„NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“
Tarptautinė paroda, skirta vaikystės fenomeno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje istorijai.
Parodą sudaro keturios dalys, išdėstytos teminiu ir chronologiniu principais, joje eksponuojama beveik 300 objektų: portretų, grafikos darbų ir piešinių, rankraščių, vadovėlių ir proginių leidinių, archeologinių radinių, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų, mokymosi priemonių bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų. Tokiu būdu pristatomos kūdikio laukimo, gimimo, išgyvenimo ar netekties, auklėjimo, rūpybos, sveikatos, aprangos, edukacijos, pramogų, dalyvavimo viešajame gyvenime, socialinių vaidmenų temos. Dauguma iki mūsų dienų išlikusių objektų atspindi aukščiausio visuomenės sluoksnio – didikų ir valdovų – vaikų patirtis, tačiau parodoje reprezentuojama ir kitokia, skurdi ir atšiauri pamestinukų vaikystė. Lankytojai nesunkiai atpažins ir universalius, nepriklausomai nuo epochos vaikų gyvenime svarbius daiktus: kūdikio priežiūros reikmenis, baldelius, žaislus, knygeles, be kurių neužaugo nė viena karta.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.
„Šviesos amžius“
Parodoje pristatoma 9 dešimtmetį skaičiuojanti profesionalaus lietuviškojo vitražo mokykla, ją formavę ir čia dėstę vitražo dailininkai, taip pat studentų darbų kolekcija, aprėpianti platų spektrą vitražo sampratos, kompozicinių ir technologinių ieškojimų, atskleidžianti vitražo raidą nuo XX a. vidurio monumentalių, teminių figūrinių kompozicijų iki šiandienos konceptualių stiklo darbų. Lietuviškojo vitražo mokyklos, kurios pradžia siejama su Kauno meno mokykloje 1934 m. pradėjusiu dėstyti ir vitražo studiją įkūrusiu prof. Stasiu Ušinsku, tradicija tęsiama iki šių dienų Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno studijų programos vitražo specializacijoje. Retoje aukštojoje dailės mokykloje Europoje ir pasaulyje vitražas yra dėstomas kaip atskira studijų programa, tačiau Vilniaus dailės akademija, perėmusi šiais metais šimtmetį mininčios Kauno meno mokyklos tradiciją, Valstybinio dailės instituto Vilniuje – į kurį vitražo studija iš Kauno buvo perkelta 1951 m. – patirtį, metodiką bei technologinę bazę, sėkmingai tęsia šią specifinę studijų programą.
VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
Daukantės Subačiūtė: „Viešieji darbai“
Daukantės piešiniai nėra kokia giliamintiška šiuolaikinės kultūros kritika, tai veikiau būdas pastebėti absurdą, kuris mus supa čia, kurio yra ir Holivude. Flomasterių ir spalvotų pieštukų linijomis (ir ne tik) sudėlioti siužetai – absurdiški ir mieli, kandūs ir jaukūs, nepadorūs ir , švelnūs ir žiauroki. Kartais net baugoka, kad pavaizduotos figūros krustels ir siužetas ims pildytis – be taisyklių, neprognozuojamai. Neretai piešinio idėja kyla iš pačios kalbos: žodis ar frazė tyčia pateikiami klaidingai ar pernelyg tiesmukai. Fonetinis skambesys gali tapti siužeto atskaitos tašku.
Parodoje pamatysite ir Daukantės kurtos keramikos. Naktinės lempos skirtos išsigandusiems kardiochirurgams bei palaikymo šokėjoms – visi bijom tamsos. Humorą gali sukurti detalių tikslumas. Savo kūryboje Daukantė naudoja nemažai kontrastų: objektuose – medžiagų, faktūrų, o iliustracijose – nuotaikų, emocijų. „Lidl“, „Aldi“ ir kiti krepšeliai pasiūti iš šilko, derinamo su kailiu ir siuviniais iš karoliukų.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 14 d.
Lina Jonikė ir Monika Žaltė: „Jei Tu gyvas atplauk...“
Linos Jonikės perkonstruotos ir prikeltos naujam gyvenimui baidarės, sukurtos iš džinsinio audinio, byloja apie tvarios gyvensenos ir vartojimo įpročius. Dekonstruotas senas objektas sukonstruojamas naujam suvokimui ir prasmėms. Antrinio panaudojimo idėja menininkei yra prasminga, o džinsas – laisvės simbolis, bylojantis apie kelionę dviese gyvenimo upe.
Monikos Žaltės video instaliacija „Jei Tu gyvas atplauk balta pieno puta“ byloja apie upės būseną. Balta tekanti upės tėkmė simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybės formą, vilties, prašymo ir laukimo būsenas. Upės apvijusios visą mūsų planetą tarsi kraujagyslės žmogaus kūną. Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos upės istorija, tėkmė, kryptis yra unikali ir nepakartojama. Kūrinyje tekantis kilimas, gija simbolizuoja išeitį iš sunkios padėties, graikų mitologijoje žinomas kaip „Ariadnės siūlas“.
VDA viešoje kūrybinėje erdvėje „Arterija“ (V. Kuzmos g., Kaunas) veiks iki lapkričio 24 d.
Ignas Krunglevičius: „Rūgštaus lietaus aidas“
Ignas Krunglevičius (g. 1979 m.) – kompozitorius ir vizualusis menininkas, Norvegijos muzikos akademijoje įgijęs kompozicijos bakalauro ir magistro laipsnius. Nors daugumą jo kūrinių sudaro instaliacijos, video darbai ir skulptūros, menininkas taip pat dirba kaip kompozitorius. I. Krunglevičiaus kūryba grindžiama galios, ekonomikos, gamtos ir pasaulinės technologinės raidos generuojamų egzistencinės tikrovės sąveikų tyrimu, akcentuojant naujas technologijas ir jų ryšį su žmogaus psichikos mechanizmais. Pasitelkdamas garsą, menininkas keičia žmogiškąjį erdvės ir jos semantikos suvokimą.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks lapkričio 25 d.
