„Permainų šventė”
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
Danas Aleksa: „Skulptoriaus kūnas“
Tradiciškai kalbant apie skulptūrą yra akcentuojamas baigtinis meno objektas, dažniausiai atsiejant jį nuo įgyvendinimo proceso, tačiau parodoje „Skulptoriaus kūnas“ Danas Aleksa naikina šią atskirtį. Čia žiūrovas neišvys jokio objekto, kurį būtų galima įvardinti skulptūra, tačiau objektu taps pats skulptūros kūrimo procesas. Parodoje į skulptūros kūrimo procesą siekiama pažvelgti kaip į performatyvų veiksmą, choreografiją, kurio režisieriais tampa skulptoriaus instrumentai. Tyrinėdamas socialines ir virtualias erdves, atlikdamas performansus D. Aleksa bando suvokti savo, kaip menininko, visuomeninį statusą bei identitetą įvairiose tikrovėse.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 7 d.
Aušra Kleizaitė: „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol. I“
Paroda kviečia lankytojus pasinerti į fantasmagorišką Karalių, Dievų, Ožių ir Vaiduoklių, arba Demonų pasaulį.
Menininkės sukurtoje aplinkoje aiškiai matomas jos kūrybinių ieškojimų procesas, apjungiami skirtingi raiškos būdai: piešiniai ir tekstilė. Parodoje eksponuojami keli darbų ciklai pristatomi kaip vientisa instaliacija, kuri veda per autorės aplinkos ir savęs stebėjimo bei pažinimo rezultatus. Autorė savo darbuose kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, dieviškąjį ir demoniškąjį būties aspektus, žmogaus gyvuliškumą bei gyvūno žmogiškumą.
Menininkės darbai įtraukia į savitą vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, kuriame persipina gyvūnijos ir žmonijos formos, kviesdamos pažvelgti giliau – galbūt kiekviename iš mūsų tūno karališkas išdidumas, ožio užsispyrimas ar demoniškos mintys ir impulsai? Kiekvienas esame gamtos sutvėrimas, nesvarbu žmogus ar gyvūnas, o juk gamta mėgsta krėsti išdaigas.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugsėjo 23 d.
Sigitas Staniūnas: „Spalvų harmonijos sodai“
Parodoje „Spalvų harmonijos sodai“ gerai žinomas Lietuvoje ir svetur menininkas Sigitas Staniūnas pristato daugiasluoksnę tapybą. Čia eksponuojami paveikslai dažnai ne vienerius metus kurti ne tik tėvynėje, bet ir kitose šalyse (Brazilijoje, Taivane, Rusijoje, JAV, Indonezijoje, Italijoje), todėl darbai atspindi autentišką tapytojo kalbą skirtingų kultūrų kontekstuose.
S. Staniūnas dažnai tapo tik pirštais, nenaudodamas teptuko, kūryboje sujungdamas klasikinę italų bei olandų tapybos tradicijas, Azijos tapytojų metodus su šiuolaikinėmis technologijomis. Ypač vertinami menininko paveikslai, sukurti renesanso meistrų plėtota daugiasluoksnės tapybos technika. Jo paveiksluose vyrauja ryškios, intensyvios spalvos, dominuoja egzotiškų šalių atmosfera, mistika ir subtili ironija.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 2 d.
Simona Merijauskaitė: „MONADOS“
„Parodoje MONADOS pristatau naujausią paveikslų ciklą, tuo pačiu pavadinimu. Pagrindinė ašis – ryšiai, atstumai ir per tai išreiškiami subjektų santykiai. Ši tema organiškai pinasi į mano kūrybinius apmąstymus. Pastūmėta gamtos stebėjimo, žvilgsnį kreipiu nuo subjekto link to, kas jį judina ir sieja su visuma.
Akmens motyvą gretinu su monados sąvoka. Kiekviena monada individualią patirtį saugo savyje, ji niekam kitam neprieinama ir skleidžiasi tik per sąveiką. Sezanas tapė orą tarp savęs ir Viktorijos kalno. Akmenys rezonuoja vienas su kitu. Tas nematomas susitikimas ir yra tikslas.
Buvo įdomu tapyti šį ciklą. Mane žavi monados filosofinio vieneto ramumas. Nepaisant jos uždarumo, monada paveiki savo buvimu ir idėjos švara.“ (Simona Merijauskaitė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 26 d.
„Lūžio karta. REKONSTRUKCIJA“
Pristatoma paroda yra dedikuota Kauno menininkams, savo kūrybinį kelią pradėjusiems iš kart po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Šie autoriai aktyviai kūrę pasikeitimų, perversmo metu, formavęsi patys ir formavę vietos meno sceną, 1997-aisiais menotyrininkės Eglės Komkaitės-Baltušnikienės buvo įvardyti „Lūžio karta“. „Lūžis“ šiuo atveju nereiškė įtrūkio ar įdos, labiau – liminalinį būvį tarp modernistinės ir postmodernistinės dailės.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 26 d.
Arūnas Kulikauskas: „Paskutinė, arba dvylika metų laikų“
Parodoje Arūnas Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Trys pagrindinės parodos ašys – paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke bei beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime.
Parodoje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą, kaip vientisą audinį. Į ją įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu, jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia. Tegul žiūrovas nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Šiuolaikinės grafikos erdvės“
Projekto „Šiuolaikinės grafikos erdvės“ parodoje, primenančioje, kad šiuolaikinio meno neįmanoma įsprausti į ankštus rėmus, eksponuojami ir jau gerai žinomų, ir ką tik kūrėjo kelią pasirinkusių menininkų įvairaus žanro kūriniai: piešiniai, objektai, instaliacijos, komiksai, grafikos, aerografijos darbai ir kt. Savo kūrybą parodai pateikė: Remigijus Praspaliauskas, Ernestas Veikutis, Adomas Vasiliauskas, Lietuvos riedlenčių federacija, Lina Itagaki, Justė Zarembaitė, Liepa Gaidauskaitė (Vilnius), Živilė Spūdytė-Žvėrūna, Jolita Puleikytė (Šiauliai), Donatas Valčiūnas (Palanga), Rasa Marija, Vilhelmas Giedraitis, Pijus Čeikauskas (Klaipėda).
Vienas iš parodos dėmenų – pažintis su meno lauke gana nauju reiškiniu NFT (angl. non-fungible token) arba nepakeičiamu žetonu. Tai blokų grandine paremta technologija, kuri virtualioje erdvėje esančius kūrinius, tekstus ar įrašus paverčia unikalia, originalia ir tik Jums priklausančia nuosavybe. Parodoje NFT meno kūrėjos, gyvenančios ir kuriančios užsienyje, Violetta Melnikova (Eye Above Sky), Ivona Tautkutė-Rustecka (Ivona Tau), Ivona Macejevska (Ivona Aya) ir oonthinice eksponuos riboto leidimo skaitmeninius NFT kūrinius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki rugsėjo 26 d.
Edmundas Frėjus: „Sugrįžtantys paukščiai“
Paskutinėmis vasaros dienomis atidaroma paroda „Sugrįžtantys paukščiai“ yra tęsinys to, kas buvo pradėta prieš 30 metų – į Klaipėdą sugrįžta E. Frėjaus sukurtos mistinės sparnuotos būtybės. Skraidančių gyvių tema skulptoriui rūpėjo visą gyvenimą. Tai atsispindi ir parodoje. Čia eksponuojamos dviejų tipų skulptūros – didesnių dydžių moterų ir vyrų sparnuotos keistos tarsi neišbaigtos figūros ir mažosios skulptūros kūriniai – siurrealistiški fantasmagoriniai, dažniausiai paukščius primenantys gyviai.
