Feliksas Jakubauskas (1949–2025): „Audimo laimė“
Paroda aprėpia daugiau nei keturis F. Jakubausko kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje vyrauja paskutinių dešimtmečių darbai, perteikiantys meninį autoriaus individualumą ir virtuozišką techniką. Siekiant atskleisti F. Jakubausko kūrybos esmę, prireikė ją dekonstruoti, išvynioti tarsi kūrybinio principo išklotinę. Kas jį jaudino, kaip evoliucionavo ir kokias formas skirtingais laikotarpiais įgijo jo kūryba? F. Jakubausko tekstilei būdingas asociatyvus, poetiškais įvaizdžiais ir metaforomis grįstas turinys. Jo pasaulyje nebuvo vidinės sumaišties, destrukcijos, perdėto dramatizmo. Gobelenuose girdime muzikos skambėjimą, poezijos posmus, užčiuopiame slapčiausias žmogaus mintis. Menininkas kūrė minimaliomis priemonėmis, sąmoningai kratėsi konkretumo, linko į sąlygiškų formų dermę. Iš vaizduotės polėkio kilusius figūrų derinius – pamėgtus kvadratus, trikampius, piramides, vėduokles, tiesias ir įstrižas linijas – suvaldė tikslinga meistro ranka, konstruojanti gyvybingumu pasižyminčias variacijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Jaunojo dizainerio prizas 2026“
Parodoje pristatoma 15 tarptautinės komisijos atrinktų projektų – po tris produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų kategorijose.
Parodos kuratorė Daina Eičaitė pažymi, kad šių metų projektai apima platų socialinių ir politinių temų lauką: „Parodoje kūrėjai nagrinėja emocinio intelekto ir socialinės gerovės temas, ieško būdų stiprinti įtrauktį, bendruomeniškumą ir tarprūšiškumą. Ieškodami alternatyvios pasaulio ateities, jie kritikuoja nusistovėjusias ideologijas ir sistemas. Eksperimentuodami su medžiagomis ir raiškos formomis, dizaineriai klausia – galbūt jau laikas keistis ir iš naujo įvertinti tai, kas yra aplink?“
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Laisvės dažnis“
Laisvės istorija pulsuoja – tai prityla, tai vėl sustiprėja. Sukilimai, Nepriklausomybės kovos, partizaninis karas, disidentinis judėjimas, Atgimimas ir 1991 metų Sausio įvykiai – visi jie jungiasi į atsikartojantį laisvės dažnį.
Gedimino pilies bokštas – nebylus Lietuvos kovų už laisvę liudininkas. Jo papėdėje ilgus metus ilsėjosi mirties bausme nuteistų 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, 1919 m. sausio 1 d. bokšte pirmą kartą iškelta Lietuvos valstybės vėliava. Sovietų okupacijos metais prie Gedimino pilies skubėdavo įsiamžinti Tėvynėn iš lagerių grįžę politiniai kaliniai. Nuo čia driekėsi Baltijos kelias, o 1991-ųjų sausį Gedimino bokšto trispalvę gynę savanoriai regėjo link parlamento rūmų riedančius tankus.
Laisvės idėjų dažnis sklido kiaurai – per propagandos triukšmą, grėsmes, baimę ir suvaržymus. Kiekviena karta laisvės pulsavimą papildė savo balsu.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks nuo rugpjūčio 23 d.
„Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“
Lietuvos technologinė trajektorija prasidėjo ne vakar ir nesibaigia šiandienos startuoliais. Ji driekiasi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų žinių, matavimo, skaičiavimo, inžinerinės minties ir mecenatystės tradicijų iki šiuolaikinių lazerių, biotechnologijų, kosmoso technologijų, robotikos, informacinių technologijų ir vienaragių ekosistemos. Ši trajektorija ne visada tilpo Lietuvos geografijoje – dalis lietuvių kilmės mokslininkų ją tęsė Vakaruose, palikdami istorijas, kurias Lietuvoje dar tik pradedame pasakoti.
Paroda sugrąžina į Lietuvos aukštųjų technologijų istoriją žmones – mokslininkus, inžinierius, programuotojus, išradėjus. Jų istorijos iki šiol per mažai pasakotos, nes dalis kūrėjų dirbo laikais, kai apie save nebuvo įprasta kalbėti, o technologijų pasaulis dar nekūrė ryškių viešų herojų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2027 m. birželio 6 d.
„Lietuvos partizanų batuose…“
Lankytojai kviečiami uosle, klausa, rega ir lytėjimu pajusti sukrečiančias Lietuvos partizanų istorijas. Parodos centre – Lietuvos laisvės kovotojų avalynė, kurpaliai, batų ruošiniai ir kiti su avalynės gamyba susiję eksponatai. Juos papildo autentiški garsai, kvapai ir pasakojimai, sukuriantys jautrią ir įtraukiančią patirtį. Lankytojų laukia dvylika istoriškai atkurtų artefaktų, kuriuos galima liesti, matuotis ar net apsiauti.
Aplink meninį avalynės objektą kuriamas pasakojimas atskleidžia mūsų tautos išlikimo esmę – Lietuvos partizanų pasipriešinimą okupacijai ir kovą už laisvę. Paroda kviečia sekti partizano keliu – nuo apsisprendimo priešintis iki paskutinės kovos akimirkos, kai už Lietuvos laisvę sumokama brangiausia kaina.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma Malborko pilies (Lenkija) paroda – dovana Vilniui ir Lietuvos sostinės svečiams. Jie įsikūrę ypatingą istorinę ir simbolinę reikšmę visam Baltijos regionui turinčiuose pastatuose – Vilniaus ir Malborko pilyse. Parodoje pristatomos unikalios vertybės iš Malborko pilies muziejaus kolekcijos.
Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir Malborko pilis buvo ir tebėra Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorijai svarbių įvykių vietos bei jų liudytojai. Permainingi istorijos vėjai lėmė, kad abi šios vietos prarado savo pirminę funkcinę paskirtį, tačiau išsaugojo per amžius susiformavusią simbolinę reikšmę. Būtent šių simbolinių prasmių sankaupa paskatino minėtose erdvėse įkurti muziejus. Parodoje, pasitelkus istorinių artefaktų ir meno kūrinių rinkinį, pasakojama Malborko pilies istorija.
Parodoje chronologine tvarka pristatomos visos Malborko pilies gyvavimo epochos. Kiekvienoje jos dalyje atsispindi jau 65-erius metus besitęsianti Lenkijos muziejininkų veikla, skirta sudėtingai šios vietos istorijai atskleisti.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Volungė Aušra Griškonytė: „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“
„Posovietiniame laike, kai LGBTQ+ žmonių visuomenėje negalėjo būti dėl patiriamos diskriminacijos, 1999 m. sukūriau fotografijų seriją „Kekšės“. Queer tema tapo pagrindinė tema, kurioje kalbu apie žmogaus teisių NE/buvimą, apie kūną, lytinę tapatybę ir socialinį NE/matomumą. Savo kūriniuose pasitelkiu kūną, per kurį reflektuoju normų kontrolę ir nepriėmimą, o fotografijos tampa ne vien vaizdu, bet ir liudijimu. Mano kūriniuose kūnas traktuojamas kaip socialinis ir politinis laukas – vieta, kur susikerta visuomenės lūkesčiai, kultūriniai naratyvai ir asmeniniai išgyvenimai. Sąmoningai renkuosi vaizduoti visuomenėje vis dar nematomus, (fotografijų serija „NEMATOMI“) queer bendruomenės narius, vis dar neturinčius užtikrintų žmogaus teisių ir kartu kviečiu susitikti su tuo, kas trapu ir autentiška.
Vienas pagrindinių mano parodos objektų – žmogaus teisių nebuvimas ir patiriama diskriminacija. Nuo ciklo „Kekšės“, skirto drag karalienėms, iki dokumentinės fotografijos apie LGBTQ+ bendruomenės patirtis – kur nuolat iškyla klausimas: kas turi teisę būti? Kur baigiasi individuali raiška ir prasideda visuomenės primetama norma? Fotografijos tampa savotiškais atspindžiais, veidrodžiais, kuriuose žiūrovas susiduria ne tik su kitu, bet ir su savimi, savo išankstiniais nusistatymais, savo baimėmis ar atvirumu. Kūriniai kviečia ne į stebėjimą, bet į dialogą, kuriame kiekvienas žvilgsnis yra klausimas, o kiekviena tyla – atsakas.“ (Volungė Aušra Griškonytė)
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.
Boris Taskov: „Šviesos trupiniai“
Formaliai galima būtų teigti, kad Boris Taskov atstovauja klasikinei fotografijos mokyklai, nes autorius fotografuoja analogine fotokamera ir darbus spausdina ant klasikinio sidabro želatinos popieriaus. Tačiau statistiškai B. Taskov darbai atsiranda savitame stilistiniame „tarp“, kai jų negalime įsprausti nei į humanistinės, psichologinės fotografijos rėmus, nei į akylo gatvės fotografijos stebėtojo amplua. Darbai labiau signalizuoja nereikšmingų šviesotamsos slinkčių stebėjimą kaip vienišumo ir nuo pagrindinių veiksmų nutolusio personažo būtį. Savotiškai Taskov galėtume pavadinti šiandieniu Algimantu Kunčiumi, kai esminės fotografijos detalės šviesa ir ryškumo zona tampa pagrindiniais fotografijų veikėjais.
Prieš penkerius metus bulgarų kilmės fotografas, gyvenęs ir kūręs Lietuvoje, persikėlė gyventi į Siciliją. Čia jo kūrybos braiže išryškėjo vienišumas ir dėmesys lėtam laiko leidimui, specifiniam pasaulėvaizdžiui ir tik tam kraštui būdingai šviesos formai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki spalio 3 d.
Maryna Pavlyshyn: „Tyliųjų fragmentų istorijos“
Svarbi Marynos kūrybos dalis visuomet buvo fotografija: „Myliu fotografiją, įvairiausius žurnalus, faktūras, tekstūras, šiek tiek piešiu. Kažkuriuo momentu visa tai pradėjo natūraliai jungtis tarpusavyje – fotografija, žurnalų iškarpos piešiniai, dažai, tekstūros. Taip pradėjau kurti koliažus, – pasakoja ji. – Kūriniai įvairių formatų: tarsi atvirukai, tapybos kūriniai ar tiesiog nestandartinio formato objektai. Mano koliažai – tai galimybė įžvelgti grožį pačiose netikėčiausiose vietose, sujungti, rodos, nesuderinamus elementus į vieną istoriją.“
Žvelgiant į menininkės, koliažus gali išgirsti Getai Brătescu artimą muzikinį ritmą, Leon Ferrari įkvėptą vaizdo ir teksto sintezę. Kiekvienas Marynos kūrinys gimsta meditatyvioje ramybėje,kuriant istoriją taktiliškai plėšant senus žurnalus, tapant ir intuityviai kuriant istoriją, ilsintis nuo
globalaus triukšmo. Marynos paroda – tarsi priminimas, kad aplink mus – labai daug grožio. Tereikia išmokti jį pastebėti, surasti paprasčiausiose detalėse: žurnaluose, fotografijose, spalvose, faktūrose, atsitiktiniuose deriniuose. Jungti šias skirtybes į visumą ir iš šių elementų kurti savo
istoriją.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki rugsėjo 26 d.
Gabrielė Navickaitė: „Kryžkelėje“
„Kryžkelėje“ – paroda apie būvį tarp skirtingų patirčių, kalbėjimo būdų ir santykio su aplinka. Tekstilės kūriniais tyrinėjamos karo, kolektyvinės atminties, moterų atsparumo bei pažeidžiamumo temos. Pasikartojantis rankų darbas čia tampa prieglobsčiu ir būdu išbūti su tuo, kas sunkiai įvardijama žodžiais. Lėtas rankų ritmas fiksuoja laiko tėkmę, o medžiagų trapumas, kuriama įtampa ir fizinis artumas kalba apie nesaugumą, rūpestį bei bandymą išlaikyti jautrumą. Atpažįstamos formos ir buities nuorodos praranda įprastą paskirtį, atvertos tarp apsaugos ir bejėgiškumo, tvarkos ir jos irimo.
Tai tarpinė, liminali erdvė tarp asmeninio patyrimo ir tyrimo, kurioje moterų pasakojimai tampa atpažinimo, artumo bei bendrumo galimybe.
Gabrielė Navickaitė (g. 2000) – VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros alumnė, šiuo metu tęsianti studijas Vytauto Didžiojo universiteto kultūrų studijų magistrantūroje. Gabrielė savo kūrybinę praktiką grindžia akademiniu tyrimu ir aktyvia moksline veikla – tyrėjos vaidmuo jai leidžia tiksliau bei giliau apmąstyti analizuojamus reiškinius. Autorės tyrimų laukas apima atminties ir materialumo studijas bei lietuvių Sibiro tremties tekstilę.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 18 d.
„Jauna Kauno tapyba‘26“
Paroda suburia profesionalius, aktyviai kuriančius menininkus, kurių darbai liudija ne tik individualias kūrybines kryptis, bet ir platesnį šiandienos tapybos lauką – kintantį, daugiasluoksnį ir atvirą interpretacijoms.
Tapyba suvokiama ne tik kaip tradicinė medija, bet ir kaip eksperimentinė erdvė, kurioje susilieja skirtingos technikos, medžiagos ir raiškos būdai. Čia tampa svarbus ne tik vaizdas, bet ir procesas – spontaniškumas, klaidos bei netikėtumai, kurie tampa neatsiejama kūrinio dalimi.
Ši paroda kviečia žiūrovą į dialogą su šiandienos tapyba – jautria, kritiška, kartais provokuojančia, bet visada ieškančia naujų prasmių ir formų. Tai galimybė pažinti jaunųjų menininkų balsus, kurie formuoja rytojaus Lietuvos meno sceną jau šiandien.
Ekspozicijoje pristatomi autoriai: Mantas Valentukonis, Sandra Kvilytė, Lukas Marciulevičius, Ligija Žilinskienė, Lilija Gotautaitė-Smalinskė, Eglė Marcinkevičiūtė, Šarūnas Baltrukonis, Benjaminas Ančeris, Pijus Firsunin, Matilda Kalvaitytė, Raminta Stasaitytė-Račkauskienė ir Dovilė Mažeikaitė. Jų kūriniuose atsiskleidžia platus temų spektras – nuo asmeninių patirčių refleksijų ir tapatybės paieškų iki socialinių, kultūrinių bei vizualinės aplinkos tyrinėjimų.
VDA galerijoje ,,Muitinė” (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 30 d.
Ieva Babilaitė: „Randasi“
„Ieva nuolat ieško tylos, bet regis, kad dar nežino, kaip garsiai tai daro.
