„Ar tai tikra? Menas, technologijos ir mes“
Ką reiškia gyventi laikais, kai technologijos persmelkia visus tikrovės lygmenis? Ar mūsų savastis, o gal ir visuomenė subyrės į fragmentus, kuriuos iš naujo sudėlios rinka ar politinės kampanijos? Kodėl taip sunku išlaikyti individualumą pasaulyje, kuriame viskas personalizuota? Ar tebeturime galimybę rinktis, o gal mūsų sprendimus vis labiau formuoja supantys kodai?
Šioje parodoje nagrinėjamos vis svarbesnės mūsų laikų temos: ryšiai, automatizacija, intelektas, kūnas ir gebėjimas veikti. Joje keliami pamatiniai klausimai: kaip jaustis tikram? Ką reiškia būti gyvam? Kas yra Visata ir kokia mūsų vieta joje? Paroda kelia šiuos klausimus atsispirdama nuo meno kūrinių. Dalis jų atkeliavo iš ZKM | Karlsrūhės meno ir medijų centro kolekcijos, garsėjančios įvairius technologijų aspektus nagrinėjančių reikšmingų darbų gausa; kiti iš MO muziejaus, privačių ir nacionalinių kolekcijų bei menininkų (-ių) archyvų.
Parodoje eksponuojami kūriniai – nuo ankstyvųjų reakcijų į kompiuterių ir interneto atsiradimą iki šiandienos dirbtinio intelekto tyrinėjimų – mezga dialogą laike. Jie pasakoja apie tai, kaip skaitmeninės technologijos vis labiau tarpininkauja tarp mūsų ir pasaulio, o galiausiai – įsiterpia ir į mūsų santykį su savimi.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2027 m. rugpjūčio 29 d.
Vladas Švipas: „pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“
Po karų, revoliucijų ir žlugusių imperijų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei (1918-1940) labai trūko modernių specialistų. Valstybės stipendijos skatino jaunus žmones studijuoti Vakarų Europoje, tačiau avangardiškiausią to meto dizaino mokyklą – Bauhausą – pasirinko tik vienas stipendininkas iš Lietuvos. Vlado Švipo studijos ir profesinio kelio paieškos leidžia atidžiau pažvelgti į naujo tipo architekto modernisto tapsmą ir jo vaidmenį kuriant modernią valstybę.
Švipo palikimas leidžia į architekto profesiją pažvelgti plačiau – ne tik į individualią meninę kūrybą, bet pirmiausia į modernaus valstybės tarnautojo ir techninio eksperto darbą. Jo biografija kelia klausimus apie architekto modernisto troškimą racionaliai „sutvarkyti kraštovaizdį, vaidmenį politikoje, priverstinę migraciją ir profesinius ryšius diasporoje istorinių lūžių ir politinių režimų sąlygomis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 17 d.
„Šedevro kambarys. Franso Halso evangelistai iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus kolekcijos“
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siūlo unikalią galimybę susitikti su meno kūriniu ypatingomis sąlygomis – tam tikslui ilgai ir kruopščiai didelės kūrybinės komandos kurtame Šedevro kambaryje (jį iš pradžių net vadinome „Vieno meno kūrinio teatru“), kuriame meno kūrinys turės galimybę asmeniškai vienam lankytojui ar lankytojai tarsi aktorius surengti savo prisistatymą ir pasirodymą.
Pirmajam šedevro pristatymui kandidatūrą pateikė tarsi pats likimas – tai vienas garsiausių visų laikų tapytojų, Nyderlandų „aukso amžiaus“ genijų Fransas Halsas ir jo evangelistai. Šiuos kūrinius jau seniai ketinome pasiskolinti iš mielų Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejaus kolegų, tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė – kūrinius jau ne skolinomės, o tiesiog evakavome iš karo teritorijos. Esame be galo dėkingi, kad muziejaus direktorius Ihoris Poronykas ir jo kolegos pasitikėjo mumis ir patikėjo neįkainojamus šedevrus mūsų muziejaus laikinai globai. Sykiu tai tapo unikalia proga Lietuvos visuomenei ir Lietuvą aplankantiems svečiams iš visiškai arti ir vienumoje susitikti su Franso Halso, vieno geriausių visų laikų portretistų, kūriniais.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2027 m. gegužės 9 d.
Rūta Spelskytė: „Geltonos kanarėlės ir laukinių gėlių puokštelė“
Instaliacija Signatarų namų gotikiniuose rūsiuose įkvėpimo semiasi iš dviejų pasakojimų.
Pirmoji istorija – apie Joną Basanavičių ir Gabrielę Eleonorą Mohl. 1882 m. pabaigoje į Prahą atvykęs J. Basanavičius apsigyveno name, kurio trečio aukšto lange pamatė Gabrielę, žaidžiančią su geltona kanarėle. Jis stebėdavo ją pro langą, kol galiausiai užkalbino gatvėje, o netrukus ir pats įsigijo tokį pat paukštelį.
Antroji istorija – legenda apie Vilniaus įkūrimą. Vienas iš jos vėlesnių variantų pasakoja, kad pradedant statyti miestą kunigaikštis Gediminas, žynio Lizdeikos patartas, nusprendė paaukoti nekaltą mergelę. Įleidus ją į pamatų duobę ir užritinus didžiulį akmenį, šis mergelės nepalietė – tik išmušė iš rankų gėlių puokštelę.
Šios dvi istorijos instaliacijos autorei pasirodė reikšmingos dėl moters vaidmens jose, jos lėmė parodai atrenkamus eksponatus.
Stalas ratu juosia keturias kvadratines Signatarų namų gotikinio rūsio patalpas, ant jo išdėlioti rūsio kasinėjimų metu rasti ir muziejuose saugomi objektai: krosnies kokliai su gėlių ar paukščių piešiniais, lėkščių šukės.
LNM Signatarų namų galerijoje (Pilies g. 26, Vilnius) veiks nuo spalio 28 d.
„Viduramžių komiksai“
Koklinė krosnis – vienas iš vėlyvųjų viduramžių atradimų, kuriuo naudojamės iki šiol. XIII amžiuje Europoje klimatas ėmė vėsti, todėl reikėjo rasti būdą, kaip greitai ir efektyviai prišildyti patalpas. Pirmosios tokios krosnys atsirado Alpių regione. Ilgainiui jos tapo ne tik funkcionaliu, bet ir svarbiu patalpas puošiančiu elementu. Koklių plokštėse buvo atspaudžiami įvairūs siužetai, kuriuos to meto žmonės galėjo skaityti, kaip šiais laikais skaitome komiksus: didikų herbai, scenos iš šventųjų gyvenimo, fantastinės būtybės ir gyvūnai, pamokančios alegorijos, dvaro gyvenimo atspindžiai – medžioklė, riterių turnyrai, muzikavimas ir kita. Tokius šildymo įrenginius galėjo įsigyti tik turtinga diduomenė.
Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ši vėlyvųjų viduramžių naujovė iš kaimyninių kraštų atkeliavo beveik nevėluodama: XV amžiuje krosnys jau buvo mūrijamos tiek iš žiestų, indus primenančių, tiek iš plokštinių dekoruotų koklių.
Paroda kviečia pasinerti į fantastišką ir magišką vėlyvųjų viduramžių pasaulį, patirti, kad prieš kelis šimtus metų atsiradę simboliai ir anų laikų žmogaus vaizduotėje užgimusios būtybės iki šiol išlieka mūsų kasdienybės dalimi, ir pamąstyti, kokią prasmę jie įgyja šiuolaikinėje kultūroje.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki 2027 m. rugpjūčio 29 d.
„Tarp šviesos ir griuvėsių: Jano Bułhako Vilnius“
J. Bułhakas laikomas vienu ryškiausių piktorializmo krypties sekėjų Lietuvoje. Siekdamas priartinti fotografiją prie tapybos, jis ypatingą dėmesį skyrė kompozicijai ir estetiniam vaizdo poveikiui. Fotografijose įamžinti Vilniaus panoramų ir architektūros ansamblių vaizdai yra ne tik dokumentiški, bet ir meniški pasakojimai apie Vilnių.
1944 m. vasarą J. Bułhakui teko pažvelgti į Vilnių visai kitu žvilgsniu – Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymu kartu su sūnumi Januszu dokumentuoti per Vilniaus šturmą liepos 6–13 dienomis sugriauto miesto vaizdus.
Parodoje greta meninių Vilniaus vaizdų, eksponuojamos ir karo metų fotografijos, liudijančios apie du skirtingus to paties miesto veidus – kuriamą ir griaunamą, kupiną grožio ir paženklintą praradimų.
LNM Signatarų namų galerijoje (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 6 d.
Beatričė Mockevičiūtė: „Bėgančios akys“
Menininkė Beatričė Mockevičiūtė parodoje Bėgančios akys jungia pirmines ir šiuolaikines optines patirtis. Pasak kūrėjos, dangaus skliautą atspindintis vanduo gali būti laikomas vienu pirmųjų optinių įrankių pasaulio istorijoje. Ir šiandien šviesos bangos tebeperduoda informaciją apie tolimus objektus bei įvykius. Parodai sukurtame vaizdo kūrinyje „Jūrų ausys“ autorė tyrinėja nusidėvėjusius kriauklių paviršius ir jų atspindžius. Kriauklės evoliucijos tėkmėje pakito palyginti nedaug, o jų pavidalus galima rasti skirtingų epochų mene. Šįkart vaizdą formuoja nuolatinis LED šviesos šaltinio ir jį laikančių rankų judėjimas. Sulėtintas, įprastai nepastebimas judesys kviečia stebėti šviesos projekcijos pokyčius ir nuolat kintantį poveikį regai.
Menininkės dėmesį patraukė optinio meno meistro ir kolekcininko Kazio Varnelio sukurta muziejaus erdvė, tarsi primenanti pirmuosius potvynių matavimo prietaisus – nilometrus, kuriuos sudaro laiptuoti vandeniu užsipildantys šuliniai. Remdamasi šiuo vaizdiniu, menininkė kelis parodos kūrinius įlieja į nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Kūriniai išplečia egzistuojančias estetines jungtis ir skatina stebėti, kaip rega keičia mūsų santykį su laiko pajauta ir materialumu.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2027 m. balandžio 11 d.
„Antanas Gudaitis. Vasaros dirbtuvė“
Antanas Gudaitis – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių tapytojų, ekspresyviosios koloristinės tapybos mokyklos pradininkas ir moderniojo meno judėjimo Lietuvoje iniciatorius, padaręs didelę įtaką kelioms dailininkų kartoms. Jis buvo sudėtingo likimo menininkas, patyrė visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Gimė 1904 metais, kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupaciją. Mirė 1989 metais, taip ir nesulaukęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Parodoje pristatomi įvairaus laikotarpio piešiniai ir tapyba bei objektai, susiję su Gudaičio vasaromis Žemaitijoje, taip pat ir Palangoje, kur turėjo savo vasarnamį ir dirbtuvę. Parodą papildo Algimanto Kunčiaus fotografijos bei archyvinė 16 mm juosta, kurioje įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka: namai, dirbtuvė, jam artimi žmonės ir kultūrinė to meto aplinka.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2027 m. kovo 19 d.
„Kasdienybės pradžios“
Akmens amžiaus žmonės buvo pirmieji kasdienes veiklas įprasminę simboliais ir ritualais – jie pradėjo kurti tradicijas, atpažįstamas ir šiandien. Apsistojęs šalia vandens, žmogus gyveno metų laikų, šviesos ir tamsos, potvynių ir atoslūgių ritmu. Kartojami darbai kūrė tvarką, o tvarka pamažu virto prasme.
Kasdienį gyvenimą formavo įvairūs veiksmai: žvejyba lagūnose, gintaro rinkimas po audrų, keramikos indų gamyba. Kartojami judesiai, formos ir raštai kūrė ritmą. Ornamentuoti indai ir papuošalai rodo, kaip daiktai tapo ženklais, o ženklai – pasakojimais.
Apeiginiai indai ir simboliniai motyvai liudija pasaulėžiūrą, kurioje žmogus suvokiamas gamtos ciklų kontekste. Kasdienė medžiaga virsta prasminiu vaizdiniu, o žmogus atsiduria pasakojimo centre. Medinis stabas taip pat reiškia žvilgsnį į žmogų kaip centrinę figūrą – toks savęs suvokimas vėliau įvairiomis formomis lydės žmogaus kultūrą dar ilgus šimtmečius.
„Kasdienybės pradžios“ pasakoja, kaip kasdieniai žmogaus darbai, jo santykis su gyvūnais ir gamtos ciklais padėjo susiformuoti simboliniam, toteminiam mąstymui bei ankstyvosioms ritualų ir tradicijų formoms.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Pilies šiaurinės kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 14 d.
Skulptūra „Vilkas“ ant Gedimino kalno
Žymaus italų skulptoriaus Davide Rivaltos sukurtas bronzinis „Vilkas“ ant Gedimino kalno pastatytas 2026 m., minint Lietuvos ir Italijos diplomatinių santykių atkūrimo 35-ąsias metines. Skulptūra simboliškai sujungia dvi Europos sostines – Vilnių ir Romą, kurių įkūrimo legendose vilkas užima ypatingą vietą.
Vilniaus legenda pasakoja apie didįjį kunigaikštį Gediminą, susapnavusį ant kalno staugiantį Geležinį Vilką – pranašišką ženklą, kad būtent čia iškils miestas, kurio vardas pasklis po visą pasaulį. Romos legenda byloja apie vilkę, išauginusią miesto įkūrėjus Romulą ir Remą. Davide Rivaltos kūrinys sujungia šias dvi istorijas į vieną pasakojimą apie miestų gimimą, drąsą ir kultūrinius ryšius.
Šiandien Vilkas – ne tik išskirtinis šiuolaikinio meno kūrinys, bet ir nauja Vilniaus lankymo patirtis. Pakilkite į Gedimino kalną, paglostykite Vilką, sugalvokite norą ir įsikvėpkite sėkmei. O jei noras išsipildys, žinosite, kam padėkoti.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo birželio 16 d.
Juozas Budraitis: „Šnabždesiai“
Kokia gyvenimo ir pasaulio dominantė veriasi Juozo Budraičio fotografijų ekspozicijoje ŠNABŽDESIAI?
Budraičiui pasaulis k a l b a, ir ten, kur dažnas praeivis nieko ypatingo nepastebi, fotomenininkas sustabdomas garso. Šnabždesio. Šioje ekspozicijoje nepamatysime nė vieno žmogaus, nesutiksime pažįstamų įspūdingų asmenybių, teatro ar kino ikonų. Budraitis palydi mus į savo regėjimų zoną, kuri menininkui kalba būties ištarmę ir savo iš pirmo žvilgsnio neypatingu kasdieniškumu tampa ypatinga. Kodėl čia stabtelta? Dvidešimt dviejose nuotraukose, kurioms būdingas visiškas atsitraukimas nuo plėšrių šiuolaikinių ritmų, vaizdai siūruoja, šiurena, šypsosi atsargioje šviesoje, kuždasi. Gamtos kalbai menininkas atsiveria kaip žmogus, sąmoningai pasirenkantis fiksuoti nebūtinai išvaizdžią, bet Dievo duotą ir žmogaus dažnai nepastebimą ar negerbiamą gyvybę, pats pasitraukdamas į nuošalią tylą: kaip maištą, kaip protestą ir atsiribojimą nuo brutalios žmogaus darkomos tikrovės. Nerimas, ilgesys, net neviltis, ir vėl – švelni skaidruma – taip galima įvardyti fotografijų dvasią. Pats menininkas jaučiasi nuo vaikystės suaugęs su pakelės žolynais, jų grafiniais ritmais, su aplytais iškiliais (o kitąkart ir jau nykstančiais) medžiais, Budraitis – viso to neatplėšiama dalis.Vaizdų bejėgį nuogumą fotografijų autorius pridengia gailestinga šviesa – kaip drobule ar marška. Nuotraukose subtiliu būdu balansuojama ant nykio, liūdesio, mirties ir kartu vitališko gyvastingumo, prisikėlimo jausenų.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 24 d.
