją. Joje pamatysite stelažuose išdėliotą muziejaus rinkinių lobyną. Išvysite skirtingus Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus rinkinius: baldus, keramiką, stiklą, porcelianą, tekstilę, metalą bei patį „jauniausią“, tačiau itin įvairų dizaino rinkinį. Čia galite dairytis, klaidžioti, grožėtis gausa, ieškoti ir atrasti pažįstamų ar visai neregėtų artefaktų, įspūdingų keistenybių ir objektų-mįslių. Akį užkliūti kviečia rinkinių atstovai – akcentiniai objektai, kiekvienas su sava ypatinga istorija. Dalis šių objektų yra klasika ir ikonomis jau spėję tapti taikomosios dailės ir dizaino kūriniai, kita dalis – seniai viešumoje nerodytos retenybės.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje geopolitinių iššūkių kontekste, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą per meną, tradicijas bei simbolius. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti išgirsta kitų tautų akivaizdoje, o jame vykstančios parodos – tribūna apie save papasakoti.
Pirmasis lietuvių prisistatymas Pasaulinėje 1900 metų parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, pasakyta liaudies meno eksponatais, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumą.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatyti šioje parodoje. Juos papildo šiuolaikinių menininkų kūryba, įkvėpta etnografijos ir kelianti tapatybės klausimus, liudijanti, kad ir šiuolaikiniai menininkai įkvėpimo semiasi liaudies kūryboje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais paminėjome Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo 2024 m. gegužės 18 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veikia nuo 2024 m. kovo 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veikia nuo 2024 m. balandžio 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Valentinas Pečininas: „Inkarnacijų trajektorijos“
V. Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“ verčia susimąstyti apie tai, kad fotografija vis dar yra viena iš daugelio šiandien aktualių pasakojančių ir pasaulį dokumentuojančių medijų.
Fotografijų paroda sudaryta iš atskirų dalių. Viena jų skirta Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Šie kūriniai kaip tik ir kvestionuoja fotografijos naratyvinę anatomiją. Nuotraukų herojai yra parodos autoriaus amžininkai.
V. Pečininas prisimena, kad 2020–2021 metais vyko jau minėto teatro renovacija. Anuomet pastato aplinka ir provokavo, ir reikalavo sukurti kažkokį neįtikėtiną fotografinį pasakojimą, kuriame būtų taikliai įamžinti pokyčiai.
Nuotraukose veikia išankstiniai nusistatymai, migruoja žmonių jausmai bei kultūrinės tapatybės. Net V. Pečinino fotografijos tampa bendriniais simboliais.
Visas V. Pečinino konstruojamas pasakojimas telpa tik į vieną kadrą. Jis mums gali atrodyti pernelyg paprastas, bet tik tol, kol į jį neatsakingai ir lengvabūdiškai „užmetame akį“. Kiek įmanoma atidžiau apžiūrinėdami nuotraukų detales ir aiškindamiesi jų santykį su įamžintais aktoriais, pradedame suvokti, kad atvaizde – ištisa istorija, net kelis sluoksnius talpinanti filosofinė knyga.
V. Pečinino fotografijose kuriami naratyvai padeda įamžintiems asmenims vaizdingai atskleisti savo intymius, giluminius pasaulius, o gal net juos suvaidinti – juolab tai aktualu žinant apie fotografuojamųjų profesijas. Nuotraukų subjektai parodo, kad patiria gyvenimą su visais jo atspalviais: nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo lengvumo iki skausmo.
Žvelgiant į V. Pečinino užfiksuotus aktorių veidus, pozas, kūno ir aplinkos santykį atrodo, kad atvaizdai geba atskleisti tikrąją teatro tikrovės dimensiją, o fotografinis naratyvas suponuoja intelektualinę jos konstrukciją.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki rugsėjo 5 d.
Juozapas Jakštas: „Giluminės žemės“
Juozapo Jakšto medžio skulptūrų parodą „Giluminės žemės“ papildo apie šį dievdirbį Oleksandro Dirdovskio (Ukraina) sukurtos fotografijos, videoinstaliacijos ir filmas.