Norėjau jos parodos „savo“ erdvėje – galerijoje, kurioje niekada nebūna tylu, ji pereinama, skersvėjuota, atvira ir komplikuota. Joje nėra pastovaus ritmo, jai negali diktuoti savų idealių sąlygų. Ją tiesiog turi priimti ir leisti save pakuruoti. Joje – nepasilėpsi.
Norėjau ištraukti Ievą – vaizdą, garsą, nerimą… – iš mažų knygelių į erdvę ir sukurti jausmą, kad, taip taip, jose jau yra viskas, jų ir užtektų, bet būtų lyg per paprasta, pažįstama. Tai primintų archyvo atvėrimą, kai menininkas ant debesies kojomis mataruoja ir jau nebegali redaguoti savo užrašų. Aš norėjau, kad tos knygelės pastumdytų galerijos – ir ne tik jos – sienas.
Esu girdėjusi, kad ugnį ugnimi, tam tikrais atvejais, galima užgesinti greičiau nei vandeniu…“ (kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė)
Ieva Babilaitė – menininkė, iliustruotoja, kuratorė ir edukatorė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo grafikos magistro laipsnį, taip pat studijavo dailės terapiją. Šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros docentė. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Veda kūrybines dirbtuves, edukacinius užsiėmimus, kuruoja knygos meno parodas. Iliustravo 24 vaikams ir suaugusiems skirtas knygas, kelių iš jų autorė ir iliustruotoja.
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 7 d.
Birutė Stulgaitė: „Su laiku“
Birutė Stulgaitė dirba su laiku. Ne tik laike, bet kartu su juo. Jie yra kūrybiniai bendradarbiai ir bendraautoriai. Surūdijusi geležis, pažaliavęs varis menininkės rankose virsta skambančiomis skulptūromis ir gravitacijos jėgas išbandančiais objektais. Kiekviename jų jaučiama ne tik autorės, bet ir laiko ranka.
Šioje parodoje atsiskleidžia skulptūrinis ir konceptualus Birutės Stulgaitės mąstymas. Jis prasideda nuo medžiagos tiesos ir tęsiasi į gamtos, istorijos ir atminties teritorijas. Menininkė metalu rašo Lietuvos istoriją. Jos istorija fragmentiška, skylėta – mes visi pildome tas nežinios kiaurymes. Ant žalvarinio kvadrato pritvirtintas „Tinklas – žemėlapis“ primena Lietuvos kontūrą.
Menininkė dažnai pasitelkia tinklus. Tinklas (pintinė, rezginė) – civilizacijos pradžia, pasak Ursulos Le Guin. Tinklas primena audinį, ornamentą, raštą. Stulgaitės kūriniai ir yra laiko raštai – ne laikraščiai, o metraščiai. Runos, relikvijos ir knygos, kurių jau niekas neperskaitys. Tai laikmačiai ir kartu laiko liudininkai. „Vario atmintis“ yra tarsi paminklas pro metalo paviršių prasiveržusiam žaliam debesiui. Taip šiuolaikinis menas kalbasi su Bronzos ir Geležies amžiais.
VDA Parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Regimantas Midvikis: „Forma ir dvasia“
Parodoje lankytojui pristatomi skulptūriniai eskizai – nedidelio formato kūriniai, atlikti iš skulptūrinio plastilino. Pastaroji eskizinė žaliava suteikė autoriaus etiudams minkštumo, plastiškumo ir natūralumo įspūdį. Autentiškos lipdytinės miniatiūros alsuoja R. Midvikio rankų šiluma ir minties gyliu, atsiveria kūrėjo mąstymo ypatumai, gyvas kūrybinis procesas bei kelias link monumentalių, didelio formato skulptūrų.
Pristatomoje gausioje ekspozicijoje kuratoriai siekė atskleisti visapusišką R. Midvikio asmenybę, kūrybinį temperamentą, atsiskleidusį skulptūriniuose maketuose, pastelėse, piešiniuose bei tapybos darbuose. Stebėdami skirtingomis medijomis sukurtus menininko kūrinius galime atpažinti emocionalų, intuityvų, lyrišką kūrėjo pradą, švelnų, bet tvirtą menininko charakterį, intuityvią, dinamišką ir introspektyvią R. Midvikio pasaulėjautą.
Turbūt daugelis R. Midvikį pažinojo kaip monumentaliosios skulptūros atstovą. Pastarajame žanre atsiskleidė autoriaus gebėjimas suderinti tradiciją, akademizmą bei modernumą, konceptualumą.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki rugsėjo 26 d.
Regina Šulskytė: „Dvidešimt septyni sugrįžimai“
Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Ši paroda jau buvo pristatyta Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje, Panevėžyje.
Reginos Šulskytės kūryboje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus.
Serijoje „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) autorė dar atviresnė. Nuo pat pirmųjų fotografijų tampa aišku, kad ši istorija – asmeninė. Dabar Regina nesiekia apibendrinančių vaizdų, bet priešingai, juos sukonkretina, išryškindama tai, kas svarbiausia. Kaip ir ankstesnėse serijose, vaizdą ji konstruoja iš skirtingais gyvenimo periodais užfiksuotų, taip pat ir archyvinių, šeimos nuotraukų. Šįkart autorės dėmesys apima jai itin svarbią temą – jos ir tėvų ryšį. Vis kitais nuotaikų atspalviais pasikartojanti detalė – mamos drabužis keliauja iš vienos fotografijos į kitą, kaip prisiminimų jungiamoji ašis. Kartu tai primena, kad Reginai visada buvo svarbus drabužio motyvas – ne tik kaip žmogų charakterizuojanti detalė, bet ir kaip stiprus impulsas, žadinantis prisiminimus.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki rugsėjo 26 d.
„Trapūs namai“
Šiandien namų trapumo tema įgauna kitą svorį. Atrodė, kad žengiama į nuolatinio augimo ir saugumo laikotarpį, tačiau raketų naikinamų daugiabučių vaizdai ir sparčiai besivystančios karinės technologijos vėl verčia klausti, kiek saugūs yra mūsų miestai ar net dairytis artimiausios priedangos. Kartu sugrįžta ir okupacijų sunaikintų tėvonijų atmintis, kuri manyta liko istorijoje.
Vis dėlto „Trapūs namai“ nėra vien paroda apie grėsmę ar praradimą. Ji apima ir kitus šiandienos gyvenimo pokyčius: iš naujo atrandamą sodybininkavimą, ilgas žiemas kaime, avių auginimą, judėjimą tarp skirtingų vietų bei sąmoningai pasirenkamas nomadiško gyvenimo formas. Šiuolaikiniai namai nebūtinai sutampa su viena geografine vieta. Vis glaudesni ryšiai su tolimais pasaulio taškais leidžia ir juos patirti kaip antruosius, o kartais ir pirmuosius namus.
Parodoje skirtingos šios temos perspektyvos atsiveria per labai konkrečias medžiagas ir kasdienybės patirtis. Lauros Garbštienės tęstiniame kūrinyje „Draugų megztiniai“ draugams iš avių vilnos megzti ir vėliau iš jų pasiskolinti drabužiai tampa rūpesčio, bendrystės ir artumo archyvu. Birutė Lemkė kūrinių serijoje „Užeiviai X“ stebi savo persikėlimą iš Vilniaus į Žiogelių kaimą Dzūkijoje ir bando suprasti, ką reiškia tapti „užeiviu“ – žmogumi, kuris nėra vietinis, tačiau mėgina įsivietinti naujoje aplinkoje.
Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gruodžio 12 d.
Tomas Martišauskis: „Tekuoliai“
Parodoje „Tekuoliai“ aktualizuojamos nestabilumo, perdirbimo ir tvarumo temos, skulptūrą suvokiant ne kaip užbaigtą objektą, bet kaip dinamišką ir nuolat kintantį procesą. Sparčiai besikeičiančių technologinių ir socialinių sąlygų kontekste paroda kelia klausimą, kaip iš naujo permąstyti stabilumo ir pastovumo sampratas. Santykis su kūriniu kaip su nesibaigiančia, takia medžiaga parodą paverčia erdve, kurioje elementai gretinami be griežtos hierarchijos, leisdami kurtis naujoms prasmėms. Kiekvienas „Tekuolis“ parodoje tampa virsmo metafora – kūnu, sudarytu iš praeities elementų ir būsimų jo formų. Kūrinio takumas ir neišbaigtumas bei galimybė būti iš naujo perkurtam ir adaptuotam prie naujo konteksto tampa principu, kuriuo autorius kvestionuoja tradicinę skulptūros statiką ir kviečia į kūrinį žvelgti per dar neatpažintą ikikalbinį pojūtį.
Ši idėja parodoje įgyja pavidalą per fizinį skulptūros gamybos procesą ir medžiagos virsmus. Eksponuojamos skulptūros sujungia ankstesnių darbų fragmentus, o liejimo formos, vertikalios struktūros ir skystos medžiagos tekėjimas formuoja jų plastinę raišką, leidžiančią įkūnyti judėjimą. Taip medžiagos kismas ir laikina formos fiksacija galerijoje tampa atspirties tašku permąstyti šiandienos pokyčius, kur riba tarp nuolatinio atsinaujinimo ir prisitaikymo tampa sunkiai apibrėžiama.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė: „Kasdienybės mitai“
„Kasdienybės mitai“ sujungia du tapybos ciklus, gimusius skirtingose geografinėse, kultūrinėse ir emocinėse platumose. Vieni darbai tapyti Indijoje, kiti – Suomijoje, tačiau parodoje jie susitinka ne kaip konkrečių vietų atspindžiai ar kelionių dokumentacija, o kaip būsenų ir patirčių sluoksniai, susiklojantys į menininkės vidinio pasaulio žemėlapius.
Ankstyvesni darbai, sukurti Indijoje, išryškina išorinio pasaulio patyrimą, perteikia intensyvią, spalvingą tikrovę, kurioje persipina gamtos motyvai, kultūriniai ženklai ir vaizdų gausa. Vėlesniuose darbuose, tapytuose Suomijoje, kasdienybė susiaurėja iki kameriškos namų erdvės, dažniau susitelkiama ties vidiniais išgyvenimais, sąmoningu saugios aplinkos kūrimu, tarsi jaukaus lizdo sukimu. Kelionėse ir kaitoje gimusios parodos svarbiausia būsena yra „tarp“: tarp ten ir čia, tarp kadaise ir dabar, tarp vietų, etapų, amžiaus tarpsnių ir vaidmenų. Tačiau tai nėra tik tarpinė stotelė, kurią reikia įveikti ir palikti. „Tarp“ – tapytojos būdas būti pasaulyje, būsena, kurioje ji gyvena ir iš kurios gimsta jos kūryba.
„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
Simona Kirstukaitė-Akulashvili: „Galvojau, būsiu gera motina“
Savo naujausioje parodoje menininkė kviečia pažvelgti į motinystę kaip į patirtį, kuri priešinasi šiandienos efektyvumo, produktyvumo ir individualizmo idealams. Parodoje dominuoja ekspresyvi tapyba, kurią įtaigiai papildo autorės keramika ir poezija.
„Galbūt motinystė yra viena paskutinių patirčių, kuriose žmogus priverstas pripažinti, kad jis nėra vienintelis savo paties autorius. Simona Kirstukaitė-Akulashvili savo tapyboje grįžta į šią nepatogią ir prieštaringą erdvę – ten, kur priklausomybė nėra silpnumas, o pažeidžiamumas nėra galios priešingybė. Motinystė jos darbuose nėra nei idealizuojama, nei demaskuojama. Ji tampa būsena, kuri vienu metu kuria ir ardo, augina ir perkuria.“ – parodos kuratorė Gretė Ona Tvarkūnaitė.
„Kalbėdama apie savo patirtį, kalbu apie motinystę šiandienos kontekste – apie tai, kas dažnai nutylima, arba, priešingai, apie ką skubama garsiai išreikšti kategorišką žinojimą. Pavojingas gali būti tiek motinystės išaukštinimas, sudievinimas, tiek jos nuvertinimas.
Motinystė – tai kraštutinis intymumas, atsidavimas kitam, tokia saldi ir tuo pat metu žudanti priklausomybė vienam nuo kito. Tai priešingybė taip aukštinamam individualumui, Antžmogio mitui „jei tik panorėsiu, viską galėsiu“. Buvimas motina nematuojamas efektyvumu ar produktyvumu – čia galioja visai kiti matai.
Noriu sugrąžinti motinai kūną – iš mėsos ir kraujo. Sugrąžinti jos galias ir negalėjimus, visą tą tirštį ir lengvumą viename. Kalbėti apie begalinį pažeidžiamumą, kuris gali tapti didžiausia stiprybe, jei yra matomas ir pripažįstamas.” – parodos autorė Simona Kirstukaitė-Akulashvili.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Žilvinas Landzbergas: „Labas rytas“
Paroda prasideda savotiška nakties būsena, o jos pasakojimas palaipsniui veda ryto link. Naktis – dar neįvardintas pasaulis – vaizdų, pojūčių, nuojautų ir galimybių erdvė. Ryte pasaulis tampa atpažįstamu. Taigi parodos erdvę galime skaityti kaip tam tikrą kelionės trajektoriją, o jos istorija remiasi pasakos struktūra. Tai netiesioginis, labiau poetinis pasakojimas, artimas sapno retorikai ir jo logikai. Todėl žiūrovas kviečiamas įsitraukti į parodą ir tam tikra prasme pats tapti pasakotoju: susikurti ryšius tarp kūrinių, užpildyti pasakojimo spragas savo vaizduote ir patirtimi.
Parodoje eksponuojami specialiai šiai erdvei sukurti kūriniai: objektai, piešiniai, sieninė tapyba ir kiti darbai, o kartu jie sudaro vieną bendrą, asociatyvų pasakojimą. Šio pasakojimo stilistika artima magiškojo realizmo literatūrinei logikai, simbolizmui, taip pat primityvizmo ir autodidaktinio meno estetikai. Medžiagiškumo prasme parodoje tęsiama menininkui būdinga kūrybos kryptis. Autorius naudoja paprastas, dažnai rastas, pirmines, grubias medžiagas ir jų derinius. Šios medžiagos gali būti suprantamos kaip turinčios archajiškumo, pirmapradiškumo, kartais net primityvumo bruožų. Jose atsiranda santykis su žmogaus sukurta aplinka, su kasdienybės medžiagiškumu ir sociumo estetika. Šį kartą daugiau dėmesio skiriama spalvai ir spalvų tarpusavio santykiams. Spalva tampa ir nauju pasakojimo elementu, keičiančiu kūrinių tarpusavio santykius ir pačios erdvės suvokimą.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno paroda „Sluoksniai“
Parodoje dalyvauja 25 autoriai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Tai vienas retų atvejų, kai grupinėje ekspozicijoje galima išvysti šiandien Baltijos šalyse, turinčiose skirtingas patirtis ir meno tendencijas, dirbančių stiklo autorių kūrybą. Parodoje pristatomus darbus jungia metaforinis ir fizinis sluoksniavimo bendravardiklis, kurio dėka stiklo trapumas užaštrina jo kaprizingumą ir nenuspėjamumą. Parodoje pristatomi įvairiomis technikomis sukurti meninio stiklo objektai, skulptūros ir instaliacijos, ypatingą dėmesį skiriant medžiagiškumui ir unikalioms stiklo savybėms.
