Šioje parodoje menininkų šeima pristato bendrus ir atskirus kūrybinius projektus, jungiančius tapybą, tekstilę bei kitas išraiškos priemones. Atidarymo metu vyks ekspozicijos pristatymas, madų šou, autorinių darbų loterija.
„Medalių galerijoje“ veikia iki birželio 23 d.
Daugiau apie parodą čia.
„Paprastai tekstūriniuose darbuose, kaip ir cikle „Resurex“, atsispindi, kokioje kultūrinėje terpėje kūrybos metu aš gyvenau. Tapydama tą penkių darbų ciklą, vaikščiojau į bažnytinės muzikos festivalį ir kažkaip kilo mintis sujungti muzikinę patirtį su šita tapyba. Todėl ir veržėsi ta žalia spalva kaip Kristaus ir gamtos atgimimo spalva ir iš raudono, ir iš mėlyno, ir iš violetinio kolorito“, – pasakoja autorė.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki birželio 16 d.
Daugiau apie parodą čia.
Lietuvos dailės muziejus vilniečiams ir Vilniaus svečiams pristato numizmatikos rinkinio, saugomo Lietuvos dailės muziejuje, dalį – istorinius medalius. Ekspozicijoje siekiama atskleisti ne tiek istorinę medalių raidos ar meninių stilių kaitos chronologiją, kiek išryškinti ir pabrėžti estetinę-meninę medalių, kaip mažosios meno plastikos kūrinių, vertę. Dėl šios priežasties eksponatai vitrinose grupuojami labiau ne chronologiniu ar tematiniu, o kompoziciniu estetiniu principu. Lankytojai galės pamatyti XVI–XX amžiaus medalius, skirtus valdovams, popiežiams, žymiems politikams, kultūros, meno veikėjams, rašytojams ir mokslininkams; proginius ir jubiliejinius medalius, įamžinančius svarbius istorinius mūšius, pergales, valdovų vedybas ar geografinius bei mokslinius atradimus, žyminčius apdovanojimus ir svarbias tarptautines parodas.
„Radvilų rūmų muziejuje“ veikia nuo balandžio 13 d.
Daugiau apie parodą čia.
Mediniai liaudies meno paminklai yra reikšminga XIX–XXI amžiaus lietuvių liaudies kultūros paveldo dalis. 2001 metais Lietuvos kryždirbystės menas sulaukė pasaulinio įvertinimo – UNESCO jį įtraukė į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. XIX–XX amžiaus pirmoje pusėje Lietuvos kryždirbių ir dievdirbių darbai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, šventųjų skulptūros – unikalus liaudies meno pasaulis, atspindintis kaimo žmonių pasaulėjautą, tautos meninę kūrybą.
„Radvilų rūmų muziejuje“ veikia nuo gegužės 24 d.
Daugiau apie parodą čia.
Paveikslus laikanti daugtaškiais, o tų taškų sujungimo veiksmą – tapybos kūnu, menininkė kuria vaizdų tinklą, aprėpiantį dvi klausimų platumas: pirma, kas sudaro tapybos gramatiką, kas yra tapybos kalba – ar ji slypi daugiau žodžiuose, ar vaizduose? „Tapybos kaip (vaizdinės) kalbos suvokimas nuolat kinta – jis pasklidęs cirkuliuojančioje prasmės kraujotakoje, ir svarbu suprasti, kad tapyba iš esmės yra abstrakti idėja, tarpstanti vaizdų, žodžių raizginiuose. Parodą regiu atvirą klausimo nuostabai, atsakymo iliuzijai, galvojimui tarpuose, buvimui protarpiuose. Rašant žodžiai tapo vaizdu, o vaizdas – tik pretekstu žodžiams“, – sako autorė.
