Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. sausio 28 d. 19:10
Savaitės parodų kalendorius
Sausis 28 - Vasaris 3
Kristina Inčiūraitė: „Limbo“

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename
„(AV17)Gallery“ veikia iki vasario 28 d.

Arūnas Baltėnas: „Josifo Brodskio miestai“

„Josifo Brodskio miestai – tai Sankt Peterburgas, kuriame poetas gimė, gyveno, ir Venecija, kurioje daug kartų lankėsi ir kurios kapinėse buvo palaidotas. Apie šiuos miestus daug kartų jis kalbėjo savo tekstuose. Fotografavau Veneciją, perskaitęs Brodskio „Vandens ženklus“. Pirmą kartą, 2002-ųjų metų balandžio rytą, plaukiant vaporetu [vandens autobusu] Didžiuoju kanalu, mane vienintelį kartą gyvenime ištiko, pavadinkime, reginio šokas: vandenys, rūmai, debesys – viskas aplinkui susiliejo į neįtikėtiną paveikslą be rėmų; kurį laiką nė nesusivokiau, kur esu…

Sankt Peterburge pradėjau lankytis 2004-aisiais. Savo dažnų kelionių metu apsistodavau vienos inteligentų šeimos namuose. Apie tokias šeimas rašomos sagos, kuriami filmai. Peterburgas man prasidėjo tuose namuose, atsiskleidė savo literatūra, muzika ir tragiškos praeities prisiminimais.

Šie miestai ir mano gyvenime tapo svarbūs. Tą artumą bandžiau nusakyti vaizdais, kuriuose pagrindiniai motyvai – akmens architektūra ir vanduo. Žmonės sukūrė įstabius namus, rūmus, tiltus ir atidavė juos vandens malonei. Čia kultūra ir stichija susiduria tiesiogiai ir sugyvena nuolatos“, – parodą pristato autorius A. Baltėnas.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki vasario 9 d.

„Miesto atspindžiai“

Muziejaus galerijoje atidaroma nauja paroda, skirta Vilniaus miesto 696-osioms gimtadienio sukaktuvėms.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje“ veikia iki vasario 10 d.

Tadas Tručilauskas: „JAH3Lp“

Tai – pirmoji darbų serija iš būsimo parodų ciklo. Parodą sudaro vienos spalvos tonų paveikslai, nutapyti remiantis grafikos ryškumo dėsniais. Vyraujanti darbų tema – senovės antikos dievai ir būtybės. Šiuos motyvus parodos autorius dažniausiai perima iš senųjų meistrų kūrinių ir plėtoja jau pagal savas taisykles.
Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ veikia iki vasario 11 d.

Nijolė Šaltenytė: „Piešiniai“

Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.

Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Gabrielė Vingraitė. „Trajektorijos“

Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto Pasivaikščiojimas heterotopija dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Sigita Maslauskaitė: „Kartotės ir pirmavaizdžiai“

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera“ pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai“. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant“ jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki vasario 16 d.

Sandra Kvilytė, Indrė Mikašauskaitė: „CORPUS ANIMA / LAIKOLIZĖ“

Egzistuoja minties ir tiesos pasauliai – tiek impulsyvi mintis, tiek už tyvuliuojančios minties slypinti tiesa mumyse kuria nesibaigiantį, vizualų tikrovės įspūdį. Corpus anima tema nukreipia žvilgsnį į meninio motyvo vidų, į aplinkos neregimąją būvio sąlygą, numanomąją ir ne tik numanomą esatį.
„Meno parke“ veikia iki vasario 5 d.

„12 + 1“

2018 m. „Nemuno“ žurnale publikuotų autorių darbų paroda, poezijos skaitymai, pokalbiai su žurnalo autoriais. 2019 m. sausio mėn. numerio sutiktuvės.
„Meno parke“ vyksta iki vasario 5 d.

Audrius Puipa, Gintautas Trimakas: „Inscenizuoti paveikslai“

Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.

„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“ rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 16 d.

„NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

Arturas Valiauga: „Perkurtos Velso istorijos“

Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Girdėjau britišką posakį: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.

Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais.

Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.

Titulai ir turtas sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.

Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.

Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki vasario 16 d.

