„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki liepos 10 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Kristine Krauze-Slucka: „Materialiosios visatos vibracijos. Aukso troškulys“
Siekdama paprastai nepastebimą žalą biosferai, kurią sukelia analoginė fotografija, padaryti matomą, autorė padengia šviesai jautraus popieriaus paviršių plonu vandens sluoksniu ir atsargiai įleidžia ten chemikalų. Tai tampa išsamiu veiksmu, kai demaskuojama realiai jos pačios rankomis sukeliama tarša. Kai žydras ir skaidrus vanduo tampa auksinio atspalvio.
Pati Kristine Krauze-Slucka sako: „Tai mano žvilgsnis ir mano rankos judesys padaro vandenį universaliu tirpikliu, gyvenimo ir transformacijos šaltiniu bei pripažįsta jį kaip cheminių atliekų surinkėją, kuris po milžiniškų gamybos procesų ar kitos veiklos kaip užteršta substancija randa kelią atgal pas mus tiesiog tekėdamas.“
Nėra būdo mūsų įtakos ekosistemoms paneigti. Nesvarbu, kokio dydžio jos būtų. Kaip ir negalime paneigti, kad šiose fotografijose išnaudojamas cheminės reakcijos fenomenas kaip fizinis to liudijimas. Ir jos tampa dokumentu.
Fotografijos kurtos 2020–2021 m. naudojant vandenį, „Kodak Ektacolor Prime SP“ ryškalą, „Kodak“ baliklį, „Kodak“ fotografinį popierių.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki balandžio 16 d.
Viktorija Tamaliūnaitė: „Pažadėjau išsaugoti“
„Gyvenimas namuose, pilnuose senovinių daiktų, turinčių savo istoriją ir gyvavimo laiką, tuo metu man atrodė natūralus, savaime suprantamas. O dar suvokus tai, jog kai kurie buvo pagaminti žmogaus rankomis, požiūris į juos pasikeitė, atsirado noras kažkokia forma juos išsaugoti. Pakeitus gyvenamąją vietą, viso to pradėjo trūkti. Bandydama juos prisiminti pajuntu, kad laikui bėgant atmintyje lieka tik netikslūs fragmentai.
Vieni iš tokių daiktų man yra prosenelių austos paklodės. Jos būdavo kaip kraitis – perduodamas iš kartos į kartą. Šiais laikais – tai daugelio žmonių užmirštas ir nebevertinamas protėvių palikimas. Vis dėlto, didelės atsargos šio kruopštaus rankų darbo dar guli spintų lentynose, laukdamos savojo laiko. Man bežiūrint į jas, visuomet atrodydavo, kad jos sunkios ne tik savo fiziniu kūnu tuomet, kada būdavo sulankstomos ir laikomos rankose, bet ir savo gausiais raštais, kurių prasmes mano prosenelė žinojo, o vėlesnėms kartoms tai nebuvo perduota.“ (Viktorija Tamaliūnaitė)
Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole (Maironio g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
„Slaptoji piešėjų draugija“
„Slaptoji piešėjų draugia“ veikia jau per du dešimtmečius ir vienija menininkus siekiančius meistrystės, norinčius piešti iš natūros, o ne kaip šiais – medijų laikais – iš nuotraukų ar kitų skaitmeninių šaltinių.
Parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti piešiant modelius iš natūros. Šis kūrybinis metodas – principinis, tai pagrindinė draugijos veiklos nuostata. Būtent menininko santykis su natūra, gyvais modeliais, o ne fotografijomis, rodo, kad egzistuoja tikras ir giluminis piešimo procesas kaip vertybė. Sureikšminama būtent tai, o ne laikina mada ar beprasmiai žodžiai, ir taip didžiuliame ir paviršutiniškame informacijos sraute, kuriame gyvename.
Paroda yra jungtinė Vilniaus ir Kauno dailininkų.
VDA Kauno fakultete, II-ame aukšte (Muitinės g. 2, Kaunas), veiks iki balandžio 4 d.
„Kintantys peizažai“
Parodoje „Kintantys peizažai‘‘ kviečiama apmąstyti meno istorijos kaitą nuo Kauno meno mokyklos laikų, turint omenyje peizažą ne tik kaip gamtovaizdį, bet ir meno kontekstą.
Paroda sudaryta iš VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros fonduose saugomų kūrinių ir šiuo metu studijuojančių studentų tapybos darbų. Ekspozicijoje pristatoma peizažo, kaip tapybos žanro kaita plastikos ir technologiniuose sprendimuose, nuo tradicinės ekspresionistinės tapybos iki video ir tapybinės instaliacijos.
Peizažas – aplinka ir kontekstas šimtmečio bėgyje keitė ir keičia tapybos suvokimą ir išraišką, kuri atsispirdama ir tęsdama Kauno meno tradicijas įsipina į pasaulio Didįjį Peizažą.
VDA Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki kovo 28 d.
Evaldas Ivanauskas: „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“
Ciklo pradžią lėmė atsitiktinumas. 2004 metais Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“. Man, kaip šio leidinio dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkinėdamas nemažą pluoštą vaizdų, pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Firinausko nuotraukų žmonės. Paveikė magiška senųjų fotografijų trauka. Vaizduose buvo kažkas atpažįstama ir artima. Iš nuotraukų žvelgiantys žmonės siejosi su asmeninių prisiminimų personažais ir žadino vaizduotę. Taip prasidėjo vizualiniai pašnekesiai. Dažniausiai V. Firinausko fotografijos tarsi pačios pakuždėdavo naujų siužetų plėtotes. Pasirinkimą nulemdavo įdomios detalės, žvilgsnių nuotaika. Kartais ilgai ieškodavau tinkamų personažų apmąstytam vaizdiniui įgyvendinti, procesas primindavo aktorių atranką pagrindiniams vaidmenims sukurti. Skaitmeninės priemonės leido keisti fonus, drabužių detales, galėjau įvesti naujų akcentų. Tokiu būdu bandžiau sukurti atmosferą, nesusietą su konkrečiu laikotarpiu, kad personažai atsidurtų tarsi tam tikrame tarpulaikyje. Netrukus supratau, kad „pašnekesiai“ įdomūs ne tik man pačiam, bet ir žiūrovams. Darbai buvo įvertinti skaitmeninės fotografijos konkursuose, aptarinėjami interneto forumuose.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
VDA Klaipėdos fakulteto darbų paroda
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studijų programos studentų darbų paroda po keleto metų pertraukos sugrįžta pagrindinę miesto parodų erdvę – KKKC Parodų rūmus. „Šia paroda siekiame prisistatyti ir parodyti miestiečiams, kas mes ir ką veikiame, ką kuriame“, – sako parodos kuratorius, VDA Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studijų programos vadovas, lektorius Martynas Lapas.
Ekspozicijoje pristatomi geriausi grafinio dizaino studentų pastarųjų keleto metų darbai. Paroda neturi konkrečios temos, nes stengiamasi parodyti kuo platesnį skirtingų darbų spektrą – nuo piešimo ir tapybos iki kaligrafijos, formos studijos ar videomeno. Ekspozicijoje galima pamatyti darbus, sukurtus ne tik pirmame, bet ir vėlesniuose kursuose. Keletas parodos kūrinių – autoriniai. Tai ketvirto kurso studentų Aistijos Sokolovos ir Eimanto Budrio kūryba.
Iš viso parodoje eksponuojama daugiau kaip 80 darbų, sukurtų naudojant mažiausiai 10 skirtingų technikų. Žinoma, tai tik nedidelė dalis to, ką kuria Klaipėdos fakulteto studentai. Tokiu plačiu darbų spektru stengiamasi parodyti, kad VDA Klaipėdos fakultetas ugdo labai plataus profilio specialistus, kurie geba ne tik profesionaliai spręsti grafinio dizaino užduotis, bet ir tapyti, piešti, fotografuoti ir t. t.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 10 d.
„Fluxus laikas“
Parodai „Fluxus laikas“ atrinkti fluxus menininkų kūriniai, pristatantys skirtingus laiko modalumus: linijinio istorinio laiko diagramas ir ciklinio laiko ritualus, meno ir gyvenimo tėkmės sulėtėjimus bei pagreitėjimus. Fluxus judėjimas dažnai aptariamas geografiškai, braižant koncertų, performansų ir parodų JAV ir Europoje žemėlapius. Bet raktinis judėjimo žodis yra „tėkmė“ (fluxus), taigi ir trukmė, kaita – laiko tįsumas, kurį patiriame ne tik žiūrėdami filmus, stebėdami performansus ar koncertus, bet ir analizuodami grafinį dizainą, objektus ar fotografijas.