„Aukso mūza“
Paroda „Aukso mūza“ sudaryta iš trijų dalių: kolekcijos „Atspindžiai“, kurioje džiugins Eglės Einikytės-Narkevičienės naujausių įspūdingų keraminių skulptūrų estetika, specialiai rotušės erdvei ruošiamos kolekcijos „Bežodės formos“, kurioje Ieva Babilaitė-Ibelgaubtienė prisistatys vaizdažodiniais pavidalais, ir tapybos kolekcijos „Miestas savyje“, kuri apibendrina filosofija persmelktą Prano Griušio urbanistinę viziją.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, savo kūryboje besileidžianti į individo, jo patirčių ir sąveikos su aplinka labirintus, parodoje aktualizuos asmeniškai išgyventus pojūčius ir apmąstymus kiekvieno kūrinio atsiradimo metu, artikuliuodama juos akmens masės skulptūrose bei fotografijose ant tentų. Tuo tarpu Ieva Babilaitė-Ibelgaubtienė pagrindine savo kūrybos ašimi laiko iliustraciją. Kaskart autorės iliustracijos ne tik perteikia tekstą ar jį pratęsia, papildo, bet ir veikia kaip savarankiški kūriniai – vaizdai, pasakojantys savas istorijas. Pranas Griušys parodoje pristatys tapybos darbus, kuriuose, atsispirdamas nuo tokių mąstytojų kaip Imanuelis Kantas bei Artūras Šopenhaueris apmąstymų apie „daiktą savyje“, formuos savitą miesto vaizdinių interpretaciją.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 29 d.
„Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“
Lietuvių katalikų mokslo akademija, seniausia Lietuvoje akademinė institucija, mini šimtmečio jubiliejų. Bažnytinio paveldo muziejus su Akademija ta proga parengė jos istoriją ir veiklą pristatančią kilnojamą parodą „Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“, eksponuojamą Šiauliuose, Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.
Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) įsikūrė Kaune 1922 m. spalio 22 d. Tuo metu susiklostė organizacijos struktūra: Akademiją sudaro nariai mokslininkai (akademikai), nariai, nariai rėmėjai ir garbės nariai. 1933, 1936 ir 1939 m. Kaune LKMA surengė tris pirmuosius mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus, stipendijomis ir paskolomis rėmė jaunų katalikų intelektualų studijas, pradėjo leisti mokslinę spaudą. 1940 m. okupacinė sovietų valdžia Akademiją uždarė, o jos turtingą biblioteką nacionalizavo. Po Antrojo pasaulinio karo išblaškytus – Lietuvoje likusius ir į laisvąjį pasaulį pasitraukusius – LKMA narius atskyrė geležinė uždanga.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Kodas – Redukcija: Kauno misterijos“
Paroda gimė įgyvendinant Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Keramikos sekcijos ir Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto projektą, skirtą tęsti redukcinės keramikos technologijos ir šiuolaikinės kūrybos dialogą. Nuo tarpukario Kaune puoselėjama redukcinio degimo metodika išsiskirianti unikaliu paviršiumi yra Kauno keramikos išskirtinumas leidžiantis užkoduoti keraminiuose darbuose paveldėtas tarpukaryje kūrusių Lietuvos profesionalios keramikos pradininkų paslaptis. Profesoriaus L. Strolio, J.Mikėno, P.Brazdžiaus, V.Manomaičio bei kitų keramikos menininkų redukcinio degimo kūrybinis ieškojimas tapo Kauno keramikos paveldu ir iš čia paplito kitose Baltijos šalyse. Išlikusiose Lietuvos dailininkų sąjungos Keramikų dirbtuvėse (Jurbarko g. 2), bei Kauno kolegijos menų fakulteto erdvėse didelę patirtį turintys menininkai ir toliau galės gilintis į redukcijos degimo paslaptis ir perduoti bei skleisti jas ateities kartoms.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki spalio 29 d.
Vilijus Žagrakalys: „Rakursai“
Parodoje – platininiu spausdinimo metodu sukurti ir ant medvilninio popieriaus atspausti kūriniai. Tai nuotraukose įamžinti autoriaus pastebėjimai – ieškoti, aptikti ir užfiksuoti ilgų klaidžiojimų miesto gatvėmis metu.
V. Žagrakalio fotografijose – ne tik bendri planai, apimantys ir pateikiantys nemažą informacijos kiekį popieriaus lakšte. Jis mėgsta išskirti objektų ar erdvės fragmentus, atkreipti dėmesį į tai, kas svarbu jam pačiam. Realybės vaizdai kartais čia jautriai niuansuojami, o kartais atidengiami aštresniais šviesos ir tamsos kontrastais. Fotografijų cikle „Rakursai“, skirtingai nei ankstesnėse autoriaus parodose, dominuoja įvairių pasaulio vietų urbanistinio peizažo vaizdai. Nepaisant to, kad fotomenininkui labai svarbi natūrali gamta, autorius tvirtina esąs miesto žmogus, todėl jo akiai mielesnis urbanistinis peizažas.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.
Miglė Križinauskaitė-Bernotienė: „Atminties ir laiko erozija“
Atsiminimai yra asmeninės ir kolektyvinės atminties santaka, paslaptis ir paslapties pasidalinimas. Laiko ir erdvės suformuoti prisiminimai keičia suvokimą apie tai, kas atsimenama, ir tai, kas pamiršta. Parodoje apjungiami kino kūriniai, video projekcijos, kilpos, fotografijos, mikrokoliažai, objektai, kūrybinio proceso refleksijos, šviesos intervencijos galerijos erdvėse – taip siekiant vizualiai stimuliuoti ir artikuliuoti diskusijas apie atminties ribotumo bei laiko tekėjimo sampratas.
Ši paroda – tai autorės kūrybiniai mėginimai atsigręžti ir dirstelėti į praeities šešėlius, bandymai išbūti dabarties laike ir erdvėje bei atsargus žvilgsnis į ateitį. Tai bandymas megzti dialogą su žiūrovu ir drauge patyrinėti atminties fragmentiškumą̨, kurį atkartoja ir parodoje eksponuojami kūriniai. Taip pat siekis prisiminti, kad net dokumentika, kuri pretenduoja būti tiesioginiu realybės atspindžiu, yra jau medijuoti vaizdai ir garsai.
