Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 21 birželio d. 00:07
Savaitės parodų kalendorius
Birželis 21 - 27
Sigita Simona Paplauskaitė: „Laikų laukas“

Nors didieji politiniai pokyčiai ir nesutarimai dėl galios koncentruojasi mieste, Lietuvos kaimas skirtingais istoriniais laikotarpiais taip pat išgyveno transformacijas. Tad kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai? Kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Liepos 16 d. NDG atidaromoje parodoje, pasitelkiant sociokultūrinės antropologijos prieigą, iš čiabuvių pasakojimų audžiamas kraštovaizdis atvers kaimo žmogaus savastį, jos raidą,  atidengs tykios kultūros sluoksnį. Eksponatų rinkinį sudarys lietuvių čiabuvių sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai, taip pat šiuolaikinių kūrėjų dizaino objektai ir garsiniai koliažai tiek galerijos, tiek Vilniaus miesto  erdvėse.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki rugsėjo 26 d.

Eglė Ridikaitė: „link“

Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „link“ pristatomi 2016–2021 m. sukurti Eglės Ridikaitės darbai, kuriuos sieja kelionės link tema: link išėjimo, link prašviesėjimo. Užmiršto, išsitrynusio, suardyto ar palaidoto grožio fragmentai menininkei yra nuorodos į meilės ryšį, palikusį tikėjimo pėdsaką, įkvėpusį eiti toliau. Tai gali būti žmogus, šventovė ar tiesiog mylima Vilniaus vieta. Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

Tania Serket: „Ant juodos sienos“

Analoginių fotografijų ciklas „Ant juodos sienos“ – pandemijos metu iššaukto nuolatinio dialogo su pačiu savimi ir laiku, derybų su kasdienybės nuoboduliu ir ateities nežinomybe išdava.
Visos nuotraukos sukurtos uždaroje erdvėje, naudojant juodai nudažytą sieną ir eksperimentuojant su ilgos ekspozicijos galimybėmis. Fotografijų cikle eksperimentuojantis autorius yra ir vaizdų herojus, ir aplinkos dekoracija tuo pačiu metu, o judesyje atsirandantys pavidalai gimsta ir miršta kartu. Juoda spalva – ne tik gera dekoracija scenai, pandemijos iššauktos socialinės klaustrofobijos simbolinis atitikmuo, bet ir grįžimas į fotografijos ištakas ir gyvą fotografinį procesą – vaizdo gimimą iš tamsos ir tamsoje.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki liepos 17 d.

Rokas Janušonis: „Ratu“

Darbas „Ratu“ – tai tarsi bandymas apjungti dvi man artimas – tapybos ir keramikos sritis. Naudojant paprastas formas – cilindrą ir rutulį – bei laisvo, spontaniško stiliaus piešinį ant jų, sukuriama bendra vizuali objektų kompozicija. Kūrinyje analizuojama, kaip tapyba sąveikauja su forma, kaip apvalus ekranas deformuoja piešinį, keičia jo naratyvo prasmę. Būtent keramika yra ta meno rūšis, kurioje galimi visų raiškos priemonių eksperimentai ir sintezė – spalvų, linijų, formų, paviršiaus tekstūrų.
Siužetuose vaizduojamais agresyviais, piktais, puolančiais personažais nagrinėjama posakio – lazda turi du galus potekstė. Keistais, trikdančiais pasakojimais, kurių centrinė ašis – vaizduojamo personažo į aplinką „išmetama“ fizinė ar mentalinė agresija, galiausiai bumerangu sugrįžtanti jos skleidėjui, iliustruojama tema – pats sau priešas.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 30 d. 

Eimutis Markūnas: „…ir jie išvengė tamsos svorio“

Kaip teigia autorius, žinomas menininkas, VDA Kauno fakulteto dėstytojas Eimutis Markūnas, tai paroda apie mūsų egzistenciją. „Žmogaus veikla verčia vėl ir vėl užduoti klausimus, į kuriuos gyvybiškai būtini (arba ne ) yra ir atsakymai. Specifinė galerijos erdvė rezga lygiavertį dialogą su eksponuojamais darbais ir keliamais klausimais“. Pasak menininko, šviesa kaip fizinis ir dvasinis būvis yra ypač svarbus ekspozicijos elementas, o naratyvinį konstruktą sudaro trys dichotominiu principu sudėliotos dalys: I) blogio/gėrio, II) gyvybės/mirties, III) individo/visuomenės, kurių atpažinimas ir prasminis surišimas paliekamas žiūrovų auditorijos laisvei.
Paroda „…Ir jie išvengė tamsos svorio“, vykstanti penktųjų „kreatoriumo“ veiklos metinių proga atskleidžia platų, kaip visuomet, menininko E. Markūno kūrybinį diapazoną. Fiziškai tai skirtingu metu atsiradusi (anksčiau bei specialiai šiam įvykiui sukurta) tapyba, skaitmeninė fotografija, video projekcija, objektai.
VDA parodų erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 3, VDA Senųjų rūmų II kiemas) veiks iki liepos 9 d.

Audronė Petrašiūnaitė: „Siuvinėti kilimai“

Šioje parodoje, vykstančioje „Laiptų galerijai“ švenčiant 29-ąsias metines, eksponuojami šeši kilimai sukurti 1996 – 2018 metais.
Dailininkė pasakoja, jog baigusi dailės institutą pasinėrė į tapybos procesą ir dažo klampumas tarsi nepaliko vietos grafiniam pradui, nors kartais dailininkei norėjosi kažko daugiau nei drobės ir aliejinių dažų. Ji prisiminė vaikystėje matytus siuvinėtus kilimėlius, kurie dailininkei prisiminė H. Matiso karpinius.ir jai kilo stiprus noras sukurti kažką savo. Tuo metu jau buvo pradėjusi domėtis monotipija ir lino raižiniu, kas irgi turėjo įtakos jos siuvinėjimams. Dailininkė dažniausiai renkasi juodą vilnonį audinį, kad šilkinis siūlas ryškiai atsiskleistų kaip šviesos linija. Menininkė prisipažįsta, jog siuvinėjimas jai tarsi meditacijos seansai su adata rankoje, pakeičiantys impulsyvų tapymo veiksmą ar grafikos lakšto spontanišką atsiradimą. Taip gimė siuvinėtų kilimų ciklas, kurio motyvai nuo gėlių, paukščių iki abstraktaus vaizdo.
Šiaulių „Laiptų galerijos“ mažojoje salėje (Žemaitės g. 83) vyks iki liepos 3 d.

Kostas Dereškevičius: „Tapyba“

Šįkart „Laiptų galerijoje“ pristatoma Kosto Dereškevičiaus darbų retrospektyva. Tik baigęs dailės institutą dailininkas tapo buitinių scenų tapyboje pionieriumi: naujų namų kvartalai (vienodi, tad ir neatskirsi ar tai Vilniaus Žirmūnuose, ar Kauno Šilainiuose, ar Šiaulių Lieporiuose…), geltoni, raudoni troleibusai ar autobusai, kurortų poilsiautojai vienodais, dažniausiai tamsiais maudymosi kostiumėliais… Dažnai paveiksluose regimos moterys, toje kasdienėje socialistinio realizmo aplinkoje dirbančios įvairiausius buitinius darbus.
Tapytojo kūryboje daug langų. Jie tarsi vilties simboliai, bet irgi dažnai nepabėgantys nuo pilkos kasdienybės. Dereškevičiaus pamėgtos peizažo ir portreto temos dažnai telpa viename paveiksle. Nostalgija dvelkia „Afišų“ ciklas – apiplyšusios, lietaus plaunamos renginių reklamos ant skelbimo lentų ar stulpų. Spektakliai, koncertai jau įvykę, belikęs blunkantis jų prisiminimas.
Šiaulių „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83) vyks iki liepos 3 d.

„Klaipėdos architektūra 2020 | Laikinas grožis“

Pagrindinis šiemetinės parodos „Klaipėdos architektūra“ tikslas išlieka toks pat – apžvelgti metinį architektų darbo rezultatą Klaipėdoje bei klaipėdiečių architektų sėkmingiausius darbus svetur, šalia pateikiant alternatyvų požiūrį į Klaipėdos architektūrą.
Didžioji ekspozicijos dalis skiriama architektų metinės produkcijos apžvalgai. Jos temos – architektūros konkursai, projektai, realizacijos, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat mūsų miesto architektų darbai, kituose Lietuvos miestuose tapę respublikinių architektūrinių konkursų laureatais.
Parodos temą „Laikinas grožis“ atskleidžia galerijoje kuriama nauja, artima profesijai šviesos ir laikinumo erdvė. Laikinas instaliacinis objektas atspindi paskutinį kiautą, kuriam kritus, gimsta architektūra.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki  liepos 18  d.