„Jogailos rezidencijoje“ veikia iki liepos 1 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje pristatoma paskutinių metų kūryba, kurioje fiksuojamos peizažo variacijos: nuo autorės ankstesniuose cikluose vyravusių kameriškesnių sodo motyvų pereinama prie „tolių tapymo“, redukuojant struktūras iki žemės ir dangaus santykio. Tačiau autorei nepakankamas tik žemės ir dangaus spalvinio santykio užfiksavimas. Peizažo motyvas – tik priemonė žengti giliau. Per pasirinktą peizažo motyvą siekiama atskleisti skirtingas tapytojos būsenas, asmenines patirtis, individualų požiūrį į supančią aplinką, santykį su pasauliu. Artimas prancūzų filosofo G. Deleuze pastebėjimas, kad P. Cezanne tapo peizažo šilumą ar V. van Gogh – grūdo augimo jėgą. Tad esmine paveikslų ašimi tampa peizažo kuriamos taktilinės patirtys. Paveikslas-peizažas traukia, apgaubia, primena, leidžia patirti. Papildomos nuorodos fiksuojamos bei asociacijos kuriamos per paveikslų pavadinimus: „Degančios saulės namai“, „Ten mes susitiksim“, „Tapytojas – tai žemė“.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki birželio 19 d.
Daugiau apie parodą čia.
Italijos menininkų kultūros asociacija „Alea Contemporary Art“ buvo įkurta 2016 metais Romoje. Tai keturių kartų ir skirtingų profesijų menininkų – Stefano Franchi, Frank Martinangeli, Andrea Pacini ir Usama Saad kūrybinio ir organizacinio darbo rezultatas. Ši galerija suteikė galimybę įvairių sričių menininkams susipažinti su tradicinėmis ir eksperimentinės grafikos technikomis, spausdinimo technologijomis, netikėtų ir neįprastų medžiagų panaudojimu šiuolaikinėje grafinėje raiškoje. Asociacijos menininkai – tarptautiniu mastu pripažinti kūrėjai, įvairių Italijos dailės akademijų dėstytojai, knygų iliustratoriai. Ne vienas jų, studijų metais pasisėmė žinių ir įkvėpimo svarbiuose pasaulio meno centruose – Italijoje, Prancūzijoje (garsiojoje „Ateljė 17“ Paryžiuje, įsteigtoje žymaus anglų tapytojo ir grafiko Stanley William Hayter). Menininkų kūryboje atsispindi abstrakčiojo ekspresionizmo, siurrealizmo įtakos.
Galerijoje „Arka“ veikia iki birželio 16 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodos tikslas – priminti visuomenei talentingo grafiko ir pedagogo L. Lagausko kūrybą – estampus, piešinius, kartu parodyti profesoriaus vadovaujamų, tada dar jaunųjų dailininkų studijų metais ir vasaros praktikų metu sukurtus darbus bei vėlesnę, jau brandžių menininkų kūrybą, padėkoti Mokytojui už pagalbą ir didelį atsidavimą, atskleidžiant profesionalaus meno paslaptis bei jas įgyvendinant grafikos lakštuose. Parodoje bus galima stebėti, kas sieja buvusius L. Lagausko studentus jų meniniame kelyje, ar jaučiama profesoriaus įtaka, koks jų kūrybos atspirties taškas, kaip toli jie pažengė nuo savo jaunatviškų darbų, kaip atrado individualų braižą.
Galerijoje „Arka“ veikia iki birželio 16 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje autorė pristato naujausias instaliacijas bei piešinius, kurių tema – distancija, padedanti įvertinti, permąstyti mus supančią aplinką, reiškinius ar būsenas. Iš kasdienių, rodos, nereikšmingų įvykių, nevietoje padėtų daiktų ir prisiminimų, kurie ilgainiui tampa savotiškais kasdienybės trikdžiais, konstruojamos peizažinės struktūros. Instaliacijų objektai, pirmine savo forma yra savarankiški, tačiau atsidūrę greta vienas kito tarpusavyje ima megzti asociacijų tinklą bei sufleruoti galimus ryšius. Daugumos jų vaidmenys, kaip ir medžiagos, pakeisti: tai, kas įprastai būna sunku, čia tampa lengva, tai, kas šiurkštu – glotnu. Skirtingai nei ankstesnėje savo kūryboje, šioje parodoje autorė nesiekia kūrinių supančioti menamu siužetu, čia nėra pasišalinusio veikėjo. Instaliacijų visuma kuria polifoninį lauką, sapnišką, neracionalią atmosferą, kurioje žiūrovas patenka į savotišką vidinės būsenos periferiją. Šioje erdvėje susipina asmeninės ir kolektyvinės patirtys, nostalgija ir melancholija, o menininkės kurtas peizažas tampa mentaline kelione.
