Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 16 rugpjūčio d. 12:52
Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius
Rugpjūtis 16 - 22
Mindaugas Navakas: „Kambariuose ir lauke“

Naujausius Mindaugo Navako 2016-2020 m. sukurtus ir autoriaus išeksponuotus kūrinius pristatanti paroda „Kambariuose ir lauke“ kontekstualiai sujungia vidinę ir išorinę Radvilų rūmų erdves. Rekonstruotoje istorinių Radvilų rūmų keturių kambarių ekspozicinėje erdvėje autorius pristato naujausius darbus, skulptūrinius objektus, sumontuotus iš degto, poliruoto, glazūruoto (auksu, mėliu) porceliano segmentų. Kurdamas masyvius istoristinio interjero objektus, autorius galynėjosi su ypatingu įnoringumu ir trapumu pasižyminčia medžiaga, dažniausiai naudojama prabangių indų servizų gamybai.
Parodoje atsiskleidžia autorių dominantis daugiasluoksnis skulptūrinio objekto santykis su jį supančia aplinka ir kultūra, atskleidžiant šiuose dialoguose glūdinčias metafizines grėsmes, egzistencinio nerimo ir nerimtumo kupiną ironiją.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“

Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23, Palanga) veiks iki rugsėjo 12 d.

Juozas Kazlauskas: „Baltoji tyla“

Juozas Kazlauskas (1941–2002)fotografijos meno gerbėjams puikiai pažįstamas kaip nuoseklus ir aktyvus svarbių gyvenimo įvykių dokumentuotojas, nenuilstantis keliautojas bei humanistinės fotografijos atstovas.  J. Kazlauskui būdingas humaniškas žvilgsnis į aplinką, tikėjimas visuotinėmis žmogiškomis vertybėmis, kartu objektyvus reportažinis stilius.
Parodoje „Baltoji tyla“ siekiama atskleisti ir kiek kitokį žinomo fotografo braižą – estetiškai artikuliuotą ir šviesos piešinio suformuotą vibruojantį fotografinį kasdienybės scenovaizdį. Kur bebūtų, Vilniuje ar šalia poliarinio rato, fotografas visada akylai stebėjo minimalius šviesos judesius vandens paviršiuje, dangaus neaprėpiamame plote; erdvę transformuojančius atspindžius ar atmosferos iškreipiamus gamtovaizdžius. Spausdindamas darbus J. Kazlauskas taip pat nevengė eksperimentuoti, keisdamas ant fotolakšto nugulančios šviesos intensyvumą, tol, kol pasiekdavo reikiamą rezultatą. Todėl šioje parodoje žinomi fotografo ciklai rodomi tik fragmentiškai, nesiekiant nuoseklaus naratyvinio išdėstymo, bet akcentuojami menininko plastiniai pasirinkimai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki rugsėjo 18 d.

Vida Juškaitė: „Nevaikiški žaidimai“

VDA Kauno fakulteto Keramikos katedros absolventės parodoje pristatomi malkinio degimo krosnyje „Train kiln“ išdegti darbai.
„Mes niekada neišaugame iš žaidimų:  SUPERŽAIDIMAI – PSICHOLOGINIAI – LOGINIAI – STALO – POLITINIAI – SPORTINIAI – VAIKŲ – KORTŲ – VERSLO – MOKOMIEJI – JUDRIEJI – VAIDMENŲ – SUAUGUSIŲJŲ – KAULIUKŲ – TELEVIZINIAI, – gyvenimas pilnas žaidimų.
Ei, tu ten, kokį žaidimą dabar žaidi?
Siekis žaisti, pasak žaidimų teorijos kūrėjo J. Huizingos – pati natūraliausia mūsų prigimtis, per laiką patyrusi daugelį transformacijų. Kadaise buvo aiškios ribos tarp žaidimo ir ritualo, tarp poilsio ir kasdienės veiklos, šiandien žaidimą verčiam gyvenimu, o gyvenimą…“ (Vida Juškaitė)
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.

Albertas Veščiūnas: „ABA“

Kaip yra pastebėjusi dailėtyrininkė Vaida Ščiglienė, A. Veščiūnas ir piešiniuose, ir tapyboje balansuoja tarp figūratyvo ir abstrakcijos, o svarbiausiomis išraiškos priemonėmis yra linija ir spalva, skambus koloritas, dinamiškas mirgėjimas. Įdomu, kad pats dailininkas rezervuotai žvelgė į savo meto madingas tapybos tendencijas, tačiau jo kūrybos strategijai yra artima ne tik Vakarų ar Rytų klasika, bet ir siurrealizmas, amerikietiškasis abstraktus ekspresionizmas, prancūziškas tašizmas „Tai sielos virpesiai, pakylėjantys mus iki simbolinės prasmės“ (V. Ščiglienė).
Parodoje ABA eksponuojami du esminiai A. Veščiūno kūrybos segmentai – šeštojo dešimtmečio piešiniai ir tapyba iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, Janinos ir Vyginto Ališauskų, Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės rinkinių.
VDA parodų salėse TITANIKAS, II aukšte (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki rugpjūčio 25 d. 

Vidas Poškus: „Žmogus, kuris juokiasi“

„Menininko ir dailėtyrininko Vido Poškaus paroda („Žmogus, kuris juokiasi“) yra inspiruota to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Victoro Hugo romano L’Homme qui rit (1869). Šio sutapimo neneigia ir autorius, pastebėdamas, kad pastaruoju metu kuriant jam svarbiausiu konceptualiu atspirties tašku yra juoko fenomenas. Juoktis esą galima džiaugsmo akimirką; juoktis, netgi sardoniškai kvatotis, įmanoma ir gilaus liūdesio metu. Absurdiški kontekstai ir būsenų idiotizmai skatina gerą ir piktą juokus.
„Žmogus, kuris juokiasi“ – tai pastarojo meto asmeninis dienoraštis, kuris, kaip tikisi pats kūrėjas, turi ir šiokių tokių universalių jungčių su žiūrovų auditorija.“ (Vidas Poškus)
VDA parodinėse erdvėse Kreatoriumas (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d. 

Gabrielė Krulytė: „Pasižymėti“

Gyvenimas trumpas – reikia jį nugyventi prasmingai. O ką reiškia prasmingai? Su šiuo klausimu susiduria kone kiekvienas savo ateičiai ir būčiai neabejingas asmuo. Ar prasminga tai, kas turi išliekamąją vertę ir tęsiasi kartų sandūroje ir net amžinybėje? O gal tai tėra momentinis, empirines pajautas liečiantis fenomenas?
Personalinėje parodoje „Pasižymėti“ jaunosios kartos menininkė Gabrielė Krulytė apmąsto kasdienybėje keliamų tikslų ir uždavinių prasmes, gilinasi į jų esmės atvėrimo ir paslėpimo galimybes. Transformuodama socialinėje plotmėje suvokiamus ir atpažįstamus ženklus, ji kuria nuo realybės atitolusias mąstymo schemas. Tokiu būdu siūlomas nestandartinis kasdienybės suvokimo ir keliamų uždavinių įprasminimo būdas bei egzistencinių ženklų kontempliavimo modelis.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Kalnas“ (Krivių g. 12, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.