Svarbiausi parodos atramos taškai – Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. J. Mačiūnas atsiskleidžia kaip grafikas, architektas, idėjų generatorius ir laiko sargas. Jurgis kūrė laiko dėžes – konteinerius. Konservavo, kaupė, bet ir gaivino meno kūrinius, įsivaizdavo juos kaip performatyvius, sklindančius, visiems prieinamus. O Joną Meką parodoje matome kaip filmininką ir kolekcininką, fiksuojantį laiką savo kamera ir stabdantį jo tėkmę įpaveikslinant filmo kadrus. Būtent jo sukaupta fluxus kolekcija yra šios ir kitų JMVMC pagrindas, tad šį istorinį judėjimą bei jo dalyvius matome J. Meko akimis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 10 d.
„Sidabro vainikėlis IX“
Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Utenos kraštotyros muziejaus organizuojamo konkurso „Sidabro vainikėlis“ Rytų Aukštaitijos regiono parodoje dalyvauja Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Švenčionių, Širvintų, Utenos, Zarasų ir Visagino savivaldybės.
Konkurso tikslas – skatinti vaikus ir jaunuolius susipažinti su liaudies dailės paveldu, patiems prisiliesti prie medžiagos bei įrankių ir, pasitelkus vaizduotę, kurti savo vaizdinės ir taikomosios liaudies dailės kūrinius. „Sidabro vainikėlis“ – tai paskatinimas ir padėka mokiniams bei jų mokytojams, kurie kartais net kelerius metus kantriai ir nuosekliai dirba, kad tradicijos pakuždėta užuomina, kūrybos pirmavaizdis įgytų gražiausią, prasmingiausią pavidalą.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki balandžio 7 d.
Irena Eitminavičienė: „Tarp dangaus ir žemės“
Irena Eitminavičienė – Utenos „Saulės” gimnazijos matematikos mokytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1997 m. Šiaudinius sodus ji veria beveik tris dešimtmečius. Kasmet dalyvauja tautodailės parodose Utenoje, Utenos regiono tautodailės parodose „Aukso vainikas“. Jos rišti sodai eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, „Arkos“ galerijoje, Radvilų rūmuose, tarptautinėje sodų parodoje Jelgavoje, Sankt Peterburge, Lietuvos ambasadoje Lenkijoje, kitur. 2019 m. Irenos šiaudiniai sodai ir šiaudiniai eglutės žaisliukai gavo tautinio paveldo produktų sertifikatą.
Sodai – kosminės energijos laidininkai. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė, arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms.
Tesiskleidžia dieviškoji energija ir čia, Laisvės kovų muziejuje, teleidžia ji mums patikėti, jog šiame pasaulyje nėra ir neturi būti chaoso, joks chaosas, jokia sumaištis, jokia netvarka negali trukti ilgai, juk pasaulis sukurtas pagal kosminę tvarką. Tesaugo sodai mus nuo piktų jėgų, dovanoja skalsą, sėkmę, darną.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki balandžio 17 d.
„Eglės Narbutaitės labai liuks paroda“
Kai skambina „Top shopas“, jie irgi sako, kad čiužinys, šluota, šluotai skirta papildoma šluostė ir kojų šildytuvas yra labai liuks. Taigi, šiuo metu dar nieks nežino, ar tai tiesa, kad paroda tikrai bus liuks. Teks ateiti.
Šioje parodoje bus beveik neviešinti Eglės Narbutaitės piešiniai ir tekstai autorės mėgstama tema – žmogaus silpnumas, pasimetimas vertybėse ir bandymas funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje. Iliustracijos, kuriose daugelis atpažins save ar išgirs savo vidinį balsą.
Galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki iki balandžio 9 d.
Domas Mykolas Malinauskas: „Future Wonderland“
Muziejuje-parodoje sustabdomas laikas – suirimo termino neturinčios medžiagos imituoja kaulų struktūras, apsitraukia kristalu ar virsta akmens kartotėmis, o per jas Pokémon, Sonic, Togepi, PlayStation, Game boy ir kiti kultūros objektai įgauna fosilijų formą. Kūriniai įkvėpti nostalgijos apie tuometį virtualų pasaulį, kuris, anot Domo Mykolo, mokė skirti gėrį nuo blogio, supažindino su įvairiomis kultūromis, gamtos reiškiniais, ugdė lygybės ir antirasizmo idėjas. Parodoje neproporcingai sutraukta laiko perspektyva prabyla ir apie šiandieninį mūsų gyvenimo greitį, kuriame prisiminimai iš visai netolimos praeities vis greičiau tampa kultūrinės archeologijos liekanomis. Taip iškyla klausimas, ar trumpas ir skubus šiuolaikinio žmogaus laikas gali mesti iššūkį gamtai, kontroliuoti laiko tėkmę bei nustatyti kultūros reliktų gimimo datą?
Galerijoje „TSEKH“ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
„LFS archyvas: Fotografijos parodų plakatai 1970–2003“
Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve saugoma daugiau nei 300 fotografijos parodų plakatų. Archyvas pildomas nuo 1969 metų, todėl saugomuose eksponatuose plačiai atsispindi skirtingos istorinės epochos ir įvykiai. Plakatai – viena efektyviausių ir efektingiausių vizualiosios komunikacijos priemonių. Fotografijos parodų plakatai – artefaktai, labiausiai būdingi 8-ajam ir 9-ajam dešimtmečiui.
Parodoje pristatomi 1970–2003 metais sukurti ir afišuoti plakatai. Šis gausus archyvo rinkinys ne tik atspindi plačią ir įvairią Lietuvos fotomenininkų sąjungos parodinę veiklą, bei to meto kultūrines aktualijas. Plakatai pristatomi ne tik kaip svarbiausia fotografijos parodų vizualioji komunikacija – tai savarankiški kūriniai gatvėms ir vitrinoms.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki balandžio 9 d.
Kristina Ališauskaitė: „Antrininkas“
„Kiek į tave gali įsiskverbti atvaizdas? Jei jis sugeba apsėsti, kodėl gi negalėtų išeiti? Ar šis, vienas iš daugelio mano reginių – atskiras asmuo? Ką jis rezga ir kam paklūsta? Kaip su juo elgtis? Kristinos Ališauskaitės pastarųjų metų tapyba kelia daug sudėtingų klausimų pirmiausia todėl, kad jai drobėje nutapytas objektas niekada nėra plokštuma, o vaizdas – paprastas ir vienalytis. Tai greičiau daugybės prasminių koordinačių susikirtimo taškas, kuris siunčia savo gijas dirgindamas regos ir vaizduotės jutiklius, sujaukdamas atmintį ir hipnotizuodamas paslaptingumu.
Tapytoja siekia prasibrauti už atvaizdo, demaskuoti jį, tačiau kadangi pastarasis yra šimtmečiais tobulinęs sprukimo strategijas, tegalime drauge stebėti sekimo, užuominų ir nuojautų prisotintą vaizdinį trilerį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūriniuose tėra sustingusi akimirkos skeveldra, tačiau kaskart pajunti, kad taupus fragmentas žada būti sudėtingo rebuso raktu. Jauti, kad į judesyje sustabdytą moters torsą su plaukimo kostiumėliu, ornamentą, kurį beveik atsiminei, ar veidą, kuris tuoj išryškės, privalai žvelgti kantriai ir intensyviai.“ (Monika Krikštopaitytė)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
Ieva Epnere ir Kristaps Epners: „Žaidimų erdvė utopijai“
Parodoje Ieva Epnere ir Kristaps Epners analizuoja ryšį tarp vaikiško žaidimo ir ateities miesto projektavimo. Ieva Epnere darbas „Žalioji mokykla“ (2017 – iki šiol) yra jos ilgalaikio XIX a. pab. – XX a. pr. reformų pedagoginių idėjų ir jų poveikio dabarčiai meninio tyrimo dalis. Menininkę įkvėpė Marta Margarita Rinka (1880–1953), pirmojo Latvijoje darželio „Zaļā skola“ (Žalioji mokykla) iniciatorė, įkūrėja ir direktorė. Žaliojoje mokykloje Marta Rinka naudojo Friedrich Froebel (1782–1852) mokymo sistemą, kurios programos pagrindas yra mokytis žaidžiant vienam ar bendruomenėje, o mokytojo pareiga yra skatinti saviraišką, taip išugdant plačiai mąstantį ir kūrybingą asmenį. Ieva Epnere pabrėžia darželyje naudojamas „dovanas“ – įvairius žaislus, skirtus vaikų lavinimui, kurie įgalina naujas formas bei idėjas ir jau suaugusio žmogaus atradimams. Kokią ateitį sugebėtų sukurti toks žmogus, kuris nuo vaikystės yra skatinamas ieškoti nekonvencinių sprendimų?