„Galerijoje (AV17)“ veikia iki birželio 9 d.
Daugiau apie parodą čia.
„Geltona gulbė neatplauks“ Pačėsa užrašė ant upės nuotraukos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltoni topinambai. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai“. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“. Kartu su bendraminčiais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš įkyraus kultūros rimtumo. Apie 1991 metais susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas. 2004 metais vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 9 d.
Daugiau apie parodą čia.
G. Spūdžio paroda, skirta Lietuvos 100-mečiui ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 30-osioms metinėms paminėti. Parodoje eksponuojami autoriaus pastarųjų metų grafikos atspaudai.
„Marijos ir Jrgio Šlapelių muziejuje“ veikia iki gegužės 30 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje pristatomi grafiko, iliustratoriaus G. Šlektavičiaus spalvoti lino raižiniai, autoriaus sukurti praėjusio amžiaus 9–10 dešimtmečiuose. G. Šlektavičiui įtaką darė ne tik lietuvių, bet ir japonų autoriai: Shiro Fukasawa, Akira Kurosaki, Ay-O. „Artima pažintis su japonų menu paskatino grįžti prie linoraižinio technikos ir pamėginti praplėsti lietuvių kolegų taikomas šios technikos galimybes. Gerardas pradėjo naudoti spaudai kelias klišes ir įsigudrino taip plonai spausti dažą, kad daug kas manė, jog jis ir toliau kuria šilkografijas“, – sako prof. G. Jankevičiūtė. Anot jos, G. Šlektavičius Lietuvos dailės lauke išsiskiria tuo, kad yra vienas iš nedaugelio šalies menininkų, kurie, ieškodami būdo savo vizijų išraiškai, išsaugo atidą atlikimo meistrystei: „Jis ypatingai atidus kūrinio plastinei sąrangai ir jo medžiaginei kokybei, jam nėra paslapčių sudėtingame, žinių ir praktikos reikalaujančiame šilkografijos ir oforto pasaulyje. Per metų metus atkaklaus darbo pasiektas virtuoziškumas išlaisvina: kiekvienas, net mažiausias Gerardo darbelis estetiškai nepriekaištingas.“
„Domus galerijoje“ veikia iki birželio 2 d.
Daugiau apie parodą čia.
Šioje „Vilniaus galerijos“ parodoje pristatomi E. Einikytės skulptūros darbai iš akmens masės bei porceliano, sukurti per pastaruosius trejus metus. Didžioji dalis kūrinių, išdegti redukcinėse krosnyse, naudojant raku techniką. „Refleksija – tai žvilgsnis atgal, mano apmąstymai bei sugrįžimas į vaikystės prisiminimus. Man ypatingai svarbus žmogus, jo dvasinės būsenos. Eksponuojamus kūrinius vienija asmens ir jį supančio pasaulio apmąstymai. Skulptūrinėmis keramikos priemonėmis bandau perteikti individo vidinės ir išorinės būsenos priešpriešą“, – parodą pristato autorė.
„Domus galerijoje“ veikia iki birželio 2 d.
Daugiau apie parodą čia.
Keičiantis laikotarpiams ir politinėms, ekonominėms, socialinėms situacijoms bei patiems meno žiūrovams, kinta ir meno vertės bei populiarumo suvokimas. Mąstant apie populiarumo reikšmes ir skirtingais laikotarpiais sukurtus meno kūrinius, paranku juos suvokti kaip savotiškus moderniuosius mitus (R. Barthesas), socialinėje aplinkoje aptinkamus objektus, deformuojančius prasmę, iškraipančius regimojo pasaulio vaizdą ir nusakančius, kaip matyti bei suvokti dalykus. Parodoje klausiama: ar meno kūrinys yra šių laikų modernusis mitas? Ar vertė yra tolygi populiarumui? Kaip populiarumą suvokia patys vizualiojo meno / muzikos lauko veikėjai? Ar populiarumas nenužudo meno kūrinio?