Svajonė ir Paulius Stanikai: „Jūros / Les mers“

Naujas SETP STANIKAS projektas „Jūros / Les mers“ teigia moralinių ir etinių ribų transgresiją (geologinė termino analogija – „jūros veržimasis į sausumą”). Šiuolaikinio meno lauke minėta sąvoka įvardija įvairius sociokultūrinius ribų peržengimo, sulaužymo bei įveikimo aspektus. Didelio formato nuotraukos, po 30 metų atrasta ir restauruota savo pačių tapyba, fotografijos ir piešiniai sukelia nerimo pojūtį, būdami labai atviri, kūriniai tarsi neleidžia pasirinkti. Autorių kūryba – viso gyvenimo patirčių filmo stopkadrai, išreikšti vis kita medija (skulptūra, keramika, tapyba fotografija, piešiniu) ir skirtinga jos traktuote. Išraiškos priemones menininkai renkasi dėl konkrečių išskirtinių jų savybių, tačiau nefetišizuoja medijų. Pasitelkdami jas perkošia galios ir lyties klausimus, popkultūrą ir mitologinius pasakojimus. Kiekviena jų paroda konstruojama naujai, kiekviena ekspozicija – tarsi kūrybinių etapų analizės koliažas. Todėl neieškokite estetinio tobulumo ar pasakojimo nuoseklumo. Koliažo negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu ar kompozicija. S. ir P. Stanikų kūryba reikalauja pasąmoninio suvokimo, daug dėmesio skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui, per kuriuos išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir informatyvumo santykis“, – teigia I. Kazakevičius.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 18 d.

Vaclovas Ratas: „Anapus pusiaujo“

Parodoje eksponuojama apie 60 kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačių kolekcijų. V. Rato kūrinių parodą surengti paskatino Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje vykdomi Lietuvos diasporos dailės tyrimai ir dosnios Australijoje gyvenusio menininko šeimos dovanos mūsų muziejui: 1975 m. didelį kūrinių pluoštą padovanojo menininko našlė Regina Ratienė, o 1998 m. ir 2018 m. dailininko duktė Ramona Ratas-Zakarevičius reikšmingai papildė kolekciją retais, vienetiniais menininko kūriniais ir jo asmeninio archyvo dokumentais.
Parodą lydi 1949 m. Miunchene išleistos ir bibliografine retenybe tapusios V. Rato iliustruotos lietuvių liaudies pasakos „Dvylika juodvarnių“ (The Twelve Ravens) faksimilė (dailininkė Rūta Mozūraitė), kuri inspiravo parodoje vyksiančių edukacinių programų kryptį.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį

Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Primityvioji tapyba“

Lietuvos nacionalinis muziejus Gedimino pilies bokšte virtualiai atidarė parodą „Primityvioji tapyba“. Pasak rengėjų, Penktoji respublikinė varžytuvinė paroda Monikos Bičiūnienės apdovanojimui laimėti šiemet sulaukė 68 autorių darbų iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Druskininkų, Kėdainių, Rokiškio, Ignalinos ir kitur. Vertinimo komisija parodai atrinko 128 darbus, kuriuos sukūrė 58 autoriai. Vyriausiam varžytuvių dalyviui 86-eri, o jauniausiam 37-eri.
„Išrinkti nugalėtojus nebuvo lengva. Bet džiaugiamės, kad galėjome apdovanoti ne tris, o net vienuolika dalyvių. Be pagrindinės – primityviojo meno pradininkės Lietuvoje Monikos Bičiūnienės premijos, turėjome ir kitų, privačių asmenų ar meno kūrėjų bendrijų įsteigtų apdovanojimų. Būtent tokie sumanymai ir geranoriškumas leido apdovanoti daugiau varžytuvių dalyvių“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė.
Gedimino pilies bokšte veiks liepos 6 d.

Vytautas Kumža: „Permainingas būvis“

Šioje personalinėje parodoje Vytautas Kumža pristato naujausius fotografinius kūrinius, kuriuos erdvėje jungia su panašios logikos skulptūriniais objektais. Susidomėjęs aplinkos materialumu, iš kur kyla mūsų pažintinė patirtis, Kumža pasitelkia skirtingus gamybos procesus, sunaikindamas, pašalindamas ar rekombinuodamas suteikia galimybę atsirasti alternatyvai.
Vytauto kūryboje dažnai užfiksuojama ir sustiprinama absurdo ar keistumo jausmas nestabiliais, iliuziniais ir kartais apgaulingais kasdienio gyvenimo momentais. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne žmonėms, o jų paliekamiems pėdsakams ir kokią prasmę tai turi.
Kumža naudoja įvairių priemonių arsenalą, kad transformuotų giliai rezonuojančius prasmės nešėjus. Pasitelkiant medžiagų įvairovę – fotografijos, stiklas, epoksidas, plaukai, veidrodis ar spalvos filtras – menininkas kuria keisto rezonanso aplinką, apsvarstymų erdvę, kuri sutrikdo kasdienių daiktų santykius.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki liepos 10 d.

„Personal Scale“

Šioje šiuolaikinio autorinio dizaino projektų parodoje net dvidešimt pavienių ir bendradarbiaujančių įvairių šalių autorių kviečia į diskusiją apie tvarumą be jokių taisyklių, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
„Parodoje naikinama riba tarp to, ar objektas yra rankų darbo ar pramoninis, pagamintas iš naujos ar perdirbtos medžiagos, natūralus ar sintetinis, unikalus ar sumaniai gaminama masiškai. Tvarumas čia atsiskleidžia ne tik medžiagoje ar gamybos būde, bet ir asmeninio santykio turėjime, kuris leidžia geriau pažinti mus supančius objektus bei kvestionuoja nusistovėjusį santykį su jais“, – teigia „Personal Scale“ parodos kuratoriai, dizaineriai Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 23 d.

Monika Radžiūnaitė: „Apstybės / Superfluitates“

Linas Bliškevičius: „Monikos Radžiūnaitės paroda „Apstybės / Superfluitates“ Pamėnkalnio galerijoje – tai antroji viduramžių ciklo paroda, kurioje menininkė tęsia to laikotarpio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos temas sujungiančių darbų pristatymą. Parodoje eksponuojami darbai, kuriuose dėmesys skiriamas grožiui, dekorui ir puošnumui, įkvėptam laikotarpio vizualumo – vitražų, manuskriptų, mozaikų ir viduramžių ornamentikos. Pasitelkdama autentiškus pavyzdžius ar jų detales, menininkė sujungia jas su viduramžių teologų bei šventųjų tekstais ir juos transformuoja į šiuolaikinę tapybinę formą, kurioje atsiskleidžia ikonografija grįsti pasakojimai, kartais į didaktiškumą linkę pamokymai, kviečiantys žiūrovą matomus vaizdus mintyse paversti į tekstus.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius) vyks iki liepos 10 d. 

Asta Vasiliauskaitė: „TIK TAK“

Parodinėje mažųjų formų skulptūroje A. Vasiliauskaitė atskleidžia valiūkišką prigimtį, nestokoja autoironijos. Autorei maga atkreipti dėmesį į kasdieninės rutinos daiktus, kuriuose galima atrasti ir tam tikrą filosofinę mintį, ir bravūrišką absurdo dozę. Tokiu būdu atsiranda akmeninės „Šlepetės“, „Marškiniai“, „Kepurė“, medinis „Saldainis“, granitinė suraikyta „Lietuviška duona“ ar bronzinis „Autoportretas“, atsispindintis virtuvinio puodo dugne. Šioje gretoje lygiuojasi ir kiti buitinės aplinkos elementai. Skulptorė transformuoja bei į meninį lygmenį pakylėja lango motyvą, arba „nukelia“ nuo senos sodybos kraigo simbolinę galią turintį dekoro elementą – lėkius, nepasivargina juos atlieti bronzoje ir dar padengti žalsva patina, tuo sustiprinant apgaulingą tikroviškumo iliuziją.
Parodoje eksponuojami piešiniai primena Dailės akademijos skulptūros katedros prioritetą – griežtus reikalavimus piešinio įvaldymui, be kurio tolesnis trimatis formos modeliavimas sunkiai įsivaizduojamas. Norėtųsi išskirti A. Vasiliauskaitės pieštas rankų studijas, kurioms parodos autorė skiria ypatingą dėmesį, atliepdama sparnuotam posakiui, jog „rankos – tai žmogaus minčių ir galimybių atspindys“.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki liepos 7 d.