Marius Abramavičius: „Daugiasluoksnis pasaulis“
„Tai tarsi iš pasąmonės plūstantys vaizdai. Erdvės, kuriose iškyla prisiminimai, pojūčiai, kvapai ir garsai. Regis, pačiais pirštų galiukais gali užčiuopti akimirkos laikinumą ir žavesį. Viso to jau seniai nėra, ir visa tai dar čia. Durys, langai, vartai tebėra atviri, pro jas galima užeiti. Tik nežinai, ką pamatysi pasukęs už medžio, įbridęs į tamsų vandenį ar pakėlęs galvą.
Aštuoniolika metų fotografuoju ciklą „Daugiasluoksnis pasaulis“. Per tą laiką vaizdai kaupėsi, keliavo kartu su manimi ir pamažu susijungė į parodą bei to paties pavadinimo fotografijų albumą. Kiekvienoje fotografijoje telpa daugiau nei viena akimirka. Žmogaus portretas susitinka su kraštovaizdžiu, Vilniaus gatvė atsiveria į Nidos erdves, Lietuvos miškai ir Olando Kepurės skardis susilieja su vaizdais iš Indijos, Irano, Nepalo, Balio, Azerbaidžano, Sakartvelo, Norvegijos ir kitų šalių. Kartais šiuos vaizdus skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir keleri metai…“ (Marius Abramavičius)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios gatvės) veiks iki lapkričio 7 d.
Mykolas Juodelė, Sandra Rivero: „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“
1897-ieji. Izidorius Šlapelis su anūku Juozu, pasikinkę tris arklius, leidžiasi į kelionę per atšiaurią ir neištirtą Patagonijos žemę, Musterso ir Kolhue Uapi ežerų link. Tuometinio Argentinos prezidento José Evaristo Uriburu dekretu ten numatyta vieta naujai kolonijai, o naujakuriams dosniai pažadėta žemių. Po 18 dienų kelionės Izidorius ir Juozas pasiekia Kolhue Uapi ežero krantą, kur juos pasitinka kelios vietinių teuelčų genties šeimos. Iš molio ir šiaudų mišinio Šlapeliai pasigamina plytas ir pastato pirmąjį namą – taip pradėdami Sarmjento miestelio istoriją.
Sarmjento apylinkėse Šlapelių vardas iki šiol garsus – jų vardu pavadintos gatvės, mokyklos ir aerodromas. Šlapeliai mieste įsteigė pirmąją biblioteką, Juozas Šlapelis tapo pirmuoju Sarmiento fotografu, o Kazimieras Šlapelis išgarsėjo kaip Patagonijos aviacijos pradininkas.
Parodoje greta Mykolo Juodelės fotografijų eksponuojami Juozo Šlapelio archyviniai kadrai, jo dienoraščio ištraukos bei kiti dokumentai, liudijantys Šlapelių istoriją Patagonijoje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.
„Ką dizaineriai dirba visą dieną?“
Pasiskolintas ir perfrazuotas kultinės Richard Scarry knygos vaikams pavadinimas nurodo į keistai miglotą dizainerio profesijos suvokimą. Skamba aiškiau, kai įvardijame, jog tai yra interjero, mados ar grafinis dizainas, bet ką kuria produkto – daiktų dizaineriai?
Šį rudenį VDA Dizaino katedra švenčia 65–ių metų jubiliejų. Ta proga pristatomi 100 šiuolaikinio dizaino eksponatų – nuo industrinių objektų, autorinių baldų iki kostiumų dizaino performansams. Tai yra 19-os dizaino katedros dėstytojų ir 19-os ją baigusių alumnų darbai. Dauguma objektų yra sukurti ir pagaminti pastaraisiais metais Lietuvoje. Paroda taip pat leidžia iš arti pamatyti, kokiose skirtingose srityse save realizuoja dizaino katedros absolventai. Dizaineriai buvo pakviesti atskleisti ir šiek tiek savo kūrybinio proceso ypatumų, kas turėtų sudominti ne tik dizaino profesionalus, kultūros ir technologijų mylėtojus, bet ir mažuosius smalsuolius.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Regina Sipavičiūtė: „Tau“
Dailininkės kūryboje tekstilė tampa jautria erdve, kurioje susitinka lietuviška tradicija, spalva, šviesa, ritmas ir preciziškas rankų darbo procesas. Jos kūryba asocijuojasi su saiku, santūrumu, racionalia kompozicija. Jos darbams būdinga harmonija, rimtis, pusiausvyra, tektonika. Išorinis paprastumas slepia nematomą įdėto juvelyrinio darbo pusę.
Šioje parodoje dailininkė žiūrovui dovanoja subtilių spalvų gobeleną, autorine technika sukurtas aplikacijas ir tekstilės miniatiūras.
Svarbi Reginos Sipavičiūtės kūrybinės tapatybės dalis – tautodailė. Ji menininkei tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir būdu kalbėti apie atmintį, medžiagiškumą ir nykstančius kasdienybės ženklus.
Ši paroda – apie tekstilę, kurią galima pamatyti. Ir apie tekstilę, į kurią verta įsižiūrėti. Paroda, kurioje reikia ištyrinėti kiekvieną siūlą, pastebėti jo kryptį, spalvos virsmą, vos pastebimą faktūros pokytį. Apie tradiciją, kuri nesustoja praeityje. Apie amatą, tampantį menu. Ir apie mažus kūrinius, kuriuose telpa didelė patirtis.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.
„80. re:situated“
Parodoje pristatomi šiuolaikiniai vitražo, meninio stiklo, mozaikos, objektų ir site-specific intervencijų kūriniai, kuriantys naujus ryšius su VDA galerijos „Akademija“ architektūra. Čia medžiaga ir erdvė nėra neutralios – šviesa, skaidrumas, trapumas, svoris ir eksponavimo sąlygos aktyviai formuoja kūrinių patyrimą.
„80. re:situated“ yra projekto Šaltiniai. Dailė Vilniuje ir Torunėje (Sources. Fine Arts in Vilnius and Toruń), tyrinėjančio bendrą abiejų akademinių centrų istoriją ir jos šiuolaikines transformacijas, dalis. Sugrįžimas į Vilnių neužveria istorinio rato. Paroda sutelkia dėmesį būtent į tai, kas įvyko tarp šių dviejų taškų – kaip meninės praktikos keičiasi judėdamos per skirtingas vietas, laikotarpius ir viena kitą keičiančias kartas.
VDA galerijoje ,,Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Jerzy Hoppen, Vilniaus vaizdai“
Paroda skirta Jerzy Hoppen gyvenimui ir kūrybai. Ji atskleidžia istorinius ir meninius ryšius, siejančius du iškilius meninio ir kultūrinio gyvenimo centrus – Vilnių ir Torunę.
Parodoje tyrinėjamos bendro paveldo ištakos ir šių dviejų miestų meninės sąsajos, siekiančios Torunės grafikos mokyklos ištakas, kuriose Jerzy Hoppen iškyla kaip viena svarbiausių figūrų.
Jerzy Hoppen (1891–1969) savo kūryboje sujungė menininko žvilgsnį ir keliautojo smalsumą. Parodoje eksponuojami jo grafikos darbai sudaro išskirtinį menininko, tyrinėtojo ir dokumentalisto kūrybos palikimą. Savo menu jis fiksavo jį supantį pasaulį – jo kraštovaizdžius, žmones ir architektūrą – palikdamas išliekantį vietų, kurias aplankė, ir žmonių, kuriuos stebėjo, liudijimą.
VDA bibliotekoje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„The Garden“
Į Rudens Sodą pabaiga ateina tylomis. Viskas kvepia lėtu puvimu. Tuomet, kai nebelieka, kam pūti, užmiega ir pasidaro dar ramiau. Žiemos švaroje Sodas tegyvena prisiminimuose, pasakose ir planuose, ką sėsime, kai vėl sugrįš gyvastis. Galiausiai, anksčiau ar vėliau, jis nubunda. Pavasario Sodas – gaivališkas, su griausmu ir žaibais stiebiasi, kyla. Taip nenustojančiai viena kitą keičia audringos pradžios ir tykios pabaigos, o tarpe jų – visa kita: vaistažolės ir nuodingos uogos, Edenas ir kasdieniai sodininkystės ritualai, gyvenimas ir anapusybė.
Parodoje sodo vaizdinys pateikiamas kaip daugiaprasmė metafora, apimanti asmeninius prisiminimus, mitologinius siužetus, popkultūros fragmentus bei šiuolaikinio žmogaus ryšį su transcendencija. Nagrinėjamas mūsų santykis su simbolinėmis, tradicijomis turtingomis erdvėmis, kurios vis dažniau tampa steriliai estetizuotos ir gentrifikuotos. „The Garden” dalyviai apmąsto skirtį tarp darželio vertos gėlės ir parazitinės piktžolės, kartu įsivaizduodami save metaforinės floros ir faunos apsupty. Šių kontempliacijų užmegzti noksta individualios ir kolektyvinės vaizduotės vaisiai: norai, baimė, ilgesys, meilė, nykimas. Galerijos erdvėse įkurdintame dvimačiame sode pamažu tirpsta grožybės ir vertybės ribos tarp žiedo ir spyglio. Tame tirpime mename ir iš naujo išgyvename Sodo mitą, ritualą ir metafizinį ilgesį, atsirandantį pastarųjų nebuvimo atveju.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Eglė Ulčickaitė: „Pretekstas“
„Pretekstas [lot. praetextus] – dingstis, susigalvota, prasimanyta priežastis. Šio žodžio, ilgainiui įgavusio klaidinančio „išorinio vaizdo“ reikšmę, kilmė siejama su drabužio aptaisu, su tuo, kas „suausta priešais“. Tai sykiu ir pasiteisinimas, ir pateisinimas. Paroda irgi gali būti geras pretekstas kurti, atidėti kitus reikalus, turėti, ko laukti.
Tapant man visuomet buvo labai svarbus motyvas – ne tik jo plastinė, bet ir reikšminė idėja. Pastaruoju metu ėmiau jausti savotišką motyvų stygių, tarsi nebebūtų prasmės bandyti kažką pavaizduoti ir taip vizualumo narkozėje skendinčiame pasaulyje. Todėl pernelyg neieškodama prasmių ir nevalingai atsigręždama į klasikinius tapybos žanrus – peizažą ir natiurmortą, žvilgsnį nukreipiau į tuos, rodos, nereikšmingus reginius, kuriuos matau savo kasdienėje aplinkoje, dirbtuvėje. Motyvas, anksčiau veikiau buvęs dingstimi tapybai, tarsi apsikeitė su ja vietomis. Taigi paveikslas šioje parodoje yra apmąstomas kaip pretekstas motyvui. Paveikslas, niekuomet iki galo neparodydamas to, kas buvo jo pirminė priežastis, gali būti suprantamas kaip klastinga maskuotė ar dingstis tam, ko žiūrovas jame pasiges. Neretai tai, ką matome, yra tarsi už akių. Bet gal tik taip ir įmanu patirti visumą kaip rezginį, o ne vien kaip reginį…“ (Eglė Ulčickaitė)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
„Atitvarai“
Pasąmonės srautas juda tarsi atskiri sakiniai. Vienas nutrūksta, kitas prasideda visai kitoje vietoje. Kai kurie sugrįžta, kartojasi, keisdami prasmę. Iš jų pamažu dėliojasi istorija. Ne visuomet nuosekli, ne visuomet sąmoningai papasakojama.
Atitvarai. Nors pats žodis suponuoja nuotolį ar ribą, kartu savyje talpina ir jungties galimybę. Visgi ši paroda ─ tai skirtingų gestų, vietų ir patirčių susidūrimas. Atskiruose galerijos taškuose esantys kūriniai susijungia lyg sakiniai viename, ne visada garsiai ištartame pasakojime. Atmintis čia nėra užčiuopiama ar užbaigta forma. Ji veikia daugiau kaip nuojauta, grįžtanti per pasikartojimus, vaizdinius bei emocinius atgarsius. Kasdienybės detalės tampa būdu priartėti prie to, ko nevisada įmanoma iki galo paaiškinti. Vieta ir buitis įsirašo į asmeninį emocinį kraštovaizdį, o tai, kas atrodo pažįstama, ima atsiverti kaip nepažinumas.
Tačiau žymimos ne tik ribos tarp išorės ir vidaus, prisiminimo ir dabarties, bet ir tarp Aš ir Tu. Tarp to, ką galima pasakyti, ir to, kas lieka neištarta. Klausimo ir neegzistuojančio atsakymo nuojautos. Aš. Tu. Tarp mūsų – atitvarai. Ir galbūt būtent juose atsiranda galimybė susitikti.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 30 d.
Agnieszka Polska: „Siaubas Geismas Fantazija“
Parodoje „Siaubas Geismas Fantazija“ pristatomi nuo 2014 m. sukurti Agnieszkos Polskos kūriniai. Atrinkti darbai atskleidžia, kaip menininkė, pasitelkdama rastus vaizdus ir kompiuteriu generuojamą medžiagą, apmąsto individą ir jo socialinę atsakomybę. Mūsų laikų etinius ir visuomeninius iššūkius ji perteikia įtraukiančiais, meditatyviais filmais ir instaliacijomis, pasižyminčiomis stipriu emociniu poveikiu. Polskos kūriniai dažnai konstruojami pasitelkiant emocinį poveikį kuriančius garsinius ir vaizdinius stimulus, o juose nagrinėjami įtakos ir legitimavimo procesai kalbos, sąmonės ir istorijos srityse.
Tarp ŠMC pristatomų Agnieszkos Polskos kūrinių – vieno kanalo videodarbai „Gėlių knyga“ („The Book of Flowers“) ir „Raudonoji upė“ („The Red River“). Taip pat bus rodoma videoinstaliacija „Tūkstantmečio planas“ („The Thousand-Year Plan“), kūriniai „Braudelio laikrodžiai“ („Braudel’s Clocks“) ir „Benzino stiklinė“ („Glass of Petrol“), o parodą papildys visame mieste vykdomas projektas „Neklusnus balandis“ („Wayward Pigeon“).
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 10 d.
Nikhil Vettukattil: „Metai“
Dinamiškame montaže kadrai keičia vienas kitą taip greitai, kad juos sunku suvokti, kol galiausiai vaizdas išnyksta tamsoje. Videoinstaliacijoje „Alienation“ („Susvetimėjimas“, 2021) panaudota daugiau nei penki šimtai archyvinių vaizdų, apkarpytų ir apverstų taip, kad primintų nespalvotus negatyvus. Šešias minutes jie blyksi ir pulsuoja lydimi intensyvios, ritmingos technomuzikos. Nuotraukose užfiksuoti įvairūs dešimto dešimtmečio istoriniai įvykiai, procesai ir kasdienybės akimirkos: Geležinės uždangos griūtis, Vokietijos susivienijimas ir masinis nedarbas gretinami su tuščių sklypų, apleistų gamyklų, kasybos ir žvejybos, surinkimo linijų, remonto ir automatizacijos procesų, arbatos skynimo ir kanalizacijos priežiūros darbų vaizdais. Taip kuriamas fragmentiškas XX a. pabaigos globalizuoto darbo paveikslas.
Dešimto dešimtmečio įvykių ir jų reikšmės mūsų istorijos suvokimui tyrimą pratęsia kūrinys „Years“ („Metai“, 2026), davęs pavadinimą ir šiai parodai. Naujoje koliažų serijoje iškarpos montuojamos į tankių atvaizdų sekas, kurių prasminiai sąskambiai paliekami žiūrovų vaizduotei. Vietinės, regioninės nuorodos ir tarptautiniai istoriniai įvykiai gretinami su mechaniškai ar skaitmeninėmis priemonėmis iškraipytais vaizdais, o juos keičia subjektyviai komponuojami abstrakčių spalvų fragmentai. Vaizdų koliažą lydi specialiai sukurtas garso takelis, kuriame susipina filmų scenų garsai, dokumentiniai ir aplinkos garso įrašai bei populiarioji muzika. Visa tai susijungia į vieną kūrinį – išplėstinį kiną (angl. expanded cinema), kuris kviečia žiūrovą (-ę) kurti savas interpretacijas ir asociacijas, tyrinėti atmintį ir santykį su istoriniu laiku.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 17 d.
