„Neramūs kūnai: Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“
Po Berlyno sienos griūties praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją? Ši paroda siūlo į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo ypatingumą ir santykį su kūnu, atskleisdami galingą vidinės laisvės pojūtį.
Po trijų dokumentinės ir humanistinės fotografijos dešimtmečių XX a. 9 dešimtmečio pradžioje atsirado subjektyvesnė hibridinė kalba. Neatmesdami savo pirmtakų palikimo, fotografai atsiribojo nuo jų subtiliai kritiško empatiškumo ir atsigręžę į socialinius tabu objektyvą nukreipė į savo epochos vyrus ir moteris.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 19 d.
„Skaitymo mėginiai / Reading Samples“
Briuselio karališkosios menų akademijos kuratorystės studentų kolektyvas sukūrė instaliaciją, įkvėptą Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Meno kūrinių eksponavimo ir ekspozicijų rengimo praktikas tyrinėjantys autoriai šiame projekte susitelkė į muziejinės veiklos kodus. Kultūrinio paveldo rinkimo ir (ne)rodymo visuomenei taisyklės tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu – naudojantis įvairiomis mėginių reprodukavimo ir maišymo technologijomis muziejiniai eksponatai sujungiami su pačių studentų kūryba.
Susipažinti su Lietuvoje saugomais eksponatais studentai galėjo tik nuotoliu – per mėgėjiškas nuotraukas, automatiniame vertime pasiklydusius pasakojimus ir tekstus. Toks netiesioginis muziejaus fondų pažinimas rėmėsi tariamai klaidingo perskaitymo idėja ir išryškino fizinius, kalbinius ir kultūrinius skirtumus, kurie „Skaitymo mėginiuose“ iškyla kaip skirtingas erdves susiejanti idėjų projekcija.
Kazio Varnelio namuose muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
Gražiausios lietuviškos knygos
Knygos meno konkursą šalyje kasmet organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Konkurso tikslas – puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje, išrinkti profesionaliausiai apipavidalintas knygas, apdovanoti ir skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus.
Šiemet konkursui pateikta 126 knygos, išleistos 2021 m.: grožinė literatūra ir eseistika (37); knygos vaikams (26); mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai (26); meno leidiniai (21); meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai (9); bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai (7).
Knygos vertinamos pagal leidybinę-poligrafinę techniką ir meninius kriterijus: rinkinio kokybę ir tipografines savybes; maketo struktūrą; spaudos ir įrišimo kokybę; popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą; grafinį apipavidalinimą ir (ar) iliustravimą; koncepcijos originalumą ir tinkamumą; apipavidalinimo kokybę bei knygos meninę visumą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 1 d.
Tekstilės meno ir dizaino katedros paroda
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedroje atidaryta bakalauro studentų 2021-2022 m. m. rudens semestro darbų paroda.
Savo kūrybinius darbus parodoje eksponuoja: Gabija Švanaitė (III kursas), Gustė Kripaitė (II kursas), Marija Žiemytė (IV kursas), Deva Bartninkaitė (IV kursas), Amelija Samusionokaitė (I kursas), Gabrielė Navickaitė (I kursas), Marijonas Verbel (I kursas), Aistė Radzevičiūtė (I kursas), Ugnė Bunevičiūtė.
Tekstilės meno ir dizaino katedroje III aukšte, VDA Naujieji rūmai (Malūnų g. 5, Vilnius), veiks iki gegužės 17 d.
Paulina Bronislava Giedraitytė: „Aš – princesė?“
Darbai sukurti III kurso keramikos kūrybinių projektų metu (dėst. prof. R. Jakimavičius ir lekt. J. Jasinskaitė).
Disnėjaus kompanijos animaciniuose filmuose apie princeses vaizduojami grožio stereotipai perteikiami pasirenkant sukneles ir įvairius daiktus, kurie labiausiai simbolizuoja ir charakterizuoja princeses. Nykštukai – istorinės mitologinės būtybės – šiuo atveju tampa grožio sargais.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
„#Ukraina“
Reiškiant paramą kovojantiems ukrainiečiams, VDA parodų salėse „Titanikas“ bus eksponuojami meno kūriniai, kurių atsiradimą inspiravo Kremliaus agresorių sukeltas karas. Kovo 31-ą dieną prasidėsiančioje parodoje bus galima ne tik pamatyti, bet ir įsigyti patinkančius darbus bei taip paremti karo niokojamos šalies žmones.
Parodoje „#Ukraina“ pamatysime skirtingiems žanrams atstovaujančių ir įvairioms kartoms priklausančių menininkų kūrinius. Dalį parodos eksponatų sudaro karo metu atsiradę darbai, kiti – menininkų specialiai atrinkti ir pasiūlyti kūriniai, kurie, visų pirma, skirti palaikyti Ukrainos žmonių kovą su cinišku agresoriumi.
Parodos metu galima bus įsigyti eksponuojamus kūrinius, o pinigai gauti už juos bus pervedami organizacijai „Blue/Yellow“ arba nukreipiami į specialią sąskaitą, skirtą paremti ukrainiečius studentus, kurie iš karo niokojamos šalies atvyksta tęsti studijų į VDA. Parodos metu bus įrengta ir aukų dėžutė.
VDA Titaniko parodų salėje (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
„Pavasaris“
Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodoje eksponuojami skirtingų kartų keramikų kūriniai, demonstruojantys idėjų, medžiagų ir technologijų pasirinkimo laisvę, pasižymintys raiškos originalumu ir kūrybiniu maksimalizmu, patvirtinantys, kad įvairių šalių keramikus jaudina tie patys esminiai būties klausimai: asmenybės vieta šiame pasaulyje, jos noras išlikti, santykis su dabartimi ir praeitimi, žmonijos projekcijos į ateitį. Ši problematika ypač užaštrėja iškilus realiai grėsmei civilizacijos ir žmogiškųjų vertybių likimui. Keramikų plėtojamą tematiką dar galima įvardyti kaip amžiną natūros ir kultūros priešpriešą, aprėpiančią gamtos ir dvasinio gyvenimo paraleles, ekologijos aktualijas ar mitologinį naratyvą. Dramatiški išgyvenimai ir balansavimas tarp gėrio ir blogio, augimo ir griovimo pradų pateikiamas jausmiškai gilia, dažnai žaisminga ar ironiška forma.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki baladžio 23d.
Jānis Šneiders: „The Book of Sand“
Kaip J. Šneiderio parodos anotacijoje rašo žinoma latvių kuratorė ir rašytoja Elina Sproge, pereinant nuo vienmatės „linijos“ prie trimačio „tomo“ knyga gyvena tarytum tarp matmenų. Viskas prasideda nuo tuščio puslapio. Tada raidės ir žodžiai puslapius paverčia erdvėmis. Jie diktuoja kryptis ir pastraipas, atveria ir uždaro temas. J. Šneideris naudoja šią struktūrą, kad galėtų žaisti su daugybe būdų patirti fizinę erdvę.