„Kai 1993 metais Edmundas pakvietė į pirmąją savo parodą, buvome labai nustebinti. Parodoje buvo neapsakomai įdomūs metaliniai tvariniai. Tai buvo neskraidantys, kažkada egzistavę paukščiai drontai. Stambių ir masyvių kūnų, tačiau menkų ir silpnų sparnų. Anatomiškai išraiškingi paukščiai, kurių negalėjime skraidyti jautėsi tragizmas. Jie buvo iškalti, išformuoti iš juodo metalo“, – prisiminimais dalijasi viena iš šių parodų iniciatorių, Kauno modernaus meno fondo steigėja Eglė Andziukevičienė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki rugsėjo 26 d.
„Sugrįžimai“
Ši paroda – tai puiki proga po vienu stogu išvysti menininkų Damieno Beyrouthy, Déneso Farkaso, Bruno Goosse, Annos Guilló ir Pascalio Navarro darbus, kurie reflektuoja asmeninį atsaką į tam tikros situacijos reprezentavimą iš skirtingų kampų ir skirtingomis raiškos priemonėmis. Toks reakcijų į įvairaus pobūdžio atvaizdavimus tyrinėjimas remiasi Tartu universiteto (Estija) moksliniu-kūrybiniu projektu, kuriuo buvo siekiama išanalizuoti meno kūrinių ir kitų kultūros objektų sukeliamus potyrius, kurie stebėtojams arba skaitytojams gali atnešti gyvenimą keičiančią patirtį.
Šioje parodoje dalyvaujantys menininkai buvo pakviesti reflektuoti informacijos priėmimo idėją ir kvestionuoti ją, pasitelkiant jiems artimus meninės raiškos būdus, įskaitant piešimą (Guilló ir Navarro), instaliacijas (Farkasas ir Goosse) bei medijų meną (Beyrouthy). Parodoje „Sugrįžimai“ (Returns) nagrinėjama meno kūrinius ir juos patiriančius individus siejančio abipusio žvilgsnio idėja, nes šis susidūrimas vienodai paveikia abi puses. Šioje parodoje taip pat apmąstomas ir aptariamas aktyvus žmonių, reaguojančių į kūrinius, vaidmuo, o iš to galiausiai gimsta nauji kūriniai, kaip ir šios parodos atveju.
VDA parodų salių „Titanikas“ I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 18 d.
Milena Liutkutė-Grigaitienė: „Rebusai“
Ši paroda – tai žaisminga analizė apie tai, kaip visi skirtingai suprantame tuos pačius dalykus. Pasitelkusi tipografiką, rebusus, raidžių sukeitimus, daugiaprasmiškumą tame pačiame žodyje ir vaizde, menininkė kviečia pasitikrinti pastabumą, kūrybiškumą. Manytina, kad prasmė, kurią žiūrovas pirmiau pamatys, pastebės, kažką pasakys ir apie patį pastebėtoją. Dauguma kūrinių siūlo po pozityvesnį ir negatyvesnį požiūrį.
Koliažo principas, abstrakcijos leidžia menininkei išlaisvinti savo ir žiūrovo fantaziją. Derindama objektų atspaudų, fotomontažo ir monotipijos technikas, M. Liutkutė-Grigaitienė sukuria minimalistines kompozicijas, prie kurių norėsis stabtelti ilgiau nei akimirką.
Grafikė M. Liutkutė-Grigaitienė pajuto mėlynos spalvos poveikį žmogui, pirmiausia sau. Savo kūriniais, papildydama juos mėliu, siekia skleisti solidžią ramybę.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
Simonas Norbutas: „Imago Dei“
„Savo gyvenime ir kūryboje aš nuolat klausiu vieno ir to paties – kur rasti žmogų? Arba dar radikaliau – kur šiandienos pasaulyje rasti Žmogų kaip Dievo paveikslą? Žmogų, sukurtą pagal Jo panašumą… Imago Dei? Šis klausimas mane kankina tiek gyvenime, tiek ir tapybos darbuose, kuriuos išvysite šioje parodoje. Tapybos darbuose, kuriuose, kaip pragariškoje haliucinacijoje, vienas kitą keičia dievišką ugnį praradę žmonių šešėliai, tamsūs įvykiai, prieblandos situacijos.
Taigi, šie vaizduotės požemiuose pamatyti vaizdiniai yra mano – nuodėmingo vienuolio – asketiškos vizijos. Vizijos, kurios yra tiek buvimo savirefleksijos dykumoje vaisiai, tiek ir murkdymosi pragariškame pasaulio jovale atgarsiai. Turbūt pasąmoningai tęsiu tų anoniminių viduramžiškų vienuolių, iliustravusių manuskriptuose didžiąsias žmonijos ydas, tradiciją.“ (Simonas Norbutas)
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 24 d.
Galius Kličius: „Pokalbis“
G. Kličiaus tapybos parodoje „Pokalbis“ bus rodomi įvairaus laikmečio darbai. „Yra atėjusių ir iš praeities, tačiau daugiausia – paveikslai, atsiradę po išėjimo iš kino pasaulio. Įsivaizduodavau mizanscenas, dažni personažai – žmonės. Visiškas susvetimėjimas, vienatvė – tarpžmogiški santykiai man svarbiausia“, – pristatomus darbus apibūdino G. Kličius. Smalsu žvilgterėti į dailininko dirbtuves, kaip atrodo tapytojo diena? „Eina po truputį, tačiau viskas sulėtėjo – jau nebeturiu tokio entuziazmo kaip jaunystėje. Karantino užsidarymas man nėra baisus. Yra kaimas – išvažiuoji, pabūni su žmona gamtoje ir vėl gerai. Na, o likti pačiam su savimi ne taip baisu, kaip vienam su tuščia drobe. Gali dvi dienas žiūrėti į drobę – ir niekas neateina į galvą, kas čia turėtų būti, o užpildyti ją norisi… Čia sunkiausia“, – atviravo kūrėjas.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Jūratė Girdvainis: „Tuščia dėžė“
Tai tapybos paroda su didelėmis drobėmis, santūria tapyba ir konceptualiomis idėjomis. Drobėse atsiskleidžia tapybinis minimalizmas, naudojama siaura išraiškos priemonių skalė perteikia tiesioginę autorės minties fiksaciją į akimirkos sustabdymą, jos daiktiškumą. Kaip sako pati Jūratė „Aš gyvenu labai materialiame pasaulyje ir esu apsupta daiktų, daiktelių, daiktukų. Mano pasaulis susideda iš daiktų. Tai – turinys, kuris pasiekia kasdien. Viskas sukasi aplink. Tai kuria mane ir dalykus, o vėliau aš juos kuriu.“ Sutelktas dėmesys į erdvę ir spalvą dar labiau įtraukia stebėtoją į, per objektą, per daiktą, užfiksuotą jau išgyventą ir nutolusį laiko momentą. 2020-ais metais Jūratė baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2019-ais metais pusę metų rezidentūrą atliko Funen Art Academy, Danijoje, kurioje tyrinėjo konceptualųjį meną. Jūratės kūriniai savo drąsiai naudojamomis minimaliomis išraiškos priemonėmis bei geometrine abstrakcija fiksuojančia daiktiškumą išeina už mūsų tautinių tapybos tradicijų ribų.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
Mindaugas Navakas: „Kambariuose ir lauke“
Naujausius Mindaugo Navako 2016-2020 m. sukurtus ir autoriaus išeksponuotus kūrinius pristatanti paroda „Kambariuose ir lauke“ kontekstualiai sujungia vidinę ir išorinę Radvilų rūmų erdves. Rekonstruotoje istorinių Radvilų rūmų keturių kambarių ekspozicinėje erdvėje autorius pristato naujausius darbus, skulptūrinius objektus, sumontuotus iš degto, poliruoto, glazūruoto (auksu, mėliu) porceliano segmentų. Kurdamas masyvius istoristinio interjero objektus, autorius galynėjosi su ypatingu įnoringumu ir trapumu pasižyminčia medžiaga, dažniausiai naudojama prabangių indų servizų gamybai.