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 21 d.
Vladimiras Mackevičius: „warning“
Paroda „warning“ yra apie taiką: harmoningą buvimą su savimi ir aplinka. Tai tarsi perspėjimas apie visapusį pusiausvyros praradimą. Karas ir įspėjimas – toks žodžio ir parodos pavadinimo junginys, atkreipiantis dėmesį kaip greitai pasaulis gali prarasti brangiausią dalyką – taiką. Parodoje menininkas metaforiškai analizuoja spąstų sąvoką ir kliūtis, su kuriomis žmogus susiduria siekdamas neprarasti žmogiškumo.
Vladimiras Mackevičius aktualijų menininkas, jo laikas – dabartis, veiksmai ir išgyvenimai vykstantys šalia, visuomet esamajame laike. Menininkas lyg “karštų taškų” korespondentas visuomet veržiasi į pirmąsias stebėtojo gretas. Antimilitaristinė, politinių manipuliacijų tema jo kūryboje užima itin svarbią vietą.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki kovo 26 d.
Artūras Braziūnas: „Žvelgiu“
Artūras Braziūnas išsiskiria savo kūrybos pozityvizmu. Priklausydamas vadinamąjai „lūžio“ menininkų kartai, Vilniaus dailės akademijoje išsilavinimą įgijusiai ankstyvos nepriklausomybės metu, tapytojas tolo nuo ekspresionistinių meno tradicijų ir žengė keliu, artimu neoromantinei, siurrealistinei pasaulėjautai.
A. Braziūno aliejinės tapybos darbai kupini kontrastų, ryškaus kolorito ir dekoratyvumo, fantastinių elementų ir animalistinių scenų. Kartais – formų stilizacijos ir popartui būdingo plakatiškumo, saldumo bei ironijos. Nesvarbu kokiame žanre dirbtų, zuikį ar Merkurijų tapytų, dailininko paveiksluose trykšta vitališkumas, atsiskleidžia romantizuotas bei žaismingas žvilgsnis į jį supančią, tačiau fantazijos transformuotą aplinką.
Naujausioje parodoje „Žvelgiu“ pirmiausia susidaro džiaugsmingos bei lengvos atmosferos įspūdis. Tačiau per spalvų ir objektų simboliką, emocinę dinamiką, į parodos ekspoziciją įvedant ir šaltesnių tonų paveikslus, žiūrovas įtraukiamas į sapnišką miražą, orinę-erdvinę kosmoso tikrovę. Joje gausu melancholiškos, tačiau viltingos nuotaikos, lengvai atpažįstamų, kosmosą perteikiančių elementų – nuo kosminės juodos erdvės iki visai žemiškų, kaip skrendanti plunksna ar sulankstytas popierinis lėktuvėlis. Už visų šių aspektų Braziūno kūryboje atsiveria bėgančio laiko, žmogaus būties ir jo susisaistymo su pasauliu temos.
„AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius) veiks iki balandžio 12 d.
Saulius Milašius: „Ieškojimai“
Ieš[ko]jimai… Prasmių, faktūrų, atspalvių, formų, medžiagų…
„Visa tai – apie kūrybą – nuolatinį vyksmą ir ieškojimą. Gyvą, kintantį, negalutinį. Per skulptūros kilmę ir funkciją atrandu vis naujas išraiškos formas. Jungiu tradiciją su moderniu stiliumi. Vyraujanti figūratyvinė tematika, įkvėpta artefaktų – archajiškų baltiškų motyvų. Kai kurie darbai turi ir taikomąją paskirtį, gali funkcionuoti kaip skulptūriniai modernaus archajiško stiliaus baldai. Kūrybiniame procese man be galo svarbus betarpiškas ryšys su žaliava, jos natūralus apdirbimas ir virsmas į meno kūrinį. “ – S. Milašius.
Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) veiks iki kovo 31 d.
Ramunė Jundaitė-Misevičienė: „Šiaurės vėjas“
„Ciklas skirtas mūsų lietuviško peizažo įprasminimui. Atšiaurus mūsų krašto klimatas įtakojamas metų laikų kaitos leidžia stebėti ir gėrėtis įvairove. Prisirišimas prie vietos ir kasmetinis sugrįžimas prie jūros daugelį metų rinkta medžiaga ir pastebėjimai padeda šią vietą geriau suprasti ir atskleisti jos unikalumą. Pasirinkta pakrantė, tai zona į kurią įžengusi semiuosi įkvėpimo ir priimu tikrovę kaip situacijos realybę. Reljefo transformacija, invaziniai reiškiniai, nuolat atsirandantys ir išnykstantys daiktai smėlyje padeda suvokti besikeičiančios vietos dinamiką, skirtingą koloritą, reljefo faktūras.
Tas betarpiškas gamtos virsmas įtakodamas aplinką padiktuoja meninius sprendimus, juodas ir baltas emalis suverda aukštoje temperatūroje pavirsdamas į grafinius vaizdus. Tai oforto atspaudų tęsiniai tik šiek tiek sumažinti.“ (Ramunė Jundaitė-Misevičienė)
Galerijoje „Vilnensis“ (Domininkonų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
„Miesto tapytojai Kovo 11-ajai“
Lietuvos vienybės dienai sumanyta simboliška uostamiesčio tapytojų vienybės paroda išskirtinėje vietoje – Klaipėdos piliavietėje. Tai gražus spalvingas akordas nuostabiai mūsų šalies šventei, apjungiantis kelių menininkų kartų darbus. Išėjusių dailininkų Algirdo Taurinsko, Vydo Pinkevičiaus, Lino Jankaus kūriniai organiškai įsilieja į dabar kuriančių tapytojų ekspoziciją kaip visada gyvas pasaulio pilnatvės žodis.
Paroda turtinga pasaulio matymo skirtingumu, stilių įvairove, paveikslo komponavimu ir spalvų unikalumu. Pasak rengėjų, tai tarsi linkėjimas Lietuvai ir Klaipėdai visada būti glaudžiai susijusioms su GĖRIU, KŪRYBA, MENU, maitinančiu, keliančiu ir gaivinančiu žmogaus ir tautos DVASIĄ. Visam pasauliui palaikant Ukrainos kovą už laisvę tai suskamba dar prasmingiau.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 9 d.
Loreta Zdanavičienė: „Žiedas žydi“
„Gėlės žiedas, medžio žiedas, žiedas ant piršto, olimpinis žiedas, transporto žiedas, etc. Mano parodos pavadinimo žiedas yra rato, nenutrūkstančios kaitos ir atsinaujinimo simbolis.
Nuo 2002 m. tęsiu tapybos ciklą ant senų siuvinėtų niekam nebereikalingų drobių kurias kadaise moterys audė ar siuvinėjo ruošdamos sau kraitį. Jų siuviniuose rožės, našlaitės, bijūnai pačių sukurtos gėlės… Esu surengusi ne vieną parodą šia tema: „Laiškai į praeitį“, „Siuvinėtosistorijos“, „Pasiklydę laike“, kurios keliavo po Lietuvos miestus ir miestelius.
Tapydama ant senųjų rankų darbu puoštų audinių, tarsi išsaugau to daikto istoriją, pratęsdama jo gyvavimą savo paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas man padiktuoja paveikslo kompozicijos struktūrą, net koloritą. Vienur derinu siuvinio ornamentiką sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį „kilimą“, kitur pasitelkiu siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką savaip pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį, bet visuomet su didžiausia pagarba išsaugau ir išryškinu senosios tekstilės grožį.“ (Loreta Zdanavičienė)
Bernardinų galerijoje, 3 aukšte (Maironio g. 10, Vilnius), veiks iki balandžio 7 d.