Paulius Šliaupa: „Dès Vu“

„Mano kūrybos metodas primena fenomenologinį tyrimą, kuriame gilinuosi į tai kaip mus apgaubia ir įtraukia kasdienės situacijos, šviesa, garsai, medžiagos, paviršiai ir erdvės. Kasdien intuityviai dokumentuoju akimirkas, video kamera ir diktofonas tampa kaip dar viena mano juslė. Surinkus daug tokių tirštų, potyriais pripildytų akimirkų, išskleidžiu jas – išklijuoju kambario sienas kadrais atspausdintais iš video ir dėlioju juos į filmą, paremtą asociacijomis. Sukūrus asociacijas randasi abstrakčios istorijos, kurias panaudodamas kuriu kelionę per nuotaikas, judėjimą tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Nors atskiri kadrai trunka apie apie 15-20 sekundžių, iš jų sukuriu tėkmę, kurioje laikas sulėtėja. Dažnai siurrealistiniai, kartais melancholiški vaizdiniai kinta tarsi sapno būsenoje, tvyro grėsminga ramybė, suvokimas, jog atsisveikini su akimirka, jai dar bevykstant. Prabėgančias akimirkas apjungiu garso peizažais, kuriuose sugretinu skirtingas erdves ir jos sustiprina šią poetinę dokumentiką.

Tapau pagal panašų principą kaip ir kurdamas video – iš skirtingų medžiagų lėtai lipdau struktūrą, ją šlifuoju, „apauginu“ dažais, detalėmis, niuansais, kurie sukuria „sutirštinto“ laiko būseną, kai aiškūs atsiminimai nugrimzta į pasąmonę. Jungiu medžiagas, kurios turi skirtingą ryšį su laiku – greitai stingstantys karšti klijai, teptukas apaugęs dažais, lėtai džiūstantis ir byrantis kreidos sluoksnis, suklijuotas, sustingęs ir sutrūkinėjęs smėlis ir kt. Ilgus metus tapant darbus vien aliejiniais dažais, laikas guldavo vientisais, tvirtais sluoksniais, dabar mano darbų paviršius įgavo išskaidytą laiką, sudėliotą iš gabalėlių skirtingų medžiagų kaip ir seka fragmentiškų atvaizdų sugrupuotų video darbuose bei mūsų žmogiškuose prisiminimuose“, – pasakoja P. Šliaupa.
„Meno nišoje“ veikia iki vasario 12 d.

Domantas Pilipavičius: „Mano miestas“

„Tai, kas iš tikrųjų patinka, – įkvepia, skatina veikti, uždega. Esu neabejingas XX a. lietuvių dailininkų kūrybai, dauguma jų susiję su Kauno dailės mokykla. Grožiuosi jų tapybos koloritu, figūrinėmis kompozicijomis, natiurmortais, mėgstu paveikslų išbaigtumą, kvėpuojantį, gyvą, tarytum turintį poras paviršių, paveiksluose atsispindinčią tautinę dvasią.

2006 m. rengdamas pirmą savo parodą rašiau, kad jaučiu kažkokį skolos jausmą Vilniui – čia užaugau, šis miestas mane formavo. Dabar matau, kaip sunku išsaugoti tai, kas vaikystėje prie jo traukė ir buvo man labai brangu, todėl skubu, kol nepasikeitė tie aukštų medžių vaizdiniai iš vaikystės, bažnyčių siluetai, panoramos. Jie tarytum kviečia, primena ir kažko laukia. Imu drobę, pieštuką, teptuką ir stengiuosi kurti, noriu daryti taip, kad pačiam būtų patrauklu.

Taigi, plėtoju dialogą drobėje su savo miestu, stengiuosi jį išsaugoti, perteikti tokį, koks yra gražus ir svarbus. Kalbinu pastatus, o jie  dažniausiai atsako – tampa motyvais, spalvomis, dėmėmis, formomis, kompozicijomis.    “, – pasakoja P. Šliaupa.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki vasario 9 d.

Andrius Pavelko: „Su gimtadieniu, Vilniau!“

Andrius Pavelko – kaunietis, šiuo metu dirbantis ir kuriantis Vilniuje. Nors fotografu savęs parodos autorius ir nelaiko, fotografija jį lydi nuo pat vaikystės. Kūrėjas vadovaujasi taisykle, kad gyvenimas ne begalinis ir jame reikia daryti tai, kas tau patinka. Maždaug prieš 4 metus supratęs, kad jį labiausiai vilioja naktinė fotografija, aukštis ir miesto grožis, pradėjo fotografuoti naktinį Vilnių – taip 2018 metais gimė pirmoji jo paroda „Labanakt, Vilniau!“.

