Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 21 lapkričio d. 22:02
Savaitės parodų kalendorius
Lapkritis 22 - 28
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gruodžio 18 d.

Evgeny Merman: „Atlasas paveiklsuose /Bilder Atlas“

Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 19 d.

Milda Kiaušaitė, Dovilė Zelčiūtė: „Palengva (ati)tirpsta“

2020 m. fotomenininkė Milda Kiaušaitė drauge su poete Dovile Zelčiūte ėmėsi kurti bendrą poezijos ir fotografijos ciklą „Palengva (ati)tirpsta“, kuriame pasitelkdamos žodžio ir vaizdo dialogą mėgina užčiuopti tai, ką atmintis fiksuoja ir „(ati)tirpdo“ kaip brangiausią savastį, o sykiu žodžio ir vaizdo derme (ar netgi prieštara) kalbėti apie būties trapumą, laikinumą, sunkiai įvardijamą gyvybės esatį. Skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus, mėgina ne paprasčiausiai juos iliustruoti, bet megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus. Šiais darbais tarytum klausiama – gyvenimas palengva „atitirpsta“, taigi, yra prisimenamas, kai atsigręžiame į savo patirtis ir jas reflektuojame, ar gyvenimas palengva tirpsta, nuo mūsų nuteka, nubėga, nyksta ir kasdien jo vis mažiau? Kas mums lieka kaip mūsų esatis? Štai ties šia prisiminimo – atsisveikinimo akimirka ir stabteli fotografija ir poezija.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki 2022 m. sausio 8 d.

„Vladislovas Daujotas (1921–2009) | tekstilininko dosjė“

Parodoje išskirtos trys V. Daujoto veiklos sritys: audinių dizainas, unikalioji tekstilė ir pedagoginė veikla. Kūrybinį kelią dailininkas pradėjo kaip tekstilės dizaineris. V. Daujoto suprojektuoti dekoratyviniai audiniai (baldų ir sienų apmušalai, užuolaidos) kavinei „Neringa“ (1959, archit. A. ir V. Nasvyčiai) ir to paties pavadinimo viešbučiui (1960) atitiko tuo metu iškeltus menų sąveikos uždavinius. Parodoje eksponuojami garsiausi ir mažiau žinomi arba niekad neeksponuoti dailininko tekstilės pano, kilimai bei gobelenai. Sovietmečiu, kai už Lietuvos valstybingumo simbolių demonstravimą grėsė dideli nemalonumai, V. Daujotas savo dirbtuvėje audė gobelenus su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais.
VDA parodų salėse „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki gruodžio 11  d.

Eglė Surotkevičiūtė-Dean: „Eglės Dean Tekstilės studija“

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais išvykusi į Jungtines Amerikos valstijas, 1992 m. Eglė Surotkevičiūtė baigė tekstilės dizaino studijas Otis dailės ir dizaino kolegijoje Los Andžele, keliolika metų sėkmingai kūrė audinių dizaino pavyzdžius, bendradarbiavo su įvairiais tekstilės gamintojais JAV ir Europoje – teko dirbti Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Anglijoje, Olandijoje, ilgėliau gyventi šiose šalyse, susipažinti su jų kultūra.
2005 m. Eglė Surotkevičiūtė-Dean grįžo į Lietuvą, bendradarbiavo su kultūros spauda, suprojektavo kelias kolekcijas Panevėžio audimo įmonei „Linas“.
„Parodos kuratorės Ieva Baltrėnaitė ir Severija Žukauskytė VDA galerijos „Artifex“ erdvėje kuria instaliaciją, kurioje atsiskleis menininkės kūrybos kelias – nuo studijos stalo, darbo ir kūrybos įrankių, dizaino pavyzdžių – iki staklėse išaustų ar dažyklose numargintų audinių, tampančių kasdienybės objektais, bet išsaugančių menininkės įkvėpimo ir fantazijos šešėlį.“ (Helmutas Šabasevičius)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki gruodžio 3 d.

Alina Melnikova: „GREEN NIGHT, SLEEP TIGHT“

Naujausioje kūryboje A. Melnikova tyrinėja gamtiškumo/natūralumo ir dirbtinumo santykį ir jo sociokultūrines refleksijas. Paskutiniųjų metų tapybos darbai, piešiniai ir keramikos objektai žymi autorės kūrybos poslinkį nuo lyties tapatybės prie post-humanizmo ir post-tapatybės kategorijų, peržengiančių antropocentrinės perspektyvos ribas, liudijančių taksonominio požiūrio slinktį ir dekonstruojančių hierarchinę gyvybės formų klasifikaciją. Pasitelkdama įvairias medijas, o kultūriškai suinteresuotą žvilgsnį papildydama ekologinėmis ir futuristinėmis dimensijomis, menininkė kuria daugiasluoksnius – vizualiai ir reikšmiškai – artefaktus. Ekspozicijoje tarpsta keisti ir pažįstami, grėsmingi ir viliojantys, žiaurūs ir švelnūs įvairių pasaulių pavidalai, klostosi jų simbiotinės, veidrodinės, susisiejančios sistemos, skleidžiasi dinamika tarp urbanizuotos ir gamtiškos aplinkos, senųjų, tikėjimu bei magija grįstų, žinojimų ir ateities nuojautų.
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius ) veiks iki gruodžio 12 d.

Ludo Segers: „Past Present Béguinages”

Parodos ašis – trylika vietovių Flandrijoje (Belgija), vadinamų beginažais. Tai buvo istorinės gyvenvietės, įkurtos moterų beginių, skyrusių savo gyvenimą Dievui, bet nepasitraukusių nuo pasaulietinių reikalų. 1998 metais beginažai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Itin ramios, atmosferiškos Ludo Segerso fotografijos perteikia įvairias situacijas, architektūrinius objektus bei žmonių portretus iš praeities ir dabarties. Fotografijos dažnai atviros skirtingoms interpretacijoms ir susieja elementus, kurie galbūt nebūtų akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio. Tai pastebėjęs urbanistas ir apžvalgininkas Lairdas Ryanas palygino Segerso fotografijas su J.S.Bacho kompozicijų formomis ir struktūra: „Jie abu sukuria išskirtinį derinį tarp neiškalbėtos aistros ir intuityviai suvokiamų temų, tokių kaip akivaizdūs kontrastai ir jų sudėtingumas. Abu kviečia žiūrovus ar klausytojus leistis į kelionę, siekiant patrauklaus ir harmoningo išvedimo.“
DSG Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 3 d.