„Kurdamas „fiktyvius“ „Smėlio knygos“ puslapius, menininkas tikisi, kad kūriniai taps įvairių begalybių artefaktais. Parodoje eksponuojamos skirtingos popieriaus lapo interpretacijos. Atskiros dalys atspindi viena kitą, įtrūksta ir komunikuoja per neigiamą erdvę tarp jų. „Meno nišos“ architektūrinė struktūra, regis, tęsiasi įsivaizduojamoje kūrinio erdvėje.
Pradeda atsirasti nežymių trikdžių, dubliavimų, pasikartojimų ir poslinkių, kurie nebuvo būdingi išskirtinai tiksliam J. Šneiderio tikrovės perteikimui. Tai nauji gestai, kuriais jis galbūt siekia priversti žiūrovą suklupti“, – teigia E. Sproge.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Vilniaus blyksniai“
Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės pasivaikščiojimas po Vilnių virsta prasmingu pasakojimu apie medžius ir bokštus. Tarsi rausvas debesėlis nusileido Neries pakrantėje: žydi sakuros, o kitame krante – šaute šauna į dangų Šv. Jokūbo bažnyčios kuorai. Gamtos ir sielos namai. Tik ką pasidengę švelnia žaluma medžiai laiko neišlaiko Vilnelę… Ji išsprūsta ir, išsiraičiusi kaip gyvatė, linksmai vartydama akmenukus, prapuola parko ūksmėje. Bėga ten, tolyn, kur sustingo Šv. Onos bažnyčios bokštų žvakės ir užraitytais fasado kraštais raudonuoja Bernardinai.… Šiek tiek nulyja lietutis, išsiskleidžia, tarsi spalvoti drugeliai, lietsargiai, rodosi, tuojau nutūps ant juodų medžių kamienų… Bunda rytas. Nutipena su šuneliu mergaitė, o medžiai rąžosi, purtydami nuo savęs sniegą…
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė: „Kintantis laikas“
Parodoje „Kintantis laikas“ eksponuojami pastarųjų penkerių metų kūriniai, apibendrinantys Kriaučiūnaitės kūrybinės veiklos sukaktį. Parodą sudaro trys dalys. „Laboratorija“ – tai instaliacija, atverianti žiūrovui nedidelį dailininkės studijos kampelį, jos kasdienybę ir kūrybinį veiksmą, užfiksuotą filmuotoje medžiagoje. Antroji dalis – „Laiko ženklai“ – liudija menininkės savastį, kūrybinio proceso aktualumą, artimą ritualui ir meditacijai. Kameriniais kūriniais dailininkė subtiliai prabyla apie amžinas vertybes: „apie dabartį ir vakardieną, apie tikėjimą ir viltį, apie tai, ką čia ateidami randame, o išeidami paliekame“. Trečiojoje parodos dalyje „Vilties sodai“ dominuoja erdviniai autorinio rankų darbo popieriaus objektai. Įkvėpti šiaudinių lietuvių liaudies sodų, šie kūriniai simbolizuoja chaoso priešingybę, tampa šviesių lūkesčių užuominomis.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Indrė Ercmonaitė: „Fantomas“
Ar šis pasaulis dar vadovaujasi logika, kaip atskirti realybę nuo religijos, virtualybės ir kosmoso, kodėl nesusikalba kartos, kas gimsta iš tvarkos ir chaoso? Štai šiuos ir panašius aktualius klausimus gvildena sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta naujosios kartos dailininkės Indrės Ercmonaitės (g. 1985) paroda „Fantomas“.
Iš viso parodoje pristatomi 22 darbai, nutapyti per pastaruosius penkerius metus. I. Ercmonaitės paveiksluose atsiveria šiuolaikinė realybė: persipina Jėzaus ir ateivių atvaizdai, vienuolės Faustinos Kovalskos regėtas Gailestingasis Jėzus tampa pop-figūra kosminėje diskotekoje ar herojumi „Žvaigždžių karuose“, prisikelia herojai iš post-apokaliptinių kompiuterinių žaidimų, kanojininkai pro žiūronus tyrinėja Žemės peizažą ir pan. Viena vertus, čia daug lengvai atpažįstamų simbolių, kodų ir siužetų, kita vertus, jie nėra dirbtiniai ir bejausmiai, atvirkščiai, – „išjudina“ jausmus ir mintis.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Ilona Junevičienė: „Kai upės išneša ledus“
Šioje parodoje pristatomi kūriniai – tai jautrūs pasakojimai apie bundančioje gamtoje įžvelgtus pastebėjimus, gyvybės prasmingumą. Jų simbolinę nuostatą raiškiau padėjo atskleisti pasirinkta netradicinė analgamos degimo technika. Archainę japonų techniką dailininkė išbandė Gojaus kaime pas Dormantę ir Jurgį Penkinski bei Karmazinų slėnyje Beatričės Kelerienės įkurtame Anagamos Keramikos centre. Anagamos degimo metu, kūrinius degant 1300 C temperatūroje moliai ima lydytis, o kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairius spalvinius atspalvius bei išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūras.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.
„Tradicinio ir šiuolaikinio meno darna Šiaulių regiono tautodailėje“
Parodą sudaro bendra ekspozicija, konkursiniai darbai, autorinės Adelės Adomaitienės (tekstilė, skiautiniai) ir Rimanto Daugino (tapyba) parodos ir kūrybinių dirbtuvių darbai. Dalis autorių pateiks kūrinių kolekcijas respublikiniam liaudies dailės konkursui „Aukso vainikas“. Lietuvos nacionalinio kultūros centro suburta komisija išrinks regioninio turo I–III vietos laureatus, bus paskelbti Šiaulių krašto metų geriausieji tautodailininkai vaizduojamosios, taikomosios, kryždirbystės meno meistrai.
Parodoje dalyvauja apie 150 Šiaulių miesto ir regiono tautodailininkų, meno mėgėjų, kurie kartu eksponuoja per 1000 vaizduojamosios, taikomosios paprotinės tautodailės kūrinių.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 23 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2) veiks iki gegužės 13 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
Jonas Kazlauskas: „Iš neramios būties“
„Meninei kūrybai, tame tarpe ir tapybai, šis krizinis laikotarpis yra palankus. Susiduriame su nepasaldinta, grubia tikrove, išryškėja daug užslėptų prasmių. Kalbant apie tapybą, poeziją ir muziką – meną, kuris sklinda iš sielos gelmių, yra bene patikimiausias įrankis atskleisti būties esmę.
Dabar yra tas laikas, kai pasaulio tvarką ir kūrybą norisi pergalvoti naujai. Esminiai pasaulio bruožai – judėjimas, kaita ir įvairovė – nesikeičia niekada, tačiau daug išorinių dalykų kinta. Ta nuolatinė kaita sukuria savotišką egzistencinį nerimą, leidžia gimti naujoms išraiškos formoms ir būdams.
Tapyba, kaip daugelio meno formų motina, visiškai pajėgi atskleisti jautriausius žmogiškosios būties virpesius. Atsiradusi civilizacijos aušroje, išlaikiusi daug išbandymų, yra sena ir patikima forma išreikšti menininko vidinį pasaulį ir kurti poveikį žiūrovo išgyvenimams ir jausmams.“ (Jonas Kazlauskas)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 8 d.