Adelė Liepa Kaunaitė: „Regioninis parkas“
Parodoje „Regioninis parkas“ Adelė Liepa Kaunaitė atsigręžia į Lietuvos kraštovaizdį ne kaip į vaizdą, kurį galima tiksliai atkartoti, bet kaip į išgyventą patirtį. Panemunių šlaitai, Nemuno tėkmė, Sudargo piliakalnių siluetai, marių horizontai, augmenija ir žmogaus palikti ženklai tampa atspirties taškais tapybai, kurioje konkreti vieta pamažu praranda geografines ribas ir virsta vidine teritorija.
Tai nėra vietovių iliustracijos. Peizažas čia išardomas, perleidžiamas per atmintį, kūną ir tapybos gestą, kol iš realaus kraštovaizdžio lieka jo būsena. Upė tampa tekėjimu, piliakalnis – sukauptos atminties ir laiko ženklu, horizontas – riba tarp to, ką matome, ir to, ką jaučiame.
Šioje parodoje regioninis parkas tampa metafora teritorijos, kurią kiekvienas nešamės savyje. Joje kaupiasi vietos, žmonės, vanduo, augalai, gyvūnai, vaikystės kraštovaizdžiai ir tai, ko galbūt jau nebėra. Tai asmeninis gamtos archyvas, nuolat keičiamas laiko.
Adelės Liepos Kaunaitės tapyboje šis archyvas nėra ramus. Spalva, gestas ir didelis formatas kuria gyvą, judantį kraštovaizdį. Jis auga, nyksta, persidengia ir vėl atsiranda. Kaip pati gamta.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 29 d.
Ričardas Filistovičius: „Tarp realybės ir sapno. Pasaulis, kuriame norėčiau gyventi“
R. Filistovičius – savito braižo tapytojas, savo kūryboje jungiantis modernistinę raišką, siurrealistinius vaizdinius ir klasikinės tapybos principus. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios išlikęs individualistu, menininkas susikūrė savitą vaizduotės pasaulį, kuriame persipina žmonių gyvenimo dramos, aistros, filosofinės įžvalgos, fantazija ir tikrovė.
Vienu ryškiausių R. Filistovičiaus tapybos motyvų tapo Vilniaus senamiestis – jo gatvės, sankryžos, parkai, skverai, pastatų fragmentai ir bažnyčių bokštai. Tačiau tapytojo drobėse Vilnius nėra vien atpažįstamas miesto peizažas. Jis tampa scena mistiškam, teatrališkam pasauliui, kuriame realybė susilieja su fantazija, tarp pažįstamų miesto kontūrų išnyra monumentalios žmonių figūros, keistos būtybės, gyvūnai ir meno istorijos atgarsiai.
Parodos pavadinimas pasiskolintas iš 1981 m. R. Filistovičiaus kūrinio „Pasaulis, kuriame norėčiau gyventi“, saugomo MO muziejuje. Šis pavadinimas taikliai apibūdina ir visą menininko kūrybą – nuoseklų siekį tapyboje pratęsti realybės patyrimą ir sukurti savą erdvę, kurioje Vilnius, žmogus, gamta, istorija ir vaizduotė egzistuoja pagal kitokius dėsnius.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 29 d.
mone Kielė: „Savijauta“
Parodoje „Savijauta“ Raimonda Petraitė, kūryboje prisistatanti mone Kielė, tyrinėja žmogaus vidinės būsenos ir išorinio pavidalo santykį. Menininkę domina ne vien tai, kaip savijauta atsiskleidžia žmogaus veide, kūne ar laikysenoje, bet ir kaip ji yra slepiama, keičiama bei sąmoningai pateikiama kitų žvilgsniui. Išvaizda čia tampa savotiška kalba, kuria mėginame išreikšti save, prisitaikyti prie aplinkos arba nuo jos apsisaugoti.
mone Kielės kūrybos centre – figūra, per kurią vyksta savistaba. Kūnas paveiksluose nėra vien pasyvus žvilgsnio objektas: jis jaučia, priešinasi, geidžia, nerimauja ir mėgina susigrąžinti teisę pats apibrėžti savo tapatybę. Vidinė būsena atsiskleidžia ne tik per veido išraišką, bet ir per gestą, pozą, kūno santykį su erdve, spalvą bei tapybinę medžiagą. Aliejinių ir emalinių dažų sluoksniai, ryškūs spalviniai kontrastai ir vietomis neramus potėpis kuria įtampą tarp to, kas išgyvenama, ir to, kas parodoma.
Business Stadium Gallery (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) vyks iki 2027 m. sausio 8 d.
„Pegasas“
Paroda pristato penkių meninink* kūrybą per fotografinį dialogą su šiandiena – ne žodžiais, o gestais, tonu ir žvilgsniais paremtu bendravimu vaizduose.
Kiekvienas iš jų prie šio pokalbio prisideda savo būdu, tačiau kartu jie kalba viena kalba, kuri neišsiverčia į žodžius. Aplink mus besirangantys smulkūs, vos apčiuopiami ženklai, tylūs susitarimai, nerangūs judesiai ir nuojautos formuojasi per kameros akį. Parodoje žvelgiame į fotografiją, kuri nebeliudija pasaulio, bet liudija mus, mūsų pastangas vieni kitus pažinti per visus sluoksnius, kurie jungia ir skiria, sudėtingoje ir nevienareikšmiškoje kasdienybėje.
Pasak kuratorės, kai griūna, dega ir tirpsta pasaulis, tampa sunku įvardinti vienas kitam ką iš tiesų jaučiame, tad leiskime kalbėti vaizdams. Skirtingi vaizdų atsiradimo būdai ir jų turinio reikšmės, ekspozicijoje veikia kaip galimybės permąstyti pažadą, jog fotografija atspindi tikrovę ir tai priimti kaip dabartinio nestabilaus pasaulio neišvengiamybę.
Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno bei kultūros erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki spalio 24 d.
Tomas Rudokas: „RRR: Revizija, Rekonstrukcija, Reprezentacija“
„Savo kūrybos etapą įvardiju kaip „konkretumą abstraktume“. Nutapytuose paveiksluose išlikau tvarkingas ir disciplinuotas. Visiems gerai atpažįstamos geometrinės formos drobėse „susidėliojo“ į tam tikras spalvines kompozicijas, kuriose abstrakčios formos sukuria tam tikrą asociatyvų vaizdą.
Darbuose bent jau man taip atrodo, vyksta konkretaus ir abstraktaus sandūra. Abstrakčios formos dėliojasi į asociatyvius vaizdus, kurie laukia atpažinimo.
RRR parodos pavadinimas išsišifruotų kaip Revizija, Rekonstrukcija, Reprezentacija. Kartais ateina noras peržiūrėti savo anksčiau sukurtus paveikslus, pasidaryti tam tikra reviziją , po kurios atsiranda nepasitenkinimas tuo, ką darei prieš du ar tris metus.
Todėl tenka imti į rankas teptuką ir ant senų drobių užtapyti naujai. Tokie pertapyti darbai ir sudaro didesnę dalį šios parodos ekspozicijos. Nežinau, ar po kelerių metų jų nepertapysiu dar syki, bet šiuo metu , tai yra tas kūrybinis rezultatas kuris mane , kaip kūrėja pilnai tenkina.“ (Tomas Rudokas)
LDS Panevėžio skyriaus „Galerijoje XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki spalio 8 d.
Agnė Šemberaitė: „Drugys. Emocijų talpyklos“
Menininkę Agnę Šemberaitę, įvairių Lietuvos ir tarptautinių šiuolaikinės keramikos parodų prizininkę, pelnytai būtų galima tituluoti „vabalų užkalbėtoja“ – daugiau nei penkiolika metų ji kuria atsigręždama į įdomų bei sudėtingą jų pasaulį. Spalio 7 d. 18 val. LDS galerijos Vokiečių g. 2 lange-vitrinoje autorė pristatys naują parodą „Drugys. Emocijų talpyklos“.
Naujausioje parodoje A. Šemberaitė pristato drugių skulptūras, įkvėptas apsilankymo zoologijos muziejuje ir jame pamatyto lokiavėžio (lot. Scyllarus sp.). Mimikrijos reiškinys, t. y. organizmo gebėjimas išvaizda ar elgesiu supanašėti su aplinka ar kitu organizmu siekiant apsisaugoti arba sumedžioti grobį, taip pat vabzdžių bei kitų gyvūnų kūnų simbolika, siejama su psichologinėmis būsenomis, yra tęstinės kūrėją dominančios temos, jos darbuose kaskart išnyrančios vis kitomis formomis.
Neatsitiktinai naujausioje parodoje „Drugys. Emocijų talpyklos“ pristatomi kūriniai atsirado realių išgyvenimų metu, tarsi meninės terapijos principu dokumentuojant tai, ką teko patirti per pastaruosius kelis metus. Drugys, universalus transformacijos, gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklų simbolis, parodoje įgauna kone tiražuojamą formą, kuri kaskart keičiasi spalvomis, faktūromis ir dekoru, tarsi viliojanti mįslė, slepianti vis kitą emociją – pasąmoninę baimę, nerimą dėl karo ir socialinių kataklizmų, liūdesį ar puikybę.
LDS galerijos lange-vitrinoje (Vokiečių g. 2 , Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
Ieva Rutė: „Visa-ta(i)“
Paroda sudaryta iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje Rutė pristato keliolika arbatos ir kavos laikraščių, sukurtų 2025–2026 metais, ir arbatos laiko mašinas – aparatus, kuriančius laiką arbatai su artimais žmonėmis. Antrojoje parodos dalyje kalbama apie neuroįvairovę ir trapios žmogaus psichikos įkalinimą „normalumo narve“. Trečiojoje autorė pristato namus, kuriuose įsikuria ne tik mūsų svajonės ir viltys, bet įsitaiso ir baimės.
Parodoje „Visa-ta(i)“ kuriamas daugiasluoksnis pasaulis tiek vizualine, tiek verbaline prasme. Jo laikas taip pat yra daugialypis, todėl nepasiduoda įprastam laiko mato suvokimui. Autorė čia reflektuoja savo patirtis, susipynusias su apmąstymais, įžvalgomis, svajonėmis, viltimis ir tais momentais, kurie skatina jau visiškai kitokius jausmus: nerimą, įtampą, galiausiai – baimę. Rutė sujungia į vieną grandinę šiuo metu pačius svarbiausius jos gyvenimo dėmenis. Ji pradeda pasakojimą nuo savo ištakų ir pakviečia į tėvo – savamokslio tapytojo Petro Rutės (1934–2016) erdvę – parodą Nišinėje galerijoje (KLAVB). Toliau autorė artėja link šių dienų. Savo personalinėje parodoje Klaipėdos galerijoje ji pristato ne tik asmeninę kūrybą, bet ir liudijimus, artefaktus, kurie žymi tamprų ryšį su kitais.
LDS Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki spalio 24 d.
Rūta Lipaitė: „Atminties žolė“
Rūta sukūrė kūrinį, skulptūrišką instaliaciją, konstruojama tarsi kontrasto principu, kur neįtikėtinas dermes tveria plieno stangrumas, tvirtumas ir krištolo žaižaruojantis trapumas. Su kuo asocijuojasi žodis “stiklas”? Su trapumu, skaidrumu, dužumu, aštrumu. Rūtos instaliacija – stabilumo ir efemerijos dialogas, kuriantis neįtikėtinus mini landšaftus, mikropasaulius, keliančius labai plataus diapazono vaizdinius, užkuriančius fantaziją, nes galima įsivaizduoti ką tik noriet. Kadangi kiekvienas meno kūrinys yra neatsiejamas iš jį sutveriamos materijos, kalba ir apie konstuktyvą iš plieno, nors pati menininkė svarsto, kad tai galėjo ir nebūti pagrindas, karkasas instaliacijai. Stiklo cilindrai galėjo būti smeigiami ir į smėlį, stiklo šukių grūstį… Jeigu instaliacijos fotografija būtų publikuojama leidinyje būtų įrašytas ir konstruktyvinis elementas, plieniniai strypai, pagrindas. Taip, – tai konstruktyvinis elementas, bet svarbiausias sandas šioje skulptūrinėje instaliacijoje – stiklas. Su kuo tai asocijuojasi? Tai gal ir ašuotės, eraičinai, dirsuolės, soruolės, gausiai tarpstančios Vidurinės Azijos stepėse, nugairintos vėjo…
Dailininkų sąjungos Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.
„Smegenų atlasas“
Paroda „Smegenų atlasas“ atsigręžia į beveik pamirštą Lenkijos smegenų tyrimo instituto Vilniuje istoriją ir atskleidžia ją platesniame to meto mokslinės ir politinės vaizduotės kontekste. Archyvinės nuotraukos, mikroskopu matyti vaizdai, atlasai ir dokumentai čia susitinka su šiuolaikinio meno kūriniais, kuriuose tyrinėjama tai, ko archyvai negali išsaugoti: nebuvimas, mitai, atmintis ir troškimai. Paroda nesiekia atkurti prarasto instituto archyvo – veikiau klausia, kaip vaizdai kuria žinojimą ir formuoja įsitikinimus.
Instituto pastangos smegenyse aptikti materialius genialumo pėdsakus galiausiai buvo sutelktos į vieną išskirtinį egzempliorių. Šios istorijos pabaigoje – garsiausias, iki šiol neatrastas instituto objektas: Józefo Piłsudskio (1867–1935), vieno iš nepriklausomos Lenkijos valstybės kūrėjų, smegenys.
Vilniaus miesto muziejuje (Vasaros g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 13 d.
Medžio studija „Natyvai“: „Pagaliukų principas“
Natyvų kūrybinį duetą, Justiną Laukaitytę ir Andrių Staliulionį, sunku vienareikšmiškai įvardinti – ar tai medinių objektų dizaineriai, ar konceptualiai dirbantys staliai? O gal kultūros aktyvistai Dzūkijoje? Vilnių iškeitę į miškingiausią Lietuvos kraštą, jie grįžta su jautria medinių dirbinių instaliacija, norėdami iš arti supažindinti su savo kūrybine „virtuve“ – įvairiais tarpiniais objektais. Tai eksperimentai, įgyvendintų ir neįgyvendintų objektų prototipai, procese atsiradę elementai ir dekonstruoti kūriniai. Kaip patys įvardija, tai rodo ne tam, kad pasipuikuotų amato išmanymu, bet todėl, kad tarpiniuose, neužbaigtuose kūriniuose yra kur kas daugiau asmeniškumo ir intymumo. Realizuoti objektai iškeliauja ir net pasimiršta, o su prototipais gyvenama ilgai ir glaudžiai. Jie yra mąstymo įrankiai, tiesioginis autorių rankos ir minties tęsinys. Neužbaigtumas kviečia žiūrovą įsivaizduoti ir fantazuoti apie galimas baigtis. O smalsumui patenkinti – ir vienas baigtinis eksponatas – tai Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus įsigyta lentyna, kurioje pušis pristatoma kaip tauri, konstruktyvi medžiaga, o forma įkvėpta „nuoširdžių“, atviros konstrukcijos liaudies baldų.
Medinės architektūros centre (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
„Vėra: tarp tikrovės ir kadro“
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose atidaroma paroda „Vėra: tarp tikrovės ir kadro“. Joje pristatomas grafikės, tapytojos, fotografės ir pedagogės Veronikos Šleivytės (1906–1998) tarpukario fotografijų palikimas.
„– jūsų Vėra“ tapo menininkės parašu atvirukuose. Siųsdama artimiesiems savo kurtas fotografijas, o kartais ir autoportretus, menininkė dalijosi ne tik kasdienybės akimirkomis, bet ir pačios kuriamu pasauliu.