Aurelija Kairytė-Smolianskienė: „ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS“
„Socialiniai tinklai bei žiniasklaidos priemonės pastaruoju metu tiražuoja nerimą. Nesmagu gyventi baimėje, todėl ne vienas netgi ištrina savo socialinių tinklų paskyras, neskaito naujienų, nežiūri televizijos laidų. Medicininės kaukės, karantinas, izoliacija, uždarymai, pabėgėlių antplūdis ir dar – KARAS. Ar gera būti įsitempus? Policijos pareigūnų kasdienybėje įtampos ir taip nemaža – atsakingas darbas reikalauja staigios reakcijos ir greitų sprendimų. Visgi net ir tie, kurie saugo piliečių ramybę, nežino, kas bus rytoj – kokių gaus užduočių, gal ir vėl tikrins įvažiavimus į miestus ar šukuos pakeles ieškodami dingusiųjų, o gal būt teks ginti TĖVYNĘ? Tačiau kiekvieno žmogaus viduje egzistuoja vieta, kurioje niekas nežūsta, nesipyksta, nekyla pandemijos bangų, nebūna pavojingų nusikaltėlių ir smurto šeimoje. Kartą ant vieno buto sienos pastebėjau užrašą: „Gyvenimas yra tai, kas atsitinka, kai jūs negalite užmigti.“ TAI ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS. Fantazijos žemė, kurioje laikas bėga taip, kaip jūs norite.“ (Aurelija Kairytė-Smolianskienė)
Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Aušros g. 22, Utena) veiks iki gegužės 2 d.
„Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“
Parodoje pristatomos tarpukario šviesuolių šeimos ir atskleidžiamos žinomų to meto Lietuvos šeimų istorijos. Dabartiniai Venclauskių namai-muziejus anksčiau priklausė garsiesiems šiauliečiams Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams – aktyviai, visuomeniškai tarpukario inteligentų šeimai, tad į jų namus atkeliauja jų pačių ir jų amžininkų gyvenimą atspindinti paroda. Kaip sako parodos rengėjai, „inteligentų šeima – tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų. Ši paroda yra nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gegužės 29 d.
„Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti romantizuoti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę. Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gegužės 31 d.
Patricija Gilytė: „Krašto kraštai“
Menininkė kuria užvaldydama muziejaus erdves: kiekviena nauja erdvė reikalauja naujos koncepcijos ir naujo apmąstymo. Prano Domšaičio galerijoje ji kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai perteikiamas vizualinėmis priemonėmis ir perduodamas medijomis. P. Gilytė naujai apmąsto ne tik parodinę erdvę, bet ir vietą.
„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis. Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki liepos 31 d.
„Grožis slypi paprastume“
Vilniaus VŠĮ dienos centro „Mes esame“ užimtumo grupių lankytojus džiugina kūrybos procesas: molis jų rankose įgauna formą ir po truputį virsta dubenėliu, lėkštele ar kitu gaminiu. Stebint mūsų lankytojus, dirbančius keramikos užimtumo grupėse, galima teigti, kad tai raminantis, išlaisvinantis fantaziją, skatinantis kūrybiškumą, lavinantis erdvinį pojūtį, procesas. Proto negalią ir psichikos sutrikimų turintys lankytojai vidinį pasaulį išreiškia savo darbais. Nuo tokių paprastų dalykų kaip gabalėlis molio ar balta drobė prasideda jų kūryba. Galima teigti, kad daugumos parodos autorių vidinės būsenos yra įamžintos čia eksponuojamuose objektuose, todėl kiekvienas keramikos gaminys ar paveikslas kelia skirtingą nuotaiką ir skleidžia savitą energiją. Parodoje „Grožis slypi paprastume“ pristatomi Centro lankytojų kūriniai ne tik įprasmina šių žmonių gyvenimą ir teikia jiems džiaugsmą, bet ir visiems mums leidžia pamatyti jų vidinio pasaulio ypatingą paprastumą, kurio dėka gimsta daug gražių dalykų.
Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) veiks iki balandžio 1 d.
Vilma Vasiliauskaitė: „Įsisapnavimai“
„Didieji simboliai į Vilmos Vasiliauskaitės kūrybą atėjo ne iš kart, tačiau, atkeliavę, pasklido plačiais ciklais, jungdami spontanišką saviraišką ir ilgą meditaciją, jautrumo pliūpsnius ir ilgai išjaučiamas formas. <…> Pirmoji į Vasiliauskaitės pasaulį iš archetipų slėnių atkeliavo šokėja, baleto. Šokio ir medžioklės figūros visais laikas, gal net nuo neandartaliečių, buvo dailininkų dėmesio centre. Ritminiai ir ekstatiniai judesiai išreiškė ritualinę magiją, atverė iki kalbinius pasaulio jautros klodus, kurių reikšmių nebesuprantame. Čia panašiai kaip su seniausiomis sutartinėmis: žodžiai liko, o jų reikšmės pasislėpė, šokio figūras mes kartojame, o kokius dievus ir demonus viliojame ir iš kur – nepamename. Jų šaltiniai pasislėpė minčių toliuose, o gal kolektyvinėje pasąmonėje – ten, kur gyvena jausmai ir sapnai. Iš paslaptingų ir daugiasluoksnių slėpinių atkeliauja troškimai ir pasirodo simboliniais, mitiniais pavidalais. Vienas iš mitinių vėjų ir pasakų paukščių simbolių yra šokis. Sapne skriejame, o gyvenime šokame. Šokis yra sapno skrydis ir pasakojimas apie vėjus – apie Vajų – ir paukščius vienu metu. Baleto šokėjos ant pirštų galiukų pakyla ir, beveik, skrenda. O V. Vasiliauskaitės skraistės jas paverčia vėjūkėmis, debesėmis, tokiomis lengvomis, kad reikia įžūlumo to norėti.“ (Gintautas Mažeikis)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki kovo 31 d.
Urtė Račiūnaitė: „Lanksti materija“
LANKSTI MATERIJA. Kas toliau? Pasaulis keičiasi taip greitai, kad suprasti jį dabartiniame kontekste tampa sudėtinga kaip kontroliuoti nestabilų elementą. Ekranai rekonstruoja senas erdves ir fizinio įsikūnijimo ribas, bet taip pat tampa namais šioms naujoms teritorijoms. Skaitmenis pasaulis suteikia mums daugiau laisvės tyrinėti savo tapatybę, gebėjimą stebėti gamtą bei reiškinius, galimybę peržengti fizines, socialines ribas.
Ar linijos tarp skaitmeninės ir fizinės erdvių tampa vis nelankstesnės, poliariškesnės, nesuderinamos? O galbūt mes patys turime tapti lankstesni naujoms sistemoms? Juk esame tinklų mazgai, gyvuojame viduje to, ką sukuriame, ir tai yra mūsų viduje. Kurdami naujas, skaitmenines sistemas, pratęsiame jau egzistuojančius tinklus, randame naujų jungčių ir taip keičiame nusistovėjusias sąvokas. Kiekviena diena atveda ir toliau mus ves į naują realybę – tiek skaitmeninis, tiek „tikrasis“ pasauliai susiduria, atsiskiria ir liejasi tarpusavyje naikindami ir vėl ryškindami juos skiriančias ribas. Nepaisant to, jie vis tiek nėra kopijos, daugeliu atvejų šie tinklai yra susuktos, ištemptos vienas kito versijos. Ši lanksti ir visada besikeičianti visuma su savimi įsitraukia informaciją, jausmus, patyrimus, jungdama pasaulį kaip niekada anksčiau.
Galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki kovo 22 d.
Aistė Kirvelytė: „Veiksmai ir padariniai“
Kūriniuose menininkė nagrinėja, savo santykį su kultūriniu paveldu, atminties, lokalumo ir globalizacijos temas. Jos tapybinę kalbą sudaro daug prasminių sluoksnių, kūriniai mįslingi ir iki galo neperprantami, o stovėdamas prieš šiuos milžiniškus formatus vėl ir vėl, Alfonso Andriuškevičiaus teigimu, „imi abejoti dėl savo paties mastelio“.
Tapytoja nevengia sąlyčio su lokaliais ir globaliais naratyvais, tokiais kaip klimato kaita, tapatumas ar žmogaus vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Elementai drobėje tarsi gravituoja nematomame tinkle, tapdami kūnu arba socialiniais gestais. Metamodernistinė Kirvelytės kūryba kyla iš tikrumo troškimo. Neretai jos tapyboje atspindimi vietiniai įvykiai ir lokacijos, o vienas iš kūrinių suvokimo raktų – esama socialinė aplinka. Tuo pačiu menininkės kūriniams būdingas postmodernistinis žvilgsnis: ironija ir nihilizmas, citatos, aukštosios ir popkultūros ženklų priešpriešos. Menininkė sąmoningai tęsia tapybos tradiciją, tuo pačiu žvelgdama į ją kritiškai ir tarsi iš šalies.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
Petras Lincevičius: „Mintijimo dykrų žalumoje“
Parodoje Petras Lincevičius ne tik pristato naujus darbus, bet ir plėtoja jam svarbų ekspozicijos erdvės ir kūrinių santykį: „Manau, kad tai, kaip parodoje yra skaitomi kūriniai, priklauso ir nuo to, kokioje erdvėje jie atsiduria. Parodoje eksponuojami naujausi ir per pastaruosius dvejus metus užbaigti kūriniai. Nors asmeninis pasakojimas, kurį plėtoju kūryboje, atsiranda iš mane supančios aplinkos ir asmeniško požiūrio į ją, tačiau siekiu, kad šios asmeniškos stebėjimo patirtys neužsklęstų kūrinių žiūrovo interpretacijoms.