Auksė Miliukaitė: „Upė, tekanti gyslomis“
Auksė Miliukaitė tapybą naudoja pojūčių oazei sukurti. Pasinaudodamas įvairiomis gamtoje esančiomis medžiagomis (smėliu, natūraliais pigmentais, dumbliais, pelenais, gėlėmis ir krauju) bei mieste ir kitur gautų objektų liekanomis (plastikinėmis pakuotėmis, benzinu, aliejumi, pienu, dantų kapotomis, alginatų kaukėmis), menininkė pažadina žiūrovų asociacijas ne tik regėjimu, bet ir prisilietimu, kvapu ir klausa. Tapytojos personalinėje parodoje pristatomi naujausi darbai, kurių dalis buvo sukurti jai būnant Reikjavike. Kita tema, būdinga jos darbams, yra skysčių atmintis. Menininkė tyrinėja šią temą kurdama ledo figūrėles, kurios tirpdamos palieka spalvų pėdsakus ir taip virsta naujais kūriniais. Parodų erdvė yra glaudžiai susijusi su menininkės kūryboje nagrinėjama tema. Įdomu tai, kad Vilnelės upės vandens ar vilniečių naudojamo vandens nešamas prisiminimas atsiduria (net fiziškai) arti menininkės darbų, kuriuose kalbama apie tai, kaip mes suvokiame laiką, taip pat apie vandens gebėjimą išlaikyti atmintį. Permąstydama vandens kelionę ir kokią informaciją paliekame, menininkė atkreipia dėmesį į tai, kas mus jungia, siedama įvairių formų skysčius ir įsivaizduodama, kokias gyvybės formas mes kuriame ar išlaikome, žvelgdami tiek stovėdami ant žemės, tiek iš paukščio skrydžio.
Andrius Makarevičius: „Stoties dominore“
Tapytojas Andrius Makarevičius surado savąją temą – Vilniaus stoties bei jos prieigų, vietos, kur pats gyvena ir tapo, kasdienybę. Jis smalsiai stebi ir komentuoja nepertraukiamai kunkuliuojantį veiksmą pačioje stotyje, aikštėje priešais ją ir aplinkinėse gatvelėse, tarpuvartėse, kiemuose, būrimo salonuose, užeigose, krautuvėlėse, palei sandėlių virtines, troleibusų, autobusų stotelėse kaip ir parkinguose. Menininkas atidžiai fiksuoja statinių fasadus, iškabas, grafiti ant sienų bei charakteringas interjerų detales. Dar daugiau dėmesio nei aplinkai Makarevičius skiria žmonėms. Jo paveikslų siužetų veikėjai ne tiek atsitiktiniai praeiviai ar keleiviai, kiek su kvartalu glaudžiai susiję jo gyventojai ir lankytojai.
Makarevičiui labai svarbu siužetas, aplinkos, veikėjų ir įvykių autentiškumas. Tuo pačiu metu savo pasakojimams jis suteikia emocionalų charakterį. Paveikslų išeities taškas – atidus realybės stebėjimas, bet ši atspindima emocionaliai. Tapytojas pasitelkia išradingas kompozicijas, netikėtus žiūrėjimo rakursus ir ekspresyvią tapymo manierą bei ryškias spalvas. Ekspresionistinį realizmą jis praturtina šaržu, grotesku ir net siurrealistiniais elementais. Daiktai ir figūros tapomi plokščiai, beveik nemodeliuojami ir dažnai apvedami grubia juoda kontūrine linija.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks ik balandžio 23 d.
Vanda Padimanskaitė: „Dabartės“
Impulsyvi, improvizacinė menininkės tapybinių gestų kalba duoda daug malonumo akims, pavargusioms nuo kasdienybės pilkumos, net jos „žieminiai peizažai“ kupini spalvos ir labai spalvotų šešėlių, o kartais paveiksluose ima ir užslenka ta pati pilkuma, lyg bandanti praryti akimirkos optimizmą ir nugramzdinanti į nežinomybės ar abejonės rūką.
Dabarties menininkės kuriama spalvos, formos ekspresija, taupus piešinys, valiūkiškos fovistinės gaidelės jos paveiksluose man teikia ne mažesnį malonumą, kaip ir metro Henri Matisse ikoniniai paveikslai Musee d’Orsay.
Neramus spalvinis punktyras dengia drobės paviršių, kaip Morzės abėcėlė išrėkdamas visas nerimo godas, ir spalvas, nemigos naktį ir dienos širdies kalantį pulsą… Tai jau pulsuoja paskutiniuose menininkės tapybos darbuose, nutapytuose kovo mėnesį.
Vandos Padimanskaitės akimis aprėpiamas pasaulis kupinas spalvos ir poetinių frazių bei nuojautų, net kyla noras pagal vieną ar kitą jos paveikslą surimuoti-sueiliuoti kokį nedidelį eilėraštį, kupiną spalvų pavadinimų ir daugtaškių.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Misère (mobiliografija)“
„MISÈRE reiškia varganą gyvenimą. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Bet reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad jie pradėtų kalbėti. Tuomet smulkmeniški dalykai gali atsiverti keistu grožiu ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiški daiktų ir reiškinių sąskambiai.
Savo fotografavimą sieju su stebinčiu vaikščiojimu. Gilindamasis į aplinkos detales vaduoju daiktus iš jų apleistumo. Taip piešiama asmeninė vietos topografika – vientisas žingsnių, vaizdo ir minčių ritmas. Fotografuoju tik mobiliu telefonu. Toks ir fotografas. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Kviečiu pakeliauti nepraktiško proto maršrutais, kur daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra mano ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Pranas Griušys: „Miesto fabula“
Pranas Griušys – puikiai pažįstamas dailininkas. savo darbais pelnęs simpatijas ir apdovanojimus įvairiose parodose. Žymus fotorealizmo krypties atstovas.
„Miesto fabula“– tai tapybos kūriniuose. paties autoriaus užfiksuotų vaizdo, laiko ir erdvės ryšiai. P. Griušio Kaunas – turtingas netikėtomis būsenomis, keistais rakursais, subtiliais magiškojo realizmo vaizdais. P. Griušio kūriniuose vyrauja atpažįstami Kauno peizažai, pateikiami nenuspėjamose situacijose – paradoksalūs, šmaikštūs, lengvai identifikuojami, o tuo pačiu miesto gyventojams itin artimi, prisodrinti šilumos, jautrumo, lengvos ironijos.
Pranas Griušys gimė 1955 m. Klaipėdoje. 1982 m. baigė Valstybinį dailės institutą Vilniuje, tapybos specialybę. Nuo 1982 m. dirba VDA Kauno fakultete. Profesorius. 2003 m. Lietuvai atstovavo Pekino bienalėje. Autoriaus kūrinius turi įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros ministerija, Tretjakovo galerija, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
Meno galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki balandžio 30 d.