Paroda kviečia iš naujo pažvelgti į tarpukario kasdienybę ir fotografiją. Šleivytės fotografijose sunku atskirti, kur baigiasi kasdienybė ir prasideda jos pačios kuriamas vaizdas: ji pati režisuoja scenas ir į jas įsitraukia. Stebėdami eksponuojamus kūrinius, kviečiame kartu ieškoti erdvės tarp tikrovės ir kadro.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
„Dingas, Dyzelis ir kitos natos“
Kviečiame pažvelgti į kompozitoriaus Juozo Gruodžio, jo žmonos Stasės bei kitų kultūros ir meno atstovų gyvenimą iš netikėtos perspektyvos – per jų ryšį su augintiniais ir kitais žmogų lydėjusiais gyvūnais. Keturiose autentiškose ir memorialinėse Gruodžių namų erdvėse išvysite Kauno miesto muziejaus rinkinių lobius – istorines fotografijas, memorialinius daiktus ir interjero detales, kurios atskleidžia kasdienybę, laisvalaikį, pomėgius bei vertybes, o kartu – ir platesnę XX a. žmogaus ir gyvūno sambūvio istoriją.
Čia sutiksite Gruodžių šeimos augintinius, susipažinsite su brolių Miko ir Kipro Petrauskų laisvalaikio akimirkomis, išvysite Kauno muzikinio teatro solistes scenoje kartu su keturkojais augintiniais ir atrasite gyvūnus, lydėjusius žmones ne tik namuose, bet ir miesto bei kaimo kasdienybėje. Pasakojimą papildo ūkio gyvūnų fotografijos, primenančios, kad žmogaus ryšys su gyvūnais peržengia socialinius, profesinius ir kultūrinius skirtumus.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki spalio 3 d.
„Įdomioji grafika: nuo linoraižinio iki spalvų žaismės“
Parodoje pristatomos Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokinių grafikos kompozicijos, sukurtos linoraižinio ir spaudos nuo putų polistireno plokščių technikomis.
Mokiniai eksperimentavo su daugiaspalve spauda, skirtingų spalvų popieriumi, linijomis ir faktūromis. Vieni linoraižinio techniką išbandė pirmą kartą, kiti ryžosi sudėtingesniam kelių spalvų spaudos procesui. Spauda nuo putų polistireno plokščių suteikė dar daugiau laisvės žaisti spalvomis, formomis ir faktūromis.
Kūriniuose atsispindi tai, kas mokinius supa ir įkvepia: Lietuvoje gyvenantys paukščiai, vabzdžiai, valkčiadumbliai, augintiniai, gėlės, natiurmortai ir mėgstami muzikos atlikėjai. Ypatingo žaismingumo parodai suteikia mistinio portreto tema, kviečianti pasinerti į paslaptingų personažų ir gyvūnų pasaulį.
Čia grafika tampa žaidimo ir atradimų erdve, kurioje susitinka juoda ir spalva, tikrovė ir fantazija, kruopštus raižinys ir netikėtas eksperimentas.
Kauno pilyje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki spalio 20 d.
Festivalis IPMA. Ryšys
Šių metų IPMA festivalis kviečia įsižiūrėti būtent į ryšius, kurie mezgasi, laikosi, trūkinėja, keičia kryptį, pasireiškia labai aiškiai, o kartais lieka vos juntami.
Kaip ir kasmet, 2026 m. IPMA ekspozicijoje vienoje erdvėje susitinka menininkų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių kūriniai. Vieni jų kalba apie žmonių artumą. Kiti – apie kūno pažeidžiamumą, gamtos ir kultūros sampyną, atmintį, kultūrinius kodus, technologijų kuriamas priklausomybes. Atrodytų, kiekvienas kūrinys žiūri vis į kitą pusę. Į kitą patirtį. Į kitą jautrumo vietą. Ypač įdomus kiekvieno kūrėjo bandymas interpretuoti ryšį, jį pažinti, perprasti, atskleisti. Vis dėlto ne mažiau svarbu mėginti suprasti ne tik kiekvieną kūrinį atskirai, bet ir ryšį, atsirandantį tarp jų: tarp vaizdų, kurie netikėtai susišaukia; tarp temų, kurios ima viena kitą papildyti arba viena kitai prieštarauti; tarp įtampų, sąskambių, sutapimų.
„Ryšiai“ IPMA festivalyje tampa atviru klausimu: kaip patiri ir suvoki ryšius, kai esi tarp? Kai esi susijęs. Su žmogumi. Su vaizdu. Su kūnu. Su vieta. Su tuo, kas gyva, ir tuo, ką vis dar vadiname negyva.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
Aleksandras Ostašenkovas: „Būties metafora“
Aleksandro Ostašenkovo parodoje „Būties metafora“ pristatomi šeši fotografijų ciklai, apimantys 1968–2026 m. kūrybą: „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Kelias į atmintį“ (1974–2024), „Būsenos“ (1981–2015), „Mirties sodas“ (2002–2008) ir „Mano miestas“ (2002–2026).
Skirtingais laikotarpiais sukurtus darbus sieja žmogaus būties laikinumo, atminties ir praradimo temos. Portretuose, miesto erdvėse, peizažuose ir kasdienybės detalėse fotografas ieško vidinių išgyvenimų atspindžių, stebi laiko paliekamas žymes. Šį kūrybos lauką atveria ir apie atskirus ciklus rašiusių autorių mintys.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki lapkričio 7 d.
Virgilijus Šonta: „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“
Fotografas Virgilijus Šonta gyveno visuomenėje, kurios socialines normas diktavo represyvi sovietinė sistema. Savo kūryboje menininkas tyrinėjo kasdienybę, tikrino institucinių ir asmeninių ribų tvarumą, ieškojo būdų išlikti savimi ideologinio spaudimo sąlygomis. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi tarp oficialių institucijų reikalavimų ir individualių pasirinkimų, tarp nutylėjimų, slepiamos tapatybės ir vidinės laisvės siekio.
Sovietinė santvarka lėmė daugelį Šontos neišsikalbėjimų ir slėpinių. Fotografo biografiją gaubia neatsakyti klausimai, KGB šešėlis, sudėtingas santykis su savo tapatybe ir tragiška gyvenimo baigtis – menininkas buvo nužudytas sulaukęs keturiasdešimties metų.
Nepaisant trumpo gyvenimo, Virgilijus Šonta paliko didelį ir įvairialypį kūrybinį palikimą. Jo fotografijoms būdinga melancholiška nuotaika, jautrus žmogaus stebėjimas, archajiškas ryšys su gamta ir ekscentriškas santykis su aplinka. Menininko darbuose susilieja dokumentinis žvilgsnis, eksperimentas ir subtili fotografijos estetika.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 25 d.
„Apie vieną Šiaulių senamiesčio kvartalą II“
Tęstinis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kūrybinis projektas „Šiaulių senamiesčio atminties galerijos“ bendrai veiklai subūrė šios vietos bendruomenę ir Šiaulių menininkus. 2025 m. čia gyvenančius ir kuriančius žmones bei jų aplinką fotografavo Laurynas Nevidonskis, Edvardas Tamošiūnas, Mažvydas Prokopovič, Ramunė Bernotaitė, Arnoldas Jemeljanovas ir Daiva Šeibelienė. Laurynas, Edvardas, Ramunė ir Daiva bei prie komandos prisijungęs Deividas Buivydas ir šiemet tęsė fotografinę pažintį su šio senamiesčio kvartalo bendruomene.
Fotografijose – žmonės, kurių kasdienybė formuoja šios miesto dalies ritmą ir savitumą. Čia šokama ant pirštų galiukų, kaistama restorano virtuvėje ir prie juvelyro darbo stalo, tapoma, lipdoma ir fotografuojama, braižomos erdvės, audiniais kuriamas namų jaukumas ir drabužių stilius. Vos kelių gatvių apsuptoje teritorijoje susitinka skirtingos kūrybos formos, amatai ir profesijos.
„Gaidžio“ laikrodžio aikštėje (Vilniaus g. ir Tilžės g. sankryža, Šiauliai) veiks iki spalio 18 d.
Andrius Arutiunianas ir Saodat Ismailova: „Recurse ❍“
Paroda kviečia lankytojus pasinerti į Arutiuniano ir Ismailovos kuriamų pasaulių mitologiją, susijusią su tokiomis temomis kaip Rytų kosmologija, įskaitant zoroastrizmą, liaudies žinios, alternatyvios laiko dimensijos, ezoterika, gyvenimas mirties akivaizdoje, gamtos jėgos ir išteklių gavybos lemiamos Žemės transformacijos.
Parodoje „Recurse ❍“ apskritimas pasitelkiamas dvejopai – ir kaip pasikartojantis motyvas, ir kaip šifras. Spartėjant planetų gyvavimo ciklams susiduria ir persikloja skirtingos istorinės trajektorijos, išryškinančios nelinijinę kultūrinės atminties dinamiką.
Parodoje pristatomos garso ir judančių vaizdų instaliacijos, kuriose siekiama užfiksuoti ant išnykimo ribos egzistuojančius elementus. Šiuose kūriniuose iškyla nuniokoti fikciniai ir senovės peizažai, paveikti pačių juos sukūrusių ideologijų ir bylojantys apie nelygiavertes gyvenimo dalybas. Sykiu jie atskleidžia, kaip gyvenimas gali tęstis išnykus jį įgalinusioms sąlygoms ir kaip mirtis tyliai tyko giliai po gyvųjų pasauliu.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 31 d.
Andy Sweet: „Ten, kur nesibaigia vasara“
7-ajame dešimtmetyje amerikiečių fotografijoje išryškėjo nauja – socialinio peizažo (angl. social landscape) – kryptis. Pradėti stebėti ir reflektuoti įprasti kasdienybės reiškiniai, akcentuota individualaus ir subjektyvaus požiūrio (o ne bendražmogiškų vertybių kaip iki tol) raiška dokumentinėje fotografijoje. Kasdienybės temas per aplinkos (saulėtos jūros pakrantės, kur, regis, visada tvyro gera nuotaika ir gyvastingumas) ir stebimų subjektų (vyresnio amžiaus Majami Bičo gyventojų) priešpriešą nagrinėja ir A. Sweetas. Rodos, daugumos menininko darbų herojai kaip ir mes kaunasi jau iš anksto pralaimėtoje kovoje, siekdami sustabdyti (ar bent jau sulėtinti) bėgantį laiką, maskuodami senėjimo ženklus arba, priešingai, stengdamiesi (nors ir apgaulingai) įgauti prieš jį pranašumą su pasimėgavimu užsidegdami cigaretę. 1977–1982 m. kartu su draugu ir kolega Gary Monroe (g. 1951) kurtoje serijoje „Majami Bičo fotografinis projektas“ (angl. The Miami Beach Photographic Project) A. Sweetas savo aplinką interpretuoja neatsiribodamas nuo fiksuojamų herojų ir per jų kasdienybę primindamas apie tokius visa apimančius jausmus kaip siekį priklausyti bendruomenei ar būti reikalingam.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2027 m. kovo 14 d.
Arvydas Šaltenis: „Kaip mes tarnavome svetimoj kariuomenėje“
Kazimieras Sigitas Straigis: „Medžio skulptūrų paroda“
Lilija Valatkienė, Martynas Gediminas ir Martynas Genkovas: „Rudens kokteilis“
Feliksas Jakubauskas (1949–2025): „Audimo laimė“
Paroda aprėpia daugiau nei keturis F. Jakubausko kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje vyrauja paskutinių dešimtmečių darbai, perteikiantys meninį autoriaus individualumą ir virtuozišką techniką. Siekiant atskleisti F. Jakubausko kūrybos esmę, prireikė ją dekonstruoti, išvynioti tarsi kūrybinio principo išklotinę. Kas jį jaudino, kaip evoliucionavo ir kokias formas skirtingais laikotarpiais įgijo jo kūryba? F. Jakubausko tekstilei būdingas asociatyvus, poetiškais įvaizdžiais ir metaforomis grįstas turinys. Jo pasaulyje nebuvo vidinės sumaišties, destrukcijos, perdėto dramatizmo. Gobelenuose girdime muzikos skambėjimą, poezijos posmus, užčiuopiame slapčiausias žmogaus mintis. Menininkas kūrė minimaliomis priemonėmis, sąmoningai kratėsi konkretumo, linko į sąlygiškų formų dermę. Iš vaizduotės polėkio kilusius figūrų derinius – pamėgtus kvadratus, trikampius, piramides, vėduokles, tiesias ir įstrižas linijas – suvaldė tikslinga meistro ranka, konstruojanti gyvybingumu pasižyminčias variacijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Jaunojo dizainerio prizas 2026“
Parodoje pristatoma 15 tarptautinės komisijos atrinktų projektų – po tris produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų kategorijose.
Parodos kuratorė Daina Eičaitė pažymi, kad šių metų projektai apima platų socialinių ir politinių temų lauką: „Parodoje kūrėjai nagrinėja emocinio intelekto ir socialinės gerovės temas, ieško būdų stiprinti įtrauktį, bendruomeniškumą ir tarprūšiškumą. Ieškodami alternatyvios pasaulio ateities, jie kritikuoja nusistovėjusias ideologijas ir sistemas. Eksperimentuodami su medžiagomis ir raiškos formomis, dizaineriai klausia – galbūt jau laikas keistis ir iš naujo įvertinti tai, kas yra aplink?“
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 4 d.
„Laisvės dažnis“
Laisvės istorija pulsuoja – tai prityla, tai vėl sustiprėja. Sukilimai, Nepriklausomybės kovos, partizaninis karas, disidentinis judėjimas, Atgimimas ir 1991 metų Sausio įvykiai – visi jie jungiasi į atsikartojantį laisvės dažnį.
Gedimino pilies bokštas – nebylus Lietuvos kovų už laisvę liudininkas. Jo papėdėje ilgus metus ilsėjosi mirties bausme nuteistų 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, 1919 m. sausio 1 d. bokšte pirmą kartą iškelta Lietuvos valstybės vėliava. Sovietų okupacijos metais prie Gedimino pilies skubėdavo įsiamžinti Tėvynėn iš lagerių grįžę politiniai kaliniai. Nuo čia driekėsi Baltijos kelias, o 1991-ųjų sausį Gedimino bokšto trispalvę gynę savanoriai regėjo link parlamento rūmų riedančius tankus.
Laisvės idėjų dažnis sklido kiaurai – per propagandos triukšmą, grėsmes, baimę ir suvaržymus. Kiekviena karta laisvės pulsavimą papildė savo balsu.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo rugpjūčio 23 d.
„Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“
Lietuvos technologinė trajektorija prasidėjo ne vakar ir nesibaigia šiandienos startuoliais. Ji driekiasi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų žinių, matavimo, skaičiavimo, inžinerinės minties ir mecenatystės tradicijų iki šiuolaikinių lazerių, biotechnologijų, kosmoso technologijų, robotikos, informacinių technologijų ir vienaragių ekosistemos. Ši trajektorija ne visada tilpo Lietuvos geografijoje – dalis lietuvių kilmės mokslininkų ją tęsė Vakaruose, palikdami istorijas, kurias Lietuvoje dar tik pradedame pasakoti.
Paroda sugrąžina į Lietuvos aukštųjų technologijų istoriją žmones – mokslininkus, inžinierius, programuotojus, išradėjus. Jų istorijos iki šiol per mažai pasakotos, nes dalis kūrėjų dirbo laikais, kai apie save nebuvo įprasta kalbėti, o technologijų pasaulis dar nekūrė ryškių viešų herojų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2027 m. birželio 6 d.
„Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma Malborko pilies (Lenkija) paroda – dovana Vilniui ir Lietuvos sostinės svečiams. Jie įsikūrę ypatingą istorinę ir simbolinę reikšmę visam Baltijos regionui turinčiuose pastatuose – Vilniaus ir Malborko pilyse. Parodoje pristatomos unikalios vertybės iš Malborko pilies muziejaus kolekcijos.
Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir Malborko pilis buvo ir tebėra Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorijai svarbių įvykių vietos bei jų liudytojai. Permainingi istorijos vėjai lėmė, kad abi šios vietos prarado savo pirminę funkcinę paskirtį, tačiau išsaugojo per amžius susiformavusią simbolinę reikšmę. Būtent šių simbolinių prasmių sankaupa paskatino minėtose erdvėse įkurti muziejus. Parodoje, pasitelkus istorinių artefaktų ir meno kūrinių rinkinį, pasakojama Malborko pilies istorija.
Parodoje chronologine tvarka pristatomos visos Malborko pilies gyvavimo epochos. Kiekvienoje jos dalyje atsispindi jau 65-erius metus besitęsianti Lenkijos muziejininkų veikla, skirta sudėtingai šios vietos istorijai atskleisti.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Ieva Babilaitė: „Randasi“
„Ieva nuolat ieško tylos, bet regis, kad dar nežino, kaip garsiai tai daro.
Norėjau jos parodos „savo“ erdvėje – galerijoje, kurioje niekada nebūna tylu, ji pereinama, skersvėjuota, atvira ir komplikuota. Joje nėra pastovaus ritmo, jai negali diktuoti savų idealių sąlygų. Ją tiesiog turi priimti ir leisti save pakuruoti. Joje – nepasilėpsi.
Norėjau ištraukti Ievą – vaizdą, garsą, nerimą… – iš mažų knygelių į erdvę ir sukurti jausmą, kad, taip taip, jose jau yra viskas, jų ir užtektų, bet būtų lyg per paprasta, pažįstama. Tai primintų archyvo atvėrimą, kai menininkas ant debesies kojomis mataruoja ir jau nebegali redaguoti savo užrašų. Aš norėjau, kad tos knygelės pastumdytų galerijos – ir ne tik jos – sienas.
Esu girdėjusi, kad ugnį ugnimi, tam tikrais atvejais, galima užgesinti greičiau nei vandeniu…“ (kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė)
Ieva Babilaitė – menininkė, iliustruotoja, kuratorė ir edukatorė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo grafikos magistro laipsnį, taip pat studijavo dailės terapiją. Šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros docentė. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Veda kūrybines dirbtuves, edukacinius užsiėmimus, kuruoja knygos meno parodas. Iliustravo 24 vaikams ir suaugusiems skirtas knygas, kelių iš jų autorė ir iliustruotoja.
VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 7 d.
Birutė Stulgaitė: „Su laiku“
Birutė Stulgaitė dirba su laiku. Ne tik laike, bet kartu su juo. Jie yra kūrybiniai bendradarbiai ir bendraautoriai. Surūdijusi geležis, pažaliavęs varis menininkės rankose virsta skambančiomis skulptūromis ir gravitacijos jėgas išbandančiais objektais. Kiekviename jų jaučiama ne tik autorės, bet ir laiko ranka.
Šioje parodoje atsiskleidžia skulptūrinis ir konceptualus Birutės Stulgaitės mąstymas. Jis prasideda nuo medžiagos tiesos ir tęsiasi į gamtos, istorijos ir atminties teritorijas. Menininkė metalu rašo Lietuvos istoriją. Jos istorija fragmentiška, skylėta – mes visi pildome tas nežinios kiaurymes. Ant žalvarinio kvadrato pritvirtintas „Tinklas – žemėlapis“ primena Lietuvos kontūrą.
Menininkė dažnai pasitelkia tinklus. Tinklas (pintinė, rezginė) – civilizacijos pradžia, pasak Ursulos Le Guin. Tinklas primena audinį, ornamentą, raštą. Stulgaitės kūriniai ir yra laiko raštai – ne laikraščiai, o metraščiai. Runos, relikvijos ir knygos, kurių jau niekas neperskaitys. Tai laikmačiai ir kartu laiko liudininkai. „Vario atmintis“ yra tarsi paminklas pro metalo paviršių prasiveržusiam žaliam debesiui. Taip šiuolaikinis menas kalbasi su Bronzos ir Geležies amžiais.
VDA Parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
„Trapūs namai“
Šiandien namų trapumo tema įgauna kitą svorį. Atrodė, kad žengiama į nuolatinio augimo ir saugumo laikotarpį, tačiau raketų naikinamų daugiabučių vaizdai ir sparčiai besivystančios karinės technologijos vėl verčia klausti, kiek saugūs yra mūsų miestai ar net dairytis artimiausios priedangos. Kartu sugrįžta ir okupacijų sunaikintų tėvonijų atmintis, kuri manyta liko istorijoje.
Vis dėlto „Trapūs namai“ nėra vien paroda apie grėsmę ar praradimą. Ji apima ir kitus šiandienos gyvenimo pokyčius: iš naujo atrandamą sodybininkavimą, ilgas žiemas kaime, avių auginimą, judėjimą tarp skirtingų vietų bei sąmoningai pasirenkamas nomadiško gyvenimo formas. Šiuolaikiniai namai nebūtinai sutampa su viena geografine vieta. Vis glaudesni ryšiai su tolimais pasaulio taškais leidžia ir juos patirti kaip antruosius, o kartais ir pirmuosius namus.
Parodoje skirtingos šios temos perspektyvos atsiveria per labai konkrečias medžiagas ir kasdienybės patirtis. Lauros Garbštienės tęstiniame kūrinyje „Draugų megztiniai“ draugams iš avių vilnos megzti ir vėliau iš jų pasiskolinti drabužiai tampa rūpesčio, bendrystės ir artumo archyvu. Birutė Lemkė kūrinių serijoje „Užeiviai X“ stebi savo persikėlimą iš Vilniaus į Žiogelių kaimą Dzūkijoje ir bando suprasti, ką reiškia tapti „užeiviu“ – žmogumi, kuris nėra vietinis, tačiau mėgina įsivietinti naujoje aplinkoje.
Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gruodžio 12 d.
Tomas Martišauskis: „Tekuoliai“
Parodoje „Tekuoliai“ aktualizuojamos nestabilumo, perdirbimo ir tvarumo temos, skulptūrą suvokiant ne kaip užbaigtą objektą, bet kaip dinamišką ir nuolat kintantį procesą. Sparčiai besikeičiančių technologinių ir socialinių sąlygų kontekste paroda kelia klausimą, kaip iš naujo permąstyti stabilumo ir pastovumo sampratas. Santykis su kūriniu kaip su nesibaigiančia, takia medžiaga parodą paverčia erdve, kurioje elementai gretinami be griežtos hierarchijos, leisdami kurtis naujoms prasmėms. Kiekvienas „Tekuolis“ parodoje tampa virsmo metafora – kūnu, sudarytu iš praeities elementų ir būsimų jo formų. Kūrinio takumas ir neišbaigtumas bei galimybė būti iš naujo perkurtam ir adaptuotam prie naujo konteksto tampa principu, kuriuo autorius kvestionuoja tradicinę skulptūros statiką ir kviečia į kūrinį žvelgti per dar neatpažintą ikikalbinį pojūtį.
Ši idėja parodoje įgyja pavidalą per fizinį skulptūros gamybos procesą ir medžiagos virsmus. Eksponuojamos skulptūros sujungia ankstesnių darbų fragmentus, o liejimo formos, vertikalios struktūros ir skystos medžiagos tekėjimas formuoja jų plastinę raišką, leidžiančią įkūnyti judėjimą. Taip medžiagos kismas ir laikina formos fiksacija galerijoje tampa atspirties tašku permąstyti šiandienos pokyčius, kur riba tarp nuolatinio atsinaujinimo ir prisitaikymo tampa sunkiai apibrėžiama.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
Nijolė Šaltenytė: „Retrospektyva“
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje debiutavusi Šaltenytė priklauso moterų grafikių kartai – stiprioms, savitoms menininkėms, kalbėjusioms poetine kalba, kūrusioms klasikinėmis grafikos technikomis. Iš jų Šaltenytė išsiskiria charakteringu stiliumi, kuriame šmaikštumas ir ironija persipina su egzistenciniu nerimu, savistabos ir vienatvės temomis, simboliniu mąstymu. Lyginant karjeros pradžioje sukurtus ir naujausius dailininkės darbus matyti ryškūs stilistinės raiškos pokyčiai, jie vyko pamažu, be radikalių kūrybinių lūžių. Ankstyvuosiuose menininkės darbuose dominuoja siurrealistinė išraiška ir siužetai, o vėlesniuose atsiranda daugiau nuorodų į šiandienos aktualijas – buities iššūkius, vartotojiškumą. Daugelyje kūrinių kaip leitmotyvas atsikartoja moters figūra, apmąstomos jos įvaizdžio transformacijos – nuo koketės iki femme fatale.
Šaltenytės darbams būdingas aukštas meistriškumas – kruopštus oforto ir akvatintos technikų įvaldymas, toninių niuansų gausa, plastiška linija, įvairių faktūrų derinimas. XX a. pabaigoje menininkė ėmė naudoti mišrias technikas: kongrevą – reljefinį įspaudą, atkartojantį estampo motyvus; dygsniavimą baltais siūlais; siuvinėjimą; taip pat kurti dvisluoksnius estampų ir akvarelės kūrinius. Šias technikas menininkė taiko kurdama estampus, miniatiūras, ekslibrisus. Parodoje taip pat eksponuojami ir keletas iš gausaus archyvo atrinktų autorės piešinių, pratęsiančių grafikos technikomis plėtojamas idėjas.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Kęstutis Zapkus: „Piešiniai“
Abstrakcionizmo atstovas Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. K. Zapkus gimė 1938 m. Lietuvoje, 1944 su mama pasitraukė į vakarus, o 1947 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur studijavo Čikagos meno institute, Sirakūzų universitete, vėliau – Paryžiuje. 1989 metais surengė parodą „Karo vaikai“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. 1992 m. Kęstutis Zapkus atvyko dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Dėstė pusmetį, bet sukurta legenda gyva ligi šiol. 2014 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus vardas.
Per dešimtmečius Kęstutis Zapkus kritiškai nagrinėjo tapybą kaip nehierarchinį, semiotinį lauką, pabrėždamas struktūrinį paveikslo sudėtingumą, koncepto vienalaikiškumą ir jo patyrimo gilumą.
Visą gyvenimą menininkas laikosi griežto įsipareigojimo abstrakcijai, naudoja gryną vizualinę kalbą, be vaizdinimų, o darbų struktūros labiau primena muzikinę kompoziciją. Jo kūriniai įtraukia žiūrovą į sudėtingus spalvų, erdvės ir judesio sluoksnius. Kęstučio Zapkaus požiūris į tapybą išlieka labai individualus, jis atsisako lygiuotis į dominuojančias meno kryptis, tačiau įkvėpimo semiasi iš muzikos, architektūros ir istorinių ar kultūrinių įvykių. Kęstučiui Zapkui tapyba tai intelektualinė patirtis, kuri atsiskleidžia per intensyvią sąveiką su forma.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
Česlovas Lukenskas: „PO-PO“
Parodą sudaro penkios dalys. Pirmoji („Algiuko širdis, kuri buvo namai“) lankytojus pasitiks jau Rotušės vestibiulio centre. Čia bus įkurdinta pajuodusi ir sudužusi širdis – paminklas pralaimėtai ir vis dar pralaimimai kovai už gyvybę. Tačiau, kaip sako Č. Lukenskas, „Algiuko istorija tampa universaliu pasakojimu apie mūsų laikų būseną – apie viltį, kuri neišnyksta net tada, kai griūva tai, kas atrodė tvirčiausia“. Taigi širdis parodoje tampa ir šviesos bei vilties simboliu žlungančio pasaulio akivaizdoje.
Kita ekspozicijos dalis „Kaukolytės“ kalba ypač skaudžia tema: apie karuose žūstančius vaikus. „Kaukolytes“ Č. Lukenskas apibūdina kaip kančios anglis, kuriose teberusena žmogaus žiaurumo liepsna. „Už kiekvieno karo statistikos slypi nutrūkęs vaiko juokas, neišsipildžiusi ateitis, šeimos netektis. Karuose žūstantys vaikai tampa skaudžiausiu žmogaus nesugebėjimo sustabdyti smurto simboliu“, – savo kūryba neišmatuojamą žmogaus žiaurumą reflektuoja menininkas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vizijos“
Menininkas iliustravo ir apipavidalino dešimtis knygų, kūrė plakatus, ekslibrisus, dirbo leidybos srityje. Jau kelis dešimtmečius jis užsiima kūrybine fotografija. Rimantas Dichavičius yra daugelio tarptautinių parodų dalyvis. Nuo 1960 m. jis kūrė kelių tūkstančių fotografijų ciklą „Lietuvos etnografija“.
Daugiau nei dešimt savo gyvenimo metų Rimantas Dichavičius skyrė Lietuvos vizualinės kultūros po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. dokumentavimui. Jo paties žodžiais tariant: „Laisvė nėra vien džiūgavimas: „Aš laisvas!“ Laisvė yra kažkas, ką reikia ne tik išgirsti, bet ir vizualizuoti.“ Taip gimė leidinys „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ – trijų tomų projektas, išleistas 2012, 2013 ir 2016 m. Jame pristatomi 214 dailininkų ir apie 5000 jų kūrinių. Šie trys tomai buvo išleisti menininkui pardavus žemę, už kurią kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą.
Rimantas Dichavičius taip pat išleido dailininkų kūrybai skirtas monografijas: „Antanas Kmieliauskas“ (2001, 2003; du leidimai), „Šarūnas Sauka“ (2001), „Giedrius Kazimierėnas“ (2008), „Jurij Jakovenko. Linea Magica“ (2008), „Algimantas Švažas“ (2014), „Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. Rūstybės diena“ (2017), „Giedrius Kazimierėnas. Pragaro giesmės“ (2022), „Indra Grušaitė. Sapnų žemė“ (2024) ir kitus leidinius.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki spalio 21 d.
Barbara Kasten: „Postabstrakcija“
Paroda „Post-abstrakcija“ apžvelgia beveik šešis Barbaros Kasten kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje pristatoma apie 80 kūrinių – fotografijos, skulptūros ir instaliacijos, leidžiančios iš arti susipažinti su nuoseklia menininkės šviesos, spalvos, struktūros ir suvokimo tyrimų raida.
Parodos pavadinimas nurodo į Kasten dialogą su avangardo istorija, konstruktyvizmu, modernistine ir postmodernistine architektūra. Menininkė nekartoja abstrakcijos kalbos – ji ją perrašo, išbando ir susieja su žiūrovo patirtimi. Jos kūriniai egzistuoja tarp fotografijos, skulptūros, architektūros ir instaliacijos, o žiūrovas tampa ne pasyviu stebėtoju, bet aktyviu vaizdo dalyviu.
Kasten kūryboje šviesa nėra priemonė kažkam apšviesti – ji pati tampa medžiaga. Veidrodžių atspindžiai, spalviniai filtrai ir geometrinės struktūros kuria vizualias situacijas, kuriose išnyksta ribos tarp realios ir įsivaizduojamos erdvės, tarp matymo ir suvokimo.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki spalio 25 d.
„Būties atspindžiai“
Autorių kūriniai atskleidžia kūrybinės minties raidą – įkvėpimo paieškas kasdieniuose objektuose („Kirtis“), emocijų fiksavimą skulptūroje („Išsekimas“), judesio perteikimą („Balansas“), simbolines gamtos temas („Lizdas“) ir kt.
Svarbi parodos dalis – kūrinių medžiagiškumas, atskleidžiantis studentų gebėjimą pažinti ir įvaldyti skirtingas medžiagas. Pristatomi darbai, sukurti iš medžio, minkštųjų uolienų (tokių kaip dolomitas), taip pat granito ir metalo. Kūriniuose jaučiamas vitališkumo įspūdis – sunki ir kieta medžiaga čia tampa lengva ir plastiška.