Parodoje atsiskleidžia autorių dominantis daugiasluoksnis skulptūrinio objekto santykis su jį supančia aplinka ir kultūra, atskleidžiant šiuose dialoguose glūdinčias metafizines grėsmes, egzistencinio nerimo ir nerimtumo kupiną ironiją.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23, Palanga) veiks iki rugsėjo 12 d.
Juozas Kazlauskas: „Baltoji tyla“
Juozas Kazlauskas (1941–2002)fotografijos meno gerbėjams puikiai pažįstamas kaip nuoseklus ir aktyvus svarbių gyvenimo įvykių dokumentuotojas, nenuilstantis keliautojas bei humanistinės fotografijos atstovas. J. Kazlauskui būdingas humaniškas žvilgsnis į aplinką, tikėjimas visuotinėmis žmogiškomis vertybėmis, kartu objektyvus reportažinis stilius.
Parodoje „Baltoji tyla“ siekiama atskleisti ir kiek kitokį žinomo fotografo braižą – estetiškai artikuliuotą ir šviesos piešinio suformuotą vibruojantį fotografinį kasdienybės scenovaizdį. Kur bebūtų, Vilniuje ar šalia poliarinio rato, fotografas visada akylai stebėjo minimalius šviesos judesius vandens paviršiuje, dangaus neaprėpiamame plote; erdvę transformuojančius atspindžius ar atmosferos iškreipiamus gamtovaizdžius. Spausdindamas darbus J. Kazlauskas taip pat nevengė eksperimentuoti, keisdamas ant fotolakšto nugulančios šviesos intensyvumą, tol, kol pasiekdavo reikiamą rezultatą. Todėl šioje parodoje žinomi fotografo ciklai rodomi tik fragmentiškai, nesiekiant nuoseklaus naratyvinio išdėstymo, bet akcentuojami menininko plastiniai pasirinkimai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki rugsėjo 18 d.
Vida Juškaitė: „Nevaikiški žaidimai“
VDA Kauno fakulteto Keramikos katedros absolventės parodoje pristatomi malkinio degimo krosnyje „Train kiln“ išdegti darbai.
„Mes niekada neišaugame iš žaidimų: SUPERŽAIDIMAI – PSICHOLOGINIAI – LOGINIAI – STALO – POLITINIAI – SPORTINIAI – VAIKŲ – KORTŲ – VERSLO – MOKOMIEJI – JUDRIEJI – VAIDMENŲ – SUAUGUSIŲJŲ – KAULIUKŲ – TELEVIZINIAI, – gyvenimas pilnas žaidimų.
Ei, tu ten, kokį žaidimą dabar žaidi?
Siekis žaisti, pasak žaidimų teorijos kūrėjo J. Huizingos – pati natūraliausia mūsų prigimtis, per laiką patyrusi daugelį transformacijų. Kadaise buvo aiškios ribos tarp žaidimo ir ritualo, tarp poilsio ir kasdienės veiklos, šiandien žaidimą verčiam gyvenimu, o gyvenimą…“ (Vida Juškaitė)
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Vidas Poškus: „Žmogus, kuris juokiasi“
„Menininko ir dailėtyrininko Vido Poškaus paroda („Žmogus, kuris juokiasi“) yra inspiruota to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Victoro Hugo romano L’Homme qui rit (1869). Šio sutapimo neneigia ir autorius, pastebėdamas, kad pastaruoju metu kuriant jam svarbiausiu konceptualiu atspirties tašku yra juoko fenomenas. Juoktis esą galima džiaugsmo akimirką; juoktis, netgi sardoniškai kvatotis, įmanoma ir gilaus liūdesio metu. Absurdiški kontekstai ir būsenų idiotizmai skatina gerą ir piktą juokus.
„Žmogus, kuris juokiasi“ – tai pastarojo meto asmeninis dienoraštis, kuris, kaip tikisi pats kūrėjas, turi ir šiokių tokių universalių jungčių su žiūrovų auditorija.“ (Vidas Poškus)
VDA parodinėse erdvėse Kreatoriumas (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Gabrielė Krulytė: „Pasižymėti“
Gyvenimas trumpas – reikia jį nugyventi prasmingai. O ką reiškia prasmingai? Su šiuo klausimu susiduria kone kiekvienas savo ateičiai ir būčiai neabejingas asmuo. Ar prasminga tai, kas turi išliekamąją vertę ir tęsiasi kartų sandūroje ir net amžinybėje? O gal tai tėra momentinis, empirines pajautas liečiantis fenomenas?
Personalinėje parodoje „Pasižymėti“ jaunosios kartos menininkė Gabrielė Krulytė apmąsto kasdienybėje keliamų tikslų ir uždavinių prasmes, gilinasi į jų esmės atvėrimo ir paslėpimo galimybes. Transformuodama socialinėje plotmėje suvokiamus ir atpažįstamus ženklus, ji kuria nuo realybės atitolusias mąstymo schemas. Tokiu būdu siūlomas nestandartinis kasdienybės suvokimo ir keliamų uždavinių įprasminimo būdas bei egzistencinių ženklų kontempliavimo modelis.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Kalnas“ (Krivių g. 12, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Paulius Makauskas: „Naujos Jūros“
Parodoje menininkas pristatys to pačio pavadinimo seriją, kuri praėjusiais metais jam pelnė vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkursų nugalėtojo vardą analoginės fotografijos kategorijoje.
Pasak „Meno Niša“ kuratorės Sonatos Baliuckaitės, galerija nuolat ieško naujų talentų, todėl Paulius Makauskas, nors ir turi nemažai pasiekimų bei apdovanojimų fotografijos srityje, dar tik pradeda savo kūrybinę parodinę veiklą ir yra savotiškas atradimas, kuriam galerija nori padėti įsilieti į Lietuvos ir tarptautinę meno rinką.
Menininkas pabrėžė, kad serija „Naujos jūros“ simbolizuoja ne tik pokyčius jūrose, vandenyne. Jam labai svarbus klausimas: kaip mūsų gyvenimo būdo nenumatyti šalutiniai poveikiai galėtų tapti pagrindu visuotiniam veiksmui naujiems ir tvariems modeliams kurti.
Glerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Raimundas Sližys: „Spalvos disidentas: ružava“
Paroda tarsi nukelia į dailininko dirbtuvę Užupio pusrūsyje, nerakintomis durimis, menininkų bohemos buveinę. Derinasi du nesuderinami dalykai – teptuko rimtumas ir išdykavimai. Dailininko kūriniai dvelkia solidumu, nors nepaslėpsi jų žaismingumo, išplaukiančio iš hipiško ir nesuvaržyto gyvenimo. Menininkas tarsi studijuoja savo snobiškus personažus, talpindamas juos spalvingame kičo pasaulyje. Tapytojas atsiveria visomis spalvomis, kurių tarpe netikėtai teatrališka – ružava. Tikimės, kad kupini ironijos, secesiški dailininko darbai dar kartą ras savo žiūrovą.
Bet svarbiausia tai paroda – unikali proga pamatyti plačią Raimundo Sližio kūrybos panoramą, pradedant jo studentiška kūryba, jaunystės darbais ir įvairių laikotarpių paveikslais surinktais iš privačių kolekcijų. Darbus parodai skolino medikai, teisininkai, verslininkai, meno pasaulio žmonės R. ir A. Zabuliai, V. ir D. Jurgaičiai, R. ir R. Lauciai, J. ir E. Rimšeliai, M. ir M. Ignatavičiai, L. Oželytė, P. Pukytė, R. Rachlevičiūtė, E. Armoška ir kt. Dalis darbų atkeliavo iš Dailės akademijos muziejaus (vad. – V. Poškus).
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 4 d.
Antanas Krištopaitis: kūrybos darbai
Daug jėgų gyvenime dailininkas atidavė lietuvių liaudies architektūros paveldui fiksuoti. Nupiešta ar nulieta per 600 bažnyčių, per 200 malūnų ir tiek pat retų medžių. Ne vienas A. Krištopaičio pieštas malūnas šiandien sunykęs, todėl dailininko piešiniai turi neįkainuojamą istorinę vertę.
Antaną Krištopaitį dera vadinti „Laiptų galerijos“ dailininku, kadangi veik visos jo parodos Šiaulių mieste rengtos šioje galerijoje. 1996 m. „Laiptų galerijoje“ vykusi paroda, kurioje buvo eksponuojami 60 autoportretų tapo rekordininke – autoportretų skaičiumi vienoje vietoje.
Šioje parodoje irgi matysime ne vieną autoportretą, bet drauge regėsime Antano Krištopaičio akvarelėse nulietas bažnyčias, malūnus, jo tremties ir kalėjimo kraštų vaizdus, žymių žmonių, kovotojų už Lietuvą portretus. Kai kurie darbai dar niekur parodose nebuvo rodyti.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 4 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Šiaulių miesto jaunųjų technikų stotis (dabar Šiaulių jaunųjų technikų centras, JTS) įkurta 1955 m. lapkričio mėn. Pradžioje buvo įsteigti šeši būreliai: fotomėgėjų, darbščiųjų rankų, sklandymo, radiotechnikų, elektrotechnikų ir aviamodelistų, pastarųjų buvo net trys grupės. Iš viso būrelius lankė apie 150 moksleivių. Jaunieji technikai tuo metu glaudėsi Pionierių rūmuose (Aušros al.). 1959 m. gavo atskiras patalpas (dabar Stoties g. 3). 1964 m. jau įsteigiami kino operatorių, kino mechanikų, kino demonstratorių ir metalotyrininkų būreliai. Pradedamos rengti vasaros stovyklos Pageluvyje. Moksleivių, lankančių būrelius, skaičius išauga iki pusės tūkstančio. 1966 m. atsiranda būreliai: automodelistų, kartingų, laivų modelistų, chemikų-laborantų. 1968 m. JTS pradeda kuruoti technikos būrelius bendrojo lavinimo mokyklose, užsiėmimus bendrai jau lanko per pusantro tūkstančio moksleivių. 1969 m. JTS moksleiviai pirmą kartą dalyvauja tarptautiniame renginyje, vykstančiame Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Erfurte. 1973 m. pradeda veikti lapių medžioklės (radijo pelengacijos), raketų modeliuotojų, radijo ryšininkų būreliai, imama naudotis JTS būrelio nario bilietu. 1977 m. pasirašoma pirma bendradarbiavimo sutartis su dviračių gamykla „Vairas“. Sudaromas JTS tėvų komitetas, kurio pirmininku išrenkamas Tomas Kaunas. Veikia jaunųjų fizikų ir automatikos būreliai, pastarajam vadovauja Jonas Vaičaitis. 1985 m. JTS persikelia į naujas patalpas Gumbinės g. 18.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks rugpjūčio mėn.
„Paukščių takais tu išskridai“
2021-ieji paskelbti žymaus partizano Juozo Albino Lukšos metais. Šia proga Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia apžiūrėti neįprastą instaliaciją – medžių viršūnėse pakibusį desantininko parašiutą, nuo kurio kabanti paroda primens apie J. Lukšos indėlį partizaninėje kovoje bei pavojingą jo kelionę atgal į okupuotą Lietuvą.
Parodą-meninę instaliaciją Vilniuje bus galima pamatyti nemokamai bet kuriuo paros metu nuo rugpjūčio 10 iki rugsėjo 4 dienos. Ji bus įrengta erdvėje tarp Arsenalo gatvės ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatų.
Tarp Arsenalo g. ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatų (Arsenalo g. 3) veiks iki rugsėjo 4 d.
Vytenis Jankūnas: „Naktinės būtybė / Pašok su manimi“
Fotografijų ciklas „Naktinės būtybės“ pasakoja apie didelio miesto nakties gyvenimą. Nuotraukos nėra studijinės, bet tiesiog gatvių fotografija, tačiau menininkas redagavo jas savo metodais: ištrindamas fonus ir tik palikdamas svarbias pasakojimo detales. Žmonės, kaip aktoriai teatro scenoje, vaidina savo istorijas apie naktinį Niujorką.
Nuotraukų video „Pašok su manimi“ yra menininko pasakojimas apie klajones po epidemijos apimtą Niujorko miestą. Pasakojimas susideda iš keturių dalių. Pirma – „Žmonės paliko Manheteną“ pasakoja apie absoliučiai ištuštėjusį miestą. Antra – „Nevilties valandos“ yra apie žmonių sunkumus epidemijos pradžioje. Trečia – „Prabangaus apsipirkimo galas“ yra pasakojimas apie tuščias ir apleistas aukštosios mados parduotuves Soho ir Madison aveniu. Ketvirta – „Laikas buvo dabar“ pasakoja apie socialinius neramumus, įvykusius po G. Floydo nužudymo, miesto rajonų transformaciją, pirmuosius pasilinksminimus ir lėtą miesto gyvenimo sugrįžimą į senas vėžes.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
„Šlavantas 2021“
Plenero, vykusio rugpjūčio 2–9 d. ant Šlavanto ežero kranto (Lazdijų r.), dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą, kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Lietuvoje plenerinė tapyba atsirado 19 a. pabaigoje, išpopuliarėjo 20 a. pirmoje pusėje ir vis dar neprarandanti aktualumo šiandien. Parodos dalyviai plenero metu tapo iš natūros gamtoje: stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi laisvai nutapyti panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai, bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“
Jurgitos Ilčiukaitės kuruojama paroda suteikia galimybę žiūrovams pasinerti į Lietuvos žydų menininkų kūrybą. Privačiai kolekcijai priklausantys tapybos, litografijos ir skulptūros kūriniai jaukioje „Parko galerijos“ erdvėje sukuria harmonijos, estetikos oazę. Žiūrovo akims parodoje atsiveria Neemija Arbit Blato, Marko Šagalo, Mošės Rozentãlio, Ernsto Neizvestny, Itziko Benshalomo, Ossipo Zadkine, Emanuelio Mane Katzo, Théo Tobiasse darbai, įsigyti Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Ispanijos, Izraelio, JAV aukcionuose ir meno galerijose.