Vytautas Antanas Jakštys: „Improvizacijos“
Parodoje „Improvizacijos“ lankytojai išvys pačias naujausius, dar niekur nerodytus meno kūrinius. Vytautas Antanas Jakštys yra ekspresyvaus romantizmo grafikos kūrėjas, savo pastelės darbuose išsaugojęs sau būdingus kūrybos bruožus – meistriškai valdomą techniką, piešinį, šviesos ir tamsos kontrastų vaizdavimą, virtuoziškai jungiamą su svajinga impresionizmo laisve, kai spalva suteikia kūriniams dar ryškesnę plastinę galią ir paveikumą. V. A. Jakščio spalviniai tonai – dažnai tarsi eteriniai: kupini nematytų tamsos gilumų, pereinančių į akinančiai ryškios spalvos švytėjimą. Labai tikslus audringų abstrakčių dėmių valdymas, tikrojo motyvo aliuzija, įgudusiai kuria šiek tiek paslaptingą poetišką matymą. Sėkmingai išbaigta emocijų visuma, stilistikos ir minčių jėga – visa tai bus atskleista Vytauto Antano Jakščio parodoje.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki balandžio 9 d.
Eglė Bacevičiūtė: ,,Laukiamasis“
Eglės Bacevičiūtės autorinės juvelyrikos paroda ,,Laukiamasis“ – tai 2020 metais sukurta kolekcija, kuri buvo papildyta naujais darbais 2022 metais. Kolekciją įkvėpė juvelyrinės maldos dėžutės, nešiojamos kaip pakabukai. Į pakabukus galima dėti savo užstrigusias mintis, prašymus, o gal tiesiog padėkos žodžius… Kūrėja mano, jog prašymas/malda kaip minties materializavimosi pradžia, vienija visus žmones ir visai nesvarbu, kaip jie tai daro. Tai menininkę įkvėpė gilintis į šį reiškinį ir kaip jis mus jungia, kurti savo maldos dėžutę taip, kaip ją įsivaizduojanti ir jaučianti. Darbuose naudojos medžiagos ir formos, kurios E. Bacevičiūtei intuityviai siejasi su maldos-meditacijos būsena ir platesne perspektyva į tikėjimą: trikertė žvaginė, cirkonas, kaip seniausias žemės mineralas, varis, sidabras, kietmedis, etc. Darbai kviečia ne tik akimis, bet ir pirštais tyrinėti jų skulptūrines formas, juk lietimas, tai dalis maldos-meditacijos.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki balandžio 9 d.
„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“
Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
Marina Abramović: „Būties atmintis“
Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Marinos Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Čia bus galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu. Menininkė planuoja dalyvauti atidarymo renginiuose, o Kauno „Žalgirio“ arenoje numatyta surengti specialų vakarą, skirtą susitikimui su ja. Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai Marinos Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“).
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“ – svarbus meno renginys ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vienas iš parodos kuratorių Waclaw Kuczma (Lenkija) teigia, kad Marinos Abramović menas toks paveikus dėl jame slypinčios pasaulio vizijos ir fatališkų ateities nuojautų. Pasinėrimas į šios autorės kūrybą žiūrovui tampa dramatišku, magišku iššūkiu.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
Arūnas Vaitkūnas: „Einu, sustoju ir regiu...“
Šioje parodoje pristatomi tapytojo A. Vaitkūno kai kurie kūriniai yra mažiau eksponuoti parodose ar kiek primiršti. Pažymėtina, kad kai kuriuos kūrinius tapytojas pats yra instaliavęs buvusiose bendrose parodose ir pagal likusias fotografijas šioje parodoje kūriniai bus eksponuojami taip, kaip pats autorius juos eksponavo.
Kūryba – nedaloma visuma.
Ši visuma sudaryta iš žinomų ir įsimintinų periodų, kūrinių, bet yra ir tos dalys, kurios nematomai jungia tuos žinomus kūrinius, ciklus ir periodus. Tos, ne tokios žinomos ir akivaizdžios kūrybos dalys yra svarbūs pretekstai ir ieškojimai, kurie iškelia kertines menininko kūrybos idėjas. Kaip be vieno, atrodo slapto ar neįsidėmėtino kūrybos tarpsnio, negali atsirasti kitas, aiškiai suformuluotas, taip kūrybinė visuma gimsta iš ciklų, sudarančių didįjį kūrybos visumos kūną.
Parodoje pristatomi tapytojo kurti objektai, darbai, sukurti kelionių ar rezidencijų Paryžiuje, Austrijoje metu, taip pat paskutinysis darbas, sukurtas simpoziumo buvusioje Gruzijoje (dabar Sakartvelas) metu 2005 m.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 24 d.
„Būtybių tyrinėtojos kabinetas“
𝐓𝐚𝐢 𝟏–𝟗 𝐤𝐥𝐚𝐬𝐢𝐮̨ 𝐦𝐨𝐤𝐬𝐥𝐞𝐢𝐯𝐢𝐚𝐦𝐬 𝐬𝐤𝐢𝐫𝐭𝐚 𝐞𝐝𝐮𝐤𝐚𝐜𝐢𝐧𝐞̇ 𝐩𝐚𝐫𝐨𝐝𝐚, 𝐤𝐯𝐢𝐞𝐜̌𝐢𝐚𝐧𝐭𝐢 𝐧𝐞𝐢̨𝐩𝐫𝐚𝐬𝐭𝐮 𝐛𝐮̄𝐝𝐮 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐩𝐚𝐳̌𝐢𝐧𝐭𝐢 𝐬𝐮 𝐥𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐢𝐮̨ 𝐟𝐨𝐥𝐤𝐥𝐨𝐫𝐮 𝐢𝐫 𝐦𝐢𝐭𝐨𝐥𝐨𝐠𝐢𝐣𝐚, 𝐨 𝐭𝐢𝐤𝐬𝐥𝐢𝐚𝐮 – 𝐦𝐢𝐭𝐢𝐧𝐞̇𝐦𝐢𝐬 𝐛𝐮̄𝐭𝐲𝐛𝐞̇𝐦𝐢𝐬.
Edukaciją sudaro parodos lankymas su gidu bei po jo vykstantis kūrybinis užsiėmimas, skatinantis interaktyviai ir šiuolaikiškai tyrinėti mitologiją. Kūrybinio užsiėmimo turinys yra skirtingas ir pritaikytas pagal moksleivių amžių.
Pirmoji kelionės dalis skirta unikalios edukacinė parodos „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ lankymui. Paroda kuria fikcinio personažo – Emilijos Gruodytės – naratyvą. Ji visą gyvenimą dirbo siekdama fiksuoti ir išsaugoti galimus mitinių būtybių egzistavimo įrodymus. Paslaptingos mokslininkės tyrinėjimų erdvėje pristatomos 9 lietuvių mitinės būtybės ir vienas tariamai iš Islandijos parsivežtas radinys.
Antroji dalis – dalyvavimas edukaciniuose užsiėmimuose, papildančiuose parodoje pristatomą medžiagą. Mitologijos ir tautosakos temų laukas – puiki terpė kelti klausimus apie praeities ir dabarties visuomenės skirtumus ir panašumus, mokslo, žinių keičiamą realybės suvokimą, emocinio intelekto lavinimo svarbą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gegužės 14 d.
Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Vilučio kūrybos paroda
Dailės mylėtojai išvys plačią dailininkų kūrybos paletę, apimančią grafikos, tapybos darbus ir piešinius. Išsiskiria N. Vilutienės darbų subtilumas, emocionaliai barokiška, muzikaliai ir lyriškai jautri grafika (estampai, piešiniai, tapyba), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato M. Vilučio kūriniai, apibrėžti šiuolaikinio manierizmo, postmoderniojo siurrealizmo, naujojo baroko bruožais. Žymus grafikas, plakato meistras, iliustratorius paskutiniame XX a. dešimtmetyje pradėjo tapyti ir šioje parodoje išvysime dar niekur nerodytus jo tapybos darbus. Nuo 1971 m. dailininkai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Japonijoje, JAV, Italijoje, Ispanijoje), jų darbų įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai. Atidaryme dalyvaus dailininkai Nijolė ir Mikalojus Vilučiai, pristatys pristatys menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
Šiaulių „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki balandžio 19 d.
Loretos Motiejūnienės kūrybos darbų paroda
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki liepos 10 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Kristine Krauze-Slucka: „Materialiosios visatos vibracijos. Aukso troškulys“
Siekdama paprastai nepastebimą žalą biosferai, kurią sukelia analoginė fotografija, padaryti matomą, autorė padengia šviesai jautraus popieriaus paviršių plonu vandens sluoksniu ir atsargiai įleidžia ten chemikalų. Tai tampa išsamiu veiksmu, kai demaskuojama realiai jos pačios rankomis sukeliama tarša. Kai žydras ir skaidrus vanduo tampa auksinio atspalvio.
Pati Kristine Krauze-Slucka sako: „Tai mano žvilgsnis ir mano rankos judesys padaro vandenį universaliu tirpikliu, gyvenimo ir transformacijos šaltiniu bei pripažįsta jį kaip cheminių atliekų surinkėją, kuris po milžiniškų gamybos procesų ar kitos veiklos kaip užteršta substancija randa kelią atgal pas mus tiesiog tekėdamas.“
Nėra būdo mūsų įtakos ekosistemoms paneigti. Nesvarbu, kokio dydžio jos būtų. Kaip ir negalime paneigti, kad šiose fotografijose išnaudojamas cheminės reakcijos fenomenas kaip fizinis to liudijimas. Ir jos tampa dokumentu.
Fotografijos kurtos 2020–2021 m. naudojant vandenį, „Kodak Ektacolor Prime SP“ ryškalą, „Kodak“ baliklį, „Kodak“ fotografinį popierių.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki balandžio 16 d.
VDA Klaipėdos fakulteto darbų paroda
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studijų programos studentų darbų paroda po keleto metų pertraukos sugrįžta pagrindinę miesto parodų erdvę – KKKC Parodų rūmus. „Šia paroda siekiame prisistatyti ir parodyti miestiečiams, kas mes ir ką veikiame, ką kuriame“, – sako parodos kuratorius, VDA Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studijų programos vadovas, lektorius Martynas Lapas.
Ekspozicijoje pristatomi geriausi grafinio dizaino studentų pastarųjų keleto metų darbai. Paroda neturi konkrečios temos, nes stengiamasi parodyti kuo platesnį skirtingų darbų spektrą – nuo piešimo ir tapybos iki kaligrafijos, formos studijos ar videomeno. Ekspozicijoje galima pamatyti darbus, sukurtus ne tik pirmame, bet ir vėlesniuose kursuose. Keletas parodos kūrinių – autoriniai. Tai ketvirto kurso studentų Aistijos Sokolovos ir Eimanto Budrio kūryba.
Iš viso parodoje eksponuojama daugiau kaip 80 darbų, sukurtų naudojant mažiausiai 10 skirtingų technikų. Žinoma, tai tik nedidelė dalis to, ką kuria Klaipėdos fakulteto studentai. Tokiu plačiu darbų spektru stengiamasi parodyti, kad VDA Klaipėdos fakultetas ugdo labai plataus profilio specialistus, kurie geba ne tik profesionaliai spręsti grafinio dizaino užduotis, bet ir tapyti, piešti, fotografuoti ir t. t.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 10 d.
„Fluxus laikas“
Parodai „Fluxus laikas“ atrinkti fluxus menininkų kūriniai, pristatantys skirtingus laiko modalumus: linijinio istorinio laiko diagramas ir ciklinio laiko ritualus, meno ir gyvenimo tėkmės sulėtėjimus bei pagreitėjimus. Fluxus judėjimas dažnai aptariamas geografiškai, braižant koncertų, performansų ir parodų JAV ir Europoje žemėlapius. Bet raktinis judėjimo žodis yra „tėkmė“ (fluxus), taigi ir trukmė, kaita – laiko tįsumas, kurį patiriame ne tik žiūrėdami filmus, stebėdami performansus ar koncertus, bet ir analizuodami grafinį dizainą, objektus ar fotografijas.
Svarbiausi parodos atramos taškai – Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. J. Mačiūnas atsiskleidžia kaip grafikas, architektas, idėjų generatorius ir laiko sargas. Jurgis kūrė laiko dėžes – konteinerius. Konservavo, kaupė, bet ir gaivino meno kūrinius, įsivaizdavo juos kaip performatyvius, sklindančius, visiems prieinamus. O Joną Meką parodoje matome kaip filmininką ir kolekcininką, fiksuojantį laiką savo kamera ir stabdantį jo tėkmę įpaveikslinant filmo kadrus. Būtent jo sukaupta fluxus kolekcija yra šios ir kitų JMVMC pagrindas, tad šį istorinį judėjimą bei jo dalyvius matome J. Meko akimis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 10 d.
„Sidabro vainikėlis IX“
Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Utenos kraštotyros muziejaus organizuojamo konkurso „Sidabro vainikėlis“ Rytų Aukštaitijos regiono parodoje dalyvauja Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Švenčionių, Širvintų, Utenos, Zarasų ir Visagino savivaldybės.
Konkurso tikslas – skatinti vaikus ir jaunuolius susipažinti su liaudies dailės paveldu, patiems prisiliesti prie medžiagos bei įrankių ir, pasitelkus vaizduotę, kurti savo vaizdinės ir taikomosios liaudies dailės kūrinius. „Sidabro vainikėlis“ – tai paskatinimas ir padėka mokiniams bei jų mokytojams, kurie kartais net kelerius metus kantriai ir nuosekliai dirba, kad tradicijos pakuždėta užuomina, kūrybos pirmavaizdis įgytų gražiausią, prasmingiausią pavidalą.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki balandžio 7 d.
Irena Eitminavičienė: „Tarp dangaus ir žemės“
Irena Eitminavičienė – Utenos „Saulės“ gimnazijos matematikos mokytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1997 m. Šiaudinius sodus ji veria beveik tris dešimtmečius. Kasmet dalyvauja tautodailės parodose Utenoje, Utenos regiono tautodailės parodose „Aukso vainikas“. Jos rišti sodai eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, „Arkos“ galerijoje, Radvilų rūmuose, tarptautinėje sodų parodoje Jelgavoje, Sankt Peterburge, Lietuvos ambasadoje Lenkijoje, kitur. 2019 m. Irenos šiaudiniai sodai ir šiaudiniai eglutės žaisliukai gavo tautinio paveldo produktų sertifikatą.