Zita Inčirauskienė: „Nauja – tai užmiršta sena“

Parodoje eksponuojami 25 grafitu, tušu ir aukso folija atlikti grafikos darbai bei instaliacija „Prisiminimų kambarys“.
Inčirauskienė kuria tekstilę, kaligrafiją, į instaliacijas panašias kompozicijas, kuriose derina įprastas ir netradicines medžiagas, įvairią techniką (siuvimą, siuvinėjimą, spausdinimą, aplikaciją, dekalkomaniją, autorinį atlikimą) ir priemones (kaligrafiją, rastus daiktus). Dailininkė gilinasi į Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą, kuria literatūros palikimo, religijos, egzistencijos temomis. Parodos „Nauja – tai užmiršta sena“ ekspozicijoje pateikiama 2011 – 2019 metais surinktos gausios medžiagos – atspaudų – permąstymas, reinterpretavimas. Menininkė Zita Inčirauskienė keliaudama po įvairias vietoves fiksavo įrašus, frotažo technika „nuimdama“ juos nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse paliekamų įsiamžinimų. Tai vardai, miestai, miesteliai, datos, meilės prisipažinimai, keiksmai ir t.t., išraižyti ant materijos pačia primityviausia, grubiausia priemone – kišeniniu peiliuku arba vinimi. Fiksuotos vietovės, laikas, emocinis krūvis…
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) veiks iki liepos 3 d.

Agnė Juršytė: „Gatvės vaikai“

„Vaiko raida – sunkus procesas, kuris lemia tolimesnį žmogaus kelią. Net palankiomis sąlygomis esant, ne visada žmonės susikuria gyvenimą tokį, kokio norėtų, o ką kalbėti apie tuos nemylimus, pamirštus ir nelaimingus gatvės padaužas, kuriems likimas pagailėjo laimės ir meilės.
Savo paveikslais siekiu atkreipti žmonių dėmesį į abejingumą. Tikiu, jog tai yra viena rimčiausių priežasčių, dėl kurių dabartiniame pasaulyje trūksta šilumos. Cirkuliuoja vis daugiau informacijos, tačiau dėl to savaime neatsiranda daugiau dėmesingumo ir pagalbos.
Vaikų veidai pasakoja, akys verkia, lūpos juokiasi. Kalba nėra vienintelis raktas į supratimą. Esame tarsi kristalai. Traukiame šviesą ir tamsą į save, kuri mus vienaip ar kitaip keičia. Esame viso to, kas vyksta aplink atspindžiai. Žvilgsniai pasakoja istorijas, istorijos virsta potėpiais.“ (Agnė Juršytė)
Galerijoje XX (Laisvės a.7, Panevėžys) veiks iki birželio 30 d.

Ernesta Balnytė: „Mirties triukšmas“

Ernesta Balnytė: „Mirties triukšmas – kaulinė mozaika. Siekiu vizualaus baltojo triukšmo, kurį diktuoja pasirinktos medžiagos – kaulo – krūvis. Naudoju gyvulių kaulus, kuriuos nuo mėsinėjimo iki laikymo perokside balinimui, ruošiu pati. Procesas yra mozaikos nebylus svoris, kuris man lieka pilnai pažįstamas, žiūrovui numanomas, jam rodau „švarų produktą“. Siekiu išsivalyti ir išvalyti. Keliu sau klausimus apie baigtį, primityvumą, apie gyvūną, kuris esu ar nesu, baimę nežiūrėti į savo tamsiąsias puses, patogaus būvio sąmoningą atsisakymą dėl gijimo. Kaip netobulos ir aršios vidaus pusės persipynusios su gerosiomis? Skausmą, siekius ištrūkti iš kančios. Kaip tyla gali jungtis su triukšmu, o tuštuma su perpildymu, kas slepiasi trikdžiuose? Mąstau apie purvo ir švaros sąjungą, kaip viena neegzistuoja be kito. Apie dvi puses – spindinčią ir suteptą. Tylą ir prieš ją stovintį triukšmą.“
Šv. Jono gatvės galerijoje esančiuose požemiuose (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki liepos 3 d. 

„Žmogus ir Žuvis”

„Žmogus ir Žuvis“ – tai grupinė Prancūzijos ir Lietuvos menininkų paroda, kurioje jie analizuoja atgimimo, atsinaujinimo, išsivalymo ir bendruomeniškumo temas. Dalyviai semiasi įkvėpimo iš religijos, mitologijos ir legendų. Žuvis simbolizuoja vaisingumą, jausmus, kūrybiškumą, atgimimą, sėkmę, virsmą, sveikatą, gausą, ramybę, intelektą, laimę, jėgą, ištvermę, seksualumą ir šaltakraujiškumą. Jos susiejimas su vandens stichija reiškia gilesnį nesąmoningumo ar savęs suvokimą. Ši paroda yra apie Žmogų, kurį permąstome naudodamiesi simbolių kalba. Gretiname žuvį su žmogumi, kuris yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis (kaip ir žuvies reikšmės), iš prigimties – visoks: ir išmintingas, ir kvailas, ir aistringas, ir pamaldus, ir geras, ir piktas bei nenuspėjamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje  (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki spalio 17 d.

60-oji Šiaulių dailininkų paroda
Žmogus negali gyventi be pasakos. Tikėti pasaka, laukti stebuklo ar jį sukurti – esminis bruožas. Gyvename iliuzijų pasaulyje, svajojame apie išaugsiančius sparnus. Kuo daugiau pasakos – tuo daugiau žmogiškumo.
Mėgstame pasakas ir net politines. Visas pasaulis į pasakas paniręs. Ištisas pasakų verslas. Pasakorių daug. Kiekvienas nori sukurti pačią gražiausią pasaką, kad kiti išplėstų akis. Varžomasi, kieno pasaka bus išrinkta Metų pasaka.
Šiauliečiai, Šiaulių krašto dailininkai iškabino savo pasakas ant galerijos sienų jau šešiasdešimtąjį kartą. Ar pasakų mėgėjai patikės jomis? Ar sužavės juos meistriškos vizualios interpretacijos? Ar kiekvienas apsilankęs galerijoje suras jam skirtą pasaką?
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) vyks iki liepos 3 d.
Jūratė Jukštienė: „Lieka žydėti“

J. Jukštienė pasakoja: „Gamta – pagrindinis ir svarbiausias elementas mano paveikslų kūrime, ji sugrąžina prie ištakų ir pasiūlo naują kūrybos formą. Ši nauja kūrybinė plastika, tapybos transformacija, atsivėrę naujumo slėpiniai – tai kintantis pasakojimas, pasitelkiant savo išjautimą, nuojautą, patyrimą. Žavesys gamtos įvairiapusiškumu kūrybos procese užburia. Paliekama įtrintų gėlių žymė popieriuje galutinai pavergia. Mokausi tylėti, kai kalba gamta. Pievoje susirenku savo teptukus ir dažus – gėlių žiedus. Imu vieną gamtos man suteiktą teptuką ir braukiu per baltą popieriaus lapą. Suku, tepu, trinu. Pati gamta įsigeria į popierių atiduodama visą save. Pasirenku tyrinėti kiekvieno augalo paliekamą žymę drobėje. Taip išgyvenu gamtos dvasinę prozą. Kiekvienas paveikslas – vis kito augalo veidas. Konvertuodama gyvą kūriniją į kitą laikmeną, mėgaujuosi procesu, naujais plastiniais ir spalviniais atradimais. Gėlės žydi trumpą laiką, mano kūriniuose jos lieka žydėti.“
Venclauskių namuose (Vytauto g. 89, Šiauliai) vyks iki birželio 27 d.

Ieva Martinaitytė-Mediodia: „Ledo jūra“

„Suvokęs savo atitrūkimą nuo vientisos ekosistemos, žmogus žvelgia į savo paties egzistencinį trapumą. Greito pasitenkinimo gyvensenos pasekmė – klimato atšilimas, kuris dideliu greičiu tirpdo ledynus, jų formų grožį, žeidžia biosferos stabilumą. Kompiuterių ekranuose tirpstančių ledynų vaizdas nuostabus iš tolo, bet fizinėje realybėje gąsdinantis. Apledėjusiuose planetos poliuose tirpimas vyksta toli nuo žmogaus. Mums nepastebint ir negirdint garsiai tirpstantys ledo kalnai kelia pasaulio vandenyno lygį, tai nenuspėjamai lemia gyvasties planetoje likimą. Ateinanti karta matys žemynų pakrančių kaitą. Dabartinis mokslas nebepasivydamas šių greitų pokyčių gali tik spėlioti, kaip atrodys ateities atlasai.“ (Ieva Martinaitytė-Mediodia)
„The Room“ galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) vyks iki liepos 31 d.