Linas Blažiūnas: „Šviesupė“

Parodoje „Šviesupė“ aktualizuojami kasdieniai šviesų persidengimo procesai, svarbūs tampa gamtiškų ir elektrinių šviesų susidūrimai. Kaip sako pats menininkas, parodoje jis apmąsto natūralių ir dirbtinių šviesų sąveikas ir prasmes.
„Šviesų junginiai siejami su baltojo triukšmo apibrėžimu, kuris reiškia atsitiktinį signalą, apimantį visą žmogaus girdimumo diapazoną, panašiai kaip ir balta šviesa, susidedanti iš visų spektro spalvų. Kūriniuose naudojama LED šviesa atsitiktinėje aplinkos šviesoje matoma ne vienodo atspalvio. Kūrybos procese buvo siekiama ramybės būsenos, peraugančios į būties lengvumą“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo L. Blažiūnas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gruodžio 23 d.

Kunigunda Dineikaitė: „Peizažo užkalbėjimas“

Parodoje „Peizažo užkalbėjimas“ eksponuojami naujausi Kunigundos Dineikaitės tapybos darbai. Pasak autorės, ši paroda – tai peizažų perteikimas tapybos kalba, jų užkalbėjimas potėpiais ir spalvomis.
„Gamtovaizdis yra talpus siužetas tapybinei plotmei, čia ir užsimezga pokalbis tarp manęs ir peizažo motyvo. Tapydama nesiekiu perteikti konkretaus vaizdo, man labiau rūpi atrasti ryšį su skirtingais elementais, kurie užmezga itin paslaptingą, intymų santykį su manimi, pripildo pasąmonės srauto, liejasi spalviniais sakiniais, figūratyviomis mintimis, praėjusių gyvenimų nuotrupomis. Taip pradedu kalbėtis. Nevalingai dėkoju už grožį, kurį matau. Šis dialogas virsta užkalbėtu peizažu, sustabdyta akimirka, tapybine misterija.
Dažnas mano paveikslas, paroda yra įkvėpta peizažo temos. Būdama savotiškoje vienatvės būsenoje supratau, kad šis motyvas yra mano ištikimas draugas, viso gyvenimo bendrakeleivis, mano atspindys, todėl ir kalbu apie tai tapybos kalba,“ – sako Dineikaitė.
VGMC galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 18 d.

„Gobelenas vakar ir rytoj“

Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ yra skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai vis dar kuria šia tekstilės technika, nepaisant to, kad tai labai ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja bei misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas.
Šalies kūrėjai pateikė kūrinius, kurie atlikti gobeleno technika, atspindi Lietuvos tautos identitetą, o šią kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Parodoje profesionalūs dailininkai, studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika, eksponuoja savo darbus, atspindinčius parodos pavadinimą – „Gobelenas vakar ir rytoj“.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) ir V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Jaunojo tapytojo prizas, 2021“

Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse.
Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų. Pasak projekto organizatorių Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus, „tai didžiausio palaikymo reikalaujanti, pažeidžiamiausia kūrėjų grupė, o šis konkursas jiems yra išskirtinė galimybė tapti matomiems ir atrastiems“.
Džiaugiamės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos perspektyviausi ir ryškiausi jaunosios kartos tapytojai šiemet pirmą kartą pristatomi MO muziejuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m.  sausio 30 d.

„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
Nors baigė grafikos studijas, savo kūryboje Šalčiūtė dažnai pasitelkia ir kitas dailės šakas: ne tik tapybą, bet ir fotografiją, videomeną, objektus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m.  vasario 7 d.
„Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“
Parodoje vieno garsiausių pasaulyje avangardinio kino kūrėjų ir kino kultūrai skirtų institucijų įkūrėjo Jono Meko kūryba pristatoma kartu su jo bendražygių, kultinių avangardinio kino kūrėjų Maya Deren, Marie Menken, Jacko Smitho, Andy Warholo ir kt. darbais.
NDG didžiojoje salėje įrengtose trijose kino salėse bus rodoma išsami filmų programa, kurią lydės gausi J. Meko veiklas pristatanti fotografijų, leidinių ir efemerų kolekcija.
Parodoje dalyvaujantys menininkai ir menininkės: Jonas Mekas, Gideon Bachmann, Stan Brakhage, Shirley Clark, Maya Deren, Storm de Hirsch, Ken Jacobs, Marie Menken, Carolee Schneemann, Paul Sharits, Jack Smith, Andy Warhol.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 20 d.
„APEIRON. – Kodėl austrai dabar? – Austrų ekspedicija 2021“

Parodoje-ekspedicijoje tyrinėjami keturiolikos Austrijoje gyvenančių ir kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai. Meno kūriniai savo žiūrovams suteiks galimybę leistis į įsivaizduojamą ekspediciją po nebūtį, laiką, vaizduotę, fiktyvų kraštovaizdį, vidines erdves, galaktiką, sklidiną įtartinų ir keistų garsų. Lankytojai stebės tiek mitologines, tiek į raketas panašias būtybes, priešistorinius gyvūnus ir dirbtinius paukščius, o performanso metu menininkė įsijaus į vaidmenį vienintelio išlikusio žmogaus, alsuojančio tarp artefaktų, triukšmingų hibridų, vulkaniškų substancijų, antikinių trofėjų ir magnetinių laukų.
Lankytojams atsidūrus dvejose skirtingose – fizinėje ir vizijų – plotmėse, žanrų įvairovė ((garso) instaliacijos, videomenas, fotografija, paveikslai, piešiniai, objektai, performansas) leis atrasti kiekvieno mūsų turimos vidinės erdvės stebuklus ir didybę.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Otis Tamasauskas: „Baltica“