Parodoje „Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“ eksponuojami kūriniai, kuriuos galima įsigyti, į kolekciją buvo surinkti su dideliu entuziazmu ir atsidavimu, todėl kiekvienas šioje parodoje apsilankęs žiūrovas turi galimybę susipažinti su brandžiais, išieškotais meno kūriniais, turinčiais tiek meninę, tiek investicinę išliekamąją vertę.
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Ingryda Suokaitė ir Roland Helmer: „Spalvų ir formų reljefai“
Lietuvių kilmės dailininkė Ingryda Suokaitė parodoje eksponuoja tapybos drobes bei koliažus. Ji kuria naudodama spalvas, tarsi įkūnydama savo mokytojo Georgo Meistermanno mintį – „Žmogaus gyvenimas apgaubtas spalvų“, ir šią tapybinės kalbos sampratą formuoja drąsiai ir atvirai, nepalikdama vietos spalvų niuansams. Darbuose svarbu spalvų ryškumas, kontrastai ir itin ekspresyvios, dinamikos kupinos plastikos kompozicinės struktūros, įgyvendintos ir koliažo technikomis.
R. Helmeris atstovauja plačiai Vokietijoje paplitusiai konkrečiosios dailės krypčiai, kurdamas remiasi tiksliai apskaičiuotu spalvų, linijų bei formų, plokštumų konstravimu. Menininkas teigia naudojantis „grynai forminius elementus, tokius kaip spalvos ir formos, plokštumoje ir erdvėje atliekančius ne abstrahuojančių ženklų, vaizdingai perteikiančių gamtos pojūtį, funkciją, bet virstančius konkrečiomis priemonėmis, padedančiomis transponuoti konstruktyviąją paveikslų idėją“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33 Klaipėda) veiks iki spalio 24 d.
Valdas Simutis: „Mes gyvenom prie jūros tada“
Naujausioje Valdo Simučio parodoje „Mes gyvenom prie jūros tada“ vizualinėmis priemonėmis kalbama apie kasdienybę, sąlygotą geografinės vietovės. Kasdienybę prie jūros, kur persipina žmogaus ir gamtos veikla. Schematiškame piešinyje fiksuojami rutininiai, automatiniai veiksmai ‒ judėjimas, sėdėjimas ir savistaba. Autoriui svarbus kuriamas naratyvas, kuris gali atrodyti poetiškas ir net naivus, kūno materialumas, gamtos laikinumas ir nepavaldumas. Parodos pavadinimas yra nuoroda į poeto Vytauto Mačernio (šiemet minimos 100-osios gimimo metinės) eiles „Pajūrio vaikai“, jose autorius pastebi nepakeliamą būties lengvumą, būnant pajūry.
Valdas Simutis (g. 1965 m.) ‒ grafikas, tapytojas, grafikos studijas baigė Telšių taikomosios dailės technikume bei Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1994 m. Gyvena ir dirba Plungėje.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 3 d.
Marianos Veriovkinos simpoziumo dalyvių darbų paroda
Jovitos Paukštytės keramikos darbų paroda
Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė: „Miško dvasios“
Šioje parodoje matysime Remigijaus Kriuko stiklo kūrinius ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės fotografijas. Muziejaus ekspozicinėje erdvėje galbūt nepavyks sukurti autentiško miško potyrio, tačiau bent iš dalies pajusti esmę: buvimo – jausmo – potyrio miške momentą, tikimės, padės subtilios detalės ir Indrės fotografijos. Menininkai teigia norėję, kad autoriaus „nematomos dvasios“ specifinėje erdvėje savo formomis ir spalvomis taptų matomomis visiems. Todėl skulptūrų autoriaus kruopščiai atrinktose kirtavietėse Gražutės regioniniame parke (Zarasų r.) fotografuota instaliacija atspindi itin asmenišką ir artimą santykį su šiuo mišku. Tai vieta, kuri autoriui ypatinga ne tik dėl savo unikalaus grožio, bet ir yra nuolatinis tyrinėjimų bei kūrybinių inspiracijų šaltinis. Remigijus pėsčiomis bei dviračiu klaidžioja po mišką, aptikdamas paprastam prašalaičiui nematomas vietas. Miško dvasios gyvena ir Indrės fotografijose, kurias autorė vadina „pastabukais“. Tereikia tik įsižiūrėti…
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki rugsėjo 11 d.
Kristinos Ancutaitės, Eglės Česonytės Straigienės ir Ramutės Juršienės kūrinių paroda
Utenio aikštės stiklo kubai jau nuo birželio pradžios pripildyti trapaus porceliano gaivos, lengvumo ir rimties. Kartkartėmis stebėdami judėjimą aikštėje tegalime patvirtinti, kad vaiskus porceliano baltumas ir dekoro auksas patraukia akį, priverčia stabtelėti ir sugrįžti dar kartą. Praeivių žvilgsnius prikausto neįtikėtinas porceliano trapumo ir tvirtumo derinys.
Aplankykite parodą Utenio aikštėje. Tam tikrai dar turite laiko visą rugpjūtį. Ir sutikite (arba prieštaraukite jai) su dailininkės Kristinos Ancutaitės mintimi, kad „keramika – tai menas, kuris nepaklūsta vien tavo norams. Čia visada rasite dalelę dangaus“. Jei menininkai randa dangaus – galbūt galime ir kiekvienas iš mūsų? Pabandykime!
Utenio aikštėje veiks rugpjūčio mėn.
Mausha Levis ir Shimonas Bajeris: „Tarpukario Lietuvos fotografų palikimas“
Parodą įkvėpė dviejų žinomų Lietuvos fotografų darbai.
„Idėja atėjo tuo metu, kai supratau, kad Mausho Levio ir Shimono Bajerio paroda būtų geriausias būdas išsaugoti fotografų, kurie kartu su savo šeimomis žuvo Holokauste, atminimą“ sako Faina Borovsky, parodos organizatorė, Maushos Levis anūkė ir Shimono Bajerio dukterėčia.
Fotostudija „Baer ir Levi“ buvo įkurta Ukmergėje maždaug 1918 metais. Simboliška, kad studijos atidarymas sutapo su jaunos demokratinės valstybės – Nepriklausomos Lietuvos – paskelbimu.