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki birželio 17 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje pristatomi reikšmingi, tačiau iki šiol menkai tyrinėti privataus kolekcionavimo atvejai Lietuvoje ir Estijoje, susiklostę sovietinės kultūros paribiuose XX amžiaus 7–10 dešimtmečiais. Tuo metu kurtą dailę renkančių kolekcinininkų statusas nebuvo tiksliai apibrėžtas. Jis svyravo tarp spekulianto ir entuziasto kategorijų, o kasdienybėje kolekcinininkai prisiimdavo bičiulių, mecenatų, dilerių, informacijos skleidėjų vaidmenis.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki birželio 10 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje eksponuojami tapybos ir grafikos kūriniai iš klaipėdiečio Aleksandro Popovo rinkinio. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, šiandien verslininkas, vadinantis save azartišku ir smalsiu, per gerą dešimtmetį sukaupė maždaug 1500 tapybos ir grafikos darbų rinkinį, reprezentuojantį XIX a.–XX a amžiaus pirmos pusės Rytų Prūsijos dailę. Kartu su bendraminčiais, 2009 m. susibūrusiais į VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“ (draugija administruoja rinkinį), kolekcininkas rengia didesnes ir mažesnes rinkinio parodas įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sudarė leidinį apie Rytprūsių dailę.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia iki birželio 2 d.
Daugiau apie parodą čia.
Vaikų mada, kaip ji suprantama šiandien, iki XVIII amžiaus pabaigos neegzistavo. Prancūzų filosofas, Apšvietos amžiaus rašytojas Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau, 1712–1778) pirmasis iškėlė idėją, kad vaikas yra ne „sumažinta“ ar „miniatiūrinė“ suaugusiojo kopija, o unikali, besivystanti asmenybė. Ši įžvalga ėmė formuoti visapusiškesnį plačiosios visuomenės požiūrį į vaikų aprangą ir vėlesniame amžiuje. Parodoje pirmiausia suteikiama galimybė lankytojams stebėti vaikiško kostiumo raidą – visas vaikų mados tendencijas ir kryptis nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio. Be to, jau pats parodos pavadinimas atskleidžia, kaip vaikiški drabužiai parodo ilgainiui kitusį visuomenės požiūrį į vaiką ir vaikystę.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 18 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje eksponuojama žymiausių pastarojo šimtmečio taikomosios dailės atstovų ir dizainerių kūryba, pristatoma šiuos specialistus rengusių švietimo institucijų veikla, taip pat visuomenės skonį ir buities estetikos kryptį formavusių meno gaminių įmonių (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kombinatai „Dailė“, Vilniaus modelių namai, Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialas, Lentvario kilimų fabrikas, šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“, kt.) produkcija.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje „Šviesūs prisiminimai“ pristatomi naujausi K. Vaivados kūriniai – abstrakčios šviečiančios kompozicijos, kuriuose derinama spalvota šviesa. Darbais siekiama sukurti stiprų vizualinį poveikį, kuris būtų juntamas žiūrovo ir sukelti įvairius pojūčius, pavyzdžiui, kokius šviesa sukelia gamtoje, kaip saulėlydis ar ryški vasaros diena.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gegužės 30 d.
Daugiau apie parodą čia.