Atsigręždamas į paprastą kasdienybę, tyrinėju temą, kuri galėtų būti apibrėžta kaip lokalaus identiteto (ne)reikšmingumas globaliame pasaulyje. Šią temą nagrinėju plėtodamas vizualinį, skirtingus kūrinius jungiantį darinį, iš dalies paremtą Arvydo Šliogerio filotopijos sąvoka. Paprastai tariant, filotopija – tam tikras filosofinis mąstymas, įsišaknijęs ir kylantis iš konkrečios gamtiškosios ir įmintytos aplinkos (mano atveju – Šilavoto kaimo). Parodoje „Mintijimo dykrų žalumoje“ daug dėmesio skiriu spalvos, kaip informacijos talpyklos, asmeninio kolorito apmąstymui.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki balandžio 5 d.
Aistė Jurga Krasauskaitė: „O.D.A.“
Paroda pristatoma kaip vientisa instaliacija, sudaryta iš dailininkės pastaruoju metu vystomų kelių kūrybinių krypčių – piešinio, keramikos meno ir skulptūrinių objektų. Autorei svarbus dvimačių ir trimačių formų santykis, jų susidūrimas vienoje erdvėje, kūnų ribų žymėjimas ir atskyrimas.
Aistė Jurga Krasauskaitė naujosios parodos naratyvui pasirinko odos metaforą: „Oda žymi kūno autonomiškumą. Oda – lyg indas, kaupiantis savyje erdvę ir energiją. Oda pasitinkame už savo ribų esantį kitą, kitokį. Šitas susitikimas atskiria, brėžia ribą, bet ir jungia, kuria vientisumą. Oda – tai paviršius, faktūra, koordinacija.
Popieriaus oda išmarginta šviesos ir šešėlių tatuiruotėmis. Popieriaus plokščiame paviršiuje kuriasi iliuzinė erdvė, menami trimačiai dariniai.“
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki kovo 31 d.
Robertas Antinis: „Knyga“
Kurdamas instaliaciją Robertas Antinis renkasi efemeriškas medžiagas, nes „Knyga“ dar nėra parašyta, o autorius mėgaujasi abejonėmis. Už kūrinio formą, menininką labiau domina jo sukeltas pojūtis, kurio apčiuopiamybė ir išlikimas – lyg sniego gniūžtė tirpstanti žmogaus rankoje, kaip sakė pats autorius. Menininkas dar net nėra įsitikinęs, ar nori tą „Knygą“ parašyti. Nes ji – tarsi pats gyvenimas, kur sprendinio nėra, vien tik abejojimai. „Knyga“ nėra teiginys. Ji lyg palikta atvira mintis, kuri prašosi būti pratęsta žiūrovo. Robertą Antinį domina santykis tarp jo ir pratęsėjo, tarp vaizdo ir žodžio. Tai tarsi ateities spėjimas, kai viskas yra procesai ir galimybės.
Pirmajame aukšte žiūrovai aptiks autoriaus dienoraščius. Čia autorius ir tyrėjas, ir tyrimo įrankis, ir tyrimo objektas. Patyrimo skysčiai ir reakcijos tampa duomenimis. Tyrinėjamas „Knygos“ embrionas.
Antrajame aukšte suvokėjai – skaitytojai atsidurs šalia savęs pačių – patys tapdami kūriniu ir jo kūrėjais, tuo pačiu praplėsdami sampratą apie kūrinį ir jo sukūrimą. Galės stebėti save iš šalies.
Trečiajame – knyga ims skaityti žiūrovą.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 27 d.
Vladas Balsys ir Eurika Balsytė-Ojakoski: „Be užvadinimo“
Šioje parodoje pristatoma fotografės Eurikos Balsytės-Ojakoski nuotraukų serija surinkta per pastaruosius dešimt metų. Autorė apjungia savo aistrą fotografijai su praeityje įgyta dailės ugdymo pedagogo patirtimi, ieškodama atsakymo į klausimą: kur dingsta laikas vis didesnį pagreitį įgaunančiame mūsų pasaulyje. Ji stebi ir stebisi aplinkos amžinu laikinumu, gamtos įvairove, pranokstančia žmogaus-vartotojo vaizduotę. Parodoje eksponuojama virš dvidešimt įvairaus formato uždengtų nuotraukų, pasakojančių apie niekam nežinomus gamtos pokalbius, akimirksnio tylos stoteles triukšmingos kasdienybės prailgusiose kelionėse. Žiūrovas, norėdamas jas pamatyti turės pats prisiliesti prie kūrinio ir savo ranka atverti uždangą. Pasak fotografės, šis veiksmas parodoje pažymi kasdienybės netikėtumo žavesį, akimirkų laikinumo ritualus ir retus susitikimus su gamtos nepažinumo grožiu – tai, ką mes turim ir nuolat prarandam.
Architektas Vladas Balsys parodoje eksponuoja objektus-instaliacijas. Nematomumas, nyksmas, tuštuma, šviesa-tamsa, laikinumas – tai pagrindinės šio autoriaus kūrybos medžiagos, leidžiančios jam balansuoti tarp noro kurti paradoksus ir tiesiog galimybės nieko nekurti. Nematomi objektai parodoje yra tarsi užšaldyti laike – delsiantys ir laukiantys savo nuosavo šešėlio prisilietimo. Dabarties tuštumoje kūriniai eksponuojami lyg kažkada pradėti kurti, bet vis dar nebaigti, laisvai balansuojantys tarp būties ir nebūties pasirinkimo galimybės.
Meno erdvėje „S■IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki kovo 22 d.
Mina Levitan-Babenskienė: „KREIPIANTI HARMONIJON“
Tekstilės meistrės menininkės Minos Levitan-Babenskienės kūryba – tai unikalus harmoningas plastinis pasaulis, kūrybinė Visata, besiskleidžianti Lietuvoje ir pasaulyje jau šešis dešimtmečius. Šioje jubiliejinėje parodoje, skirtoje dailininkės 90-mečiui paminėti, dailininkė eksponuoja savo naujausias pasteles, o taip pat tapiserijas iš įvairių kolekcijų. Tai reta galimybė pažvelgti į nematytus ir naujus menininkės kūrinius.
Pasak autorės bičiulio, tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, Minos kūrybiškumas yra fenomenalus, ji visiškai atsidėjusi kūrybai – tai jos buvimo šiame pasaulyje būdas. Pagrindiniai menininkės kūrybos plastiniai elementai – erdvė ir struktūra, susijungiantys į vientisą meninę visumą. Autorė savo darbuose subtiliai naudoja faktūras – gaunama organiška meninė visuma gretinant lygius bei reljefiškus erdvinius plotus. Menininkė jautriai žaidžia plastinėmis formomis ir spalvomis. Spalvos prislopintos, minorinės – tai lyg trijų ar keturių spalvų akordas.
LDS parodų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 31 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Kurdamas fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ ir ieškodamas įsimintinų, iškalbingų kadrų, šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų. Pats autorius šį ciklą vadina asmenine sentimentalia kelione, nusidriekusia per įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.
Iškalbinga ir vizualiai turtinga paroda įtraukia lankytojus ir kviečia leistis į kelionę po lietuvišką kaimą. Šalia puse šimto eksponuojamų fotografijų, pateikiamas žemėlapis su pažymėtu nukeliautu maršrutu, įvairūs artefaktai surinkti fotografinės kelionės metu, sutiktų žmonių citatos ir netgi fotografo keliavimo priemonė – mopedas. Specialiai parodai parfumerė Laima Kiškūnė sukūrė kvapą, dvelkiantį reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs parodoje pristatomas nuotraukų ciklas „Tai, ko nebebus“ pateko į prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“, į tarptautinių fotografijos konkursų „ZEISS Photography“, „Lens Culture“, „The Royal Photographic Society“ parodų finalininkų gretas. Buvo pristatytas „The British Journal of Photography“.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140 , Šiauliai) veiks iki gegužės 22 d.
„Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“
Tai paroda, kurioje leidžiamasi į pažintį su viena ryškiausių meno krypčių – impresionizmu. Parodoje – artimesnis žvilgsnis į K. Monė, V. van Gogo, A. Renuaro ir kitų žymiausių impresionistų kūrybą ir gyvenimą. Kolekcijoje – 21 pertapytas 10-iems žymiausių impresionistų kūrinys. Sertifikuoti, originalaus dydžio, aliejine tapyba ant drobės atlikti kūriniai.
Ši paroda yra edukacinio pobūdžio, kurioje ne tik pateikiami dailės kūriniai, bet ir sukurta pagrindinę temą papildanti aplinka. Pravėrus parodos duris patenkama į tam tikrą impresionistinį vaizdinį – žaliuojančią gamtos oazę, kurią taip dažnai savo darbuose vaizduodavo impresionistai. Toliau seka ekspozicijų salė, kurioje skamba prancūziška muzika, paveiksluose vaizduojamas įsisiūbuojantis Paryžiaus miesto ir kavinių šurmulys, šokiai. Parodoje vaizduotę žadina kvapai, garsai, gamtos instaliacijos, vaizduojama laikmečio dvasią sustiprina dokumentiniai kadrai iš XIX a. Paryžiaus. Leidžiamasi į kelionę po vis skirtingas paveikslų įkvėptas aplinkas: ankstyvą rytą gamtos apsuptyje, Paryžiaus kavinių ir miesto šurmulį ar muzikos ir šokio sūkurį. Paroda suskirstyta etapais: rytas, diena, vakaras, naktis. Etapus papildo aromaterapeutės išskirtinai šiai ekspozicijai sukurti kvapai. Paroda patiriama pasitelkus savo pojūčius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Tomo Donausko fotografijos darbų paroda
Algio Jakšto, Benediktos Jakštienės, Rimanto Nalivaikos, Vaido Garlos, Rimanto Čepulio darbų paroda
Gražiausių 2021 m. Čekijos knygų paroda
Šiemet Kazio Varnelio namuose-muziejuje tradiciškai pristatoma 2021 m. Čekijos gražiausių knygų paroda, įtraukta į tarptautinės Vilniaus knygų mugės programą. „Šiemet Čekijos gražiausių knygų ekspozicijoje pristatome ne tik išskirtinius leidinius, bet ir pažymime knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko ir leidėjo Pranciškaus Skorinos metus. 1522 m. Vilniuje, miesto burmistro Babičiaus namuose (dab. Stiklių g. 4), Skorinos įkurta spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europoje. Vilniuje išleistos Skorinos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos pavyzdžiams. Spaustuvę Prahoje Skorina, turtingų vilniečių remiamas, įkūrė kiek anksčiau – 1517 m., tad šiemet šios dvišalės knygos kultūros jungtys dar kartą gražiai susilieja. Džiaugiuosi, kad 2002 m. Vilniaus knygų mugėje pradėta čekų knygos kultūros pristatymo tradicija, kurią inicijuojant dalyvavo ir pats prof. Kazys Varnelis, toliau tęsiama, palaikoma ir sulaukia gausaus lankytojų dėmesio“, – pasakoja kuratorė Sigutė Chlebinskaitė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Kęstutis Svirnelis: „Riba ir paribiai“
„Paroda „Riba ir paribiai“ – tai bandymas vizualine kalba – savo objektais – žiūrovui perteikti ribos paribių jausmą. Kas tai?
Ribos ir jos paribių sąvoka mane domina plačiąja prasme. Kas yra riba įvairiose plotmėse, kodėl ji atsiranda, prasistumia ar išnyksta, kokie vykstantys procesai ją veikia? Kada „skanu“ pasidaro „neskanu“ ir kodėl? Kas galima ir negalima? Kur yra riba tarp grožio ir šlykštumo? Kur prasideda mokslas, o kur – tikėjimas? Kas leistina, o kas ne? Nusistatome ribas visur, o ribos turi paribius. Kada yra per daug, kada – per mažai, pastūmus ribą pasistumia ir paribiai.
Pasaulis pasinėręs į greitėjantį naujų technologijų įdiegimą, kas dar turi laiko iš atstumo ir neskubančios pozicijos kritiškai pažvelgti į visumą ir detales, tarpusavio sąsajas. Mes pasinėrę į savo kasdienę rutiną. Ar galime pristabdyti tempą ir pamąstyti, kas mes tokie esame, kuo mes norime būti. Pavyzdžiui, moraliniai technologiniai klausimai gali klonuoti žmones, genetiškai juos modifikuoti ar ne, kas yra žmogus skaitmeninėje erdvėje?“ (Kęstutis Svirnelis)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 4 d.
Ignas Maldus: „WorkAndFun“
„WorkAndFun“ – tęstinis Ignas Maldus projektas. Menininkas fiksuoja apleistus pastatus, kuriuose sovietiniais laikais žmonės leisdavo laisvalaikį. Į sovietinę praeitį jis žvelgia be skepsio ir negatyvo – nykstantys sovietinės architektūros objektai pateikiami tarsi sapno ar šilto atsiminimo interpretacija. Šį serija pradėta kurti 2018 metais ir išsiplėtė į Baltijos šalis 2021 metais gavus Baumanis stipendiją (The Baumanis Grant).
„WorkAndFun“ yra vienas iš MAGIC serijos projektų. Ši serija išsiskiria autorine technika: darbas vyksta tamsoje, fotografuojant ilgais išlaikymais, objektus iššviečiant šimtais spalvotų blyksčių. Tai ilgas ir sudėtingas analoginės fotografijos procesas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Indra Marcinkevičienė: „Pasinerk į savo gelmes“
Personalinėje parodoje Indra Marcinkevičienė kviečia kiekvieną pasinerti į savo gelmes. „Ši paroda yra apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą“, – tvirtina I. Marcinkevičienė.
Parodoje eksponuojama pirmoji „Madona“, sukurta menininkės iš didžiulės padėkos ir pagarbos savo Mamai, užauginusiai šešis vaikus. Šis kūrinys paskatino autorę imtis projekto ir sukurti 12 Madonų. Kiekvienas iš kūrinių turi savo provaizdį – yra įkvėptas Indros artimųjų, mūzų, pažįstamų. Kartu tai – ir visų patiriamų jausmų ir būsenų atspindžiai. Kiekviena Madona turi savo garso takelį, kuris išgaunamas skenuojant meno kūrinį. Kūrinius praplečia Gleb Divov – išradėjas, kompozitoriaus, Creative AI, Blockchain Art ir NFT scenų pradininkas, ir jo sukurtas pirmasis pasaulyje DI (dirbtinio intelekto) kompozitorius „Musical Blockchain“.
13-oji Madona – „Santa morčius“, sukurta pagal Pietų Amerikos Madoną „Santa Muerte“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Giedra Purlytė: „Debesų ganyklos“
Sau nauja tema Giedra Purlytė karantino ir politinių įtampų išvargintus praeivius kviečia į ramybės slėnį, kur nameliuose tarp ežero aslos ir debesų stogo kukliai glaudžiasi vaikystės prisiminimai. Vis dar svečių laukiantis, senelės rankų nuglostytas langas ar pakrypęs namelis po klevu žmogaus akimis stebi lankytojo nerimą: „na, sustok gi, kur tu nuskubėsi?“
Daugeliui pažįstama meditatyviomis abstrakcijomis ir romantiškomis vaikystės iliustracijomis, šį kartą dailininkė eksponuoja kuklius kaimo vaizdelius, saugančius nekintančią išminties ramybę ir laiko neišsklaidytą šilumą. Paveikslų realizmas kreipiasi į gyvenimo realumą, kurdamas alternatyvą amžinam žmogaus bėgimui paskui iliuzinę laimę „ten, kur mūsų nėra“. Senamiesčio galerijos skliautai koncentruoja parodos šilumą ir kviečia čia susirinkti po gyvenimą išsibarsčiusius draugus. „Dailiokų“ susitikimai, bendraminčių pokalbiai apie provincijoje atrandamą meno erdvę, kontempliatyvios tapybos užsiėmimai – tai vis Giedros planai parodos veikimo metu.
Galerijoje „Autoportretas“ (Pilies g.12, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Ieva Skauronė: „Oras gražus, saulėtas“
,,Oras gražus, saulėtas. Taip Kazimierz Sakowicz pradeda aprašinėti savo dienoraštyje vieną iš dienų Paneriuose 1941 m. spalio mėnesį.