Parodoje „Būties atspindžiai“ keliami pamatiniai žmogaus būties klausimai – gyvenimo laikinumas, tapatybės ir savasties paieškos. Kalbama apie maksimalizmą, kaip šiuolaikinės visuomenės virusą, skatinantį besaikį tobulumo siekimą, technologinį vystymąsi, tačiau kartu vis labiau didinantį žmogaus atotrūkį nuo savęs ir kitų.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 31 d.
„Tremties vagono pasakojimai“
Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ pradedama tarpukario Lietuvoje garsios Pūtvių šeimos, patyrusios visą sovietinės valdžios represijų mastą (lagerius, tremtį, artimųjų netektis), istorija. Tai – skaudi pirmųjų masinių trėmimų iliustracija. Pasakojamos įvairios 1941 ir vėlesniais metais ištremtųjų istorijos, jų išgyvenimai ir kasdienybė tolimame krašte: rodoma, kaip tremtiniai gyveno, kokiomis sąlygomis ir kokius darbus dirbo, kaip tvarkėsi savo buitį, mokėsi prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų, rūpinosi artimaisiais.
Tūkstančiai represuotųjų dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius, dirbo anglies ir aukso kasyklų šachtose, žvejojo Laptevų jūroje, didžiųjų Sibiro upių deltose ar dirbo skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose. Žiemą dažniausiai kirsdavo mišką, ruošdavo medieną. Pavasarį dar prisidėdavo sakinimo, sielių plukdymo darbai. Netgi per didžiausius šalčius ir pūgas darbai taigoje nenutrūkdavo. Visiems tremtiniams judėjimas buvo itin ribojamas ir griežtai kontroliuojamas NKVD.
Šiaulių istorijos muziejaus kieme (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki spalio 15 d.
„100 metų su radiju“
XX a. vidurys Lietuvoje buvo istorinių lūžių laikotarpis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais radijas tapo ne tik technologine priemone, bet ir vienu svarbiausių informacijos, propagandos bei visuomenės kontrolės įrankių. Okupacinės valdžios – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – siekė visiškai kontroliuoti viešąją erdvę, todėl radijas buvo greitai perimtas ir pritaikytas ideologiniams tikslams. Kartu jis tapo pasipriešinimo, vilties ir ryšio su laisvuoju pasauliu simboliu.
Atgimimo metais radijas buvo vienu iš svarbiausių laisvės šauklių, transliavusių mitingus ir skleidusių laisvą informaciją. Sausio 13-osios įvykiai, kai radijo stočių ir siųstuvų gynyba tapo tautos pasipriešinimo dalimi, parodė pasauliui, kokie mes galime būti vieningi ir stiprūs gindami žodžio laisvę.
Per šimtmetį radijas nuėjo ilgą kelią – nuo vieno balso, sklindančio iš nedidelės studijos, iki didžiulės daugiakanalės informacijos ir pramogų erdvės. Šiandien radijas veikia ne tik tradiciniame eteryje, bet ir skaitmeninėje aplinkoje: interneto platformose, mobiliuosiuose įrenginiuose, automobilių sistemose ar išmaniuosiuose garsiakalbiuose.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) ir Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174) veiks iki 2027 m. balandžio 30 d.
Tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Triukšmo vartai“
Kas bendro tarp dviejų Baltijos jūros uostų – Klaipėdos ir Kotkos Suomijoje? Abu miestus ženklina skirtingi praradimai ir skirtingi miesto ritmai. Tai atskleis paroda „Triukšmo vartai“, kurią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) rugsėjo 11 dieną atvers kartu su Klaipėdos pilies muziejumi.
Parodoje „Triukšmo vartai“ miesto ritmas, tyli gamta ir statybų ir karo griuvėsiai yra terpė, kurioje užkoduotos miesto pokyčių patirtys. Čia uosto ir sunkiosios pramonės skambesiai, kieti, kartais gal net ir nerimą keliantys garsai atsiskleidžia ne vien kaip trikdis. Kartais jie gali tapti judesiu ir bendru ritmu, suteikiančiais impulsą telkti bendruomenes, padėti išgyventi praradimus ir ieškoti naujų būdų kurti patirtis miestuose, kurių identitetas yra nestabilus, ir dėl to patrauklus.
Suomijos rytuose įsikūrusiame Kotkos mieste horizontą iki šiol brėžia po Žiemos karo prarastos Suomijos įlankos salos. Iš Kotkos miesto jos matomos plika akimi, bet lieka nepasiekiamos. Jos virto geopolitinės vaizduotės ir asmeninių praradimų reliktais. Tuo tarpu Klaipėdoje po Antrojo pasaulinio karo dramatiškai pasikeitė miesto gyventojų bendruomenė. Miestas išliko, tačiau nutrūko jo patirties tęstinumas, nes vietos pasakojimai išsisklaidė. Vėliau, po dešimtojo dešimtmečio pabaigos, Klaipėdos miestas dar kartą neteko dalies savo gyventojų, išvyko ir alternatyvios kultūros mediatoriai.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 22 d.
„Per amžių. Amen“
Parodoje eksponuojamos sakralinės vertybės iš daugiau kaip dešimties Utenos dekanato parapijų. Lankytojai išvys liturginius indus – taures, patenas, monstrancijas, smilkytuvus, relikvijorius, šventinto vandens indus, procesijų kryžius, žvakides, altorių puošybos elementus, senąsias skulptūras, šventųjų paveikslus, liturgines knygas, bažnytines vėliavas, rankų darbo tekstilę, kunigų liturginius drabužius – arnotus, stulas, dalmatikas, kapas, cingulus, manipulus bei kitus apeiginius reikmenis. Daugelis jų yra ne tik meninės, bet ir didelės istorinės vertės kūriniai, pasakojantys kiekvienos parapijos istoriją. Svarbią vietą ekspozicijoje užima ir iškilūs dvasininkai, palikę ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Vienas jų – arkivyskupas Mečislovas Reinys, kilęs iš Utenos krašto. Filosofas, profesorius, pedagogas, užsienio reikalų ministras ir vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dvasininkų, sovietų valdžios buvo suimtas už ištikimybę Bažnyčiai ir tikėjimui. Jis mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje, o šiandien yra laikomas dvasinės stiprybės, pasiaukojimo ir ištikimybės savo vertybėms simboliu.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki lapkričio pabaigos
Aurelija Maknytė: „Kanalai“
„Radau!“ galėtų būti ir Aurelijos Maknytės kūrybos, ir šios parodos kūrimo formulė. Tai pirmasis išsamus menininkės darbų pristatymas, kuriame šalia geriau žinomų rastų objektų instaliacijų eksponuojami videodarbai, ankstyvųjų kūrinių fragmentai ir asmeninio archyvo medžiaga atskleidžia menininkės dėmesį šviesai ir ekranams.
Šioje parodoje Maknytės kūryba skleidžiasi kaip intensyvi nuolatinė kelis dešimtmečius trunkanti praktika, kur gyvenimas neatpinamai susivijęs su menu, neužbaigtumas vertinamas ir vertingas, o kūriniai ne visada yra kūriniai, bet tokie gali tapti, kaip ir vėl panirę atgal į buitį, į archyvus laukti ateities perkūrimų ir atkūrimų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 18 d.
Archeologinių radinių paroda „Po šimts pypkių!“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.“. Vilniečių pypkės XVII–XIX a.
Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti tema, o šiandien, pasibaigus ilgus metus trukusiam moksliniam tyrimui, galime kalbėti ir apie savą žalingų įpročių istoriją: pastarųjų šimtmečių vilniečių rūkymo kultūra iš kitų Europos miestų įvairumu ir dinamiškumu. Ją pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!“
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Kėdainių krašto muziejuje (Didžioji g. 19, Kėdainiai) veiks iki spalio 4 d.
„Iš avilio“
Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.
Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos aktualijoms. Į simbolinius avilių korius sunešta informacija pati įvairiausia – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros tradicijų atspindžių. Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti edukacinio avilio koriai palengvins pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2024 m. gegužės 15 d.
Kino paviljonas „Ožkabalių ąžuolynas“
Jono Basanavičiaus gimtinėje lankytojams pristatomas dokumentinis filmas „Ožkabalių ąžuolynas“ (rež. Rimantas Oičenka, Audrius Antanavičius). Šis autorinis kūrinys papildo ekspoziciją „Kalbantys ąžuolai“, kurios įrengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Filmas skirtas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno 35-mečiui. 1989 m. balandžio 1 d. Vilkaviškio rajone esančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje oras pasitaikė nekoks žmogui, tačiau puikus sodinti ąžuolams. Filme pasakojama apie Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėjos pradžią, jos įgyvendinimą ir kaip ši – ąžuolo kaip laisvės – vizija atrodo šiandien.
Nacionalinis atgimimas Lietuvoje subrandino daug istorinės atminties iniciatyvų. Viena gražiausių iš jų – 1989 metų pavasarį pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Jį sodino žmonės iš visos Lietuvos. Šiandien 40 hektarų užimančiame Ąžuolyne auga beveik 7000 ąžuolų, nemaža dalis jų vardiniai, yra 14 giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti. Šis kultūros paminklas yra gyvas svarbiausių šalies istorinių įvykių liudininkas, jame persipin laisvės siekis, patriotiškumas, tautiškumas ir nuo seno mūsų protėviams būdinga meilė gamtai.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo 2023 m. gruodžio 6 d.
„Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) ir Barboros Radvilaitės (1522/1523–1551) meilės istorija yra vienas romantiškiausių istorinių pasakojimų, įkvėpęs daugelį grožinės literatūros, muzikos kūrinių, paveikslų, filmų. Žygimantas Augustas Vilniaus Žemutinėje pilyje statė savo ir pirmųjų dviejų žmonų atilsiui skirtą mauzoliejų – Šv. Onos ir Barboros bažnyčią, kuri nebuvo užbaigta. Barbora Radvilaitė, kaip ir pirmoji valdovo sutuoktinė Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), liko palaidota Vilniaus katedroje.
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas“, kurioje galima susipažinti su asmenine Žygimanto Augusto relikvija – nešiojamu altorėliu su abiejų sutuoktinių portretais.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
„Gyvos Rasos“
1801 metais įkurtos Rasos yra seniausios išlikusios Vilniaus kapinės. Nauji Europos miestų plėtros principai skatino kapinėms skirti nuo miesto aiškiai atskirtas teritorijas. Šios nuostatos galiojo ir Rusijos imperijoje. Todėl Rasos yra pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje „modernios“ kapinės, imperinės valdžios įsteigtos už miesto ribų, atokiau nuo parapinės bažnyčios, tuščioje kalvotoje vietovėje.
Netrukus Rasos tapo čia gyvenusių lietuvių, lenkų ir baltarusių panteonu, architektūros paminklu, tautinių-politinių manifestacijų vieta, taip pat unikalia žaliąja miesto erdve. Kapinėse nesustoja augalų, vabzdžių, grybų ir paukščių gyvenimas.
Paroda apima laikotarpį nuo kapinių įkūrimo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Joje pasakojame apie kapinių įkūrimą ir raidą, antkapinius paminklus ir jų simboliką, kai kuriuos Rasose amžinojo poilsio atgulusius žmones, taip pat pristatome šiandienius kapinių gyventojus. Kviečiame prisiminti, pažinti, saugoti trapią atminties ir biologinės įvairovės buveinę.
Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias…“
Leisdamiesi į savo gyvenimo kelią, dažnai galvojame apie galutinį kelionės tikslą. Taip praleidžiame žmones ir ženklus, kviečiančius sustoti. Būtent pauzėje atsiveria nauji regėjimai, atgyja istorijos ir prisiminimai – kelias ima reikštis einant.
Parodoje pristatomi Antano Žmuidzinavičiaus mažosios tapybos darbai. Tai jautrus žvilgsnis į gamtą – meilė aplinkai čia persipina su patriotiškumu ir tautinės tapatybės paieškomis. Jo peizažai – lyg kelionės fragmentai, įamžinti spalvomis.
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas ryškiausių Lietuvos peizažo meistrų, pedagogas, visuomenininkas, gyvenęs permainingu mūsų valstybės istorijos laikotarpiu. Diplomatiškas ir charizmatiškas, tikslus iki smulkmenų, jis kruopščiai fiksavo patirtis užrašuose, siedamas gyvenimą su kūryba.
B. Grincevičiūtė ir A. Žmuidzinavičius buvo bičiuliai. Žinoma, kad Beatričė ne kartą lankėsi jo medinėje viloje Palangoje (J. Basanavičiaus g. 42). Todėl natūralu, kad šiandien menininko mažosios tapybos darbai pristatomi Beatričės namuose – erdvėje, kurioje jų istorijos suskamba asmeniškai.
Vilniaus miesto muziejaus Beatričės namuose (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 7 d.
„Slėpti savyje“
Slėptas, beveik šimtmetį laukęs, kol bus surastas, palaipsniui sugrįžtantis į istoriją Vilniaus katedros lobynas pirmą kartą visuomenei pristatomas kaip visuma. Paroda apžvelgia dinamišką ir dramatišką Katedros vertybių slėpimo ir atradimo procesą ir atliepia visuomenės lūkestį susipažinti su ilgai dingusiais laikytais Bažnyčios ir Lietuvos istorijai itin reikšmingais objektais. Sukurtos liturgijai, valdovų įkapėms, vyskupų konsekracijai, Katedros puošybai, aukotos meldžiant, dėkojant, viliantis, lobyno vertybės parodoje pateikiamos kaip Lietuvos istorijos dalyvės, kaip įtampų, grėsmių ir nerimo kupinų įvykių epochos liudininkės.
Paroda kviečia į kelionę laiku per lobyno atradimą 1931, 1985 ir 2024 metais, kurioje įsiterpia pasakojimai apie slėpimą 1655, 1939 ir 1991 metais. Kai kurie radiniai eksponuojami tokie, kokie buvo iškelti iš slaptavietės, vien stabilizavus irimo procesus. Taigi sudaroma galimybė ne tik pamatyti istoriškai unikalius, meniškai vertingiausius auksakalystės ir sidabrakalystės dirbinius, bet ir patirti radinių autentiškumą, tarsi tapti pastarojo atradimo liudininkais.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 30 d.
„Alio, alio. Kalba Kaunas“
1926 m. birželio 12 d. Kaune nuskambėję Petro Spaičio žodžiai „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ pažymėjo lietuviškojo radijo pradžią. Nuo šios datos skaičiuojamas Lietuvos radijo šimtmetis – istorija, pakeitusi žmonių kasdienybę, informacijos sklaidą ir ryšį su pasauliu. Nors pirmųjų transliacijų metu šalyje buvo registruoti vos 323 radijo imtuvai, radijo bangos netrukus pasiekė vis daugiau žmonių. Radijas tapo daugiau nei technologiniu laimėjimu – jo skleidžiami balsai, istorijos ir garsai, lydintys kasdienybėje, tapo neatsiejama visuomenės gyvenimo dalimi.
Minint šią svarbią sukaktį Kauno rotušėje pristatome lempinį radijo imtuvą „Philips Deutschland 456A“, gamintą 1936–1937 metais. Šiuo aparatu norime parodyti technologinę pažangą ir radijo kultūros augimą Lietuvoje. Tarpukariu radijo imtuvai tapo svarbiu informacijos, muzikos ir naujienų šaltiniu. Tuo metu Nyderlandų bendrovė „Philips“ Lietuvoje garsėjo kaip moderni ir patikima radijo imtuvų gamintoja, o jos produkcija buvo platinama per Kaune veikusią Lietuvos „Philips“ akcinę bendrovę, įsikūrusią Laisvės al. 17.
Čia matote vieną radijo imtuvą, o jau gruodžio 10 d. pakviesime visus leistis į platesnę pažintį su radijo istorija būsimoje parodoje „Radijo kalnas“. Paroda pasakos apie radijo raidą Lietuvoje, technologijų įtaką kauniečiams, kūrusiems bei klausiusiems radijo garsų. Tai bus proga iš arčiau pamatyti autentiškus eksponatus ir patirti istoriją, kuri jau šimtą metų jungia Lietuvą radijo bangomis.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki gruodžio 9 d.