Sausio 25-ą dieną Vilnius švęs 696-ąjį savo gimtadienį, tad šia proga A. Pavelko pristato antrąją fotografijų parodą „Su gimtadieniu, Vilniau“. Andriaus nuotraukose Vilnius įvairiapusis – tai ir barokiniai bažnyčių bokštai, ir „miegamųjų“ rajonų daugiabučiai, ir rūkstantys fabrikų kaminai. Autorius tarytum bando pasakyti, kad kiekvienas miesto rajonas gali būti fotogeniškas ir įdomus. „Vilnius man gražiausias naktį ir iš aukštai, – sako fotografas, ir išvydus jo nuotraukas, sunku su juo nesutikti. Išvysti kitokį, nematytą Vilnių ir pasveikinti jį su gimtadieniu kviečiami visi neabejingi naktinio miesto žavesiui.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki vasario 16 d.

Šiaulių universiteto Dailės magistrantų baigiamųjų darbų viešas gynimas ir paroda

„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki vasario 10 d.

Giedrės Masiulytė-Burbienė: „Nešantys viltį“

Fotografavimas G. Masiulytei-Burbienei, kaip ir daugumai, pradžioje buvo savaime suprantamu poreikiu fiksuoti kelionėse aplankytus objektus: „Esu rokiškietė aukštaitė, atitekėjusi į Žemaitiją. Su vyru dailininku nuo pirmųjų dienų fotoaparatais nešini pasukome kaimų keliais. Tos kelionės tęsiasi iki šiol. Šiame krašte mane nustebino koplytėlės – trobelės ant žemės, ant akmens, po medžių lapija. Palaipsniui galbūt suvokiau užkoduotą prasmę, kodėl „Dievaliai“ yra ne aukštuose koplytstulpiuose, atviri saulei ir vėjui, kreipiantys mūsų žvilgsnius aukštyn ir siunčiantys mūsų maldas dar aukščiau… Čia jie gyvena šalia, už durelių su užuolaidom, apjuosti kaspinais, po medžių lapija, ant didelių akmenų ar tiesiog ant žemės, gyvena akis į akį su žmogumi, čia, kur auga vaikai ir anūkai, reikalingi visokeriopos tėvų ir dangaus apsaugos. Ypač įdomios koplytėlės laukuose, kur nėra nei vienos sodybos, nei tako prieiti, nei kelio privažiuoti, bet jos prižiūrėtos ir kiekviena savaip harmonizuoja su aplinka. Pakelėse esančios išlaiko savo erdvę ir ją saugo dabar jau pavieniui ten, kur anksčiau būta daug ir gausiai. Jose juntamas iš kartos į kartą einantis įsigyvenimas, įsibuvimas.“
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki vasario 3 d.

„Villa Lituania“

„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.

Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
„MO muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus“

Lietuvoje (ir ne tik) nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios intensyviai kuriantis, gerai žinomas instaliacijų ir objektų, juvelyrikos bei metaforų meistras Saulius Vaitiekūnas (g. 1953 m.) kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko S.Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki vasario 16 d.

Naujas muziejuje: kas lieka po „Cirkuliacijos“?

Į muziejų atkeliavęs naujas eksponatas turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiamas eksponavimui lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus muziejininkai Rotušės skyriuje kas mėnesį pristato naujausią ir įdomiausią muziejaus gautą eksponatą.

Pirmasis šiais metais naujas muziejuje eksponatas – festivalio „Cirkuliacija“ didžiosios cirko palapinės detalė.

Gildas Aleksa, jaunosios kartos teatro režisierius, „Teatrono“ trupės vadovas ir šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vienas sumanytojų, išgirdęs, kad renkame šiuolaikinio miesto istoriją žyminčius artefaktus, atnešė šią detalę. Ji – vienintelis materialus daiktas, likęs po jau ne vienerius metus organizuojamo ir ryškų pėdsaką palikusio festivalio.