Paroda kviečia įžengti į skulptoriaus „gilumines žemes“. Jose susikerta atmintis ir laikas, išorė ir vidus, forma tampa mintimi, skulptūra – balsu, medžiaga – patirties nešėja. Juozapo Jakšto kūriniai, išsibarstę po visą Lietuvą, tapo jos kraštovaizdžio dalimi, o jo gimtinės vienkiemyje skulptūros sukūrė unikalią patyrimo erdvę. Daugiau nei 250 jo monumentalių skulptūrų yra neatsiejamos nuo nacionalinės atminties ir ryšio su gamta.
„Kurdamas filmą ir fotografuodamas su Juozapu susijusius vaizdus siekiau ne tik užfiksuoti jo pasaulį, bet ir jį pratęsti, užmegzti su dievdirbiu dialogą. Čia nėra galutinio taško – yra tik įėjimas, kuriame žiūrovo žvilgsnis tampa parodos dalyviu,“ – sako videomenininkas ir parodos kuratorius Oleksandr Dirdovskyi.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 30 d.
Algimantas Žižiūnas: „Veidai ir mintys“
Lietuvos centrinis valstybės archyvas kviečia pažvelgti į savo srities profesionalo A. Žižiūno įamžintus iškilių Lietuvos kultūros, mokslo, politikos, švietimo ir visuomenės asmenybių portretus. Fotografijas papildo įdomios ir neretai šmaikščios įamžintų žmonių ranka užrašytos mintys, įžvalgos ir gyvenimo apmąstymai. Keturiasdešimt iš daugiau nei 1800 portretų ciklo atrinktų fotografijų atskleidžia ne tik įamžintų asmenybių veidus, bet ir jų vertybes, pasaulėžiūrą bei laikmečio dvasią.
Parodos atidarymo renginyje smuiku grieš maestro Andrius Krevnevičius, o parodą pristatys ir apie A. Žižiūno kūrybinį palikimą kalbės archyvo atstovai, fotografo artimieji bei renginio svečiai.
Algimantas Žižiūnas (1940–2023) – meno kūrėjo statusą turintis fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas, visuomenininkas. A. Žižiūnas – vienas ryškiausių Lietuvos fotografų, daugiau nei šešis dešimtmečius fiksavęs šalies kultūrinį, visuomeninį bei kasdienį gyvenimą. 2009 m. visą savo fotografijų archyvą jis padovanojo Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Maketo dimensija 2.6“
MAKETO DIMENSIJA 2.6. kvies pažvelgti į skulptūros pradžią – momentą, kai idėja dar tik įgauna kontūrus. Čia atsivers eskizai, bandomieji modeliai, improvizacijos – tai, kas paprastai lieka menininko studijos užkulisiuose. Šioje stadijoje kūrinys dar nėra užbaigtas: jis trapus, atviras permainoms, galintis augti, nykti ar netikėtai persikurti.
Maketas tampa pirmuoju impulso ženklu – lyg užuomina, kurioje telpa ir gležnumas, ir ateities galimybės. Į parodą atėjęs žiūrovas patenka į procesą, kuriame kūrinys dar ieško savo formos. Čia jis nebėra vien tik stebėtojas – jis tampa proceso liudininku, galinčiu atpažinti kūrybos dinamiką ir pajusti, kaip iš idėjos gimsta materija. Tai erdvė, kurioje susitinka mintis, medžiaga ir nuolatinė kaita.
Ši paroda yra įžanginis renginys, pristatantis vyksiantį tarptautinį skulptorių simpoziumą Kaune, kurio metu rugpjūčio-rugsėjo mėnesais menininkai iš įvairių pasaulio šalių atvirose erdvėse kurs, dalinsis patirtimi ir leis miestui stebėti patį kūrybos procesą. Simpoziumo metu Kaunas virs gyva dirbtuve, kurioje bus galima sekti kūrinių raidą nuo pirmųjų eskizų iki įgyvendintų formų.