Temos parodoje atliepia vyraujančias aktualijas – ekologinis tvarumas, asmeninė ir kolektyvinė atmintis, tapatumas, savasties paieškos, žmogaus ir gamtos, laiko ir erdvės (be)ribiškumo apmąstymai. Tai argumentuoja stiklo kaip specifinio, į technologinį ir materialųjį pamatą atsispiriančio, bet šiuolaikybės kontekste tarpstančio meno pretenziją. Stiklo menas yra gan nišinė sritis dėl brangių medžiagų ir priemonių, technologijų, specializuotos įrangos ir studijos poreikio, sudėtingo medžiagos valdymo, galiausiai dėl savo trapumo ne tik kuriant, bet ir transportuojant, saugant, instaliuojant. Tad tokios parodos vyksta nedažnai, o kūrinių įvairovė tampa galimybe patyrinėti Baltijos regiono formos ir vizualumo ypatybes, apžvelgti natūraliai kintančią stiklo meno raišką ir pobūdį.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.
Kazimieras Brazdžiūnas: „Šokis su mirtim“
Parodoje autorius analizuoja trapią ribą tarp buvimo ir nebūties, kurioje susitinka laike išsibarstę skirtingų tapatybių ir jų reginių fragmentai. Tai pasakojimas apie vaizdus klajoklius, praradusius savo namus, ir jų sugrįžimą į fizinį drobės paviršių. Apie nusivylimą ir iliuzijų kolapsą. Švari balto grunto erdvė kūriniuose paliekama atvira žiūrovo mintims ir interpretacijoms. Parodoje neieškoma vieno teisingo atsakymo, bet siūloma išgyventi meno formą ir medžiagą, paliekant erdvės tam, kas bėgant laikui turi likti nutylėta.
Kazimiero Brazdžiūno kūryboje susiduria fizinė ir virtuali tikrovė, o iš meno istorijos, kino, kompiuterinių žaidimų, televizijos ir populiariosios kultūros pasiskolinti vaizdai jungiasi į netikėtas, dažnai alogiškas sekas. Ištraukti iš įprastų kontekstų jie praranda pirmines reikšmes ir tampa nuolat kintančio šiuolaikinės vizualinės kultūros srauto dalimi. Brazdžiūnas tapybą pasitelkia ne tik kaip vaizdų kūrimo, bet ir kaip jų tyrimo priemonę – imituoja skaitmeninių medijų estetiką, perkelia tapybinius vaizdus į virtualią erdvę ir nuolat tikrina pačios tapybos galimybes bei ribas. Fragmentiški kultūriniai ir asmeniniai motyvai jo kūriniuose kuria atpažįstamą, tačiau vientisam pasakojimui nepaklūstantį pasaulį, kuriame susipina autentiška 1990-ųjų kartos patirtis, ironija ir ekranų suformuota vaizduotė.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Nijolė Šaltenytė: „Retrospektyva“
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje debiutavusi Šaltenytė priklauso moterų grafikių kartai – stiprioms, savitoms menininkėms, kalbėjusioms poetine kalba, kūrusioms klasikinėmis grafikos technikomis. Iš jų Šaltenytė išsiskiria charakteringu stiliumi, kuriame šmaikštumas ir ironija persipina su egzistenciniu nerimu, savistabos ir vienatvės temomis, simboliniu mąstymu. Lyginant karjeros pradžioje sukurtus ir naujausius dailininkės darbus matyti ryškūs stilistinės raiškos pokyčiai, jie vyko pamažu, be radikalių kūrybinių lūžių. Ankstyvuosiuose menininkės darbuose dominuoja siurrealistinė išraiška ir siužetai, o vėlesniuose atsiranda daugiau nuorodų į šiandienos aktualijas – buities iššūkius, vartotojiškumą. Daugelyje kūrinių kaip leitmotyvas atsikartoja moters figūra, apmąstomos jos įvaizdžio transformacijos – nuo koketės iki femme fatale.
Šaltenytės darbams būdingas aukštas meistriškumas – kruopštus oforto ir akvatintos technikų įvaldymas, toninių niuansų gausa, plastiška linija, įvairių faktūrų derinimas. XX a. pabaigoje menininkė ėmė naudoti mišrias technikas: kongrevą – reljefinį įspaudą, atkartojantį estampo motyvus; dygsniavimą baltais siūlais; siuvinėjimą; taip pat kurti dvisluoksnius estampų ir akvarelės kūrinius. Šias technikas menininkė taiko kurdama estampus, miniatiūras, ekslibrisus. Parodoje taip pat eksponuojami ir keletas iš gausaus archyvo atrinktų autorės piešinių, pratęsiančių grafikos technikomis plėtojamas idėjas.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Gabrielė Aleksė: „Dažnis 7“
Personalinėje parodoje „Dažnis 7“ pristatomi nauji, dar niekur nerodyti paveikslai, sukurti menininkei tyrinėjant binaurinių ritmų ryšį su suvokimu, regimąja vaizduote ir kūrybos procesu. Parodos atspirties taškas – 7 Hz ritmas, atitinkantis theta smegenų bangų diapazoną ir siejamas su hipnagogija, sapnais bei giliu atsipalaidavimu.
Parodoje 7 Hz tampa ne tiek skaičiumi, kiek slenksčiu į sunkiau apibrėžiamas patirties teritorijas. Vartų, langų, tuščių kambarių, horizonto ir šviesos motyvais tyrinėjama riba tarp išorinio ir vidinio patyrimo, tarp aštrios ribos ir švelnaus perėjimo. Tapybą papildo erdvinė instaliacija. Specialiai įrengtoje klausymosi erdvėje lankytojai galės klausytis binaurinių ritmų įrašo, tapusio vienu iš šios parodos kūrybinių atspirties taškų.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 2 d.
Marija Čipkutė: „Tai yra mano kūnas“
Pagrindinė parodoje eksponuojamus kūrinius jungianti tema – moters vaisingumas ir jos gili transformacija per nėštumą, gimdymą bei motinystę.
Krikščioniškasis pasaulis žino, kad po „Tai yra mano kūnas“ toliau seka žodžiai: „kuris yra už jus atiduodamas“. Eucharistijos stebuklą įkūnijantis kūnas tokiu tampa tik po transformacijos ir simbolinio paaukojimo. Panašiai moters kūnas yra paaukojamas gyvybei išnešioti.
Paaukotas moters kūnas yra išdidus ir sakraliai įprasmintas, nes tai per jį pasireiškia kosminio, archetipinio principo valia – nuo jo prasideda naujas gyvybės ir mirties ciklas. Dėl to įvairiose kultūrose, religijose ir mitologijose ypatinga vieta tenka Deivei Motinai.
Marijos Čipkutės parodoje Deivė Motina pasirodo skirtingais pavidalais – kaip Mergelė Marija, senovės Egipto žvaigždžių ir visatos deivė Nut ar pati menininkė, kurios asmeninė patirtis paskatino sukurti darbus, tapusius intymiomis motinystės apmąstymo relikvijomis. Archetipiniai gyvybę kuriančiosios jėgos vaizdiniai kūriniuose susineria į daugialypę universalią motinystės mitologiją, apsuptą prietarų, ritualų, tikėjimų, svajonių ir nežinios.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 2 d.
Kęstutis Zapkus: „Piešiniai“
Abstrakcionizmo atstovas Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. K. Zapkus gimė 1938 m. Lietuvoje, 1944 su mama pasitraukė į vakarus, o 1947 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur studijavo Čikagos meno institute, Sirakūzų universitete, vėliau – Paryžiuje. 1989 metais surengė parodą „Karo vaikai“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. 1992 m. Kęstutis Zapkus atvyko dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Dėstė pusmetį, bet sukurta legenda gyva ligi šiol. 2014 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus vardas.
Per dešimtmečius Kęstutis Zapkus kritiškai nagrinėjo tapybą kaip nehierarchinį, semiotinį lauką, pabrėždamas struktūrinį paveikslo sudėtingumą, koncepto vienalaikiškumą ir jo patyrimo gilumą.
Visą gyvenimą menininkas laikosi griežto įsipareigojimo abstrakcijai, naudoja gryną vizualinę kalbą, be vaizdinimų, o darbų struktūros labiau primena muzikinę kompoziciją. Jo kūriniai įtraukia žiūrovą į sudėtingus spalvų, erdvės ir judesio sluoksnius. Kęstučio Zapkaus požiūris į tapybą išlieka labai individualus, jis atsisako lygiuotis į dominuojančias meno kryptis, tačiau įkvėpimo semiasi iš muzikos, architektūros ir istorinių ar kultūrinių įvykių. Kęstučiui Zapkui tapyba tai intelektualinė patirtis, kuri atsiskleidžia per intensyvią sąveiką su forma.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
Donatas Repeika: „Įtrūkiai horizonte“
Mūsų kultūrinį, politinį suvokimą bei socialinę vaizduotę formuoja pasąmonėje įsitvirtinę globalūs vaizdiniai. Šie ženklai tampa nematomomis struktūromis, lemiančiomis tikrovės interpretaciją ir prasmių kūrimą.
Parodoje tyrinėjamos pakitusios sąmonės būsenos: sapnai, ritualai, nejaukos patirtys ir kitos ribinės žmogaus būties formos. Iš jų kylantys vaizdiniai, simboliai bei objektai tampa priemone ieškoti universalių prasmių, slypinčių tarp individualios patirties ir kolektyvinės atminties. Kūriniai kviečia pažvelgti į pasąmonę kaip į erdvę, kurioje persipina asmeniniai išgyvenimai, kultūriniai archetipai ir globalūs naratyvai.
Vilniuje gimęs Donatas Repeika (g. 1997) studijas baigė VDA Telšių fakultete, kur 2020 metais įgijo taikomosios skulptūros bakalauro, o 2022 metais – taikomojo meno magistro laipsnį. Abiejų pakopų baigiamieji darbai pelnė aukštus įvertinimus už meistrystę, konceptualumą bei šiuolaikinio meno diskurso išskleidimą turiniu ir forma.
LDS Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 12 d.
Antanas Visockis: „Didieji Grįžulo ratai“
Gimė 1941 m. liepos 18 d. Džiuikių kaime, Šiaulių apskrityje. 1947 m. pradėjo mokytis Kužių seniūnijos Tyrelkų kaimo pradinėje mokykloje. 1950 m., atvykęs gyventi į Šiaulius, mokėsi Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Buvo G. Bagdonavičiaus mokinys, kuris turėjo didelę įtaką meninei raidai. 1957–1962 m. mokėsi ir baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą (dabar J. Naujalio menų gimnazija). 1962–1968 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija). Nuo 1968 m. pradėjo dalyvauti parodose kaip tapytojas ir keramikos kūrinių interjeruose bendraautorius kartu su žmona A. Visockiene. 1968 m. atvyko į Šiaulius. Buvo dailės mokyklos dėstytojas. 1969 m. – Šiaulių miesto Dailės fakulteto dėstytojas. 1981–1985 ir 1989–2012 m. ėjo naujai įkurtos tapybos katedros vedėjo pareigas. 2006 m. – Šiaulių universiteto humanitarinių mokslų profesorius (dailės sritis).
„Daugelį metų metinėse Šiaulių dailininkų parodose Antano Visockio akvarelės sublyksėdavo šios, jau retos meno technikos privalumais. Tačiau tai individualizuota, daugelį metų šlifuota ir išgryninta puantilizmo ir grafikos, tapybos ir kryptingų apmąstymų simbiozė. Joje maksimaliai raiškiai įsibūtina Antano prigimtis ir jo regimas bei išgyvenamas pasaulis. Tai trokštamo pasaulio vizija, kurioje svarbiausia – kosmologinio beribiškumo nuojauta, skaidri žiūra, spalvinis būties džiugesys ir melodingas, draugiškas dangaus skliautas.“ – Virginijus Kinčinaitis.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 3 d.
Katė Seržānė: „Lygmenyje“
Menininkė gerai žinoma dėl gamtos, ypač vandens pasaulio, įkvėptų kūrinių. Į šį pasaulį ji pasinėrė beveik nepastebimai. Parodoje „Lygmenyje“ eksponuojamus kūrinius vienija vandens paviršiaus paieškos. Šių ieškojimų centre – buvimo pojūtis, kurį Kate siekia užfiksuoti ir išplėtoti, atverdama kūrinį platesnėms interpretacijoms.
Jos didelio formato anglies ir sepijos piešiniuose perteikiamos vandens vibracijos: vėjo ir šviesos prisilietimai prie paviršiaus, jo judėjimas, tėkmė ir ritmas. Kūriniai tikslūs, įtaigūs ir subtiliai išjausti. Parodoje taip pat eksponuojami mažesni mišrios technikos darbai, vaizduojantys gyvenimą prie vandens, virš jo ir ant jo, tarp jų – ir pavieniai žuvų piešiniai. Tačiau, pasinėrusi į žuvų pasaulį ir vandenį, be kurio jos negali gyventi, menininkė atsidūrė kur kas gilesniuose vandenyse – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 3 d.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai: „Kodas: aš esu“
Parodos „Kodas: aš esu“ centru tampa drobės transformacija. Ji nuimama nuo porėmio, padengiama lazurito mėliu, lankstoma ir stipriai suveržiama skaidria pakavimo plėvele. Tai negrįžtamas veiksmas – ankstesnė paveikslo būsena tampa nebepasiekiama, o pats paveikslas virsta objektu. Plėvelė įgauna dvejopą reikšmę – įprastai naudojama kūriniui apsaugoti, ji jį kartu spaudžia bei suvaržo. Ypatingą vietą instaliacijoje taip pat užima lazuritas. Seniau itin vertingas, jis buvo siejamas su sakralumu, kilnumu ir prabanga. Šiandien lazurito istorija neatsiejama ir nuo išteklių eksploatacijos bei galios konfliktų. Medžiagos dviprasmybę Gataveckai pasitelkia kalbėdami apie žmogaus vertės kūrimą ir pasisavinimą.