Paulius Makauskas: „Naujos Jūros“

Parodoje menininkas pristatys to pačio pavadinimo seriją, kuri praėjusiais metais jam pelnė vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkursų nugalėtojo vardą analoginės fotografijos kategorijoje. 
Pasak „Meno Niša“ kuratorės Sonatos Baliuckaitės, galerija nuolat ieško naujų talentų, todėl Paulius Makauskas, nors ir turi nemažai pasiekimų bei apdovanojimų fotografijos srityje, dar tik pradeda savo kūrybinę parodinę veiklą ir yra savotiškas atradimas, kuriam galerija nori padėti įsilieti į Lietuvos ir tarptautinę meno rinką.
Menininkas pabrėžė, kad serija „Naujos jūros“ simbolizuoja ne tik pokyčius jūrose, vandenyne. Jam labai svarbus klausimas: kaip mūsų gyvenimo būdo nenumatyti šalutiniai poveikiai galėtų tapti pagrindu visuotiniam veiksmui naujiems ir tvariems modeliams kurti.
Glerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)  veiks iki rugsėjo 4  d.

Raimundas Sližys: „Spalvos disidentas: ružava“

Paroda tarsi nukelia į dailininko dirbtuvę Užupio pusrūsyje, nerakintomis durimis, menininkų bohemos buveinę. Derinasi du nesuderinami dalykai – teptuko rimtumas ir išdykavimai. Dailininko kūriniai dvelkia solidumu, nors nepaslėpsi jų žaismingumo, išplaukiančio iš hipiško ir nesuvaržyto gyvenimo. Menininkas tarsi studijuoja savo snobiškus personažus, talpindamas juos spalvingame kičo pasaulyje. Tapytojas atsiveria visomis spalvomis, kurių tarpe netikėtai teatrališka – ružava. Tikimės, kad kupini ironijos, secesiški dailininko darbai dar kartą ras savo žiūrovą.
Bet svarbiausia tai paroda – unikali proga pamatyti plačią Raimundo Sližio kūrybos panoramą, pradedant jo studentiška kūryba, jaunystės darbais ir įvairių laikotarpių paveikslais surinktais iš privačių kolekcijų. Darbus parodai skolino medikai, teisininkai, verslininkai, meno pasaulio žmonės R. ir A. Zabuliai, V. ir D. Jurgaičiai, R. ir R. Lauciai, J. ir E. Rimšeliai, M. ir M. Ignatavičiai, L. Oželytė, P. Pukytė, R. Rachlevičiūtė, E. Armoška ir kt. Dalis darbų atkeliavo iš Dailės akademijos muziejaus (vad. – V. Poškus).
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai)  veiks iki rugsėjo 4 d. 

Antanas Krištopaitis: kūrybos darbai

Daug jėgų gyvenime dailininkas atidavė lietuvių liaudies architektūros paveldui fiksuoti. Nupiešta ar nulieta per 600 bažnyčių, per 200 malūnų ir tiek pat retų medžių. Ne vienas A. Krištopaičio pieštas malūnas šiandien sunykęs, todėl dailininko piešiniai turi neįkainuojamą istorinę vertę.
Antaną Krištopaitį dera vadinti „Laiptų galerijos“ dailininku, kadangi veik visos jo parodos Šiaulių mieste rengtos šioje galerijoje. 1996 m. „Laiptų galerijoje“ vykusi paroda, kurioje buvo eksponuojami 60 autoportretų tapo rekordininke – autoportretų skaičiumi vienoje vietoje.
Šioje parodoje irgi matysime ne vieną autoportretą, bet drauge regėsime Antano Krištopaičio akvarelėse nulietas bažnyčias, malūnus, jo tremties ir kalėjimo kraštų vaizdus, žymių žmonių, kovotojų už Lietuvą portretus. Kai kurie darbai dar niekur parodose nebuvo rodyti.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai)  veiks iki rugsėjo 4 d. 

„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Šiaulių miesto jaunųjų technikų stotis (dabar Šiaulių jaunųjų technikų centras, JTS) įkurta 1955 m. lapkričio mėn. Pradžioje buvo įsteigti šeši būreliai: fotomėgėjų, darbščiųjų rankų, sklandymo, radiotechnikų, elektrotechnikų ir aviamodelistų, pastarųjų buvo net trys grupės. Iš viso būrelius lankė apie 150 moksleivių. Jaunieji technikai tuo metu glaudėsi Pionierių rūmuose (Aušros al.). 1959 m. gavo atskiras patalpas (dabar Stoties g. 3). 1964 m. jau įsteigiami kino operatorių, kino mechanikų, kino demonstratorių ir metalotyrininkų būreliai. Pradedamos rengti vasaros stovyklos Pageluvyje. Moksleivių, lankančių būrelius, skaičius išauga iki pusės tūkstančio. 1966 m. atsiranda būreliai: automodelistų, kartingų, laivų modelistų, chemikų-laborantų. 1968 m. JTS pradeda kuruoti technikos būrelius bendrojo lavinimo mokyklose, užsiėmimus bendrai jau lanko per  pusantro tūkstančio moksleivių. 1969 m. JTS moksleiviai pirmą kartą dalyvauja tarptautiniame renginyje, vykstančiame Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Erfurte. 1973 m. pradeda veikti lapių medžioklės (radijo pelengacijos), raketų modeliuotojų, radijo ryšininkų būreliai, imama naudotis JTS būrelio nario bilietu. 1977 m. pasirašoma pirma bendradarbiavimo sutartis su dviračių gamykla „Vairas“. Sudaromas JTS tėvų komitetas, kurio pirmininku išrenkamas Tomas Kaunas. Veikia jaunųjų fizikų ir automatikos būreliai, ­pastarajam vadovauja Jonas Vaičaitis. 1985 m. JTS persikelia į naujas patalpas Gumbinės g. 18.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks rugpjūčio mėn.
„Paukščių takais tu išskridai“

2021-ieji paskelbti žymaus partizano Juozo Albino Lukšos metais. Šia proga Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia apžiūrėti neįprastą instaliaciją – medžių viršūnėse pakibusį desantininko parašiutą, nuo kurio kabanti paroda primens apie J. Lukšos indėlį partizaninėje kovoje bei pavojingą jo kelionę atgal į okupuotą Lietuvą.
Parodą-meninę instaliaciją Vilniuje bus galima pamatyti nemokamai bet kuriuo paros metu nuo rugpjūčio 10 iki rugsėjo 4 dienos. Ji bus įrengta erdvėje tarp Arsenalo gatvės ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatų.
Tarp Arsenalo g. ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatų (Arsenalo g. 3) veiks iki rugsėjo 4 d.

Vytenis Jankūnas: „Naktinės būtybė / Pašok su manimi“

Fotografijų ciklas „Naktinės būtybės“ pasakoja apie didelio miesto nakties gyvenimą. Nuotraukos nėra studijinės, bet tiesiog gatvių fotografija, tačiau menininkas redagavo jas savo metodais: ištrindamas fonus ir tik palikdamas svarbias pasakojimo detales. Žmonės, kaip aktoriai teatro scenoje, vaidina savo istorijas apie naktinį Niujorką.
Nuotraukų video „Pašok su manimi“ yra menininko pasakojimas apie klajones po epidemijos apimtą Niujorko miestą. Pasakojimas susideda iš keturių dalių. Pirma – „Žmonės paliko Manheteną“ pasakoja apie absoliučiai ištuštėjusį miestą. Antra – „Nevilties valandos“ yra apie žmonių sunkumus epidemijos pradžioje. Trečia – „Prabangaus apsipirkimo galas“ yra pasakojimas apie tuščias ir apleistas aukštosios mados parduotuves Soho ir Madison aveniu. Ketvirta – „Laikas buvo dabar“ pasakoja apie socialinius neramumus, įvykusius po G. Floydo nužudymo, miesto rajonų transformaciją, pirmuosius pasilinksminimus ir lėtą miesto gyvenimo sugrįžimą į senas vėžes.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d. 