„Paliesk lietuvių kalbą rankomis“
Ekspoziciją sudaro unikalūs, interaktyvūs eksponatai – kalbos žaislai, leidžiantys kiekvienam paliesti kalbą rankomis ir pačiam pajusti jos savitumą. Interaktyvus indoeuropiečių kalbų medis – tai eksponatas (kuriame kalbų šeimos – tai medžiai, o kalbos – vaisiai), leidžiantis iš arčiau susipažinti su gausia indoeuropiečių kalbų įvairove, suteikiantis galimybę pačiam atrasti kalbų ryšius ir panašumus, atskleidžiantis, kurios šeimos kalbomis pasaulyje kalbama daugiausia, kurios kalbos jau yra išnykusios, kaip šiame kontekste atrodo lietuvių kalba. Šviečiantys eksponatai (akis ir musė), kuriais žaidžiama dėlionės principu, leidžia pažinti lietuviškų žodžių atitikmenis kitose pasaulio kalbose, kalbų genetinę bendrystę ir bendrą kilmę. Simbolinis žodynas – šviečiantis eksponatas su atverčiamais žodžiais – pristato pasirinktų žodžių kilmę, t. y. ar jie buvo paveldėti, pasiskolinti iš kaimynų, sukurti žymių asmenybių. Parodą taip pat sudaro interaktyvi lietuvių kalbos abėcėlė – kiekvienos lietuviškos raidės antspaudai su jų kilmės aprašais (lotyniškos, čekiškos, originalios lietuviškos, pagal lenkų analogiją pasidarytos raidės), atspindinčiais tautos kultūrinę raidą ir istoriją. Magnetinis žemėlapis su žodžiais leidžia dėlioti ir pamatyti, kokius žodžius lietuviai paskolino kitoms kalboms (estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, vokiečių). Apie kiekvieną eksponatą išsamiai pasakoja pastatomi stendai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks spalio mėn.
Eglė Skradžiūtė: „Molio sesės“
„Visos mano močiutės yra apie mane, bet kartu ir apie Jus, nes gerumas, širdies šviesa yra universalios savybės. Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu. Man labai pasisekė – turėjau nuostabius senelius – kantrius, rūpestingus, mylinčius. Neatsimenu nei draudimų, nei barimo. Vaikystės kaimą atsimenu kaip visišką laisvę, saugumą, meilę. Mano močiutės ryši skareles. Mes dar atsimename tokias močiutes. Mūsų močiutė turėjo pilną lagaminėlį skarelių – kasdienių, šventinių… Kitos močiutės nesėdi sūpynėse. Vienos tarsi atėjusios iš mūsų kaimų ir miestelių, kitos – egzotinės išvaizdos, su aukštais kuodais, įsegtais auskarais. Visos su suknelėmis. Visoms prilipdyti balti sparneliai…
Angeluose-močiutėse žmonės atpažįsta save. Kiekviena „močiutė“ – ryšys su vaikyste. Močiutė – „nubrozdintų kelių užkalbėtoja“ – primena tuos laikus, kada ji susižeidusį vaiką sūpavo, ramino. Čia pat – „katinų močiutė“, „vaikystės svajonių globėja“, „pagalvių purentoja“, „bulviakasio fėja“, „skaniausios sriubos virėja“, „ožiukų tramdytoja“, „vištų močiutė“… Kelios močiutės įsitaisiusios ant sūpynių. Viena iš jų – skalbėja, kuri supdamasi tarsi sako, kad gyvenimas turi džiuginti, todėl pramogas reikia derinti su darbu.“
Utenio aikštės Stiklo galerijoje veiks spalio mėn.
„Susitikimas, kurio nebuvo“
Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 12 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Žiūrintys į horizontą“
Parodoje pristatomi Arturo Valiaugos, Alfredo Simonavičiaus, Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio ir Ingridos Umbrasaitės darbai.
Meno projektas „Žiūrintys į horizontą“ yra vystomas naudojant Alfredo Simonavičiaus ir Arturo Valiaugos 1993-2000 metų fotografijos archyvą, sukauptą fotografuojant modelius grožio konkursams (Mis Lietuva, Mis egzotika, Miss Photo Baltic), muzikos atlikėjus, politikus ir visuomenės veikėjus populiariajai spaudai. Vaizdinis naratyvas yra plėtojamas atskleidžiant Vilniaus daugiabutyje – ir ant stogo – įrengtos fotostudijos veiklos kontekstą. Taip pat ekspoziciją papildo Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio to meto renginių fotografijos, skirtos žiniasklaidai.
Projekto pavadinimas yra metaforiška nuoroda į fotografavimo procesą, kuomet modelio yra prašoma sutelkti dėmesį žiūrint į tolį – kad geriau atrodytų, o taip pat ir į kūrėjų kartą, kuri vis dar viltingai atsigręžia į horizontą.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki lapkričio 12 d.
Areta Didžionienė: „Gijos“
Romarika Pikelienė: „Sapnas“
Autorė savo kūryboje naudoja įvairias dailės raiškas, eksperimentuoja medžiagomis, jų faktūromis ir plastikos galimybėmis.
„Sapnas“ tai stiklo meno ir senojo fotoproceso (cianotipijos) dermė, naudojant foto spaudą realistinius ir dekoratyvius atvaizdus, raštus ir poeziją. Instaliacija apie laikinumą, kelionę, atsisveikinimą ir gyvenimą.
Romarika Pikelienė (g. 1964) ‒ nuo 2007 metų aktyviai dalyvauja parodose ir meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė devynias personalines parodas.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 1 d.
Akvilė Malukienė: „(Kiaukutas)“
Menininkės darbuose sutinkamos išskirtinės, eksperimentinės bei netradicinės medžiagos bei sintezė tarp žemiškų ir buitinių dalykų.
„Parodoje skleidžiasi mano kaip esteto pasaulis. Stebiu savo ir gamtos kūnus. Dėmesį kreipiu į gamtos motyvus, tai dažniausiai būna mano auginamos gėlės“, – mintimis dalinasi parodos autorė Akvilė Malukienė.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki spalio 14 d.
Morta Jonynaitė: „Kvadratinė šaknis“
Parodoje UMI Galerijos erdvės tampa smegenimis, kurių pusrutuliuose raizgosi gėda ir pavydas. Nepatogūs jausmai įgaudami fizinį pavidalą lenda iš galvos į viešumą ir tampa skirtingų patirčių tarpininkais. Lėtosiomis tekstilės technikomis kurti instaliacijos elementai įamžina išsitęsusį laiką, prisimenant nemalonias istorijas ir kuriant naujas. Nukąstas liežuvis, truputį blizganti suknelė ir kiti veikėjai dėliojasi po kablelio sprendžiant lygtį su kvadratine šaknimi.
Morta Jonynaitė (g. 1995, Vilniuje) Lietuvoje gyvenanti ir kurianti menininkė. Aplinką tyrinėdama per taktiliškumą, skirtingus reiškinius ji bando apčiuopti naudodama tradicines tekstilės technikas. Rankinis audimas, tinklų rišimas – archajiški, aiškią struktūrą turintys amatai, kuriais Morta pina dabartį fiksuojančius pasakojimus. Savo kūrybą pristatanti instaliacijos formatu, ji konstruoja intymias erdves, kuriose kuriasi sanktykiai tarp skirtingų patirčių ir dalyvių.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
„Making of..! Vilnius“
„Making of..!“ – tai tarptautinis daugiadisciplininis dalyvaujamojo meno renginys. Kas nutinka, kai menininkai šešias dienas dirba toje pačioje erdvėje be jokio išankstinio plano, sąveikaudami tarpusavyje ir su žiūrovais?