Parodoje Gataveckai vengia vienareikšmio institucijos vertinimo. Rūpestis čia neatsiejamas nuo kontrolės, apsauga – nuo suvaržymo, o vertės suteikimas – nuo galimybės ją pasisavinti. Šių priešpriešų menininkai nesiekia išspręsti. Veikiau palieka jas atviras, leisdami žiūrovui pačiam susidurti su institucijos veikimo prieštaromis.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Česlovas Lukenskas: „PO-PO“
Parodą sudaro penkios dalys. Pirmoji („Algiuko širdis, kuri buvo namai“) lankytojus pasitiks jau Rotušės vestibiulio centre. Čia bus įkurdinta pajuodusi ir sudužusi širdis – paminklas pralaimėtai ir vis dar pralaimimai kovai už gyvybę. Tačiau, kaip sako Č. Lukenskas, „Algiuko istorija tampa universaliu pasakojimu apie mūsų laikų būseną – apie viltį, kuri neišnyksta net tada, kai griūva tai, kas atrodė tvirčiausia“. Taigi širdis parodoje tampa ir šviesos bei vilties simboliu žlungančio pasaulio akivaizdoje.
Kita ekspozicijos dalis „Kaukolytės“ kalba ypač skaudžia tema: apie karuose žūstančius vaikus. „Kaukolytes“ Č. Lukenskas apibūdina kaip kančios anglis, kuriose teberusena žmogaus žiaurumo liepsna. „Už kiekvieno karo statistikos slypi nutrūkęs vaiko juokas, neišsipildžiusi ateitis, šeimos netektis. Karuose žūstantys vaikai tampa skaudžiausiu žmogaus nesugebėjimo sustabdyti smurto simboliu“, – savo kūryba neišmatuojamą žmogaus žiaurumą reflektuoja menininkas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vizijos“
Menininkas iliustravo ir apipavidalino dešimtis knygų, kūrė plakatus, ekslibrisus, dirbo leidybos srityje. Jau kelis dešimtmečius jis užsiima kūrybine fotografija. Rimantas Dichavičius yra daugelio tarptautinių parodų dalyvis. Nuo 1960 m. jis kūrė kelių tūkstančių fotografijų ciklą „Lietuvos etnografija“.
Daugiau nei dešimt savo gyvenimo metų Rimantas Dichavičius skyrė Lietuvos vizualinės kultūros po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. dokumentavimui. Jo paties žodžiais tariant: „Laisvė nėra vien džiūgavimas: „Aš laisvas!“ Laisvė yra kažkas, ką reikia ne tik išgirsti, bet ir vizualizuoti.“ Taip gimė leidinys „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ – trijų tomų projektas, išleistas 2012, 2013 ir 2016 m. Jame pristatomi 214 dailininkų ir apie 5000 jų kūrinių. Šie trys tomai buvo išleisti menininkui pardavus žemę, už kurią kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą.
Rimantas Dichavičius taip pat išleido dailininkų kūrybai skirtas monografijas: „Antanas Kmieliauskas“ (2001, 2003; du leidimai), „Šarūnas Sauka“ (2001), „Giedrius Kazimierėnas“ (2008), „Jurij Jakovenko. Linea Magica“ (2008), „Algimantas Švažas“ (2014), „Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. Rūstybės diena“ (2017), „Giedrius Kazimierėnas. Pragaro giesmės“ (2022), „Indra Grušaitė. Sapnų žemė“ (2024) ir kitus leidinius.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki spalio 21 d.
Barbara Kasten: „Postabstrakcija“
Paroda „Post-abstrakcija“ apžvelgia beveik šešis Barbaros Kasten kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje pristatoma apie 80 kūrinių – fotografijos, skulptūros ir instaliacijos, leidžiančios iš arti susipažinti su nuoseklia menininkės šviesos, spalvos, struktūros ir suvokimo tyrimų raida.
Parodos pavadinimas nurodo į Kasten dialogą su avangardo istorija, konstruktyvizmu, modernistine ir postmodernistine architektūra. Menininkė nekartoja abstrakcijos kalbos – ji ją perrašo, išbando ir susieja su žiūrovo patirtimi. Jos kūriniai egzistuoja tarp fotografijos, skulptūros, architektūros ir instaliacijos, o žiūrovas tampa ne pasyviu stebėtoju, bet aktyviu vaizdo dalyviu.
Kasten kūryboje šviesa nėra priemonė kažkam apšviesti – ji pati tampa medžiaga. Veidrodžių atspindžiai, spalviniai filtrai ir geometrinės struktūros kuria vizualias situacijas, kuriose išnyksta ribos tarp realios ir įsivaizduojamos erdvės, tarp matymo ir suvokimo.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
Visvaldas Morkevičius: „Blind Cats“
„Blind Cats“ tyrinėja vis labiau susiliejančias pramogos, smurto ir propagandos ribas. Žaidimai, socialinės platformos ir kitos skaitmeninės aplinkos šiandien ne tik siūlo pramogą – jos gali tapti įrankiais, formuojančiais mūsų požiūrį į smurtą, karą ir patį realybės suvokimą. Parodoje Morkevičius klausia, kas nutinka, kai žaidimas tampa nebe vien žaidimu, o jo pasekmės persikelia į tikrovę.
„Blind Cats“ sukurta kaip „Soft Photography“ tyrimo projekto, vykdyto ECAL / University of Art and
Design Lausanne Fotografijos magistrantūros programoje, dalis, remiama HES-SO.
„Būties atspindžiai“
Autorių kūriniai atskleidžia kūrybinės minties raidą – įkvėpimo paieškas kasdieniuose objektuose („Kirtis“), emocijų fiksavimą skulptūroje („Išsekimas“), judesio perteikimą („Balansas“), simbolines gamtos temas („Lizdas“) ir kt.
Svarbi parodos dalis – kūrinių medžiagiškumas, atskleidžiantis studentų gebėjimą pažinti ir įvaldyti skirtingas medžiagas. Pristatomi darbai, sukurti iš medžio, minkštųjų uolienų (tokių kaip dolomitas), taip pat granito ir metalo. Kūriniuose jaučiamas vitališkumo įspūdis – sunki ir kieta medžiaga čia tampa lengva ir plastiška.
Parodoje „Būties atspindžiai“ keliami pamatiniai žmogaus būties klausimai – gyvenimo laikinumas, tapatybės ir savasties paieškos. Kalbama apie maksimalizmą, kaip šiuolaikinės visuomenės virusą, skatinantį besaikį tobulumo siekimą, technologinį vystymąsi, tačiau kartu vis labiau didinantį žmogaus atotrūkį nuo savęs ir kitų.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Tremties vagono pasakojimai“
Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ pradedama tarpukario Lietuvoje garsios Pūtvių šeimos, patyrusios visą sovietinės valdžios represijų mastą (lagerius, tremtį, artimųjų netektis), istorija. Tai – skaudi pirmųjų masinių trėmimų iliustracija. Pasakojamos įvairios 1941 ir vėlesniais metais ištremtųjų istorijos, jų išgyvenimai ir kasdienybė tolimame krašte: rodoma, kaip tremtiniai gyveno, kokiomis sąlygomis ir kokius darbus dirbo, kaip tvarkėsi savo buitį, mokėsi prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų, rūpinosi artimaisiais.
Tūkstančiai represuotųjų dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius, dirbo anglies ir aukso kasyklų šachtose, žvejojo Laptevų jūroje, didžiųjų Sibiro upių deltose ar dirbo skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose. Žiemą dažniausiai kirsdavo mišką, ruošdavo medieną. Pavasarį dar prisidėdavo sakinimo, sielių plukdymo darbai. Netgi per didžiausius šalčius ir pūgas darbai taigoje nenutrūkdavo. Visiems tremtiniams judėjimas buvo itin ribojamas ir griežtai kontroliuojamas NKVD.
Šiaulių istorijos muziejaus kieme (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki spalio 15 d.
„100 metų su radiju“
XX a. vidurys Lietuvoje buvo istorinių lūžių laikotarpis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais radijas tapo ne tik technologine priemone, bet ir vienu svarbiausių informacijos, propagandos bei visuomenės kontrolės įrankių. Okupacinės valdžios – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – siekė visiškai kontroliuoti viešąją erdvę, todėl radijas buvo greitai perimtas ir pritaikytas ideologiniams tikslams. Kartu jis tapo pasipriešinimo, vilties ir ryšio su laisvuoju pasauliu simboliu.
Atgimimo metais radijas buvo vienu iš svarbiausių laisvės šauklių, transliavusių mitingus ir skleidusių laisvą informaciją. Sausio 13-osios įvykiai, kai radijo stočių ir siųstuvų gynyba tapo tautos pasipriešinimo dalimi, parodė pasauliui, kokie mes galime būti vieningi ir stiprūs gindami žodžio laisvę.
Per šimtmetį radijas nuėjo ilgą kelią – nuo vieno balso, sklindančio iš nedidelės studijos, iki didžiulės daugiakanalės informacijos ir pramogų erdvės. Šiandien radijas veikia ne tik tradiciniame eteryje, bet ir skaitmeninėje aplinkoje: interneto platformose, mobiliuosiuose įrenginiuose, automobilių sistemose ar išmaniuosiuose garsiakalbiuose.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) ir Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174) veiks iki 2027 m. balandžio 30 d.
Linas Kaziulionis: „Įrodymai“
Parodoje pristatomi menininko skirtingų laikotarpių ir kūrybinių ciklų darbai. Juos jungia L. Kaziulioniui būdingas domėjimasis žmogaus santykiu su informacija, jos kuriamais pasakojimais ir mūsų gebėjimu atskirti tikrovę nuo fikcijos.
Informacijos, kurią kasdien gauname, perteklius gali ne tik informuoti, bet ir klaidinti, varginti ar formuoti mūsų įsitikinimus. Ši įtampa atsispindi ir pačioje L. Kaziulionio tapyboje. Iš pirmo žvilgsnio patrauklus vaizdas gali slėpti visai kitą pasakojimą. Vizualinis patrauklumas tampa ne tik estetiniu pasirinkimu, bet ir būdu kalbėti apie dėmesį – kaip jis pagaunamas, nukreipiamas ir kaip per jį gali būti formuojamas mūsų santykis su tikrove.
Paroda tampa savotišku eksperimentu, tiriančiu ne tik tai, kokią informaciją priimame, bet ir kodėl esame linkę ja patikėti. Ji kviečia atidžiau pažvelgti į aplinkos vaizdus ir pasakojimus bei susimąstyti, kiek mūsų suvokiama realybė yra paremta faktais, o kiek – interpretacijomis, emocijomis ir kitų sukonstruotomis istorijomis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 27 d.
Jelena Škulis: „Laisvės grandinės, ryšių laidai“
Parodoje audimas, siuvinėjimas ir rankdarbiai, priklausantys senųjų amatų ir buities darbų tradicijai, pereina į šiuolaikinio meno lauką, neprarandant ryšio su ištakomis.
Kiekvienam kūriniui užbaigti reikia mėnesių, kartais metų. Jelena diena po dienos grįžta prie audimo staklių, o gyvenimas aplink ją tęsiasi. Į audimą prasiskverbia ir pokalbiai, kasdieniai rūpesčiai, naujienos bei politiniai įvykiai. Austi reiškia išbūti, ištverti ir tęsti darbą nepaisant besikeičiančių aplinkybių. Šis tęstinumas tampa savotiška liudijimo forma.
Žodžiai srūva per stakles ir tampa audeklo dalimi. Keliuose metruose greta kasdienių posakių atsiranda skirtingos kalbos, ženklai ir raštai, besikartojantys vis iš naujo. Vieni jų randasi iš bendrų patirčių; kiti – iš situacijų, kylančių darbo procese. Laikui bėgant keičiasi ir pats pasakojimas. Jis kaupia fragmentus, o tam tikrais momentais tarsi susitraukia iki kelių žodžių: karas, ašaros, laukimas. Tekstilė išsaugo pasakojimą apie tai, kas vyko ją audžiant.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 27 d.
Tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Triukšmo vartai“
Kas bendro tarp dviejų Baltijos jūros uostų – Klaipėdos ir Kotkos Suomijoje? Abu miestus ženklina skirtingi praradimai ir skirtingi miesto ritmai. Tai atskleis paroda „Triukšmo vartai“, kurią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) rugsėjo 11 dieną atvers kartu su Klaipėdos pilies muziejumi.
Parodoje „Triukšmo vartai“ miesto ritmas, tyli gamta ir statybų ir karo griuvėsiai yra terpė, kurioje užkoduotos miesto pokyčių patirtys. Čia uosto ir sunkiosios pramonės skambesiai, kieti, kartais gal net ir nerimą keliantys garsai atsiskleidžia ne vien kaip trikdis. Kartais jie gali tapti judesiu ir bendru ritmu, suteikiančiais impulsą telkti bendruomenes, padėti išgyventi praradimus ir ieškoti naujų būdų kurti patirtis miestuose, kurių identitetas yra nestabilus, ir dėl to patrauklus.
Suomijos rytuose įsikūrusiame Kotkos mieste horizontą iki šiol brėžia po Žiemos karo prarastos Suomijos įlankos salos. Iš Kotkos miesto jos matomos plika akimi, bet lieka nepasiekiamos. Jos virto geopolitinės vaizduotės ir asmeninių praradimų reliktais. Tuo tarpu Klaipėdoje po Antrojo pasaulinio karo dramatiškai pasikeitė miesto gyventojų bendruomenė. Miestas išliko, tačiau nutrūko jo patirties tęstinumas, nes vietos pasakojimai išsisklaidė. Vėliau, po dešimtojo dešimtmečio pabaigos, Klaipėdos miestas dar kartą neteko dalies savo gyventojų, išvyko ir alternatyvios kultūros mediatoriai.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 22 d.
„Dailininkų istorijos Utenai“
Šio susitikimo metu turėsite progą pabendrauti su menininkais, išgirsti jų kūrybos istorijas, sužinoti, kas įkvepia kurti, ir iš arčiau pamatyti parodoje eksponuojamus darbus. Tai daugiau nei parodos pristatymas – tai galimybė susitikti su žmonėmis, kurių kūryba pasakoja savas istorijas apie Uteną.
