Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. 29 gruodžio d. 11:58
Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius
Gruodis 31 - Sausis 6
„Pavasaris ateis“

Autoriai: Jonas Čeponis, Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Rimas Bičiūnas, Raimondas Martinėnas, Jonas Daniliauskas, Galius Kličius, Solomonas Teitelbaumas.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki sausio 19 d.

Kaido Ole, Jonas Gasiūnas: „Družba“

Paroda yra projekto „Akcentai. Nedaloma istorija“ dalis. 2018–ųjų metų parodų serija yra skirta paminėti Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių šimtmečiams.

Mokslininkai teigia, kad norint iš tiesų susidraugauti, pavadinti kažką tikru draugu, prireikia mažiausiai 200 valandų praleistų kartu. O kaip, jei kartu būta 50 metų? Kaip, jei net ne savo noru? Pusė amžiaus okupacijos – matyti kitą priespaudoje, mėginti kartu išlikti stipriems, išsaugoti savo tapatybę. Sunkumai suartina, todėl šiandien, būdami atskirai, esame labai arti. Ir tai džiugina – šiemet norisi švęsti mūsų laisvę, liudyti augimą ir ateitį.

Apie tai ir pristatoma dviejų tapytojų esto Kaido Oles ir lietuvio Jono Gasiūno paroda. Autoriai skirtingai mato ir kuria, bet vienas kitą puikiai papildo. Ypatingas ryšys užsimezgęs prieš daugelį metų vis suveda šį duetą į bendras parodas.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki sausio 25 d.

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Paulino Pukytė: „Retrospektyva“

Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.

Menininkė yra paveikta neišsisklaidančio absurdo pojūčio ir kafkiško santykio su pasauliu. Tačiau superanalitiškas Pukytės protas viskame taip pat įžvelgia kokią nors struktūrą, formą, eigą, naratyvą (nors čia pat juos ir išardo). Jos matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Nors gali atrodyti, kad temos jos kūryboje kažkokios mažos, paraštinės (kramtomoji guma ant grindinio, muilai iš viešų tualetų, atviručių su gėlėmis, ranka rašytų skelbimų kolekcijos, keli kadrai iš filmo ar iš kažkieno „namų video“ – visai nedidingi gyvenimo fragmentai), tačiau vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 12 d.

Algimantas Aleksandravičius: „Šimtmečiui šimtas“

Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, fotomenininkas pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados, garsių dvasininkų portretų. Šia proga išleistas ir to paties pavadinimo fotografijų albumas, į kurį sudėti visi 100 parodos portretų. Parodą pristato „A galerija“.
„Šiaulių galerijoje“ veikia iki sausio 17 d.

Uteniškių menininkų kūrybos darbų paroda

Parodos atidarymas – gruodžio 21 d. 17.30 val. Uteniškių menininkų kūrybos darbų parodos atidarymas. Dalyvauja autoriai.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki sausio 10 d. 

„Kolega iš kitos genties“

Projektu KOLEGA IŠ KITOS GENTIES siekiama praplėsti įprastas menininko ir verslininko bendra(darbia)vimo praktikas, kai menininkas atstovauja kūrybingumui, o verslininkas – verslumui, ir pabandyti pažvelgti vienam į kitą stumtelint į šalį stereotipus. Įgyvendinant šį projektą, jauni lietuvių menininkai susitiko su įvairiais verslininkais: naujomis idėjomis pasaulį nustebinusiais startuoliais, sėkmingai įsitvirtinusiomis didelėmis įmonėmis, smulkiais verslininkais bei asmenimis, kurių verslas kažkada nepasiteisino. Pokalbiai su verslininkais inspiravo naujų kūrinių atsiradimą. Juose verslininkai tampa meno kūrinio veikėjais ar dirigentais, jų verslo idėjos pasitelkiamos kuriant meno kūrinį, o verslo kūrimo proceso „atliekos“ – kartu su užrašais nevalingai gimstantys piešiniai – tampa didesnio meno kūrinio dalimi.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki vasario 10 d.