Šią tapybos darbų parodą skiriu atminti visoms dienoms, kuriomis, nepaisant gražaus ir saulėto oro, įvairiose pasaulio šalyse vyko ir šiandiena tebevyksta tragiški įvykiai, kariniai veiksmai, tautų genocidai, nekaltų žmonių persekiojimai, kankinimai ir žudymai,“- pasakoja parodos autorė.
I. Skauronė (g. 1978), tapytoja, Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos studijų programos absolventė (2003 m.), VDA dėstytoja (nuo 2009m.), akademijos rektorė (nuo 2019 m.).
Savicko paveikslų galerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
Edita Voverytė: „Auto’sekretai“
Vizualinė šio projekto idėja gimė prisiminus seną, gerai žinomą vaikystės žaidimą, pavadinimu „Sekretai“ arba „Paslaptys“. „Sekretų“ žaidimas – tai ištisas procesas, apimantis vietos parinkimą, įgyvendinimą, paslapties saugojimą ir savitą kiemo vaikų komunikaciją. Vaikai, radę įdomių augalų, popierėlių, nuolaužų, slaptoje vietoje iškasa duobutę, į ją įdeda radinius, uždengia juos stiklo dužena. Stiklas užžeriamas žemės sluoksniu, kad sekreto nerastų kiti. Labai svarbu „sekretą“ išsaugoti kuo ilgiau ir stebėti visus pokyčius, vykstančius po stiklu. „Sekretais“ buvo dalijamasi tik su pačiais artimiausiais draugais. Šiame darbų cikle augalus ir kitus įdomius radinius keičiu žmonėmis, o artimiausią draugą – žiūrovu.
Kitas svarbus šio projekto aspektas – emigracija ir visos šiuo laikotarpiu sukauptos asmeninės patirtys. „Auto’sekretų“ cikle emigraciją geriausiai įprasmina stiklas – trapus, šaltas, ribojantis. Šių dienų globalizacijos ir migracijos procesai ypač aktyvūs. Jie neišvengiamai keičia žmonių elgseną, įpročius, rutiną, netgi ideologijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Misère“
Misère reiškia apgailėtiną, menką. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Kadangi jie nesusiję su mūsų gyvenimo tikslais ir poreikiais, mes jų nepastebime. Todėl reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad aplinka pasirodytų tokia, kokia yra. Neiškreipta proto praktiškumo. Tuomet smulkmeniški dalykai, paribiuose dunksantys daiktai, užmiršti akligatviai ar tirpstanti sniego gniūžtė gali atsiverti keistu grožiu ar savipakankama ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiškas daiktų ir reiškinių gyvenimas. Pastatai ir daiktai atgyja ir pradeda megzti keistus tarpusavio ryšius ir pasakoti negirdėtas istorijas. Tačiau tai pasakojimai apie žmones, jų gyvenimus, charakterius, skonį, amžių ir laikmetį. Nes mano tvora, katė palangėje ar skalbinio burė – biografijos fragmentas. Todėl mano fotografijose nėra žmonių, jie nebesvarbūs, už juos kalba numintas slenkstis. Juolab, kad žmonės dažnai neturi ką pasakyti. Iškalbingesni palikti, pastatyti, apleisti ar keistai pasimetę, nepatogiai susigrūdę daiktai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Tatjana Kazimierėnienė: „Ofortai. Gamtos motyvai“
Tarptautinį pripažinimą pelniusi Lietuvos dailininkų sąjungos narė vilnietė grafikė Tatjana Kazimierėnienė (g.1951) 70-mečio jubiliejų lydinčiose parodose eksponuoja išskirtinio meistriškumo ofortų su akvatinta raižinius, kuriuose jautrios menininkės akimis unikaliai atskleidžiamas gamtos grožis ir augalų įvairovės pasaulis.
„Autorei būdinga itin reta šiuolaikinio meno pasaulyje intelektualiai daugiaprasmė poetika, per dailės prizmę gyvoje gamtoje atrandant futuristinius metaforų vaizdinius išdidintų miško samanų, kerpių, žolės paklotės nuostabaus meistriškumo ofortų su akvatinta raižiniuose“, – teigia menotyrininkė dr. Rasa Gečaitė.
„Vaizduodama įprastus mus supančios gamtos reiškinius, noriu atskleisti jų naujas būsenas, o visų atpažįstamam gamtos motyvui suteikti kitą – mistinę prasmę. Mane žavi miškų erdvės ir visiškai mažyčiai lapai, įkūnijantys vieningos Gamtos ir būties stichijos įvairovę. Man artimas potraukis sustingusioms formoms, pasauliui, kuriame tvyro keista nuotaika, – savo kūrybą apibūdina Tatjana Kazimierėnienė. – Esu tylos ir ramybės piešėja. Mane pavergia paslaptingas miškas ir jo atspindys ramiame ežero vandenyje, susipynusios pakrantės žolės, paslaptingi siluetai, tarsi ištirpstantys gamtoje ir su ja susiliejantys. Man svetimos įmantrios ir efektingos plastinės formos. Domina jautrūs tonai, švelni kalba ir tylios užuominos. Paveikslai minimalistiniai, stengiuosi juos apvalyti nuo to, kas nebūtina, tačiau jie pilni smulkiausių detalių, kurias piešiu su dideliu susidomėjimu. Tai meditacinis požiūris į gamtos pasaulio paprasčiausias apraiškas.“
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Andrius Repšys: „Projektas 1808 karantinas“
Vykstant esminėms permainoms gamtoje ir visame pasaulyje, keičiasi ir mūsų vertybės bei nusistatymai. Šiame projekte panevėžietis fotomenininkas Andrius Repšys nagrinėja dabartiniame pasaulyje kone aktualiausią temą – koronaviruso įtaką žmonėms ir jų kasdienybei. Nuo pat Lietuvoje įvesto karantino pradžios buvo fiksuojamos centrinės didžiųjų miestų aikštės. Projekto pavadinimas kreipia į Lietuvoje veikiančią koronaviruso karštąją liniją: 1808. Atsispyręs nuo šio numerio, A. Repšys dokumentuoja pasirinktas vietas kasdien tuo pačiu laiku – 18:08 val.
Ar tokioje situacijoje namai staiga virsta kalėjimu? Ar akistatoje su baime išliekame sąžiningi, o gal apsimetame, jog mums grėsmės nėra? Ar mokame gyventi bendruomenėje net būdami vieni? A. Repšio „Projektas1808. Karantinas“ ne tik dokumentuoja istorinį įvykį, bet ir nagrinėja šiam laikotarpiui artimas temas. Tarsi suvokiame, jog nėra abejonių, kad po viruso pasaulis pasikeis, tačiau, rodos, menininkas mūsų klausia kaip?
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 22 d.
Audrius Kinčius ir Eimantas Budrys: „Būties kasdienybė“
Visuomenėje egzistuoja stereotipas, kad grafikos dizaineriai dirba vien kompiuteriais ir prie ekranų praleidžia ištisas dienas. Tačiau Audriaus Kinčiaus ir Eimanto Budrio kūryba išskirtinė tuo, kad jie perkelia per studijų metus sukauptas žinias ant drobės ar popieriaus ir viską kuria rankomis.
Audriaus Kinčiaus kūrybą galima apibūdinti kaip nuolat kintančią, eksperimentinę. Anot autoriaus, tapant paveikslus jam vis norisi pabandyti naują, neišbandytą techniką. Vienas svarbiausių dalykų Audriaus kūryboje – idėja. Tačiau idėja turi gimti savęs neprievartaujant. Ją turi padiktuoti laikas, aplinka, jausmai. Autoriaus paveikslų idėjos dažniausiai atsiskleidžia tik jam visiškai pabaigus paveikslą.
Eimanto Budrio kūryba – visiškai kitokia. Tai labai laisvas ir intuityvus įvairių technikų mišinys. Čia susipina vaizdas ir tekstas. Pasak autoriaus, svarbiausia jo kūryboje – piešti emocijas, o ne paveikslus. Todėl visi jo darbai vienodo dydžio ir formato. Svarbu, kas pavaizduota, o ne kokio dydžio ar proporcijų kūrinys ant sienos. Menininkui labiau rūpi, kokią žinutę ir emociją skleidžia jo kūrinys. Karantino metu kaip savotišką meno terapiją naują kūrybos techniką atradęs Eimantas sako, kad netyčinės klaidos tik padeda, suteikia darbui originalumo ir intymumo.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) II aukšto galerijoje veiks iki kovo 25 d.