Sodai – kosminės energijos laidininkai. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė, arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms.
Tesiskleidžia dieviškoji energija ir čia, Laisvės kovų muziejuje, teleidžia ji mums patikėti, jog šiame pasaulyje nėra ir neturi būti chaoso, joks chaosas, jokia sumaištis, jokia netvarka negali trukti ilgai, juk pasaulis sukurtas pagal kosminę tvarką. Tesaugo sodai mus nuo piktų jėgų, dovanoja skalsą, sėkmę, darną.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki balandžio 17 d.
„Eglės Narbutaitės labai liuks paroda“
Kai skambina „Top shopas“, jie irgi sako, kad čiužinys, šluota, šluotai skirta papildoma šluostė ir kojų šildytuvas yra labai liuks. Taigi, šiuo metu dar nieks nežino, ar tai tiesa, kad paroda tikrai bus liuks. Teks ateiti.
Šioje parodoje bus beveik neviešinti Eglės Narbutaitės piešiniai ir tekstai autorės mėgstama tema – žmogaus silpnumas, pasimetimas vertybėse ir bandymas funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje. Iliustracijos, kuriose daugelis atpažins save ar išgirs savo vidinį balsą.
Galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki iki balandžio 9 d.
„LFS archyvas: Fotografijos parodų plakatai 1970–2003“
Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve saugoma daugiau nei 300 fotografijos parodų plakatų. Archyvas pildomas nuo 1969 metų, todėl saugomuose eksponatuose plačiai atsispindi skirtingos istorinės epochos ir įvykiai. Plakatai – viena efektyviausių ir efektingiausių vizualiosios komunikacijos priemonių. Fotografijos parodų plakatai – artefaktai, labiausiai būdingi 8-ajam ir 9-ajam dešimtmečiui.
Parodoje pristatomi 1970–2003 metais sukurti ir afišuoti plakatai. Šis gausus archyvo rinkinys ne tik atspindi plačią ir įvairią Lietuvos fotomenininkų sąjungos parodinę veiklą, bei to meto kultūrines aktualijas. Plakatai pristatomi ne tik kaip svarbiausia fotografijos parodų vizualioji komunikacija – tai savarankiški kūriniai gatvėms ir vitrinoms.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki balandžio 9 d.
Ieva Epnere ir Kristaps Epners: „Žaidimų erdvė utopijai“
Parodoje Ieva Epnere ir Kristaps Epners analizuoja ryšį tarp vaikiško žaidimo ir ateities miesto projektavimo. Ieva Epnere darbas „Žalioji mokykla“ (2017 – iki šiol) yra jos ilgalaikio XIX a. pab. – XX a. pr. reformų pedagoginių idėjų ir jų poveikio dabarčiai meninio tyrimo dalis. Menininkę įkvėpė Marta Margarita Rinka (1880–1953), pirmojo Latvijoje darželio „Zaļā skola“ (Žalioji mokykla) iniciatorė, įkūrėja ir direktorė. Žaliojoje mokykloje Marta Rinka naudojo Friedrich Froebel (1782–1852) mokymo sistemą, kurios programos pagrindas yra mokytis žaidžiant vienam ar bendruomenėje, o mokytojo pareiga yra skatinti saviraišką, taip išugdant plačiai mąstantį ir kūrybingą asmenį. Ieva Epnere pabrėžia darželyje naudojamas „dovanas“ – įvairius žaislus, skirtus vaikų lavinimui, kurie įgalina naujas formas bei idėjas ir jau suaugusio žmogaus atradimams. Kokią ateitį sugebėtų sukurti toks žmogus, kuris nuo vaikystės yra skatinamas ieškoti nekonvencinių sprendimų?
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 21 d.
Artūras Braziūnas: „Žvelgiu“
Artūras Braziūnas išsiskiria savo kūrybos pozityvizmu. Priklausydamas vadinamąjai „lūžio“ menininkų kartai, Vilniaus dailės akademijoje išsilavinimą įgijusiai ankstyvos nepriklausomybės metu, tapytojas tolo nuo ekspresionistinių meno tradicijų ir žengė keliu, artimu neoromantinei, siurrealistinei pasaulėjautai.
A. Braziūno aliejinės tapybos darbai kupini kontrastų, ryškaus kolorito ir dekoratyvumo, fantastinių elementų ir animalistinių scenų. Kartais – formų stilizacijos ir popartui būdingo plakatiškumo, saldumo bei ironijos. Nesvarbu kokiame žanre dirbtų, zuikį ar Merkurijų tapytų, dailininko paveiksluose trykšta vitališkumas, atsiskleidžia romantizuotas bei žaismingas žvilgsnis į jį supančią, tačiau fantazijos transformuotą aplinką.
Naujausioje parodoje „Žvelgiu“ pirmiausia susidaro džiaugsmingos bei lengvos atmosferos įspūdis. Tačiau per spalvų ir objektų simboliką, emocinę dinamiką, į parodos ekspoziciją įvedant ir šaltesnių tonų paveikslus, žiūrovas įtraukiamas į sapnišką miražą, orinę-erdvinę kosmoso tikrovę. Joje gausu melancholiškos, tačiau viltingos nuotaikos, lengvai atpažįstamų, kosmosą perteikiančių elementų – nuo kosminės juodos erdvės iki visai žemiškų, kaip skrendanti plunksna ar sulankstytas popierinis lėktuvėlis. Už visų šių aspektų Braziūno kūryboje atsiveria bėgančio laiko, žmogaus būties ir jo susisaistymo su pasauliu temos.
„AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius) veiks iki balandžio 12 d.
Ramunė Jundaitė-Misevičienė: „Šiaurės vėjas“
„Ciklas skirtas mūsų lietuviško peizažo įprasminimui. Atšiaurus mūsų krašto klimatas įtakojamas metų laikų kaitos leidžia stebėti ir gėrėtis įvairove. Prisirišimas prie vietos ir kasmetinis sugrįžimas prie jūros daugelį metų rinkta medžiaga ir pastebėjimai padeda šią vietą geriau suprasti ir atskleisti jos unikalumą. Pasirinkta pakrantė, tai zona į kurią įžengusi semiuosi įkvėpimo ir priimu tikrovę kaip situacijos realybę. Reljefo transformacija, invaziniai reiškiniai, nuolat atsirandantys ir išnykstantys daiktai smėlyje padeda suvokti besikeičiančios vietos dinamiką, skirtingą koloritą, reljefo faktūras.
Tas betarpiškas gamtos virsmas įtakodamas aplinką padiktuoja meninius sprendimus, juodas ir baltas emalis suverda aukštoje temperatūroje pavirsdamas į grafinius vaizdus. Tai oforto atspaudų tęsiniai tik šiek tiek sumažinti.“ (Ramunė Jundaitė-Misevičienė)
Galerijoje „Vilnensis“ (Domininkonų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
„Miesto tapytojai Kovo 11-ajai“
Lietuvos vienybės dienai sumanyta simboliška uostamiesčio tapytojų vienybės paroda išskirtinėje vietoje – Klaipėdos piliavietėje. Tai gražus spalvingas akordas nuostabiai mūsų šalies šventei, apjungiantis kelių menininkų kartų darbus. Išėjusių dailininkų Algirdo Taurinsko, Vydo Pinkevičiaus, Lino Jankaus kūriniai organiškai įsilieja į dabar kuriančių tapytojų ekspoziciją kaip visada gyvas pasaulio pilnatvės žodis.