Bon Alog, Justina Mykolaitytė ir Austėja Masliukaitė: „Linkmės“

VDA fotografijos ir medijos meno katedroje įžiebtas jautrumas ženklams ir erdvei suteikia toną kalbėti apie fizinių ir socialinių struktūrų, individualumo, chaoso ir anonimiškumo  formavimo ir naikinimo procesus. Judėjimas, atrodytų, skirtingomis linkmėmis, pasitelkiant skirtingas medijas padeda menininkėms suformuoti savitą koordinačių sistemą, kurios ašyse – vaizdinėse, objektiškose ar skambančiose garsu – išsipildo tapsmas.
„Savo ekspozicija aš reflektuoju ir susieju subjekto fizinę bei mentalinę trajektorijas, pasitelkdama atminties, navigacijos, įsiamžinimo ir ieškojimo motyvus. Visus ekspoziciją sudarančius elementus jungia aukštyn besistiebianti vertikalė“, sako viena parodos autorių Justina Mykolaitytė.
Kitos parodos autorės Bon Alog skulptūrinis objektas-instaliacija toliau plėtoja visuomenės ir individo atsakomybės, tariamo masinių procesų anonimiškumo klausimą.
Parodoje Austėja Masliukaitė kreipia trečios ašies link – jos kūrinio centre žodžius taria pranykstantis subjektas.
VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 20 d.

Gabrielė Žemaitytė: „Monitoring Sea Change“

Parodos pavadinimas – Monitoring Sea Change – pasirinktas kaip nuoroda į virsmo stebėjimą. Jis yra dalinai pasiskolintas iš vieno parodoje pristatomų darbų. Sea change (jūros kismas) – tai anglų kalbos idiomatinis posakis, reiškiantis visišką pasikeitimą.
Pristatomuose projektuose narpliojamos skaitmeninės ir tinklinės technologijos ypatybės, tekstuali ir vaizdinė komunikacija, bandoma įprasminti didesnę nei žmogaus (non-human) empatiją ir suvokimą, laviruoti algoritmų užvaldytose virtualiose erdvėse.
Kūriniuose pritaikomi skirtingi spekuliacijos laipsniai – nuo naudojamų ir nagrinėjamų apčiuopiamų fizinių objektų, internetinių programų iki įsivaizduojamų ateities dirbtinio intelekto personažo monologų ar po vartojimo likusių objektų rinkimo (gleaning) aiškinamųjų (how-to) vaizdo įrašų.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 20 d.

Saulius Paliukas: „LAND(E)SCAPE“

„Peizažas šiuo pandemijų, karantinų metu tampa savotiškai menamu, ilgesingu, trokštamu „pabėgimu“. Žvilgsnis į tolį, link horizonto išreiškia pamatinį žmogaus norą judėti į priekį, pabėgti iš esamos situacijos, nukeliauti ten, kur nesi. Kas yra pabėgimas? Pabėgti nuo peizažo detališkumo link jo struktūrinės, motyvo esmės. Iš asmeninės perspektyvos taško tolti link maksimalaus jo abstrahavimo, motyvo kristalizavimo. Paliekant tik simbolinę struktūrą – dangus – horizontas – žemė. Ieškant niuansų toje minimalizuotoje struktūroje. Maksimalus motyvo abstrahavimas jį tapant peizažą perpjauna transendencijos ašmenimis, palikdamas tik spalvų plotus, savotiškas „spalvines vėliavas“. Pabėgimas iš čia, kur esi įstrigęs, į ten, kur lieka tik abstrakčių linijų plotai ir jų poveikis žiūrovui. Dar vienas pabėgimo aspektas – tai pats kūrybos procesas. Tai savotiškas pabėgimas iš kasdienybės rutinos ir atsikartojančių buities procesų. Tai judėjimas link neapibrėžto saviraiškos horizonto“. (Saulius Paliukas)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Šlavantas 2021“

Plenero, vykusio rugpjūčio 2–9 d. ant Šlavanto ežero kranto (Lazdijų r.), dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą, kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Lietuvoje plenerinė tapyba atsirado 19 a. pabaigoje, išpopuliarėjo 20 a. pirmoje pusėje ir vis dar neprarandanti aktualumo šiandien. Parodos dalyviai plenero metu tapo iš natūros gamtoje: stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi laisvai nutapyti panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai, bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 8 d.

„Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“

Jurgitos Ilčiukaitės kuruojama paroda suteikia galimybę žiūrovams pasinerti į Lietuvos žydų menininkų kūrybą. Privačiai kolekcijai priklausantys tapybos, litografijos ir skulptūros kūriniai jaukioje „Parko galerijos“ erdvėje sukuria harmonijos, estetikos oazę. Žiūrovo akims parodoje atsiveria Neemija Arbit Blato, Marko Šagalo, Mošės Rozentãlio, Ernsto Neizvestny, Itziko Benshalomo, Ossipo Zadkine, Emanuelio Mane Katzo, Théo Tobiasse darbai, įsigyti Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Ispanijos, Izraelio, JAV aukcionuose ir meno galerijose.
Parodoje „Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“ eksponuojami kūriniai, kuriuos galima įsigyti, į kolekciją buvo surinkti su dideliu entuziazmu ir atsidavimu, todėl kiekvienas šioje parodoje apsilankęs žiūrovas turi galimybę susipažinti su brandžiais, išieškotais meno kūriniais, turinčiais tiek meninę, tiek investicinę išliekamąją vertę.
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 18 d.

Ingryda Suokaitė ir Roland Helmer: „Spalvų ir formų reljefai“

Lietuvių kilmės dailininkė Ingryda Suokaitė parodoje eksponuoja tapybos drobes bei koliažus. Ji kuria naudodama spalvas, tarsi įkūnydama savo mokytojo Georgo Meistermanno mintį – „Žmogaus gyvenimas apgaubtas spalvų“, ir šią tapybinės kalbos sampratą formuoja drąsiai ir atvirai, nepalikdama vietos spalvų niuansams. Darbuose svarbu spalvų ryškumas, kontrastai ir itin ekspresyvios, dinamikos kupinos plastikos kompozicinės struktūros, įgyvendintos ir koliažo technikomis.
R. Helmeris atstovauja plačiai Vokietijoje paplitusiai konkrečiosios dailės krypčiai, kurdamas remiasi tiksliai apskaičiuotu spalvų, linijų bei formų, plokštumų konstravimu. Menininkas teigia naudojantis „grynai forminius elementus, tokius kaip spalvos ir formos, plokštumoje ir erdvėje atliekančius ne abstrahuojančių ženklų, vaizdingai perteikiančių gamtos pojūtį, funkciją, bet virstančius konkrečiomis priemonėmis, padedančiomis transponuoti konstruktyviąją paveikslų idėją“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33 Klaipėda) veiks iki spalio 24 d.

Valdas Simutis: „Mes gyvenom prie jūros tada“

Naujausioje Valdo Simučio parodoje „Mes gyvenom prie jūros tada“ vizualinėmis priemonėmis kalbama apie kasdienybę, sąlygotą geografinės vietovės. Kasdienybę prie jūros, kur persipina žmogaus ir gamtos veikla. Schematiškame piešinyje fiksuojami rutininiai, automatiniai veiksmai ‒ judėjimas, sėdėjimas ir savistaba. Autoriui svarbus kuriamas naratyvas, kuris gali atrodyti poetiškas ir net naivus, kūno materialumas, gamtos laikinumas ir nepavaldumas. Parodos pavadinimas yra nuoroda į poeto Vytauto Mačernio (šiemet minimos 100-osios gimimo metinės) eiles „Pajūrio vaikai“, jose autorius pastebi nepakeliamą būties lengvumą, būnant pajūry.
Valdas Simutis (g. 1965 m.) ‒ grafikas, tapytojas, grafikos studijas baigė Telšių taikomosios dailės technikume bei Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1994 m. Gyvena ir dirba Plungėje.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 3 d.

Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė: „Miško dvasios“

Šioje parodoje matysime Remigijaus Kriuko stiklo kūrinius ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės fotografijas. Muziejaus ekspozicinėje erdvėje galbūt nepavyks sukurti autentiško miško potyrio, tačiau bent iš dalies pajusti esmę: buvimo – jausmo – potyrio miške momentą, tikimės, padės subtilios detalės ir Indrės fotografijos. Menininkai teigia norėję, kad autoriaus „nematomos dvasios“ specifinėje erdvėje savo formomis ir spalvomis taptų matomomis visiems. Todėl skulptūrų autoriaus kruopščiai atrinktose kirtavietėse Gražutės regioniniame parke (Zarasų r.) fotografuota instaliacija atspindi itin asmenišką ir artimą santykį su šiuo mišku. Tai vieta, kuri autoriui ypatinga ne tik dėl savo unikalaus grožio, bet ir yra nuolatinis tyrinėjimų bei kūrybinių inspiracijų šaltinis. Remigijus pėsčiomis bei dviračiu klaidžioja po mišką, aptikdamas paprastam prašalaičiui nematomas vietas. Miško dvasios gyvena ir Indrės fotografijose, kurias autorė vadina „pastabukais“. Tereikia tik įsižiūrėti…
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki rugsėjo 11 d.

Kristinos Ancutaitės, Eglės Česonytės Straigienės ir Ramutės Juršienės kūrinių paroda

Utenio aikštės stiklo kubai jau nuo birželio pradžios pripildyti trapaus porceliano gaivos, lengvumo ir rimties. Kartkartėmis stebėdami judėjimą aikštėje tegalime patvirtinti, kad vaiskus porceliano baltumas ir dekoro auksas patraukia akį, priverčia stabtelėti ir sugrįžti dar kartą. Praeivių žvilgsnius prikausto neįtikėtinas porceliano trapumo ir tvirtumo derinys.
Aplankykite parodą Utenio aikštėje. Tam tikrai dar turite laiko visą rugpjūtį. Ir sutikite (arba prieštaraukite jai) su dailininkės Kristinos Ancutaitės mintimi, kad „keramika – tai menas, kuris nepaklūsta vien tavo norams. Čia visada rasite dalelę dangaus“. Jei menininkai randa dangaus – galbūt galime ir kiekvienas iš mūsų? Pabandykime!
Utenio aikštėje veiks rugpjūčio mėn.

Mausha Levis ir Shimonas Bajeris: „Tarpukario Lietuvos fotografų palikimas“

Parodą įkvėpė dviejų žinomų Lietuvos fotografų darbai.
„Idėja atėjo tuo metu, kai supratau, kad Mausho Levio ir Shimono Bajerio paroda būtų geriausias būdas išsaugoti fotografų, kurie kartu su savo šeimomis žuvo Holokauste, atminimą“ sako Faina Borovsky, parodos organizatorė, Maushos Levis anūkė ir Shimono Bajerio dukterėčia.
Fotostudija „Baer ir Levi“ buvo įkurta Ukmergėje maždaug 1918 metais. Simboliška, kad studijos atidarymas sutapo su jaunos demokratinės valstybės – Nepriklausomos Lietuvos – paskelbimu.
Bėgant metams, Mausha Levis Ukmergėje ir Shimonas Bajeris Kaune sukūrė nuotraukų galeriją, kurioje vaizduojami Seimo nariai ir valstiečiai, kariuomenė ir dvasininkai, studentai ir paprasti piliečiai, garsūs užsienio lankytojai, rašytojai, menininkai, moderni architektūra ir kasdienis gatvės gyvenimas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 30 d.

Ričardas Garbačiauskas: „Procesai II“

„Parodoje eksponuojami pastarojo periodo kūriniai, kuriuose vyrauja labai svarbi meno (muzikos, dailės) raiškos dalis – erdvės, paveikslo lauko  ir dėmės, kaip objekto, santykis, organizuojantis ritmą. Kita vertus ritmas sąlygoja tam tikrą dėmių ar objektų (garsų – ilgų ar trumpų) atsikartojimą. Taigi visur esantis ritmas – universali, būtina mus supančios kosminės apsupties, mikro ir makro pasaulio egzistavimo sąlyga. Ši pozicija – kertinė kūrinių  konstravimo nuostata, kurios pagalba turiu galimybę kalbėti labai apibendrintomis siluetų formomis. Tamsios, neramios siluetų formos šviesiuose fonuose dažnai primena gyvosios gamtos agresyvumą, žmogiškosios būties menkumą šalia siautėjančių stichijų. Iš esmės parodos darbai atspindi mano emocinę ilgalaikę būseną, neramią egzistenciją, kupiną grėsmių, laikinumo nuojautos.“ (Ričardas Garbačiauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 30 d. 

Marta Lech: „Šviesos geometrija“

Parodoje Šviesos geometrija pristatoma žymios lenkų menininkės Martos Lech (g. 1979) kūryba. Greta naujausių pastarojo meto darbų ekspozicijoje rodomi ir ankstesnieji autorės sukurti linoraižiniai, kaip antai estampų serija Šviesa, už kurią įvairiose parodose Lech pelnė daugybę Grand Prix apdovanojimų ir tapo žinoma tarptautiniame grafikos meno lauke. Skirtingų laikotarpių darbų serijas parodoje vienija šviesos motyvas. Achromatiniuose estampuose dažnas baltos šviesos pluoštas, išryškinantis erdvę, tamsoje esančius daiktus ir interjero detales. Naujausiuose darbuose eksperimentuodama lazeriu, menininkė kuria minimalistines kompozicijas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 21 d.

„Fotoblokas. Centrinė Europa fotoknygose“

„Fotoblokas“ yra pirma tokia išsami ir analitinė paroda, kurioje per iliustruotus albumus, menininkų knygas ir propagandinius leidinius pristatoma audringa Centrinės Europos istorija. Tarptautinė parodos aprėptis išryškina šio regiono gyventojų bendrą likimą. Daugiau kaip šimtas knygų iš Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos iliustruoja, kaip fotografija atspindėjo Centrinėje Europoje vykusius naujos visuomenės tapatybės ir jaunų valstybių kūrimosi procesus, kokius vaizdinius, ideologiją, modernizacijos siekį ir ateitį jie suformavo.
Fotoknygos yra intriguojanti ir iš dalies dar menkai pažinta sritis tiems, kas domisi grafiniu menu, fotografija, politika ir menu. Parodoje pristatomos knygos apima platų spektrą leidinių: nuo meninės fotografijos grandų tokių kaip Čekijos meistro Františeko Drtikolo, žymaus lenkų fotografo Edwardo Hartwigo, rumunės Hedy Löffler albumų iki skausmingos dokumentinės fotografijos rinkinių. Jų visuma formuoja nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie Centrinės Europos praeitį ir dabartį.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22,  Vilnius) veiks iki spalio 3 d.

Eija-Liisa Ahtila: „Galimybė meilei“

Eija-Liisa Ahtila – viena labiausiai žinomų Suomijos menininkių – išgarsėjo paskutiniaisiais XX a. metais savo meditatyviomis, įtraukiančiomis videoinstaliacijomis, kuriose susipina realybė ir fikcija. Savo ankstyvuosiuose kūriniuose Ahtila analizavo sudėtingas moterų patirtis, susijusias su paauglystės branda, santykiais šeimoje, psichikos sveikata ir mirtimi.
Vėlyviausiame kūrinyje „Galimybė meilei” (2018) yra apmąstoma galimybė pajusti empatiją ir meilę kitoms gyvybės formoms. Šiame kūrinyje dėmesys sutelkiamas į žmogiškas emocijas, kurios galėtų mums padėti stumtelėti į šalį įprastas hierarchines struktūras ir paskatinti geriau suprasti ir pajusti kitas gyvybės formas. Čia apmąstoma šių emocijų kilmė, svarstoma, kaip jas atpažįstame ir kaip suprantame jų vaidmenį visame gyvajame pasaulyje.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22,  Vilnius) veiks iki spalio 3 d.

Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“

Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.

„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“

Kasmetinį Gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Kultūros ministerija, Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Konkurse dalyvauja Čekijos leidėjai, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentai, grafikos dizaineriai. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Praėjusiais metais 55-tą kartą vykusiame konkurse varžėsi net 313 knygų. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas, skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Parodoje pristatomos 55 gražiausios Čekijos knygos.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks  iki rugpjūčio 29 d.

Ivar Veermäe: „Buveinė“

Ivar Veermäe kūryba yra paremta ilgamečiais meniniais tyrimais, kurių metu autorius analizuoja vietas, įdomias savo paskirtimi – tai energijos išgavimo ar generavimo, duomenų pramonės, naftos skalūnų kasimo ar kitos lokacijos. Dažniausiai tai vietos, valdomos galios institucijų, susiformavusių kapitalistiniame laikotarpyje. Jų paradoksalumą ir užslėptas savybes autorius gana kritiškai atveria savo kūriniuose. Parodoje „Buveinė“ autorius pristato savo naujausią kelių metų tyrimą – dvigubą projektą, kuriame atsiskleidžia įsitvirtinimo aplinkoje ir nuolatinių pokyčių temos bei kartais neatskiriama linija tarp tikrovės ir reprezentacijos. Čia pristatomi senas medicinines diagramas primenantys piešiniai, atspindintys žmogaus elgesį, jo nuspėjamumą bei ryšį su aplinką. Juos papildo objektai bei video darbas, kuriame autorius analizuoja naujojo Teslos gigafilialo statybą Grünheide, netoli Berlyno. Anot statinio reprezentacijos – tai „svarbi ateities gamykla”, tačiau paradoksaliai tūnanti tarp smėlio kaupų, išrautų medžių ir sugriautos natūralios aplinkos. Skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję sluoksniai parodoje susipina į vieną istoriją bei verčia kvestionuoti ne tik „kilnius“ Teslos ir Elono Musko tikslus – dideliu greičiu sukurti švarų ir tvarų pokytį pasaulyje, bet ir dažną neatitikimą tarp tikslo, jo reprezentacijos ir realybės.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5 , Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.

Agnė Kondrataitė: „Jie“

Tam tikru rakursu apie pandemines susvetimėjimo ir atsiribojimo būsenas parodoje „Jie“ kalba ir keramikė Agnė Kondrataitė. Instaliatyviu erdviniu kūriniu autorė referuoja į globalios dabarties kasdienybę, kuri kupina politinių, normatyvinės tapatybės, migracijos, ekologijos ir daugelio kitų įtampų. Dažnai šių įvykių liudijimais žiūrovui tampa ekspansyvi ekraninė žiniasklaida ar socialinių tinklų naujienų srautas, formuojantys konkretybių apraiškas mūsų vaizduotėse. Nutolę nuo fenomenologiškai patiriamos aplinkos ar net laiko, komplikuoti ir žiaurūs įvykiai atrodo nutinkantys anoniminiams asmenims – kažkam kitam, tik ne man.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.

Gintaras Palemonas Janonis: „Dienos ir naktys“

Gintaro Palemono Janonio parodoje – naujausių, dar neeksponuotų kūrinių kolekcija, todėl šią parodą taip pat galima priskirti pandeminiam ir post-pandeminiam kūrybiniam periodui. Tačiau skirtingai nei A. Martinaičio parodoje, G. P. Janonio darbai vizualiai “išskaidrinti”, ryškių, tačiau lengvai ant drobės nugulusių spalvinių potėpių. Dailininkas šią parodą pristato kaip nūdienos aktualijose besiskleidžiančias binarines opozicijas – šviesokaitą, laiko cikliškumą, šviesių dienų ir tamsių naktų neatskiriamumą, tuo pabrėžiant pasikartojimą, prieštaringumą ir netvarumo būsenas.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.

Arvydas Martinaitis: „Pandemijos kronikos“

Pandemijos metu patirta izoliacija dailininko darbuose veikia ne tik per sociokultūrinės plotmės ar išorinės atskirties sampratą, bet ir per vidinį, mentalinį užsidarymą. Todėl kūriniuose sąveikauja įvairūs mitiniai personažai, mistifikuoti, tarsi į kažką nurodantys, tačiau tuo pačiu ir abstrahuoti pavidalai, tartum vidinės geismų, sublimacijų, baimių ar fobijų apraiškos menine kalba. Sodraus kolorito intensyviuose darbuose dominuoja antropomorfinių bruožų įgaunantys gyvūniški personažai, tveriami reflektuojant šamaniškus ritualus, pirmykštes intuityvias būsenas, tamprų, net pagonišką santykį su gamta. Drobėse išnyra makabriškos, šelmiškos, o kartais bauginančios būtybės, jungiasi deformuotų formų ar iškreiptų proporcijų figūratyvai.
Gaerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.

„Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“

Vilniaus paveikslų galerijoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose ir Kauno rajone esančioje Raudondvario pilyje veiks grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijas pristatančios parodos, kuriose bus parodytos dingusiomis laikytos piktorialinės fotografijos meistro grafo B. H. Tiškevičiaus dokumentinės ir meninės nuotraukos, darytos Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Vilniaus buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo. Gediminas Petraitis (1956–2021) prieš kelerius metus rado ir sugrąžino į Lietuvą daugiau kaip septynis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų, darytų 1891–1898 m.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) ir Fotografijos muziejjuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 3 d.
Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks  iki rugpjūčio 29 d.

„Sakmės iš 4 aukšto | Tales from the 4th floor“

Sutemus čia susitinka svirpliai (jei nutyli, gali išgirsti naujausias jų istorijas). Kai ateina laikas, jie virsta virpančiais akmenimis ir kelia mažyčius grindų drebėjimus. Man jie primena meteorus, kuriuos rinkdavau iškišusi ranką pro troleibusų langus – dabar visi kambariai jais pavirtę. Juose visada kažkas vizgina uodegą, užsižiūrėję į palydovus arba žaisdami mokslą. Bet viršutiniuose aukštuose tūno jaukiausios būtybės. Vabzdžiai plonytėmis kojomis, rodos, tik ir laukiantys geriausios progos mane sugauti; išnaros pamirštų pianinų klavišuose, arba kosmoso dulkės, kutenančios nosį. Pradedu čiaudėti ir erdvė po truputį subyra.
Parodoje dalyvaujantys jaunosios kartos menininkai yra iš ketvirtojo aukšto – kur įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedra. Galerijos erdves jie paverčia neįprastu tarpgalaktiniu troleibusu, kuriuo į naujas vietas keliauja būtybės iš išgyventų istorijų ir mitų.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 26 d.

Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė-Kasuba: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“

Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975).
Istorinės aplinkybės lėmė, kad A. Kasuba susiejo kultūrines XIX a. pabaigos Lietuvos dvarininkijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tradicijas ir atvirą naujovėms ir eksperimentams, demokratiškai maištingą XX a. antrosios pusės Niujorko meninės kultūros energetiką.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ir Venclauskių namuose veiks iki rugsėjo 19 d.

„Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“
Vengrijos Zsolnay porceliano manufaktūros dekoratyvinių indų ir interjero akcentų paroda į Šiaulių „Aušros“ muziejų atkeliavo tarpininkaujant Vengrijos ambasadai Vilniuje. Zsolnay porceliano manufaktūros secesijos, kitaip art nouveau ar jugendo, stiliaus indai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.
Tarp manufaktūros gaminių indai, dekoruoti šio XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusio stiliaus motyvais, užima ypatingą vietą. Jie dekoruojami gamtos įkvėptais raštais ir ornamentais – populiarūs gėlių, augalų, paukščių ir gyvūnų vaizdai.
Šių indų išskirtinumą lemia ne tik jų meninė stilistika, bet ir technologiniai ypatumai. Manufaktūros įkūrėjas Miklós Zsolnay pradėjo naudoti metaliniu blizgesiu pasižyminčią dengimo techniką, kuri gaminiams suteikia ypatingo blizgesio. Ši technika vadinama eozino procesu (pavadinta graikų aušros deivės Eos vardu).
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Ričardas Norvila: „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“

Parodoje eksponuojamos Ričardo Norvilos fotografijos ir jų pagrindu sukurtos muzikinės kompozicijos.
Muzika, kurią jūs išgirsite parodoje – neparašyta žmogaus.
Visos natos – tai šviesos ir šešėlio santykio rezultatas, išgautas matematiniu būdu.
Šviesos pojūtis gimdo muziką.
Harmonija slypi Šešėlio pavėsyje.
Tamsos karalystėje – garsų pradžia.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.

„FAKTAS-FORMA / FACT-FORM“

Festivalį sudaro 4 parodos: grupinė paroda „FORMAtas / FORMAt“, personalinė Rimanto Milkinto paroda „Milkinto pratimai / Milkintas’ Exercises“, lenkų skulptoriaus Mariusz Burdek paroda „Transkriptai / Transcripts“ ir grupinė medalio meno bei mažosios skulptūrinės formos paroda „X Medalis / X-Medal“ (Klaipėdos galerijoje).
Festivalio tikslas – pristatyti daugiaprasmius skulptūrinės formos kūrinių sprendimus: mažosios plastikos, medalio, objekto meno, instaliacijų ir kt. formų kūrinius, siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 22  d.

„Čiabuvių pasakojimai“

Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX-XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tiekiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Čiabuvių samprata, defomuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką.
Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Lietuvos spaudos fotografija, 2020“

2020 metais net 123 fotografai iš visos Lietuvos konkursui pateikė daugiau kaip 3700 nuotraukų.
Komisija ypatingai džiaugėsi įdomių ir netikėtų kadrų gausa „Portreto“, „Kultūros ir pramogų“ bei „Kariuomenės“ kategorijose. Įspūdį paliko fotopasakojimų ir reportažų įvairovė, pamažu auganti serijų meninė bei naratyvo dėliojimo kokybė. Tradiciškai iš visų į metraštį ir parodą patekusių nuotraukų kolegos patys išrinko jiems labiausiai patikusį kadrą, kurio autoriui atitenka „Kolegų prizas“.
Kasmet fiksuodami ne tik svarbiausius įvykius, o ir žmonių veidus, miestus, gamtą – per beveik du dešimtmečius įamžinome mūsų visų mąstymo ir matymo kaitą, politinę, kultūrinę ir ekonominę šalies raidą. Išleisdami devynioliktąjį metraštį organizatoriai tiki, kad savo fotografijomis prisideda prie autentiško Lietuvos istorijos įamžinimo.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d. 

Vilija Balčiūnienė: „Laikas + Jausmas = Būsena“

Skulptūrų serija „Laikas + Jausmas = Būsena“ – tai archeologinis jausmų kasinėjimas pandeminės eros metu, kai norom nenorom iš gelmių vis išlenda skvarbesni jausmai ir emocijos. Laikas ir Jausmas kuria mūsų vidinę Būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame panašiai, bet jausmus patiriame skirtingai, ir tik mes patys juos galime apibūdinti, aprašyti, o Vilija Balčiūnienė renkasi tai išreikšti forma, vedama minties, kad nėra gero ar blogo jausmo, o tik būsena tuo laiku.
„Laikas – viena iš skvarbiausių ir nevaldomų formų. Tokie patys yra ir Jausmai – skvarbūs, ryškūs, malonūs, prieštaringi ir sunkiai pasiduodantys kontrolei.
Nėra gero ar blogo Laiko.
Nėra gero ar blogo Jausmo.
Visi jie yra lygiaverčiai ir, susipynę su tam tikra būsena, gali transformuotis į konkrečią formą įgaunantį vaizdinį.“
Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki rugsėjo 10 d.

„BANGA“: žmonių balsų kanalas“

Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“

Paroda ,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“ – tai gausi savo įvairove kolekcija, pristatanti Nidos, Alksnynės (netoli Juodkrantės) ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių keramiką.
Keramika – vienas seniausių amatų, akmens amžiuje iš esmės pakeitusių žmonių gyvenimą. Šaltą rytą išsivirti mėtų arbatos, po medžioklės pasimėgauti stirnienos troškiniu, tamsią naktį įžiebti ruonio taukais šviečiančią lempą buvo galima tik dėl keramikos. Moliniai puodai, dubenys ir taurės buvo naudojami kasdien ir nuolat dužo. Jų šukės įmintos žemėje, užpustytos ar paskendusios gulėjo tūkstantmečius, kol buvo atrastos archeologinių tyrimų metu. Akmens amžiaus gyvenvietėse randamos puodų šukės šiandien yra vienas pagrindinių šaltinių, pasakojančių apie tų laikų žmogų.
Indų svilėsiai pasakoja, ką valgė pirmieji pajūrio medžiotojai, žvejai ir gyvulių augintojai. Keramikos molio masės receptų ir indų formų skirtumai leidžia suprasti skirtingas visuomenes, kultūras ir nuspėti jų susidūrimų padarinius. Puodų ornamentai kviečia pažinti 4–3 tūkstantmečių pr. Kr. meną.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki rugsėjo 19 d. 

„Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“

Valdovų rūmuose rengiamoje parodoje plačiajai visuomenei pristatoma lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose istorija bei nuveikti darbai Lietuvos valstybingumui atkurti ir jį išlaikyti, taip pat paramos Lietuvai tradicijos susiformavimas ir tąsa. Neatsitiktinai parodą planuojama atidaryti simbolinę Lietuvos valstybingumo istorijai dieną – liepos 6-ąją. Lietuvių išeivijos JAV, gausiausios lietuvių išeivių bendruomenės, indėlis į Lietuvos valstybingumą yra itin reikšmingas – jis apima ne tik politinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektus. JAV išeivių parama Lietuvai sunkiais istoriniais laikotarpiais tapo itin svarbiu moraliniu ramsčiu. Savo ruožtu emigrantams, atsidūrusiems kitų kultūrų apsuptyje, buvo labai svarbu neprarasti Tėvynės. Jiems lietuvybė tapo moraliniu, kultūriniu, religiniu gyvenimo pagrindu – sąmoningumo centru, kuris leido išsaugoti lietuviškąją tapatybę, o sykiu, turint veiksmų laisvę, žengti realius žingsnius, siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo, ir paremti tėvynainius. Lietuviškąją tapatybę puoselėjo tie, kuriems Lietuva liko širdies tvirtove, sąmoningo pasišventimo tikslu. Juk itin svarbiame visai lietuvių išeivijos bendruomenei dokumente – „Lietuvių chartoje“ (1949) – rašoma: „Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Ši graži, įvairius aspektus bei sritis apimanti paramos Lietuvai tradicija tęsiama iki šių dienų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.