Nomedos Saukienės kūrybos retrospektyva

Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas. Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui. Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) vyks iki  rugsėjo 19 d.

„Iš tos operos“

Paroda apjungia teatro ir vaizduojamąją dailę, operos meną, scenografiją, kostiumų dizainą, fotografiją, video projekcijas ir animaciją.
Vilniuje, MO muziejuje ji buvo surengta profesionalios Lietuvos operos šimtmečio bei „bohemiečių“ kūrybinės veiklos dešimtmečio proga. Ji pristatė išskirtinį Lietuvos operos istorijos dešimtmetį, kuomet nuo 2006 m. „Bohemiečių“ trupė išsivystė iki antrojo profesionalaus operos teatro Lietuvoje – Vilnius City Operos (2012 m.). Kadaise atrodę lyg „ne iš tos operos“ atklydęs jaunimas, šiandien jie – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio operos žinomiausi, visuomet pasižymintys netradiciniais sprendimais, priartinančiais operą prie šiuolaikinio gyvenimo.
Operos teatro užkulisius atkuriančios originalios „Iš tos operos“ instaliacijos apims visus „Švyturys Bhouse“ pastato aukštus. Vizualųjį pasakojimą pratęs Mindaugo Meškausko fotografijos bei menininko Rimo Sakalausko specialiai kurtos vaizdo projekcijos.
„Švyturys Bhouse“ (Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 29 d.

,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“

Paroda ,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“ – tai gausi savo įvairove kolekcija, pristatanti Nidos, Alksnynės (netoli Juodkrantės) ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių keramiką.
Keramika – vienas seniausių amatų, akmens amžiuje iš esmės pakeitusių žmonių gyvenimą. Šaltą rytą išsivirti mėtų arbatos, po medžioklės pasimėgauti stirnienos troškiniu, tamsią naktį įžiebti ruonio taukais šviečiančią lempą buvo galima tik dėl keramikos. Moliniai puodai, dubenys ir taurės buvo naudojami kasdien ir nuolat dužo. Jų šukės įmintos žemėje, užpustytos ar paskendusios gulėjo tūkstantmečius, kol buvo atrastos archeologinių tyrimų metu. Akmens amžiaus gyvenvietėse randamos puodų šukės šiandien yra vienas pagrindinių šaltinių, pasakojančių apie tų laikų žmogų.
Indų svilėsiai pasakoja, ką valgė pirmieji pajūrio medžiotojai, žvejai ir gyvulių augintojai. Keramikos molio masės receptų ir indų formų skirtumai leidžia suprasti skirtingas visuomenes, kultūras ir nuspėti jų susidūrimų padarinius. Puodų ornamentai kviečia pažinti 4–3 tūkstantmečių pr. Kr. meną.
Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53, Neringa) veiks iki liepos 6 d.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.

Kristel Saan: „Rojus – aš jau išėjau ir grįžau“

Parodoje „Rojus – aš jau išėjau ir grįžau“ galerijoje (AV17) Kristel Saan pristato kūrinius, kalbančius apie rojaus sampratą per Vabi Sabi prizmę. Vabi Sabi  – tai japonų estetikos filosofija, kuria remiantis grožis yra matomas netobulume, nepatvarume ar neišbaigtume, tai kuklių ir paprastų dalykų grožis. Tuo tarpu rojus neretai yra gretinamas su gamta, žmogaus prigimtimi ir Dievu. Dievu, kuris yra nenuspėjamas, kartais švelnus, o kartais piktas. Gamta, kuri Vabi sabi kontekste yra žmogaus nepaliesta, originali. Šia prasme gamta apima žemiškus dalykus, kaip augalai, gyvūnai, kalnai ir upės bei kartais geras, o kartais žiaurias jėgas, kaip vėjas, lietus ar ugnis. Visgi gamta Vabi Sabi kontekste turėtų apimti ir žmogaus protą bei visus jo nenatūralius, dirbtinius išradimus. Vadinasi, visa, kas egzistuoja tampa artima vakarietiškam, monoteistiškam Dievui, arba kitaip – rojui.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki liepos 8 d.

„Navigacija“

Pristatydama projektą, parodos kuratorė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė pasakoja, kad ši paroda yra orientyro paieškų pakitusioje dabarties realybėje, klajonių tarsi po nepažįstamą lauką, įkūnijimas meno kūrinyje. Parodos atsiradimą paskatino pasaulinio scenografų forumo „Prahos kvadrienalė“ (2023) laukimas ir pandemijos sąlygoti apribojimai, neišvengiami menininkų kūrybos proceso pokyčiai, prarasti ženklai, skirti orientuotis atviroje aplinkoje.
Parodoje, naudojantis navigavimo praktika, siūloma svarstyti vieną komplikuočiausių dailės sričių – scenografiją. Pažvelgti į ją kaip į išskirtinę kūrybinės komunikacijos sritį, kaip sudėtingą meno profesijos praktikos ir žinių nuolatinio dalijimosi tarpusavyje ir su kitais menininkais kūrybos sferą. Siūloma nustatyti, koks kiekvieno kolektyvinio meno kūrėjo žvilgsnis, kūrybos stilius yra skirtingas ir individualus, kaip reikalinga tuo pasidalinti ir atskleisti atskirai.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki liepos 15 d.

Justinos Adomavičienės tapybos paroda

Dailininkė Justina Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010 – 2012 m. lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos Edukologijos Universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje Meno terapiją.
2014 m. dailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, o nuo 2015 m. J. Adomavičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
J. Adomavičienės tapyba patraukia dėmesį meistriškai išvystytu gana laisvu ir nevaržomu potėpiu. Viena vertus, taip yra sukuriamas savotiško balansavimo tarp specialaus ir atsitiktinio vizualinio pasakojimo įspūdis, antra vertus, menininkės kalba rodo autentišką grynojo vizualaus pasakojimo prievartinės galios atsisakymą. Pastebėtina, kad tapytoja nesiekia mums atpasakoti pažįstamo pasaulio. Priešingai, ji bando išsivaduoti iš aiškiai dekoduojamų atvaizdų, bando atrasti stebinančius, tarytum dar niekada neregėtus potėpių, spalvų ir atspalvių derinius.
Menininkė rengia autorines parodas, aktyviai dalyvauja pleneruose, grupinėse parodose ir konkursuose. Tai jau antroji autorės tapybos paroda Pylimo galerijoje.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki birželio 26 d.

Gediminas Pranckūnas: „Per visą žvilgsnį“

Menininkas Gediminas Pranckūnas Gedimino kalną kaip objektą atrado tada, kai kalnas liko be medžių (2013): „Staiga, kai jis įgavo aiškią formą, tarsi Brauno atlase, tarsi nušvito. Tikras sostapilis.“ Pro kalną autorius marširuodavo dar mokykloje (tarp Salomėjos Nėries mokyklos ir Žirmūnų), kalvos susiliedavo į vieną mišką, o kalnui nuplikus ėmė vis dažniau įsižiūrėti per objektyvą. Supratus, kad susidomėjimas pereina į kitą lygį ir ėmus planuoti parodą, padėtis dar paaštrėjo – Gediminas kalną ėmė lankyti kone kasdien ir taip dvejus metus šiurpino kuratorę, kuriai atrodė, kad bus nebeįmanoma atsirinkti. Žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį kalnas buvo nužvelgiamas, patiriamas, naujai atrandamos jo briaunos, šešėliai, augmenija, mažyčiai sniego nuotykiai, etc. Aiškus kaip atvirutė vienetas tapo daugiabriauniu, permainingu ir daugiaveidžiu veikėju, panašiu į tą dramblį, kurį už skirtingų vietų lytėję aklieji susipyko, nes vienam jis atrodė kaip driežas, kitam kaip gyvatė, dar kitam – medis.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.

Vytautas Jurkūnas: „Grafikas su fotokamera“

Lietuvos grafikos klasiku laikomas Vytautas Jurkūnas vyresnysis (1910–1993) daugeliui žinomas kaip talentingas knygų iliustruotojas. Sovietmečiu jis daug metų dėstė LSSR valstybiniame dailės institute, formavo ne vieną grafikų kartą. Tačiau apie dailininko ankstyvąją ir karo metų kūrybą, aprėpiančią 1929–1945 m., žinome palyginti nedaug.
Parodoje eksponuojami grafikos kūriniai, fotografijos ir dokumentinė medžiaga siūlo kompleksiškiau pažvelgti ne tik į Jurkūno, bet ir į 4-ojo dešimtmečio lūžio kartos dailininkų pasaulėžiūrą, paveiktą nacionalinio tapatumo paieškų ir modernizacijos procesų.
Parodos proga išleistas ir katalogas, kuriame pirmą kartą išsamiai pristatomi Jurkūno ankstyvieji grafikos kūriniai ir jo fotografinė veikla. Tiek parodos eksponatai, tiek kataloge skelbiamos reprodukcijos ir dokumentinė medžiaga sutelkti iš dailininko sūnaus Vytauto Jurkūno jaunesniojo archyvo, Lietuvos nacionalinių muziejų rinkinių ir atminties institucijų.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 10 d.