Bėgant metams, Mausha Levis Ukmergėje ir Shimonas Bajeris Kaune sukūrė nuotraukų galeriją, kurioje vaizduojami Seimo nariai ir valstiečiai, kariuomenė ir dvasininkai, studentai ir paprasti piliečiai, garsūs užsienio lankytojai, rašytojai, menininkai, moderni architektūra ir kasdienis gatvės gyvenimas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Ričardas Garbačiauskas: „Procesai II“
„Parodoje eksponuojami pastarojo periodo kūriniai, kuriuose vyrauja labai svarbi meno (muzikos, dailės) raiškos dalis – erdvės, paveikslo lauko ir dėmės, kaip objekto, santykis, organizuojantis ritmą. Kita vertus ritmas sąlygoja tam tikrą dėmių ar objektų (garsų – ilgų ar trumpų) atsikartojimą. Taigi visur esantis ritmas – universali, būtina mus supančios kosminės apsupties, mikro ir makro pasaulio egzistavimo sąlyga. Ši pozicija – kertinė kūrinių konstravimo nuostata, kurios pagalba turiu galimybę kalbėti labai apibendrintomis siluetų formomis. Tamsios, neramios siluetų formos šviesiuose fonuose dažnai primena gyvosios gamtos agresyvumą, žmogiškosios būties menkumą šalia siautėjančių stichijų. Iš esmės parodos darbai atspindi mano emocinę ilgalaikę būseną, neramią egzistenciją, kupiną grėsmių, laikinumo nuojautos.“ (Ričardas Garbačiauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Fotoblokas. Centrinė Europa fotoknygose“
„Fotoblokas“ yra pirma tokia išsami ir analitinė paroda, kurioje per iliustruotus albumus, menininkų knygas ir propagandinius leidinius pristatoma audringa Centrinės Europos istorija. Tarptautinė parodos aprėptis išryškina šio regiono gyventojų bendrą likimą. Daugiau kaip šimtas knygų iš Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos iliustruoja, kaip fotografija atspindėjo Centrinėje Europoje vykusius naujos visuomenės tapatybės ir jaunų valstybių kūrimosi procesus, kokius vaizdinius, ideologiją, modernizacijos siekį ir ateitį jie suformavo.
Fotoknygos yra intriguojanti ir iš dalies dar menkai pažinta sritis tiems, kas domisi grafiniu menu, fotografija, politika ir menu. Parodoje pristatomos knygos apima platų spektrą leidinių: nuo meninės fotografijos grandų tokių kaip Čekijos meistro Františeko Drtikolo, žymaus lenkų fotografo Edwardo Hartwigo, rumunės Hedy Löffler albumų iki skausmingos dokumentinės fotografijos rinkinių. Jų visuma formuoja nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie Centrinės Europos praeitį ir dabartį.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Eija-Liisa Ahtila: „Galimybė meilei“
Eija-Liisa Ahtila – viena labiausiai žinomų Suomijos menininkių – išgarsėjo paskutiniaisiais XX a. metais savo meditatyviomis, įtraukiančiomis videoinstaliacijomis, kuriose susipina realybė ir fikcija. Savo ankstyvuosiuose kūriniuose Ahtila analizavo sudėtingas moterų patirtis, susijusias su paauglystės branda, santykiais šeimoje, psichikos sveikata ir mirtimi.
Vėlyviausiame kūrinyje „Galimybė meilei” (2018) yra apmąstoma galimybė pajusti empatiją ir meilę kitoms gyvybės formoms. Šiame kūrinyje dėmesys sutelkiamas į žmogiškas emocijas, kurios galėtų mums padėti stumtelėti į šalį įprastas hierarchines struktūras ir paskatinti geriau suprasti ir pajusti kitas gyvybės formas. Čia apmąstoma šių emocijų kilmė, svarstoma, kaip jas atpažįstame ir kaip suprantame jų vaidmenį visame gyvajame pasaulyje.
LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.
Kristina Mažeikaitė: „Niekieno žemė“
Parodoje pristatomas ciklas „Niekieno žemė“, lyginant su ankstesne menininkės kūryba, išsiskiria dar didesniais formatais, išlaisvinta tapybine jėga ir idėjos grynumu. Jeigu ankstesniuose cikluose buvo pilna konvulsijos, ekspresijos, augimo jėgos, šiame cikle tarsi sustojama. Motyvu tampa apleista žemė, demonstruojanti savo galią prieš žmogaus bejėgiškas pastangas ją pakeisti. Niekieno žemė, kuri, nepaisant visko, toliau gyvena savo tvarka. Ji tampa itin aktualiu apmąstymo objektu šiandienos žmogui, puikiai reprezentuoja jo netvarumą nestabiliame pasaulyje. Neatsitiktinai čia nesutiksime žmogaus pėdsakų. Šie tarsi per smulkūs žemės masteliui, o tapybos žvilgsnis koncentruojasi ties pamatinių struktūrų, žemės ir dangaus, santykiu. Žemė tapybos darbuose kuriama.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Fluctus / Waves“
Fluctus yra lotyniškas žodis, kuris dažniausiai verčiamas kaip „bangos“, bet parodoje tai skleidžiama ne tik simboliniais šaltos jūros bangos gūsiais, bet ir savotiškomis tik Klaipėdos miestui būdingų atspalvių ir temų variacijomis. Vandenį pakeliantis vėjas ir bangų judesiai atspindi būsenas, kurias parodoje identifikuojame įvairialypėje ir daugiaprasmėje menininkų kūryboje. Ne veltui menotyrininkai, apibūdindami svarbius pokyčius ir poslinkius dailės istorijoje, naujas mąstymo kryptis, pasitelkia su vandeniu susijusius terminus: srovė, banga, štilis, inkaras, etc. Suformuota paroda yra kas dvejus metus vykstančios parodos „Vakarų vėjai“ projekto/parodos dalis, kurioje savo kūrybą pristato Vakarų Lietuvos menininkai.
Parodoje eksponuojami Ryčio Martinionio, Antano Garjono, Rodion Petrov, Dalios Kirkutienės tapyba, Aurimo Anuso piešiniai bei metalo meno, mažosios skulptūros objektai, Algirdo Boso skulptūros, Daniaus Drulio ir Neringos Poškutės-Jukumienės instaliacijos bei Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės grafikos spauda ant audinio.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“
Vilniaus paveikslų galerijoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose ir Kauno rajone esančioje Raudondvario pilyje veiks grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijas pristatančios parodos, kuriose bus parodytos dingusiomis laikytos piktorialinės fotografijos meistro grafo B. H. Tiškevičiaus dokumentinės ir meninės nuotraukos, darytos Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Vilniaus buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo. Gediminas Petraitis (1956–2021) prieš kelerius metus rado ir sugrąžino į Lietuvą daugiau kaip septynis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų, darytų 1891–1898 m.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) ir Fotografijos muziejjuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 3 d.
Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė-Kasuba: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975).
Istorinės aplinkybės lėmė, kad A. Kasuba susiejo kultūrines XIX a. pabaigos Lietuvos dvarininkijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tradicijas ir atvirą naujovėms ir eksperimentams, demokratiškai maištingą XX a. antrosios pusės Niujorko meninės kultūros energetiką.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ir Venclauskių namuose veiks iki rugsėjo 19 d.
Ričardas Norvila: „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“
Parodoje eksponuojamos Ričardo Norvilos fotografijos ir jų pagrindu sukurtos muzikinės kompozicijos.
Muzika, kurią jūs išgirsite parodoje – neparašyta žmogaus.
Visos natos – tai šviesos ir šešėlio santykio rezultatas, išgautas matematiniu būdu.
Šviesos pojūtis gimdo muziką.
Harmonija slypi Šešėlio pavėsyje.
Tamsos karalystėje – garsų pradžia.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.
„FAKTAS-FORMA / FACT-FORM“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX-XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tiekiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Čiabuvių samprata, defomuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką.
Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.