Šioje parodoje Otis Tamasauskas pristato naujausių, niekur nerodytų litografijos atspaudų kolekciją „Baltica“, sukurtą savo vizito į Lietuvą, Vilniaus dailės akademiją, proga. Parodai pasibaigus, visus kūrinius menininkas dovanoja VDA Grafikos katedros archyvams.
„Šiuo metu mane žavi spalvų sklidimas, galimybės manipuliuoti simboliais ir istorinėmis iliustracijomis… Nuosekliai siekiu meninės kalbos, kuri leistų laisvai eksperimentuoti tokiomis paprastomis medžiagomis kaip popierius ir dažas perteikiant sudėtingas idėjas. Man taip pat įdomu tyrinėti ir lyginti materijos ir dvasios temą: pabrėžti proto būsenas, kurias dažnai lemia subtilus poetinis ir net absurdiškas jausmiškumas…
Ir pabaigai, manau ir jaučiu, vienas dalykas yra neabejotinai tikras – tai mano noras kurti atspaustus vaizdus.“ (Otis Tamasauskas)
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius)  veiks iki gruodžio 4 d.

Onutė Petkevičiūtė: „Emigracija“ ir „Kelionė“

„Emigracija“ – siluetai su matinių glazūrų paviršiumi ir patinuotas metalas lyg kalbėtų apie šių dienų žmonių santykių atšalimą ir skaudžius įvykius. „Kelionė“ –  judėjimo, bėgančio laiko pojūtis – kolorito, tekstūrų ir faktūrų žaismas.
Ona Petkevičiūtė – tradicinės keramikos kūrėja, domisi įvairiomis technikomis ir technologijomis, daug žiedžia ir kitus moko šių subtilybių. Dažnai jungia keramines medžiagas su medžiu, metalu, stiklu. Pagrindinė kūrybos tema – unikalus meninis indas, taip pat kuria ir temines kompozicijas. Keramikę visą gyvenimą žavėjo lietuviškas raudonas molis, kuris įkvėpė kurti, formuoti, žiesti. Pastaruoju metu daug eksperimentuoja su aukšto degimo baltu šamotiniu moliu.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 5 d. 

Arvydas Norvaišas: „Šviesos proskynos“

Parodoje eksponuojama keliolikos metų Arvydo Norvaišo kūryba ir pristatomi keturi savarankiški ciklai – nuo nedidelių, tapybinių aliejinės pastelės etiudų iki didelio formato tapybos drobių. Ši paroda atskleidžia paties autoriaus nenuilstamą norą kalbėti vaizdais, perteikti būsenas ir nuotaikas, kurios išplėtojamos atskiruose cikluose.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks iki lapkričio 27 d.

Virginija Babušytė-Venckūnienė: „Užrašai“

„Tai užrašai iš praeities į dabartį. Tai ne raidės, tai per materijas ir apimtis kalbantys objektai, apie esamybę ir laikinumą. Tai užrašai inspiruoti gamtos, kurie pereina per mano matymo prizmę ir materializuojasi kitais pavidalais skirtingose medžiagose popieriuje, medyje, metale. O juoda ir balta lemia skirtingą turinį, skirtingus jausmus išgyvenimus.“ (V. Babušytė-Venckūnienė)
Virginija Babušytė-Venckūnienė – skulptorė, kurianti nuo 1975 metų. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, tarptautiniuose simpoziumuose ir yra surengusi 14 personalinių parodų. Turi ryškų braižą ir kuria su gerai atpažįstamomis detalėmis, šį kartą menininkė to atsisako ir išgryninusi filosofišką turinį suteikia jam naujus tūrius, papildytus esminiu kūrybos principu – faktūromis.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

Dominykas Sidorovas: „Pabaisa“

Dominyko Sidorovo kūrybos atspirties taškas yra kasdienybės objektas. Reabilituodamas nuobodžią rutiną ir joje esančius, tarsi, niekuo neypatingus daiktavardžius menininkas pasakoja žmogaus naratyvus ir kasdienio gyvenimo poeziją. Daiktai yra veikėjai, kurių monologai ar dialogai prisisunkę žmogiško intymumo, džiugesio ir nusivylimų, įvykusių ir neįvykusių nuotykių, meilumo, kartais net atgrasumo ar baimės. Svarbu, ne tiesioginis daikto atvaizdavimas, o jautrus menininko žvilgsnis į žmogų ir jo santykius su supančia aplinka.
Tapybos parodoje „Pabaisa“ Dominykas Sidorovas fiksuoja momentą, kai mūsų kasdienybės objektai akimirksniui tampa nebeatpažįstami, svetimi, atrodo, savarankiški, bauginantys, pabaisiški, galbūt net pavojingi. Daikto atvaizdas sušmėžuoja visai kitu, dažnai visiškai nemaloniu.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

„Lietuvos spaudos fotografija 2021“

Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ tiesiogiai prisideda prie lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijos tęstinumo. Jau dvidešimt metų jis kviečia šalies fotografus skirti daugiau dėmesio įvykių dalyviams ir stebėtojams, geriau suprasti, perteikti jų išgyvenimus, ieškoti savito pažiūrio atsakingai vizualiai informuojant visuomenę apie reikšmingus įvykius ir gyvenimą mūsų šalyje bei pasaulyje. Šiemet tarp tradicinės konkurso kategorijos „Portretas“ darbų gausu emociškai stiprių, giliai paliečiančių kadrų, kurie lieka su žiūrovu ilgam. Kategorijoje „Kultūra ir pramogos“ pateikiamos nuotraukos rodo, kaip mokame džiaugtis paprastais dalykais, o „Kariuomenė“ kaip visuomet iškart perkelia į retai iš arti matomą įvairų ir nelengvą Lietuvos karių pasaulį.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki gruodžio 4 d.

Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros.  Šioje parodoje  menininkė  kviečia  lankytojus  pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu  ir atsekti  joje glūdintį  paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 1 d.

„Gyvi namai“

Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki 2022 m. kovo 1 d.

„Šeštoji Fotografijos šventė“

Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Šeštoji Fotografijos šventė pradedama pristatant išskirtines parodas: Arturo Valiaugos ir Lino Liandzbergio parodą „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“, Klaipėdos fotografijos rezidencijos kūrėjų parodą „Zefyras / Zephyr“, Juozapo Kalniaus fotografijų parodą „Tirpstanti Klaipėda“, Ukrainos menininkės AntiGonna parodą „Velniai“, Tomo Tereko fotografijų parodą „ISOliacija“ ir virtualioje erdvėje pristatomą Vaclovo Strauko fotografijų parodą „Neringos kopos“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 12 d.

„O kur žmonės?“

Nacionalinėje dailės galerijoje – unikalus Baltijos šalyse edukacinis projektas – paauglių rengta paroda, kurioje jaunuoliai viską atliko patys: sukūrė parodos idėją, atrinko kūrinius ir bendravo su menininkais, kūrė parodos architektūrą ir dizainą, tyrė auditoriją bei vykdė parodos reklamą.
„Mūsų paroda yra apie žmonių vidinį ir išorinį pasaulį. Tai dalykai, apie kuriuos kasdien turbūt pagalvoja kiekvienas, tačiau retai apie tai kalba. Norime, kad lankytojai parodoje neskubėtų, užsibūtų ilgiau ir susimąstytų apie tai, ką dažnai yra baisu apmąstyti. Ypač kviečiame jaunimą, nes manome, kad jie čia pasijus suprasti“, – aiškina parodos kuratorė Ona.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 6 d.

Justyna Górniak: „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“

Parodą „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“ sudaro konkurse „reStart“ jau dalyvavusi serija HAYTARMA ir naujai sukurtas darbas „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“.
Serijoje „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“ pasakojama istorija apie 2005 metais Visoke, Bosnijoje ir Hercegovinoje, archeologu pasiskelbusio vyro pranešimą, kad jis atrado žmonių iškastus požeminius tunelius ir „seniausią ir aukščiausią piramidę pasaulyje, pastatytą pažangios senovės civilizacijos“.
Savo projekte Górniak mokslininkės mėgėjos vaidmenyje seka pseudo-archeologo naratyvąTokiu būdu ji apjungia dokumentiką ir fikciją. Taip pat ji kelia klausimus – kodėl mes tikime tuo, kuo tikime? Ką mums duoda tikėjimas? Ir jeigu jis tikinčiajam vis dėlto padeda – ar svarbu, ar tai tiesa, ar melas?
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 11 d.

Paukštelis Viktoras, Maslauskaitė Sigita: „Celė“

Ekspozicija padalintas į dvi atskiras dalis, skirtas abiems autoriams, bet iš tiesų, juos vienija labai bendra ašis. Jeigu reikėtų duoti vienijantį pavadinimą ekspozicijai, tai būtų: „Celė“.
Sigitos atveju, tai būtų vienuolio celė, kurioje vyksta nematomas, labai intensyvus dvasinis vienuoliškas gyvenimas: malda į acheiropitines (ne-žmogaus-rankomis-sukurtas) ikonas, atgaila, malda, klūpojimas, ekstazė, egzaltacija, tylus pokalbis.
Viktoro atveju, tai vienišiaus, netektį išgyvenusio žmogaus celė, kurioje vyksta giliausi pasinėrimai į praeitį, iš kurios iškyla brangių žmonių veidai, kurie sąveikauja nuo aštraus, realaus buvimo šalia jausmo, iki kontūrų netekimo ir išnykimo. Tai celė, kurioje atsisveikinama su praeitimi. Vardan ateities.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks gruodžio mėn.

Chelsea Coon: „star-spangled“

Savo pirmojoje personalinėje parodoje „star-spangled“ Coon pristato naujausius kūrinius analizuojančius ištvermės ir pertekliaus temas, čia tiriamas besikeičiantis kūno santykis su erdve ir tai kaip nesėkmę galima suprasti kaip paties kūno metaforą. Per performansą, videodarbus, fotografiją ir tekstinius piešinius, Coon kvestionuoja skirtinguose darbuose skirtingai patiriamą ištvermės poveikį fiziniu ir psichologiniu lygmenimis dėl ekstremalių pakartojimų ir trukmės. Kiekvienas iš jos performatyvių kūrinių žvelgia į dinamiškus lyties veikimo būdus ir egzistavimą sudėtingoje erdvės ir laiko faktoriaus įtampoje.
Parodoje menininkė žiūrovams pristatys videoperformansus sukurtus 2020 metais, tęstinį projektą „Go baby, go!“ kurį ekspozicijoje sudarys 175-ių piešinių instaliacija, bei nuotraukas iš ciklo „star-spangled“ (2021).
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 12 d.

„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“

Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 22 d.

Marija Nemčenko: „LAK“

Paroda „LAK“ yra didesnio projekto dalis, kurio epicentre – baltieji gandrai (lot. Ciconia Ciconia) bei jų migracijos keliai iš Lietuvos, pro Palestiną, į Pietų Afriką, kiekvienoje šalyje matant gandrą skirtingame kontekste, tačiau turintį vieningą simboliką. Gandro simbolizuojama „laimė“ perskaitoma ir filmo pavadinime, transliteruotame iš anglų kalbos žodžio „luck“ ir suprantamame kontinentaliai.
Kurdama filmą M. Nemčenko dviračiu keliavo po Lietuvą ir kalbino ornitologus, šnekėjosi su kaimo ir miesto žmonėmis, darbininkais laukuose, senoliais vienkiemio sodybose, susitiko su uždara religine bendruomene prie Baltarusijos sienos bei kitais atsitiktinai sutiktais žmonėmis.
Filme susipina dialogai, apmąstymai, žinios, faktai bei fikcija, kuri liečia gandrų, paukščių, migracijos, tėvynės, judesio, bioįvairoves ir tarpusavio priklausomybės temas, paverčiant meninį darbą į idėjų ir kultūrinių žinių mainų erdvę jo procese. Muzikinį takelį dokumentiniam filmui sukūrė kompozitorius Andrius Arutiunian.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki gruodžio 3 d.