Daliutė Ona Matulaitė: „Buvau į Lietuvą išėjus...“

Parodoje „Buvau į Lietuvą išėjus…“ pristatoma iš viso daugiau kaip 30 skulptorės Daliutės Onos Matulaitės kūrinių, sukurtų, galima sakyti, per bene visą Nepriklausomybės laikotarpį – nuo 1988 m. Visus juos vienija bendra, autorei artima, lietuvybės įženklinimo tematika, susidedanti iš kelių žanrinių linijų: tai – mišria technika atlikti piešiniai iš ciklo „Rugsėjo žiogai“, anglimi ir sangvina atliktas eskizų ciklas „Lietuvių liaudies skulptūros“ ir mažųjų formų skulptūrų rinkinys, iš kurio didelė dalis kūrinių įgyvendinti kaip Lietuvos miestus puošiantys monumentalūs paminklai. Centrinė parodos ašis – monumentali skulptūra „Kelionė į Europą“ (2004) yra tarsi klausimas apie lietuviškąją tapatybę, misiją, būtį ir jos perspektyvas. Į šį klausimą atsako aplink ekspozicijos erdvėje išdėstyti kūriniai, kurie dar ir papildo vienas kitą.
Galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki birželio 30 d.

Rimantas Plungė: „REVERSE 21“

Parodoje eksponuojama dr. prof. R. Plungės kūryba pasižymi neįprastais vizualiniai sprendimais, kuriuos padiktuoja patys autoriaus analizuojami objektai ir aplinkos refleksijos. Parodos pavadinimas atskleidžia kaip autorius žvelgia į aplinką – ji atspindima ne teisingai, ar klaidingai, o tarsi apverstai. Tai leidžia į pasaulį pažvelgti netikėtai ir išryškinti reversuose paslėptą esmę.
Analoginės, skaitmeninės fotografijos, video technologijos dr. R. Plungei yra tokios pat svarbios kaip ir vaizdai fiksuojami jomis. Aplinka autoriui yra inspiracijos šaltinis, tuo pat metu pripažįstant, kad aplinkinį pasaulį galima pažinti, suprasti ir interpretuoti tik pažvelgus į save. Būtent mes patys, savasis „aš“ esame ne tik savęs įsisamoninimo, tobulinimo, valdymo potencialas, bet ir aplinkos sampratos, transformacijos ir interpretacijos galia.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 11 d.

Marijona Sinkevičienė: „Laiškai“

Pagrindinė tekstilės darbų ,,Laiškai” koncepcija – rašytinio laiško žmogaus žmogui svarba ir reikšmė. Yra didžiulis skirtumas tarp laiško rašyto Times New Roman šriftu, kur visų autorių laiškų šriftas yra toks pats, ir kiekvieno autoriaus personalinės rašysenos. Konceptualūs kolekcijos darbai simbolizuoja laiško kelionę per žmogaus gyvenimą, informacijos perdavimą, komunikavimą, iš kartos į kartą, iš praeities į dabartį ir prikeltą į būtį, į dabartį.
Šiuo kūrybinio darbo tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į informacijos perdavimą, komunikavimą rašant laiškus autorine rašysena, kuri užfiksuoja mūsų emocijas, jausmus, išgyvenimus nepakartojama personaline kaligrafija. Laiškai parašyti rankraščiu tai – sielos ir širdies kalba.
Tekstilės darbų kolekciją ,,Laiškai” sudaro foto tekstilės, gobeleno ir siuvinėjimo technika sukurti kūrybiniai darbai. Šiame darbų cikle yra naudojamos šiuolaikinės technologijos, jungiant jas su klasikinėmis tekstilės technikomis.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 11 d.

„Kaunas tapyboje, tapyba Kaune. Kiemas“

Parodoje pristatomi 2020 m. Kauno kultūros centro kartu su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ organizuoto tęstinio Kauno menininkų plenero-projekto „Kaunas tapyboje, tapyba Kaune“ darbai. Plenere dalyvavo Kauno kultūros centro dailės studijos „Vaivorykštė“ nariai ir VšĮ „Gabrielės meno galerijos“ veikloje dalyvaujantys menininkai: Gintautas Vaičys, Gitas Markutis, Sigitas Petrauskas, Daiva Kupstienė, Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Vilius Ksaveras Slavinskas ir Raimundas Majauskas, Rūta Barniškytė-Klusienė, Vida Bagdonienė, Regina Cemnolonskienė, Natalija Karpinskienė, Gražina Ašmienė, Teresė Draugelienė, Eleonora Čepulienė, Virginija Jaskytė-Rūkienė, Jelena Tamilina, Nijolė Brencienė, Juozas Ivanauskas.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki birželio 27 d.

„Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“

Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Danas Aleksa: „75 kilogramai ir spindulys“

Parodos autorius lankytojus kviečia pasivažinėti miesto gatvėmis maršrutiniu autobusu. Kūnas amortizuoja gatvių nelygumus, posūkiuose juntama įcentrinė jėga, kuri apskaičiuojama kūno svorį padauginus iš autobuso greičio pakelto kvadratu ir gautą rezultatą padalinus iš posūkio spindulio. Kažkuriuo momentu sąmonė ištrūkusi iš kūno nubėga namų sienomis, žmonių siluetais, reklamų užrašais, užkliūdama už medžių šakų, pranerdama požeminėmis perėjomis. Budrumas sugrįžta  po kelių minučių. Susivokiame priklausę miestui. Žemėlapių fragmentai, gatvių linijos, tvarkaraščių minutės, sankirtos, persėdimai, vėlavimai  – visa tai aplinkybių erdvė, į kurią nukelia parodos maršrutas.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki  liepos 2 d.

„Žydinti Lietuva“

Prasidėjus vasarai nuostabia švente – Vaikų gynimo diena – kviečiame visus apsilankyti Utenos kraštotyros muziejuje, nes birželis – vaikų mėnuo muziejuje.
Šiek tiek istorijos vietoj įžangos: 2021 m. kovo mėnesį Utenos kraštotyros muziejus organizavo vaikų piešinių konkursą „Žydinti Lietuva“, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai – Kovo 11-ajai ir garsios vaistininkės, etnografės, gamtos mokslų daktarės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės gimimo sukakties minėjimui. Konkursas sulaukė aktyvaus Utenos miesto ir rajono vaikų dėmesio – pateikta beveik 150 piešinių. Muziejaus paskyroje socialiniame tinklapyje „Facebook“, nuo pačios balsavimo pradžios 2021 m. kovo 11 d. iki balsavimui skirto laiko pabaigos – kovo 19 d., vyko aktyvi konkursui pateiktų vaikų piešinių peržiūra: balsuota beveik 11 tūkst. kartų, konkursą stebėjo daugiau kaip 50 tūkst. socialinio tinklapio „Facebook“ vartotojų. Daugiausiai „patiktukų“ surinkęs piešinys jų sulaukė net 432!
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki birželio 29 d.

Utenos meno mokyklos mokinių diplominių darbų paroda

Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki birželio 26 d.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“

Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

Oleksandras Bohomazovas: „Kūrybos laboratorija“

Kviečiame susipažinti su Oleksandro Bohomazovo (1880–1930), žymaus Ukrainos avangardisto, meno teoretiko, pedagogo kūryba. Dailininko darbai formavo šiuolaikinio meno epochą ir tapo pasaulinės kultūros dalimi. Unikalūs, iš pirmo žvilgsnio atpažįstami menininko kūriniai žavi vaizdine drąsa nuo pat pirmos pažinties, o grafikos darbai stulbina įspūdingu meniškumu ir galingu meniniu temperamentu.
Parodoje pristatomi darbai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus bei Nacionalinio kultūros ir meno muziejaus komplekso „Meno arsenalas“ kolekcijų, kuriose saugomas O. Bohomazovo kūrybinis paveldas. Ekspoziciją taip pat papildo dviejų žymių Ukrainos avangardistų – Oleksandros Ekster (1882–1949) ir Oleksandro Archypenkos (1887–1964) – kūriniai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Savo kūrybinį kelią pradėję Kijeve, šie menininkai tapo pasaulinio garso kūrėjais, o jų kūriniai, drauge su O. Bohomazovo darbais, atskleidžia maištingą XX a. pradžios avangardinio meno dvasią.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.