Aštuoni įvairių sričių menininkai, tarptautinio projekto „Making of..!“ dalyviai, Dailininkų sąjungos galeriją Vilniuje transformuos į kūrybinę laboratoriją / studiją. Visą šį laiką menininkai ir trys VDA Grafikos programos 4-o kurso studentės kurs naujus darbus dalindamiesi bendra erdve tarpusavyje, o procesais – su žiūrovais. Erdvė bus atvira visuomenei dalyvauti ir bendrauti galerijos darbo valandomis.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Teatro navigacija: kas ten“
Šiemet Lietuvos kultūros tarybos finansuotame projekte, kurį kaip „generalinę repeticiją“ organizuoja LDS galerija „Arka“, pristatoma redukuota nacionalinio paviljono versija. Pastarosios sumanymas vystėsi atsispiriant nuo PQ23 pasiūlytos temos „Retas“ (angl. Rare), kuri siejama su pandemijos metu atsiradusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą, kai jo praktika praretėjo ar dėl savo grupinių susibūrimų specifikos tapo komplikuota. Todėl paviljono ekspozicija referuoja besiformuojančią tradiciją spektaklius perkelti iš scenos į lauką, kur atviros performatyvios erdvės neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą, išlaikyti atstumą ir pažvelgti į pasakojimą per gamtos prizmę. Šios aplinkybės lėmė, kad gamtos motyvai ir mitologiniai siužetai tapo pagrindine parodos ašimi, siekiančia skleisti atvirą teatrą laisvai migruojančiame pasaulyje.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 5 d.
Linas Liandzbergis ir Arturas Valiauga: „Relokacija“
„Pamatyta ir prisiminta, rasta ir perkelta – apie šių fizinių-meninių veiksmų amplitudę pirmiausia pagalvoju bandydama nusakyti jungtinės parodos, kurios autoriai tapytojas Linas Liandzbergis ir fotografas Arturas Valiauga, sumanymą. Iš kasdienių verslo ir migracijos aktualijų atkeliavusį „relokacijos“ (perkėlimas į naują vietą) terminą judviejų kūrinių ekspozicija, manau, praturtina naujais prasminiais niuansais.
Viena vertus, parodoje išryškėja netikėtos tapybos ir fotografijos jungtys, kuriose vaizdų dokumentiką, jų realumą keičia autentiški praeities simboliai, apibendrinantys išgyventus įspūdžius ir patirtis.“ (Rita Mikučionytė)
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 5 d.
Agnė Kulbytė: „Patikėta erdvei“
Tytus Brzozowski: „12 miestų“
Tytus Brzozowski yra akvarelininkas ir architektas, besižavintis miesto siela. Jis dažnai sugretina pastatų ir žmonių siluetus, kad sukurtų spalvingas, ramias scenas ant tikrovės ir fantazijos ribos. Jo mėgstamiausias personažas yra Varšuva. Nepaisant siurrealistinio poskonio, paveikslai yra susiję su realia Lenkijos miestų istorija.
„Ieškau rakto, kuris leistų perteikti tikrąjį vietovės ar vietos bendruomenės charakterį. Dažnai tapau pastatus, kurių nebėra arba kurie yra neįprastoje aplinkoje”, – aiškina Tytus.
Kartais jis neapsiriboja tik akvarele, įgyvendinti projektai: šešios Varšuvos freskos, didelio formato paveikslėlių knygos „Miastonauci” ir sugriautos sostinės kraštovaizdžiai filme „Po apokalipsės”.
Brzozowskio paveikslai buvo eksponuojami Lenkijos kultūros sezono metu Ningbo mieste Kinijoje, prestižiniame ARTLIFE festivalyje Maskvoje ir kt. Jais taip pat naudojasi Lenkijos turizmo organizacija, reklamuodama Lenkiją tarptautinėse mugėse. Tytuso specialybė ir išskirtinis bruožas – paskaitos apie Varšuvos architektūrą ir istoriją, kurias jis skaito per savo parodas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
„O imago!“
Šiemetinė iliustracijų trienalė kiek pasikeitusi – naujas ne vien pavadinimas „O imago!“, bet ir įvaizdis, kurį ėmėsi sukurti iliustruotojos Ieva Babilaitė, Rasa Jančiauskaitė ir Aušra Kiudulaitė, susibūrusios į grupę „O!“. Parodoje bus galima pamatyti šios grupės ekspozicijai parengtų kūrybinių dirbtuvių rezultatą, pasiektą kuriant su įvairaus amžiaus auditorija.
Ką dar nauja galima čia rasti? Dauguma kūrinių yra atlikti kompiuteriu, tad jų kokybė neabejotinai priklauso nuo spaudos (kaip ir knygų iliustracijų), o geros raiškos skaitmeninė spauda švyti puikiais grafikos meno niuansais ir spalvų deriniais. Dar labiau stebina ranka sukurtos iliustracijos – tai aukštojo meninio pilotažo kūriniai, jų profesionalumas teikia malonumą ir šventę akims. Parodoje galima įsitikinti, kad šiandieninė iliustracija ieško šiuolaikybės ženklų: naujų raiškos būdų, įtaigos, netradicinės kompozicijos ir panašiai.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 5 d.
Dalia Bieliūnaitė: „Kauno menininkų nuotykiai“
Ši komiksų ir iliustracijų paroda pristato Kauno menininkus, tarp jų – tapytoją ir kompozitorių M. K. Čiurlionį, kuris šiame mieste rengė savo parodą, ir garsų gamtininką Tadą Ivanauską. Daugelis šių žmonių savo kūryboje naudojo gamtoje atpažįstamus ženklus ir jaučiamą ritmą. Kai kuriuose menininkų darbuose ritmas toks stiprus, kad garsas visiškai susijungia su vaizdu į vientisą menų sintezę.
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė jau aštuonerius metus dirba gide ir edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ji kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padeda pažinti liaudies kūrybą ir pasitaikius progai iliustruoja smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki spalio 29 d.
„Kauno valstybinio muzikinio teatro legendos“
Kauno miesto muziejus, norėdamas paminėti Tarptautinę teatro dieną, rengia kilnojamąją parodą (skaitmeniniu formatu) apie šešis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistus, pirmtakus, dirbusius teatro scenoje beveik nuo jo įsikūrimo pradžios ir formavusius teatro repertuarą bei pagrindinių herojų paveikslus, kuriais vėliau sekė daugelis teatro artistų.