Osvaldo Zvejsalnieks tapybos paroda, skirta Latvijos nepriklausomybės dienai paminėti

Šiais metais lygiai dešimtmetis, kai Šiaulių „Laiptų galerija“ Latvijos nepriklausomybės dieną kviečia į kaimynų dailininkų parodas. Per dešimtmetį dailės mylėtojai išvydo populiarių Latvijos dailininkų Rolando Gross, Ilgvarso Zalans, Intos Klasonės, Dainiaus Gudovskio ir kt. parodas.
Osvaldas Zvejsalnieks Latvijos dailės akademijos dėstytojas, profesorius, nuo 1979 m. rengiantis parodas Latvijoje ir užsienio šalyse. Parodoje Šiauliuose dailininkas pateikia paskutiniojo dešimtmečio darbus. Tai peizažai, bažnyčios, architektūra, etnografiniai motyvai. Regi, kad dailininkas pamėgęs Dauguvą ir gimtinės miestelius, ypač Rezeknę ir Agloną. Daug darbų susietų su Lietuva: nuo Vilniaus baroko perlo iki Justino Vienožinskio gimtosios sodybos Rokiškio apylinkėse.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks lapkričio mėn.

„Jaunieji technikai Šiauliuose“

Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki 2022 m. liepos 16 d.

„Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“

Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

Raimondas Daukša, Juozapas Kalnius, Rolandas Marčius, Gintautas Trimakas: „Ultramarinas“

Ultramarinas ‒ sodrios mėlynos pigmentas, kuris iš natūralaus arba sintetinio lazurito. Pavadinimo kilmė siejama su lotynų žodžiu „ultramarinus“, reiškiančiu „už jūros“, nes 14-15 a. italų pirkliai pigmentą į Europą atveždavo iš kasyklų Afganistane. Parodoje „Ultramarinas“ spalva naudojama įvairiems kontekstams apibūdinti. Spalvos naudojimas gali būti traktuojamas kaip metodas, mechanizmas ar net gyvenimo stiliumi. Spalviniai ir motyvų ieškojimai skleidžiasi skirtingomis trajektorijomis, įtraukdami įvairią istorinę patirtį, atmintį bei tapatybę, ir taip formuodami jūrinio kraštovaizdžio topografiją. Besikeičiantys pasaulio technologiniai matmenys, t.y. globalizacija, technologijų ir medijų kaita, bei socialiniai pokyčiai eina išvien arba lieka nuošaly kūrybinio proceso. Menininkų stebėsena įtakojama arba atvirkščiai ignoruoja išorines žmogaus kuriamas aplinkybes, tačiau geografinių vietovės dominančių, matyt, nepavyksta išvengti. Ultramarinas ‒ tai ketvertas pasakojimų, paremtų šviesa ir laiku.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki gruodžio 3 d.

Jolantos Rudokienės (piešiniai) ir Dianos Rudokienės (tapyba) darbų paroda

Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki gruodžio 11 d.

Eglė Velaniškytė: „Puota maro metu“

„Tapytojos Eglės Velaniškytės parodos, kurioje eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių; skamba iš ties įkvepiančiai – „Puota maro metu“. Toks pasakymas atsiradęs dar prieš amžius amžinuosius. Aliuzijų galima pastebėti Šventajame Rašte, kur kalbama apie Nojų arba Sodomą ir Gomorą, taip pat paminėtinas Baltazaro puotos epizodas… Viduramžiais, maro – „Juodosios mirties“ metu žmonės puotaudavo nevilties ir begalinio fatalizmo jausmų apimti, kada šventinis karnavalas suteikdavo dar šiokio tokio lūkesčio ir nuojautos, kad viskas bus gerai (arba atvirkščiai – nieko gero…). Galop, galima paklausti – ar mūsų gyvenimas ir nėra puota maro metu, ar E. Velaniškytė nevaizduoja to, kas vyksta dabar ir visados, aplink mus ir mūsuose pačiuose? Tai ypatingai atviru (laisvai jautriu) potėpiu bei skausmingai kertančia spalva nutapytos kompozicijos, kuriose veiksmas vyksta šiandieninės logikos ir iracionalybės ritmu – Gyvenimas ir Mirtis čia apsikabina tartum kokie meilužiai, o biblijiniai siužetai aktualizuojasi kaip šiandienos motyvai.“ (Vidas Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ antrame aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.

„Kontrabandos sandėliai“

Kristina Stančienė: „Grupės „IŠ REIKALO“ branduolį sudaro organizatorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, taip pat – Jurgita Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė. Įvairių projektų, sumanymų proga prie grupės prisijungia nemažai kitų menininkų, reaguodami į grupei „IŠ REIKALO“ būdingas ironiškas, kartais – pankiškas, chuliganiškas idėjas. Cirkuliuodama laisvai ir lanksčiai, neprisirišusi prie jokios institucijos, įstaigos ar organizacijos, grupė natūraliai užpildo neabejotinai egzistuojantį ne tik laisvos ir nesuvaržytos meninės, bet ir visuomeninės saviraiškos, reakcijos į mus supančią tikrovę, poreikį. Naujausioje parodoje Šv. Jono gatvės galerijos požemiuose, su bendraminčių kompanija nusileidusi į paslaptingus galerijos rūsius, tęsdama ankstesnę idėją, grupė nutarė kontrabandą „sandėliuoti“, t.y., susitelkti ties daiktų, prekių bei kitų nelegaliai gabenamų objektų reikšmėmis, kurti savotiškas jų slėptuves, podėlius.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.