A. Driuko muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Per amžių. Amen“
Parodoje eksponuojamos sakralinės vertybės iš daugiau kaip dešimties Utenos dekanato parapijų. Lankytojai išvys liturginius indus – taures, patenas, monstrancijas, smilkytuvus, relikvijorius, šventinto vandens indus, procesijų kryžius, žvakides, altorių puošybos elementus, senąsias skulptūras, šventųjų paveikslus, liturgines knygas, bažnytines vėliavas, rankų darbo tekstilę, kunigų liturginius drabužius – arnotus, stulas, dalmatikas, kapas, cingulus, manipulus bei kitus apeiginius reikmenis. Daugelis jų yra ne tik meninės, bet ir didelės istorinės vertės kūriniai, pasakojantys kiekvienos parapijos istoriją. Svarbią vietą ekspozicijoje užima ir iškilūs dvasininkai, palikę ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Vienas jų – arkivyskupas Mečislovas Reinys, kilęs iš Utenos krašto. Filosofas, profesorius, pedagogas, užsienio reikalų ministras ir vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dvasininkų, sovietų valdžios buvo suimtas už ištikimybę Bažnyčiai ir tikėjimui. Jis mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje, o šiandien yra laikomas dvasinės stiprybės, pasiaukojimo ir ištikimybės savo vertybėms simboliu.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki lapkričio pabaigos
Aurelija Maknytė: „Kanalai“
„Radau!“ galėtų būti ir Aurelijos Maknytės kūrybos, ir šios parodos kūrimo formulė. Tai pirmasis išsamus menininkės darbų pristatymas, kuriame šalia geriau žinomų rastų objektų instaliacijų eksponuojami videodarbai, ankstyvųjų kūrinių fragmentai ir asmeninio archyvo medžiaga atskleidžia menininkės dėmesį šviesai ir ekranams.
Šioje parodoje Maknytės kūryba skleidžiasi kaip intensyvi nuolatinė kelis dešimtmečius trunkanti praktika, kur gyvenimas neatpinamai susivijęs su menu, neužbaigtumas vertinamas ir vertingas, o kūriniai ne visada yra kūriniai, bet tokie gali tapti, kaip ir vėl panirę atgal į buitį, į archyvus laukti ateities perkūrimų ir atkūrimų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 18 d.
Archeologinių radinių paroda „Po šimts pypkių!“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.
Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti tema, o šiandien, pasibaigus ilgus metus trukusiam moksliniam tyrimui, galime kalbėti ir apie savą žalingų įpročių istoriją: pastarųjų šimtmečių vilniečių rūkymo kultūra iš kitų Europos miestų įvairumu ir dinamiškumu. Ją pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!“
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Kėdainių krašto muziejuje (Didžioji g. 19, Kėdainiai) veiks iki spalio 4 d.
„Iš avilio“
Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.
Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos aktualijoms. Į simbolinius avilių korius sunešta informacija pati įvairiausia – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros tradicijų atspindžių. Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti edukacinio avilio koriai palengvins pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2024 m. gegužės 15 d.
Kino paviljonas „Ožkabalių ąžuolynas“
Jono Basanavičiaus gimtinėje lankytojams pristatomas dokumentinis filmas „Ožkabalių ąžuolynas“ (rež. Rimantas Oičenka, Audrius Antanavičius). Šis autorinis kūrinys papildo ekspoziciją „Kalbantys ąžuolai“, kurios įrengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Filmas skirtas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno 35-mečiui. 1989 m. balandžio 1 d. Vilkaviškio rajone esančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje oras pasitaikė nekoks žmogui, tačiau puikus sodinti ąžuolams. Filme pasakojama apie Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėjos pradžią, jos įgyvendinimą ir kaip ši – ąžuolo kaip laisvės – vizija atrodo šiandien.
Nacionalinis atgimimas Lietuvoje subrandino daug istorinės atminties iniciatyvų. Viena gražiausių iš jų – 1989 metų pavasarį pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Jį sodino žmonės iš visos Lietuvos. Šiandien 40 hektarų užimančiame Ąžuolyne auga beveik 7000 ąžuolų, nemaža dalis jų vardiniai, yra 14 giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti. Šis kultūros paminklas yra gyvas svarbiausių šalies istorinių įvykių liudininkas, jame persipin laisvės siekis, patriotiškumas, tautiškumas ir nuo seno mūsų protėviams būdinga meilė gamtai.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2023 m. gruodžio 6 d.
„Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) ir Barboros Radvilaitės (1522/1523–1551) meilės istorija yra vienas romantiškiausių istorinių pasakojimų, įkvėpęs daugelį grožinės literatūros, muzikos kūrinių, paveikslų, filmų. Žygimantas Augustas Vilniaus Žemutinėje pilyje statė savo ir pirmųjų dviejų žmonų atilsiui skirtą mauzoliejų – Šv. Onos ir Barboros bažnyčią, kuri nebuvo užbaigta. Barbora Radvilaitė, kaip ir pirmoji valdovo sutuoktinė Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), liko palaidota Vilniaus katedroje.
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“, kurioje galima susipažinti su asmenine Žygimanto Augusto relikvija – nešiojamu altorėliu su abiejų sutuoktinių portretais.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Augustė Verikaitė ir Saulė Šmidtaitė: „Prisiminimai“
Parodoje eksponuojama menininkių Augustės Verikaitės ir Saulės Šmidtaitės kūrinių visuma atsiskleidžia kaip kasdienis tyrimas apie laiką ir atmintį. Skirtingomis kūrybinėmis kalbomis menininkės nagrinėja svetimus ir asmeninius atsiminimus, taip pat juos kaupiančius daiktus, ritualus bei įpročius.
Saulė Šmidtaitė (g. 2001) kuria videokūrinius ir instaliacijas, kuriose telkiasi dešimtojo dešimtmečio ir šio amžiaus pradžios fotografijų, kino filmų bei videomeno archyvus. Menininkė ieško laikotarpių persidengimų – kaip individualūs išgyvenimai susikerta su kolektyvine atmintimi ir primestomis sisteminėmis, okupacinėmis ar religinėmis normomis. Gilindamasi į intensyvių patirčių iškrovos formas ji svarsto, kurie elgesio modeliai yra paveldėti ar veikia iš inercijos, o kurie randasi kaip sąmoningi pasirinkimai.
Augustė Verikaitė (g.2000) kūryboje daug dėmesio skiria daiktams, saugantiems prisiminimus. Jos kūrinių motyvais neretai tampa šeimos archyvuose rastų siuvimo lekalų maketai, nuotraukų albumų atvartai, teatro rekvizitai ir kiti objektai. Pasitelkdama fotografiją, šilkografiją ir videomeno bei skulptūros priemones, tuos daiktus ji paverčia monumentais, įamžinančiais atminties nepastovumą, trapumą bei įtaką žmogaus gyvenimui ir kasdienybei.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Gyvos Rasos“
1801 metais įkurtos Rasos yra seniausios išlikusios Vilniaus kapinės. Nauji Europos miestų plėtros principai skatino kapinėms skirti nuo miesto aiškiai atskirtas teritorijas. Šios nuostatos galiojo ir Rusijos imperijoje. Todėl Rasos yra pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje „modernios“ kapinės, imperinės valdžios įsteigtos už miesto ribų, atokiau nuo parapinės bažnyčios, tuščioje kalvotoje vietovėje.
Netrukus Rasos tapo čia gyvenusių lietuvių, lenkų ir baltarusių panteonu, architektūros paminklu, tautinių-politinių manifestacijų vieta, taip pat unikalia žaliąja miesto erdve. Kapinėse nesustoja augalų, vabzdžių, grybų ir paukščių gyvenimas.
Paroda apima laikotarpį nuo kapinių įkūrimo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Joje pasakojame apie kapinių įkūrimą ir raidą, antkapinius paminklus ir jų simboliką, kai kuriuos Rasose amžinojo poilsio atgulusius žmones, taip pat pristatome šiandienius kapinių gyventojus. Kviečiame prisiminti, pažinti, saugoti trapią atminties ir biologinės įvairovės buveinę.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 7 d.
„Slėpti savyje“
Slėptas, beveik šimtmetį laukęs, kol bus surastas, palaipsniui sugrįžtantis į istoriją Vilniaus katedros lobynas pirmą kartą visuomenei pristatomas kaip visuma. Paroda apžvelgia dinamišką ir dramatišką Katedros vertybių slėpimo ir atradimo procesą ir atliepia visuomenės lūkestį susipažinti su ilgai dingusiais laikytais Bažnyčios ir Lietuvos istorijai itin reikšmingais objektais. Sukurtos liturgijai, valdovų įkapėms, vyskupų konsekracijai, Katedros puošybai, aukotos meldžiant, dėkojant, viliantis, lobyno vertybės parodoje pateikiamos kaip Lietuvos istorijos dalyvės, kaip įtampų, grėsmių ir nerimo kupinų įvykių epochos liudininkės.
Paroda kviečia į kelionę laiku per lobyno atradimą 1931, 1985 ir 2024 metais, kurioje įsiterpia pasakojimai apie slėpimą 1655, 1939 ir 1991 metais. Kai kurie radiniai eksponuojami tokie, kokie buvo iškelti iš slaptavietės, vien stabilizavus irimo procesus. Taigi sudaroma galimybė ne tik pamatyti istoriškai unikalius, meniškai vertingiausius auksakalystės ir sidabrakalystės dirbinius, bet ir patirti radinių autentiškumą, tarsi tapti pastarojo atradimo liudininkais.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 30 d.
„Alio, alio. Kalba Kaunas“
1926 m. birželio 12 d. Kaune nuskambėję Petro Spaičio žodžiai „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ pažymėjo lietuviškojo radijo pradžią. Nuo šios datos skaičiuojamas Lietuvos radijo šimtmetis – istorija, pakeitusi žmonių kasdienybę, informacijos sklaidą ir ryšį su pasauliu. Nors pirmųjų transliacijų metu šalyje buvo registruoti vos 323 radijo imtuvai, radijo bangos netrukus pasiekė vis daugiau žmonių. Radijas tapo daugiau nei technologiniu laimėjimu – jo skleidžiami balsai, istorijos ir garsai, lydintys kasdienybėje, tapo neatsiejama visuomenės gyvenimo dalimi.
Minint šią svarbią sukaktį Kauno rotušėje pristatome lempinį radijo imtuvą „Philips Deutschland 456A“, gamintą 1936–1937 metais. Šiuo aparatu norime parodyti technologinę pažangą ir radijo kultūros augimą Lietuvoje. Tarpukariu radijo imtuvai tapo svarbiu informacijos, muzikos ir naujienų šaltiniu. Tuo metu Nyderlandų bendrovė „Philips“ Lietuvoje garsėjo kaip moderni ir patikima radijo imtuvų gamintoja, o jos produkcija buvo platinama per Kaune veikusią Lietuvos „Philips“ akcinę bendrovę, įsikūrusią Laisvės al. 17.
Čia matote vieną radijo imtuvą, o jau gruodžio 10 d. pakviesime visus leistis į platesnę pažintį su radijo istorija būsimoje parodoje „Radijo kalnas“. Paroda pasakos apie radijo raidą Lietuvoje, technologijų įtaką kauniečiams, kūrusiems bei klausiusiems radijo garsų. Tai bus proga iš arčiau pamatyti autentiškus eksponatus ir patirti istoriją, kuri jau šimtą metų jungia Lietuvą radijo bangomis.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki gruodžio 9 d.
Miglė Kosinskaitė: „Bestia urbis“
Vaizduotės būtybės Miglės Kosinskaitės paveiksluose kartais primena paminklus, o nežmogiškieji šio pasaulio gyventojai iš bronzos, akmens ar betono atgyja nakčia. Alegorinės sargų ar totemų figūros, gyvūnų pavidalo heraldiniai ženklai nuo seno yra svarbi miestų architektūros ir fasadų puošybos dalis. Jie tokie įprasti, kad jų nė nepastebime. Todėl į juos ir krypsta tapytojos žvilgsnis.
Bestia urbis padermė – gausi ir įvairi. Vienus žvėris menininkė atsitiktinai randa keliaudama, kiti – gerai žinomi jos gyvenamojo miesto bendruomenės nariai. Nuo 1979 m. Ąžuolyno parke besiganantis Dalios Matulaitės bronzinis „Stumbras“ – heraldinis Kauno miesto simbolis, atvirtęs į stambų žinduolį. Garsieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtai, iki 1938 m. budėję Astravo dvare prie Biržų, buvo išlieti iš ketaus XIX a. Sankt Peterburge grafo Jono Tiškevičiaus užsakymu. Muziejui juos padovanojo grafo sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius – paskutinis dvaro paveldėtojas. Astravo dvaro rūmų portalą dabar sergsti jų betoniniai antrininkai. Kauniečiai prie muziejaus mėgsta fotografuoti ant liūtų užsėdusius vaikus. Miglės Kosinskaitės paveikslas „Užtemimas“ primena fotografijos negatyvą. Menininkė neslepia tapydama besinaudojanti nuotraukomis, nors metaliniai žvėrys turbūt yra kantriausi pozuotojai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 5 d.
Arvydas Ališanka: „Migruojantys dialogai“
Skulptūros turi savo likimus ir istorijas. Jos keliauja per galerijų erdves, randa prieglobstį miško tankmėje ar parke, o kartais – per ritualus iškeliauja į dausas.
Galerija „Laiptai“ tampa nauja, laikinąja šių keliaujančių kūrinių stotele. Tai erdvė, kurioje susitinka skirtingų laikotarpių skulptūros, megzdamos gyvą dialogą ne tik tarpusavyje, bet ir su kiekvienu parodos lankytoju.
Vilniaus dailės akademijos profesorius, skulptorius Arvydas Ališanka Lietuvoje yra surengęs 11 personalinių parodų. Nuo 1988 m. jis dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir jau viešėjęs dvidešimtyje pasaulio šalių. A. Ališanka yra gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, o 2006 m. įvertintas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“.
Pagrindinis kūrybos motyvas – gamta ir žmogus. Kūrinių kompozicija asociatyvi, metaforiška, paradoksali, forma konstruktyvi, abstrahuota, būdinga išryškinta medžiagos faktūra, archajiško apdorojimo įspūdis. Kūriniai archajiškų, gamtai artimų formų, ryškus pagoniškas pasaulėvaizdis.
Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Litvakų meno keliai. Paryžius“
Parodoje pristatomi išskirtiniai litvakų kilmės menininkų kūriniai iš Shmuelio Tatzo kolekcijos.
XX amžiaus pradžioje daugelio litvakų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos keliai susijungė Paryžiuje. Čia jie tapo legendinės Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dalimi ir kartu formavo vieną ryškiausių modernizmo reiškinių. Paryžius litvakų menininkams tapo vieta, kurioje susitiko skirtingi gyvenimo keliai, kūrybinės patirtys ir bendra kultūrinė atmintis.