„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“

Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks birželio mėn.

„Rytai Vakaruose“

Paroda „Rytai Vakaruose“ – tarpdalykinio meno grupės „Baltos kandys“ kūrybos pristatymas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pirmą kartą Lietuvoje visa apimtimi eksponuojamos aštuonios instaliacijos, kuriose tarpdiscipliniškai susipina tekstilės, fotografijos, vaizdo ir performanso menai.
Grupė „Baltos kandys“ bendromis meno strategijomis šiuolaikinės tekstilės diskursą formuoja jau daugiau nei 23 metus, kūryboje derina instaliacijas, tekstilės objektus, vaizdo meną, performansą ir fotografiją. Performatyvi tekstilė grupės veikloje virsta pretekstu ekologinei savimonei plėtoti ir vartotojiškumui kvestionuoti, tarpkultūrinėms sąsajoms stiprinti, taip pat tradiciniam amatui sudabartinti ir įpavidalinti, naudojant šiuolaikinio meno praktikas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Balsuojanti tauta – tautos balsas. Šveicarų balsavimo plakatai nuo 1918 m. iki šių dienų“

Parodoje pristatomi daugelio  žymių menininkų ir dizainerių sukurti plakatai, įsirėžę į kolektyvinę šveicarų tautos pasąmonę ir tapę šveicarų meno kūriniais.
Plakatai, kaip jautrūs politinių visuomenės nuotaikų indikatoriai ir kaip vertingi tam tikro laikmečio dokumentai, tobulai atspindi tiek šveicariško mentaliteto istoriją, tiek globalias tendencijas. 1848 m. įkūrus federacinę valstybę, šveicarų tauta, vadovaudamasi tiesioginės demokratijos žaidimo taisyklėmis, aktyviai dalyvauja politinių sprendimų procesuose. Iniciatyvos ir referendumai sudaro prielaidas rengti balsavimą bendruomenės, kantono ar federaciniu lygmeniu. Nuolatos keliami klausimai, kurie uždega protus ir baigiasi karštais ideologiniais ginčais. Šių susidūrimų liudininkai – balsavimo plakatai, kuriais nuo XX a. pradžios bandoma paveikti žmonių apsisprendimą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Audėjos Aldonos Valkauskienės darbų paroda
Nepaisant gana sunkaus ir įtempto periodo kultūros bendruomenei bei vis dar galiojančių apribojimų, jau 48-ąjį kartą Vilniuje skambės tradicinis lietuvių ir užsienio šalių folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.
Vienas sudėtinių festivalio renginių – audėjos Aldonos Valkauskienės darbų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks birželio mėn.
„Įveidrodinimas“

Įveidrodinimas – yra tai, apie ką reikia kalbėti šiuo metu. Ir šioje vietoje. Pasikeitus būties sąlygoms, apribojus ir iki būtiniausio minimumo sumažinus gyvybinę erdvę ar taip pat sumažėjo ir mūsų vidinė erdvė? To siūlo paklausti parodos organizatoriai – VDA Kauno fakulteto Tapybos katedra.
Veidrodis ir autoportretas. Veidrodis atspindi mūsų išorę, autoportretas   vidų. Bet kartais mes žiūrime į veidrodį, o matome tai, ką norime matyti. Veidrodis tampa matiniu ekranu, aklu sidabriniu rūku į kurį projektuojame savo iliuzijas… Tapant autoportretą ne visada pavaizduoji tai, ką nori parodyti. Labai dažnai už kampo tūnantis šešėlis pasirodo pačiu netikėčiausiu momentu ir sudeda paveiksle esminius akcentus, akimirksniu perkeisdamas kūrinio esmę ir atskleidamas tai, ko mes ne tik nesiruošėme rodyti, bet net ir neįsivaizdavome, kad taip yra.
 VDA Kauno fakulteto fojė (Muitinės g. 4, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.

14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Šiemet dėmesys sutelktas ties Centrine bei Rytų Europa ir pristatomos istorinės bei šiuolaikinės šio regiono meno praktikos. Parodos pavadinimas, „Nesibaigiančios kovos“, nurodo į regionui būdingus staigius pokyčius ir pertvarkas, čia dažnai susiduria itin skirtingi požiūriai į ideologines, ekologines ir ekonomines problemas. Šią Baltijos trienalę, kurioje pristatomi virš 80-ies menininkų darbai, kuruoja Valentinas Klimašauskas (kuratorius ir rašytojas) ir João Laia (vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje).
BT14 šiais metais išsiplės – vyks ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet apjungs įvairias Vilniaus partnerių meno institucijas. Atskiros parodos ir renginiai įsikurs partnerių „Atletika“, „Autarkia“, „Editorial“, „Rupert“ (kartu su „Tech Arts“) ir „Swallow“ erdvėse. Dar vienas BT14 partneris – Lietuvos dailininkų sąjunga  – dalinasi savo erdve ir archyvais, kuriuose saugomi svarbūs dokumentai apie pirmąsias Baltijos trienales.
Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.

Marius Jonutis: „Kaimo pasaka“

Galerija „Meno niša“ tęsia ilgametę tradiciją ir nuo birželio 3 dienos visus kviečia į Mariaus Jonučio parodą „Kaimo pasaka“ – seriją kaimiškų paveikslų, pasakojančių neišgalvotas menininko gyvenimo kaime istorijas.
Mariaus Jonučio ir 19-us veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą.
„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiskos ir aktualios temos, kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos, “ – pasakojo galerijos vadovė Diana Stomienė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13) veiks iki liepos 2 d.

Audrius Gražys ir Henrikas Gulbinas: „Maži dideli dalykai 1998-2021“

Šiame projekte Audriaus Gražio abstrakcijas ir Henriko Gulbino instaliacijas, sukurtas 1988 – 2021, nepaisant to, kad jos buvo sukurtos skirtingais laikotarpiais, skirtingose vietose, dviejų tuo metu nepažįstamų žmonių, sieja gimininga plastika ir neįtikėtinai panašūs kompoziciniai sprendimai. „Didelių formatų paveikslai ant sienų, judančios ir persiliejančios abstrahuotos formos monitoriuose, muzika, gatvės garsai ir nerimstantis judėjimas susilieja į ryškų, šiuolaikinio, dinamiško ir gyvo miesto gyvenimo fragmentą.“ (Rasa Žukienė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki birželio 29 d.

Tatjana Kazimierėnienė: „Ofortai. Gamtos motyvai“

Tarptautinį pripažinimą pelniusi Lietuvos dailininkų sąjungos narė grafikė Tatjana Kazimierėnienė (g.1951) jubiliejinėje parodoje eksponuoja ofortus su akvatinta, kuriuose unikaliai atskleidžiamas gamtos grožis ir augalų įvairovės pasaulis.
Gamtos tema kaip pagrindinė gija sieja visus dailininkės kūrybinius laikotarpius. Nuo ankstyvojo mąsliai atmosferinio figuratyvo (Laukimas, Lietus, Amžinoji gamta, Miškas), kuris nuosekliai transformavosi į archetipinių simbolių enigmatinį naratyvą (Susimąstymas, Diena, Naktis, Ispanija) ir subrandino išgrynintos metafizikos sublimuotą vaizdinę poetiką (Sala, Gelmė, Nendrės, Pasimetę laiškai, Tyla, Portugališki motyvai).
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki birželio 29 d.

Jurgita Parnarauskienė: „Žemė“

Apmąstydama pandemijos laikotarpį, autorė savo darbu kelia vartotojiškos visuomenės klausimus: ar eiti senuoju keliu ir ekonomiką skatinti didinant vartojimą, ar rinktis naują, tausojantį ir tvarų, draugišką aplinkai ir kūrinijai? Didžiulė visuomenės dalis mano, kad tai permainų laikas. Klimato krizė nebekelia užduoties išsaugoti gamtą ir gyvūniją – tai žmogaus išlikimo klausimas.
Ekologinis menas yra jautrus visų gyvų padarų gyvybinei veiklai ir tarpusavio santykiams. Jis peržengia tradicinio meno ribas ir orientuojasi į ekosistemą. Vykstant socialiniams pokyčiams sąmoningai su pagarba užmezgamas tarpusavio ryšys gamtos naudai.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki liepos 3 d.