„Miesto gimimas: valdovų privilegijos Vilniui“
Eksponuoti miestui svarbius dokumentus nuspręsta neatsitiktinai – šiemet sukanka 635 metai, kai 1387 m. kovo 22 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teisę. Ši teisė leido miestiečiams turėti miesto valdžią (magistratą, savo teismą) ir patiems reguliuoti prekybos ir amatų klausimus, kitaip tariant – miestas gavo savivaldą. Deja, Jogailos privilegija paslaptingomis aplinkybėmis dingo XX a. pradžioje, todėl parodoje eksponuojamas jos nuorašas.
Parodos erdvė semantiškai skaidoma į keturis teminius laukus, kurie apibrėžia Vilnių kaip valstybės sostinę: miesto erdvę, kurią atskleidžia XVI–XX a. Vilniaus planai; miesto valdžią, kurią iliustruoja Vilniaus savivaldos pareigūnų portretai ir Vilniaus rotušės vaizdai bei brėžiniai; valstybės politinės galios centrą, kurį vaizduoja Vilniaus pilių paveikslai; dvasinį valstybės centrą, kurį reprezentuoja Vilniaus katedra.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Pranas Griušys: „Istorijos“
Menotyrininkai pastebi, kad P. Griušio tapyboje visuomet gausu humoro ir intrigos citatų. Iš esmės tapytojas yra ištikimas postmodernistinei fotorealizmo ar (siur)realizimo kryptims. Tačiau visuomet, bet kuriame darbe, net jeigu jis atrodo lengvai perprantamas lyg fotografiškai tiksli mus supančios aplinkos kopija, yra kokia nors mįslė, kurią turėtume įminti. Jeigu jums atrodys, kad viską greitai supratote, sugrįžkite prie paveikslo dar kartą ir atidžiai apžiūrėkite visas detales. Tada peržvelkite savo prisiminimus, emocijas, vaizdinius, iškylančius iš atminties, dar kartą pabandykite suprasti arba tiesiog – pajusti, ką paveiksle „paslėpė“ autorius. Nes joks saldainio popieriukas ir jokia dviračio detalė nėra atsitiktinis daiktas P. Griušio tapybos pasaulyje. Tas skvarbus ir pastabus menininko žvilgsnis, skenuojantis mus supančią aplinką, ir meistro rankos valdomas teptukas sukuria ištisas istorijas, slypinčias kiekvienoje drobėje. Verta pastebėti, kad paveikslų kuriamose istorijose dažnai yra ir individualaus žmogaus likimo, žmonijos istorijos, valstybės politikai ar tam tikro miesto gyvenimui reikšmingų faktų interpretacijų. Autorius subtiliai domisi viskuo, jautriai, o kartais su humoru ar net ironija reaguoja į jį supančią aplinką, analizuoja istorijos faktus, juos interpretuoja iš šiandienos perspektyvų ir neretai taip gimsta netikėtos (iš pirmo žvilgsnio) kompozicijos.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki balandžio 9 d.
„Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės. Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai. Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V. Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
„Stereoscopus“
Paroda pristato kūrėjus, tyrinėjančius garsą kaip mediją ir raiškos formą, garsinį patyrimą ir jo įtaką erdvės suvokimui, aplinkos ar kūnų triukšmą ir akustiką, garso prigimtį ir „erdvėjimą“, vaizdo ir garso vibracijas ir pan. Jokūbas Čižikas komponuoja garsines struktūras, pasitelkdamas žmogaus kūno vidaus organų skleidžiamus ritmus, pavyzdžiui, širdies magnetinį lauką ar smegenų nervinius tinklus, tokiu būdu tyrinėdamas mentalinių bei fizinių žmogaus kūno reiškinių aplinkas. Kompozitorius Matas Drukteinis patyrimine instaliacija aktualizuoja santykį tarp miesto kaip kolektyvinio darinio, ir žmogaus – ląstelės, balansuojančios tarp individualumo ir visumos. Demetrio Castellucci instaliacija referuoja technologinės mašinerijos artefaktais perpildytos kasdienės aplinkos triukšmą, fragmentuojantį ir išskaidantį mūsų garsinę patirtį. Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys pristato skirtybių įvairovės paieškoms skirtą binauralinį projektą, kuriame pasitelkiamas gamtinių procesų ir žmogiškosios veiklos formuojamas kraštovaizdis. Vyginto Orlovo instaliacija realiuoju laiku „įgarsina“ vaizdą už galerijos lango. Roberto Beccera domisi garsiniais kalbiniais modeliais ir tiria pamatinių tikrovės struktūrų, kurias kalba atspindi, idėjų ekstrapoliaciją į paties garso natūrą ir jo prigimtinį ryšį su kalba.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 26 d.
Judita Liaudanskaitė: „Nostalgija“
Judita Liaudanskaitė žvelgia į Laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro foto – objektyvo akį, virstančią savitu „laiko teleskopu“. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kažkokiu praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti į ją.
Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir tuo pat metu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki kovo 31 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Selma Selman: „Poezija be trapumo“
Selma Selman kūryboje tyrinėja savo daugialypę tapatybę. Būti menininke, aktyviste, moterimi, feministe, Bosnijoje gimusia, bet į užsienį emigravusia rome – tai patirti nuolatinį tapsmą: vis transformuotis iš vienos tapatybės į kitą. Šį būvį ji lygina su kvantinės superpozicijos reiškiniu, arba vienos dalelės gebėjimu vienu metu būti dviejų būsenų.
Remdamasi asmenine ir savo šeimos bei bendruomenės patirtimi, Selman kūriniuose kalba apie diskriminaciją ir siekia kurti savitus pasipriešinimo būdus. Tikėjimas, kad menas gali paskatinti socialinius pokyčius, yra neatsiejama jos, kaip aktyvistės, veiklos dalis. Gimtajame mieste Selman įkūrė romių mergaičių švietimo fondą, o savo kūryboje toliau tyrinėja intelektualinius, socialinius ir fizinius konfliktus tarp privilegijuotųjų daugumos ir egzotizuojamų „kitų“.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
Jono Arčikausko keramikos darbai
Jonas Arčikauskas gimė 1957 m. Patilčiuose, Lietuvoje. Nuo 1979 m. gyvena Vilniuje.
Virš 50 metų kuria keramikos srityje – nuo miniatiūrinių iki didelių kompozicijų interjere ir eksterjere viešose erdvėse.
Dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV.
Virš 40 metų dirba teatre: kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus teatro spektakliams ir kinui, režisuoja, rašo libretus. Taip pat iliustruoja knygas.
Statė spektaklius teatruose Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje, Ukrainoje.
Sukūrė virš 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49) veiks iki balandžio 25 d.
„Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“
Ar susimąstėte, kada buvo sukurtas pirmasis grafitis? O pirmoji neofreska? Dar pirmykščio žmogaus urvuose? Ar Pompėjos gatvėse? O gal jau moderniais laikais ant autobusų, traukinių ar privačių lėktuvų?
Paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“ skirta urbanistinio meno ištakoms Kaune, siekiančioms sovietmetį. Kviečiame įsigilinti į pagrindinius skirtumus tarp daugelio maišomų sąvokų, tokių kaip grafitis ar neofreska, taip pat sužinoti, kur atsirado pirmieji Kauno grafičiai. Paroda pristato ir skirtingais dešimtmečiais vyravusias urbanistinio meno formas mieste, tuometinės žiniasklaidos reakcijas į piešėjus, ir tai, kaip praėjusio šimtmečio pabaigoje vandalizmu laikytas užsiėmimas virto miestiečių mylimu menu, kuriam jau taikomos apsaugos priemonės.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki kovo 27 d.
Vytauto Poškos tapybos darbų paroda
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 15 d.
Vilija Kinderavičiūtė: „Tuolaik ir nūnai“
V. Kinderavičiūtė gimė 1963 m. Kaune.
1987 m. baigė Valstybinio dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyrių, kur įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę.
Dirba keramikos srityje, naudoja lipdymo rankose techniką.
Nuo 1989 m. dalyvauja simpoziumuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat LDS tarybos narė.
1997 m. apdovanota už kūrinių originalumą dailės parodoje „Atgimimas“ (Kaunas).
2000 – 2016 m. gyveno Londone.
Kūryboje autorę domina žmogaus ir tikrovės santykis, nuolatinė gamtos reiškinių kaita, jų atsitiktinumas bei tobulumas.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas, BLC verslo centras, I a. vitrina) veiks iki kovo 29 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 2 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