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Maria Arendt ir Vaiva Lanskoronskytė: „Žymės“
Žymės atsiranda ten, kur paviršius susiduria su laiku. Kartais jos matomos kaip įspaudas, siūlė ar nusidėvėjimas, kartais išlieka tik atmintyje, tačiau visuomet liudija santykį – su vieta, medžiaga ar patirtimi. Būtent šiame lauke susitinka Marios Arendt ir Vaivos Lanskoronskytės kūrybinės praktikos. Nors menininkės dirba skirtingomis medžiagomis ir pasitelkia skirtingas menines kalbas, abi tyrinėja, kaip patirtys įsirašo į paviršius ir kaip šie ilgainiui tampa atminties nešėjais.
Vaivos Lanskoronskytės kūryboje atmintis skleidžiasi per rastus objektus, atspaudus ir urbanistinio kraštovaizdžio fragmentus. Parodoje eksponuojama iš gatvėse rastų objektų ir kasdienio vartojimo atliekų sukurta miniatiūrų instaliacija tampa aliuzija į seno pastato sienas – nuplyšusių tapetų sluoksnius, fragmentiškai išlikusias plyteles, nutrintus dažų paviršius.
Maria Arendt atminties temą analizuoja per tekstilę. Audinys tampa architektūros forma, o kita kūrinio pusė – siūlės, mazgai ir skirtingomis kalbomis spausdintų laikraščių fragmentai – išsaugo išgyventos patirties pėdsakus.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Projektų erdvė“ (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“
Grybų piešinių niekada nebuvo daug, būdami paslaptingi ir ilgą laiką menkai pažinti, jie dažnai likdavo gyvūnų ir augalų tyrimų šešėlyje. Visgi ryškų pėdsaką grybų vaizdavimo istorijoje paliko pedagogas, botanikas, Vilniaus krašto gamtos tyrinėtojas Konstantinas Prošinskis (1859–1936). Jo piešiniai ilgą laiką buvo saugomi archyvuose, o dabar atsiveria kaip unikalus mokslo ir meno istorijos liudijimas.
Parodoje pristatomos Konstantino Prošinskio grybų akvarelių reprodukcijos. Jose itin kruopščiai perteikiamos grybų formos, spalvos ir sandaros detalės, o mokslinis tikslumas neretai susilieja su subtilia, kiek romantizuota menine raiška.
Eksponuojami darbai atskleidžia ne tik autoriaus išskirtinį dėmesį grybų formų ir spalvų įvairovei, bet ir XX a. pradžios gamtos pažinimo, mokslinės iliustracijos bei meninės raiškos tradicijas. Ši paroda – tai reta galimybė susipažinti su mažai žinomu Lietuvos gamtos paveldo ir mikologijos istorijos puslapiu.
Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks iki rugsėjo 1 d.
Eduardas Juchnevičius ir Martynas Juchnevičius: „Dvigubas kodas“
Eduardas Juchnevičius (1941–2011) – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų, tapytojų ir poetų, pelnęs pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse grafikos parodose. Plačiausiai jis žinomas kaip savitos meninės kalbos linoraižinių kūrėjas, kurio darbai išsiskiria ekspresyvia plastika, simbolizmu, grotesku ir meistriška kompozicija. 1986 m. Talino grafikos trienalėje menininkui skirtas pagrindinis prizas, jis įvertintas svarbiais apdovanojimais Lietuvoje ir užsienyje, o jo kūriniai saugomi reikšmingiausių Lietuvos meno muziejų kolekcijose.
Martynas Juchnevičius (g. 1971) – Londone kuriantis iš Šiaulių kilęs lietuvių menininkas savo kūryboje jungia grafikos preciziką, animacijos dinamiką ir poparto estetiką. Animatoriaus karjerą pradėjęs Lietuvoje, vėliau ją tęsė Budapešto studijoje „Varga Studio“ ir dirbo prie tarptautinių projektų, tokių kaip Mr. Bean, Angry Birds Toons, Captain Sabertooth ir Pettson and Findus. Tarp šių projektų užsakovų – The Walt Disney Company, Tiger Aspect Productions, Happy Life Animation, Passion Pictures ir National Geographic.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 5 d.