„XIII a. žingsniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Unikali avalynė iš Valdovų rūmų archeologinių tyrimų“

Parodoje bus pristatomi unikalūs XIII a. odiniai radiniai, aptikti per 2014–2015 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus. Visų pirma tai dailiai pasiūta išskirtinės konstrukcijos avalynės pora, išsiskirianti iš kitų šio laikotarpio archeologinių radinių tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių šalių archeologinėje medžiagoje. Avalynė neturi atskiros pado detalės – pusporių apačia suformuota sulenkus ir apatinėje dalyje susiuvus batviršį. Greta eksponuojamos autentiškos avalynės poros nurodomi jos restauravimo ir tyrimų duomenys, pristatoma galima avalynės formos grafinė rekonstrukcija.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.

„Vilniaus pilių istorinė ikonografija“

Nacionalinė paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.

Adelberto Nedzelskio kūrybos paroda

Parodoje A. Nedzelskis pristato pastelės, akrilo bei medžio mozaika kurtus darbus. Kūriniuose vyrauja gamtos tematika. Paklaustas, ar yra kūrinių ar technikų, kuriuos norėtų išskirti šioje savo kūrybos parodoje, A. Nedzelskis kukliai teigia, kad „patys geriausi darbai tie, kurie dar nesukurti“.
A. Nedzelskis – menotyrininkas, dailininkas, pedagogas, muziejininkas – buvęs ilgametis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovas ir Druskininkų miesto muziejaus direktorius; daugelio straipsnių apie Druskininkų kultūrinį gyvenimą, parodų katalogų, įvairių leidinių apie M. K. Čiurlionį autorius, respublikinių grupinių ir autorinių parodų dalyvis Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, įvairių šalių privatūs asmenys. 1997-aisiais A. Nedzelskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 26 d.

Daina Vanagaitė-Belžakienė: „Ieškojimai“

„Laisvo žmogaus aistra kurti. Padauginta iš veiksmo ir atradimų poreikio“ – taip trumpai galima apibūdinti menininkės Dainos Vanagaitės-Belžakienės tapybos darbų parodą, kuri Gelgaudiškio dvare įsikuria pačioje vasaros „akyje“, liepos mėnesį savo apoteozę švenčiančios gamtos laikotarpiu.
Žinoma Lietuvos keramikė pirmą kartą pristato savo tapybos bandymus. Kaip pasakoja autorė – energinga ir nuolat atvira ieškojimams kūrėja, išbandžiusi ir juvelyrikos meno technikas – paveikslai neseniai pradėjo „rastis“ iš noro kone taktiliškai pajausti dažo „terlionę“: jo faktūras, spalvų „skonį“ ir svorį… Dailės studijų metais „ragauta“ tapybos technika sugrįžo vitališka spalvų, motyvų, stilistikų įvairove. Nors Daina gera piešėja, dažname tapybos darbe ji sąmoningai nedisciplinuoja kompozicijų, formų, spalvinių derinių tradicinės traktuotės rėmuose. Vaizdų kadruotės ir plastika neretai atrodo atsitiktinės, negrabios ar primityvistinės – tačiau etiudiškas jų charakteris tai leidžia. O neretai naudojamos parafrazės iš dailės istorijos suteikia papildomą pateisinimą fovistinės, post-impresionistinės ar simbolistinės stilistikos akivaizdumui, žaismingai aliuzijai į P. Picasso ar van Gogho paveikslus.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugpjūčio 31 d.

1-oji tarptautinė meno trienalė „Unpredictable futures / Nenuspėjamos ateitys“

Medžiagų ir kūnų sąveikos, kosmoso šviesos ir garsai, alfa, beta ir kitokios dalelės, juodųjų skylių, gravitacijos ir kitos kosmoso patirtys įsikūnys artefaktuose. Tradicinių ir tarpdisciplininių medijų pagalba trienalės dalyviai iš įvairių pasaulio šalių pristatys savo kūrinius, identifikuodami santykį su kosmosu, savo ir kitais kūnais, ieškodami inovatyvių medžiagų ir technologijų ar net pasitelkdami mįslingą X (12) matmenį.
Trienalėje pristatoma virš 60 menininkų ir meno tyrėjų iš Danijos, Irano, Kanados, Lietuvos, Naujosios Zelandijos, Pakistano, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos, kūriniai, dizaino objektai ir meniniai tyrimai.
Molėtų krašto muziejujuje (Inturkės g. 4, Molėtai) ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Kulionys, Žvaigždžių g. 10, Čiulėnų sen., Molėtų r.) veiks iki spalio 4 d.

„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“

Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

Muga Romanas: „Kauno tarpukario visuomeniniai pastatai“

Tai pirmoji personalinė kauniečio tapytojo Romano Mugos paroda. Parodoje pristatomi darbai yra atlikti skaitmeninės tapybos technika. Kaip pažymi kūrinių autorius, savo darbais stengiasi kalbėti apie socialines problemas, aplinkosaugą. Kartu pažymi, kad didelę įtaką kūrinių stilistikai padarė gatvės menas, grafitis. Pristatomi darbai buvo kuriami su pertraukomis, tad juose galima įžvelgti stilistikos ir spalvų derinimo skirtumus, skirtingas emocijas ir nuotaikas. Kūrėjo žodžiais ši paroda tai duoklė Kaunui – miestui, kuriame autorius užaugo ir auga toliau.
Parodoje eksponuojamuose darbuose vaizduojami dvidešimt tarpukarinio Kauno miesto pastatų su išpaišytais grafiti piešiniais, kurie simbolizuoja pastato praeitį, ateitį ar kitas asociacijas su pastato istorija. Paveikslų pagrindinis personažas – astronautas, kuris yra ir visų grafičių kaltininkas. Greta jo vis pasikartojantis elementas – besimėtantys dažai (įkalčiai), o ir pats astronautas vis užsiima kažkuo jau visai kitu. Nemažiau svarbus yra ir policininko vaidmuo, kuris pažeidėjui rašo protokolą. Šiame kontekste jis užima sergėtojo rolę. Tai tarsi tiesmukiška metafora į pačių pastatų statusą ir populiarumą tarp kauniečių ar Kauno svečių.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”

Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.

Sigita Simona Paplauskaitė: „Laikų laukas“

Nors didieji politiniai pokyčiai ir nesutarimai dėl galios koncentruojasi mieste, Lietuvos kaimas skirtingais istoriniais laikotarpiais taip pat išgyveno transformacijas. Tad kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai? Kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Liepos 16 d. NDG atidaromoje parodoje, pasitelkiant sociokultūrinės antropologijos prieigą, iš čiabuvių pasakojimų audžiamas kraštovaizdis atvers kaimo žmogaus savastį, jos raidą,  atidengs tykios kultūros sluoksnį. Eksponatų rinkinį sudarys lietuvių čiabuvių sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai, taip pat šiuolaikinių kūrėjų dizaino objektai ir garsiniai koliažai tiek galerijos, tiek Vilniaus miesto  erdvėse.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki rugsėjo 26 d.