„Lietuvos spaudos fotografija, 2020“
2020 metais net 123 fotografai iš visos Lietuvos konkursui pateikė daugiau kaip 3700 nuotraukų.
Komisija ypatingai džiaugėsi įdomių ir netikėtų kadrų gausa „Portreto“, „Kultūros ir pramogų“ bei „Kariuomenės“ kategorijose. Įspūdį paliko fotopasakojimų ir reportažų įvairovė, pamažu auganti serijų meninė bei naratyvo dėliojimo kokybė. Tradiciškai iš visų į metraštį ir parodą patekusių nuotraukų kolegos patys išrinko jiems labiausiai patikusį kadrą, kurio autoriui atitenka „Kolegų prizas“.
Kasmet fiksuodami ne tik svarbiausius įvykius, o ir žmonių veidus, miestus, gamtą – per beveik du dešimtmečius įamžinome mūsų visų mąstymo ir matymo kaitą, politinę, kultūrinę ir ekonominę šalies raidą. Išleisdami devynioliktąjį metraštį organizatoriai tiki, kad savo fotografijomis prisideda prie autentiško Lietuvos istorijos įamžinimo.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Vilija Balčiūnienė: „Laikas + Jausmas = Būsena“
Skulptūrų serija „Laikas + Jausmas = Būsena“ – tai archeologinis jausmų kasinėjimas pandeminės eros metu, kai norom nenorom iš gelmių vis išlenda skvarbesni jausmai ir emocijos. Laikas ir Jausmas kuria mūsų vidinę Būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame panašiai, bet jausmus patiriame skirtingai, ir tik mes patys juos galime apibūdinti, aprašyti, o Vilija Balčiūnienė renkasi tai išreikšti forma, vedama minties, kad nėra gero ar blogo jausmo, o tik būsena tuo laiku.
„Laikas – viena iš skvarbiausių ir nevaldomų formų. Tokie patys yra ir Jausmai – skvarbūs, ryškūs, malonūs, prieštaringi ir sunkiai pasiduodantys kontrolei.
Nėra gero ar blogo Laiko.
Nėra gero ar blogo Jausmo.
Visi jie yra lygiaverčiai ir, susipynę su tam tikra būsena, gali transformuotis į konkrečią formą įgaunantį vaizdinį.“
Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki rugsėjo 10 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“
Paroda ,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“ – tai gausi savo įvairove kolekcija, pristatanti Nidos, Alksnynės (netoli Juodkrantės) ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių keramiką.
Keramika – vienas seniausių amatų, akmens amžiuje iš esmės pakeitusių žmonių gyvenimą. Šaltą rytą išsivirti mėtų arbatos, po medžioklės pasimėgauti stirnienos troškiniu, tamsią naktį įžiebti ruonio taukais šviečiančią lempą buvo galima tik dėl keramikos. Moliniai puodai, dubenys ir taurės buvo naudojami kasdien ir nuolat dužo. Jų šukės įmintos žemėje, užpustytos ar paskendusios gulėjo tūkstantmečius, kol buvo atrastos archeologinių tyrimų metu. Akmens amžiaus gyvenvietėse randamos puodų šukės šiandien yra vienas pagrindinių šaltinių, pasakojančių apie tų laikų žmogų.
Indų svilėsiai pasakoja, ką valgė pirmieji pajūrio medžiotojai, žvejai ir gyvulių augintojai. Keramikos molio masės receptų ir indų formų skirtumai leidžia suprasti skirtingas visuomenes, kultūras ir nuspėti jų susidūrimų padarinius. Puodų ornamentai kviečia pažinti 4–3 tūkstantmečių pr. Kr. meną.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki rugsėjo 19 d.
„Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“
Valdovų rūmuose rengiamoje parodoje plačiajai visuomenei pristatoma lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose istorija bei nuveikti darbai Lietuvos valstybingumui atkurti ir jį išlaikyti, taip pat paramos Lietuvai tradicijos susiformavimas ir tąsa. Neatsitiktinai parodą planuojama atidaryti simbolinę Lietuvos valstybingumo istorijai dieną – liepos 6-ąją. Lietuvių išeivijos JAV, gausiausios lietuvių išeivių bendruomenės, indėlis į Lietuvos valstybingumą yra itin reikšmingas – jis apima ne tik politinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektus. JAV išeivių parama Lietuvai sunkiais istoriniais laikotarpiais tapo itin svarbiu moraliniu ramsčiu. Savo ruožtu emigrantams, atsidūrusiems kitų kultūrų apsuptyje, buvo labai svarbu neprarasti Tėvynės. Jiems lietuvybė tapo moraliniu, kultūriniu, religiniu gyvenimo pagrindu – sąmoningumo centru, kuris leido išsaugoti lietuviškąją tapatybę, o sykiu, turint veiksmų laisvę, žengti realius žingsnius, siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo, ir paremti tėvynainius. Lietuviškąją tapatybę puoselėjo tie, kuriems Lietuva liko širdies tvirtove, sąmoningo pasišventimo tikslu. Juk itin svarbiame visai lietuvių išeivijos bendruomenei dokumente – „Lietuvių chartoje“ (1949) – rašoma: „Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Ši graži, įvairius aspektus bei sritis apimanti paramos Lietuvai tradicija tęsiama iki šių dienų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
„XIII a. žingsniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Unikali avalynė iš Valdovų rūmų archeologinių tyrimų“
Parodoje bus pristatomi unikalūs XIII a. odiniai radiniai, aptikti per 2014–2015 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus. Visų pirma tai dailiai pasiūta išskirtinės konstrukcijos avalynės pora, išsiskirianti iš kitų šio laikotarpio archeologinių radinių tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių šalių archeologinėje medžiagoje. Avalynė neturi atskiros pado detalės – pusporių apačia suformuota sulenkus ir apatinėje dalyje susiuvus batviršį. Greta eksponuojamos autentiškos avalynės poros nurodomi jos restauravimo ir tyrimų duomenys, pristatoma galima avalynės formos grafinė rekonstrukcija.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks
„Vilniaus pilių istorinė ikonografija“
Nacionalinė paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
Adelberto Nedzelskio kūrybos paroda
Parodoje A. Nedzelskis pristato pastelės, akrilo bei medžio mozaika kurtus darbus. Kūriniuose vyrauja gamtos tematika. Paklaustas, ar yra kūrinių ar technikų, kuriuos norėtų išskirti šioje savo kūrybos parodoje, A. Nedzelskis kukliai teigia, kad „patys geriausi darbai tie, kurie dar nesukurti“.
A. Nedzelskis – menotyrininkas, dailininkas, pedagogas, muziejininkas – buvęs ilgametis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovas ir Druskininkų miesto muziejaus direktorius; daugelio straipsnių apie Druskininkų kultūrinį gyvenimą, parodų katalogų, įvairių leidinių apie M. K. Čiurlionį autorius, respublikinių grupinių ir autorinių parodų dalyvis Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, įvairių šalių privatūs asmenys. 1997-aisiais A. Nedzelskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 26 d.
Daina Vanagaitė-Belžakienė: „Ieškojimai“
„Laisvo žmogaus aistra kurti. Padauginta iš veiksmo ir atradimų poreikio“ – taip trumpai galima apibūdinti menininkės Dainos Vanagaitės-Belžakienės tapybos darbų parodą, kuri Gelgaudiškio dvare įsikuria pačioje vasaros „akyje“, liepos mėnesį savo apoteozę švenčiančios gamtos laikotarpiu.