Parodoje eksponuojami Marc Chagall, Michel Kikoïne, Pinchus Krémègne, Jacques Chapiro, Théo Tobiasse, Arbit Blatas ir kitų litvakų kilmės kūrėjų darbai. Ši paroda kviečia pažvelgti į litvakų kultūrą kaip į gyvą pasaulį, kuriame susilieja kūryba, atmintis ir tapatybė. Tai pasakojimas apie žmones, kurių menas tapo tiltu tarp Lietuvos ir Paryžiaus, o vėliau – ir viso pasaulio, išsaugodamas litvakiškąją tapatybę net ir toli nuo gimtųjų namų.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 30 d.
Kanklių paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, skirta Kanklių metams
Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.
Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje (Architektų g. 73, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.
Grzegorz Jarmocewicz: „Retrospektyva 1995–2026“
Daugiau nei tris dešimtmečius apimanti retrospektyva atspindi gyvenimą, kuris beveik visas sukosi apie fotografiją. Jo kaip menininko, pedagogo, Bialystòko INTERPHOTO festivalio įkūrėjo ir meno vadovo atsidavimas šiai meninės išraiškos formai peržengia jo paties kūrybos ribas – savo darbu jis nuosekliai kūrė erdves, platformas ir galimybes kitiems. Tačiau savo paties kūryboje autorius nepaliaujamai užduoda tą patį klausimą: kaip laikas, atmintis ir galia formuoja žmogiškąją realybę ir kas galiausiai nusprendžia, ką bet kuris iš jų gali reikšti.
Autoriaus vizualinę kalbą lengva suprasti, tačiau jos gylis slypi tame, ką ji vertina. Peržvelgus tris dešimtmečius, matyti, kad Jarmocewicziaus darbai veikia kaip socialinis barometras, pakaitomis pridedamas prie atminties, istorijos ir šiuolaikinės kontrolės mechanizmų, kad parodytų, kokį poveikį tam tikras momentas padarė jį išgyvenusiems žmonėms ir kokią reakciją jis galėjo sukelti.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Kur yra Nemunas“
XX amžiaus II pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginame Nemuną susigrąžinti. Tarytum klausdami: kur yra Nemunas? Šioje ekspozicijoje atsakymo ieškome dairydamiesi po prieškario Lietuvą. Nekuriame prarasto rojaus mito, bet siūlome pamatyti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas – tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas – tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas – tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas. Nemunas – tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas – tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbstinti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, kviečiame jo ieškoti ne žemėlapyje, o mūsų vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Nijolė Šivickas de Mockus: „Visata iš spiralės“
Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius, emigracijos patirtį ir išskirtinį meninį kelią.
Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų, tapusį jos vyru. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. Pirmaisiais metais menininkė dirbo iliustruotoja, sukurdama daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams ir laikraščiams. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas. Jos kūryba išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys. Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką ir spirališką reiškinį.
2026 m. Nijolės Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai (skulptūra, tapyba, grafika ir piešiniai) iš įvairių laikotarpių.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2027 m. vasario 7 d.
Yuge Kurt ir Egmontas Geras: „Aš esu daugiskaita“
Paroda jungia du menininkus – Yuge Kurt (Vilnius) ir Egmontą Gerą (Londonas), kurių bendradarbiavimas gimė ne fizinėje erdvėje, o hibridiniame skaitmeniniame lauke. Gyvendami skirtingose šalyse, jie daugiau nei trejus metus dalijasi kūrybinėmis idėjomis, tačiau iki šiol nėra susitikę gyvai. Todėl parodą galima suvokti kaip šio neįprasto dialogo materializaciją.
Pasitelkdami šiuolaikines technologijas ir dirbtinį intelektą, abu menininkai tyrinėja šiuolaikinės tapatybės būvį ir kviečia permąstyti, kokiomis formomis šiandien egzistuojame. Menininkai yra pakeitę savo vardus: Vilniuje gyvenanti Yuge Kurt vardą adaptavo kūrybai už Lietuvos ribų, o Londone gyvenantis Egmontas Geras – Lietuvos kontekstui. Tapatybė jiems yra ne stabilus taškas, bet nuolat kintanti konfigūracija – gyvenu čia, kuriu į ten; gyvenu ten, kuriu į čia.
Skaitmeninių ir fizinių erdvių susitikimuose atsiveria nauja suvokimo zona, kurioje tapatybė, technologijos ir menas veikia kaip lygiaverčiai partneriai. Paroda klausia ne to, kas aš esu, o keliomis ir kokiomis formomis aš egzistuoju ir ar ši daugiskaita jau tampa mūsų naująja realybe?
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“
Linija buvo pirmasis žmogaus gestas, kuriuo jis mėgino suvokti ir kurti pasaulį. Kaip tik piešinys tapo žvilgsnio, minties ir rankos judesio jungtimi. Ši paroda pristato piešinio kelią – nuo akademinės disciplinos iki laisvo, konceptualaus mąstymo, nuo kruopštaus stebėjimo iki vidinio impulso išraiškos.
Aštuoniose salėse glaustai išskleidžiama Lietuvos piešinio tradicija ir jos pokyčiai laikui bėgant. Paroda prasideda Vilniaus universiteto dailės katedrų akademinio piešinio pavyzdžiais ir tęsiasi per Vilniaus piešimo mokyklos ir tarpukario modernizmo laikotarpį iki XX a. II p. ir šiuolaikinių menininkų kūrinių. Penki teminiai parodos pjūviai – „Kantrybė ir polėkis“, „Atradimai kasdienybėje“, „Asmenybės štrichai“, „Idėjų kontūrai“ ir „Nenubrėžtos ribos“ – siekia ne tik apžvelgti piešinio istoriją, bet ir aktualizuoti jo reikšmę, išskleisti platų galimybių spektrą.
Paroda kviečia pažvelgti į piešinį kaip į universalią meninės raiškos formą, gyvo kūrybos proceso rezultatą.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 10 d.
Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“
1603-ieji. Roma. Ciriaco Mattei žvelgė į dar vieną rūmų sienas papuošusį paveikslą. Bruzdesys, iš tamsos išnyrantys veidai, desperatiškas Jono riksmas ir tylus susitaikymas – emocinė įtampa ir fizinis veikėjų artumas beveik juntami kūnu, lyg pats būtum ten, Getsemanės soduose, ir bandytum patraukti nuo Jo veido išdaviką. Darbas ir vėl atliktas nepriekaištingai. 125 skudai – tiek už „Kristaus suėmimą“ jis sumokėjo Michelangelo da Caravaggio, bet nė nenumanė, kad trumpa eilutė jo sąskaitų knygose po kelių šimtmečių taps vienu didžiausių meno pasaulio atradimų.
Po daugiau nei dešimties metų, kai tarp gyvųjų nebebuvo nei paties Ciriaco, nei jo globotinio, užsakovo brolis Astrubale Mattei dailininkui Giovanni di Attilio užsakė kūrinio kopiją, pažadėjęs už ją vos 12 skudų atlygį. Kartotė ir originalas Mattei šeimos rinkiniuose buvo bent iki 1729 m., kol galiausiai jų keliai išsiskyrė.
Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ kopijų. Netyla ir mokslininkų diskusijos, kiek kiekvienoje iš jų yra tikrojo Caravaggio. Viena populiariausių versijų – laikyti Odesoje esantį paveikslą pačia pirmąja di Attilio atlikta kopija. Ne į visus klausimus pavyks atsakyti ir šį kartą, bet paroda atveria retą galimybę matyti, kaip „rašoma“ meno istorija.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. gegužės 2 d.
„Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“
Šioje parodoje dėmesys skiriamas mažai žinomai dr. Jono Basanavičiaus archeologinei ir antropologinei veiklai. Joje aptariami svarbiausi daktaro gyvenimo etapai, formavę jo požiūrį į lietuvių praeitį. Ekspozicijoje pristatomi J. Basanavičiaus tyrinėti Lietuvos archeologijos paminklai bei formuotos lietuvių kilmės teorijos. Asmenybę siekiama atskleisti remiantis asmeniniais daiktais, o mokslinę veiklą, pasižymėjusią atkaklumu ir smalsumu, – archeologiniais radiniais bei iš senkapių surinkta kaukolių kolekcija.
Basanavičiaus tyrimai buvo reikšmingi XIX a. pab. – XX a. pradž. besikuriančiai Lietuvos mokslinei archeologijai, tad neliko nepastebėti ir to meto archeologų. Jų vertinimai pristatomi parodoje, papildyti šių dienų mokslininkų požiūriu į daktaro archeologinę ir antropologinę veiklą.
Basanavičiaus tyrimų pavyzdžiu siekiama atskleisti Lietuvos tarpukario archeologinių tyrimų metodiką, kuri liudija to laikotarpio dvasią.
LNM Signatarų namų galerijoje (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
Audiovizualinė instaliacija „Es humanus“
Muziejų naktį, Jono Basanavičiaus gimtinėje pristatyta tautos patriarcho 175-osioms gimimo metinėms sukurta instaliacija „Es humanus“ bei šokio performansas.
Tarpdisciplininio projekto baigtinis rezultatas – tūrinė audiovizualinė instaliacija, apjungianti tekstilę, kinetines projekcijas, muziką bei šiuolaikinį šokį. Projektas tampa jungtimi tarp tradicijos, istorijos ir šiuolaikinio meno. Kuriamas kitoks menininkų pasakojimas apie J. Basanavičiaus asmenybę, pasitelkiant žmogaus leitmotyvą: nuo pirmojo širdies dūžio iki mąstančios asmenybės ir visą tautą jungiančio vedlio – Lietuvos patriarcho daktaro, kurio darbai aprėpė tautiškumo ir gyvybės puoselėjimo temas. Šiais laikais J. Basanavičius tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu kuriantiems Lietuvai ir kalbantiems apie žmogiškąsias vertybes.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“
Muziejus „Širvintos kampelis“ radosi iš asmeninio prisilietimo prie istorijos, iš įspūdžio apie kadaise už upės plytėjusį ir be pėdsakų išnykusį miestą. Mokytojas ir kraštotyrininkas Antanas Spranaitis gimė ir augo Kudirkos Naumiestyje. Atsiminimai iš vaikystės ir tėvų pasakojimai apie Širvintos miestą visad kėlė susidomėjimą ir nuostabą. Būtent dėl to su žmona Irena daug keliavo po Kaliningrado sritimi pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sovietmečiu nesustabdomai nyko, o ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškasis paveldas. Sutuoktiniai rinko išlikusius, bet niekam anuomet nereikalingus vokiškus daiktus (indus, namų apyvokos reikmenis, įrankius ir kt.). Spranaičiai juos kaupė ir saugojo savo namuose, viename iš kambarių. 1997 m. bičiulių paskatinti surengė parodą „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirtą miestų dvynių draugystei atminti. Parodą aplankė gausus būrys besidominčių dingusio miesto istorija. Po šios parodos atsiliepė Širvintos miesto išeiviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo repatrijavo į Vokietiją. Užsimezgė bičiulystė su Spranaičių šeima, kurios dėka Širvintos ainiai savo išsaugotas relikvijas dovanojo muziejui.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis) veiks nuo liepos 8 d.
Mykolas Sauka: „Koplytstulpis“
Medinis skulptūrinis objektas šiuolaikiškai interpretuoja lietuviško koplytstulpio tradiciją. Trijų metrų aukščio kūrinyje vaizduojama vaiko figūra, laikanti kaukę. Šis motyvas atveria klausimus apie tapatybę, savęs pažinimą ir vaidmenis, kuriuos žmogus prisiima bendruomenėje.
Skulptūra sukurta Jono Basanavičiaus 175-ųjų gimimo metinių proga. J. Basanavičius buvo daugialypė asmenybė – jam rūpėjo mokslas, medicina, tautosaka ir lietuvių kultūros savivoka. M. Saukos kūrinyje, jungiančiame istorinės atminties, tautosakos ir šiuolaikinio meno laukus, šios temos interpretuojamos per simbolinį, atvirą ir žiūrovą patraukiantį vaizdinį.
Į tradicinės mažosios architektūros formą įkomponuota skulptūra nevaizduoja konkretaus šventojo, mito ar pasakos personažo. Ji palieka erdvės naujiems pasakojimams rastis. Kaip folkloras, pasakos ir mitai gimsta iš žodinės tradicijos bei kolektyvinės kūrybos, taip ir šis kūrinys kviečia lankytojus tapti jo prasmių bendraautoriais.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks nuo birželio 24 d.
„Gražiausios 2025 m. latviškos knygos“
Nuo gegužės 28 d. gražiausių čekiškų ir lietuviškų knygų parodas papildo gražiausios 2025 m. latviškos knygos.
Latvijos leidėjų asociacija knygos meno konkursą „Aukso obelis“ organizuoja 33 kartą – nuo 1993 metų. Ir pirmą kartą gražiausios latviškos knygos eksponuojamos Kazio Varnelio namuose-muziejuje!
Šį kartą 35 Latvijos leidėjai konkursui pateikė 113 knygų, traukiančių akį savo dizainu, kūrybiškumu, spalvų ir formų įvairove. Parodoje eksponuojami 25 leidiniai. Knygos nominuotos aštuoniose kategorijos: poezija, proza, vaikų ir paauglių literatūra, dokumentiniai, mokslo ir meno leidiniai, mokomosios knygos. Pagrindinė konkurso idėja – knyga yra daugelio sričių profesionalų kūrinys, atskleidžiantis turinio ir formos meninę visumą, šiuolaikines dizaino, poligrafijos ir popieriaus gamintojų galimybes.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
„Keliaujantis kovotojas“
Minėdami 175-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, kviečiame Jus į kelionę, kurioje patriarchą pažinsime kaip drąsų tautinio atgimimo organizatorių, lietuvių kultūros ir mokslo veikėją, ryšių su pasauliu kūrėją, o tuo pačiu – itin jautrios sielos, empatišką, rūpestingą gydytoją. Kelionę pagyvins išlikę dar niekur neeksponuoti jo asmeniniai daiktai.
Paroda „Keliaujantis kovotojas“ primena: tapatybė ir laisvė auginamos kasdieniais veiksmais, atkaklumu ir gebėjimu sujungti pasaulį su namais, idėjas – su darbu, o kelionę – su atsakomybe.
Tai pasakojimas apie žmogų, kurio kelionės po pasaulį buvo darbas ir misija Lietuvai. Jo kasdienybė atsiskleidžia per keliautojo daiktų rinkinį – higienos reikmenų lagaminėlį su šepečiais, rankogalių sąsagas, standžią baltą apykaklę. Tai tarsi drausmės, reprezentacijos ir „visada pasirengusio“ inteligento ženklai. Čia svarbus ne tik išorinis įspūdis: veltinių, šlepečių, kojinių ir dantų šepetėlio susidėvėjimas primena nuovargį, patirtą per šalčius, lietų ir laukimą stotyse.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo vasario 20 d.
„Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“
Valdovų rūmų muziejus kartu su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki) ir Lenkijos institutu Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) pristato tarptautinę parodą „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ bei kviečia lankytojus atrasti tolimą ir iki šiol politiškai, kultūriškai ir istoriškai mažai pažintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pietų kaimynę – Osmanų imperiją. Parodos pavadinimas atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius permainingus šių valstybių santykius, kurie visų pirma reiškėsi karybos, diplomatijos, kultūros ir prekybos srityse. Daug dėmesio parodoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos kovoms su Osmanų imperija. Tai įkūnija pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje eksponuojamas unikalus tekstilės kūrinys – įspūdinga dvistiebė turkiška palapinė.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
„Artists’ Film International 2026: Galios formos“
„Artists’ Film International“ (AFI) yra tarptautinė meninink(i)ų filmų sklaidos platforma, kurią 2008 m. įsteigė Londono „Whitechapel“ galerija. Nuo įkūrimo pradžios prie AFI programos organizavimo prisidėjo 32 tarptautinės meno institucijos. Alternatyvios platformos pagrindas – nehierarchiniai, ribas kvestionuojantys ir bendradarbiavimo pagrindu sukurti kuratoriniai modeliai. Reaguodama į pasaulyje aktualias temas AFI skatina kolektyvinę veiklą ir tarpkultūrinį dialogą, ragina keistis idėjomis ir perspektyvomis, suteikia galimybę menininkams ir menininkėms pristatyti savo kūrinius tarptautinei auditorijai.
Sapiegų rūmų I a. Šiaurinėje galerijoje nuo birželio 11 d. pristatoma jau 19-oji AFI programa, šiemet nagrinėjanti „Galios formas“ (angl. „A Kind of Power“). Videokūriniai klaus, ką reiškia žiūrėti, liudyti ir būti matomam nuolatinio vaizdų srauto ir stebėjimo sistemų amžiuje. Programoje akcentuojamas žiūros ir galios santykis: kaip žvilgsnis apsaugo ar demaskuoja, teigia ar atmeta; kaip atsakomybė persmelkia kiekvieną kameros, subjekto ir žiūrovo susitikimą.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki rugsėjo 7 d.
Goda Lukaitė: „Amžinesnis miškas“
„Amžinesnis miškas“ – šviesos ir peizažo instaliacija, tyrinėjanti miško atmintį, virsmą ir trapų santykį tarp gamtos cikliškumo ir žmogaus paliekamų pėdsakų.
Šioje parodoje miškas suvokiamas ne kaip sustabdytas peizažas, o kaip gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Instaliaciją sudaro ant plastiko sluoksnių kuriami darbai, jungiami tapybos, raižymo ir šviesos technologijomis. Keičiantis apšvietimui, vaizdas niekada nelieka toks pats – vieni sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, tarsi miškas pats kvėpuotų ir nuolat keistų savo būseną.
„Amžinesnis miškas“ kalba ne tik apie ekologinę įtampą ar žmogaus paliekamus pėdsakus, bet ir apie atmintį, laiko tėkmę bei trapų žmogaus santykį su gamta. Tai miškas, kuris nuolat nyksta ir kartu niekada visiškai neišnyksta.
Goda Lukaitė – vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tapybos, instaliacijos, įvietinto meno ir eksperimentinių medijų srityse. Jos kūryboje svarbią vietą užima gamtos, peizažo ir žmogaus psichologijos temos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Laima Kulbytė: „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“
Paroda „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ tyrinėja žmogaus ryšį su Žeme ir gilaus laiko pojūtį, kviesdama žiūrovą į patirtinę kelionę po geologinius sluoksnius, kur susilieja mitas, tikrovė ir vaizduotė.
Projektas jungia videofilmus, skulptūrą ir instaliaciją, pasitelkdamas bičių vašką, žuvies odą, kitas organines medžiagas ir lavos akmens atliejas. Jis kviečia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame žmogus nebėra centrinė ašis. Laikas čia patiriamas kaip gyvas, tekantis ir besikartojantis procesas, kuriame praeitis nuolat įsilieja į dabartį.
Šio projekto idėja gimė SÍM rezidencijos Islandijoje metu, kur Laima Kulbytė tyrinėjo salos priešistorę ir bandė įsivaizduoti, kas galėjo gyventi joje dar iki pirmųjų naujakurių.
Ši paroda – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje nematoma tampa matoma, o neapčiuopiama – apčiuopiama.
Laima Kulbytė – tarpdisciplininio meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2024 m. dalyvavo SÍM rezidencijoje Islandijoje, kurios metu pradėtas tyrimas tapo parodos „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ pagrindu.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Ieva Butkutė: „Keružis sąvartoje“
Išmaniajame telefone menininkė naršo po ortofotografinius ir palydovinius žemėlapius. Priartinus ekraną, greta Kėdainių išryškėja valstybinis sklypas pramonės teritorijoje – cheminių atliekų, fosfogipso sąvarta, vadinamieji „Lifosos fosfogipso kalnai“. Ištekliai iš Šiaurės Afrikos keliauja į Lietuvą, trąšos eksportuojamos svetur, o gamybos metu susidariusios atliekos pasilieka Kėdainiuose. Todėl sąvarta atrodo svetima ir atskirta nuo kasdienio gyvenimo, nors jos didžiulis siluetas matomas net gerokai nutolus nuo miesto.
Sąvarta menininkei tampa lyg išvirkščias išteklių kasybos kraštovaizdis, geologinio laiko likučiai ir nenorima didžiulio gamybos bei logistikos tinklo dalis. Kėdainių sąvartoje surinktose atliekose ji sodina į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus beržo keružio (lot. Betula nana) sodinukus. Menininkė svajoja, kad išeikvotas kraštovaizdis vėl taptų gamtos dalimi.
Ieva Butkutė – architektė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Jos tyrimuose persipina planetos tinkliškumo ir cikliškumo klausimai. Pramonės teritorijų ir kraštovaizdžių tyrimu ji ieško nedestruktyvaus santykio tarp miestus palaikančių, bet nuo jų atskirtų ir nenorimų pramoninių struktūrų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“
Parodoje „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“ pristatomos pagrindinės S. Šalkauskio idėjos. Daugelis jų gimė prie parodoje eksponuojamo filosofo darbo stalo, kuris ilgus dešimtmečius buvo saugomas Šalkauskių šeimos namuose Vilniuje ir dabar, specialiai šiai parodai, buvo atgabentas į Šiaulius. Parodoje – ir asmeniniai filosofo daiktai, kurių išliko labai mažai. Ir, žinoma, S. Šalkauskio knygos, kuriose išdėstytos jo mintys, idėjos, apmąstymai ir konkretūs siūlymai Lietuvai, kaip kurti stiprią, pilietišką, demokratišką valstybę.
Parodoje paliečiama ir kita svarbi filosofo pasaulio pusė – jo artimieji, šeima. Žmona Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, tapusi pačia artimiausia, labiausiai palaikančia bendražyge, jo atminimo puoselėtoja. Parodoje sudaryta išskirtinė, ko gero, pirmoji, galimybė pamatyti autentiškus Julijos ir Stasio – tuo metu dar sužadėtinių – laiškus vienas kitam. Parodoje pristatomos ir S. Šalkauskio tėvų Julijono Šalkauskio ir Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bei brolių ir seserų istorijos. Julijonas Šalkauskis dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, 1915 metų, vadovavo Šiaulių miestui, ėjo burmistro pareigas.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2027 m. sausio 3 d.
Žilvinas Landzbergas: „Pasakyk man savo vardą Sese“
Parodos lankytojai kviečiami žengti į menininko sukurtą kasdienybės erdvę, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad ji primins kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Vis dėlto į šią erdvę patekti bus galima ne iš karto – muziejaus kasoje lankytojai turės gauti užrakto kodą, tarsi būtų pakviesti į svečius ir įleidžiami už privačių namų durų. Tačiau namams reikia gyventojų, o ekspozicijai – lankytojų. Ž. Landzbergas sąmoningai žaidžia šiuo ryšiu, kurdamas įtraukią erdvę, kurioje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir tapti pasakojimo dalimi.
Ž. Landzbergas pasakoja, kad parodą sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę. Tokias dėžutes paprastai saugo mergaitės. Į jas kartais leidžiama pažvelgti ir kitiems, tačiau tik laikantis pagarbos ir mandagumo taisyklių – taip ir šioje parodoje. Tai skatina suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių teisę jaustis saugiai. Ekspozicijoje siūloma išbandyti apvalią minkštą platformą, išduodančią, kad šeimos erdvę lankytojai stebi dukros akimis. Paroda kviečia įvertinti šeimos laisvadienio ir kasdienės rutinos estetiką, o aplink vykstantys karai ir įvairūs neramumai primena, kad tai nėra savaime suprantama ar garantuota.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2027 m. vasario 28 d.
Vsevolod Seva Kovalevskij: „Paribiai. Stebuklai“
Pasitelkdamas asmeninį archyvą, fragmentiškus atsiminimus ir žiniasklaidoje cirkuliavusius vaizdinius, Vsevolod Seva Kovalevskij atskleidžia atotrūkį tarp realios queer žmonių patirties, institucinės atminties ir medijuotos tiesos. Queer egzistavimas neatskiriamas nuo miesto viešųjų erdvių – ten, kur matomumas gali reikšti ir bendruomenę, ir pavojų.
Monumentalus piešinys-komiksas veda Vilniaus, Londono ir Oslo gatvėmis. Pirmosios lietuviškos „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai jungiami į grafinę istoriją apie gyvenimą nuolat kintančio nesaugumo sąlygomis. Piešinyje užfiksuoti deklaratyvūs plakatai, nebylūs politikai ir „užkadrinis“ menininko balsas grąžina tai, kas įprastai lieka už oficialaus pasakojimo ribų.
Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams. Ryškiu parodos elementu tampa V. Kovalevskio gestas – rožinio trikampio atsiėmimas. Prievartos ir stigmos simbolis, nacių koncentracijos stovyklose naudotas žymėti homoseksualiems vyrams, čia virsta platforma queer balsams, kur buvimas kartu ir poilsis tampa pasipriešinimo forma.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
„(Ne)saugumo ribos“
Parodoje tyrinėjamos šiandien vis labiau išsitrinančios geografinių, meteorologinių ir nacionalinių ribų sampratos, jų santykis su skaitmenine tikrove ir biologiniu pasauliu.
„Kurį laiką man nedavė ramybės grobuoniškumo tema, pasaulinių megastruktūrų kompleksiškumas. Deja, vyksta penktieji karo metai. Ukrainos žemę toliau niokoja rusija, o karo frontas driekiasi ne tik per teritorijas ir dangų – jis įsiterpia į televiziją, radijo stotis, socialinius tinklus ar kitas skaitmenizuotas realybes. Kasdienybėje spėliojame orų prognozes, tačiau žmonijai vis dar sunku suvokti globalesnį klimato krizės mastą. Kažkur nuolat vyksta kataklizmai, bet „blogų orų“ poveikį nelengva tinkamai įvertinti, nes mus kasdien pasiekiantis informacijos srautas yra fragmentiškas, trūkinėjantis“, – apie parodos idėjos atsiradimą pasakoja jos kuratorė Skaidra Trilupaitytė.
„Lietuvos šiuolaikinių menininkų darbus pristatanti paroda nedidelė, bet labai talpi, įvairiais aspektais nušviečianti saugumo sampratos poslinkius dabarties pasaulyje. Kartu ji susisieja su kitomis šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančiomis parodomis – Mindaugo Navako skulptūrų ekspozicija ir Charkivo fotografijos mokyklos retrospektyva, kuriose taip pat išryškėja karo ženklai, galios struktūrų kontrolės ir geopolitinių lūžių temos, ir pasiūlo dar kitokį žvilgsnį į neramų mūsų laiką, kviečia jį apmąstyti“, – sako Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Ta gėlė atrodo kaip dronas“
Parodos „Ta gėlė atrodo kaip dronas“ paveikslai sukurti tapybos dirbtuvių sesijoje, kurią danų menininkas Eske Touborgas Kyjive surengė ukrainiečių vaikams, išlaisvintiems iš Rusijos okupuotų teritorijų. Sesijoje buvo išvyniota 20 metrų drobė ir padėta akrilinių ir purškiamų dažų. Laikas prie drobės vaikams virto gyvybingomis, džiaugsmingomis kūrybos sesijomis, kuriose jie galėjo bent trumpam vėl būti vaikais.
Po dirbtuvių Touborgas parsigabeno drobę į Daniją ir iškirpo iš jos dešimt keturkampių fragmentų, juos užtempė ant porėmių ir užbaigė paveikslus, nutapydamas išplaukusius vaikų portretus ant jų pačių sukurtų fonų.
Kūriniuose susilieja vaikų žaismingi ryškių spalvų fonai ir Touborgo nutapyti neryškūs portretai. Taip sukurtas stiprus kontrastas tarp ištrintų tapatybių, formuotų metų metus trukusios Rusijos indoktrinacijos, ir vaikystės, kuri neišvengiamai nustumiama į antrą planą.
Išplaukę veidai tampa vizualia sistemingo daugelio pagrobtų vaikų tapatybės naikinimo metafora: jiems suteikiami nauji vardai, primetamos naujos kalbos ir lojalumai. Laikotarpiu, kai tapatybė Ukrainoje tampa kovos lauku, vaikų sukurti džiaugsmingi fonai skamba kaip atkaklus priminimas apie jų teisę būti tiesiog vaikais.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
Eglė Ridikaitė: „Nuėmimai“
Eglės Ridikaitės paroda savitu meniniu gestu sujungia skirtingas tikėjimo vietas, skaudžias istorines patirtis ir dabarties pažeidžiamumo jausmą. „Nuėmimai“ atsiskleidžia kaip tylus, bet konceptualiai tankus pasakojimas apie miestą, vienu metu patiriant ikikarinio žydiškojo ir krikščioniškojo Vilniaus sluoksnius, tyrinėjant išlikimo ir išnykimo, buvusio gyvenimo ir atminties bei užmaršties procesus.
Impulsu menininkės kūrybai tapo sovietmečiu nugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai.
Nuo 2019 iki 2025 m. menininkė jau yra „perkėlusi“ į savo drobes vienuolika archeologų atrastų Vilniaus Didžiosios sinagogos ornamentinių grindų fragmentų atvaizdų, kuriuos norėjo surinkti vienoje išskirtinai sakralioje erdvėje. Menininkė pasirinko Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, nežiūrint uždarymo sovietmečiu, išlaikiusią savo barokinio interjero visumą ir grožį.