Tadas Adomavičius: „NE-PATOGU“

Autorinėje parodoje kodiniu pavadinimu NE-PATOGU kompiuterinės grafikos darbuose plėtojamas tiek vidinis, tiek išorinis žmogaus diskomfortas / komfortas, įvairios psichologinės būsenos, išgyvenimai, minčių kelionės ir pamąstymai. „Esu ir visada buvau stebėtojas, kuris ne tik stebi kitus, aplinką, bet ir pats save. Analizuoju ir gilinuosi į įvairias savo būsenas ir nuotaikas. Visas šias analizes ir apmąstymus stengiuosi perteikti savo darbuose. Vienuose darbuose tai skausmas, suvaržymai, kituose – juokas, saviironija ar sarkazmas. Nėra nei vieno piešinio, kuris būtų nupieštas spontaniškai. Visi jie išieškoti, daugybę kartų tobulinti. Piešdamas dažnai patiriu savotišką meditaciją, pasineriu į smulkias detales. Beveik visuose mano darbuose vyrauja žmogus, jo siluetas arba jį primenanti būtybė, sutvėrimas. Leidžiu žiūrovui trumpam pasinerti į savo pasąmones gelmes“ sako autorius.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 29 d.

Birutė Zokaitytė: „Aštrūs objektai“

Panaudodama seną sudėtingą skersinio medžio technologiją, autorė sukūrė naują medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklą. Medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai kaip minčių ir laiko įspaudai susilieja į vieną pasakojimą apie praeities ir dabarties ryšį, gamtos ir žmogaus santykį.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė: „Iki šiol mums vis dar švietė Birutės Zokaitytės „atkurtų“ Mėnulio kraterių šviesa, pasąmonines įtampas keldami intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs objektai“ štai pasitaikė neeilinė galimybė išvysti penkerius metus kurtus naujausius grafikės darbus, kurie „išnešioti“ ir išraižyti, graviruoti ir atspausdinti sutelkiant visas patirtas emocijas, nuojautas, nuoskaudas, fantazijas bei moterišką išmintį.“
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 29 d.

„EXTENDED BODIES“

S MOM sparčiai auga ir šiemet pristatome jau 16 nuostabių menininkių, bei po vieną kuratorių – Vaidos Tamoševičiūtės ir Guadalupe Aldrete darbą. Mes kuriame šį tarptautinį tinklą, norėdamos palaikyti ryšį, priklausyti, teigti savo gentį per performanso meną, skatindamos kalbėti nutolusiomis (ne)motinystės temomis. Šioje atrankoje rodomuose kūriniuose atsiskleidžia du paraleliniai informacijos sluoksniai. Viename – konceptualus meninis turinys, kuriame autorės atskleidžia savo santykį su (ne)motinyste, su tuo susijusias išorines ir vidines įtampas, pavyzdžiui, santykį tarp savęs ir „produkto“ (taip kai kuriose ispaniškai kalbančiose šalyse vadinamas naujagimis), taip pat daugeliu atvejų apie smurtą (psichologinį ir fizinį), kurį patiria nėščios moterys. Kitame – subtiliai ir beveik nepastebimai kiekvieno vaizdo įrašo techniniai aspektai atspindi sudėtingas ir dažnai nesaugias aplinkybes, kuriomis kai kurių menininkių, ypač motinų, darbai yra sukurti ir rodomi.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 27 d.

Eglė Colucci: „Tango Architektūrai“

Parodoje „Tango Architektūrai“ menininkė surinko darbų kolekciją, kurioje vyrauja Kauno architektūra pripildyta temperamentingų tango šokėjų. Tokiu būdu turime galimybę pažvelgti į Kauną su Lotynų Amerikos prieskoniu.
Menininkės tapyba išsiskiria detalumu, neribota fantazija bei personažų gausa architektūros fone. Savo paveiksluose tapytoja stengiasi atrasti harmoniją nuolatiniame chaose, nagrinėja žmogiškosios tuštybės klausimus.
Tapytoja Eglė Colucci 2001 m. baigė architektūros studijas Kauno Technologijos Universitete. Vėliau ji dirbo meno vadove reklamos srityje. 2004 m. Eglės kruopštus tapymo stilius patraukė nepelno siekiančios organizacijos iš Tokijo dėmesį, laimėjusi nacionalinį konkursą, ji metus praleido meno rezidencijoje Japonijoje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki gruodžio 4 d.

„MagiC Carpets Landed“

Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2022 m. sausio 23 d.

Rimas Čiurlionis: „Ir šešėliai pagarbina šviesą“

Galima nustebti sužinojus, kad Čikagoje gyvenančio menininko Rimo Čiurlionio geometrinės abstrakcijos yra įkvėptos gamtos. Tačiau menininkas savo darbuose nesiekia atskleisti gamtos pasaulio organiškumo, o naudoja tam tikrus raštus, persmelkiančius visas gyvybės formas: radialus, fraktalus ir simetrijas. Nepaisant viso to, Čiurlionio paveikslai nėra iliustratyvūs, tiesą sakant, šie motyvai yra visiškai transformuojami ir tampa grynai formalistine kalba. Nukreipdamas žiūrovus nuo gamtos ar net kasdienybės asociacijų, Čiurlionis kuria dialogą, vykstantį vien stačiakampyje. O kūrinio ir žiūrovo santykyje atsiranda tarsi dviejų laukų susitikimas, galintis vienas kitą arba papildyti, arba sunaikinti. „Menu galime akimirksniu sustabdyti inertišką protą arba stipriau jį pajudinti ta kryptimi, prie kurios nesame įpratę, – sako menininkas. – Siekiu suvokti abstrakciją ir išreikšti ją bet kokia meno forma per vidinę patirtį. Kūrinys – tai mano minties ir siekio atspindys, kuris kasdien perrašomas ir kartojamas vis kitokia kokybe, kartais suvokiant, kad tai yra begalybė, kuri mane sujungia su visuma, kuri mane keičia ir kurią aš keičiu.“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje ( V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki lapkričio 26 d.