Paroda pristatys Gedimino Šmito, Stasės Rapalienės, Jadvygos Steckaitės, Vinco Kukaičio, Vytauto Rimkevičiaus ir Aldonos Ragauskaitės įsimintiniausius vaidmenis, sukurtus Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.
Parodoje bus eksponuojamos spektaklių programos, fotografijos iš gausaus Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinio.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„Choras, pakerėjęs pasaulį“
Paroda skirta apžvelgti reikšmingiausius Kauno valstybinio choro kūrybinės veiklos įvykius, paminėti jo 50 metų gyvavimo sukaktį ir pristatyti kūrybinį palikimą, pasitelkiant Kauno miesto muziejaus fonduose esančius eksponatus. Parodoje apžvelgiama Kauno valstybinio choro raida nuo 1969 m. iki šių dienų, pristatant pačius svarbiausius įvykius ir pasiekimus. Ši paroda, tai savotiška dovana (pagarbos ženklas) Kauno valstybiniam chorui už jo indėlį puoselėjant lietuviškos muzikos paveldą, propaguojant tradicinę chorinio dainavimo techniką bei garsinant Lietuvos vardą ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.
Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius“
Kauno miesto muziejaus paroda „Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius“ kviečia persikelti į tarpukarį ir pasižvalgyti, kaip ir kuo puošėsi to meto kauniečiai. Iš Kauno miesto muziejaus fonduose saugomų fotografijų ir ano meto mados žurnalų puslapių matyti ne išskirtinės, garsios Kauno asmenybės (be abejonės, jų tuometėje Laikinojoje sostinėje buvo iš tiesų daug), o eilinis miesto gyventojas – kaip jis atrodė, kuo gyveno, kaip rengėsi. Tai pedagogė M. Šokelytė-Valeikienė, fotografas K. Dudėnas su žmona, grožio salonų savininkai broliai Muraliai, Vailokaičių, Kazlauskų šeimos ir kt.
Kauno technologijų mokymo centre (V. Krėvės g. 114, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Jūratė Jukštienė: „Efemeriškas įspaudas“
„Ši nauja kūrybinė plastika, tapybos transformacija, atsivėrę naujumo slėpiniai – tai kintantis pasakojimas, pasitelkiant savo išjautimą, nuojautą, patyrimą. Žavesys gamtos įvairiapusiškumu kūrybos procese užburia. Paliekama įtrintų gėlių žymė popieriuje galutinai pavergia. Mokausi tylėti, kai kalba gamta. Pievoje susirenku savo teptukus ir dažus: gėlių žiedus. Imu vieną gamtos man suteiktą teptuką ir braukiu per baltą popieriaus lapą. Suku, tepu, trinu. Pati gamta įsigeria į popierių atiduodama visą save. Konvertuodama gyvą kūriniją į kitą laikmeną, pasirenku tyrinėti kiekvieno augalo paliekamą žymę popieriuje. Tai mano duoklė natūrai. Taip išgyvenu gamtos dvasinę prozą. Kiekvienas paveikslas – vis kito augalo veidas. Tapyba žiedlapiais – tai intuityvi, momentinė, neapsunkinant įmantriomis, apgalvotomis ar struktūruotomis kompozicijomis kūryba. Įsivelia ir laiko dimensija: kaip darbas pasikeis per laiką – apgalvoti, apmąstyti beveik neįmanoma.“ (Jūratė Jukštienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 22 d.
Mantas Daujotas: „Lygu/nelygu“
„Turiu neiškalbingą, bet didelę ir giliai įsišaknijusią pagarbą gamtai. Aukščiausios prabos grožis man yra platūs slėniai, upės ir miškai, todėl gamtos peizažų tapyti privengiu. Ten viskas ir taip sutverta tobulai, tad nesinori kišti rankų. Tapybiškai mane labiau domina žmonijos pėdsakai: įvairiausi pastatai, konstrukcijos, tiltai, takeliai, užtvankos, sienos ir langai, kuriuose užkoduotas infantilus ir begalinis žmogaus noras sulyginti paviršius – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Neaiškumai ir nelygumai mums kelia nerimą, bijome to, ko nežinome ir nesuprantame, nepaliaujamai bandome viską kategorizuoti ir sudėti į atitinkamus stalčiukus. Rodos, mes nesutverti gyventi šiame pasaulyje, tokiame, koks jis yra, o privalome pasistatyti saugos zonas iš stačių kampų ir lygių sienų.“ (Mantas Daujotas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 22 d.
Jono Švažo (1925–1976 m.) tapybos ir Marijos Švažienės tekstilės paroda
Jonas Švažas (1925 – 1976) – vienas žymiausių 7-8 dešimtmečių Lietuvos tapytojų, lietuvių tapybos atnaujinimo šauklys ir novatorius, savo kūryba pasiryžęs įveikti tuometį stalininį socrealizmą. Jo paveiksluose vyrauja to laikotarpio tapybai nebūdinga spalvos jėga, plokštuminė erdvės traktuotė, svarbūs dekoratyvūs ritminiai geometriniai ir spalviniai elementai. ,,Laiptų galerijoje” bus pristatomi rečiau rodyti jo kūriniai iš šeimos rinkinio – portretai, peizažai su medžiais, kosmoso krašteliai, išsiskiriantys įspūdinga spalvų kaita, kontrastu, netikėtų formų kompozicijomis.
Be Jono Švažo žmonos, Marijos Švažienės, neįsivaizduojama kitos vizualiųjų menų krypties – Lietuvos meninės tekstilės – panorama. Gyvoji tekstilės legenda, taip menininkę vadina jos kolegos ir menotyrininkai. Ji pirmoji Lietuvoje pradėjo kurti erdvinius gobelenus, o per daugiau nei 5 dešimtmečius meninės veiklos suformavo unikalų savo plastinės kūrybos stilių.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 12 d.
17-oji Šiaulių regiono dailės mokytojų paroda „Langas“
Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse susipažinsime su 20-ies Šiaulių regiono mokytojų, aktyviai užsiimančių ir menine veikla, kūryba. Ilgametė parodos kuratorė ir dalyvė, dailės mokytoja Marytė Ruzgytė apie parodą ir jos koncepciją pasakoja: ,,Langas – tai sklindanti šviesa, kuri atveria naujas galimybes, naujus potyrius ir naujus siekius. Atveri langą į savo esybę, mintis, tikslus, sklendi kaip paukštis ar vėjo gūsis jų pasitikti. Kiekvienas menininkas interpretuoja lango temą savaip, o pasirinkta tapybos ar grafikos technika padeda atskleisti kūrybines mintis. Gal tai sustabdyta akimirka gyvenimo lange, gal tai riba, pro kurią eini ir sustoji, gal tai minčių atspindžiai, gal tai matomi laukai, sodai, angelai, vizijos… Tai nėra rėmai, kuriuose susikaupi ir apriboji save. Tai – atvertos sielos ir kūrybos durys“.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki spalio 15 d.