Paroda turtinga pasaulio matymo skirtingumu, stilių įvairove, paveikslo komponavimu ir spalvų unikalumu. Pasak rengėjų, tai tarsi linkėjimas Lietuvai ir Klaipėdai visada būti glaudžiai susijusioms su GĖRIU, KŪRYBA, MENU, maitinančiu, keliančiu ir gaivinančiu žmogaus ir tautos DVASIĄ. Visam pasauliui palaikant Ukrainos kovą už laisvę tai suskamba dar prasmingiau.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 9 d.
Loreta Zdanavičienė: „Žiedas žydi“
„Gėlės žiedas, medžio žiedas, žiedas ant piršto, olimpinis žiedas, transporto žiedas, etc. Mano parodos pavadinimo žiedas yra rato, nenutrūkstančios kaitos ir atsinaujinimo simbolis.
Nuo 2002 m. tęsiu tapybos ciklą ant senų siuvinėtų niekam nebereikalingų drobių kurias kadaise moterys audė ar siuvinėjo ruošdamos sau kraitį. Jų siuviniuose rožės, našlaitės, bijūnai pačių sukurtos gėlės… Esu surengusi ne vieną parodą šia tema: „Laiškai į praeitį“, „Siuvinėtosistorijos“, „Pasiklydę laike“, kurios keliavo po Lietuvos miestus ir miestelius.
Tapydama ant senųjų rankų darbu puoštų audinių, tarsi išsaugau to daikto istoriją, pratęsdama jo gyvavimą savo paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas man padiktuoja paveikslo kompozicijos struktūrą, net koloritą. Vienur derinu siuvinio ornamentiką sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį „kilimą“, kitur pasitelkiu siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką savaip pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį, bet visuomet su didžiausia pagarba išsaugau ir išryškinu senosios tekstilės grožį.“ (Loreta Zdanavičienė)
Bernardinų galerijoje, 3 aukšte (Maironio g. 10, Vilnius), veiks iki balandžio 7 d.
Aurelija Kairytė-Smolianskienė: „ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS“
„Socialiniai tinklai bei žiniasklaidos priemonės pastaruoju metu tiražuoja nerimą. Nesmagu gyventi baimėje, todėl ne vienas netgi ištrina savo socialinių tinklų paskyras, neskaito naujienų, nežiūri televizijos laidų. Medicininės kaukės, karantinas, izoliacija, uždarymai, pabėgėlių antplūdis ir dar – KARAS. Ar gera būti įsitempus? Policijos pareigūnų kasdienybėje įtampos ir taip nemaža – atsakingas darbas reikalauja staigios reakcijos ir greitų sprendimų. Visgi net ir tie, kurie saugo piliečių ramybę, nežino, kas bus rytoj – kokių gaus užduočių, gal ir vėl tikrins įvažiavimus į miestus ar šukuos pakeles ieškodami dingusiųjų, o gal būt teks ginti TĖVYNĘ? Tačiau kiekvieno žmogaus viduje egzistuoja vieta, kurioje niekas nežūsta, nesipyksta, nekyla pandemijos bangų, nebūna pavojingų nusikaltėlių ir smurto šeimoje. Kartą ant vieno buto sienos pastebėjau užrašą: „Gyvenimas yra tai, kas atsitinka, kai jūs negalite užmigti.“ TAI ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS. Fantazijos žemė, kurioje laikas bėga taip, kaip jūs norite.“ (Aurelija Kairytė-Smolianskienė)
Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Aušros g. 22, Utena) veiks iki gegužės 2 d.
„Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“
Parodoje pristatomos tarpukario šviesuolių šeimos ir atskleidžiamos žinomų to meto Lietuvos šeimų istorijos. Dabartiniai Venclauskių namai-muziejus anksčiau priklausė garsiesiems šiauliečiams Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams – aktyviai, visuomeniškai tarpukario inteligentų šeimai, tad į jų namus atkeliauja jų pačių ir jų amžininkų gyvenimą atspindinti paroda. Kaip sako parodos rengėjai, „inteligentų šeima – tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų. Ši paroda yra nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gegužės 29 d.
„Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti romantizuoti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę. Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gegužės 31 d.
Patricija Gilytė: „Krašto kraštai“
Menininkė kuria užvaldydama muziejaus erdves: kiekviena nauja erdvė reikalauja naujos koncepcijos ir naujo apmąstymo. Prano Domšaičio galerijoje ji kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai perteikiamas vizualinėmis priemonėmis ir perduodamas medijomis. P. Gilytė naujai apmąsto ne tik parodinę erdvę, bet ir vietą.
„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis. Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki liepos 31 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Kurdamas fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ ir ieškodamas įsimintinų, iškalbingų kadrų, šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų. Pats autorius šį ciklą vadina asmenine sentimentalia kelione, nusidriekusia per įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.
Iškalbinga ir vizualiai turtinga paroda įtraukia lankytojus ir kviečia leistis į kelionę po lietuvišką kaimą. Šalia puse šimto eksponuojamų fotografijų, pateikiamas žemėlapis su pažymėtu nukeliautu maršrutu, įvairūs artefaktai surinkti fotografinės kelionės metu, sutiktų žmonių citatos ir netgi fotografo keliavimo priemonė – mopedas. Specialiai parodai parfumerė Laima Kiškūnė sukūrė kvapą, dvelkiantį reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs parodoje pristatomas nuotraukų ciklas „Tai, ko nebebus“ pateko į prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“, į tarptautinių fotografijos konkursų „ZEISS Photography“, „Lens Culture“, „The Royal Photographic Society“ parodų finalininkų gretas. Buvo pristatytas „The British Journal of Photography“.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140 , Šiauliai) veiks iki gegužės 22 d.
„Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“
Tai paroda, kurioje leidžiamasi į pažintį su viena ryškiausių meno krypčių – impresionizmu. Parodoje – artimesnis žvilgsnis į K. Monė, V. van Gogo, A. Renuaro ir kitų žymiausių impresionistų kūrybą ir gyvenimą. Kolekcijoje – 21 pertapytas 10-iems žymiausių impresionistų kūrinys. Sertifikuoti, originalaus dydžio, aliejine tapyba ant drobės atlikti kūriniai.