Šiuolaikinio meno festivalio „Virus’26“

Šiuolaikinio meno festivaliui „Virus atėjo pranašiški laikai. Tenka lenktyniauti ne tik su naujausiomis mados ir meno tendencijomis, bet ir su planetą siaubiančiu Covid-19 virusu. Vienas virusas užkrečia žmonių vaizduotę laisvės ir grožio idėjomis, kitas stumia į nežinią ir mirtį, tad ir festivalio situacija dvilypė. Skelbdami meno galią turime skaitytis su viruso pavojais. Tai privertė jau antrus metus atsisakyti daug metų vykusio didžiojo „Virus“ madų renginio, tačiau organizatoriai buvo paskatinti ieškoti alternatyvų. Šiemet šiuolaikinio meno festivalis „Virus‘26“ pristatys dvi monumentalias Mato Janušonio ir Mariaus Puskunigio skulptūras, kurios įsikurs miesto centre. Kostiumo meno elementai išliks spalvinguose ir provokuojančiuose Edvino Mikulskio ir Armos Aghartos performansuose. Kauniečiai teminėje parodoje pristatys atsakingai puoselėjamos aukščiausios kokybės tapybos tradiciją. MO muziejus aplankys Šiaulius su kultinės parodos „90-ųjų DNR“ versija.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) vyks iki gruodžio 19 d.

„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“

Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki 2022 m. sausio 23 d.

„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“

Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, 1869–1927

Dailininkas mėgo tapyti ir piešti kaimo bei mažų miestelių kasdienio gyvenimo vaizdus: turgaus ir mugių šurmulį su arkliais, spalvingais vietinių gyventojų tipažais, nesibaigiančiomis derybomis, ramiais pašnekesiais ir lengvu flirtu, šienapjūtės, pasivažinėjimų arklių kinkiniais, jodinėjimo ir pan. motyvais. Ypač ryškiai S. Bohušo-Sestšencevičiaus talentas atsiskleidė piešiniuose, kuriais jis publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1913 m. Vilniuje pasirodė milžiniško populiarumo sulaukęs jo piešinių albumas, kuris 1928 m. buvo išleistas pakartotinai.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.

„Apdovanotas Austrijos dizainas“

Nuo rugsėjo 30 d. veikia paroda „Apdovanotas Austrijos dizainas“, kuri lankytojams suteikia ypatingą galimybę pamatyti trimačio austriško dizaino pavyzdžius, per pastaruosius keletą metų pelniusius Josepho Binderio apdovanojimus ir Austrijos nacionalinę dizaino premiją.
Josepho Binderio apdovanojimai – tai tarptautinis grafinio dizaino ir iliustracijų kūrimo konkursas, kurį kas dvejus metus organizuoja „Austrijos dizainas“ – Austrijos interesų asociacija ir žinijos centras. 2020 m. tarptautinė ekspertų žiuri įvertino per 1 000 paraiškų iš 46 šalių. Apie 30 apdovanotų dalyvių suteikta galimybė įgyvendinti projektus Austrijoje. Būtent šie projektai pristatyti parodoje „Apdovanotas Austrijos dizainas“ Vilniuje.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.

„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“

Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d. 

„KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“

Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms.
Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veis iki 2022 m. sausio 16 d.

XII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“

Šioje parodoje į vizitinę kortelę dalyviai žvelgia įvairiais pjūviais – istoriniu, ideologiniu, socialiniu, meniniu, nagrinėja ne tik asmeninių patirčių, bet ir atminties tematiką. Standartinio dydžio vizitinė kortelė, kurioje glaustai perteikiama informacija, dažniausiai tarnauja apsikeitimui kontaktais. Tačiau kortelės istorija kupina keistų ritualų, jos funkcija nuo atsiradimo XVII a. Europoje nuolat kito. Etiketo sukaustytame XIX a. aukštuomenės gyvenime ji funkcionavo kaip kvietimas šokiui, vizito ar dalykinio susitikimo inicijavimas, priedas prie dovanos ar gėlių puokštės. Išlikę kortelės pavadinimai anglų kalba – business card ar visiting card – slepia istorijos etapus, kai kortelė atliko verslininką pristatantį ar vizito prašančiojo vaidmenį. Pradžioje kortelės buvo rankų darbo, nuo XVIII a. pradėtos spausdinti masiniu būdu. XX a. pradžioje nustatytas dydžio standartas – vienos cigaretės ilgio ir septynių cigarečių pločio formatas, nes kortelės laikytos tabako pakuotėse.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.

„Oda ir mada“

Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veis iki 2022 m. sausio 16 d.

Aleksandras Ostašenkovas: „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“

Laiko tėkmės simbolių, daugiaprasmių metaforų kupinos parodų fotografijos kalba apie tylų žmogaus pasaulį, jo egzistenciją, būvį ir vidines jausenas. Eksponuojamos parodos – tai prisiminimų, būsenų ir išminties laikas.
„Kelias į atmintį“. Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio.
„Kitas krantas“. Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veis iki gruodžio 12 d.

„Neprilygstamas japonų meistriškumas“

Japonijos fondas Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje pristato parodą „Neprilygstamas japonų meistriškumas“, kurioje supažindinama su XIX–XX a. pradžios, XXI a. meno kūriniais. Parodoje dėmesys sutelktas į eksponuojamų kūrinių filigraninį meistriškumą, ypatingas technologijas, išradingumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas kūrinys atspindi pažangias technologijas, originalias idėjas ir žiūrovus nustebina aukšto lygio meistryste. Parodoje eksponuojami tiek įmantrūs Meidži laikotarpio (1868–1912, kada šalis atsivėrė vakarams) taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, turėję įtakos rytietiškoms madoms Europoje, tiek daugybė šiuolaikinių nepaprasto meistriškumo kūrinių, nuo žaislinių figūrėlių iki netikrų patiekalų pavyzdžių. Meidži laikotarpį iliustruoja Satsuma keramikos, dekoravimo laku makie, metalo dirbiniai ir tekstilė. Šiuolaikinį meną pristato autoriai-menininkai: Satoshi Araki, Naoki Honjo, Takahiro Iwasaki, Takeshi Kitamura, Akira Yamaguchi, Naoki Nishiwaki ir kt. Parodos kuratorius – prof. Judži Jamašita (Tokijas).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 23 d.