Andrius Grigalaitis ir Tomas Andrijauskas: „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“

Fotografijos muziejaus studijoje lankytojai turės galimybę tyrinėti dviejų kūrėjų – Tomo Andrijausko ir Andriaus Grigalaičio parodos „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“ maršrutus. Paroda sumanyta kaip dviejų, Šiaulių miesto erdve ir požiūriu į kūrybą susietų, kūrėjų vizualus dialogas Fotografijos muziejaus erdvėje, tarpusavyje derinant chemiją, fiziką ir metafiziką. Sukurti maršrutai klaidinantys ir migloti. Tačiau labai dažnai tai, kas svetima ir baugina, greitai tampa artimiausia aplinka. Autoriai pateiks receptus, kaip nepasiklysti ir prisijaukinti patiriamas jausenas ir vaizduotės keliones.
T. Andrijauskas parodoje vaizdu siekia perteikti savo vidinės būsenos ir vis greitėjančio gyvenimo tempo sąveikas.
Kartu parodoje įpinamas ir A. Grigalaičio pasakojimas – „Miglų žemėlapiai“. Fotografas, žiūrėdamas į žemėlapį, ieško ne kelio. Priešingai – galimybės pasiklysti. Dairosi vietų, kurios neturi koordinačių, kurios yra tarp ten ir čia.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki  liepos 24 d. 

Malvina Jelinskaitė: „Pietinis pietryčių vėjas“

Fotografijos muziejaus galerijoje bus eksponuojama vilnietės Malvinos Jelinskaitės paroda „Pietinis pietryčių vėjas“. Malvina yra viena paslaptingiausių Lietuvos menininkų. Baigusi filosofijos ir menotyros studijas, ji laisvai audžia sudėtingus minties ir meno interpretacijų ornamentus, tačiau kūrybiškai labiau reiškiasi kaip fotografė ir menininkė. Retai dalyvaudama parodose, Malvina slapukauja dvigubai – jos tirpstantys fotografiniai vaizdiniai kupini laukimo ir netikėtų nušvitimų, o ji pati retai dalinasi savo meniniais ieškojimais su publika. Šios originalios asmenybės paroda Fotografijos muziejuje itin laukiama dėl keleto priežasčių. Pirma, Malvina šią parodą skiria savo gimtajam miestui – Šiauliams. Neatsitiktinis ir pavadinimas – „Pietinis pietryčių vėjas“ su užuomina į gyvenimo skersvėjus Pietiniame rajone. Antra, tai netradicinė fotografijų paroda, greičiau, antigravitacinė šviesos virpėjimų kolekcija. Todėl ši ekspozicija kontrasto principu įdomiai suskambės muziejaus erdvėse. Trečia, turėsime galimybę pamatyti išplėstinės fotografijos meną, pasąmoninės optikos žaismą, kuris puikiai atspindi medijų meno festivalio „Enter“ nuotaiką.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki  birželio 28 d. 

Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Kūrybos paroda. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

Australijoje pripažinto menininko Henriko Šalkausko (1925–1979) kūrybos parodoje pristatomi 1959–1978 m. tapybos ir grafikos technikomis sukurti darbai, atspindintys dvidešimt metų trukusį menininko kūrybinių paieškų kelią. H. Šalkausko kūrinių kolekciją padovanojo ilgametė dailininko gyvenimo bendražygė, artima bičiulė dailininkė Eva Kubbos (g. 1928). Kūrinių kolekciją papildo ir menininko darbai iš gausaus LNDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.
H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykščiai meno kritikai šio dailininko kūryboje įžvelgė europietiškos dailės tradicijas. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.

Eva Kubbos: „Tarp horizontų“

Iš Klaipėdos krašto kilusios Australijos lietuvių dailininkės Evos Kubbos kūrybos parodoje klaipėdiečiai ir miesto svečiai turės unikalią galimybę susipažinti su Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui autorės padovanotos kūrinių kolekcijos dalimi. Parodoje eksponuojami įspūdingiausi 1961–2017 m. sukurti dailininkės darbai: akvarelės, grafikos lakštai, mišria technika sukurti paveikslai.
Australijoje pripažinimą pelniusi lietuvių menininkė E. Kubbos (gim. 1928) atsiskleidė daugiabriauniu talentu kaip tapytoja, grafikė, knygų iliustratorė. Jos kūrybai būdingas jautrus estetizmas praturtino tapybinę XX a. II pusės Australijos kraštovaizdžio tradiciją.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.

Monika Žaltauskaitė Grašienė-ŽALTĖ: „Atminties uždanga“

Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų  vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki rugpjūčio 28 d. 

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Dalis lankomiausios MO muziejaus parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ atkeliauja į Marijampolę.
90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2) veiks iki liepos 4 d.

„Nežinomas Jurkūnas: Sedūnai–Leningradas, 1895–1938“

Paroda skiriama Lietuvoje gimusio menininko Jurijaus (iki 1913-ųjų – Juozapas) Jurkūno gyvenimui ir kūrybai atminti. Šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus. Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – tai pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba. Pažintis neįprasta. Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota. Parodos organizatoriai kviečia leistis į įsivaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelionę, kurios maršrutą šiandien leidžia rekonstruoti su jo gyvenimu susiję archyviniai dokumentai, artimiausių draugų prisiminimai, o labiausiai – išlikusi ar per stebuklą išsaugota jo literatūrinė ir meninė kūryba.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rupgjūčio 29 d.

„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“

Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.

Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“

„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.

„Ežeras pilnas žvaigždžių“

Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Justina Gražytė: „Evoliucija“

Šiuolaikiniame interjere tekstilė, kaip meno kūrinys, prarado savo svarbą. Kaip namų dekoro elementas, tekstilė gaji, tačiau ant sienų beveik nebeliko tekstilės technika atliktų siužetinių kompozicijų. Tokio tipo įvairiomis technikomis atlikti kūriniai dažniausiai sutinkami meno galerijų erdvėse. Ten ji prabyla konceptualiomis idėjomis, jautriomis asmeninėmis istorijomis, reflektuoja dabarties aktualijas ir kitaip dalyvauja šiuolaikinio meno ir gyvenimo diskurse.
Parodoje narpliojama ne tik tekstilės, bet ir autorės evoliucija. Ekspozicijoje pristatomi 2014 – 2020 m. laikotarpiu Justinos Gražytės mišria skiautinio ir aplikacijos technika (autorės vadinami siuviniai) sukurti kūriniai. Nuo 2014 m. autorės naudojama technika atlikti darbai pasižymi dideliu masteliu, ryškiomis spalvomis, tikslingu neišbaigtumu, medžiagiškumu, neordinariais siužetais, humoru, savikritika. Interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai.
VDA Panemunės pilies ekspozicinėse erdvėse veiks iki liepos 1 d. 

Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“

Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.

Virginijus Sutkus: „Susitikimai“

V. Sutkaus pasaulėvaizdžio pagrindinės ypatybės yra gebėjimas emocionaliai ir įtaigiai išreikšti savo mintį paveiksluose. Čia atsiskleidžia išskirtinis dailininko bruožas – sugebėjimas panaudoti spalvą. Kiekviename paveiksle aiški tam tikros spalvos dominantė suteikia kūriniui nuotaiką ir estetinį vaizdą.
Ekspresyvumas, intensyvi emocinė atmosfera išgaunami į vertikalėmis skaidomą paveikslo plotą įvedant įstrižainę, kurioje dailininkas naudoja intensyvius spalvų derinius, palaipsniui keisdamas potėpio charakterį, nuo subtilesnio plono pereidamas prie reljefiško. Pasirinkdamas gamtovaizdžio fragmentą, dailininkas tarsi nutraukia ribą tarp tikrovės ir mistinio pasaulio. Ekspresyvus vaizdavimas pažadina mūsų vaizduotę, įtraukia žiūrovą į paslaptingą pasaulį, kuris sukuriamas abstrahuojant vaizduojamus objektus bei antriniuose planuose įterpiant trapias, švelnių atspalvių formas.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki liepos 14 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“

Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.

„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“

Kasmetinį Gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Kultūros ministerija, Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Konkurse dalyvauja Čekijos leidėjai, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentai, grafikos dizaineriai. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Praėjusiais metais 55-tą kartą vykusiame konkurse varžėsi net 313 knygų. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas, skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Parodoje pristatomos 55 gražiausios Čekijos knygos.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks  iki liepos 11 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Kazys Varnelis: „Begalybės link“

Dailininkas kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnytinius interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir net liturginius reikmenis lietuvių išeivijos šventovėms Amerikoje. Parodoje bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik parodoje eksponuojamuose piešiniuose, mat vėlesnių rekonstrukcijų metu K. Varnelio kurti maldos namų interjerai prarado pirminį vaizdą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 d.