„Prisirišimas – pagrindinis veiksnys vienijantis dvi skirtingas, asmeniškai svarbias vietas. Pirmoji vieta – mano kaimas. Ši erdvė traukia, greičiausiai dėl to, nes ten apsilankydavau ypač dažnai vaikystėje – pilna asmeninių atsiminimų bei mamos pasakojimų. Šią vietą laikau tam tikra inspiracija asmeniniam santykiui su gamta, kuris atsiskleidžia mano kūryboje. Pirmieji darbai apie šią erdvę yra nutapyti dar 2015 metais ir dauguma pirmą kartą pristatomi parodoje. Antroji vieta – Šilainių mikrorajonas Kaune. Tai miegamasis mikrorajonas, kuriame gyvenu nuo vaikystės ir laikau jį gimtuoju. Galimybė iš naujo atsigręžti į šią erdvę atsirado 2016 metais dalyvaujant Silainiai residency programoje. Programos metu turėjau galimybę pažvelgti į Šilainius nauju kampu – nuo devynaukščio stogo. Šilainių tema ir toliau išliko įdomi – kasdien bevaiščiojant po rajoną tarp betono ir asfalto (kurie Šilainių darbuose yra ištrinti) tęsiau gamtos paieškas“, – pasakoja autorė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gegužės 30 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodos kuratorė Irena Mikuličiūtė apdovanoja parodą šiuo poetišku pavadinimu, prisimindama sodrų, bet nelengvą tapytojo kelią: bičiuliai liudijo jį buvus miesto siela, gyvenimo filosofu ir, svarbiausia, jautriu ir talentingu menininku. Dešimtųjų R. Mikšio mirties metinių proga kviečiama susitikti, prisiminti autorių ir dar kartą apžiūrėti jo kūrinius.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gegužės 30 d.
Daugiau apie parodą čia.
Tapybos baigiamuosius darbus ginsis šie bakalaurantai:Medeinė Revuckaitė, Evelina Eigelytė, Samanta Augutė, Tomas Stanaitis, Aira Urbonavičiūtė, Gerda Malinauskaitė, Ruta Velykytė, Daiva Tankevičienė, Aivilina Šimkevičiūtė, Rasa Deveikytė, Sonata Riepšaitė, Ligija Krištaponytė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia birželio 22 d.
Daugiau apie parodą čia.
Tarptautinėje parodoje eksponuojama 30 atidžiai atrinktų ekodizaino projektų, atkreipiančių dėmesį į mūsų kasdienius įpročius ir jų įtaką aplinkai, ieškančių sprendimų, kaip sumažinti neigiamą žmogaus veiklos poveikį gamtai, neprarandant produktų kokybės ir unikalių savybių. Paroda „Reconsider Design“ skatina galvoti apie visuotinės atsakomybės principą ir projektavimo vaidmenį. Didelė produkto poveikio aplinkai dalis yra žinoma jau projektavimo etape. Prisiimti atsakomybę už projektavimą – tai kurti produktus, procesus ir paslaugas taip, kad jie būtų ekologiški ir tvarūs visą savo būvio ciklą.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki gegužės 31 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje eksponuojamos autoriaus fotografijos, video kūriniai ir publikacijos, apimančios menininko kūrybinį laikotarpį nuo „Anktyvosios kūrybos“ („Early Works“) iki naujausių Latvijos fotografijos istoriją ar Latvijos kolektyvinį įvaizdį analizuojančių leidinių („Nežinoma Latvijos fotografija“ ir „Latvian Lookbook“). „Kūryboje ir tyrimuose“ sekamas I. Gravlejs santykis su fotografija – nuo progresyvius darbus kūrusio vaiko iki akademinį išsilavinimą turinčio šarlatano, rengiančio fotografines ir reprezentacines temas tyrinėjančias publikacijas.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki birželio 10 d.
Daugiau apie parodą čia.
Higginsas grįžta į M. Žilinsko galeriją su naujais darbais, kuriuose toliau analizuoja ir plėtoja istorinius Šiaurės Rusijos ir Lietuvos įvykius. Parodoje eksponuojama daugiau nei 1000 paveikslų, darbų ant popieriaus, tekstilės ir knygų. Atskleisdamas žiaurius istorijos momentus, parodos autorius pasiruošęs nuvesti žiūrovus ten, „kur akys niekada nemato“. Ši paroda yra iš dalies autobiografinė, dalinai griaunanti kultūrą, pateikta iš surinktų liudijimų, kurie susipina į polifoninę formą. Tai sąmoningas klajojimas istorijos pasažais, pakartotinai surinktais fragmentais, sujungtais monologais, kurie vis iškyla ir ištirpsta visatoje.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki birželio 3 d.