Algirdas Šeškus: „dav day“

Anot A. Šeškaus, nuostabu yra tai, kad fotografuoti dabar pasidarė pigu ir bepigu. Bėda tik ta, kad fotografijos gyvena nė neišlįsdamos iš telefonų. Vaizdai jų ekranėliuose taip greitai keičia vienas kitą, kad vieno atskiro vaizdo reikšmė sumenko visai. Žmogus nespėja pabūti, iš buvimo į nebūtį lekiama per greitai. Sumirga pasaulis ir kaipmat pasibaigia kartu su žmogumi. A. Šeškus savo fotografijų parodoje kviečia sustoti ir susivokti, kad žmogaus yra kur kas daugiau nei jo yra kietuosiuose diskuose.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 10 d.

Alvydas Donėla: „Paraiškos“

Parodoje pristatomi darbai iš 2016–2018 m. kurto ciklo tuo pačiu pavadinimu „Paraiškos“ (angl. applications). Alvydą Donėlą domina kompleksiško požiūrio į kūrybinį procesą aspektai fotografijoje. Projekte „Paraiškos“ autorius ieško būdų kalbėti apie fotografiją per dinaminius dėsnius, skatinančius įsivaizduoti ateities galimybių tapsmus ir tuo besiskiriančius nuo išbaigto statiško tobulumo.

Kūrybinio proceso metu A. Donėla siekia priartėti prie momento, kuriame buvusios ir būsimos įvykio reikšmės reiškiasi maksimaliai vienodai, taip įgydamas atsvarą prieš fotografiją įkalinančias atminties ir praeities jėgas, sužadindamas išlaisvinantį vaizdinių generavimo veiksmą. Belaikė fotografija tampa trukmiška, kuomet dabartyje vaizdinius organizuojantis suvokimas, veikiantis pasiūlytame neapibrėžtume ir nepaslysdamas ant atminties nostalgijos, imasi gaminti gyvus, linijinę atminties ir laiko chronologiją griaunančius vaizdinius. Tokiomis sąlygomis kuriamame fotografiniame atvaizde kylanti įtampa suteikia galimybę patirti kompleksinį fotografinį laiką, kuris nutįsta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, o gal net laužo įprastus linijinio, matematinio laiko principus.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki sausio 19 d.

Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“

Apokalipsė jau čia pat. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų – gerokai mažiau, ir daugelis jų sukasi aplink kitų planetų kolonizaciją. Bet ar tikrai esame tokie trumparegiai, kad negalėtume įsivaizduoti nieko geresnio, nei savo istorijos pakartojimo? Ir nepasimokėme nieko iš kolonializmo istorijos? Ar sugebėtume sukurti ir išlaikyti naują ekosistemą Mėnulyje ar Marse, jei sunkiai išlaikome tą, kurią turime dabar? Galų gale, ar tikrai (astro)etiška įleisti šaknis kitoje planetoje be jos sutikimo?
Galerijoje „Vartai“ veikia iki sausio 25 d.

Mindaugas Pridotkas: „Būti“

Mindaugas Pridotkas: „Kartais galvoju apie save. Ir kartais atrodau pats sau toks visiškai nepažįstamas ir svetimas, lyg nepažinočiau daugelį metų, lyg gatvėje sutikęs neatpažinčiau. Ir taip kaskart naujai matau save iš už trapios ir tuo pat metu neįveikiamai tvirtos realybės užuolaidos, visai kitoje dimensijoje, kur tokie dalykai, kaip erdvė, laikas, jausmai paprastai suprantami bei aiškūs, čia tampa kažkuo visai kitkuo. Atrodo, kad laikas jau nebeegzistuoja, kad sustabdytas ar teka kitokiu greičiu, kryptimi ar kažkaip paraleliškai. Būti savimi – tai būti savyje, už savęs, už sustabdytos gyvumo kaukės. Ir dažnai pasidaro baisu, tik niekam to negali nusakyti, nes tai – nenusakoma, o žodžiai visada skamba painiai ar beprasmiškai. Belieka tik kaip stebėtojui žiūrėti į gyvenimą, kaip į tam tikrą man pateiktą reiškinį, kurį matau tarp gimimo ir mirimo. O kol nebylusis žinojimas, atrodo, visai kažkur šalia, galima tik ieškoti atsakymų apie save, savo prigimtį ir likimą.“
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki sausio 5 d.