Birutė Jankauskaitė: „#spejaupamatyti“

Parodoje įveiklinta kolektyvinė patirtis bei dvaro kultūros santykis su žmogumi. Parodai pasirinkti charakteringi dvarų apylinkių gyventojai, kurie yra įamžinti fotografijomis bei garso įrašais.
Ekspozijai pasirinktas netradicinis būdas – 6 kvadratinių metrų šiltnamis.
VDA Vilniaus fakulteto Naujųjų rūmų kieme (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki liepos 1 d.

Alfonso Šuliausko metalo plastikos kūrinių paroda

Dailininko Alfonso Šuliausko palikimas didelis ir įvairus, atskirai leidžia kalbėti apie jo naudotas medžiagas, technikas, žanrus, rengti temines parodas. Šioje parodoje pristatome metalo plastiką – kalinėto metalo technika sukurtas kompozicijas.
Alfonsas gamino suvenyrus: darė nedidelio formato kompozicijas, kurios būdavo prieinamos, kaip etalonai, tiražuojamos. Ir lygiagrečiai kūrė sau, kūrinius tiesiogiai nesusietus su darbu įmonėje. Čia galėjo laisvai pasirinkti norimą tematiką, laisvai ieškoti, eksperimentuoti. Taip sukurta didesnio formato plokštė apie istorinius Lietuvos valdovus, kompozicija, skirta dailininko A. Tarabildos atminimui, naudojant du skirtingus metalus, kompozicija interjerui „Muzika“ ir daug kitų kūrinių.
Tačiau, imant visą kūrybą, tame tarpe ir kalinėtą metalą, A. Šuliauskas visada liko ištikimas pagrindinei – moters – temai, kas akivaizdu ir šioje parodoje. Galime stebėti, kaip kiekviename kūrinyje surandamas savas linijos ir reljefo santykis, plokštumų dekoravimo raštas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 25 d.

„Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“

Paroda sudaryta iš dviejų dalių ir eksponuojama dviejuose muziejuose. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijoje susitelkta į piligrimų kelyje buvusių šventovių ir koplyčių ikonografiją, o Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje žiūrovas kviečiamas apžiūrėti įvairius meno kūrinius, susijusius su šiomis šventovėmis ir koplyčiomis. Jungiamoji abiejų ekspozicijų grandis – išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai.
Muziejų ekspozicijose siekiant parodyti glaudų Kalvarijų ryšį su Vilniaus miestu, apimama XIX a.–XX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose paliudyta „ilgoji“ piligriminė trasa, kurią nueidavo iš tolimesnių vietovių į miestą atvykę piligrimai: tradiciškai kelias prasidėdavo nuo Aušros vartų, eidavo pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, pro Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę Šnipiškėse ir toliau eidavo keliu, ilgainiui virtusiu Kalvarijų gatve.
Ypatinga gamtos ir architektūros dermė, kraštovaizdyje architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis įkūnytos simbolinės ir dvasinės prasmės traukė dailininkų ir fotografų dėmesį. Vilniaus Kalvarijų ansamblis ir jo lankymo tradicija atsispindi įvairiuose XIX a.–XX a. pirmosios pusės meno kūriniuose (tapyboje, akvarelėje, grafikoje), ypač fotografijoje.
Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai

2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Vilniaus paveikslų galerijoje veiks birželio mėn.

„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“

Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki liepos 6 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 30 d.

Petras Repšys: „Pasikalbėjimai su savimi“

Parodoje eksponuojami 57 grafikos darbai iš ciklų „Dienoraštis“, „Improvizacijos“, „Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“ ir „Suomiški užrašai“. Pasak parodos kuratorės prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės, pirmą kartą šie keturi ciklai „susitiko“ parodoje Bolonijoje, Italijoje, vėliau jos pagrindu buvo atidaryta paroda ir Vilniuje, o dabar atkeliavo į Palangą.
„Parodoje pristatomi grafikos darbai iš keturių Petro Repšio sukurtų ciklų. Kūrinius atrinkome pagal turinį ir siužetą. Stengėmės sukurti pagavų naratyvą, kad atėjęs žmogus įsitrauktų į parodos pasakojimą, plėtojamą greta Palangos realybės. Šis pasakojimas veda į turtingą, unikalų Petro Repšio meno ir vaizduotės pasaulį ir supažindina mus su autoriaus meistryste“, – parodą pristato kuratorė.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

Saulius Lamprickas: „Paukščiai. Sugrįžimas…“

Su nauja tautodailininko Sauliaus Lampicko paroda „Paukščiai. Sugrįžimas…“ atsidaro ir Jono Basanavičiaus gimtinė Vilkaviškio rajone.
Tai ne pirmieji šio liaudies menininko darbai Jono Basanavičiaus gimtinėje. Nuo 1991 m. lapkričio 23 d. tautos patriarcho gimtinę puošia Sauliaus Lampicko stogastulpis, sukurtas sodybos atstatymo iniciatoriaus ir pagrindinio rėmėjo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo užsakymu. Tą dieną, minint patriarcho gimimo metines, buvo atidarytas muziejus.
Šį pavasarį liaudies menininkas S. Lampickas į Jono Basanavičiaus gimtinę sugrįžo su skulptūrinių paukščių paroda.
Mediniai paukščiai Saulių Lampicką lydi nuo pat kūrybos pradžios – iš pradžių tik kaip dekoratyviniai skulptūrinių kompozicijų akcentai, vėliau tapę kūrybinio polėkio ir atokvėpio nuo rimtesnių sumanymų išraiška.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabalių I k.) veiks iki birželio 24 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Mantas Mikulevičius ir Vytenis Mikulevičius: „Šventieji po saulėmis… Jų ‘bromos’ ir ‘viečnastys’“

Videniškių vienuolyno muziejuje – lietuviškų saulučių ir naujai interpretuotų šventųjų sakraliniai tekstai ir potekstės. Erdvėje, kuri mena Pl. Mykolo Giedraičio dvasią, kurioje sukurta garsioji Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“ (1753 m.) laukiama kauniečių menininkų Manto ir Vytenio Mikulevičių kūryba, kurie bandys atverti naujas „bromas“ į kitokias „viečnastis“. Abu autoriai – tėvas ir sūnus – yra Mikulevičių kūrybinės dinastijos atstovai, tarp kurių minėtini skulptoriai, tapytojai, juvelyrai, teatro pasaulio atstovai.
Mantas Mikulevičius (g. 1973) – metalo ir medžio plastikos darbų kūrėjas, tautodailininkų sąjungos narys, meninių-patriotinių iniciatyvų Kaune organizatorius ir fotografuojantis  menininkas.
Vytenis Mikulevičius(g. 1996), šiemet baigiantis tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, 2019–2020 m. jau spėjo surengti personalines parodas Kaune, Berlyne (su tėvu), Niujorke ir Los Andžele.
Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6, Molėtų r.) veiks iki birželio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“

Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.

„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“

Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki liepos 4 d.

„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“

Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, skirta miesto gyventojams bei svečiams. 2021 metų pavasarį duris lankytojams atversiančiame muziejuje pristatomi unikalūs ir dar nežinomi, tačiau aktualūs pasakojimai bei miesto istorijos. Pirmojoje parodoje muziejus kvies susipažinti su pastatu, kuriame įsikūrė.
Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, pribloškusią spalvingumu. Pasakodamas apie naujuosius namus, Vilniaus muziejus bando „įsižeminti“ ir kviečia Vilniaus pažinimo kelionę pradėti nuo 480 kvadratinių metrų plotą užimančio pastato.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1) veiks iki birželio 27 d.

„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.

„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“

Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą  keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.

„Šlovingas, didis ir neregėtas įvykis: 1611 m. Maskvos caro priesaika“

Tai vieno įspūdingo, reikšmingus 400 metų senumo istorinius Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos valstybių įvykius menančio, monumentaliais matmenimis (beveik 3,5 x 3,5 m) išsiskiriančio eksponato paroda. Šis kūrinys – žinomo italų dailininko Tomaso Dolabelos (Tommaso Dolabella, ~1570–1650) ar jo aplinkos sukurtas paveikslas Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime (paveikslo pavadinimas nėra galutinai įsitvirtinęs, todėl šis kūrinys dar vadinamas Maskvos carų Šuiskių priesaikaStanislovas Žulkevskis pristato valdovui Žygimantui Vazai ir karalaičiui Vladislovui sugautus carus Šuiskius 1611 m. Seime, taip pat – Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ir jo brolių Dmitrijaus bei Ivano pristatymas Respublikos valdovui ir Seimui Varšuvos karališkosios pilies Senato salėje ir pan.). Paveikslas primena tiek konkrečią pergalę, tiek ir visą Abiejų Tautų Respublikos karų prieš Maskvą XVII a. pradžioje istoriją.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 27 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!