Kas tai per eksponatas? Už šios mažytės detalės slypi dideli nuotykiai, istorijos ir pasakojimai apie tai, kaip šiuolaikinis cirkaskeliavo į Šilainių rajoną, daugiabučių balkonus ir kiemus, kur pasklido bei ką po savęs paliko.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki vasario 13 d.

„Lietuva litvakų kūryboje“

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki kovo 31 d.

Eglė Velaniškytė: „Aš ateinu“

Ciklo „Aš ateinu“ drobėse E. Velaniškytė pasakoja Dievo istoriją. Kurdama skaudžias, ribines ar, atvirkščiai, – kupinas ramybės scenas, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina Dievą prie žmogaus. Apie šios temos atsiradimo priežastis menininkė viename interviu yra sakiusi: „2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. <…> Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.“

E. Velaniškytės kūrybai būdinga ekspresyvi tapybinė kalba, žemiškų tonų ir pustonių paletė, nuskaidrinta auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ne iš pasipriešinimo ar kovos – ji padeda atskleisti dabarties akimirką, sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki vasario 3 d.

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos paroda „80+20“

Parodos „80+20“ kolekciją suformavusi ašis yra institucinis identitetas. Dėstytojo ir menininko santykis – visada diskursyvus, dažnai kategorizuojamas akademinio formato nuostatomis. Tokie varžantys  aspektai nemotyvuoja kūrybinės potencijos, greičiau atvirkščiai – skatina nusišalinti į tylius ir intymius savirealizacijos aktus. Dėstytojas / menininkas, nepriklausomai nuo savo pareigybių, visgi labiau linkęs identifikuotis meno formomis. Ši paroda paneigia mąstymo ar nerašytų taisyklių stereotipus ir kviečia žiūrovą smalsiai tyrinėti.

Parodoje pristatoma trylikos VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūryba – tekstilės, šiuolaikinės juvelyrikos, skulptūros, objekto meno, tapybos, instaliacijos ir kt. darbai, apeliuojantys į laiko ir vietos santykį. Gilūs savo koncepcija ar idėjine prasme kūriniai, atlikti iš parankių ar paklusnių medžiagų, atskleidžia menininkų potencialą ir savirealizacijos poreikį. Pristatomų kūrinių monochrominis koloritas su minimaliu spalvos proveržiu kuria vientisą ekspoziciją ir leidžia pamatyti gana ilgą ribų diapazoną bei medžiagiškumo įvairovę.

Savo kūrybą parodoje „80+20“ pristato dėstytojai / menininkai: prof. Petras Gintalas, prof. Romualdas Inčirauskas, prof. Remigija Vaitkutė, doc. Beata Zdramytė, doc. Albertas Gedvilas, doc. Neringa Poškutė-Jukumienė, prof. Vytautas Mockaitis (1958 – 2011), doc. Tomas Vaičaitis, dr. Salomėja Jastrumskytė, lekt. menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, prof. Zita Inčirauskienė, lektoriai Bangutis Prapuolenis, Gintaras Gailius.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki vasario 3 d.

„Svetur“

Gyčio Skudžinsko kuruotoje parodoje „Svetur“ pristatomi Lietuvos menininkai, savo kūrybinę veiklą vystantys už Lietuvos ribų. 2018 m. pabaigoje „Prospekto“ fotografijos galerijoje, Vilniuje, vykęs parodų ciklas „Svetur“ buvo išskaidytas į tris dalis, išskirstant autorius pagal amžiaus / kartos bei kūrybinių metodų kategorijas. Kauno fotografijos galerijoje pristatoma paroda, nepriklausomai nuo autorių plėtojamų temų bei priklausymo vienai ar kitai kartai, išsiskleidžia egzodo fotografijos audinį, įvariapusišką ir margą išeivijos fotografijos paveikslą.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 3 d.

Raimundo Sližio tapybos paroda

Šviesaus atminimo Raimundas Sližys turėjo savitą, jokių taisyklių nesaistomą požiūrį į žmogaus išvaizdą, nesvarbu, kokio amžiaus šis būtų. „Kai apie kurią nors pasakydavo „graži moteris“, galėjai ir užsimerkęs nuspėti, kad daugumai ji tokia neatrodytų“, – yra sakiusi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Galėjai lažintis, kad tai bus netipiška, nestandartinė, neharmoningų proporcijų būtybė. R. Sližys buvo doras savaip, estetiškas savaip. Ir grožį suprato savaip. Visi jo tapyti vyrai panašūs į savo kūrėją, grubios išvaizdos. Tačiau tie ne visiems gražūs paveikslų herojai užkariavo dailininko gerbėjų simpatijas.

„Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai“,  – sako R. Rachlevičiūtė.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki vasario 8 d.

Tarptautinė grafikos ir fotografijos paroda „Žiupsnelis druskos“

Maskvoje gyvenanti ir kurianti Diana Arslanova, su Latvijos dailininke Ieva Caruka susipažinusi per tarptautinį simpoziumą Kosove, užsikrėtė bendra idėja. Atradusi Alvydo Šalkausko fotografiją, įspūdį menininkė siekia susieti su savo vidiniu pasauliu ir emociją išlieti popieriuje. Menininkės darbuose dažnas mėnulio motyvas, kaip moteriškosios energijos simbolis.

Alvydas Šalkauskas – Molėtuose gimęs, Šiauliuose gyvenantis fotomenininkas. Nuo 2004 m. dirba Šiaulių dailės mokykloje, veda fotografijos užsiėmimus. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Anksčiau daugiausia eksponavo grafikos ir odos plastikos kūrinius. Surengė 12 personalinių parodų ir dalyvavo 36-iose grupinėse parodose bei meno renginiuose: parodose, pleneruose su profesionaliais menininkais.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki vasario 8 d.

Mindaugas Meškauskas: „Amžinas atvaizdas“

Ferotipija – tai XIX amžiaus viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galės patys pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 11 d.

2010–2018 metų Vilniaus keramikos meno bienalių laureatų kūrybos paroda

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 5 d. 

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Kolega iš kitos genties“

Projektu KOLEGA IŠ KITOS GENTIES siekiama praplėsti įprastas menininko ir verslininko bendra(darbia)vimo praktikas, kai menininkas atstovauja kūrybingumui, o verslininkas – verslumui, ir pabandyti pažvelgti vienam į kitą stumtelint į šalį stereotipus. Įgyvendinant šį projektą, jauni lietuvių menininkai susitiko su įvairiais verslininkais: naujomis idėjomis pasaulį nustebinusiais startuoliais, sėkmingai įsitvirtinusiomis didelėmis įmonėmis, smulkiais verslininkais bei asmenimis, kurių verslas kažkada nepasiteisino. Pokalbiai su verslininkais inspiravo naujų kūrinių atsiradimą. Juose verslininkai tampa meno kūrinio veikėjais ar dirigentais, jų verslo idėjos pasitelkiamos kuriant meno kūrinį, o verslo kūrimo proceso „atliekos“ – kartu su užrašais nevalingai gimstantys piešiniai – tampa didesnio meno kūrinio dalimi.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki vasario 10 d.

Algirdas Šeškus: „dav day“

Anot A. Šeškaus, nuostabu yra tai, kad fotografuoti dabar pasidarė pigu ir bepigu. Bėda tik ta, kad fotografijos gyvena nė neišlįsdamos iš telefonų. Vaizdai jų ekranėliuose taip greitai keičia vienas kitą, kad vieno atskiro vaizdo reikšmė sumenko visai. Žmogus nespėja pabūti, iš buvimo į nebūtį lekiama per greitai. Sumirga pasaulis ir kaipmat pasibaigia kartu su žmogumi. A. Šeškus savo fotografijų parodoje kviečia sustoti ir susivokti, kad žmogaus yra kur kas daugiau nei jo yra kietuosiuose diskuose.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 10 d.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

Pranas Gailius: „Gyvenimo scenos“

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki kovo 3 d.

„Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova“

Paroda iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui.
Chaimo Frenkelio viloje veikia iki vasario 3 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.

„Visas menas – apie mus“

Pirmojoje MO muziejaus parodoje „Visas menas – apie mus“ pirmą kartą viešai ir išsamiai pristatoma MO kolekcija, kuri apima laikotarpį nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas, projektui nuo 2011 m. suteiktas nacionalinės reikšmės statusas. Paroda konstruojama išskiriant būdingiausias temas, rūpėjusias skirtingų kartų Lietuvos menininkams. Tuo pačiu atsiskleidžia meno ir gyvenimo ryšiai, per kuriuos kiekvienas kūriniuose galės ieškoti savęs ir savo patirčių.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 18 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!