Keramikos simpoziumų Ramygaloje kūrinių paroda
Irenos Eitminavičienės šiaudinių sodų paroda
„Apie apyrankę“
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.
„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“
Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.
„Briuselio gobelenų meistrystė. Naujos muziejaus vertybės“
Gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje minimi tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais. Vilniaus rūmuose dažniausiai lankėsi ir labiausiai juos puoselėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Neabejojama, kad Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija ne tik dažnai puošė vilnietišką rezidenciją, bet čia buvo užsakyti ir ankstyviausieji heraldiniai bei bibliniai gobelenai, o už juos sumokėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo.
Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto meninių audinių istorinė kolekcija tapo kelrode žvaigžde siekiant sukurti naują Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų rinkinį. Naujai suformuota gobelenų kolekcija simboliškai grąžino Vilniaus rūmams buvusią jų reprezentacinę funkciją, pabrėžė istorinių rinkinių vertę, o muziejui leido tapti tarptautiniu mastu svarbiu istorinių meninių audinių centru.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Gintas Kavoliūnas: „Rekonekcijos“
Parodoje – skirtingomis analoginės fotografijos technikomis atspausti autoriniai atspaudai, sukurti panaudojant įvairiais keliais pas autorių atkeliavusius analoginės fotografijos prietaisus bei medžiagas.
Rekonekcijos (iš anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) šiuo atveju pasirenkamas kaip papildomas ir sąmoningas kontaktas su kadais naudota fotografijos technika, medžiagomis ir kt. Autorius jau gana seniai domisi senosiomis fotografijos technologijomis. Būtent dėl šios priežasties kolegos, draugai ir mažiau pažįstami žmonės jam pradėjo dovanoti seną analoginę fototechniką, nereikalingus chemikalus, įvairias jiems laikyti naudotas talpas, fotopopierių ir kt. Kai kuriuos daiktus jis pirko internete. Taip susiformavo kolekcija iš kadais itin aktualių fotografiniame procese, bet šiandien jau nenaudojamų priemonių. Rekonekcijos – savotiškas sugrįžimas į praeitį reflektuojant ją dabartyje, kūrybai pasitelkiant autentiškus fotografijos prietaisus.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
Rimas Sakalauskas: „Sūkurys“
Ne vieną apdovanojimą pelnęs videokūrėjas parodoje pristatys virtualiosios realybės instaliaciją ir videodarbą, kuriuos vienija viena tema – turbulencija.
Parodoje „Sūkurys“ R. Sakalauskas sieks greta virtualiosios patirties pateikti „realią“ realybę ir žiūrėti, kiek šios dvi realybės yra panašios ir kuo skiriasi. Dviejų dalių parodoje lankytojų lauks kinetinė interaktyvi instaliacija, kurią bus galima patirti per virtualiosios realybės akinius, ir videokūrinys „Reversed“. Pastarojo garso takelio kompozitorius – Linas Rimša, atlikėjas – Kristupo kvintetas (kūrinys „4 Ten“).
Ši paroda taip pat yra savotiškas R. Sakalausko grįžimas prie savo šaknų, prisilietimas prie paauglystėje kurtų darbų.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 21 d.
Onutė Juškienė: „Kismas“
„Menininkė nuostabiai jaučia vaizduojamų objektų bei subjektų nuotaikas, menkiausius niuansus, jos darbai dvelkia itin giliu, tiesiog panteistiniu gamtos grožio, formų tobulumo pajautimu. Kiekvienas augalas, žolynas ar menka gėlytė, paukščiukas, gyvūnėlis Onutės tapytuose darbuose turi savo charakterį, nuotaiką ir pabrėžtą individualumą.
Jautriu potėpiu, delikačiais spalviniais niuansais sukurti darbai patraukia savo poetiškumu ir romantizuotu realizmu.
Menininkė – tikrai nenuilstanti kūrėja, jau yra surengusi virš dvidešimt personalinių parodų, dalyvavusi nesuskaičiuojamame kiekyje grupinių parodų bei simpoziumų. Be tapybos kuria ir keramikos srityje, šiuos įgūdžius savarankiškai tobulindama įvairiuose seminaruose bei simpoziumuose.“ (Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks iki spalio 15 d.
„100 metų: litas, latas, krona“
Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tarptautinė paroda, skirta Baltijos valstybių nacionalinių valiutų sukaktims: šiais metais litas ir latas mini šimtmečius, iškilios sukakties laukia ir krona.
Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius, kuriuose jas sieja panaši istorija ne tik politiniu, bet ir ekonominiu, finansiniu, kultūriniu bei ideologiniu požiūriais. Šie panašumai yra gerai žinomi, tačiau yra dar vienas, daugelio primirštas, o pro naujos kartos akis ir praslydęs – nacionalinės valiutos ir jų istorijos.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. vasario 5 d.
„Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“
Parodoje pristatomos skulptūros, instaliacijos, videoinstaliacijos, teksto kūriniai atrinkti kuratorių Brigitte ir Danielle March specialiai galerijos „Meno parkas“ erdvėms, ypatingą dėmesį skiriant konceptualaus meno pionieriams – autoriams, savo inovatyviu požiūriu ar kūrybiniu procesu įgyvendinusiems pokytį, jų kertiniams, konceptualaus ir postmodernaus požiūrio novatoriškiems kūriniams.
Šioje parodoje istoriniu principu ir aktualiu žvilgsniu į konceptualų meną, minimalizmo tendencijas bei postmodernią raišką mėginima apibendrinti pastarųjų 45-erių metų galerijos Brigitte March I C A veiklas ir pastangas.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 16 d.
„Laikmečių pokalbis“
Parodoje greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės E. Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Atmosferą parodoje kuria dizainerio Martyno Gintalo videoprojekcija.
Juvelyrė E. Čėjauskaitė-Gintalė pasakoja, kad savo darbuose ji naudoja visas gintaro rūšis: žaliąjį, juodąjį, raudonąjį, baltąjį gintarą, ir taip stengiasi atskleisti jo daugialypę spalvinę gamą ir – svarbiausia – vertę, kuri, nelygu laikmetis, būdavo vis kitokia ir pačiai menininkei.
Parodoje skirtingų laikmečių pokalbio atmosferą kuria dizainerio Martyno Gintalo projekcija „Laikmečių grafika“.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki spalio 30 d.