Daugiau apie parodą čia.
„Floristinė tema į mano kūrybą atėjo 2005 m., besibaigiant vasarai. Tokiu metu, vasaros pabaigoje, saulė savo šviesą meta tokiu kampu, kad jurginai, astros, serenčiai ir kitos rudeninės gėlės nusidažo neįprastai sodria spalva. Tokio sodrumo norėta mano paveiksluose. Augalų vešėjime jaučiu gyvenimo aistrą, aistrą gyventi. Augalija kalba apie gausą, dosnumą, lankstumą, amžinybę ir trapumą, atsipalaidavimą ir rezultatą be pastangų. Mane kalbina augalai, aš kalbinu drobes, šios – žiūrovą. Žiūrovas kalbasi su kūriniais“, – sako autorė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki birželio 2 d.
Daugiau apie parodą čia.
Projektą sudaro trys personalinės parodos: lietuvių grafikės Jūratės Rekevičiūtės, latvių menininkės Vikos Ekstos ir esto Alo Paldroko, žinomo meniniu pseudonimu Anonymous Boh, bei viena bendra paroda, kurioje savo kūrinius eksponuos po tris kiekvienos Baltijos šalies autorius: Severija Inčirauskaitė, Kristina Inčiūraitė, Žygimantas Augustinas (Lietuva), Kristaps Epners, Ivars Drulle, Vilnis Putrāms & Vladimir Jakushonok (Latvija), Taje Tross, Leonhard Lapin ir Peeter Allik (Estija). „Šių trijų Baltijos šalių menininkai bendradarbiauja jau seniai – trise švęsti linksmiau. Mes, trys labai skirtingos šalys, turėjome gana ilgų istorinių sąsajų, kurios suartino mūsų kultūras. Mes visada buvome Europos žemėlapyje, tačiau laisvės vektoriai buvo nukreipti į vakarus. Šiandieną, kaip ir prieš šimtą metų, akivaizdu, kad laisvę reikia išsikovoti, tik ne visiems vienu metu, o individualiai, nes kiekvieno laisvė nėra lygi kito laisvei. Svarbiau, kad vieno laisvė netaptų kito nelaisve. Trims susikalbėti viena tema yra paprasčiau – svarbiausia yra kalbėtis“, – teigia projekto kuratorius, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikia iki birželio 23 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje pristatomi eksponatai iš dviejų rinkinių – šilutiškio istoriko P. Avižinio medalių ir jo uošvio, Šilutės garbės piliečio A. Červinsko pašto ženklų bei proginių pašto vokų. Parodą papildo Lietuvos dailės muziejaus eksponatai – Klaipėdos, Tilžės, Šilutės vietiniai sunkmečio pinigai (notgeldai, 1917–1923) iš klaipėdiečio Dionyzo Varkalio muziejui perduotos Klaipėdos krašto XIX–XX a. I pusės taikomosios dailės kolekcijos ir vieno žymiausių lietuvių XX amžiaus tapytojo marinisto Česlovo Janušo (1907–1993) nostalgiški Lietuvos gamtos vaizdai, sukurti gyvenant toli nuo tėvynės.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki rugpjūčio 31 d.
Daugiau apie parodą čia.
Šiaulių meno bendruomenė kasmet susiburia į gilias tradicijas turinčią „Šiaulių dailininkų parodą“, kuri šiemet jau 57-oji. Ši apžvalginė paroda giliai įsišaknijo miesto menininkų širdyse ir tapo svarbiu miesto kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Sukuriama platforma, kurioje galima susipažinti, diskutuoti, vertinti meninę tradiciją iš skirtingų perspektyvų, palyginti kūrybinį potencialą lokaliame bei respublikiniame kontekste. Kasmet šis įvykis sulaukia daug diskusijų, pagyrų bei kritikos – visa tai yra labai naudinga vieningam menininkų bei meno mėgėjų organizmui. Šiais metais Šiaulių dailės galerijoje bus galima išvysti tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos ir kitų meno kūrinių.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki birželio 23 d.