„+37,5“

„+37,5. Tai yra Lietuvos karščio rekordas, užfiksuotas 1994 m. liepos 30d. Zarasuose. Ir turbūt niekieno nebūtų nustebinę, jeigu naujas rekordas būtų buvęs užfiksuotas šiemet. Kiti sako, kad tai gal būt buvo šalčiausia vasara mūsų visų likusiam gyvenimui… Tuo pačiu +37,5 tai yra ir jau sergančio žmogaus temperatūra, bet dar tokia, kai gali dar ir nekreipti dėmesio, užmerkti akis. Kaip mes reaguojame į klimatinius ekstremumus, karštą vasarą, audras, klimato kaitą? O gal tiesiog mėgaujamės vasara, atostogomis, tarpkarantinine pertrauka, šiluma, pievomis… Tapyba reflektuoja tai, kas yra aplinkui, rodo pasaulį, koks jis yra dabar. Koks jis matomas dabartinėmis akimis, kaip jis suprantamas, interpretuojamas ir abstrahuojamas dabar ir kokio jo galbūt nebeliks vėliau. Kaip su maudynėmis ežere? O kaukėmis ir temperatūros matavimu? O su ugnimi spjaudančiais drakonais? Susilydančiomis pievomis? Daržais? (Laidiniu) internetu?
Parodoje atrinkti darbai parodo skirtingas šiuolaikybės perspektyvas, kurios net ir tyčia nesigilinat į tokias rimtas globalines problemas kaip klimato kaita, pandemija, neišvengiamai įtakoja tiek žvilgsnį, tiek protą, tiek ranką ir atsispindi kūryboje.“ (Parodos kuratorė Birutė Lemke)
VDA galerijoje „Tapybos koridorius“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.

Aldo Giannotti: „Muziejus performanse“

Miniatiūriniai piešiniai su šmaikščiomis frazėmis muziejaus palubėse, vizualizuotos instrukcinių kortų malkos ir kolektyvinės choreografijos, skambesiai muziejaus parodų erdvėse – tai Radvilų rūmų dailės muziejus, atgimęs pandeminiu stagnacijos laikotarpiu ir toliau pulsuojantis gyvybe tarsi personifikuota elastinga architektūrinių formų marionetė, valdoma pačių muziejaus lankytojų, o gal ir ne tik jų…
Paroda „Muziejus performanse“ su kiekvienu žiūrovu paneigia tradicines muziejaus kaip institucijos nuostatas „garsiai nekalbėti“, „nebėgioti“ ir pan. Vienoje gyvenantis ir kuriantis italų kilmės menininkas Aldo Giannotti pasitelkia sociopsichologinį „avių bandos elgesio“ fenomeną ir kvestionuoja kultūrose skirtingai pasireiškiančias bendruomeniškumo tendencijas. Siūlydamas į viską pažvelgti kiek kitaip, menininkas meta iššūkį: kas išdrįs paminti institucijos nustatytas taisykles, ar lankytojai seks vienas paskui kitą, kas atliks performansus pagal duotas instrukcijas? Čia kyla klausimas, kas iš tiesų vadovauja muziejui: ar menininkas, pateikdamas instrukcijas, ar lankytojas, pažeidžiantis muziejaus nuostatas ir įtvirtinantis savąsias?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

„Deivės ir kariai“

Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 13 d.

„Palanga mūsų“

Paroda pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš šimtą metų – kai Palangos kraštas tapo Lietuvos dalimi. Retos nuotraukos, palangiškių pasakojimai, įdomūs dokumentai supažindina su Palangos krašto lietuviais, latviais, žydais, lenkais, prieš šimtą metų pradėjusiais naują gyvenimą Lietuvoje. Palanga – buvęs piečiausias Latvijos pajūrio miestelis – bėgant laikui tapo Lietuvos vasaros sostine. Tiesa, anot parodos kuratorės istorikės Vilmos Bukaitės, šis atostogų romanas tarp poilsiautojų ir miesto mezgėsi lėtai: tik ketvirtajame dešimtmetyje kurortas pradėjo sulaukti didesnių srautų atvykstančiųjų ir sparčiai augti bei modernėti. Iki tol kraštas keitėsi pamažu, bet dramatiškai: Palangoje pasikeitė iškabos, išvyko nepritapę senbuviai, buvo suremontuotos prie karą apardytos vilos, iškilo Šventosios uostas, pradėtos grįsti ir apšviestos gatvės, atsigavo ankstesnieji ir kūrėsi nauji verslai, vėl pravėrė duris valgyklos ir kavinės.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki gruodžio 12 d.

Elma Šturmaitė: „Naujas aqua dialogas Druskininkuose“

Parodoje eksponuojami naujausi Elmos Šturmaitės kūriniai, sukurti akvarelės technika. Dailininkė, stebėdama įvairias gyvenimo realijas, atsakymo ieško savo kūriniuose, įžvelgia nuolatinį savaiminį atsinaujinimą. „Man kūryba yra būvis, kada galiu būti savimi, ir labai branginu tą laisvę“, – teigia Elma Šturmaitė. Spontaniški, jausmingi spalvų impulsai popieriuje, įgaunantys formų ir tekstūrų visumą, pasakoja apie laisvės būtinumą ir jos grožį, laiko tėkmę ir žmogaus buvimą savimi. Menininkė savo kūrybą apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo, kasdieninių ieškojimų ir atradimų. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas. Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki lapkričio 24 d.

„Permainų šventė”

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.

Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“

Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.

„BANGA“: žmonių balsų kanalas“

Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“

Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.

„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”

Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.

„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį

Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2022 kovo 13 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!