Kanklių paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, skirta Kanklių metams
Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.
Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje (Architektų g. 73, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.
„Kur yra Nemunas“
XX amžiaus II pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginame Nemuną susigrąžinti. Tarytum klausdami: kur yra Nemunas? Šioje ekspozicijoje atsakymo ieškome dairydamiesi po prieškario Lietuvą. Nekuriame prarasto rojaus mito, bet siūlome pamatyti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas – tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas – tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas – tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas. Nemunas – tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas – tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbstinti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, kviečiame jo ieškoti ne žemėlapyje, o mūsų vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Nijolė Šivickas de Mockus: „Visata iš spiralės“
Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius, emigracijos patirtį ir išskirtinį meninį kelią.
Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų, tapusį jos vyru. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. Pirmaisiais metais menininkė dirbo iliustruotoja, sukurdama daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams ir laikraščiams. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas. Jos kūryba išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys. Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką ir spirališką reiškinį.
2026 m. Nijolės Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai (skulptūra, tapyba, grafika ir piešiniai) iš įvairių laikotarpių.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2027 m. vasario 7 d.
„Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“
Linija buvo pirmasis žmogaus gestas, kuriuo jis mėgino suvokti ir kurti pasaulį. Kaip tik piešinys tapo žvilgsnio, minties ir rankos judesio jungtimi. Ši paroda pristato piešinio kelią – nuo akademinės disciplinos iki laisvo, konceptualaus mąstymo, nuo kruopštaus stebėjimo iki vidinio impulso išraiškos.
Aštuoniose salėse glaustai išskleidžiama Lietuvos piešinio tradicija ir jos pokyčiai laikui bėgant. Paroda prasideda Vilniaus universiteto dailės katedrų akademinio piešinio pavyzdžiais ir tęsiasi per Vilniaus piešimo mokyklos ir tarpukario modernizmo laikotarpį iki XX a. II p. ir šiuolaikinių menininkų kūrinių. Penki teminiai parodos pjūviai – „Kantrybė ir polėkis“, „Atradimai kasdienybėje“, „Asmenybės štrichai“, „Idėjų kontūrai“ ir „Nenubrėžtos ribos“ – siekia ne tik apžvelgti piešinio istoriją, bet ir aktualizuoti jo reikšmę, išskleisti platų galimybių spektrą.
Paroda kviečia pažvelgti į piešinį kaip į universalią meninės raiškos formą, gyvo kūrybos proceso rezultatą.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. sausio 10 d.
Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“
1603-ieji. Roma. Ciriaco Mattei žvelgė į dar vieną rūmų sienas papuošusį paveikslą. Bruzdesys, iš tamsos išnyrantys veidai, desperatiškas Jono riksmas ir tylus susitaikymas – emocinė įtampa ir fizinis veikėjų artumas beveik juntami kūnu, lyg pats būtum ten, Getsemanės soduose, ir bandytum patraukti nuo Jo veido išdaviką. Darbas ir vėl atliktas nepriekaištingai. 125 skudai – tiek už „Kristaus suėmimą“ jis sumokėjo Michelangelo da Caravaggio, bet nė nenumanė, kad trumpa eilutė jo sąskaitų knygose po kelių šimtmečių taps vienu didžiausių meno pasaulio atradimų.
Po daugiau nei dešimties metų, kai tarp gyvųjų nebebuvo nei paties Ciriaco, nei jo globotinio, užsakovo brolis Astrubale Mattei dailininkui Giovanni di Attilio užsakė kūrinio kopiją, pažadėjęs už ją vos 12 skudų atlygį. Kartotė ir originalas Mattei šeimos rinkiniuose buvo bent iki 1729 m., kol galiausiai jų keliai išsiskyrė.
Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ kopijų. Netyla ir mokslininkų diskusijos, kiek kiekvienoje iš jų yra tikrojo Caravaggio. Viena populiariausių versijų – laikyti Odesoje esantį paveikslą pačia pirmąja di Attilio atlikta kopija. Ne į visus klausimus pavyks atsakyti ir šį kartą, bet paroda atveria retą galimybę matyti, kaip „rašoma“ meno istorija.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2027 m. gegužės 2 d.
„Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“
Muziejus „Širvintos kampelis“ radosi iš asmeninio prisilietimo prie istorijos, iš įspūdžio apie kadaise už upės plytėjusį ir be pėdsakų išnykusį miestą. Mokytojas ir kraštotyrininkas Antanas Spranaitis gimė ir augo Kudirkos Naumiestyje. Atsiminimai iš vaikystės ir tėvų pasakojimai apie Širvintos miestą visad kėlė susidomėjimą ir nuostabą. Būtent dėl to su žmona Irena daug keliavo po Kaliningrado sritimi pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sovietmečiu nesustabdomai nyko, o ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškasis paveldas. Sutuoktiniai rinko išlikusius, bet niekam anuomet nereikalingus vokiškus daiktus (indus, namų apyvokos reikmenis, įrankius ir kt.). Spranaičiai juos kaupė ir saugojo savo namuose, viename iš kambarių. 1997 m. bičiulių paskatinti surengė parodą „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirtą miestų dvynių draugystei atminti. Parodą aplankė gausus būrys besidominčių dingusio miesto istorija. Po šios parodos atsiliepė Širvintos miesto išeiviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo repatrijavo į Vokietiją. Užsimezgė bičiulystė su Spranaičių šeima, kurios dėka Širvintos ainiai savo išsaugotas relikvijas dovanojo muziejui.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis) veikia nuo liepos 8 d.
Mykolas Sauka: „Koplytstulpis“
Medinis skulptūrinis objektas šiuolaikiškai interpretuoja lietuviško koplytstulpio tradiciją. Trijų metrų aukščio kūrinyje vaizduojama vaiko figūra, laikanti kaukę. Šis motyvas atveria klausimus apie tapatybę, savęs pažinimą ir vaidmenis, kuriuos žmogus prisiima bendruomenėje.
Skulptūra sukurta Jono Basanavičiaus 175-ųjų gimimo metinių proga. J. Basanavičius buvo daugialypė asmenybė – jam rūpėjo mokslas, medicina, tautosaka ir lietuvių kultūros savivoka. M. Saukos kūrinyje, jungiančiame istorinės atminties, tautosakos ir šiuolaikinio meno laukus, šios temos interpretuojamos per simbolinį, atvirą ir žiūrovą patraukiantį vaizdinį.
Į tradicinės mažosios architektūros formą įkomponuota skulptūra nevaizduoja konkretaus šventojo, mito ar pasakos personažo. Ji palieka erdvės naujiems pasakojimams rastis. Kaip folkloras, pasakos ir mitai gimsta iš žodinės tradicijos bei kolektyvinės kūrybos, taip ir šis kūrinys kviečia lankytojus tapti jo prasmių bendraautoriais.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo birželio 24 d.
„Keliaujantis kovotojas“
Minėdami 175-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, kviečiame Jus į kelionę, kurioje patriarchą pažinsime kaip drąsų tautinio atgimimo organizatorių, lietuvių kultūros ir mokslo veikėją, ryšių su pasauliu kūrėją, o tuo pačiu – itin jautrios sielos, empatišką, rūpestingą gydytoją. Kelionę pagyvins išlikę dar niekur neeksponuoti jo asmeniniai daiktai.
Paroda „Keliaujantis kovotojas“ primena: tapatybė ir laisvė auginamos kasdieniais veiksmais, atkaklumu ir gebėjimu sujungti pasaulį su namais, idėjas – su darbu, o kelionę – su atsakomybe.
Tai pasakojimas apie žmogų, kurio kelionės po pasaulį buvo darbas ir misija Lietuvai. Jo kasdienybė atsiskleidžia per keliautojo daiktų rinkinį – higienos reikmenų lagaminėlį su šepečiais, rankogalių sąsagas, standžią baltą apykaklę. Tai tarsi drausmės, reprezentacijos ir „visada pasirengusio“ inteligento ženklai. Čia svarbus ne tik išorinis įspūdis: veltinių, šlepečių, kojinių ir dantų šepetėlio susidėvėjimas primena nuovargį, patirtą per šalčius, lietų ir laukimą stotyse.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veikia nuo vasario 20 d.
„Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“
Valdovų rūmų muziejus kartu su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki) ir Lenkijos institutu Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) pristato tarptautinę parodą „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ bei kviečia lankytojus atrasti tolimą ir iki šiol politiškai, kultūriškai ir istoriškai mažai pažintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pietų kaimynę – Osmanų imperiją. Parodos pavadinimas atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius permainingus šių valstybių santykius, kurie visų pirma reiškėsi karybos, diplomatijos, kultūros ir prekybos srityse. Daug dėmesio parodoje skiriama Lietuvos ir Lenkijos kovoms su Osmanų imperija. Tai įkūnija pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje eksponuojamas unikalus tekstilės kūrinys – įspūdinga dvistiebė turkiška palapinė.
Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
„Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“
Parodoje „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“ pristatomos pagrindinės S. Šalkauskio idėjos. Daugelis jų gimė prie parodoje eksponuojamo filosofo darbo stalo, kuris ilgus dešimtmečius buvo saugomas Šalkauskių šeimos namuose Vilniuje ir dabar, specialiai šiai parodai, buvo atgabentas į Šiaulius. Parodoje – ir asmeniniai filosofo daiktai, kurių išliko labai mažai. Ir, žinoma, S. Šalkauskio knygos, kuriose išdėstytos jo mintys, idėjos, apmąstymai ir konkretūs siūlymai Lietuvai, kaip kurti stiprią, pilietišką, demokratišką valstybę.
Parodoje paliečiama ir kita svarbi filosofo pasaulio pusė – jo artimieji, šeima. Žmona Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, tapusi pačia artimiausia, labiausiai palaikančia bendražyge, jo atminimo puoselėtoja. Parodoje sudaryta išskirtinė, ko gero, pirmoji, galimybė pamatyti autentiškus Julijos ir Stasio – tuo metu dar sužadėtinių – laiškus vienas kitam. Parodoje pristatomos ir S. Šalkauskio tėvų Julijono Šalkauskio ir Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bei brolių ir seserų istorijos. Julijonas Šalkauskis dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, 1915 metų, vadovavo Šiaulių miestui, ėjo burmistro pareigas.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2027 m. sausio 3 d.
Žilvinas Landzbergas: „Pasakyk man savo vardą Sese“
Parodos lankytojai kviečiami žengti į menininko sukurtą kasdienybės erdvę, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad ji primins kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Vis dėlto į šią erdvę patekti bus galima ne iš karto – muziejaus kasoje lankytojai turės gauti užrakto kodą, tarsi būtų pakviesti į svečius ir įleidžiami už privačių namų durų. Tačiau namams reikia gyventojų, o ekspozicijai – lankytojų. Ž. Landzbergas sąmoningai žaidžia šiuo ryšiu, kurdamas įtraukią erdvę, kurioje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir tapti pasakojimo dalimi.
Ž. Landzbergas pasakoja, kad parodą sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę. Tokias dėžutes paprastai saugo mergaitės. Į jas kartais leidžiama pažvelgti ir kitiems, tačiau tik laikantis pagarbos ir mandagumo taisyklių – taip ir šioje parodoje. Tai skatina suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių teisę jaustis saugiai. Ekspozicijoje siūloma išbandyti apvalią minkštą platformą, išduodančią, kad šeimos erdvę lankytojai stebi dukros akimis. Paroda kviečia įvertinti šeimos laisvadienio ir kasdienės rutinos estetiką, o aplink vykstantys karai ir įvairūs neramumai primena, kad tai nėra savaime suprantama ar garantuota.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2027 m. vasario 28 d.
„Pasauliui apie Lietuvą“
Tarptautinę muziejų dieną Istorinės Prezidentūros Kaune sodelis pasitiko pasipuošęs jubiliejine, dvidešimtąja didelio formato archyvinių fotografijų paroda „Pasauliui apie Lietuvą“.
Paroda pasakoja apie 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę. Archyvinės fotografijos atskleidžia, kaip buvo formuojamas Lietuvos įvaizdis ir kokios asmenybės labiausiai pasižymėjo „išvedant“ Lietuvą į pasaulį.
1918 m. valstybingumą atkūrusiai Lietuvai teko gerokai pasistengti siekiant tapti matoma ir girdima. Šios sudėtingos misijos buvo imtasi tiek valstybiniu mastu, tiek ir individualiomis atkaklių lietuvių pastangomis. Vis tik pirmieji mūsiškių bandymai neretai „prisvildavo“: Lietuvos diplomatai nebūdavo kviečiami į svarbiausias senojo žemyno konferencijas, pirmieji šalies olimpiečiai 1924 m. vos sugebėjo pasiekti Paryžių, o teatro artistai, debiutavę Rygoje, susilaukė ironiškų žinučių kaimynų spaudoje.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Rūmų istorijos“
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaryta nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2027 m. sausio 15 d.
melanie bonajo: „Progresas / Regresas“
Instaliacija „Progresas / Regresas“ (2016) nagrinėja, kaip technologijų inovacijos veikia žmonių tarpusavio santykius. Skaitmeninė revoliucija iš vyresnio amžiaus žmonių pareikalavo itin daug pastangų – per jų asmenines ir jaudinančias istorijas instaliacijoje atsiskleidžia vyresnės kartos sunkumai bandant prisitaikyti prie nuolatinės pažangos ir greičio siekiančios visuomenės.
Kūrinys analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuostatas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje.
Žaismingai humoristinis ir eksperimentinis kūrinys kviečia keisti požiūrį į vyresnius žmones ir permąstyti savo santykį su sparčia technologine pažanga, informaciniu nerimu, įvertinti jų poveikį šiandienos žmogui.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.
„Raudonų plytų dulkės: Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos istorija“
Paroda pasakoja daugiau nei 300 metų kaimynystėje gyvavusių dviejų pasienio miestų – Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos – istoriją. Juos jungė ekonominiai ryšiai, šeimos, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir XX a. totalitariniai režimai jų erdvę pavertė politinių sprendimų ir karo veiksmų zona, sunaikinusia miestus, bendruomenes ir jų atmintį.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą Užnemunė turėjo atitekti Vokietijai, o sovietai buvo įsipareigoję už šią teritoriją sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją strateginėmis žaliavomis. Okupacija atnešė represijas, nacionalizaciją, prievartinį gyventojų iškeldinimą ir bendruomenių irimą. Nacistinės okupacijos metais sunaikintos žydų bendruomenės, o 1944 m. artėjant frontui, miestai tapo karo taikiniais.
Sovietų ir nacistinių režimų atneštas karas paliko neišdildomų pėdsakų ne tik žmonių atmintyje, bet ir kraštovaizdyje. Paroda atskleidžia, kaip sunaikinti miestai buvo perkurti, išardyti ar panaudoti naujai ideologijai įtvirtinti, o materialiojo paveldo liekanos – plytos, griuvėsiai, keliai – tapo tyliais liudininkais istorijos tarpsnio, kuomet esminis buvo išlikimo klausimas.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki lapkričio 30 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Tylūs horizontai“
2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Tai kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve. Eksponuojami darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingų šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Peizažai liudija patirtus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu.
Šioje parodoje kviečiame žiūrovą sustoti ir pažvelgti giliau. Peizažuose slypi užkoduotos žinutės, atspindinčios laikmečio nuotaikas ir asmenines kūrėjo laikysenas, esminius biografijos aspektus. Kraštovaizdis čia nėra vien estetinė matomos aplinkos kontempliacijos erdvė – jis tampa tylia tapatybės, vertybių ir pilietinės savimonės išraiška. Tautos išbandymų akimirkomis peizažas įgyja ypatingą prasmę: tampa stiprybės, dvasinės atramos ir vidinio pasipriešinimo simboliu. Kita vertus, kraštovaizdis gali funkcionuoti ir kaip ideologinės reprezentacijos priemonė, prisidedanti prie politinių naratyvų konstravimo bei propagandinių diskursų formavimo.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje(V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2027 m. vasario 16 d.