Žinoma Lietuvos keramikė pirmą kartą pristato savo tapybos bandymus. Kaip pasakoja autorė – energinga ir nuolat atvira ieškojimams kūrėja, išbandžiusi ir juvelyrikos meno technikas – paveikslai neseniai pradėjo „rastis“ iš noro kone taktiliškai pajausti dažo „terlionę“: jo faktūras, spalvų „skonį“ ir svorį… Dailės studijų metais „ragauta“ tapybos technika sugrįžo vitališka spalvų, motyvų, stilistikų įvairove. Nors Daina gera piešėja, dažname tapybos darbe ji sąmoningai nedisciplinuoja kompozicijų, formų, spalvinių derinių tradicinės traktuotės rėmuose. Vaizdų kadruotės ir plastika neretai atrodo atsitiktinės, negrabios ar primityvistinės – tačiau etiudiškas jų charakteris tai leidžia. O neretai naudojamos parafrazės iš dailės istorijos suteikia papildomą pateisinimą fovistinės, post-impresionistinės ar simbolistinės stilistikos akivaizdumui, žaismingai aliuzijai į P. Picasso ar van Gogho paveikslus.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugpjūčio 31 d.
1-oji tarptautinė meno trienalė „Unpredictable futures / Nenuspėjamos ateitys“
Medžiagų ir kūnų sąveikos, kosmoso šviesos ir garsai, alfa, beta ir kitokios dalelės, juodųjų skylių, gravitacijos ir kitos kosmoso patirtys įsikūnys artefaktuose. Tradicinių ir tarpdisciplininių medijų pagalba trienalės dalyviai iš įvairių pasaulio šalių pristatys savo kūrinius, identifikuodami santykį su kosmosu, savo ir kitais kūnais, ieškodami inovatyvių medžiagų ir technologijų ar net pasitelkdami mįslingą X (12) matmenį.
Trienalėje pristatoma virš 60 menininkų ir meno tyrėjų iš Danijos, Irano, Kanados, Lietuvos, Naujosios Zelandijos, Pakistano, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos, kūriniai, dizaino objektai ir meniniai tyrimai.
Molėtų krašto muziejujuje (Inturkės g. 4, Molėtai) ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Kulionys, Žvaigždžių g. 10, Čiulėnų sen., Molėtų r.) veiks iki spalio 4 d.
„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“
Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.
Sigita Simona Paplauskaitė: „Laikų laukas“
Nors didieji politiniai pokyčiai ir nesutarimai dėl galios koncentruojasi mieste, Lietuvos kaimas skirtingais istoriniais laikotarpiais taip pat išgyveno transformacijas. Tad kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai? Kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Liepos 16 d. NDG atidaromoje parodoje, pasitelkiant sociokultūrinės antropologijos prieigą, iš čiabuvių pasakojimų audžiamas kraštovaizdis atvers kaimo žmogaus savastį, jos raidą, atidengs tykios kultūros sluoksnį. Eksponatų rinkinį sudarys lietuvių čiabuvių sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai, taip pat šiuolaikinių kūrėjų dizaino objektai ir garsiniai koliažai tiek galerijos, tiek Vilniaus miesto erdvėse.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki rugsėjo 26 d.
Eglė Ridikaitė: „link“
Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „link“ pristatomi 2016–2021 m. sukurti Eglės Ridikaitės darbai, kuriuos sieja kelionės link tema: link išėjimo, link prašviesėjimo. Užmiršto, išsitrynusio, suardyto ar palaidoto grožio fragmentai menininkei yra nuorodos į meilės ryšį, palikusį tikėjimo pėdsaką, įkvėpusį eiti toliau. Tai gali būti žmogus, šventovė ar tiesiog mylima Vilniaus vieta. Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
Vaclovas Ratas: „Anapus pusiaujo“
Parodoje eksponuojama apie 60 kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačių kolekcijų. V. Rato kūrinių parodą surengti paskatino Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje vykdomi Lietuvos diasporos dailės tyrimai ir dosnios Australijoje gyvenusio menininko šeimos dovanos mūsų muziejui: 1975 m. didelį kūrinių pluoštą padovanojo menininko našlė Regina Ratienė, o 1998 m. ir 2018 m. dailininko duktė Ramona Ratas-Zakarevičius reikšmingai papildė kolekciją retais, vienetiniais menininko kūriniais ir jo asmeninio archyvo dokumentais.
Parodą lydi 1949 m. Miunchene išleistos ir bibliografine retenybe tapusios V. Rato iliustruotos lietuvių liaudies pasakos „Dvylika juodvarnių“ (The Twelve Ravens) faksimilė (dailininkė Rūta Mozūraitė), kuri inspiravo parodoje vyksiančių edukacinių programų kryptį.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Žmogus ir Žuvis”
„Žmogus ir Žuvis“ – tai grupinė Prancūzijos ir Lietuvos menininkų paroda, kurioje jie analizuoja atgimimo, atsinaujinimo, išsivalymo ir bendruomeniškumo temas. Dalyviai semiasi įkvėpimo iš religijos, mitologijos ir legendų. Žuvis simbolizuoja vaisingumą, jausmus, kūrybiškumą, atgimimą, sėkmę, virsmą, sveikatą, gausą, ramybę, intelektą, laimę, jėgą, ištvermę, seksualumą ir šaltakraujiškumą. Jos susiejimas su vandens stichija reiškia gilesnį nesąmoningumo ar savęs suvokimą. Ši paroda yra apie Žmogų, kurį permąstome naudodamiesi simbolių kalba. Gretiname žuvį su žmogumi, kuris yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis (kaip ir žuvies reikšmės), iš prigimties – visoks: ir išmintingas, ir kvailas, ir aistringas, ir pamaldus, ir geras, ir piktas bei nenuspėjamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki spalio 17 d.
Nomedos Saukienės kūrybos retrospektyva
Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas. Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui. Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) vyks iki rugsėjo 19 d.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“
Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“
Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Šiemet dėmesys sutelktas ties Centrine bei Rytų Europa ir pristatomos istorinės bei šiuolaikinės šio regiono meno praktikos. Parodos pavadinimas, „Nesibaigiančios kovos“, nurodo į regionui būdingus staigius pokyčius ir pertvarkas, čia dažnai susiduria itin skirtingi požiūriai į ideologines, ekologines ir ekonomines problemas. Šią Baltijos trienalę, kurioje pristatomi virš 80-ies menininkų darbai, kuruoja Valentinas Klimašauskas (kuratorius ir rašytojas) ir João Laia (vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje).
BT14 šiais metais išsiplės – vyks ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet apjungs įvairias Vilniaus partnerių meno institucijas. Atskiros parodos ir renginiai įsikurs partnerių „Atletika“, „Autarkia“, „Editorial“, „Rupert“ (kartu su „Tech Arts“) ir „Swallow“ erdvėse. Dar vienas BT14 partneris – Lietuvos dailininkų sąjunga – dalinasi savo erdve ir archyvais, kuriuose saugomi svarbūs dokumentai apie pirmąsias Baltijos trienales.
Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“
Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.
Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“
„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.
„Ežeras pilnas žvaigždžių“
Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“
Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.
Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“
Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
„Petras Repšys: darbai“
„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“
Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“
Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“
XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