Tomas Terekas: „Žuvis iš rajono“

Į Didžiąją Britaniją T. Terekas išvyko „pamatyt didžiojo Londono smogo, kuris, pasirodo, dingo jau XX a. pradžioje“, ir pasiliko ilgesniam laikui. „Žuvų tema atsirado iš Tėvynės ilgesio labai organiškai – nusipirkau šprotų. Įsivaizdavau tą Rygos gamybos skardinę kaip valtį, kuria žuvys plaukia per Stiksą į ANĄ krantą, o, kad atrodytų oriau, pastačiau tas žuvis ant „kojų“, – pasakoja jis. – Kita kompozicija gimė panorus pasigaminti žuvies kotletų… Žodžiu, kulinarijos poveikis kūrybai – didelis.“

Serijoje „Fish Fetish“ siekdamas išgauti piktorialistinį efektą, Tomas dirba su analogine fotografija, naudoja pasibaigusio galiojimo juostas, pasitelkia dramatišką apšvietimą. Ši technika reikalauja lėtumo, susikaupimo, apgalvojimo: „Natiurmortai – tikrai „krapštukiškas“ darbas. Kadras neatsiranda vien spustelėjus mygtuką, iki galutinio rezultato – ilgas procesas, ypač dirbant su žuvimis, nes jos neilgai trukus praranda savo žavesį ir ima dvokti. Viename žanre neišsitenkantis projektas „Fish Fetish“ – daugiaplanis, susidedantis iš „Fish You Were Here“, „Flying Fishes“, „Something Fishy“ ir dar kelių mini serijų, vis dar yra kuriamas.
„KKKC parodų rūmuose“ veikia iki sausio 6 d.

Laima Dzigaitė: „Kalėdų žvaigždės šviesoje“

Laima Dzigaitė gimė 1954 m. Ukmergėje. 1972 m. išvyko į Kauną, kur baigė A. Martinaičio dailės mokyklą. Vėliau dirbo S. Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. Šiuo metu gyvena ir kuria Ukmergėje. Nuo 1993 m. autorė yra surengusi daugiau nei 30 personalinių parodų įvairiose Lietuvos vietovėse, darbus pristatė ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Menininkė apipavidalino nemažai knygų. 2007 m. L. Dzigaitei suteiktas meno kūrėjos statusas.

Laimos Dzigaitės darbai persmelkti mistikos bei neregimo, anapusinio pasaulio dvasios. Autorė įkvėpimo semiasi iš gamtos, darbams naudoja džiovintus augalus, žolynus. Dailininkas Vaidotas Žukas jos kūrinius pavadino „žolynų grafika“.
Utenos kraštotyros muziejuje veikia iki sausio 5 d.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

6-oji tarptautinė Rygos tekstilės trienalė „Tapatybė: Baltijos šalių tekstilė“

Trienalė pavadinimu TAPATYBĖ, skirta Latvijos valstybės šimtmečio minėjimui, tad TAPATYBĖS tema buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pastaraisiais metais, globaliame įvairių politinių ir socialinių įvykių kontekste (įskaitant ir migracijos problemą), ji tapo itin aktuali. Ši sąvoka nebeturi siauro nacionalinio požiūrio, ji – kur kas platesnė ir filosofiškai talpesnė, todėl ir menininkai buvo kviečiami apmąstyti TAPATYBĖS temą įvairiais aspektais: istoriniu, socialiniu, politiniu ir nacionaliniu, o taip pat – asmeniniu, meniniu bei filosofiniu.

Atsižvelgiant į tai, kad šiais metais mūsų kaimyninės šalys Lietuva ir Estija švenčia savo valstybių atkūrimo šimtmetį, meno kūriniai iš visų trijų Baltijos šalių yra eksponuojami kartu, pristatant Baltijos šalių meno tapatybę, grįstą bendra istorija, tradicijomis ir mąstysena. Menininkų kūriniuose atsispindi Baltijos tekstilės meno mokyklos vertybės – profesionalumo stabilumas, techninio išpildymo meistriškumas, inovacijų paieška meninėje raiškoje.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 3 d.

Eli Cortiñas: „Remiksuotojai niekada nemiršta“

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaroma ispanų menininkės Eli Cortiñas solo paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“. Pietinėje ŠMC salėje eksponuojami du menininkės video darbai, kurie taikliai apibrėžia jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžia jos kūrybinę kalbą.