„Kolekcininkai: atviros kortos“
Parodoje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių, ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms. Jis kortas kolekcionuoti pradėjo prieš dvylika metų, nuo sendaikčių turguje įsigytos pirmosios jį sudominusios kaladės, o šiandien jo kolekcijoje jau sukaupta daugiau nei 3000 kortų kaladžių.
Parodoje pristatomi eksponatai atskleidžia šios kolekcijos teminę ir vizualinę įvairovę, pabrėždami skirtingus kortų istorijos ir kultūros aspektus Lietuvoje ir už jos ribų. Kortos čia vertinamos ne tik kaip žaidimo priemonė, bet ir kaip savarankiškas vizualinės kultūros reiškinys – jų dizainas, simboliai ir meninė raiška atspindi skirtingų epochų estetiką, politines idėjas ir kultūrinius kontekstus.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės, atskleidžiančios kortų temą ir jų naudojimą. Eksponuojami užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atveriantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje. Tarp jų – prezidentienės Sofijos Smetonienės fotografijos, liudijančios jos pomėgį žaisti kortomis, bei Galaunių šeimos žaidimo akimirkos, atspindinčios to meto laisvalaikio įpročius, susitikimus ir bendravimo ritualus.
Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaune) veiks iki spalio 31 d.
„Namų ruoša pavojingais laikais“
Didžioji Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ kviečia leistis į kelionę per gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, brendimą, suaugystę, senatvę. Tačiau lankytoja(s) čia vedama(s) ne įprasto gyvenimo ciklą žyminčio biologinio laiko nuoseklumo, o neapčiuopiamų, šiuolaikinių technologijų formuojamų jėgų, kurios išpina kartų chronologijų gijas ir perpiešia mums įprastas brandumo ir nebrandumo skirtis.
Parodoje pristatomų meninink(i)ų kūriniai skirtingais būdais kalba apie gyvenimo etapus žyminčių apibrėžčių, visuomenės lūkesčių, vaidmenų, taisyklių bei visa tai palaikančių infrastruktūrų kaitą nuolat virtualėjančioje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Parodoje pristatomus kūrinius vienija dėmesys informacijos gausai bei populiariosios kultūros fragmentams skylančiuose ir vėl sulipdomuose asmeninio gyvenimo pasakojimuose; smalsumo virtimui priklausomybėmis; ribų tarp saugaus intymumo ir trapaus masinio viešumo tirpimui; bei namų erdvei, kurios ruoša parodoje tampa savikūros ir bendro mūsų iššūkio – kaip orientuotis ir pritapti šioje kaitoje – metafora.
Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Estrada. Svajonės kaina“
Ekspozicijoje pristatomas atlikėjo kelias sovietmečiu – nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki plokštelių leidybos ir gastrolių. Tai pasakojimas apie matomumą ir kainą, kurią dažnai reikėjo sumokėti už svajonę patekti į sceną: kūrybos ribojimą, repertuaro korekcijas, leidimus, apžiūras, televizijos eterio taisykles ir cenzūrą.
„Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į estradą kaip į kultūrinę sistemą, kurioje dalyvavo ne tik atlikėjai, bet ir redaktoriai, kritikai, kultūros darbuotojai, ideologai, institucijos ir publika. Talentas čia nebuvo vienintelis matomumo garantas – pripažinimą lėmė ir festivaliai, radijas, televizija, recenzijos, partinių struktūrų sprendimai ir tarpininkų vaidmuo.
Ekspozicijoje atgyja estrados pasaulis – per autentiškas fotografijas, dokumentus, sceninius kostiumus, afišas, plokšteles ir instrumentus. Lankytojai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir klausytis: radijo ir televizijos įrašai leidžia išgirsti estrados skambesį ir pajusti jos laikmečio nuotaiką.
Kauno miesto muziejaus padalinyje, M. ir K. Petrauskų namuose, (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2029 m. kovo 31 d.
„Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“
Dailininko teptuko galia labai stipri – ankstyvoje jaunystėje Vilniuje gimė patys geriausi jo paveikslai, išryškėjo ir muzikiniai gabumai. Ne itin aktyviai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo sukilimo, vis dėlto neišvengė tremties, trukusios beveik du dešimtmečius. Iš pradžių Žemutinio Naugardo, paskui Charkivo gubernijose su trumpučiu atokvėpiu Krokuvoje ir Dresdene. Rusijos provincijoje nebuvo galimybių atsiskleisti tapytojo gabumams, bet čia išryškėjo Vincento polinkis į literatūrą, etinius apmąstymus. Charkive gelbėjo portretų užsakymai, o laisvalaikį jis leido muzikuodamas.
Grįžęs į Vilnių ir vedęs našlę su keturiais vaikais, sulaukęs ir savųjų palikuonių, Vincentas sukosi kaip išmanydamas – nutapė šimtus puikių ir ne tokių puikių paveikslų. Jo teptukui pakluso viskas – jis išbandė visus įmanomus tapybos žanrus. Kūryboje tarsi kaleidoskope portretus keitė peizažai, žanrinės scenos, paveikslai istoriniais, mitologiniais, religiniais siužetais. O kur dar literatūriniai bandymai. Geriausi jo kūriniai liudija gebėjimą pažvelgti giliau, stebina sukrečiamu pastabumu ir psichologine išraiška. Iš kasdienybės rutinos radęsi kūriniai atskleidžia Vincento prigimtį ne tik matyti nepagražintą gyvenimą, bet ir pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 25 d.
Archeologijos paroda „Panaudoti dar kartą“
Parodoje pristatomi archeologiniai radiniai atskleidžia, kaip žmonės pratęsdavo daiktų „gyvenimą“ – nuo kruopščiai taisytų papuošalų ir įrankių iki objektų, įgijusių visiškai naują funkciją. Taisymo pėdsakai liudija ne tik praktinius sprendimus, bet ir emocinį ryšį su daiktais, jų vertę bendruomenei ir asmeniui. Kai kada dirbiniai buvo perdaromi ar taisomi net ir tuomet, kai kasdieniam naudojimui jie jau nebetiko – pavyzdžiui, ruošiant juos laidojimo apeigoms.
Paroda leidžia pažvelgti į tvarumą per ilgojo laiko perspektyvą ir primena, kad kūrybiškas prisitaikymas, atsakingas išteklių naudojimas ir pagarba daiktams buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis dar gerokai prieš šių laikų diskusijas apie vartojimą. Archeologiniai eksponatai čia tampa ne tik praeities liudytojais, bet ir kvietimu apmąstyti mūsų pačių santykį su daiktais, aplinka ir kultūra.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
„Miesto atmintis: miško šokiai“
Miško šokiai – gyva senjorų šokių tradicija Panemunės šile, gyvuojanti daugiau nei šešis dešimtmečius ir iki šiol telkianti žmones šokti po pušimis, klausytis gyvos muzikos ir bendrauti.
Panemunės miško šokiai susiformavo iš Aukštosios Panemunės miestelio, tarpukario kurortų šokių tradicijos ir šiuolaikinio miesto bendruomeniškumas. Nors šios tradicijos nerasime istorijos vadovėliuose, ją lengvai atpažinsime iš kauniečių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų.
Panemunėje skamba valsai, polkos, fokstrotai, rateliai, o muziką groja armonikos, akordeonai, mandolinos, klarnetai, saksofonai ir kiti instrumentai. Šokėjai renkasi elegantiškai pasipuošę, o muzika ir ritmas tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir palaikyti gyvą tradiciją.
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: poetė ir dainų autorė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė ir muzikantė Veronika Ziabkinienė, daugiau nei du dešimtmečius formavusios miško šokių bendruomenės muziką, repertuarą ir įpročius. Per jų pasakojimus, kūrybą, asmeninius daiktus ir garso bei vaizdo medžiagą lankytojai kviečiami pažinti, kaip ši tradicija buvo kuriama, palaikoma ir perduodama.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“
Parodos centre – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas, apie 1845–1846 m. lenkų dailininko Martyno Zaleskio (Marcin Zaleski, 1796–1877) nutapytas Kauno peizažas „Kauno vaizdas“ („Widok Kowna“). Nuo kairiojo Nemuno kranto atsiverianti panorama stebina tikslumu, detalumu ir dailininko technika.
Preciziškai fiksuojama viena XIX a. vidurio Kauno diena skatina galvoti ne tik apie tai, kas tuo metu vyko mieste, bet ir apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo sukurtas. Šis Kauną vaizduojantis kūrinys – vienintelis žinomas Kauno vaizdavimas M. Zaleskio kūrybiniame palikime ir, tikėtina, seniausias tapybos technika atliktas Kauno peizažas. Kaip ir kodėl jis buvo sukurtas?
Paveikslo istorijai atskleisti svarbus ir vaizduojamo laikotarpio kontekstas, todėl parodoje skiriama dėmesio XIX a. Kauno bruožams pristatyti. Paveiksle fiksuojamas miesto virsmo laikotarpis, kai 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, todėl keliami klausimai: kas mieste keitėsi, koks jis buvo ir kas traukė vykti į Kauną. Kita svarbi parodos ašis – dailininkas. Šio lenkų menininko kūrybiniame palikime yra ne vienas Vilniaus vaizdavimas – jo paveikslai „Vilniaus katedra“, „Vilniaus rotušė“ jau tapę chrestomatiniais, tačiau kiek žinome apie patį autorių? Ar jis buvo tipinis XIX a. žmogus? Koks jis buvo?
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
Vsevolod Kovalevskij: „Atsisveikinimo gestai“
Menininko ir kuratoriaus Vsevolodo Kovalevskio kūrinys „Atsisveikinimo gestai“, kviečiantis apmąstyti išsiskyrimo prasmę kaip būseną tarp pabaigos ir atsinaujinimo, pirmąkart sukurtas 2021 m. parodai „To Live as a Mayfly“ Trumsėje, Norvegijoje. Instaliaciją sudarė dvi identiškos 140 × 200 cm vėliavos, nudažytos šaltibarščiais – taip menininkas išgavo atspalvį, kurį pavadino „Baltic Pink“. Viena vėliava kabėjo autobusų stotyje, kita – jūrų uoste, tarsi žymėdamos kasdienio judėjimo ir išvykimo trajektorijas.
Ši instaliacija buvo paskutinis Kovalevskio atsisveikinimo su Trumsės miestu ritualas, kartu tapęs jo asmeninių apmąstymų apie atsisveikinimo ritualus dalimi. Dabar „Atsisveikinimo gestai“ grįžta nauju pavidalu – ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado eksponuojamas kūrinys įgaus naujų prasmių. Nuo 2022 m. Vsevolodas Kovalevskij ėjo ŠMC techninio skyriaus vadovo pareigas. Vėliava iškeliama paskutinę jo darbo dieną šioje institucijoje – spalio 20 d. – ir kabės mėnesį. Šis gestas – Kovalevskio atsisveikinimas su institucija ir kartu naujo etapo pradžia: tiek menininko kūryboje, tiek pačiame ŠMC, kuris šiuo metu taip pat išgyvena pokyčių laikotarpį.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Memento mori“
Lotyniška frazė „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) primena mums apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trumpumą. Mirčiai, kaip neišvengiamai gyvenimo pabaigai, visuomet buvo skiriamas itin didelis dėmesys – vaizdavimas įvairiose meno formose, mirusiojo pagerbimas, laidojimo papročiai. Daug su mirtimi susijusių artefaktų žmonės išsaugojo – dažniausiai tai paskutinis prisiminimas apie anapilin išėjusį brangų žmogų. Dalis tokių vertybė nugulė muziejų saugyklose – nebyliai pasakodamos apie garsių praeities veikėjų gyvenimus, šalies kultūrinį, socialinį ir netgi politinį kontekstą.
Parodoje „Memento mori“ bus pristatomos su XX a. 5–7 deš. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susiję vertybės, saugomos Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Čia išvysite eksponatus, kurie kelia nejaukumą, šiurpą, bet kartu primena apie atmintį, pagarbą ir trapią būtį.
Pirmąsias tris dienas parodą lydės teminė ekskursija, skirta platesnei pažinčiai su parodos eksponatais bei jų pasakojamomis istorijos.
Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose (Salako g. 18, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d.
„Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune pagerbia vieną iš trijų pagrindinių muziejaus istorinių asmenybių – prieš 140 metų gimusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Tai jauniausias šalies vadovas tarpukario Europoje! Ta proga muziejuje atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kaip per tokį trumpą laiką jaunas agronomas pasiekė svarbiausias politinės valdžios viršūnes? Parodoje kviečiama pažvelgti į Aleksandro Stulginskio asmenybę, jo siekius ir svajones, susiformavusią pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, jį supusius žmones, jį ugdžiusias mokslo įstaigas, politiniam darbui subrandinusias politines organizacijas ir daugelį kitų aspektų. Gal tai padės atskleisti sėkmingos politinės karjeros paslaptį?
Muziejaus istorikų parengtą parodos pasakojimą papildo intymesnis žvilgsnis į Aleksandrą Stulginskį – audiogidas kalba vienintelės Stulginskių dukros Aldonos vardu. Kartu su Aldonos pasakojimu parodą rengusi kūrybinė grupė kviečia iš arčiau pažvelgti į visus Aleksandro Stulginskio gyvenimo etapus, kuriuos, anot amžininko Mykolo Krupavičiaus, jis nugyveno „ir garbingai, ir Lietuvai naudingai!“
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.
„Čiurlionių šeimos paletė“
Istorinėje Čiurlionių sodyboje lauko paroda kviečia susipažinti su gausia Čiurlionių šeima – žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko tėvais, broliais ir sesėmis. M. K. Čiurlionis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kuris darė didžiulę įtaką visiems šeimos nariams, įkvėpė ir žavėjo savo talentu bei asmeninėmis savybėmis, buvo autoritetas ir pavyzdys. Visus mylėjo be išimties, bet su kiekvienu M. K. Čiurlionis turėjo savitą ryšį, pomėgius ir veiklas.
Sodyba, kur šiuo metu veikia M. K. Čiurlionio namai-muziejus, buvo pirmas ir vienintelis nuosavas Adelės ir Konstantino Čiurlionių būstas, kurį įsigijo apie 1896 metus. Tuomet M. K. Čiurlioniui buvo jau per dvidešimt. Jis mokėsi Varšuvos muzikos institute, tačiau visada sugrįždavo ilgų vasaros atostogų, kelias savaites ar ilgiau praleisdavo žiemą bei Šv. Velykų laikotarpį. Eruditas, kosmopolitas M. K. Čiurlionis giliai širdyje buvo kaimo vaikas, ilgėjęsis namiškių ir Druskininkų gamtos. Ilgi sugrįžimai į tėviškę suvaidino lemiamą vaidmenį jo kūrybai, o supratingi tėvai namuose buvo įrengę ir pačią geriausią jo gyvenime turėtą dirbtuvę. Mažame kambarėlyje su langeliu buvo sukurta ar pradėta daugelis garsių M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos kūrinių. Šeimos nariai buvo šio kūrybinio proceso stebėtojai, o kartais ir dalyviai.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki lapkričio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veikia nuo 2024 m. gegužės 18 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veikia nuo 2024 m. kovo 27 d.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veikia nuo 2024 m. balandžio 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
Parodoje „Sambūriai“ pirmą kartą vienoje erdvėje susitinka įvairiais laikotarpiais sukurti menininkės ir kompozitorės Linos Lapelytės kūriniai. Parodos pavadinimas sykiu yra nuoroda į bendruomeniškumo svarbą menininkės kūryboje. Kaip pasikeistų mūsų santykis vienų su kitais, jei atidžiai įsiklausytume į aplinkinius ir aplinką, o į kasdienius ritualus, taisykles ir atsitiktinumus pažvelgtume poetiškai? Savo kūryboje Lina Lapelytė tyrinėja balso, muzikos, atlikimo ir klausymosi santykį, kartu eksperimentuodama su įvairiomis erdvinėmis situacijomis.