Parodos centre – gigantiška bažnyčios erdvėje kabanti konstrukcija iš į vieną darinį sujungtų dailininkės drobių su „nuimtais“ sunaikintos Didžiosios sinagogos erdvės fragmentais, natūralaus mastelio sinagogos bimos ir mikvos grindimis, mėnulius primenančiomis kolonų pėdomis ir kitomis atodangomis.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje (K. Sirvydo g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
„kartu skirtingais keliais“. Grupė „Keturios“
Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.
Paroda „kartu skirtingais keliais“ yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės „Keturios“ istoriją. Čia siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.
Parodoje siūloma priimti nežinią, neapibrėžtumą ir fragmentiškumą. Kaip ir pasirinkimai, ką papasakoti, o ką nutylėti, tai yra neišvengiama kiekvieno autentiško pasakojimo dalis. „kartu skirtingais keliais“ kviečia abejoti viena „teisinga“ istorija ir pamatyti ją kaip gyvą, atvirą, nuolat kintantį procesą.
Parodoje svarbus ir feministinis žvilgsnis. Jis kviečia apmąstyti pirmosios vien moterų menininkių grupės vietą lyčių studijų kontekste, o susibūrimą į grupę interpretuoti kaip moteriškos bendrystės formą ir išlikimo strategiją.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Pasauliui apie Lietuvą“
Tarptautinę muziejų dieną Istorinės Prezidentūros Kaune sodelis pasitiko pasipuošęs jubiliejine, dvidešimtąja didelio formato archyvinių fotografijų paroda „Pasauliui apie Lietuvą“.
Paroda pasakoja apie 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę. Archyvinės fotografijos atskleidžia, kaip buvo formuojamas Lietuvos įvaizdis ir kokios asmenybės labiausiai pasižymėjo „išvedant“ Lietuvą į pasaulį.
1918 m. valstybingumą atkūrusiai Lietuvai teko gerokai pasistengti siekiant tapti matoma ir girdima. Šios sudėtingos misijos buvo imtasi tiek valstybiniu mastu, tiek ir individualiomis atkaklių lietuvių pastangomis. Vis tik pirmieji mūsiškių bandymai neretai „prisvildavo“: Lietuvos diplomatai nebūdavo kviečiami į svarbiausias senojo žemyno konferencijas, pirmieji šalies olimpiečiai 1924 m. vos sugebėjo pasiekti Paryžių, o teatro artistai, debiutavę Rygoje, susilaukė ironiškų žinučių kaimynų spaudoje.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
„Prano Domšaičio Afrika: veidai ir figūros“
Pranas Domšaitis (1880–1965) – tapytojas ekspresionistas, XX a. moderniosios dailės atstovas, vienas garsiausių lietuvių dailininkų, apie kurį sovietinėje Lietuvoje žinojo tik nedaugelis. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma gausiausia ir vertingiausia jo kūrinių kolekcija, kurią 1989–2006 m. padovanojo Lietuvių fondas (Čikaga, JAV).
Dailininkas augo, studijavo, kūrė veikiamas vokiečių ir lietuvių kultūrų. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo gerai žinomas Europoje, Vokietijos meno lauke, nuo 1949 m. išgarsėjo Pietų Afrikoje.
Pietų Afrikoje tapytoją stebino neįprasta gamta, apšvietimas, spalvos, vietinių genčių gyvenvietės, jų būstai, darbai ir tradicijos. P. Domšaitis tyrinėjo egzotišką pasaulį, žavėjosi Afrikos žmonėmis, jų aplinka ir viską fiksavo pieštuku popieriuje, dažais kartone. Keliaujant po šalies vietoves dailininkui didžiulį įspūdį paliko Karu ir Transkėjos kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios gentys. Anot dailininko, jis pasijuto tarsi namuose. Tapytojo kūriniuose vaizduojamos šokančios, stovinčios, pozuojančios figūros, vaikai, grūdantys kukurūzus, vandens nešėjos. Figūros grupuojamos ritmiškai, sukuriant aiškią struktūrą ir akcentuojant ryškias aprangos spalvas. Kai kurios figūros vaizduojamos labai apibendrintai, jos beveik geometrinių formų, o juodi nutrūkstantys kontūrai jas dar labiau išryškina.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 13 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Klaipėdoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste. Siekdamas supažindinti Lietuvos meno visuomenę su šio unikalaus Australijos lietuvių menininko kūrybiniu palikimu, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia išvysti dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuotą reprezentatyvią ir vertingą Lietuvai padovanotą kolekciją – 68 tapybos ir grafikos darbus bei dalį jo asmeninio archyvo.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 4 d.
melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba“
Paroda kviečia susitikti su viena išskirtiniausių Lietuvos tekstilės kūrėjų – Marija Švažiene (g. 1930 m.). Nuo ankstyvųjų kūrinių ji kryptingai laužė nusistovėjusias gobeleno tradicijas ir šiai kūrybos formai suteikė dinamišką, erdvinę raišką. Netikėtos gobelenų savybės atsinaujinančios, iš socialistinio realizmo slogučio bundančios dailės kontekste buvo greitai pastebėtos, o menininkės kūriniai netrukus tapo nuolatiniais respublikinių, sąjunginių ir Europoje rengiamų parodų eksponatais.
Parodoje pristatomi svarbiausi M. Švažienės įkvėpimo šaltiniai ir jų atgarsiai kūryboje. Reikšmingą vietą užima jūra ir Palanga, nuo pirmo apsilankymo sužavėjusi menininkę – ji dažnai čia sugrįždavo kurti ir ilsėtis.
Kita parodos ašis – kūrybinis dialogas su menininkės vyru, tapytoju Jonu Švažu (1925–1976 m.). Jų darbuose susitinka panašios temos – miestas, kosmosas, gamta, tačiau kiekvienas jas plėtoja savitai.
Parodoje pristatoma ir netikėta, penkis dešimtmečius trukusi istorija, sujungusi M. Švažienę ir italų kilmės šveicarų kompozitorių Gaetano Giuffrè.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki spalio 2 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki lapkričio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
„Kolekcininkai: atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“
Radvilų rūmuose bus pristatoma išskirtinė menininkų bendruomenė, vienijanti keturias Ukrainos kūrėjų kartas nuo XX a. 7 dešimtmečio iki mūsų dienų. Sovietinės cenzūros dešimtmečiais, neramiais Ukrainos nepriklausomybės siekio, revoliucijų laikais, užgriuvusios Rusijos karinės agresijos metais Charkivo fotografai nuosekliai plėtė fotografijos ribas, paversdami ją galinga estetinės išraiškos ir socialinės kritikos priemone.
33 menininkų darbai, siekiant pabrėžti mokyklos metodų ir idėjų tęstinumą, bus eksponuojami chronologiškai. Pirmą kartą Lietuvoje rodomi kūriniai iliustruoja istorinius ir meninius Charkivo mokyklos raidos kontekstus, kartu atskleisdami ir ilgalaikius kūrybinius ryšius su Lietuvos fotografija. Lietuvoje sovietmečiu buvo susikūrusi vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje valstybinė fotografų draugija, todėl ji Charkivo menininkams buvo svarbus atskaitos taškas siekiant įtvirtinti fotografijos kaip meno formos statusą. Šis Charkivo fotomenininkų pasirodymas Vilniuje pelnytai pagerbia šiuos ilgai trunkančius kūrybinius ryšius.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“
Čekijos Respublikoje knygos kūrimas yra svarbi nacionalinės kultūros dalis, turinti gilias tradicijas. Nuo 1965 m. rengiamas Gražiausių knygų konkursas – seniausias ir didžiausias knygos dizaino konkursas šalyje. 2024 m. išleistos knygos buvo vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafiją, įrišimą, iliustracijas, idėjos originalumą ir meninę visumą. Ekspozicijoje pristatomos 46 laureatės, atspindinčios šiuolaikinės čekų knygos dizaino kryptis ir kūrybines paieškas.
Muziejaus salėse eksponuojamos gražiausios 2025 m. lietuviškos knygos – 34-ąjį kartą surengto Knygos meno konkurso apdovanoti leidiniai. Parodoje pristatoma 21 knyga, įvertinta už konceptualų grafinį sprendimą, tipografinę kultūrą, poligrafijos kokybę ir darnų dialogą su tekstu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Superklijai, arba sukurti draugą“
Pavasarį Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasitiks su nauja grupine paroda, žyminčia ir naujojo ŠMC vadovo Valentino Klimašausko parodinės programos pradžią. Vis stiprėjant pasaulio ir mūsų visuomenės poliarizacijai, ši daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti ekspozicija siūlo išplėstinį komentarą apie susitikimą su kitu.
Vienas pagrindinių parodos klausimų: kas mus vis dar skatina megzti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, apskritai santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar vis dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar įmanoma save konstruoti per kitą pozityviai – matant jį ne tik kaip priešą ar draugą? Ir jei taip – ar tai viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Ir galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas
„Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.“ (Dr. Jörn Barfod, Jan Rüttinger)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“
Sveikos ir sveiki! Aš – Ugnius Slibinas, kilęs iš senos ir garbingos slibinų giminės. Visai neseniai tėvų namuose aptikau paslėptą lobį – krūvą nuostabiausių knygų. Bevartydamas taip jomis susižavėjau, kad išmokau skaityti! O ar tu mėgsti skaityti?
Man kiekviena knyga yra tikras meno kūrinys. Savo aštriais nagais atsargiai braukiu per jų puslapius – tikrinu popieriaus ar pergamento tvirtumą. Liepsnos šviesoje žaviuosi paauksuotais knygų kraštais ir spalvotais piešiniais. Smalsiai tyrinėju skirtingų abėcėlių raides – tas mažas juodąsias uodegėles – ir jų šriftus. O visai įsidūkęs kartais timpteliu siūlus knygos nugarėlėje – ar tvirtai ta knygrišio adata sukabino mano knygelės puslapius? Juk gera knyga turi būti ir graži, ir patvari!
Šioje parodoje sužinosi, kaip gimsta gera knyga: iš kokių medžiagų padaryta, kaip ji spausdinama, iliustruojama ir įrišama. Atrasi, kad knygų istorija labai įdomi. Ar žinojai, kad seniau knygos buvo retos ir brangios? Įdėmiai skaitydamas atrasi, kas yra ekslibrisas – ypatingas ženklas, kuriuo knygų mylėtojai pažymi savo bibliotekų knygas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 27 d.
„Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“
Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.
Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugsėjo 13 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Apsisprendimo šifras: 19490216“
Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras. Atrodytų nedaug, tačiau vykstant nuožmiam karui, šios sąvokos įgauna visiškai kitokias prasmes. Apsispręsti – nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę, nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės.
Būtent apsispręsti privalėjo kiekvienas Lietuvos gyventojas, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą antrą kartą. Pasiduoti, susitaikyti, atsitraukti ar priešintis? Tūkstančiai partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų pasirinko ginkluotą kovą (1944–1953). O po penkerių metų karo partizanų vadovybė parengė ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją – išskirtinį XX a. Lietuvos Respublikos dokumentą. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo 2024 m. gegužės 18 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veikia nuo 2024 m. kovo 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veikia nuo 2024 m. balandžio 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Valentinas Pečininas: „Inkarnacijų trajektorijos“
V. Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“ verčia susimąstyti apie tai, kad fotografija vis dar yra viena iš daugelio šiandien aktualių pasakojančių ir pasaulį dokumentuojančių medijų.
Fotografijų paroda sudaryta iš atskirų dalių. Viena jų skirta Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Šie kūriniai kaip tik ir kvestionuoja fotografijos naratyvinę anatomiją. Nuotraukų herojai yra parodos autoriaus amžininkai.
V. Pečininas prisimena, kad 2020–2021 metais vyko jau minėto teatro renovacija. Anuomet pastato aplinka ir provokavo, ir reikalavo sukurti kažkokį neįtikėtiną fotografinį pasakojimą, kuriame būtų taikliai įamžinti pokyčiai.
Nuotraukose veikia išankstiniai nusistatymai, migruoja žmonių jausmai bei kultūrinės tapatybės. Net V. Pečinino fotografijos tampa bendriniais simboliais.
Visas V. Pečinino konstruojamas pasakojimas telpa tik į vieną kadrą. Jis mums gali atrodyti pernelyg paprastas, bet tik tol, kol į jį neatsakingai ir lengvabūdiškai „užmetame akį“. Kiek įmanoma atidžiau apžiūrinėdami nuotraukų detales ir aiškindamiesi jų santykį su įamžintais aktoriais, pradedame suvokti, kad atvaizde – ištisa istorija, net kelis sluoksnius talpinanti filosofinė knyga.
V. Pečinino fotografijose kuriami naratyvai padeda įamžintiems asmenims vaizdingai atskleisti savo intymius, giluminius pasaulius, o gal net juos suvaidinti – juolab tai aktualu žinant apie fotografuojamųjų profesijas. Nuotraukų subjektai parodo, kad patiria gyvenimą su visais jo atspalviais: nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo lengvumo iki skausmo.
Žvelgiant į V. Pečinino užfiksuotus aktorių veidus, pozas, kūno ir aplinkos santykį atrodo, kad atvaizdai geba atskleisti tikrąją teatro tikrovės dimensiją, o fotografinis naratyvas suponuoja intelektualinę jos konstrukciją.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) veiks iki rugsėjo 5 d.
Eduardas Juchnevičius ir Martynas Juchnevičius: „Dvigubas kodas“
Eduardas Juchnevičius (1941–2011) – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų, tapytojų ir poetų, pelnęs pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse grafikos parodose. Plačiausiai jis žinomas kaip savitos meninės kalbos linoraižinių kūrėjas, kurio darbai išsiskiria ekspresyvia plastika, simbolizmu, grotesku ir meistriška kompozicija. 1986 m. Talino grafikos trienalėje menininkui skirtas pagrindinis prizas, jis įvertintas svarbiais apdovanojimais Lietuvoje ir užsienyje, o jo kūriniai saugomi reikšmingiausių Lietuvos meno muziejų kolekcijose.
Martynas Juchnevičius (g. 1971) – Londone kuriantis iš Šiaulių kilęs lietuvių menininkas savo kūryboje jungia grafikos preciziką, animacijos dinamiką ir poparto estetiką. Animatoriaus karjerą pradėjęs Lietuvoje, vėliau ją tęsė Budapešto studijoje „Varga Studio“ ir dirbo prie tarptautinių projektų, tokių kaip Mr. Bean, Angry Birds Toons, Captain Sabertooth ir Pettson and Findus. Tarp šių projektų užsakovų – The Walt Disney Company, Tiger Aspect Productions, Happy Life Animation, Passion Pictures ir National Geographic.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 5 d.