Cortiñas darbams būdingas nuolatinis kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės įrašytais vaizdais.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 13 d.

Rodionas Petrovas: „Triukšmas“

Parodos pavadinimą padiktavo R. Petrovo autorine technika kuriamas ciklas „Triukšmas“. Tapydamas šiuos darbus, vaizdams sukurti menininkas naudoja savo barzdos plaukus. Paklaustas, kaip gimė mintis panaudoti tokią neįprastą medžiagą, R. Petrovas pasakojo: „Kai skusdavausi, matydavau į kriauklę krentančius plaukus, ir tas vaizdas priminė optinę grafiką, tarsi tuščią televizoriaus ekraną pasibaigus programai. Tokį vaizdą žmonės vadina „triukšmu“, – iš čia ir kilo ciklo pavadinimas. Laikui bėgant nuo šios asociacijos labai nutolau, atsirado daugiau interpretacijų. Iš pradžių darbuose kūriau pasakojimą – su kodais, simboliais, kurie susijungę padiktuodavo naują koncepciją. Kadangi plaukai, kaip ir triukšmas, gali labai lengvai keisti formą, darbai pradėjo abstrahuotis, prarado racionalų paaiškinimą, tad juose nebeieškau tokios prasmės, kurią galima rasti realistinėje tapyboje. Ši serija, palyginti su kitais mano darbais, yra labiau reflektyvi, leidžiu sau daugiau improvizuoti. Tokiu būdu aš bendrauju su meno istorija ir kartu pasakoju autobiografiją“, – paaiškina R. Petrovas.
„KKKC parodų rūmuose“ veikia iki sausio 6 d.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva

Valdas Ozarinskas (1961–2014) – architektas, menininkas, vienas ryškiausių tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovų Lietuvoje. Per daugiau nei du kūrybos dešimtmečius Ozarinskas yra kūręs parodų ekspozicijas, interjerus, individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų architektūrą, scenografiją renginiams, mados kolekcijas, instaliacijas ir videofilmus, redagavęs leidinius, kuravęs architektų grupės „Privati ideologija“ parodas ir organizavęs muzikos bei meno renginius.

Lietuvos dizaino ir architektūros kontekste Valdas Ozarinskas užima unikalią poziciją kaip kūrėjas, turintis ryškią ideologinę/estetinę viziją, kurią įprasta apibūdinti kaip brutalų utilitarizmą. Ši vizija įkūnijo nuo 9-ojo deš. į šias sritis palengva besiskverbiančias tarpdiscipliniškumo ir konceptualumo tendencijas; kita vertus, ji trynė perskyras ir tarp skirtingo „mastelio“ dizaino sferų, tokių kaip buities dekoras ir karo pramonė. Žinomiausi architektūriniai jo kūriniai – drauge su bendraautorių kolektyvu kurtas ikoniškas Lietuvos paviljonas EXPO 2000 parodai Hanoveryje bei stilizuoti, grubūs „militaristiniai“ interjerai barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 13 d.

Gintaras Makarevičius: „Laiko gaudyklė“

Pasak parodos kuratorės Sonatos Baliuckaitės „Laiko gaudyklė“ – tai tapybos paroda apie tapybą: „Nors G. Makarevičius vengia reprezentacijos ir daugiau fiksuoja būseną, patį kūrybos procesą, dinamiškose drobėse priklausomai nuo stebėjimo laiko sutinki personažus, skaitai arba pritaikai istorijas. Šioje parodoje bus ir videomedija, kuri dažniau siejama su laiko fiksacija. Tačiau videokūrinyje šį kartą G. Makarevičius dokumentuoja irgi tapybą.”

Menininkas klausia, kaip sujungti vaizdą ir jausmą ar mintį, kodėl tai svarbu. „Tapybos kalba turi savo gramatiką. Jos neįmanoma perskaityti nei žodžiu, nei sakiniu, bet akivaizdu, kad galima išgyventi ir suprasti. Tapyba – tai tokia meno rūšis, kuri yra labiausiai susijusi su kuriančiuoju, nes gali talpinti savyje jo psichofizinę informaciją tuo pačiu veikdama kaip terapija, kurios metu galima sustabdyti laiką“, – kalba G.Makarevičius.
„Meno nišoje“ veikia iki sausio 11 d.