„Taki sąmonė: Baltijos tapyba išplėstame lauke“
Nuo fotografijos atsiradimo ir tolesnio spartaus vaizdo bei skaitmeninių technologijų vystymosi buvo svarstoma, kad tapyba kaip terpė bus išeikvota. Tačiau vaizdų formavimas ir interpretavimas individo pasaulio suvokimo sistemoje yra tokia būtina sąlyga, kad šioms prognozėms nebuvo ir nėra lemta išsipildyti. Jei tapybos medija suvokiama kaip įrankis atvaizdams kurti ir perkurti, tai šiuolaikybėje ji tapo meno forma, galinčia sujungti ir įtraukti daugybę kitų terpių, tokių kaip instaliacija, performansas, videomenas ir kt.
Šiandien tapyba sprendžia savo santykį tiek kaip objektas, tiek kaip vaizdų sistema, kuriant hibridinius meno kūrinius kažkur tarp tapybos, daiktų, ekranų ir tekstų. Tapyba išplėstame lauke įkūnija įtampą, kuri atsiranda dėl tapybos buvimo ir nebuvimo tuo pat metu: įsiterpia elektroninės laikmenos, performatyvūs įvykiai ir teoriniai tekstai. Visi šie elementai sudaro visiškai naują šiuolaikinės tapybos praktiką, kuriai reikia naujo pavadinimo.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“
Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 6 d.
Marija Šileikaitė-Čičirkienė: „Odė Lietuvos miesteliams“
Marijos Šileikaitės-Čičirkienės originalus fotografijų ciklas yra skirtas mažųjų Lietuvos miestelių vaizdams ir jų kultūriniams, istoriniams, socialiniams vaizdiniams. Šiame fotografiniame cikle skiriamas vizualinis dėmesys lokaliniams miestelių aspektams, lokalumą pačios autorės suvokiant kaip esamos apsupties, miestelio esaties telkties, vietos esinių vizualinio pabudimo prasme. Pirmenybė čia yra teikiama urbanistinei vietovės estetikai. Čia ieškoma lokalinių vizualinių taškų, kurie yra savotiškas įvadas į miestelį – įvadas su tradicijos lėta ir intensyvia vada, su savu pavaldumu geografinei apsupčiai. Toks vizualinis įvadas siejamas su vizualine alternatyva, vengiant iš anksto žinomos ar tik privilegijuotos pozicijos. Fotografiniame miestelių traktavime ieškoma ne populiariosios, ne reguliatyviosios, o inovatyvios prieigos. Tokia inovatyvia prieiga tampa esaties įvykių pėdsakai, jų esamo vizualinio intensyvumo proveržiai istorinėje, etninėje plotmėje.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.
„Opartiniai atspindžiai“
Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
Vilniaus kaligrafijos paroda-konkursas NON EXIGUUM
Kazio Varnelio namai-muziejus, bendradarbiaudamas su Italų kultūros institutu Vilniuje ir Vilniaus dailės akademija, šių metų pavasarį sukvietė kaligrafijos meistrus į Vilniaus kaligrafijos parodą-konkursą. Organizatoriai skatino menininkus apmąstyti ir reflektuoti sudėtingą laiką, kai, dar nespėjus nuslūgti pasaulinės COVID-19 pandemijos padariniams, Rusijos invazijos į Ukrainą brutalumas vėl išbando mūsų civilizacijos solidarumą, ryžtingumą ir tvirtumą.
Gręždamiesi į europinės kultūros ištakas, konkurso rengėjai kaligrafams pasiūlė užrašyti romėnų filosofo Senekos frazę lotynų kalba: 𝘕𝘰𝘯 𝘦𝘹𝘪𝘨𝘶𝘶𝘮 𝘵𝘦𝘮𝘱𝘰𝘳𝘪𝘴 𝘩𝘢𝘣𝘦𝘮𝘶𝘴, 𝘴𝘦𝘥 𝘮𝘶𝘭𝘵𝘶𝘮 𝘱𝘦𝘳𝘥𝘪𝘥𝘪𝘮𝘶𝘴 – „Ne mažai laiko turime, tačiau daug jo praradome“. Ši sentencija mums primena trapią žmonijos būtį, susaistytą atsakomybės kitam, sudėtingų sprendimų ir jų atoveiksmių gijomis, kurios menininkų rankose išsilieja į neišsenkančią kūrybos srovę.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 30 d.
„Miesto sodas“
Projektas „Miesto sodas“ tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį urbanistinėje aplinkoje. Uždarame sode – keturių menininkų lauko ekspozicija.
Nedideliame baseine tyvuliuoja Tomo Daukšos objektas „Keturpūslis džiaugsmo fontanas“. Juozo Laivio skulptūra „Ryba“ pirmą kartą pristatyta 2013-aisiais Transkaukazijos festivalyje Varšuvoje kaip parodos „Panslavizmai“ dalis. Menininko Raimondo Daukšos iš antrinių žaliavų sukonstruoti „Jūros gyviai“, panašūs į krabus ir krevetes, primena, kokią įtaką žmogaus veikla daro gamtai, kalba apie nykstančias arba mutavusias gyvūnų rūšis bendrąja prasme. Donato Jankausko-Duonio kelių metrų aukščio beždžionė, išsikėlusi save ant rankų, kojas parietusi po savimi, o galvą užvertusi aukštyn, kaukia. Kūrinys pavadintas žemaitiškai „Vi̇̀si kaũk“ – pasak autoriaus, taip emocionaliai reiškiame savo nuomonę įvairiais klausimais, ir džiuginančiais, ir erzinančiais.
Prano Domšaičio galerijos pastatų komplekso Lauko ekspozicija (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki lapkričio 1 d.
William Kentridge: „Tai, ko nepamename“
Paroda kalba apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį. Faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas kaip savisaugos ar propagandos priemonė būdingas tiek Johannesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti psichikos stabilumo), ką prisiminti, o ką išstumti iš atminties. Tad realiu laiku mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas: „Tai turėtų užpildyti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko mes neprisimename, nes galbūt tai buvo nuo mūsų paslėpta, arba mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau guodžiančiomis mintimis, arba negalėjome sukaupti energijos, kad rastume sąryšius tarp savo istorijų“ William Kentridge grįžta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro, tikėdamasis užpildyti savo atminties trūkius ir tuo pačiu kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda suakumuliuoti Kentridge minimą energiją, reikalingą sujungti išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.