Ši paroda yra edukacinio pobūdžio, kurioje ne tik pateikiami dailės kūriniai, bet ir sukurta pagrindinę temą papildanti aplinka. Pravėrus parodos duris patenkama į tam tikrą impresionistinį vaizdinį – žaliuojančią gamtos oazę, kurią taip dažnai savo darbuose vaizduodavo impresionistai. Toliau seka ekspozicijų salė, kurioje skamba prancūziška muzika, paveiksluose vaizduojamas įsisiūbuojantis Paryžiaus miesto ir kavinių šurmulys, šokiai. Parodoje vaizduotę žadina kvapai, garsai, gamtos instaliacijos, vaizduojama laikmečio dvasią sustiprina dokumentiniai kadrai iš XIX a. Paryžiaus. Leidžiamasi į kelionę po vis skirtingas paveikslų įkvėptas aplinkas: ankstyvą rytą gamtos apsuptyje, Paryžiaus kavinių ir miesto šurmulį ar muzikos ir šokio sūkurį. Paroda suskirstyta etapais: rytas, diena, vakaras, naktis. Etapus papildo aromaterapeutės išskirtinai šiai ekspozicijai sukurti kvapai. Paroda patiriama pasitelkus savo pojūčius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Gražiausių 2021 m. Čekijos knygų paroda
Šiemet Kazio Varnelio namuose-muziejuje tradiciškai pristatoma 2021 m. Čekijos gražiausių knygų paroda, įtraukta į tarptautinės Vilniaus knygų mugės programą. „Šiemet Čekijos gražiausių knygų ekspozicijoje pristatome ne tik išskirtinius leidinius, bet ir pažymime knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko ir leidėjo Pranciškaus Skorinos metus. 1522 m. Vilniuje, miesto burmistro Babičiaus namuose (dab. Stiklių g. 4), Skorinos įkurta spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europoje. Vilniuje išleistos Skorinos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos pavyzdžiams. Spaustuvę Prahoje Skorina, turtingų vilniečių remiamas, įkūrė kiek anksčiau – 1517 m., tad šiemet šios dvišalės knygos kultūros jungtys dar kartą gražiai susilieja. Džiaugiuosi, kad 2002 m. Vilniaus knygų mugėje pradėta čekų knygos kultūros pristatymo tradicija, kurią inicijuojant dalyvavo ir pats prof. Kazys Varnelis, toliau tęsiama, palaikoma ir sulaukia gausaus lankytojų dėmesio“, – pasakoja kuratorė Sigutė Chlebinskaitė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Giedra Purlytė: „Debesų ganyklos“
Sau nauja tema Giedra Purlytė karantino ir politinių įtampų išvargintus praeivius kviečia į ramybės slėnį, kur nameliuose tarp ežero aslos ir debesų stogo kukliai glaudžiasi vaikystės prisiminimai. Vis dar svečių laukiantis, senelės rankų nuglostytas langas ar pakrypęs namelis po klevu žmogaus akimis stebi lankytojo nerimą: „na, sustok gi, kur tu nuskubėsi?“
Daugeliui pažįstama meditatyviomis abstrakcijomis ir romantiškomis vaikystės iliustracijomis, šį kartą dailininkė eksponuoja kuklius kaimo vaizdelius, saugančius nekintančią išminties ramybę ir laiko neišsklaidytą šilumą. Paveikslų realizmas kreipiasi į gyvenimo realumą, kurdamas alternatyvą amžinam žmogaus bėgimui paskui iliuzinę laimę „ten, kur mūsų nėra“. Senamiesčio galerijos skliautai koncentruoja parodos šilumą ir kviečia čia susirinkti po gyvenimą išsibarsčiusius draugus. „Dailiokų“ susitikimai, bendraminčių pokalbiai apie provincijoje atrandamą meno erdvę, kontempliatyvios tapybos užsiėmimai – tai vis Giedros planai parodos veikimo metu.
Galerijoje „Autoportretas“ (Pilies g.12, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Pranas Griušys: „Istorijos“
Menotyrininkai pastebi, kad P. Griušio tapyboje visuomet gausu humoro ir intrigos citatų. Iš esmės tapytojas yra ištikimas postmodernistinei fotorealizmo ar (siur)realizimo kryptims. Tačiau visuomet, bet kuriame darbe, net jeigu jis atrodo lengvai perprantamas lyg fotografiškai tiksli mus supančios aplinkos kopija, yra kokia nors mįslė, kurią turėtume įminti. Jeigu jums atrodys, kad viską greitai supratote, sugrįžkite prie paveikslo dar kartą ir atidžiai apžiūrėkite visas detales. Tada peržvelkite savo prisiminimus, emocijas, vaizdinius, iškylančius iš atminties, dar kartą pabandykite suprasti arba tiesiog – pajusti, ką paveiksle „paslėpė“ autorius. Nes joks saldainio popieriukas ir jokia dviračio detalė nėra atsitiktinis daiktas P. Griušio tapybos pasaulyje. Tas skvarbus ir pastabus menininko žvilgsnis, skenuojantis mus supančią aplinką, ir meistro rankos valdomas teptukas sukuria ištisas istorijas, slypinčias kiekvienoje drobėje. Verta pastebėti, kad paveikslų kuriamose istorijose dažnai yra ir individualaus žmogaus likimo, žmonijos istorijos, valstybės politikai ar tam tikro miesto gyvenimui reikšmingų faktų interpretacijų. Autorius subtiliai domisi viskuo, jautriai, o kartais su humoru ar net ironija reaguoja į jį supančią aplinką, analizuoja istorijos faktus, juos interpretuoja iš šiandienos perspektyvų ir neretai taip gimsta netikėtos (iš pirmo žvilgsnio) kompozicijos.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki balandžio 9 d.
„Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės. Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai. Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V. Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Selma Selman: „Poezija be trapumo“
Selma Selman kūryboje tyrinėja savo daugialypę tapatybę. Būti menininke, aktyviste, moterimi, feministe, Bosnijoje gimusia, bet į užsienį emigravusia rome – tai patirti nuolatinį tapsmą: vis transformuotis iš vienos tapatybės į kitą. Šį būvį ji lygina su kvantinės superpozicijos reiškiniu, arba vienos dalelės gebėjimu vienu metu būti dviejų būsenų.
Remdamasi asmenine ir savo šeimos bei bendruomenės patirtimi, Selman kūriniuose kalba apie diskriminaciją ir siekia kurti savitus pasipriešinimo būdus. Tikėjimas, kad menas gali paskatinti socialinius pokyčius, yra neatsiejama jos, kaip aktyvistės, veiklos dalis. Gimtajame mieste Selman įkūrė romių mergaičių švietimo fondą, o savo kūryboje toliau tyrinėja intelektualinius, socialinius ir fizinius konfliktus tarp privilegijuotųjų daugumos ir egzotizuojamų „kitų“.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
Jono Arčikausko keramikos darbai
Jonas Arčikauskas gimė 1957 m. Patilčiuose, Lietuvoje. Nuo 1979 m. gyvena Vilniuje.
Virš 50 metų kuria keramikos srityje – nuo miniatiūrinių iki didelių kompozicijų interjere ir eksterjere viešose erdvėse.
Dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV.
Virš 40 metų dirba teatre: kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus teatro spektakliams ir kinui, režisuoja, rašo libretus. Taip pat iliustruoja knygas.
Statė spektaklius teatruose Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje, Ukrainoje.
Sukūrė virš 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49) veiks iki balandžio 25 d.
Vytauto Poškos tapybos darbų paroda
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 15 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