Pranas Gailius: „Gyvenimo scenos“

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki kovo 3 d.

Vilis Rīdzenieks: „(1884–1962) | Lietuva – Latvija“

Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti skirtoje parodoje pristatyti vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) kūrybą pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki sausio 27 d.

Jonas Dovydėnas: „11 kelionių į Afganistaną“

Fotografo pažintis su  Afganistanu, trukusi daugiau kaip 20 metų (į šią šalį autorius vyko bemaž 11 kartų), virto reikšminga autoriaus kūrybos dalimi.  Chronologine tvarka parodoje pristatomos nuotraukos atspindi tik nedidelį šio archyvo fragmentą.  J. Dovydėnas XX a. amerikietiškos fotografijos mokinys. Jo tiesioginiai mokytojai buvo JAV fotografijos grandai Harry Callahanas ir Aaronas Siskindas.  Į Afganistaną atvyko jau kaip patyręs laisvai samdomas profesionalus fotografas. Tad mokykla ir fotografo įgūdžiai formavo  ir vaizdinį pasakojimą apie šią šalį. Jo nuotraukos pasakoja apie čia gyvenančius žmonės, kuriems karas tapo kasdienybe. Kare sutinkami  ne tik kovotojai,  kalnuose planuojantys priešo antpuolį, čia ir vaikai mokyklose, keliaujantys, gaminantys maistą, susiburiantys šventėms ar kaimyniškiems pokalbiams Afganistano gyventojai, gatvės turgūs. Fotografijose kareivių ar civilių buities akimirkos persipina su tų žmonių portretais; vaizdai demonstruoja akistatą, kurioje visi veikia lygiomis teisėmis. Tačiau kompoziciškai akiai malonūs kadrai negali paslėpti politikos: beveik kiekviena gyvenimo sritis yra paliesta kažkieno kito priimtų sprendimų padarinių.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki sausio 13 d.

„Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova“

Paroda iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui.
Chaimo Frenkelio viloje veikia iki vasario 3 d.

Antanas Sutkus: „KOSMOS“

Sutkus tapo savo laikmečio metraštininku, jo atvaizduose atsispindi Lietuvos ir jos gyventojų veidas. Iki šiol mus jaudina ryškiausias jo darbas – ciklas „Lietuvos žmonės”, kurį fotografas kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Čia atrandame kasdienio gyvenimo scenas, kuriose žmonės elgiasi natūraliai: tai įprastas, nepagražintas gyvenimas. Nuotraukose matome jaunus ir senus, vaikus ir darbininkus, menininkus ir valstiečius, miestą ir kaimą, modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai – lietų. Viskam yra vietos Antano Sutkaus planetoje Lietuva, kurią anuomet iš Vakarų buvo taip pat sunku pasiekti kaip mėnulį.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki sausio 13 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki 2019 m. rugpjūčio 20 d.

„Visas menas – apie mus“

Pirmojoje MO muziejaus parodoje „Visas menas – apie mus“ pirmą kartą viešai ir išsamiai pristatoma MO kolekcija, kuri apima laikotarpį nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas, projektui nuo 2011 m. suteiktas nacionalinės reikšmės statusas. Paroda konstruojama išskiriant būdingiausias temas, rūpėjusias skirtingų kartų Lietuvos menininkams. Tuo pačiu atsiskleidžia meno ir gyvenimo ryšiai, per kuriuos kiekvienas kūriniuose galės ieškoti savęs ir savo patirčių.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 18 d.

„Praeinantis kasdienis gyvenimas“

Su kartų lūžiu susiję skirtingos kasdienio gyvenimo atminties interpretacijos ne mažiau emocingai nei tapyboje atsiskleidžia fotografijoje.

Sovietmečio fotografija įdomi ne tik kaip meno reiškinys, bet ir kaip jaudinantis laiko dokumentas, atspindintis istorinius įvykius, kasdienybę ir besikeičiančią atmosferą: ji primena, atskleidžia tai, kas buvo nutylėta, ir taip nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties.

Fotografijų paroda yra parodos „Visas menas – apie mus“ tęsinys.
„MO muziejuje“ veikia iki sausio 27 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!