Veronika Šleivytė: „Kartais Vėra taip atrodo“
V. Šleivytės fotografijos šiandien mus domina ir kaip meninis palikimas, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – liudijantys dokumentai. Pati menininkė fotoarchyvą kruopščiai sutvarkė ir perdavė Kupiškio etnografijos muziejui kartu su draugų ir mylimųjų laiškais, eskizais, užrašais ir paveikslais. Visa tai pasitelkdamos kuratorės rekonstruoja V. Šleivytės gyvenimą, mėgina įsivaizduoti, kokia ji buvo. Įvaizdį papildo ne tik jos pačios daiktai, bet ir šiuolaikinės menininkės Eglės Ridikaitės (1966 m. ji gimė Kupiškyje) specialiai šiai parodai sukurtas kūrinys interpretuojant fotografijose aptinkamą interjero motyvą. Taip pat, remiantis dokumentais, atkuriama beveik visa V. Šleivytės ekspozicija 1933 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.
Jolita Vaitkutė: „Švelnus ginklas“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodų erdvėje įsikurs menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Švelnus ginklas“, specialiai sukurta parodai „kovotoJOS XIX–XX“.
Jolita Vaitkutė (g. 1995) – jaunosios kartos kūrėja, dėmesio susilaukusi dar paauglystėje, kai pradėjo daryti popkultūros personažų ir politikų portretus iš maisto. Ilgainiui jos kūrybos laukas plėtėsi, apimdamas vis daugiau objektų ir skirtingų technikų. Dabar menininkė daugiausia kuria instaliacijas ir piešinius iš pačių įvairiausių daiktų bei medžiagų, o žaidimas maisto produktais užima tik nedidelę jos kūrybos dalį.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“
XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilnius tapo moderniu miestu. Tuo metu sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu didėjo ir miesto tarša. Neilgai trukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto infrastruktūrą, ypač buitinius patogumus.
Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje. Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart – kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų. Visgi būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstas pasidarė panašus į tokį, kokiame gyvename šiandien.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Molyje įamžinta istorija“
Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 30 d.
„Erdviškumai“
Tai pirmasis NDG lauko ekspozicijų ciklo renginys, skirtas meninei architektūros plėtotei, skatinantis tiek pačius architektus, tiek visuomenę įdėmiau pažvelgti į architektūrą, jos vidinę dinamiką ir tikslus, reikšmę visuomenei bei kultūrai.
Lauko ekspozicija įgyvendinta bendradarbiaujant su architektais Gintaru Kuginiu bei Gabriele ir Antanu Šarkauskais („ŠA atelier”). Specialiai šiai parodai sukurtose instaliacijose „Aukso pjūvis” ir „057 siena” autoriai, susitelkdami į atskirus kūrybinius architektūros elementus – plokštumą bei mastelį, – siūlo permąstyti erdvės sampratą ir į ją pažvelgti kaip į daugialypį bei daugiaplanį reiškinį, menamą prasmės labirintą, kuriame atrandamas ne vienas Ariadnės siūlas, o visas jų tinklas. Tai erdvės sampratos apibrėžimų aibė, kuri atliepia įvairiausius asmeninius žmogaus ir kolektyvinių veiklų poreikius. Nes erdvė – viena pamatinių žmogaus pažinimo bei savivokos kategorijų, kuriai apibūdinti pasitelkiamos bene visų sričių žinios.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.
„Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“
Skautybė – tai idėja, kuri gyvuoja beveik 115 metų ir vienija įvairaus amžiaus žmones visame pasaulyje. 1907 m. Robertas Baden-Powellis suorganizavo eksperimentinę berniukų stovyklą ir joje pritaikė specialią ugdymo programą. Tai tapo skautų judėjimo pradžia. 1908 m. oficialiai įkurtas skautų judėjimas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač į jį įsitraukė jaunimas ir vaikai. 1918 m. šis judėjimas pasiekė Lietuvą, kur Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos iniciatyva tų metų rudenį Vilniuje buvo įkurti pirmieji skautų vienetai. Greitai judėjimo idėjos išplito Kaune, Rietave, Šiauliuose ir kituose miestuose.
Eksponuojama paroda sugrąžina skautišką dvasią į Venclauskių namus. Parodos rengėjai – Šiaulių skautai. Kuruojami muziejininkų, būrelis skautų parengė parodos koncepciją, surinko ir susistemino medžiagą, sukūrė savitą parodos dizainą. Lankytojai parodoje kviečiami susipažinti su skautų istorija, esminiais skautybės principais ir bruožais, pagrindine veikla ir kitomis judėjimo subtilybėmis.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytuato g. 89, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.
„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“
Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Akmenės kultūros namuose (Sodo g. 1) veiks iki spalio 28 d.
„Kuršio kalavijas: atgimęs baltų genties ginklas“
Ką reiškia pagaminti viduramžių kalaviją XXI amžiuje? Kokių medžiagų tam reikia? Iš kokio metalo kalti kalavijo šerdį, o kokį pasirinkti ašmenims? Vieno eksponato parodoje pristatomas, kaip spėjama, elitiniam kuršių kariui priklausęs XII amžiaus kalavijas. Lankytojai galės patys patirti, ką reiškia tokį ginklą laikyti savo rankose.
1949 m. Laiviuose, Kretingos rajone, sutelkiamos Lietuvos archeologų pajėgos. Jos tiria vieną didžiausių kuršių genties kapinynų. Šis tyrimas tęsiasi trejus metus. Kasinėdami archeologai atranda degintinį vyro kapą, kuris iš kitų išsiskiria gausiomis ir brangiomis įkapėmis, tarp kurių – dviašmenis kalavijas sidabru inkrustuota rankena. Įspūdingiausias dirbinys tarp visų įdėtųjų anapusiniam gyvenimui.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„kovotoJOS XIX–XX“
Moterų kova vyko laisvu pasirinkimu, jų neįpareigojo mobilizacija ar prievolė, todėl pasireiškė kovos formų ir pasitelktų priemonių įvairove: gedulo rūbų dėvėjimu sukilimo metu, plaukų kasoje įpinta slapta žinute, iš mūšio lauko ištemptu kulkosvaidžiu, dviračio su įtaisyta slėptuve nenuilstamu mynimu, nukirstu kabeliu, bado akcija lageryje, patraukusia Ronaldo Reigano dėmesį, nuolatine ir sekinančia konspiracija priešo užnugaryje, dviem dešimtmečiais, praleistais prie spausdinimo mašinėlės, ir, žinoma – tikrų ginklų paėmimu į rankas.
Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griaus stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis.
Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“
Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muzi„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Šioje apžvalginėje parodoje pristatoma pasaulinio garso menininkės Yoko Ono kūryba: konceptualaus meno kūriniai, instaliacijos, objektai, eksperimentiniai filmai, performansai, garso ir tekstiniai kūriniai.