Daugiau apie parodą čia.
A. Savickas – lietuvių dailės klasikas; jo kūryba pasižymi monumentalumu, menininkas savitai interpretuoja, aktualizuoja kultūros tradicijas. Kūryboje dominuoja tamsūs pilkšvai melsvi tonai, vertikalėmis grįsta kompozicija, pasyvios personažų pozos. Dailininkas remiasi naiviojo meno stilistika ir ją savitai transformuoja. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nutapė daugiausia lyriškų, epiškų peizažų, dramatiškų teminių kompozicijų, portretų. 8–9 dešimtmetyje nutapė savitų, elegiškos nuotaikos, kasdieninį gyvenimą poetizuojančių figūrinių kompozicijų, ekspresyvios tapysenos portretų, natiurmortų, peizažų.
Galerijoje „Laiptai“ veikia iki birželio 2 d.
Daugiau apie parodą čia.
. Stančikaitė (g. 1952) – lietuvių dailės klasikė, viena žymiausių estampo kūrėjų, 2016 metų Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė. Nuo 1989 metų autorė yra nuolatinė Lietuvos bei tarptautinių parodų dalyvė, surengusi 10 personalinių parodų (pastaroji – 2012 metais Nacionalinėje dailės galerijoje). Menininkė žinoma užsienyje, jos darbų įsigijęs ir vienu žymiausių pasaulyje laikomas Niujorko Metropoliteno meno muziejus. Kalbėdama apie B. Stančikaitę, menotyrininkė R. Rachlevičiūtė sako: „Veikiausiai dailininkei artima japonų pasaulėjauta, kai grožimasi sakurų žydėjimu, gėrimasi žiogų muzika, stebimas laumžirgio skrydis, voveraitės liuoksėjimas, mėgaujamasi jonvabalių ugnelėmis, mėnesienos atspindžiais ežero vandenyje. Stančikaitė toli nuo triukšmingos savireklamos, nuo šurmuliuojančio, mirgančio, fragmentiško pasaulio. Kūriniai keičiasi, didėja, plečiasi, jungiasi po du į ciklus, o menininkė išlieka susikaupimo ir rimties užuovėjoje.“
„Namų idėjų centre – NIC“ veikia iki birželio 16 d.
Daugiau apie parodą čia.
Parodoje „Tapatybės formatai“ atsiskleidžia daugiasluoksnės tarpukario Lietuvos tapatybės paveikslas, šalies gamtos, miestų ir miestelių, visuomeninės sanklodos kraštovaizdis, pilietinė savivoka ir vertybės, užfiksuotos savitais fotografų vizualiniais formatais, reprezentuojančiais tradiciją ir modernius kūrybinius ieškojimus.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki birželio 17 d.
Daugiau apie parodą čia.
Utenos kraštotyros muziejus, jungdamasis prie kasmetinio Muziejų nakties projekto, šiemet eksponuoja parodą „Senoji ir šiuolaikinė tekstilė“, kuri atliepia Europos kultūros paveldo aktualizavimo temą „Modernėjanti Lietuva“. Neatsitiktinai vienoje ekspozicijoje „susitinka“ Utenos kraštotyros muziejaus XIX a. pab. – XX a. vid. tekstilės audinių rinkinio eksponatai ir XXI a. tekstilės dizaino objektų kolekcija „ITJUOSTI“, kurią sukūrė tekstilės menininkas Vladas Daškevičius.
Utenos muziejuje veikia iki birželio 11 d.
Daugiau apie parodą čia.
R. Dichavičiaus – vienas žymiausių Lietuvos fotomenininkų. Jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Buvo sugriautas nuogo moters kūno Sovietų Sąjungoje tabu, o Maskvoje eksponuojamoje menininko parodoje per dieną apsilankydavo per dešimt tūkstančių žmonių.
Utenos dailės galerijoje veikia iki birželio 6 d.
Daugiau apie parodą čia.
Keramikos darbų paroda.
Utenos muziejuje veikia iki birželio 15 d.
Daugiau apie parodą čia.