Eglė Ridikaitė: „link“

Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „link“ pristatomi 2016–2021 m. sukurti Eglės Ridikaitės darbai, kuriuos sieja kelionės link tema: link išėjimo, link prašviesėjimo. Užmiršto, išsitrynusio, suardyto ar palaidoto grožio fragmentai menininkei yra nuorodos į meilės ryšį, palikusį tikėjimo pėdsaką, įkvėpusį eiti toliau. Tai gali būti žmogus, šventovė ar tiesiog mylima Vilniaus vieta. Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

Vaclovas Ratas: „Anapus pusiaujo“

Parodoje eksponuojama apie 60 kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačių kolekcijų. V. Rato kūrinių parodą surengti paskatino Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje vykdomi Lietuvos diasporos dailės tyrimai ir dosnios Australijoje gyvenusio menininko šeimos dovanos mūsų muziejui: 1975 m. didelį kūrinių pluoštą padovanojo menininko našlė Regina Ratienė, o 1998 m. ir 2018 m. dailininko duktė Ramona Ratas-Zakarevičius reikšmingai papildė kolekciją retais, vienetiniais menininko kūriniais ir jo asmeninio archyvo dokumentais.
Parodą lydi 1949 m. Miunchene išleistos ir bibliografine retenybe tapusios V. Rato iliustruotos lietuvių liaudies pasakos „Dvylika juodvarnių“ (The Twelve Ravens) faksimilė (dailininkė Rūta Mozūraitė), kuri inspiravo parodoje vyksiančių edukacinių programų kryptį.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį

Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Žmogus ir Žuvis”

„Žmogus ir Žuvis“ – tai grupinė Prancūzijos ir Lietuvos menininkų paroda, kurioje jie analizuoja atgimimo, atsinaujinimo, išsivalymo ir bendruomeniškumo temas. Dalyviai semiasi įkvėpimo iš religijos, mitologijos ir legendų. Žuvis simbolizuoja vaisingumą, jausmus, kūrybiškumą, atgimimą, sėkmę, virsmą, sveikatą, gausą, ramybę, intelektą, laimę, jėgą, ištvermę, seksualumą ir šaltakraujiškumą. Jos susiejimas su vandens stichija reiškia gilesnį nesąmoningumo ar savęs suvokimą. Ši paroda yra apie Žmogų, kurį permąstome naudodamiesi simbolių kalba. Gretiname žuvį su žmogumi, kuris yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis (kaip ir žuvies reikšmės), iš prigimties – visoks: ir išmintingas, ir kvailas, ir aistringas, ir pamaldus, ir geras, ir piktas bei nenuspėjamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje  (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki spalio 17 d.

Nomedos Saukienės kūrybos retrospektyva

Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas. Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui. Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) vyks iki  rugsėjo 19 d.

„Iš tos operos“

Paroda apjungia teatro ir vaizduojamąją dailę, operos meną, scenografiją, kostiumų dizainą, fotografiją, video projekcijas ir animaciją.
Vilniuje, MO muziejuje ji buvo surengta profesionalios Lietuvos operos šimtmečio bei „bohemiečių“ kūrybinės veiklos dešimtmečio proga. Ji pristatė išskirtinį Lietuvos operos istorijos dešimtmetį, kuomet nuo 2006 m. „Bohemiečių“ trupė išsivystė iki antrojo profesionalaus operos teatro Lietuvoje – Vilnius City Operos (2012 m.). Kadaise atrodę lyg „ne iš tos operos“ atklydęs jaunimas, šiandien jie – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio operos žinomiausi, visuomet pasižymintys netradiciniais sprendimais, priartinančiais operą prie šiuolaikinio gyvenimo.
Operos teatro užkulisius atkuriančios originalios „Iš tos operos“ instaliacijos apims visus „Švyturys Bhouse“ pastato aukštus. Vizualųjį pasakojimą pratęs Mindaugo Meškausko fotografijos bei menininko Rimo Sakalausko specialiai kurtos vaizdo projekcijos.
„Švyturys Bhouse“ (Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.

„Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“

Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“

Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

„Rytai Vakaruose“

Paroda „Rytai Vakaruose“ – tarpdalykinio meno grupės „Baltos kandys“ kūrybos pristatymas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pirmą kartą Lietuvoje visa apimtimi eksponuojamos aštuonios instaliacijos, kuriose tarpdiscipliniškai susipina tekstilės, fotografijos, vaizdo ir performanso menai.
Grupė „Baltos kandys“ bendromis meno strategijomis šiuolaikinės tekstilės diskursą formuoja jau daugiau nei 23 metus, kūryboje derina instaliacijas, tekstilės objektus, vaizdo meną, performansą ir fotografiją. Performatyvi tekstilė grupės veikloje virsta pretekstu ekologinei savimonei plėtoti ir vartotojiškumui kvestionuoti, tarpkultūrinėms sąsajoms stiprinti, taip pat tradiciniam amatui sudabartinti ir įpavidalinti, naudojant šiuolaikinio meno praktikas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Balsuojanti tauta – tautos balsas. Šveicarų balsavimo plakatai nuo 1918 m. iki šių dienų“

Parodoje pristatomi daugelio  žymių menininkų ir dizainerių sukurti plakatai, įsirėžę į kolektyvinę šveicarų tautos pasąmonę ir tapę šveicarų meno kūriniais.
Plakatai, kaip jautrūs politinių visuomenės nuotaikų indikatoriai ir kaip vertingi tam tikro laikmečio dokumentai, tobulai atspindi tiek šveicariško mentaliteto istoriją, tiek globalias tendencijas. 1848 m. įkūrus federacinę valstybę, šveicarų tauta, vadovaudamasi tiesioginės demokratijos žaidimo taisyklėmis, aktyviai dalyvauja politinių sprendimų procesuose. Iniciatyvos ir referendumai sudaro prielaidas rengti balsavimą bendruomenės, kantono ar federaciniu lygmeniu. Nuolatos keliami klausimai, kurie uždega protus ir baigiasi karštais ideologiniais ginčais. Šių susidūrimų liudininkai – balsavimo plakatai, kuriais nuo XX a. pradžios bandoma paveikti žmonių apsisprendimą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Šiemet dėmesys sutelktas ties Centrine bei Rytų Europa ir pristatomos istorinės bei šiuolaikinės šio regiono meno praktikos. Parodos pavadinimas, „Nesibaigiančios kovos“, nurodo į regionui būdingus staigius pokyčius ir pertvarkas, čia dažnai susiduria itin skirtingi požiūriai į ideologines, ekologines ir ekonomines problemas. Šią Baltijos trienalę, kurioje pristatomi virš 80-ies menininkų darbai, kuruoja Valentinas Klimašauskas (kuratorius ir rašytojas) ir João Laia (vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje).
BT14 šiais metais išsiplės – vyks ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet apjungs įvairias Vilniaus partnerių meno institucijas. Atskiros parodos ir renginiai įsikurs partnerių „Atletika“, „Autarkia“, „Editorial“, „Rupert“ (kartu su „Tech Arts“) ir „Swallow“ erdvėse. Dar vienas BT14 partneris – Lietuvos dailininkų sąjunga  – dalinasi savo erdve ir archyvais, kuriuose saugomi svarbūs dokumentai apie pirmąsias Baltijos trienales.
Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.

Monika Žaltauskaitė Grašienė-ŽALTĖ: „Atminties uždanga“

Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų  vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki rugpjūčio 28 d. 

„Nežinomas Jurkūnas: Sedūnai–Leningradas, 1895–1938“

Paroda skiriama Lietuvoje gimusio menininko Jurijaus (iki 1913-ųjų – Juozapas) Jurkūno gyvenimui ir kūrybai atminti. Šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus. Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – tai pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba. Pažintis neįprasta. Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota. Parodos organizatoriai kviečia leistis į įsivaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelionę, kurios maršrutą šiandien leidžia rekonstruoti su jo gyvenimu susiję archyviniai dokumentai, artimiausių draugų prisiminimai, o labiausiai – išlikusi ar per stebuklą išsaugota jo literatūrinė ir meninė kūryba.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rupgjūčio 29 d.

„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“

Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.

Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“

„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.

„Ežeras pilnas žvaigždžių“

Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“

Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“

Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Kazys Varnelis: „Begalybės link“

Dailininkas kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnytinius interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir net liturginius reikmenis lietuvių išeivijos šventovėms Amerikoje. Parodoje bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik parodoje eksponuojamuose piešiniuose, mat vėlesnių rekonstrukcijų metu K. Varnelio kurti maldos namų interjerai prarado pirminį vaizdą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“

Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“

Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.

„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!